- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2025-09-24
- Bylos Nr.
- e2-17653-1090/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-09437-2025-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Jan Maciejevski
- Ieškovas
- G. K.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
- Advokatai
- Tomas Januškevičius
- Kategorijos
- 2.6.8.9pavadinimo nepavyko patikrinti
atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, atstovei Sonatai Morozienei,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo G. K. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Bylos šalių reikalavimų, argumentų ir atsikirtimų esmė
1. Ieškovas G. K. kreipėsi į teismą su ieškiniu, pareikštu atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, kuriuo prašo priteisti iš atsakovės 5 496,22 Eur turtinės žalos ir 51 000,00 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Ieškovas ieškinio reikalavimus kildina iš neteisėtai paskirtos laisvės atėmimo bausmės atlikimo.
2. Ieškovas ieškinyje nurodo faktines aplinkybes, jog Panevėžio apygardos prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorė 2023 m. birželio 20 d. kaltinamuoju aktu baigė ikiteisminį tyrimą Nr. 01-1-07825-23, kaltinant ieškovą padarius nusikalstamą veiką, apibrėžtą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 150 straipsnio 4 dalyje (mažamečio prievartavimas), ir perdavė bylą Panevėžio apygardos teismui. Panevėžio apygardos teismo 2023 m. lapkričio 7 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-73-366/2023 ieškovas pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 153 straipsnio 1 dalyje (tvirkinimas) bei jam paskirta laisvės apribojimo bausmė 6 mėnesiams. Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. liepos 11 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-169-626/2024 pakeistas Panevėžio apygardos teismo nuosprendis, perkvalifikuojant ieškovo nusikalstamą veiką iš BK 153 straipsnio 1 dalies į BK 150 straipsnio 4 dalį bei paskiriant jam 4 metų laisvės atėmimo bausmę. Lietuvos Aukščiausias Teismas 2025 m. vasario 27 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-57-719/2025 tenkino ieškovo kasacinį skundą bei panaikino Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendžio dalį dėl ieškovo nusikalstamos veikos perkvalifikavimo ir jam paskirtos bausmės ir dėl šios dalies paliko galioti Panevėžio apygardos teismo nuosprendį. Ieškovas pažymi, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. liepos 11 d. nuosprendis, kuriuo ieškovui paskirta 4 metų laisvės atėmimo bausmė, pradėtas vykdyti 2024 m. rugpjūčio 9 d., kuomet Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato policijos pareigūnai, atvykę į ieškovo gyvenamąją vietą, jį sulaikė. Ieškovas laisvės atėmimo bausmę atlikinėjo Pravieniškių kalėjime, o paleistas į laisvę 2025 m. vasario 28 d., t. y. po to, kuomet Lietuvos Aukščiausiasis Teismas priėmė nutartį, patvirtinančią Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendžio neteisėtumą.
3. Esant nurodytoms faktinėms aplinkybėms ieškovas teigia, jog pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį, apeliacinės instancijos teismas, perkvalifikuodamas ieškovo nusikalstamą veiką iš BK 153 straipsnio 1 dalies į BK 150 straipsnio 4 dalį, nukrypo nuo tokio pobūdžio bylose kasacinės instancijos teismo nuosekliai formuojamos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Taigi, kasacinės instancijos teismo nutartimi konstatuotas apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio, kuriuo ieškovas nepagrįstai buvo nuteistas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 150 straipsnio 4 dalyje, bei jam paskirta laisvės atėmimo bausmė, neteisėtumas. Apeliacinės instancijos teismas, nepaisydamas suformuotos teismų praktikos ir netinkamai pritaikydamas baudžiamąjį įstatymą, kvalifikuojant ieškovo padarytą nusikalstamą veiką kaip labai sunkų nusikaltimą, paskyrė nepagrįstą laisvės atėmimo bausmę, taip parodydamas nepakankamą rūpestingumą ir atidumą ir atlikdamas neteisėtus veiksmus. Ieškovo teigimu, jo turtinę žalą dėl patirtų teisinių išlaidų, siekiant kasacine tvarka apskųsti apeliacinės instancijos nuosprendį, sudaro 1 995,58 Eur. Taip pat, kadangi ieškovas apeliacinės instancijos teismo paskirtą laisvės atėmimo bausmę atlikinėjo 204 dienas, dėl būtinumo atlikti laisvės atėmimo bausmę ieškovas neteko darbo bei pajamų šaltinio ir negavo 3 500,64 Eur pajamų, kurias valstybė privalo atlyginti kaip turtinę žalą, kuri apskaičiuota tokiu būdu: 514,80 Eur per mėnesį atlyginimas į rankas x 204 laisvės atėmimo dienos / 30 vidutinio mėnesio dienų skaičiaus. Dėl neturtinės žalos atlyginimo ieškovas nurodo, jog psichologiniai išgyvenimai, su kuriais ieškovas susidūrė neteisėtai patekęs į laisvės atėmimo vietą, buvo ypač sunkūs, šis suvokimas kėlė nuolatinį nerimą, baimę dėl ateities, nežinomybę, kaip pasikeis jo gyvenimas, ar jis kada nors galės grįžti į įprastą socialinę aplinką. Be to, kalėjimo aplinka buvo ypač sudėtinga, o įtampa ir pavojus buvo kasdieniai reiškiniai. Grįžus į laisvę, ieškovas susidūrė su suprastėjusiu bendravimu su aplinkiniais, neretai vengė bendravimo, jautėsi socialiai atskirtas, atsirado nuolatinė įtampa. Dar vienas reikšmingas aspektas - nutrūkę artimi santykiai su seserimis, kadangi dėl įkalinimo ieškovas neteko galimybės su jomis reguliariai bendrauti, o siekdamas įveikti šiuos išgyvenimus, ieškovas dalyvauja psichologo konsultacijose. Taigi, ieškovas vieną laisvės atėmimo dieną vertina 250,00 Eur neturtine žala, todėl neturtinės žalos suma sudaro 51 000,00 Eur (204 d. x 250,00). Kadangi žalingi padariniai yra dėsningi neteisėto minėto teismo procesinio sprendimo, kurio ieškovui buvo paskirta laisvės atėmimo bausmė, pasekmė, egzistuoja visos civilinei atsakomybei taikyti būtinos sąlygos (2025 m. balandžio 3 d. el. dokumentas Nr. CBP-9413).
Atsiliepimas
4. Atsakovė, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, pateikė atsiliepimą, kuriuo su ieškovo ieškiniu nesutinka bei prašo jį atmesti, kadangi ieškovas neįrodė visų būtinų valstybės civilinei atsakomybei kilti sąlygų. Atsakovės teigimu, teismų (teisėjų) padarytos klaidos pirmiausia yra taisomos instancine tvarka ir, jei neįmanoma jų ištaisyti šia tvarka, gali būti sprendžiamas valstybės atsakomybės už teismų (teisėjų) padarytas klaidas klausimas. Šiuo atveju kasacinis teismas nekonstatavo neteisėtų apeliacinės instancijos teismo veiksmų, o apeliacinės instancijos teismas, taikydamas aktualią teismų praktiką tokio pobūdžio bylose, vis tik faktines bylos aplinkybes vertino labiau atitinkančias prievartavimo požymius, o ne tvirkinimo. Tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas tas pačias aplinkybes vertino kitaip, negali būti vertinama kaip neteisėti veiksmai, todėl, atsakovės vertinimu, ieškovo nurodyti argumentai nepagrindžia teismo neteisėtų veiksmų. Dėl turtinės žalos atlyginimo atsakovė pažymi, jog, viena vertus, ieškovo baudžiamasis persekiojimas nesibaigė išteisinamuoju nuosprendžiu, t. y. toks bylos baigties rezultatas negali būti prilyginamas asmens išteisinimui, kas galėtų būti pagrindas reikalaujamai žalai atlyginti. Kita vertus, ieškovas nepateikė jokių duomenų, kad kasacinio skundo nebūtų teikęs ir patyręs gynėjo išlaidų, jei Lietuvos apeliacinis teismas jo veiksmų nebūtų perkvalifikavęs. Pirmosios instancijos teisme ieškovas neigė atlikęs bet kokią nusikalstamą veiką, todėl bet kokio turinio ieškovui nepalankus apeliacinės instancijos teismo sprendimas būtų skundžiamas kasacine tvarka. Taigi, ieškovas nėra išteisintas, jo veiksmai visų instancijų teismų laikyti kaip nusikalstami, ieškovui pirmosios instancijos teismo buvo skirta šešių mėnesių laisvės apribojimo bausmė ir beveik tiek pat laiko ieškovas praleido įkalinimo įstaigoje, dėl ko svarbu išsiaiškinti, ar ieškovas būtų galėjęs dirbti toje pačioje darbovietėje įsigaliojus pirmosios instancijos teismo sprendimui, t. y. ar darbdavys nebūtų atleidęs tuo pačiu ar kitu pagrindu, kaip kad įsigaliojus apeliacinės instancijos teismo sprendimui, tačiau šių aplinkybių ieškovas neįrodinėja. Dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovė laikosi pozicijos, jog ieškovas pateikia tik subjektyvų vertinimą dėl patirtos neturtinės žalos, kadangi nepateikė tokius teiginius pagrindžiančių įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti apie jo deklaruojamų patirtų išgyvenimų laipsnį, intensyvumą, pobūdį. Taip pat, vertinant neturtinės žalos pagrįstumą, svarbu pažymėti, kad ieškovas nėra išteisintas, jis nuteistas pagal BK 153 straipsnio 1 dalį (mažamečio asmens tvirkinimas), todėl nėra aišku, kiek ieškovo apibūdintus išgyvenimus lėmė nuteisimas už mažamečio tvirkinimą ir kiek pats įkalinimas, todėl negalima daryti ir vienareikšmių išvadų, kad aplinkinių požiūrį į ieškovą, seserų bendravimą, taip pat ir pačio ieškovo būseną bei išgyvenimus lėmė Lietuvos apeliacinio teismo veiksmai, o ne ieškovo padarytas nusikaltimas (2025 m. balandžio 28 d. el. dokumentas Nr. DOK-65799).
5. Ieškovas, atsikirsdamas į atsakovės argumentus, pateiktame dublike nurodo, jog su atsakovės atsiliepime išdėstytais argumentais nesutinka. Pažymi, jog kasacinės instancijos teismas aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, kad apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo kasacinės instancijos teismo suformuotos praktikos, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir dėl to panaikino apeliacinės instancijos nuosprendį, palikdamas galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį. Taigi, priešingai, nei nurodo atsakovė, buvo konstatuota viena iš būtinų valstybės deliktinės atsakomybės sąlygų - teismo procesinio sprendimo neteisėtumas, turėjęs tiesioginę įtaką ieškovo nepagrįstam nuteisimui dėl labai sunkaus nusikaltimo padarymo bei laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Apeliacinės instancijos teismas nebuvo pakankamai dėmesingas faktinėms bylos aplinkybėms, o tai, kad kasacinės instancijos teismas pripažino apeliacinės instancijos sprendimą neatitinkančiu nusistovėjusios teisės aiškinimo praktikos, reiškia netinkamą teisės taikymą, akivaizdžią klaidą, o ne tik skirtingų instancijų teismų nuomonių skirtumą. Be to, ieškovas turtinę žalą dėl patirtų teisinių išlaidų įvertina toje apimtyje, kurioje buvo tenkintas kasacinis skundas, o toks žalos skaičiavimas atitinka protingumo bei sąžiningumo principus. Pirmosios instancijos teismo paskirta laisvės apribojimo bausmė savo esme nesudaro jokių prielaidų, varžančių ieškovui vykdyti darbines operatoriaus-vairuotojo funkcijas, o sprendimą nutraukti darbinius santykius lėmė ne pats nuteisimas, bet apeliacinės instancijos paskirta laisvės atėmimo bausmė, kai ieškovas buvo sulaikytas ir įkalintas. Jei būtų įsigaliojęs pirmosios instancijos nuosprendis, ieškovas toliau būtų galėjęs dirbti savo darbą, gauti pajamas ir nebūtų praradęs darbo vietos, taigi, negautų pajamų atsiradimą lėmė būtent neteisėtas laisvės atėmimas, kuris vėliau buvo panaikintas kasacinės instancijos teismo. Taip pat byloje pateikti duomenys (sveikatos priežiūros centro pažymą) pagrindžia, jog dėl laisvės bausmės atlikimo nulemtos psichinės sveikatos pablogėjimo ieškovui prireikė specialisto pagalbos (2025 m. gegužės 16 d. el. dokumentas Nr. DOK-76125).
6. Atsakovė pateikė tripliką, kuriame laikosi pozicijos, jog kasacinės instancijos teismas panaikino apeliacinės instancijos teismo sprendimą dėl to, kad žemesnės instancijos teismas netinkamai pritaikė įstatymą, tačiau vis tik esminio pažeidimo nenustatė. Todėl galima pagrįstai teigti, kad skirtingos kasacinio teismo ir apeliacinės instancijos teismo išvados yra susijusios su skirtingu įrodymų vertinimu (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalis), kas savaime nereiškia esminio baudžiamojo proceso pažeidimo, taigi ir neteisėtų veiksmų. Be to, atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimą ieškovas skundė ir prašė jį išteisinti, darytina išvada, kad bet kokio turinio ieškovui nepalankus apeliacinės instancijos teismo sprendimas būtų skundžiamas, todėl nėra pagrindo teigti, kad prašomas priteisti procesines išlaidas lėmė išskirtinis poreikis skųsti apeliacinės instancijos teismo sprendimą. Dėl ieškovo apsisprendimo nutraukti darbo santykius priežasties ginčo nekyla, tačiau atsakovė kelia pagrįstą abejonę dėl darbdavio valios nutraukti darbo santykius, t. y., ar darbdavys nebūtų nutraukęs darbo santykių įsigaliojus pirmosios instancijos teismo nuosprendžiui, kuriuo ieškovas buvo taip pat nuteistas. Taip pat byloje nėra pateikti jokie duomenys dėl patirtų išgyvenimų priežastinio ryšio su apeliacinės instancijos teismo skirta realia laisvės atėmimo bausme. Neatmestina, kad ieškinyje nurodomi išgyvenimai ir patirti nepatogumai gali būti labiau susiję su padarytu nusikaltimu, kuris visuomenėje galėjo būti vertinamas jautriau vien dėl to, kad yra susijęs su pažeidimu tokios saugomos vertybės kaip mažamečio seksualinis neliečiamumas. Ieškovas nebuvo išteisintas nei vienos instancijos teismo, o pateikta psichologo pažyma niekaip nepatvirtina, kad kreipimasis į specialistą dėl patirtų išgyvenimų yra susijęs būtent su skirta realia laisvės atėmimo bausme, o ne su pačiu nuteisimu. Be kita ko, ieškovas kreipėsi į psichologą tik prieš pat ieškinio pateikimą teismui nagrinėjamoje byloje, o ne iškart po apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio, kuriuo skirta reali laisvės atėmimo bausmė, priėmimo, ar iškart grįžus iš įkalinimo įstaigos. Taigi, ieškovui neįrodžius valstybės civilinės atsakomybės sąlygų, atsakovė prašo ieškinį atmesti kaip nepagrįstą (2025 m. gegužės 30 d. el. dokumentas Nr. DOK-84566).
II. Teismo posėdyje teiktų proceso dalyvių paaiškinimų esmė
7. Teismo posėdyje ieškovas ir jo atstovas palaikė ieškinį jame nurodytais motyvais ir prašė ieškinį tenkinti.
Atsiliepimas
8. Teismo posėdyje atsakovės atstovė nesutiko su ieškiniu atsiliepime nurodytais motyvais ir prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą ir neįrodytą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
III. Apylinkės teismo nustatytos faktinės aplinkybės, jų teisinis kvalifikavimas ir išvados
9. Nagrinėjamu atveju ieškovas pareiškė ieškinį valstybei dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Ieškovas valstybės neteisėtus veiksmus ir jam padarytą turtinę ir neturtinę žalą kildina iš apeliacinės instancijos teismo veiksmų, o būtent, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai perkvalifikavo ieškovo nusikaltimą į sunkesnį, nei buvo kvalifikavęs pirmosios instancijos teismas, bei skyrė realią laisvės atėmimo bausmę, t. y. elgėsi nepaisydamas suformuotos teismų praktikos ir buvo nepakankamai rūpestingas ir atidus.
10. Civilinė atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo veiksmų, reglamentuojama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.272 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje išvardyti konkretūs ikiteisminio tyrimo, prokuratūros pareigūnų, teisėjo ar teismo veiksmai, kurie gali būti pripažinti neteisėtais, būtent: neteisėtas nuteisimas, neteisėto suėmimo kardomosios priemonės taikymo tvarka, neteisėtas sulaikymas, neteisėtas procesinės prievartos priemonių pritaikymas, neteisėtas administracinės nuobaudos – arešto – paskyrimas, tačiau jie neriboja valstybės civilinės atsakomybės kilimo ir dėl kitų neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo veiksmų. Pagal šią teisės normą valstybės civilinė atsakomybė atsiranda, kai žala padaroma procesiniais teisiniais aktais, kuriais taikomos procesinės prievartos priemonės, taip pat teismų sprendimais, nuosprendžiais, nutarimais, nutartimis ar kitokiais procesiniais dokumentais. Valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl neteisėtų ikiteisminio tyrimo, prokuratūros pareigūnų ir teismo veiksmų, kyla be kaltės. Tam, kad būtų pagrindas taikyti valstybei civilinę atsakomybę už teisėsaugos institucijų, teismo veiksmais padarytą žalą, turi būti nustatytos trys civilinės atsakomybės sąlygos: pareigūnų, teismo neteisėti veiksmai, ieškovo patirta žala, neteisėtus veiksmus ir žalą siejantis priežastinis ryšys. Pareiga įrodyti tris būtinas civilinės atsakomybės sąlygas tenka ieškovui, o neįrodžius bent vienos iš jų, valstybės civilinė atsakomybė negalima.
11. Civilinis procesas yra grindžiamas rungimosi principu, kuris reiškia, kad kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 12, 178 straipsniai). Įrodinėjimo pareigą nustato CPK 178 straipsnis, kuris įtvirtina įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę (onus probandi), pagal kurią įrodinėjimo pareiga nustatyta tam asmeniui, kuris teigia, o ne tam, kuris neigia, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013).
12. Pagal kasacinio teismo praktiką, siekiant konstatuoti neteisėtus veiksmus, turi būti įrodyta ir pripažinta, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorai ar teismas padarė klaidą, turėjusią esminę ir lemiamą reikšmę ieškovo teisių pažeidimui baudžiamajame procese. Teismas, spręsdamas dėl pareikšto tokio pobūdžio ieškinio, vadovaudamasis CPK 176–185 straipsniais, ištiria įrodymus bei juos vertina kompleksiškai, atsižvelgdamas į jų reikšmę tiek civilinio, tiek baudžiamojo proceso aspektais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-210-695/2020).
13. Taip pat, kasacinio teismo praktikoje dėl valstybės civilinės atsakomybės taikymo tiek CK 6.272 straipsnio 1 dalies, tiek ir šio straipsnio 2 dalies pagrindu, laikomasi pozicijos, kad teismų procesinių sprendimų teisėtumas ir pagrįstumas yra tikrinamas instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka. Įsiteisėjus teismo procesiniam sprendimui ir jam įgijus res judicata (galutinis sprendimas) galią, šalių ginčas yra galutinai išspręstas, o teismo sprendimas šalims turi įstatymo galią. Įsiteisėjęs teismo procesinis sprendimas gali būti peržiūrėtas tik kasacine tvarka ar atnaujinus procesą įstatymų nustatyta tvarka. Kitų įsiteisėjusio teismo sprendimo peržiūrėjimo būdų įstatymai nenustato. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma ir tai, kad toks teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo instancinės kontrolės, o atskirais atvejais – taikant ir proceso atnaujinimo institutą, nustatymas taip pat reiškia, jog neįmanoma visiškai išvengti teisingumo vykdymo klaidų, nes jas gali lemti tiek pažinimo ribos, tiek įstatymų netobulumas, jų nesuderinamumas, teisės ar įstatymo spragos, žmogaus realios galimybės žinoti viską, teisėjo subjektinės savybės ir daugelis kitų veiksnių. Tačiau klaidos galimybė nepateisina to, kad teisėjas turi teisę ją padaryti. Priešingu atveju būtų paneigta asmens teisė į teisingą teismą ir kad dėl jo būtų priimtas teisingas sprendimas.
14. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad bendrosios kompetencijos teismų instancinės sistemos paskirtis – sudaryti prielaidas aukštesnės instancijos teismuose ištaisyti bet kurias fakto (teisiškai reikšmingų faktų nustatymo ir vertinimo) ar bet kurias teisės (teisės taikymo) klaidas, kurias dėl kokių nors priežasčių gali padaryti žemesnės instancijos teismas. Teisingumas vykdomas visada paliekant galimybę ištaisyti galimą klaidą. Tokią poziciją palaiko ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-302/2014 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika; 2020 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-43-684/2020; 2025 m. sausio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17-403/2025).
15. Iš bylos medžiagos nustatyta, jog Panevėžio apygardos prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorė 2023 m. birželio 20 d. kaltinamuoju aktu baigė ikiteisminį tyrimą Nr. 01-1-07825-23, kuriuo ieškovas kaltintas padaręs nusikalstamą veiką, apibrėžtą BK 150 straipsnio 4 dalyje (mažamečio prievartavimas), dėl to, jog laikotarpyje nuo 2013 m. gruodžio 31 d. iki 2015 m. rugpjūčio 31 d., pasinaudodamas mažametės bejėgiška būkle dėl jos mažametystės, nenustatytą kartų skaičių, kelis kartus per savaitę tenkino savo lytinę aistrą prieš jos valią kitokio sąlyčio būdu, t. y. ranka lietė nukentėjusiosios krūtis, lytinius organus. Panevėžio apygardos teismo 2023 m. lapkričio 7 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-73-366/2023 ieškovas buvo pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 153 straipsnio 1 dalyje (tvirkinimas) bei jam paskirta laisvės apribojimo bausmė 6 mėnesiams. Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. liepos 11 d. nuosprendžiu, priimtu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-169-626/2024, buvo pakeistas Panevėžio apygardos teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nuosprendis, perkvalifikuojant G. K. nusikalstamą veiką iš BK 153 straipsnio 1 dalies į BK 150 straipsnio 4 dalį, t. y. į sunkesnę nusikalstamą veiką, bei paskiriant jam 4 metų laisvės atėmimo bausmę. Lietuvos Aukščiausias Teismas 2025 m. vasario 27 d. nutartimi, priimtoje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-57-719/2025, panaikino Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. liepos 11 d. nuosprendžio dalį dėl G. K. nusikalstamos veikos perkvalifikavimo iš BK 153 straipsnio 1 dalies į BK 150 straipsnio 4 dalį bei jam paskirtos bausmės ir dėl šios dalies paliko galioti Panevėžio apygardos teismo 2023 m. lapkričio 7 d. nuosprendį.
16. Ištyręs byloje pateiktus rašytinius įrodymus ir teismų priimtus procesinius sprendimus, teismas sprendžia, jog nagrinėjamu atveju kasacinės instancijos teismas panaikino apeliacinės instancijos teismo sprendimą dėl to, kad žemesnės instancijos teismas netinkamai pritaikė įstatymą. Taigi, šios aplinkybės sudaro pagrindą išvadai, jog skirtingos kasacinio teismo ir apeliacinės instancijos teismo išvados yra susijusios su skirtingu įrodymų vertinimu, kas savaime nereiškia esminio baudžiamojo proceso pažeidimo. Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. liepos 11 d. nuosprendyje nurodoma, jog atsižvelgus į nukentėjusiosios ir prokurorės apeliacinius skundus, teisėjų kolegija įvertino, kad argumentai, ginčijantys G. K. veikos kvalifikavimą pagal BK 153 straipsnio 1 dalį, yra pagrįsti, kadangi atribojant 150 straipsnio 4 dalį svarbu įvertinti su mažamečiu atliekamų neteisėtų veiksmų seksualinį pobūdį bei jų intensyvumą; įvertinus, kad nukentėjusioji negalėjo suprasti seksualinės prievartos reikšmės ir dėl to negalėjo jiems pasipriešinti, konstatuota, kad G. K. seksualiai prievartavo mažametę, todėl nusikalstama veika perkvalifikuota iš BK 153 straipsnio 1 dalies į BK 150 straipsnio 4 dalį. Savo ruožtu, kasacinės instancijos teismo nutartyje nurodoma, jog teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį teisės taikymo aspektu, konstatuoja, kad šis teismas nuteistojo G. K. nusikalstamą veiką, pirmosios instancijos teismo kvalifikuotą pagal BK 153 straipsnio 1 dalį, perkvalifikuodamas pagal BK 150 straipsnio 4 dalį, nukrypo nuo tokio pobūdžio bylose kasacinės instancijos teismo nuosekliai formuojamos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos bei netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Pažymėtina, jog, priešingai, nei tvirtina ieškovas, kasacinės instancijos teismas panaikino apeliacinės instancijos teismo sprendimą ne dėl to, kad žemesnės instancijos teismas padarė esminį pažeidimą, o dėl to, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė teisės normas. Esant nurodytoms aplinkybėms, konstatuotina, jog skirtingos kasacinio teismo ir apeliacinės instancijos teismo išvados yra susijusios su skirtingu įrodymų vertinimu, kas savaime nereiškia esminio baudžiamojo proceso pažeidimo, taigi ir neteisėtų veiksmų.
17. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad neteisėtais veiksmais (kaip valstybės civilinės atsakomybės sąlyga) gali būti teismo pripažinti tokie veiksmai, kurie nors ir atitiko atitinkamas baudžiamojo proceso teisės normas, tačiau kuriais pažeista pareigūnų bendroji rūpestingumo pareiga (BPK 2 straipsnis), taip pat bendroji pareiga elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Taigi valstybės civilinė atsakomybė gali atsirasti ir tuo pagrindu, kad teisėsaugos institucijos pareigūnai nevykdo bendrosios pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-381/2003; 2006 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-183/2006; 2015 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-393-378/2015).
18. Šiuo konkrečiu atveju, teismo vertinimu, apeliacinės instancijos teismas faktines bylos aplinkybes vertino labiau atitinkančias prievartavimo požymius, o ne tvirkinimo, todėl vien dėl to, kad vėliau toks sprendimas buvo panaikintas veikiant instancinei teismų sistemai, savaime negali būti laikoma kaip neteisėtų veiksmų CK 6.272 straipsnio 2 dalies prasme pasekmė. Apeliacinės instancijos teismo sprendimo panaikinimas savaime nereiškia neteisėtų šio teismo veiksmų ir nesudaro pagrindo konstatuoti, jog valstybės pareigūnai (šiuo atveju teisėjai) veikė aiškiai nekvalifikuotai. Ieškovas byloje taip pat neįrodinėjo esminių proceso normų pažeidimų, nagrinėjant baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, nenurodė jokių kitų aplinkybių, kurias vertintų kaip neteisėtus atsakovės veiksmus, o atsakovės neteisėtus veiksmus grindžia tik kasacinės instancijos teismo sprendimu, kuriuo panaikintas apeliacinės instancijos teismo sprendimas, tačiau, minėta, jame nenustatyti jokie esminiai baudžiamojo proceso kodekso pažeidimai.
19. Ieškovas teigia, jog jam neteisėtai buvo paskirta 4 metų laisvės atėmimo bausmė, kuri pradėta vykdyti 2024 m. rugpjūčio 9 d. o ieškovas paleistas į laisvę 2025 m. vasario 28 d., t. y. ieškovas be pagrindo įkalinimo įstaigoje praleido 204 dienas.
20. Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsnio nuostatas žmogaus laisvė neliečiama, niekas negali būti savavališkai sulaikytas arba laikomas suimtas. Niekam neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokias yra nustatęs įstatymas. Laisvės atėmimo teisėtumas turi būti vertinamas ne tik pagal nacionalinės teisės, bet ir pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 5 straipsnio reikalavimus, o juos pažeidus, paprastai priteisiamas žalos atlyginimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-423-378/2015; 2016 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-399-687/2016).
21. Konvencijos Protokolo Nr. 7 3 straipsnyje nustatyta teisė į žalos atlyginimą ne dėl bet kokio vėliau panaikinto apkaltinamojo teismo nuosprendžio priėmimo, o tik dėl tokio nuteisimo, kuris tapo galutinis, o vėliau buvo panaikintas dėl aiškios teismo padarytos klaidos. Konvencijos Protokolo Nr. 7 aiškinamajame rašte dėl šio straipsnio nurodoma, kad teismo padaryta klaida aptariamo straipsnio prasme – tam tikras rimtas teismo proceso trūkumas, susijęs su didele žala nuteistam asmeniui. Tačiau Konvencijos Protokolo Nr. 7 3 straipsnio tikslas nėra suteikti teisę į kompensaciją tais atvejais, kai aukštesnės instancijos teismas panaikina apkaltinamąjį nuosprendį atskleidęs tam tikrą aplinkybę, kuri sukelia pagrįstą abejonę dėl kaltinamojo kaltumo ir į kurią pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė (pvz., EŽTT 2008 m. liepos 3 d. sprendimas byloje Matveyev prieš Rusiją, peticijos Nr. 26601/02). Taigi, Konvencijos Protokolo Nr. 7 3 straipsnis netaikomas bylose, kurios buvo nutrauktos ar kaltinamasis išteisintas pirmosios ar aukštesnės instancijos teismo, išnagrinėjusio jo skundą.
22. Kasacinis teismas savo praktikoje taip pat laikosi principinės nuostatos, kad net ir išteisinamojo nuosprendžio reabilituojančiais pagrindais priėmimas savaime nėra pripažįstamas pagrindu preziumuoti, kad baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su baudžiamuoju persekiojimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti, t. y. išteisinamojo nuosprendžio priėmimas reiškia asmens visišką reabilitavimą baudžiamojo proceso prasme, bet toks nuosprendis, nors ir būdamas reikšminga aplinkybė, nėra pagrindas civilinėje byloje savaime konstatuoti, kad baudžiamosios bylos iškėlimas, kardomosios priemonės pritaikymas bei kiti su kaltinimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti ab initio (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-670-378/2015; 2017 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37-684/2017; 2018 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-124-403/2018 ir kt.).
23. Nagrinėjamu atveju, viena vertus, ieškovas nebuvo išteisintas, t. y. byloje nėra ginčo dėl to, jog ieškovas nusikalstamą veiką įvykdė. Apeliacinės instancijos teismas perkvalifikavo ieškovo nusikalstamą veiką ir paskyrė jam laisvės atėmimo bausmę, kurios vykdymas prasidėjo, esant įsiteisėjusiam teismo nuosprendžiui, t. y. bausmės atlikimas buvo teisėtas ir pagrįstas, įgyvendintas pagal tokias procedūras, kokias yra nustatęs įstatymas. Nusikalstamos veikos perkvalifikavimas nereiškia, jog ikiteisminis tyrimas ir teisminis procesas ieškovo atžvilgiu buvo pradėtas nepagrįstai, kadangi nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės, laikas, vieta ir veiksmai nesikeitė. Šiuo atveju ieškovo atliktos nusikalstamos veikos perkvalifikavimo pagrindai yra nulemti ne ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokurorų neteisėtų veiksmų, netinkamo funkcijų vykdymo, elgiantis nerūpestingai ir (ar) neapdariai pradedant, atliekant ir užbaigiant ikiteisminį tyrimą, tačiau iš esmės yra susiję su teismo atliktu kitokiu ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų vertinimu, jų įrodomąja reikšme bylą nagrinėjant teismine tvarka. Byloje nėra duomenų, kad bylą nagrinėję teisėjai padarė klaidų ar šiurkščių pažeidimų, priimti nuosprendžiai ir nutartys buvo motyvuoti, o jų pagrįstumo bei teisėtumo klausimas buvo patikrintas instancine tvarka.
24. Teismas, remdamasis nurodytu teisiniu reguliavimu ir teismų praktika, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju laisvės ribojimo kontekste ieškovui laisvės atėmimo bausmė buvo taikoma, esant įsiteisėjusiam, t. y. vykdytinam, teismo nuosprendžiui, atitikusiam Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies a) punkto reikalavimus. Taigi, nesant įrodymų, jog bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas atliko neteisėtus veiksmus ar nesilaikė rūpestingumo pareigos, nėra pagrindo atlyginti ieškovo reikalaujamą turtinę ir neturinę žalą (CPK 178, 179, 185 straipsniai).
25. Įvertinęs aukščiau nustatytas aplinkybes, taip pat teismų procesinių sprendimų, kuriais ieškovui buvo perkvalifikuota veika, turinį, atsižvelgdamas į kasacinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo šiuo klausimu formuojamą praktiką, teismas sprendžia, kad nėra teisinio pagrindo ieškovo bausmės atlikimą laikotarpiu nuo 2024 m. rugpjūčio 9 d. iki 2025 m. vasario 28 d. civilinės teisės požiūriu pripažinti neteisėtu, nes šioje byloje nustatytos aplinkybės suponuoja išvadą, kad minėtu laikotarpiu buvo teisėtas pagrindas ieškovui atlikti laisvės atėmimo bausmę įkalinimo įstaigoje įsiteisėjusio teismo nuosprendžio pagrindu.
26. Vadovaudamasis šiame sprendime padarytomis išvadomis, t. y. nenustatęs visų būtinų sąlygų deliktinei atsakomybei kilti, kaip antai, atsakovės neteisėtų veiksmų, teismas sprendžia, jog ieškovas neįrodė, kad būtent dėl atsakovės veiksmų jis patyrė žalą. Nors šiuo atveju būtų nepagrįsta teigti, jog ieškovas apskritai negalėjo patirti turtinio ir neturtinio pobūdžio nuostolių (žalos) dėl jo atžvilgiu priimto apkaltinamojo nuosprendžio, tačiau byloje nenustačius atsakovės neteisėtų veiksmų, kaip būtinos deliktinei atsakomybei kilti sąlygos, darytina išvada, kad atsakovė negalėjo sukelti ieškovui ir neigiamų padarinių turtinės ir (ar) neturtinės žalos pavidalu. Taigi, šiuo atveju konstatuotina, kad ieškovas taip pat neįrodė ir žalos atsiradimo fakto bei priežastinio ryšio, kaip būtinų deliktinei atsakomybei kilti sąlygų. Dėl šios priežasties ieškovo ieškinys atmetamas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo
27. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 str. 1–2 d.).
28. Ieškovas, kreipdamasis į teismą, buvo atleistas nuo žyminio mokesčio mokėjimo (CPK 83 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Ieškovas į bylą taip pat pateikė duomenis, jog bylos nagrinėjimo metu iš viso patyrė 3 447,00 Eur teisinės pagalbos išlaidų (2025 m. rugsėjo 2 d. el. dokumentas Nr. DOK-128309). Atsakovės atstovė nepateikė į bylą įrodymų apie bylos nagrinėjimo metu patirtas išlaidas.
29. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovo ieškinys atmestas, bylinėjimosi išlaidos tarp šalių nepaskirstomos.
30. Nagrinėjant civilinę bylą, teismas išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, nepatyrė.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 265, 268–270 straipsniais,
nusprendžia:
ieškovo ieškinį atmesti.
Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.