Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nijolios Indreikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Virginijos Lozoraitytės, Tomo Romeikos,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. K. apeliacinį skundą dėl Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 21 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. K. negatorinį ieškinį atsakovams V. M., valstybės įmonei Registrų centras, Kaišiadorių rajono 2-ojo notarų biuro notarei V. B., Kaišiadorių rajono savivaldybės administracijos Palomenės seniūnijai, tretiesiems asmenims V. K., Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriui dėl seniūnijos pažymos, teisinės registracijos ir paveldėjimo teisės liudijimo panaikinimo bei savavališkos statybos statinių nugriovimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl apeliacinio skundo ribų ir ginčo esmės

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuodamas apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis), kurios nagrinėjamu atveju nenustatytos. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė (CPK 329 straipsnis).Byloje nustatyta, kad ieškovė A. K., atsakovas V. M. ir trečiasis asmuo V. K. yra bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomo 6,8900 ha bendro ploto žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), bendraturčiai. Atsakovo tėvas A. M. 1995 m. liepos 17 d. notarine tvarka patvirtintu testamentu atsakovui V. M. paliko 3,44 ha žemės sklypo su jame esančiais statiniais nurodytame (duomenys neskelbtini). Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų išrašas patvirtina, kad ginčo žemės sklype yra pastatyti statiniai – gyvenamasis namas, ūkio pastatas, pastatas-pirtis ir kiti statiniai, kurių statybos metai nurodyti 1987 m. Ginčo statinių įregistravimo pagrindas nekilnojamojo turto registre – 2010 m. rugpjūčio 27 d. Palomenės apylinkės (seniūnijos) pažymėjimas Nr. IG-187, kadastrinių duomenų nustatymo data – 2010 m. rugpjūčio 10 d. Atsakovui V. M. daiktinės teisės įregistruotos 2010 m. rugsėjo 20 d. išduoto paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo pagrindu. Ieškovė prašė panaikinti 2010 m. rugpjūčio 27 d. Palomenės apylinkės (seniūnijos) pažymėjimą Nr. IG-187 apie pastatus, nurodydama, kad jo duomenys neatitiko tikrovės, todėl tokio pažymėjimo pagrindu nepagrįstai buvo įregistruoti statiniai ir atsakovo nuosavybės teisės į statinius. Kadangi ginčo statiniai pastatyti, neturint žemės sklypo bendraturčių sutikimo, t. y. savavališkai, todėl jie turi būti nugriauti. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, sprendė, kad Palomenės apylinkės pažymėjime nurodyti duomenys atitiko faktinę padėtį, todėl jo nepanaikino ir dėl šios priežasties sprendė, kad pagrįstai buvo atlikta statinių teisinė registracija ir įregistruota atsakovo V. M. nuosavybės teisė į šiuos statinius paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo pagrindu. Teismas ginčo statinių nepripažino savavališkais statiniais, todėl neįpareigojo jų nugriauti. Ieškovė apeliaciniame skunde prašo panaikinti teismo sprendimą ir jos ieškinį patenkinti, kadangi mano, jog teismo padarytos išvados nėra pagrįstos, o teismas netinkamai įvertino įrodymus, kadangi neįvertino dalies byloje pateiktų įrodymų.

Dėl prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka

Ieškovė ir trečiasis asmuo V. K. prašo nagrinėti bylą apeliacinėje instancijoje žodinio proceso tvarka.CPK 321 straipsnio 1 dalis pagrindine apeliacinio proceso forma laiko rašytinį procesą, o apeliacinės bylos nagrinėjimas žodine tvarka yra išimtinė forma (CPK 322 straipsnis). CPK 322 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Ieškovė ir trečiasis asmuo nenurodė jokių motyvų, kurie pagrįstų būtinybę bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Byloje nenustatyta, jog kokias nors konkrečias aplinkybes reiktų aiškintis žodinio nagrinėjimo metu, šalių pateiktuose procesiniuose dokumentuose yra išsamiai išdėstytos bylos aplinkybės, visi esminiai įrodymai, kuriais šalys grindė savo reikalavimus ir atsiliepimus bei atsikirtimus, buvo pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, o šalių (jų atstovų) paaiškinimai užfiksuoti teismo posėdžių garso įrašuose. Todėl apeliacinės instancijos teismas nepripažįsta būtinumo aiškintis bylos aplinkybes, bylą nagrinėjant žodinio proceso tvarka (CPK 322 straipsnis).

Dėl įrodymų vertinimo

Apeliantė, ginčydama teismo padarytas išvadas, nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir teigia, kad jie teismo buvo įvertinti klaidingai, o į kai kuriuos įrodymus iš viso nebuvo atkreiptas dėmesys. Ieškovė, apeliaciniame skunde analizuodama pateiktus įrodymus, paprasčiausiai daro kitokias išvadas, nenurodydama, kokias konkrečias įrodymų vertinimo taisykles pažeidė pirmosios instancijos teismas, t. y. tiesiog pateikia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų turinio. Įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba, kad jų nėra (CPK 177 straipsnio 1 dalis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra konstatavęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-526/2009; 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011). Faktinės bylos aplinkybės nustatomos atliekant įrodymų vertinimą. Tam tikras faktas ar aplinkybė vertinamas kaip įrodytas, jeigu jis patvirtinamas pakankamais ir patikimais įrodymais po visapusiško ir objektyvaus bylos aplinkybių įvertinimo. Bylos aplinkybių visapusiškumas reiškia, kad pagal konkrečios bylos teisiškai reikšmingų aplinkybių visumą sprendžiama dėl tam tikro fakto ar aplinkybės egzistavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2009).Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2009 m. liepos 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009; kt.). Vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis).Nagrinėjamoje byloje ginčo esmę lemia aplinkybių, ar 2010 m. rugpjūčio 27 d. Palomenės apylinkės (seniūnijos) pažymėjime Nr. IG-187 apie pastatus pateikti duomenys yra teisingi ir kada buvo pastatyti ginčo statiniai, nustatymas, nes būtent šio pažymėjimo ir atliktų kadastrinių matavimų pagrindu buvo įregistruoti statiniai ir atsakovo V. M. nuosavybės teisė į juos. Ieškovė teigia, kad statiniai buvo pastatyti 2004-2015 m., todėl juos statant turėjo būti gautas žemės sklypo bendraturčių sutikimas, kuris nebuvo duotas, registro duomenyse statinių statybos metai nurodyti 1987 m. Pirmosios instancijos, išanalizavęs byloje pateiktus įrodymus, sprendė, kad Palomenės apylinkės (seniūnijos) pažymėjime nurodyti duomenys atitiko faktinę padėtį, statiniai buvo pastatyti 1987 m., o bendraturčiai nuosavybės teisę į žemės sklypą įgijo Kaišiadorių rajono valdybos 1993 m. balandžio 8 d. potvarkio, kuriuo jiems buvo suteiktas 6,89 ha žemės sklypas (duomenys neskelbtini) kurti privatų ūkį, pagrindu. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kadangi jas pagrindžia byloje pateiktų įrodymų visuma, kuri yra pakankama laikyti nustatytas aplinkybes pagrįstomis. Nors ieškovė ginčija tiek Palomenės apylinkės (seniūnijos) pažymėjime nurodytus duomenis, tiek įrašus ūkinėse knygose, nurodydama juos esant klaidingais, tačiau su tuo negalima sutikti. Pirmosios instancijos teismas ne tik atsižvelgė į pažymėjime ir ūkinėje knygoje nurodytus faktus, kad atsakovo V. M. tėvas A. M. ūkinėje knygoje įrašytas kaip turėjęs nuosavybės teise įregistruotus statinius, bet ir rėmėsi kitais byloje pateiktais rašytiniais įrodymais, kurie patvirtino šių duomenų atitikimą faktinei padėčiai, o būtent įrodymais, kurie patvirtina šių statinių pastatymo faktą. Nekilnojamojo turto registre nuo 2010-09-01, remiantis 2010-08-10 kadastro duomenimis, buvo įregistruoti ginčo statiniai ir jame nurodyti statybos pabaigimo metai – 1987 m. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnyje numatyta, kad visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. To paties įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Nekilnojamojo daikto įregistravimu nekilnojamojo turto registre yra laikomas Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo nustatyta tvarka to daikto duomenų įrašymas į nekilnojamojo turto kadastrą. Nekilnojamojo daikto kadastro duomenys nustatomi atliekant kadastrinius matavimus (Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 8 straipsnio 1 dalis), o Nekilnojamojo turto kadastre įrašyti duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nepakeisti arba nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka (Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 3 straipsnio 4 dalis).Atliekant kadastrinius matavimus (t. 6, b. l. 9-54) buvo nustatyti statinių statybos metai – 1987 m., kas ir priklauso nustatyti juos atliekant pagal Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 8 straipsnio 3 dalies 10 punkto reikalavimus. Taigi nustatyti tokį faktą pavesta asmeniui, atliekančiam kadastrinius matavimus, kuris nagrinėjimu atveju ir nustatė nurodytus ginčo statinių statybos metus. Bylos nagrinėjimo metu apklausta liudytoja kadastrinius matavimus atlikusi D. M. patvirtino, kad jai nekilo abejonių dėl statybos metų, ką patvirtina ir nustatytas pastatų nusidėvėjimo lygis. Nekilnojamojo turto kadastro ir registro duomenų dėl statybos metų nustatymo pagrįstumą netiesiogiai patvirtina ir liudytojos, padariusios įrašą ūkinėse knygose, A. M. ir kitų liudytojų V. B., G. M., N. V. parodymai. Nekilnojamojo turto kadastro ir registro duomenys, kurie atlikti nurodytų įstatymų nustatyta tvarka, nebuvo nuginčyti, todėl jie turi didesnę įrodomąją reikšmę (CPK 197 straipsnio 2 dalis). Nekilnojamojo turto kadastro ir registro bylos duomenų teisingumą pagal ieškovės pareiškimą tikrino Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie aplinkos ministerijos ir remdamasi 2015 m. gegužės 13 d. patikrinimo vietoje aktu, nustatė, kad faktiniai duomenys atitinka nurodytoje byloje nurodytus statinių duomenis (t. 3, b. l. 10-23), kas papildomai patvirtina oficialių rašytinių duomenų tikrumą. Apeliantės nurodyti argumentai, kad nuosavybės teisių į žemę atkūrimo metu sklype nebuvo jokių statinių, kadangi tai nurodyta VĮ Registrų centro 2004-05-20 pažymėjime (t. 1, b. l. 18-19), tokių duomenų nėra ir Registrų centro 2009-06-25 (t. 1, b. l. 20-21) pažymėjime, nepaneigia oficialiais rašytiniais įrodymais patvirtintų aplinkybių apie statinius. Šiuose pažymėjimuose pateikiami duomenys apie žemės sklypą, o statiniai tuo metu dar nebuvo įregistruoti ir Registrų centras duomenų apie tai dar neturėjo, nes statiniai, kaip nustatyta, įregistruoti tik 2010-09-01. Atkreiptinas dėmesys, kad ir 2015-10-19 išduotame nekilnojamojo turto registro duomenų banko išraše (t. 1, b. l. 22-23) apie žemės sklypo registraciją taip pat nėra nurodyta, kad yra statiniai, nes nurodyta, kad įrašų apie daikto priklausinius iš kito registro nėra. Dėl tos pačios priežasties, kad statiniai nebuvo teisiškai registruoti, jie negalėjo būti įtraukti ir į atsakovui V. M. po tėvo A. M. mirties 1998 m. sausio 15 d. išduotą paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimą (t. 1, b. l. 28), tačiau tai jokiu būdu nepatvirtina, kad statinių ir nebuvo. Tik 2010 m. rugsėjo 20 d., kai statiniai buvo jau įregistruoti, atsakovui buvo išduotas papildomas paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimas (t. 1, b. l. 30-31). Kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad įrašas ūkinėse knygose negali būti pagrindu įregistruoti nuosavybės teises į statinius nekilnojamojo turto registre, kadangi jis neatitinka Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsnio reikalavimų. Pirmiausia, atsakovo V. M. nuosavybės teisė į pastatus įregistruota paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo, išduoto 2010-09-20, pagrindu, t. y. nurodyto įstatymo 22 straipsnio 5 punkto pagrindu. Ne daiktinės teisės, bet pastatai yra įregistruoti 2010 m. rugpjūčio 27 d. Palomenės apylinkės (seniūnijos) pažymėjimo Nr. IG-187 pagrindu ir remiantis atliktais kadastriniais matavimais.Ginčydama Palomenės seniūnijos pažymos duomenis, kad atsakovo V. M. tėvas A. M. 1987 m. pasistatė ginčo pastatus, ieškovė taip pat remiasi archyvo duomenimis apie tai, kad A. M. ūkis tuo metu nebuvo įrašytas. Iš tikrųjų ieškovė pateikė Kauno apskrities archyvo duomenis, kad 1986-1990 m. (duomenys neskelbtini) ūkinėse knygose A. M. ūkis neįrašytas (t. 1, b. l. 48, 49). Tačiau tai tiesiogiai nepatvirtina, kad statinių tuo metu nebuvo. Be to, įrašas apie namų ūkį atsirado 1998 m. (pagal liudytojos A. M., atlikusios įrašus paaiškinimus, 1999 m.). Remiantis tuo metu galiojusio Valdymo reformų ir savivaldybių reikalų ministerijos bei Statistikos departamento prie Vyriausybės 1998 m. kovo 17 d. įsakymo Nr. 20/24 „Dėl namų knygų seniūnijose“ 1 punktu buvo pavesta namų knygas, patvirtintas Statistikos departamento prie Vyriausybės 1998 -02-19 įsakymu Nr. 16, užpildyti pagal 1998 m. spalio 1 d. būklę ir kasmet jas tikslinti spalio 1 d. Statistikos departamento prie Vyriausybės 1998 m. vasario 19 d. įsakymu Nr. 16 patvirtintų „Nurodymų namų ūkių knygoms pildyti“ 1 punktas nustatė, kad namų ūkių knygos yra pirminės ūkinės apskaitos seniūnijose forma, o 6 punkte buvo nustatyta, kad namų ūkių knygos seniūnijose skirtos 5 metams ir pildomos pagal spalio 1 dienos būklę nuo spalio 1 iki 15 dienos, aplankant kiekvieną namų ūkį ir apklausiant gyventojus, ką patvirtino ir apklausta liudytoja A. M.. Todėl vien tai, kad archyvo duomenyse nebuvo duomenų apie A. M. ūkį 1986-1990 metais, nepaneigia vėliau padarytų įrašų teisingumo, ypač kai 1991 m. ūkinėje knygoje buvo įrašytas ūkis nors ir senelio vardu (t. 2, b. l. 131), kuris mirė (duomenys neskelbtini), ir kuris, pačios ieškovės teigimu, 1987 m. nugriovus pastatus persikėlė į (duomenys neskelbtini). Kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad A. M. ūkis įsteigtas Kaišiadorių rajono valdybos 1993-04-08 potvarkio pagrindu, kuriuo bendraturčiams buvo suteikta žemė kurti privatų ūkį ir jį registruoti A. M. vardu (t. 1, b. l. 51), o atsakovo V. M. pateikti įrodymai patvirtina, kad A. M. ūkininkavo, ką patvirtina Lietuvos ūkininkų sąjungos 1991-09-16 išduotas A. M. nario bilietas ir jo paties parengtas sklypo projektas (t. 5, b. l. 128-129), bityno pasas (t. 5, b. l. 131).Ieškovės nurodyta ir pateiktais įrodymais patvirtinta aplinkybė, kad atsakovo V. M. seneliui A. M., M. toje pačioje vietoje priklausę pastatai buvo nugriauti 1987 m. (t. 1, b. l. 28-47) nepaneigia fakto, kad ten pat buvo pastatyti kiti, t. y. ginčo statiniai, kurie, kaip nustatyta įvertinus byloje pateiktus įrodymus, buvo pastatyti 1987 m. Šį faktą patvirtina ne tik nurodyti oficialūs rašytiniai dokumentai, bet ir apklaustų liudytojų parodymai, nuotraukos, iš dalies ir pačios ieškovės paaiškinimai, kuriais ji bylos nagrinėjimo metu pripažino, kad buvo kažkokie garažai, sandėliukai įrankiams susidėti, laikini statiniai ar pan. Atkreiptinas dėmesys, kad ginčo tarp ankstesnių žemės sklypo bendraturčių dėl sklype esančių statinių niekada nebuvo, tik ieškovei 2009-06-22 paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimo pagrindu (t. 1, b. l. 52-53) tapus žemės sklypo bendraturte iškilo šis ginčas. Atsižvelgiant į tai, kadangi Palomenės seniūnijos išduotos pažymos turinys, kaip nustatyta įvertinus įrodymus, atitinka pažymos išdavimo metu buvusią faktinę padėtį, užfiksuotą namų ūkio knygoje, naikinti šią pažymą nėra jokio teisinio pagrindo. Kolegija pažymi, kad iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 297 patvirtintos „Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcijos“ įsigaliojimo pagrindiniu įrodymu, patvirtinančiu nuosavybės teisę į pastatus kaimo vietovėje, buvo ūkinių knygų įrašai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika patvirtina, kad įrašai ūkinėse knygose yra pakankamas nuosavybės teisės į pastatus įrodymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-370/1999; 2001 m. vasario 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-244/2001; 2003 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-413/2003). Vienu iš įrodymu, kad atsakovo V. M. tėvas A. M. turėjo ginčo statinius, yra ir jo 1995-07-17 surašytas testamentas, kuriuo jis atsakovui V. M. paliko žemės sklypą (duomenys neskelbtini) su ant jo esančiais pastatais. Apeliantės nurodyta aplinkybė, kad testamente nebuvo įvardinti konkretūs pastatai, neturi esminės reikšmės, nes pastatai dar nebuvo teisiškai įregistruoti ir todėl testamente nebuvo konkretizuoti. Kolegija nesutinka su apeliantės argumentu, jog ortofoto planai patvirtina, jog ginčo statinių 2009 m. dar nebuvo, kadangi priešingai, nei nurodo ieškovė, jie 2009 m. ortofoto plane (t. 5, b. l. 145) yra pažymėti, nors ir nelabai ryškiai, bet galimai dėl kitokio mastelio dydžio ir ortofoto nuotraukos kokybės. Apibendrindama kolegija sprendžia, kad įrodymų visuma labiau pagrindžia išvadą, kad ginčo statiniai atsakovo V. M. tėvo A. M. buvo pastatyti 1987 m., tik teisiškai jie įregistruoti 2010-09-01. Byloje nėra ginčo, kad atsakovas V. M. rekonstravo pirtį, ją išplėsdamas, tačiau ieškinys iš esmės buvo grindžiamas ne rekonstrukcijos neteisėtumu, bet tuo, kad gyvenamasis namas, ūkinis pastatas ir pirtis buvo pastatyti 2004-2015 m. be žemės sklypo bendraturčių sutikimo. Be to, pirties rekonstrukcija, atsakovui V. M. kreipusis į Registrų centrą, nebuvo įregistruota, todėl ieškovės, kaip sklypo bendraturtės teisių pažeidimas, kol statinys kaip nekilnojamojo turto objektas neįregistruotas, nereikalauja atskiros gynybos, o įteisinus šią rekonstrukciją gali būti ginamas atskira tvarka.Tačiau, kadangi ieškovė teigia, kad ir rekonstrukcijai buvo būtinas žemės sklypo bendraturčių sutikimas, o atsakovas pateikdamas deklaraciją apie statybos užbaigimą (t 1, b. l. 55-59) melagingai nurodė tokį sutikimą turintis, kolegija pasisako ir dėl šio argumento, tačiau įvertinusi rekonstrukcijos metu galiojusių teisės aktų reikalavimus, sprendžia, kad toks sutikimas nebuvo būtinas. Rekonstrukcija atlikta 2012 m., pagal tuo metu galiojusios Statybos įstatymo 2 straipsnio 6 punktą atlikta pirties rekonstrukcija pripažintina nesudėtingu statiniu (Nesudėtingas statinys – paprastų konstrukcijų pastatas, kurio didžiausias aukštis 8,5 m, kurio visų aukštų, antstatų, pastogės patalpų ir naudojimo paskirtimi susietų priestatų plotų suma yra ne didesnė kaip 80 kvadratinių metrų ir kurio rūsys (pusrūsis) yra ne didesnis kaip vieno aukšto; paprastų konstrukcijų inžinerinis statinys). To paties įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 1-4 punktuose buvo numatyti atvejai, kai reikalingi statybą leidžiantys dokumentai – leidimas arba valstybės tarnautojo rašytinis pritarimas, o 5 punkte nustatyta, kad tais atvejais, kai šios dalies 1-4 punktuose nurodyti statybą leidžiantys dokumentai neprivalomi, tačiau pagal teisės aktų nuostatas privaloma gauti žemės sklypo ar gretimų žemės sklypų savininkų ar valdytojų sutikimus, – šių sklypų savininkų ar valdytojų rašytiniai sutikimai. Tačiau to paties straipsnio 25 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodyti rašytiniai sutikimai neprivalomi, jeigu dėl anksčiau pastatytų statinių per vienus metus nuo statybos pradžios iš šiuos sutikimus turėjusių duoti asmenų statytojui arba statinio savininkui nebuvo pateikta pretenzijų. Kaip jau nustatyta, bendraturčiai statytojui nereiškė jokių pretenzijų itin ilgą laiką, todėl pirties rekonstrukcijai žemės sklypo bendraturčių sutikimas jos atlikimo metu teisės aktais nebuvo nustatytas. Nenustačius įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo, apeliacinis skundas netenkinamas, o sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Apeliacinio skundo netenkinus, iš ieškovės atsakovui V. M. priteistinos jo turėtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme, t. y. atstovavimo išlaidos už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą – 600 Eur (t. 7 , b. l. 29-30, CPK 93 straipsnio 1, 3 dalys, 98 straipsnio 1-3 dalys) ir procesinių dokumentų siuntimo išlaidos valstybei – 11,99 Eur (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnio 1 dalis).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės A. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovui V. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) 600 Eur atstovavimo išlaidas apeliacinės instancijos teisme, o valstybei – 11,99 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidas, jas sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, esančią AB banke Swedbank, įmokos kodas 5660.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.