- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Data
- 2026-01-27
- Bylos Nr.
- e2A-155-657/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-09437-2025-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Žibutė Budžienė, Edita Šliumpienė, Simona Dementavičienė
- Ieškovas
- G. K.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
- Kategorijos
- 2.6.10.2.4.2Neturtinė žala
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žibutės Budžienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Simonos Dementavičienės, Editos Šliumpienės, veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo G. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. rugsėjo 24 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo G. K. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas G. K. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 5 496,22 Eur turtinės žalos ir 51 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
2. Nurodė, kad buvo kaltinamas padarius nusikalstamą veiką, apibrėžtą Baudžiamojo kodekso 150 straipsnio 4 dalyje (mažamečio prievartavimas). Panevėžio apygardos teismo 2023 m. lapkričio 7 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje ieškovas pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 153 straipsnio 1 dalyje (tvirkinimas) bei jam paskirta laisvės apribojimo bausmė 6 mėnesiams. Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. liepos 11 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje pakeistas Panevėžio apygardos teismo nuosprendis, perkvalifikuojant ieškovo nusikalstamą veiką iš BK 153 straipsnio 1 dalies į BK 150 straipsnio 4 dalį bei paskiriant jam 4 metų laisvės atėmimo bausmę. Lietuvos Aukščiausias Teismas 2025 m. vasario 27 d. nutartimi baudžiamojoje byloje tenkino ieškovo kasacinį skundą bei panaikino Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendžio dalį dėl ieškovo nusikalstamos veikos perkvalifikavimo ir jam paskirtos bausmės ir dėl šios dalies paliko galioti Panevėžio apygardos teismo nuosprendį. Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. liepos 11 d. nuosprendis, kuriuo ieškovui paskirta 4 metų laisvės atėmimo bausmė, pradėtas vykdyti 2024 m. rugpjūčio 9 d. Ieškovas paleistas į laisvę 2025 m. vasario 28 d., t. y. po to, kuomet Lietuvos Aukščiausiasis Teismas priėmė nutartį, patvirtinančią Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendžio neteisėtumą.
3. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį, apeliacinės instancijos teismas, perkvalifikuodamas ieškovo nusikalstamą veiką iš BK 153 straipsnio 1 dalies į BK 150 straipsnio 4 dalį, nukrypo nuo tokio pobūdžio bylose kasacinės instancijos teismo nuosekliai formuojamos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, taip parodydamas nepakankamą rūpestingumą ir atidumą ir atlikdamas neteisėtus veiksmus, todėl ieškovas nepagrįstai buvo nuteistas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 150 straipsnio 4 dalyje, bei jam neteisėtai paskirta laisvės atėmimo bausmė. Ieškovo teigimu, jo turtinę žalą dėl patirtų teisinių išlaidų, siekiant kasacine tvarka apskųsti apeliacinės instancijos nuosprendį, sudaro 1 995,58 Eur. Taip pat, kadangi ieškovas apeliacinės instancijos teismo paskirtą laisvės atėmimo bausmę atlikinėjo 204 dienas, dėl būtinumo atlikti laisvės atėmimo bausmę ieškovas neteko darbo bei pajamų šaltinio ir negavo 3 500,64 Eur pajamų, kurias valstybė privalo atlyginti kaip turtinę žalą, kuri apskaičiuota tokiu būdu: 514,80 Eur per mėnesį atlyginimas į rankas x 204 laisvės atėmimo dienos / 30 vidutinio mėnesio dienų skaičiaus.
4. Dėl neturtinės žalos atlyginimo ieškovas nurodo, jog psichologiniai išgyvenimai, su kuriais ieškovas susidūrė neteisėtai patekęs į laisvės atėmimo vietą, buvo ypač sunkūs. Siekdamas įveikti šiuos išgyvenimus, ieškovas dalyvauja psichologo konsultacijose. Ieškovas vieną laisvės atėmimo dieną vertina 250 Eur neturtine žala, todėl neturtinės žalos suma sudaro 51 000 Eur (204 d. x 250 Eur). Kadangi žalingi padariniai yra dėsningi neteisėto minėto teismo procesinio sprendimo, kurio ieškovui buvo paskirta laisvės atėmimo bausmė, pasekmė, egzistuoja visos civilinei atsakomybei taikyti būtinos sąlygos.
Šalies argumentai
5. Atsakovė Lietuvos Respublikos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti.
6. Nurodė, kad ieškovai neįrodė nei vienos iš būtinų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti. Teismų (teisėjų) padarytos klaidos pirmiausia yra taisomos instancine tvarka ir, jei neįmanoma jų ištaisyti šia tvarka, gali būti sprendžiamas valstybės atsakomybės už teismų (teisėjų) padarytas klaidas klausimas. Šiuo atveju kasacinis teismas nekonstatavo neteisėtų apeliacinės instancijos teismo veiksmų, o apeliacinės instancijos teismas, taikydamas aktualią teismų praktiką tokio pobūdžio bylose, vis tik faktines bylos aplinkybes vertino labiau atitinkančias prievartavimo požymius, o ne tvirkinimo. Tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas tas pačias aplinkybes vertino kitaip, negali būti vertinama kaip neteisėti veiksmai, todėl, atsakovės vertinimu, ieškovo nurodyti argumentai nepagrindžia teismo neteisėtų veiksmų. Dėl turtinės žalos atlyginimo atsakovė pažymi, jog ieškovo baudžiamasis persekiojimas nesibaigė išteisinamuoju nuosprendžiu, t. y. toks bylos baigties rezultatas negali būti prilyginamas asmens išteisinimui, kas galėtų būti pagrindas reikalaujamai žalai atlyginti. Taigi, ieškovas nėra išteisintas, jo veiksmai visų instancijų teismų laikyti kaip nusikalstami. Dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovė laikosi pozicijos, jog ieškovas pateikia tik subjektyvų vertinimą dėl patirtos neturtinės žalos, kadangi nepateikė tokius teiginius pagrindžiančių įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti apie jo deklaruojamų patirtų išgyvenimų laipsnį, intensyvumą, pobūdį.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
7. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2025 m. rugsėjo 24 d. sprendimu ieškinį atmetė.
8. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju kasacinės instancijos teismas panaikino apeliacinės instancijos teismo sprendimą dėl to, kad teismas netinkamai pritaikė įstatymą, o ne dėl to, kaip tvirtina ieškovas, kad žemesnės instancijos teismas padarė esminį pažeidimą. Nurodė, jog šios aplinkybės sudaro pagrindą išvadai, jog skirtingos kasacinio teismo ir apeliacinės instancijos teismo išvados yra susijusios su skirtingu įrodymų vertinimu, kas savaime nereiškia esminio baudžiamojo proceso pažeidimo, taigi ir neteisėtų veiksmų.
9. Teismo vertinimu, vien tai, kad apeliacinės instancijos teismas faktines bylos aplinkybes vertino labiau atitinkančias prievartavimo, o ne tvirkinimo požymius, ir dėl to vėliau teismo sprendimas buvo panaikintas veikiant instancinei teismų sistemai, savaime negali būti laikoma kaip neteisėtų veiksmų CK 6.272 straipsnio 2 dalies prasme pasekmė. Apeliacinės instancijos teismo sprendimo panaikinimas savaime nereiškia neteisėtų šio teismo veiksmų ir nesudaro pagrindo konstatuoti, jog valstybės pareigūnai (šiuo atveju teisėjai) veikė aiškiai nekvalifikuotai, o ieškovas byloje taip pat neįrodinėjo esminių proceso normų pažeidimų, nagrinėjant baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, nenurodė jokių kitų aplinkybių, kurias vertintų kaip neteisėtus atsakovės veiksmus, atsakovės neteisėtus veiksmus grėsdamas tik kasacinės instancijos teismo sprendimu, kuriuo panaikintas apeliacinės instancijos teismo sprendimas, ir kuriame nenustatyti jokie esminiai baudžiamojo proceso kodekso pažeidimai. Teismas nurodė, jog Konvencijos Protokolo Nr. 7 3 straipsnio tikslas nėra suteikti teisę į kompensaciją tais atvejais, kai aukštesnės instancijos teismas panaikina apkaltinamąjį nuosprendį atskleidęs tam tikrą aplinkybę, kuri sukelia pagrįstą abejonę dėl kaltinamojo kaltumo ir į kurią pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė (EŽTT 2008 m. liepos 3 d. sprendimas byloje Matveyev prieš Rusiją, peticijos Nr. 26601/02).
10. Teismas nurodė, jog apeliacinės instancijos teismas perkvalifikavo ieškovo nusikalstamą veiką ir paskyrė jam laisvės atėmimo bausmę, kurios vykdymas prasidėjo, esant įsiteisėjusiam teismo nuosprendžiui, t. y. bausmės atlikimas buvo teisėtas ir pagrįstas, įgyvendintas pagal tokias procedūras, kokias yra nustatęs įstatymas. Teismas sprendė, jog nusikalstamos veikos perkvalifikavimas nereiškia, jog ikiteisminis tyrimas ir teisminis procesas ieškovo atžvilgiu buvo pradėtas nepagrįstai, kadangi nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės, laikas, vieta ir veiksmai nesikeitė, ir darė išvadą, jog šiuo atveju ieškovo atliktos nusikalstamos veikos perkvalifikavimo pagrindai yra nulemti ne ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokurorų neteisėtų veiksmų, netinkamo funkcijų vykdymo, elgiantis nerūpestingai ir (ar) neapdariai pradedant, atliekant ir užbaigiant ikiteisminį tyrimą, tačiau iš esmės yra susiję su teismo atliktu kitokiu ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų vertinimu, jų įrodomąja reikšme bylą nagrinėjant teismine tvarka. Byloje nėra duomenų, kad bylą nagrinėję teisėjai padarė klaidų ar šiurkščių pažeidimų, priimti nuosprendžiai ir nutartys buvo motyvuoti, o jų pagrįstumo bei teisėtumo klausimas buvo patikrintas instancine tvarka.
11. Teismas atsižvelgdamas į teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, konstatavo, kad nagrinėjamu atveju laisvės ribojimo kontekste ieškovui laisvės atėmimo bausmė buvo taikoma, esant įsiteisėjusiam, t. y. vykdytinam, teismo nuosprendžiui, atitikusiam Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies a) punkto reikalavimus. Taigi, nesant įrodymų, jog bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas atliko neteisėtus veiksmus ar nesilaikė rūpestingumo pareigos, sprendė, jog nėra pagrindo atlyginti ieškovo reikalaujamą turtinę ir neturinę žalą. Nenustačius visų būtinų sąlygų deliktinei atsakomybei kilti, kaip antai, atsakovės neteisėtų veiksmų, teismas sprendė, jog ieškovas neįrodė, kad būtent dėl atsakovės veiksmų jis patyrė turtinę ar neturtinę žalą, taip pat priežastinio ryšio, kaip būtinų deliktinei atsakomybei kilti sąlygų.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
12. Apeliaciniame skunde ieškovas G. K. prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. rugsėjo 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
12.1. Teismas per siaurai aiškino CK 6.272 straipsnio vieną iš deliktinės atsakomybės sąlygų (teismo veiksmų neteisėtumą), nepagrįstai ją susiedamas tik su esminių baudžiamojo proceso pažeidimų buvimu. Šiuo atveju būtina aiškiai atskirti dvi skirtingas situacijas – teismo skirtinga įrodymų vertinimą ir netinkamai pritaikytą baudžiamąjį įstatymą. Skirtingas įrodymų vertinimas iš esmės reiškia teismo diskreciją vertinti įrodymus, nustatyti faktus pagal savo vidinį įsitikinimą, ir toks vertinimas savaime nesuponuoja neteisėtų veiksmų jei nebuvo padaryti esminiai proceso pažeidimai įrodinėjimo procese. Tačiau netinkamas baudžiamojo įstatymo pritaikymas, kai teismas pagal nustatytas faktines aplinkybes be jokio teisinio pagrindo nukrypsta nuo kasacinės instancijos suformuotų nusikalstamų veikų kvalifikavimo kriterijų jau laikytinas teisės taikymo klaida, atsiradusia dėl nepakankamo teismo rūpestingumo bei atidumo.
12.2. Kasacinis teismas aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, kad apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo kasacinės instancijos teismo suformuotos praktikos, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir dėl to panaikino apeliacinės instancijos nuosprendį, palikdamas galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį. Tai reiškia, kad buvo konstatuota viena iš būtinų valstybės deliktinės atsakomybės sąlygų – teismo procesinio sprendimo neteisėtumas, turėjęs tiesioginę įtaką ieškovo nepagrįstam nuteisimui dėl labai sunkaus nusikaltimo padarymo bei dalies laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Konstitucijos bei Konvencijos nuostatų kontekste teisinėje valstybėje negali būti toleruojamas apelianto laisvės atėmimas, motyvuojant, jog aukštesnės instancijos teismas teisės taikymo klaidą ištaisė, todėl neegzistuoja viena iš valstybės deliktinės atsakomybės sąlygų – neteisėti teismo veiksmai.
12.3. Dėl neteisėto laisvės atėmimo apeliantas patyrė negavo 3 500,64 Eur pajamų, kurias valstybė privalo atlyginti kaip turtinę žalą ir 51 000 neturtinės žalos. Ieškovo patirta turtinė bei neturtinė žala priežastiniu ryšiu susijusi Lietuvos apeliacinio teismo 2024-07-11 nuosprendžiu, kadangi žalingi padariniai yra dėsningi neteisėto minėto teismo procesinio sprendimo, kurio ieškovui buvo paskirta laisvės atėmimo bausmė, pasekmė.
Atsiliepimas
13. Atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą atsakovė Lietuvos Respublikos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, prašė apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodė šiuos argumentus:
13.1. Skundžiamas sprendimas yra priimtas išsamiai ir objektyviai įvertinus visus bylos duomenis, bylos šalių argumentus bei paaiškinimus, savo išvadas teismas grindė aktualiu teisiniu reguliavimu ir teismo posėdyje ištirtų duomenų visuma. Pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas atitinka ir teismų praktiką tokio pobūdžio bylose, nes teismas įvertino ieškinyje nurodytus neteisėtus veiksmus tiek esminio baudžiamojo proceso pažeidimo, tiek bendro pobūdžio rūpestingumo pareigos laikymosi kontekste.
13.2. Ieškovas tiek ieškinyje, tiek apeliaciniame skunde teismo neteisėtus veiksmus išskirtinai grindžia tik Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. vasario 27 d. nutartimi, ką teisingai pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas. Ieškovas neįrodė, kad netinkamą įstatymo pritaikymą lėmė ne teismų skirtingas tų pačių aplinkybių vertinimas, o bendro pobūdžio rūpestingumo pareigos nesilaikymas. Žemesnės instancijos teismo sprendimo pakeitimas, panaikinimas laikytinas skirtingo įrodymų vertinimo pasekmė ir teismų sprendimų kontrolės išraiška, todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad, nenustačius visų būtinų sąlygų deliktinei atsakomybei kilti, t. y. atsakovės neteisėtų veiksmų, spręstina, kad ieškovas neįrodė, kad būtent dėl atsakovės veiksmų jis patyrė žalą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
14. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Nenustačius absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir būtinybės peržengti apeliacinio skundo ribas, teisėjų kolegija pasisako tik dėl apeliacinio skundo faktinių ir teisinių pagrindų.
15. Byloje nustatyta, kad Panevėžio apygardos prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorė su 2023 m. birželio 20 d. kaltinamuoju aktu perdavė bylą, kurioje ieškovas buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 150 straipsnio 4 dalyje (mažamečio prievartavimas) Panevėžio apygardos teismui. Panevėžio apygardos teismo 2023 m. lapkričio 7 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-73-366/2023 pripažino ieškovą kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 153 straipsnio 1 dalyje (tvirkinimas) bei jam paskirta laisvės apribojimo bausmė 6 mėnesiams. Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. liepos 11 d. nuosprendžiu pakeitė Panevėžio apygardos teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nuosprendį, perkvalifikavot G. K. nusikalstamą veiką iš BK 153 straipsnio 1 dalies į BK 150 straipsnio 4 dalį, t. y. į sunkesnę nusikalstamą veiką, bei paskyrė jam 4 metų laisvės atėmimo bausmę (baudžiamoji byla Nr. 1A-169-626/2024). Lietuvos Aukščiausias Teismas 2025 m. vasario 27 d. nutartimi panaikino Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. liepos 11 d. nuosprendžio dalį dėl G. K. nusikalstamos veikos perkvalifikavimo iš BK 153 straipsnio 1 dalies į BK 150 straipsnio 4 dalį bei jam paskirtos bausmės ir dėl šios dalies paliko galioti Panevėžio apygardos teismo 2023 m. lapkričio 7 d. nuosprendį (baudžiamoji byla Nr. 2K-57-719/2025). Laisvės atėmimo bausmė buvo vykdoma nuo 2024 m. rugpjūčio 9 d. iki 2025 m. vasario 28 d., t. y. ieškovas įkalinimo įstaigoje praleido 204 dienas.
16. Nagrinėjamoje byloje keliamas valstybės civilinės atsakomybės klausimas pagal CK 6.272 straipsnį dėl neteisėto apkaltinamojo nuosprendžio (nuteisimo, perkvalifikavus veiką į labai sunkų nusikaltimą bei neteisėto laisvės atėmimo bausmės paskyrimo) priėmimo.
17. Pagal CK 6.263 straipsnio 1 dalį kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų nustatytais atvejais – ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo (CK 6.263 str. 2 d.). Civilinė atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo veiksmų, reglamentuojama CK 6.272 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje išvardyti konkretūs ikiteisminio tyrimo, prokuratūros pareigūnų, teisėjo ar teismo veiksmai, kurie gali būti pripažinti neteisėtais, būtent: neteisėtas nuteisimas, neteisėtas suėmimas kardomosios priemonės taikymo tvarka, neteisėtas sulaikymas, neteisėtas procesinės prievartos priemonių pritaikymas, neteisėtas administracinės nuobaudos – arešto – paskyrimas. Pagal šią teisės normą valstybės civilinė atsakomybė atsiranda, kai žala padaroma procesiniais teisiniais aktais, kuriais taikomos procesinės prievartos priemonės, taip pat teismų sprendimais, nuosprendžiais, nutarimais, nutartimis ar kitokiais procesiniais dokumentais, t. y. ši norma įtvirtina valstybės atsakomybę už teismų (teisėjų) padarytas klaidas vykdant teisminę funkciją civilinėje byloje. Teismų nepriklausomumo ir teismo sprendimų privalomumo principai suponuoja, kad valstybės atsakomybė už teismų (teisėjų) padarytas klaidas yra labiau ribota nei už kitų valstybės institucijų padarytas klaidas.
18. Kadangi valstybės civilinė atsakomybė už žalą, grindžiamą neteisėtais teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmais (neveikimu) baudžiamojo proceso metu, yra civilinės teisės institutas, tai civilinę bylą dėl tokios žalos atlyginimo nagrinėjantis teismas vertina nurodytus veiksmus nagrinėjamam civiliniam ginčui aktualiais aspektais, t. y. civilinę atsakomybę reglamentuojančių teisės normų atžvilgiu, pagal civilinio proceso normų nustatytas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles. Teismas, spręsdamas dėl valstybės civilinės atsakomybės, gali prieiti prie priešingos išvados dėl tam tikrų procesinių veiksmų teisėtumo, negu padarytoji baudžiamajame procese (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-302/2014). Civilinės atsakomybės požiūriu, tai, kaip įvertintas baudžiamųjų procesinių veiksmų teisėtumas baudžiamojo proceso teisės normų nustatyta tvarka, yra reikšminga, bet ne lemiama aplinkybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-258-916/2023).
19. Kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad net išteisinamojo nuosprendžio priėmimas savaime nėra pripažįstamas pagrindu preziumuoti, jog egzistuoja teismo, priėmusio aukštesnės instancijos teismo panaikintą apkaltinamąjį nuosprendį, neteisėti veiksmai kaip valstybės civilinės atsakomybės taikymo sąlyga. Tam, kad būtų nustatyti teismo neteisėti veiksmai, byloje turi būti įrodyta, jog procesinis teismo sprendimas buvo akivaizdžiai neteisėtas, savavališkas, priimtas ignoruojant (šiurkščiai ir akivaizdžiai pažeidžiant) svarbiausius teisės principus, įtvirtintus nacionaliniuose ir tarptautiniuose teisės aktuose, arba aiškią, nusistovėjusią teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. spalio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-283-1075/2019). Dėl baudžiamajame procese konstatuotų baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad apkaltinamąjį nuosprendį priėmusio teismo ir jį panaikinusio aukštesnės instancijos teismo pateiktas skirtingas bylos aplinkybių įvertinimas, kai nebuvo suklysta vertinant patį įrodymų turinį, nenustatyta šiurkščių ir esminių įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimų, negali būti laikomas pirmosios instancijos teismo neteisėtais veiksmais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-78-403/2021).
20. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į kasacinio teismo pateiktus išaiškinimus dėl to, kaip turi būti motyvuojama teismo išvada dėl apkaltinamąjį nuosprendį priėmusio teismo padarytų pažeidimų, taip pat į išaiškinimus dėl baudžiamojoje byloje konstatuotų aplinkybių įtakos išvadai dėl veiksmų neteisėtumo civilinės teisės prasme, sprendžia, kad apkaltinamąjį nuosprendį priėmusio teismo veiksmai turi būti vertinami kaip neteisėti ne tik baudžiamojo proceso normų aspektu, bet ir civilinės teisės aspektu.
21. Apeliantas, nesutikdamas su teismo sprendimu, skunde teigė, jog teismas netinkamai aiškino CK 6.272 straipsnio vieną iš deliktinės atsakomybės sąlygų (teismo veiksmų neteisėtumą), nepagrįstai neatskirdamas dviejų skirtingų situacijų – įrodymų vertinimo ir netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas Lietuvos apeliacinio teismo veiksmus priimant ieškovui apkaltinamąjį nuosprendį, rėmėsi vien tik tuo, jog ieškovas nebuvo išteisintas, todėl teismo išvada, kad skirtingas apeliacinio ir kasacinio teismo aplinkybių vertinimas nesudaro pagrindo teigti, jog buvo atlikti neteisėti veiksmai yra nepagrįsta. Lietuvos apeliacinis teismas, jo padarytą nusikalstamą veiką perkvalifikuodamas iš BK 153 straipsnio 1 dalies į BK 150 straipsnio 4 dalį (labai sunkų nusikaltimą) ir paskirdamas jam ketverių metų laisvės atėmimo bausmę, padarė teisės taikymo klaidą, turėjusią esminę ir lemiamą reikšmę ieškovo teisių pažeidimui baudžiamajame procese, kuri, nepaisant to, jog buvo ištaisyta aukštesnės instancijos teismo, laikytina neteisėtais teismo veiksmais, teismui nevykdant bendrosios pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai, priimant 2024 m. liepos 11 d. d. apkaltinamąjį nuosprendį.
22. Kaip jau minėta, viena iš būtinų sąlygų taikyti valstybei civilinę atsakomybę pagal CK 6.272 straipsnio 1 dalį yra neteisėti teisėsaugos institucijų pareigūnų ar teismo veiksmai (ar neveikimas). Neteisėti veiksmai, su kuriais įstatyme siejama valstybės prievolė atlyginti žalą (neteisėtas nuteisimas, neteisėtas suėmimas, neteisėtas sulaikymas, neteisėtas procesinės prievartos priemonių taikymas) yra procesiniai teisiniai veiksmai, tiesiogiai reglamentuojami baudžiamojo proceso teisės normų.
23. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. vasario 27 d. nutartyje baudžiamojoje byloje konstatuota, kad apeliacinės instancijos teismas nuteistojo G. K. nusikalstamą veiką, pirmosios instancijos teismo kvalifikuotą pagal BK 153 straipsnio 1 dalį, perkvalifikuodamas pagal BK 150 straipsnio 4 dalį, nukrypo nuo tokio pobūdžio bylose kasacinės instancijos teismo nuosekliai formuojamos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Taigi, nagrinėjamu atveju turėjo būti įvertinta, ar apeliacinės instancijos teismo, priėmusio apkaltinamąjį nuosprendį, veiksmai (netinkamas baudžiamojo įstatymo taikymas) laikytini ir pažeidimais civilinės teisės prasme. Siekiant nustatyti, ar yra pagrindas konstatuoti pareigūnų, prokuroro ir (ar) teismo neteisėtus veiksmus ir valstybės civilinę atsakomybę, civilinėje byloje turi būti konstatuota, kad teismas baudžiamajame procese padarė klaidą, turėjusią esminę ir lemiamą reikšmę ieškovo teisių pažeidimui, todėl vadovaudamasis CPK 176-185 straipsniais, teismas turi kompleksiškai ištirti ir įvertinti įrodymus, atsižvelgdamas į jų reikšmę tiek civilinio, tiek ir baudžiamojo proceso aspektais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-4/2014; 2018 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-63-378/2018).
24. Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog baudžiamojoje byloje teismai skirtingai vertino aplinkybes, todėl ieškovo padarytą nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal skirtingas teisės normas. Skirtingas aplinkybių vertinimas, teismo nuomone, nelaikytinas, neteisėtais teismo veiksmais, nes net ir kasaciniam teismui panaikinus Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. liepos 11 d. nuosprendžio dalį dėl veikos perkvalifikavimo ir bausmės paskyrimo, ieškovas vis tiek nebuvo išteisintas dėl padarytos nusikalstamos veikos. Teisėjų kolegija visiškai sutinka su tokia teismo išvada.
25. Pažymėtina, kad įrodinėjimas civiliniame procese, lyginant su baudžiamuoju, turi savo specifiką – nereikalaujama absoliutaus teismo įsitikinimo dėl byloje konstatuojamų faktų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-89-701/2018). Teismas šalies įrodinėjamas tarp šalių susiklosčiusias ir į bylos įrodinėjimo dalyką patenkančias faktines aplinkybes gali konstatuoti tik pasiekęs tam tikrą įsitikinimo laipsnį. Pagrįstas įsitikinimas formuoja teisėjo vidinį tikrumą dėl bylos faktų. Šis standartas nereikalauja pašalinti visas abejones dėl bylos faktinių aplinkybių – teisėjas privalo turėti tokio laipsnio tikrumą, kuris tik pašalina esmines abejones, abejonių visiškai nepanaikindamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024).
26. Kaip jau minėta, kasacinis teismas 2025 m. vasario 27 d. nutartyje nurodė, kad apeliacinės instancijos teismas, perkvalifikuodamas nuteistojo G. K. nusikalstamą veiką, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, tačiau ne kiekvienas netinkamas baudžiamosios veikos kvalifikavimas, net jei aukštesnės instancijos teismas jį pripažįsta esmine baudžiamosios teisės klaida ar netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ir panaikina nuosprendį, savaime laikytinas neteisėtais teismo veiksmais civilinės teisės (valstybės deliktinės atsakomybės) prasme. Juolab, kad teismo sprendimo ar nutarties panaikinimas instancine tvarka pats savaime dar nėra teismo (teisėjo) kaltės įrodymas.
27. Teismo veiksmų neteisėtumas civilinėje teisėje paprastai konstatuojamas tik tada, kai akivaizdžiai ir šiurkščiai pažeidžiamos teisės normos. Tai yra reikšminga sprendžiant klausimą dėl valstybės civilinės atsakomybės apelianto atžvilgiu, nes valstybei, kaip ir bet kuriam kitam asmeniui, taikoma bendro pobūdžio rūpestingumo pareiga, įvirtinta CK 6.263 straipsnyje.
28. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje yra įtvirtinta instancinė teismų sistema. Šios instancinės teismų sistemos paskirtis yra šalinti galimas žemesnės instancijos teismų klaidas, neleisti, kad būtų įvykdytas neteisingumas, ir šitaip apsaugoti visuomenės teises ir teisėtus interesus (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas Nr. 7/03-41/03-40/04-46/04-5/05-7/05-17/05). Kad būtų užtikrinta tiek pagarba teismo sprendimui, teisės ir teisinių santykių stabilumas, tiek tinkamas teisingumo vykdymas, svarbu, kad teismų sprendimai, kurie išnaudojus visas galimas teisių gynimo priemones arba pasibaigus apskundimo terminui tampa galutiniai, nebegalėtų būti ginčijami. Būtent instancinės teismų sprendimų kontrolės, skirtos klaidoms taisyti, egzistavimas, galutinio teismo sprendimo principas suponuoja, kad ieškinys dėl žalos atlyginimo CK 6.272 straipsnio 1 dalies pagrindu gali būti tenkinamas ne dėl bet kokios teismo klaidos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-635-915/2015). Teismų (teisėjų) padarytos klaidos pirmiausia yra taisomos instancine tvarka ir, jei neįmanoma jų ištaisyti šia tvarka, gali būti sprendžiamas valstybės atsakomybės už teismų (teisėjų) padarytas klaidas klausimas.
29. Kaip jau minėta, byloje nustatyta, kad ieškovas pirmosios instancijos teismo 2023 m. lapkričio 7 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-73-366/2023 buvo pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 153 straipsnio 1 dalyje ir jam paskirta švelniausia šio straipsnio sankcijoje numatyta bausmė – laisvės apribojimas 6 mėnesiams. Apeliacinis teismas, perkvalifikavęs veiką, nuteisė ieškovą laisvės atėmimo bausme, o kasacinis teismas išnagrinėjęs bylą pagal ieškovo skundą panaikino apeliacinio teismo nuosprendį ir paliko galioti pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį. Taigi, apeliacinės instancijos teismo netinkamas baudžiamojo įstatymo pritaikymas buvo ištaisytas instancine tvarka, kas reiškia, jog apeliacinės instancijos teismas, skirtingai vertindamas faktines aplinkybes, neperžengė teisminės diskrecijos ribų. Teisės normų aiškinimas yra teisminės sistemos esmė, o ne neteisėtas veikimas. Kasacinio teismo atliktas kitoks teisės normos aiškinimas ir nuosprendžio panaikinimas baudžiamojoje byloje savaime nereiškia, kad apeliacinės instancijos teismas atliko neteisėtus veiksmus CK 6.272 straipsnio prasme. Nagrinėjamu atveju konstatuotas tik instancinis teisės aiškinimo skirtumas, kuris nepaneigia teisminės diskrecijos ribose priimto sprendimo teisėtumo civilinės atsakomybės požiūriu. Jeigu kiekvienas sprendimas, pakeičiantis ar panaikinantis žemesnės instancijos nuosprendį ar sprendimą, būtų laikomas neteisėtais veiksmais, būtų paneigta pati teisminės diskrecijos samprata, teismų nepriklausomumo principas.
30. Byloje nėra duomenų, kad bylą nagrinėję apeliacinės instancijos teismo teisėjai padarė klaidų ar šiurkščių pažeidimų, jog nesilaikė rūpestingumo pareigos – priimti nuosprendžiai buvo motyvuoti, o jų pagrįstumo bei teisėtumo klausimas buvo patikrintas instancine tvarka. Skirtingas faktinių aplinkybių vertinimas, nesudaro pagrindo konstatuoti nei teismo, nei teisėjų neteisėtų veiksmų, ką skundžiamame sprendime pagrįstai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas. Be to, ieškovas neįrodė tiesioginio priežastinio ryšio tarp tariamos klaidos ir nurodomos žalos, nes dalis neigiamų pasekmių ieškovui kilo iš teisėto baudžiamojo persekiojimo fakto, o ne iš netinkamo kvalifikavimo.
31. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į skundą argumentus, nustatytas faktines aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atmetęs ieškovo ieškinį dėl žalos, padarytos neteisėtais teismo veiksmais, atlyginimo iš valstybės, tinkamai pritaikė CPK 6.272 straipsnio nuostatas, nenukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos šios teisės normos aiškinimo ir taikymo praktikos, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Vien asmens subjektyvus situacijos vertinimas, neparemtas jokiais objektyviais įrodymais, nėra pakankamas pagrindas taikyti deliktinę civilinę atsakomybę.
32. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta. Dėl kitų apelianto apeliaciniame skunde dėstomų argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie nedaro įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas sutinka su kitomis pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis ir jų motyvų nekartoja. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės bei procesines normas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą dėl ginčo esmės, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
33. Apeliacinį skundą atmetus, ieškovo bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos. Atsakovė, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos nepateikė duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas, todėl patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas nesprendžiamas. Valstybė, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme išlaidų nepatyrė.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. rugsėjo 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.