Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas, eI2-11762-595/2023

Teismas: Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2023-12-04
Bylos Nr.: eI2-11762-595/2023
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-08310-2023-2
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Jolita Rasiukevičienė, Vita Valeckaitė, Diana Butrimienė
Pareiškėjas: M. K.
Atsakovas: Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos
Trečiasis asmuo: Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas

Kategorijos

8.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
55.1.3Teismo sprendimo formos ir turinio reikalavimai

Administracinė byla Nr. eI2-11762-595/2023 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-08310-2023-2 Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.2; 55.1.3 (S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2023 m. gruodžio 4 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dianos Butrimienės, Jolitos Rasiukevičienės ir Vitos Valeckaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), dalyvaujant pareiškėjui M. K., jo atstovui advokatui M. R.,

atsakovo Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos atstovei K. K.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas).

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2023-09-05 sprendimą Nr. 23S146385 (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti jo prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi.

Migracijos departamentas Sprendimu nusprendė panaikinti leidimą nuolat gyventi, nes asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui. Sprendime atsakovas nurodė, kad Migracijos departamentas gavo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) 2023-07-03 išvadą Nr.18-7267, kurioje nurodyta, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. VSD vertinimu, M. K., dirbdamas Rusijos Federacijos prezidento administracijoje, privalėjo būti lojalus Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui.

Skunde pažymi, kad pareiškėjas niekada nedirbo Rusijos Federacijos prezidento administracijoje, niekada joje neužėmė jokių pareigų ir su jos atliekamomis funkcijomis neturėjo nieko bendro, taip pat nebendradarbiavo su jokiais Rusijos Federacijos pareigūnais. Pareiškėjas ir neturi jokio išsilavinimo, kuris leistų jam dirbti prezidento administracijoje. Pareiškėjas dirbo privačioje bendrovėje, kuri teikė tik techninio aptarnavimo paslaugas. Jeigu atsakovas, priimdamas tokį svarbų pareiškėjui sprendimą, būtų nepažeidęs teisės būti išklausytam principo, jis būtų išsiaiškinęs tikrąsias aplinkybes. Pažymi, kad atsakovas pažeidė gero administravimo principą, iš kurio kildinama viešojo administravimo subjekto pareiga informuoti ir suteikti galimybę pasisakyti.

Nurodo, kad atsakovas prieš priimdamas Sprendimą, kuris sukelia pareiškėjui itin sunkias teisines pasekmes, neinformavo jo apie tai, kad yra nustatytos aplinkybės, jog jis tariamai kelia grėsmę valstybės saugumui ir nesuteikė jokios galimybės pareiškėjui pasisakyti dėl aplinkybių, taip pat pateikti argumentus bei įrodymus, paneigiančius atsakovo padarytas išvadas, taip pat nesuteikė jokio laiko tą padaryti, bet vienašališkai priėmė nepagrįstą sprendimą. Užtikrinęs pareiškėjo nurodytas teises atsakovas būtų įsitikinęs, kad negalima daryti net menkos prielaidos, kad pareiškėjas gali kelti grėsmę valstybės saugumui.

Teigia, kad Migracijos departamento skundžiamo sprendimo teiginiai, kad pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui, yra akivaizdžiai nepagrįsti vien dėl vienos aplinkybės, kurią pats atsakovas nurodė skundžiamame sprendime - t.y. dėl to, jog jam buvo suteiktas pabėgėlio statusas. Šis statusas pareiškėjui buvo suteiktas dėl to, jog jis yra Jehovos liudytojas. Jehovos liudytojai yra žinomi, kaip žmonės, kurie yra neutralūs politinių dalykų atžvilgiu, absoliučiai niekaip nesikiša į politinius dalykus, nedalyvauja politikoje, neužima politinių postų, netarnauja kariuomenėje, nerengia jokių perversmų, nesiekia pakeisti valdžios ir yra įsitikinę, kad jie yra Dievo Karalystės, kuriai ir yra lojalūs, pavaldiniai. Kartais Jehovos liudytojai yra laikomi pacifistais ir dėl to yra net kritikuojami. Jehovos liudytojai yra taip pat žinomi, kaip sąžiningi, valstybės įstatymų besilaikantys piliečiai ir tai yra daug kartų pripažinta įvairiose valstybėse. Be to, jų teisės daugybę kartų buvo apgintos Europos Žmogaus Teisių Teisme. Jehovos liudytojai liudytojai yra patys P. režimo persekiojami, įkalinami, konfiskuojama jų nuosavybė ir iš esmės Rusijoje yra pavojinga būti Jehovos liudytoju. Todėl absurdiška teigti, kad P. režimo persekiojamas asmuo gali būti šiam režimui lojalus ir dar vykdyti kokius nors šio režimo nurodymus.

Akcentuoja, kad aplinkybę, jog Jehovos liudytojai yra persekiojami Rusijos Federacijoje, pripažįsta ir pats atsakovas Migracijos departamentas, nes yra parengęs 2019-04-03 pažymą Nr. RUS-15/6-9. Šioje pažymoje yra nurodyta, jog nuo 2017 m. balandžio baudžiamasis persekiojimas Jehovos liudytojų atžvilgiu tapo „masiniu reiškiniu“.

Pažymi, kad iki pat šiol Rusijoje yra persekiojami ir įkalinami Jehovos liudytojai. Todėl, akivaizdu, kad M. K. vien dėl to, jog yra Jehovos liudytojas, negalėtų būti lojalus tokiam režimui ir, tuo labiau, kelti grėsmę valstybės saugumui. Skundžiamo sprendimo teiginiai, kad jis gali būti išnaudotas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo, yra absoliučiai šabloniniai, o pareiškėjo atžvilgiu - ir visiškai absurdiški.

Skundžiamame atsakovo sprendime padaryta išvada apie pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui grindžiama vienintele aplinkybe - pareiškėjo darbu. Bet atsakovas privalėjo visapusiškai įvertinti visas papildomas aplinkybes, kurios jam buvo žinomos: šeimines aplinkybes, darbą, gyvenimo trukmę Lietuvoje, padarytus pažeidimus, taip pabėgėlio statuso suteikimo pagrindą. Ir tik jas sistemiškai įvertinęs, galėjo padaryti išvadą apie pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui realumą. Be to, išvada apie asmens grėsmę valstybės saugumui turi būti daroma ypač apdairiai, turi būti argumentuota bei motyvuota, proporcinga, o ne formali (žr., pvz., 2023 m. birželio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1721-525/2023).

Teigia, kad Migracijos departamentas neatliko išsamaus ir visapusiško pareiškėjo grėsmės tyrimo, o vien klaidingos išvados dėl pareiškėjo darbo padarymas, nesant jokių kitų papildomų aplinkybių dėl pareiškėjo keliamos grėsmės, nebuvo pakankamas pagrindas vienareikšmiškai konstatuoti pareiškėjo keliamos grėsmės egzistavimą valstybei ir priimti sprendimą panaikinti leidimą gyventi.

Teismo posėdžio metu pareiškėjas ir jo atstovas palaikė skundo reikalavimus jame išdėstytais argumentais, prašė skundą patenkinti. Pareiškėjas nurodė, kad pildant klausimyną jis nurodė, kad negali atsiminti visų daroviečių, kuriose jis dirbo. Jam buvo pasakyta, kad užpildytų tai ką prisimena. Jis nurodė prezidento administraciją, kadangi dirbo įmonėse – Stradi, Kapriani, Komplekt ofis, kurios aptarnavo Baškorkostano Respublikos atstovybės prie Rusijos Federacijos Prezidento kompiuterinę techniką. Jo darbas buvo techninė priežiūra kompiuterių, ne pačios prezidento administracijos, o tik atstovybės. Paaiškino, kad jo nesiejo darbiniai santykiai nei su atstovybe, nei su prezidentūra. Jis netarnavo armijoje, niekada nedirbo valstybinėse institucijose. Jam nurodymus duodavo tiesioginis vadovas. Pavaldumo santykiai su atstovybe nesiejo. Jis nesikiša į politiką dėl savo religinių įsitikinimų. Į Lietuvą atvyko 2017 metų spalio mėnesį prašytis prieglobsčio. Nuo to laiko nebuvo sugrįžęs į Rusiją. Čia gyvena kartu su šeima – žmona ir vaiku.

Atsiliepimas

Atsakovas Migracijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į skundą su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad priimant ginčijamą Sprendimą buvo vadovautasi kompetentingos institucijos – Valstybės saugumo departamento – išvada dėl pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui. Pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau –ir Įstatymas) 4 straipsnio 3 dalį, išvadą dėl užsieniečio grėsmės valstybės saugumui teikia būtent Valstybės saugumo departamentas. Pažymi, kad Migracijos departamentas nėra ikiteisminį tyrimą atliekanti ar žvalgybą vykdanti institucija, todėl galimybės surinkti duomenis apie užsieniečius ir jų galimą grėsmę valstybės saugumui yra ribotos. Atsižvelgiant į tai, priimdamas sprendimus, Migracijos departamentas remiasi Valstybės saugumo departamento pateiktais duomenimis ir išvadomis. Vadovaujantis Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo 2 straipsniu, Valstybės saugumo departamentas yra vienas iš subjektų, užtikrinančių Lietuvos nacionalinį saugumą, jo paskirtis – apsaugoti nuo pasikėsinimų valstybę, jos suverenitetą ir konstitucinę santvarką. Valstybės saugumo departamentas yra kompetentingas subjektas vertinant, ar užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui.

VSD išvadoje nurodyta, kad VSD vertinimu, pareiškėjas dirbdamas Rusijos Federacijos prezidento administracijoje, privalėjo būti lojalus Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Rusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. VSD vertinimu, M. K. išdavus leidimą gyventi Lietuvoje, jis gali būti išnaudotas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo.

Žemesnės instancijos teismas

Pažymi, kad valstybės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visuomenei. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) 2020 m. gruodžio 9 d. nutartyje byloje Nr. eAS-846-756/2020 yra akcentavęs, kad nacionalinio saugumo užtikrinimas yra aukščiausias bet kurios valstybės vidaus ir užsienio politikos tikslas. Pagrindinis nacionalinio saugumo tikslas ir pagrindinė vertybė yra valstybės sugebėjimas išsaugoti nepriklausomą identitetą prieš valstybes, kurios laikomos priešiškomis.

Pažymi, kad būtent pareiškėjas pildydamas 2023-04-12 anketą ir atsakydamas į 2 klausimą nurodė, jog jis nuo 2005 m. vasario iki 2012 m. sausio dirbo sistemos administratoriumi Rusijos Federacijos prezidento administracijoje. Pareiškėjo prie skundo pridėta kandidato anketa negali būti vertinama kaip įrodymas, nes pildydamas minėtą anketą pareiškėjas galėjo ir nenurodyti ankstesnės savo darbovietės, o ir neaišku kada ji buvo pildyta. Pažymi, kad M. K., dirbdamas Rusijos Federacijos prezidento administracijoje, privalėjo būti lojalus Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos Federacijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, o tai reiškia, kad asmuo gali būti panaudotas kaip potencialus verbavimo taikinys, siekiant per Lietuvoje gyvenančius asmenis rinkti informaciją ar pasitelkiant juos jėgos struktūrų operacijoms užsienio valstybėse vykdyti, o tai yra nesuderinama su Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo tikslais ir galima daryti išvadą, kad egzistuoja pakankamai reali ir akivaizdi grėsmė valstybės saugumui galimybė. Papildomai pažymi, kad vien tai, kad asmuo turi (turėjo) leidimą nuolat gyventi ir turi ryšių Lietuvoje, savaime nereiškia, kad grėsmė dėl užsieniečio ankstesnių darbo santykių ir ryšių yra išnykusi. Dar daugiau, užsienietis net ir nedirbdamas minėtoje įstaigoje gali ir toliau palaikyti ryšius su Rusijos Federacijos ar kitose žvalgybos tarnybose dirbančiais lojaliais asmenimis, ir tai, Migracijos departamento vertinimu, yra pakankamas pagrindas išvadai, kad toks ryšių palaikymas gali būti laikoma aplinkybe, suponuojančia užsieniečio pažeidžiamumą, kartu ir realią tikimybę, galinčia kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams.

Nurodo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika patvirtina, kad sprendžiant dėl leidimo nuolat gyventi, asmenims pagrįstai yra keliami aukštesni reikalavimai, kiek tai susiję su grėsmėmis valstybės saugumui. Atkreipia dėmesį, kad ilgalaikio gyventojo statusą turintis asmuo gali dalyvauti rinkimuose, Lietuvos politiniame gyvenime, tuo tarpu leidimą laikinai gyventi Lietuvoje turintis asmuo tokių galimybių neturi. Mano, kad užsieniečiui, keliančiam grėsmę valstybės saugumui, neturi būti sudarytos sąlygos dalyvauti rinkimuose ir tokiu būdu daryti įtaką valstybės politikai. Ypač šiuo Lietuvai jautriu geopolitiniu laikotarpiu, kai suaktyvėjusios priešiškų valstybių žvalgybos ir karinis parengtumas.

Pažymi, kad ginčijamu sprendimu nėra sprendžiamas pareiškėjo grąžinimo ar išsiuntimo į kilmės valstybę klausimas. Tolesnė pareiškėjo teisinė padėtis bus sprendžiama atskirais sprendimais, kuriuose bus vertinamos visos su pareiškėju susijusios aplinkybės, taip pat ar yra Įstatymo 130 straipsnio pagrindai, draudžiantys išsiųsti arba grąžinti į užsienietį į kilmės valstybę. Migracijos departamentas kiekvienu atveju išanalizuoja užsieniečio individualią situaciją ir tik tuomet priima sprendimą dėl tolimesnio pareiškėjo buvimo Lietuvos Respublikoje.

Atsakant į pareiškėjo skundo teiginius, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė būti išklausytam, pažymi, kad Migracijos departamentas neturėjo pareigos kreiptis į pareiškėją su prašymu patikslinti ginčijamame sprendime nurodytas aplinkybes, tokios pareigos nenumato ir Įstatymas, ypač atsižvelgiant į tai, kad sprendimas yra priimamas dėl užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui. Įstatymo 4 straipsnio 4 ir 5 dalyse numatyta imperatyvi taisyklė atsisakyti pakeisti arba panaikinti leidimą laikinai gyventi paaiškėjus, kad užsienietis kelia grėsmę valstybės saugumui. Palyginimui, Įstatymo 4 straipsnio 7 dalyje, kurioje nustatomos taisyklės dėl pabėgėlio statuso, papildomos ar laikinosios apsaugos panaikinimo dėl grėsmės valstybės saugumui, yra aiškiai įtvirtinta, kad Migracijos departamentas sprendimą priima gavęs užsieniečio paaiškinimus. Atsižvelgiant į tai, kad Įstatymo 4 straipsnio 5 dalyje tokia taisyklė nėra numatyta (dėl užsieniečių paaiškinimų gavimo), galima daryti išvadą, kad įstatymų leidėjas tokių ketinimų neturėjo. Taigi, Migracijos departamentas, priimdamas sprendimus taisyklių nepažeidė.

Teigia, kad ginčijamas sprendimas atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymo, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimti nešališkai ir objektyviai, pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas. Be to, priimant ginčijamus sprendimus buvo įvertinti pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublika – šeiminiai, socialiniai, ekonominiai. Nustatyta, kad pareiškėją sieja ekonominiai (dirba UAB „V. G.“) ir šeiminiai (Lietuvos Respublikoje gyvena užsieniečio vaikas, kuriam taip pat suteiktas pabėgėlio statusas ir išduotas leidimas nuolat gyventi) ryšiai su Lietuvos Respublikos valstybe, tačiau nei jie, nei pareiškėjo pateikta darbdavio charakteristika nepaneigia pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdžio metu atsakovo atstovė palaikė atsiliepimo argumentus, prašė skundą atmesti.

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos valstybės saugumo departamentas atsiliepimo argumentais prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

VSD vertinimu, priimant Sprendimą, nebuvo pažeisti Lietuvos įstatymai ar kiti teisės aktai, viešojo administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat Sprendimu nebuvo nepagrįstai suvaržytos pareiškėjo teisės bei laisvės. Kadangi pareiškėjas VSD pripažintas kaip keliantis grėsmę valstybės saugumui, jo asmeniniai interesai negali būti aukščiau Lietuvos valstybės saugumo. Sprendimas priimtas tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes ir taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl jo naikinti, vadovaujantis pareiškėjo nurodomais motyvais, nėra teisinio pagrindo.

Nurodo, kad pareiškėjas Skunde nepagrįstai teigia, kad jis neva nedirbo Rusijos Federacijos prezidento administracijoje. Šią aplinkybę (dėl darbo Rusijos Federacijos prezidento administracijoje) pats pareiškėjas nurodė 2023-04-12 pildydamas MD parengtą klausimyną ir atsakydamas į 2 klausimą. Todėl skunde dėstomus teiginius apie pareiškėjo darbą privačioje bendrovėje laiko nepagrįstais. Pareiškėjas užpildė anketą pats savo nuožiūra. Anketoje, be kita ko, išvardytos pareiškėjo darbovietės laikotarpiu nuo 2001 m. iki 2010 m. Atkreipia dėmesį, kad anketoje nurodytos darbovietės ir laikotarpiai itin skiriasi nuo pareiškėjo 2023-04-12 užpildytame klausimyne pateiktos informacijos. Todėl pareiškėjo pateikta anketa vadovautis kaip objektyviu rašytiniu įrodymu nėra jokio pagrindo.

Pažymi, kad Rusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. VSD vertinimu, pareiškėjui turint leidimą gyventi Lietuvoje, jis gali būti išnaudotas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip patikimas ir lojalus Rusijos valdžiai asmuo. Apie tai pasisakoma ne vienoje VSD viešai visuomenei pristatomoje grėsmių vertinimo ataskaitoje, taip pat ir naujausiose – 2022 ir 2023 metų grėsmių vertinimo ataskaitose.

Teigia, jog VSD kontržvalgybos tyrimų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad Rusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę valstybės institucijose. VSD nustatė konkrečius tokią Rusijos žvalgybos tarnybų veiklą Lietuvoje patvirtinančius atvejus. Palankią terpę tokiai Rusijos žvalgybos tarnybų veiklai sudaro šių tarnybų naudojama agentų verbavimo savo valstybės institucijose, strateginiuose objektuose ir ginkluotosiose pajėgose sistema.

Rusijos žvalgybos tarnybos, veikdamos savo šalyje ir vykdydamos žvalgybą prieš užsienio valstybes, remiasi kontržvalgybos darbo objektuose, kurie yra svarbūs užtikrinant nacionalinį saugumą, sistema. Kontržvalgybos objektuose – valstybės institucijose, įmonėse, teisėsaugos tarnybose, strateginiuose ekonomikos sektoriuose ir ginkluotosiose pajėgose – kuriamas užverbuotų asmenų (agentų) tinklas. Užverbuoti agentai, dirbantys Rusijos valstybės institucijose ar tarnaujantys šių šalių ginkluotosiose pajėgose, išnaudojami: 1) kontržvalgybos tikslais – siekiant išaiškinti galimą užsienio žvalgybos tarnybų veiklą šių objektų atžvilgiu; 2) žvalgybos informacijai rinkti – jei turi galimybių bendrauti su užsienio valstybių piliečiais ir (ar) reguliariai lankytis užsienio valstybėse. Prioritetas vykdant žvalgybą skiriamas NATO ir ES valstybėms, kurias Rusijos žvalgybos tarnybos laiko labiausiai priešiškomis valstybės valdančiajam režimui.

Rusijos žvalgybos tarnybų darbas su agentais yra orientuotas į ilgalaikę, konkrečiai neapibrėžtą perspektyvą, ir pritaikomas prie kintančios užverbuotų asmenų situacijos. Žvalgybos tarnybos ryšius su agentais tęsia arba atnaujina po tam tikro laiko ir tais atvejais, kai jie baigia darbą valstybės institucijoje ar profesinę karinę tarnybą, tačiau tebeturi ar įgyja naujų žvalgybinių galimybių – gali reguliariai lankytis užsienyje arba išvyksta gyventi į žvalgybą dominančias užsienio valstybes. Rusijos žvalgybos tarnybos, siekdamos tęsti ar atnaujinti buvusius ryšius su užsienio valstybėse gyvenančiais savo šalių piliečiais, gali naudoti autoritarinių šalių žvalgybos tarnyboms įprastus metodus – šantažuoti grasindamos paviešinti ankstesnio bendradarbiavimo faktą, taikyti administracinio ir teisinio poveikio priemones Rusijoje gyvenantiems giminaičiams (pavyzdžiui, grasinti atleisti iš darbo, apkaltinti nusikalstama veikla ir pan.).

VSD kontržvalgybos tyrimų ir žvalgybos operacijų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad Rusijos žvalgybos tarnybos yra suinteresuotos ir dažnai tikslingai skatina savo agentus išvykti gyventi į režimui priešiškas valstybes. Gyvendami užsienio valstybėse ir integravęsi į tų šalių visuomenes, agentai įgyja geresnes galimybes rinkti žvalgybos informaciją apie užsienio valstybių politinius ir ekonominius procesus, strateginės civilinės ir karinės infrastruktūros objektus ar vykdyti kitas žvalgybos tarnybų užduotis. Pasikeitus situacijai, Rusijos karinės agresijos atveju, su Rusijos žvalgybos tarnybomis bendradarbiaujantys šių šalių piliečiai gali būti išnaudoti specialioms, karinę agresiją remiančioms operacijoms – propagandos ir dezinformacijos platinimui, diversijų prieš strateginės ir karinės infrastruktūros objektus vykdymui.

Laiko nepagrįstu ir pareiškėjo skundo argumentą, kad pareiškėjui suteiktas pabėgėlio statusas patvirtina grėsmės Lietuvos valstybės saugumui nebuvimą. Ši aplinkybė neturi jokios teisinės reikšmės sprendžiant nagrinėjamą ginčą. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl leidimo pareiškėjui nuolat gyventi Lietuvoje panaikinimo nėra niekaip susijęs su savarankiška ir atskirai vykdoma prieglobsčio suteikimo procedūra.

Taip pat pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad Migracijos departamentas prieš priimdamas Sprendimą privalėjo suteikti pareiškėjui galimybę pasisakyti dėl sprendžiamo klausimo. Tokia pareiga nėra numatyta jokiuose teisės aktuose. Kita vertus, pareiškėjas Skunde nenurodo jokių klausimo dėl leidimo pareiškėjui nuolat gyventi Lietuvoje panaikinimo nagrinėjimui reikšmingų aplinkybių, kurios galėtų būti laikomos svarbiomis priimant Sprendimą.

Pareiškėjas skunde nenurodė ir įrodymais nepagrindė jokių aplinkybių, kurios neabejotinai liudytų pareiškėjo akivaizdų priešiškumą Rusijos oficialiosios valdžios politikai, veikimą prieš tokią politiką, todėl nėra pagrindo iš esmės paneigti pareiškėjo lojalumo Rusijos Federacijos valdžiai. Tarnybos pobūdis, kai byloje nenustatyta priešingai, lemia ir teisinį vertinimą, kad asmuo gali būti vertinamas kaip Rusijos Federacijos valdžiai patikimas asmuo, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms galintis vykdyti režimo užduotis (žr. pvz., LVAT 2023 m. rugpjūčio 16 d. nutartį byloje Nr. eA-2023-415/2023, 2023 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą byloje Nr. eA-2065-552/2023). Aplinkybė, kad pareiškėjas pritarimą Lietuvos Respublikos nuostatoms karo Ukrainoje klausimu išreiškė vien pildydamas jam pateiktą privalomą klausimyną, nesudaro pagrindo pripažinti Sprendimo neteisėtu.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos 2023-09-05 sprendimo Nr. 23S146385, kuriuo panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas yra Rusijos pilietis, savo gyvenamąją vietą nuo 2018-08-13 deklaruoja Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjo atžvilgiu 2018-07-13 buvo priimtas sprendimas Nr. 15/6-9-12PR-114 suteikti pabėgėlio statusą ir išduoti leidimą nuolat gyventi. Leidimas nuolat gyventi buvo išduotas 2018-08-07.

Lietuvos Respublikoje gyvena pareiškėjo žmona bei vaikas, kuriam taip pat suteiktas pabėgėlio statusas ir išduotas leidimas nuolat gyventi.

Pareiškėjas yra krikštytas Jechovos liudytojas, aktyviai dalyvauja Klaipėdos Jechovos liudytojų bendruomenės veikloje.

Pareiškėjas nuo 2019-09-05 dirba UAB „V. G.“ informacinių technologijų (IT) pagalbos tarnybos specialistu. Pareiškėjas darbdavio vertinamas teigiamai.

Pareiškėjo leidimas galiojo iki 2023-08-07. 2023-04-12 pareiškėjas pateikė prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje.

Pareiškėjas 2023-04-12 užpildė klausimyną, kuriame nurodė savo darbovietes: 1. 2003 m. birželis – 2005 m. sausis Rusijos Federacija, Linia Grafis, foto išvesties įrenginio operatorius; 2. 2005 m. vasaris – 2012 m. sausis: Rusijos Federacija, Įgaliotoji atstovybė prie Rusijos Federacijos Prezidento (Baškorkostano Respublikos), sistemų administratorius; 3. 2012 m. vasaris – 2014 m. sausis: Rusijos Federacija, Džast, aptarnavimo inžinierius; 4. 2014 m. vasaris – 2015 m. sausis: Čto delat konsalt, kokybės tarnybos specialistas; 5. 2015 m. vasaris – 2016 m. sausis: Profit, aptarnavimo inžinierius; 6. 2016 m. vasaris – 2017 m. rugsėjis, Vaima, sistemų administratorius; 7. 2019 m. rugsėjo 03 d.: Lietuva, V. G., Informacinių technologijų (IT) pagalbos tarnybos specialistas.

Migracijos departamentas gavo Valstybės saugumo departamento 2023-07-03 išvadą Nr. 18-7267, kurioje nurodyta, kad pareiškėjas, dirbdamas Rusijos Federacijos prezidento administracijoje, privalėjo būti lojalus Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Rusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. VSD vertinimu, M. K. išdavus leidimą gyventi Lietuvoje, jis gali būti išnaudotas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo.

Atsižvelgiant į tai, kad, VSD vertinimu pagal VSD surinktą informaciją, pareiškėjo buvimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 54 straipsnio 1 dalies 2 punktu, kuriame nustatyta, kad leidimas nuolat gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, Migracijos departamentas priėmė sprendimą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą nuolat gyventi Lietuvoje.

Iš į bylą pateiktos pareiškėjo darbo knygelės nustatyta, kad pareiškėjas Rusijos Federacijoje dirbo: 1. 2003 m. liepa -2004 m. lapkritis UAB „Linija Grafik“ paruošimo spaudai skyriuje nuotraukų išvesties operatoriumi; 2. 2005 m. sausis – 2008 gruodis RAB „Stradi“ sistemos administratoriumi; 3. 2009 m. sausis – 2010 m. gruodis RAB „Kapriani“ sistemos administratorius; 4. 2011 sausis - 2011 gruodis RAB „Komplekt Ofis“ sistemos administratorius; 5. 2012 m. gegužė - 2013 m. liepa RAB „Njutreiding“ inžinierius serviso skyriuje; 6. 2013 m. rugpjūtis – 2013 m. lapkritis UAB „Što delat inform“ informacinių paslaugų specialistas; 7. 2014 m. gegužė – 2015 m. gegužė RAB „Ruskaja Armatura“ kokybės kontrolierius; 8. 2015 m. liepa – 2016 m. rugsėjis RAB “Profit“ serviso inžinierius; 9. 2016 m. gruodis - 2017 m. rugsėjis RAB „Pravovoj Biznes“ sistemos administratorius.

Pareiškėjas, nesutikdamas su Sprendimu, su skundu kreipėsi į teismą.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas).

Įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas. To paties straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad Migracijos departamentas, gavęs užsieniečio prašymą išduoti jam leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, privalo gauti šio straipsnio 3 dalyje nurodytų institucijų įvertinimą, ar nėra šio straipsnio 3 dalyje nurodytų grėsmių valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei. Leidimas gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus šių institucijų išvadas, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui ir viešajai tvarkai ar visuomenei. Įstatymo 4 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad Valstybės saugumo departamentas, turėdamas duomenų, kad užsienietis, kuriam išduota viza, leidimas gyventi ar kitas šiame Įstatyme nurodytas užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje patvirtinantis dokumentas, kelia grėsmę valstybės saugumui, nedelsdamas apie tai informuoja Migracijos departamentą, kuris ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo šios informacijos gavimo dienos panaikina užsieniečiui išduotą vizą, leidimą gyventi, jeigu tokie dokumentai buvo išduoti, arba užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir apie tai nedelsdamas informuoja užsienietį.

Įstatymo 54 straipsnyje nustatyti leidimo nuolat gyventi panaikinimo pagrindai. Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad leidimas nuolat gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

Leidimo nuolat gyventi panaikinimo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymas Nr. 1V-445 „Dėl Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Tvarkos aprašas).

Tvarkos aprašo 105 punkte numatyta, kad Įstatymo 4 straipsnio 5 ar 6 dalyje nurodytais atvejais Migracijos departamentas, gavęs Valstybės saugumo departamento informaciją apie užsieniečio keliamą grėsmę valstybės saugumui, Policijos departamento arba Valstybės sienos apsaugos tarnybos informaciją apie užsieniečio keliamą grėsmę viešajai tvarkai, išnagrinėja dokumentus dėl leidimo nuolat gyventi panaikinimo, įvertina nustatytus faktus ir ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo Įstatymo 4 straipsnio 5 ar 6 dalyje nurodytos Valstybės saugumo departamento, Policijos departamento arba Valstybės sienos apsaugos tarnybos informacijos gavimo Migracijos departamente dienos priima nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir Lietuvos Respublikos teisės aktų normomis pagrįstą sprendimą panaikinti leidimą nuolat gyventi.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo nuoseklioje praktikoje yra išaiškinęs, kad sprendžiant leidimų gyventi Lietuvos Respublikoje klausimus, privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali, todėl, siekiant tinkamai pritaikyti Įstatymo nuostatas, be kita ko, būtina įvertinti ir tai, kokio leidimo ir kokiu pagrindu prašoma, taip pat individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat būtina pabrėžti, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė (žr., pvz., LVAT 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016; 2022 m. kovo 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1240-756/2022; 2023 m. sausio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1055-492/2023).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“, t. y. jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (žr., pvz., 2015 m. vasario 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-506-624/2015; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2744-756/2017). Sprendžiant dėl atsisakymo išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali. Sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016; 2019 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5322-520/2019 ir kt.).

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui. Negali būti atmesta tokia situacija, kad grėsmė valstybės saugumui gali pasireikšti ir kaip potencialus pavojus. Taigi grėsmės valstybės saugumui sąvoka tam tikrais atvejais gali apimti ir galimą pavojų – kai dėl užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikoje valstybės saugumui iškyla potencialus pavojus, kitaip tariant, atsiranda grėsmės valstybės saugumui galimybė. Tačiau galimos grėsmės valstybės saugumui turinys ir apimtis negali būti nepagrįstai ir neprotingai plečiamas (žr., pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07).

Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo, leidimas nuolat gyventi panaikintas dėl to, kad pareiškėjo buvimas, gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Sprendimas priimtas iš esmės remiantis pareiškėjo pateiktu atsakymu į Migracijos departamento pateikto ir pareiškėjo užpildyto klausimyno klausimus, į kuriuos atsakydamas pareiškėjas nurodė savo darbovietes, nurodydamas, kad jis 2005 m. vasarį – 2012 m. sausį dirbo Rusijos Federacijoje, Įgaliotoje atstovybėje prie Rusijos Federacijos Prezidento (Baškorkostano Respublikos), sistemų administratoriumi.

Remiantis pareiškėjo nurodyta informacija VSD padarė išvadą, kad pareiškėjas, dirbdamas Rusijos Federacijos prezidento administracijoje, privalėjo būti lojalus Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui.

Tačiau kaip nustatyta byloje pareiškėjas pildydamas klausimyną neteisingai pateikė informaciją apie savo darbovietes. Iš jo pateiktos darbo knygelės kopijos, nustatyta, kad pareiškėjas niekuomet nedirbo Rusijos Federacijos prezidento administracijoje, o yra dirbęs privačiose įmonėse, kurios, kaip nurodė teismo posėdžio metu pareiškėjas, Rusijos Federacijoje, aptarnavo Baškorkostano Respublikos įgaliotos atstovybės prie Rusijos Federacijos prezidento kompiuterinę įrangą. Pareiškėjas dirbo minėtose įmonėse sistemų administratoriumi ir prižiūrėjo atstovybės kompiuterius. Jis niekada nėra dirbęs jokioje Rusijos Federacijos valstybinėje institucijoje, nebuvo pavaldus valstybinių institucijų vadovams. Jam darbo užduotis formuodavo privačios įmonės darbdavys. Pareiškėjas nėra tarnavęs armojoje. Dar daugiau, pareiškėjas yra Jehovos liudytojas. Kaip patvirtina į bylą pateikta Migracijos departamento Pažyma apie religijos laisvę bei Jehovos liudytojų padėtį Rusijos Federacijoje, Jehovos liudytojai Rusijos Federacijoje yra persekiojami. Dėl gresiančio persekiojimo Rusijos Federacijoje, pareiškėjui, kaip asmeniui išpažįstančiam Jehovos tikėjimą, buvo suteiktas prieglobstis, tai yra buvo pripažinta, kad kilmės valstybėje pareiškėjui gresia persekiojimas. Todėl teigti, kad pareiškėjas yra lojalus ir gali būti išnaudojamas Rusijos Federacijos struktūrų, nesant neginčijamų tai pagrindžiančių įrodymų ir nepagrįsta. Tuo labiau, kad ta išvada padaryta išimtinai remiantis pareiškėjo pateikta informacija, kuri pasirodo nėra teisinga.

Pažymėtina, kad Jehovos liudytojai yra žinomi, kaip žmonės, kurie yra neutralūs politinių dalykų atžvilgiu, absoliučiai niekaip nesikiša į politinius dalykus, nedalyvauja politikoje, neužima politinių postų, netarnauja kariuomenėje, nerengia jokių perversmų, nesiekia pakeisti valdžios ir yra įsitikinę, kad jie yra Dievo Karalystės, kuriai ir yra lojalūs, pavaldiniai.

Kartu pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodyta, jog Migracijos departamentas turi teisę remtis išvada dėl pareiškėjo grėsmės vertinimo, tačiau Migracijos departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, jį turi pagrįsti objektyviais duomenimis (žr., pvz., 2017 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1049-756/2017; 2017 m. birželio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3776-822/2017). Sprendžiant dėl to, ar asmuo gali kelti grėsmę (realų ir faktinį pavojų), turi būti vertinamos visos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, o sprendimas turi būti priimamas atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą bei laikantis proporcingumo principo. Taigi, Migracijos departamentas turi vertinti kiekvieną situaciją pagal jos aplinkybes ir spręsti, ar užsieniečiui ketinamais taikyti apribojimais nebus pažeistas minėtas proporcingumo principas. Gero administravimo principas reikalauja, jog užsieniečio prašymas nebūtų nagrinėjamas tik siaurai formaliai (žr., pvz., LVAT 2012 m. kovo 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-2220/2012).

LVAT taip pat yra nurodęs, kad Migracijos departamentas, vertindamas, ar asmuo kelia grėsmę valstybės saugumui, neturėtų automatiškai šios išvados perkelti į sprendimą, o, būdamas viešojo administravimo subjektas, turi, atsižvelgdamas į nustatytų aplinkybių visumą, tarp kurių yra ne tik VSD išvada, bet ir su pareiškėju susijusios individualios aplinkybės, atlikti savo vertinimą ir padaryti savarankišką išvadą, ar pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui. Atsakovas turi visapusiškai įvertinti papildomas aplinkybes, kurios jam žinomos apie pareiškėją (šeima, darbas, gyvenimo trukmė Lietuvoje, padaryti pažeidimai), ir tik jas sistemiškai įvertinęs gali daryti išvadą apie pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui realumą. Be to, išvada apie asmens grėsmę valstybės saugumui turi būti daroma ypač apdairiai, turi būti argumentuota bei motyvuota, proporcinga, o ne formali (žr., pvz., LVAT 2023 m. birželio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1721-525/2023).

Šiuo atveju matyti, kad Migracijos departamentas, atsižvelgdamas į tai, jog pareiškėjas VSD yra pripažintas kaip keliantis grėsmę valstybės saugumui, įvertinęs šiandieninę geopolitinę situaciją, vertino, kad surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, jog turi būti panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.

Taigi nagrinėjamu atveju, įvertinus skundžiamame Sprendime išdėstytas aplinkybes, matyti, kad visapusiško ir objektyvaus individualaus vertinimo Migracijos departamentas neatliko. Iš esmės į sprendimus buvo perkelta VSD išvada, nesiaiškintos tikros pareiškėjo darbovietės, nesiekta nustatyti ar jis dėl savo išpažįstamo tikėjimo gali būti pripažintas asmeniu keliančiu grėsmę Lietuvos valstybės saugumui.

Šioje byloje nenustatyta akivaidžių požymių, kad pareiškėjas keltų grėsmę nacionaliniam saugumui, šios išvados nepaneigia ir VSD pateikiama bendro pobūdžio informacija apie galimą pareiškėjo grėsmę, atsižvelgiant į jo darbo patirtį Rusijos Federacijoje, kuri teisminio nagrinėjimo metu nustatyta, kaip nepagrįsta, kadangi pareiškėjas nedirbo Rusijos Federacijos prezidento administracijoje, kaip kad nurodoma pažymoje.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog, jei viešojo administravimo subjektui yra pateiktas konkretus prašymas priimti tam tikrą administracinį sprendimą, šis subjektas ir turi priimti tokį administracinį sprendimą (teigiamą arba neigiamą), kaip jį įpareigojo įstatymų leidėjas, užuot priėmus kitos rūšies administracinį sprendimą (žr., pvz., 2013 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-658/2013; 2015 m. kovo 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1433-146/2015).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje akcentuota, jog asmens prašymo perkvalifikavimas, iš esmės nepriimant įstatyme numatytų sprendimų, prilyginamas pareigos motyvuoti priimamus administracinius aktus pažeidimui. Tokia situacija taip pat nėra suderinama su VAĮ įtvirtintu objektyvumo principu (žr., pvz., 2015 m. kovo 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1433-146/2015).

Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas į Migracijos departamentą kreipėsi dėl leidimo nuolat gyventi pakeitimo. VAĮ 10 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog viešojo administravimo subjektai administracinius sprendimus gali priimti savo iniciatyva arba gavę asmenų prašymus ar skundus. Tačiau Migracijos departamentas Sprendime nesprendė ir nevertino klausimo dėl leidimo nuolat gyventi pakeitimo, taigi neišsprendė pareiškėjo prašymo.

Įvertinus visas bylos aplinkybes, tai, kad skundžiamas Sprendimas nėra pagrįstas Migracijos departamento atliktu išsamiu tyrimu dėl pareiškėjo grėsmės Lietuvos Respublikai, neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įpareigojančių viešojo administravimo subjektą individualų administracinį aktą pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais), o taikomas poveikio priemones motyvuoti, darytina išvada, kad yra pagrindas naikinti Sprendimą, o atsakovą Migracijos departamentą įpareigoti išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti jam leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, pareiškėjo skundas tenkinamas visiškai (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 2 punktas).

Pareiškėjas skunde taip pat prašo priteisti visas jos patirtas bylinėjimosi išlaidas. Kadangi pareiškėjos skundas patenkintas, pareiškėjui priteistinas byloje už skundą sumokėtas 23 Eur žyminis mokestis (ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis).

ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą.

ABTĮ 41 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu.

Pareiškėjas pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, nurodydamas, kad byloje patyrė 1200 Eur bylinėjimosi išlaidų. Į bylą pateikė bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančius įrodymus.

Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteisimo užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtinto Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio patvirtinimo" (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015-03-19 įsakymo Nr. 1R-77 redakcija įsigaliojo 2015-03-20) (toliau - Rekomendacijos), 2.1-2.10 punktai nustato, kad teismas, nustatydamas priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, atsižvelgia į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą; teisinių paslaugų kompleksiškumą; specialių žymių reikalingumą; ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; ginčo sumos dydį; teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; šalių elgesį proceso metu: advokato darbo laiko sąnaudas; kitas svarbias aplinkybes.

Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo turinį ir apimtį, į Rekomendacijų 2 punkte nustatytus priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydžio nustatymo kriterijus konstatuotina, kad pareiškėjo patirtos bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijose nustatytų ribų, todėl jos priteistinos pareiškėjo naudai iš atsakovo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 133–134 straipsniais, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo M. K. skundą tenkinti.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2023-09-05 sprendimą Nr. 23S146385.

Įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos išnagrinėti pareiškėjo M. K. prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.

Priteisti pareiškėjui M. K. iš Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 1200 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjos Diana ButrimienėJolita RasiukevičienėVita Valeckaitė