Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Vytauto Kursevičiaus, Linos Muchtarovienės, pirmininkės ir pranešėjos Vilijos Valantienės, teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjusi ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „ Meidas“ apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2016 m. vasario 22 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-96-721/2016 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Meidas“ ieškinį atsakovei akcinei bendrovei SEB bankas, trečiajam asmeniui V. S. dėl be pagrindo įgyto turto grąžinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė ( toliau – UAB) ,,Meidas“ kreipėsi į teismą prašydama priteisti iš atsakovės AB SEB bankas 14031,29 Eur be pagrindo gautų piniginių lėšų ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovė ir trečiasis asmuo V. S. 2013-10-03 sudarė preliminarią buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartį. UAB ,,Meidas” ir V. S. susitarė, jog pagrindinė buto pirkimo-pardavimo sutartis turi būti sudaryta iki 2013-12-31. 2013-10-16 atsakovas trečiajam asmeniui išdavė leidimą Nr. (duomenys neskelbtini) parduoti bankui įkeistą turtą, su sąlyga, kad už parduotą butą piniginės lėšos bus pervestos į AB SEB bankas nurodytą sąskaitą, kredito sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) visiškam įvykdymui. Ieškovė atsakovei į sąskaitą pervedė 14031,29 Eur (48447,24 Lt) likusią sumokėti pagal kredito sutartį sumą, tačiau dėl objektyvių priežasčių negalėjo įforminti nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties notaro biure. Vėliau atlikti buto pirkimo-pardavimo procedūras negalėjo, nes hipoteka butui, adresu (duomenys neskelbtini), nebuvo panaikinta, o antstolė E. M. jį areštavo vykdydama kitų trečiojo asmens V. S. kreditorių reikalavimus. Kadangi preliminariosios sutarties šalys nesudarė pagrindinės pirkimo-pardavimo sutarties, AB SEB bankas neturi teisinio pagrindo įgyti UAB ,,Meidas“ priklausančius 14031,29 Eur, kuriuos ieškovė sumokėjo tiesiogiai AB SEB bankas, tačiau neįvykdyta pagrindinė sąlyga – butas (duomenys neskelbtini), neparduotas, buto savininkė tebėra V. S..

Atsakovė akcinė bendrovė SEB bankas su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, jog 2009-03-20 kredito sutarties pagrindu bankas suteikė V. S. būsto kreditą, skirtą buto, esančio (duomenys neskelbtini), įsigijimui finansuoti. Siekiant užtikrinti V. S. prievolės tinkamą įvykdymą, 2009-03-27 hipotekos lakštu banko naudai buvo įkeistas minėtas butas. 2013-10-16 bankas davė sutikimą parduoti butą, su sąlyga, kad lėšos už parduodamą butą bus nukreiptos tiesiogiai į banko tarpinę sąskaitą V. S. skolinio įsipareigojimo pagal kredito sutartį dengimui, įsipareigodamas atsisakyti buto hipotekos po to, kai visi V. S. skoliniai įsipareigojimai bus pilnai padengti. Tokios banko leidime nurodytos buto pardavimo sąlygos atitiko ieškovės ir V. S. susitarimą pagal preliminariąją sutartį ir turėjo užtikrinti ne tik banko kaip hipotekos kreditoriaus, bet ir ieškovės kaip pirkėjo teises ir teisėtus interesus. Hipoteka butui pasibaigė 2013-12-27, pilnai įvykdžius hipoteka užtikrintą skolinį įsipareigojimą pagal kredito sutartį, bet duomenys apie hipotekos pabaigą dėl V. S. neveikimo buvo išviešinti Hipotekos registre banko (atsakovo) iniciatyva tik 2015-01-16. Bankas neturėjo pagrindo kvestionuoti UAB ,,Meidas“ ir V. S. ketinimų sudaryti pagrindinę buto pirkimo - pardavimo sutartį, o nebūdamas preliminariosios sutarties šalimi bankas objektyviai negalėjo įtakoti tinkamo jos įgyvendinimo, todėl nėra teisinio pagrindo perkelti bankui neigiamas teisines pasekmes, kylančias dėl preliminarios sutarties sąlygų neįgyvendinimo ar netinkamo įgyvendinimo. Bankas gavo pinigines lėšas kredito sutarties pagrindu, nes ieškovė sumokėjo lėšas į tarpinę banko sąskaitą, siekdama pilnai įvykdyti V. S. prievolę bankui pagal kredito sutartį, kad hipoteka butui būtų išregistruota, o turto hipoteka pasibaigė. UAB ,,Meidas“ turi teisinį pagrindą reikšti reikalavimus V. S., tačiau iki šiol šia teise nepasinaudojo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

1. Mažeikių rajono apylinkės teismas 2015 m. vasario 22 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas vertino, kad savo reikalavimus ieškovė grindžia nepagrįstą praturtėjimą reglamentuojančiomis materialiosios teisės normomis, teigdama, kad tarp šalių, t. y. UAB ,,Meidas“ (pirkėjos) ir V. S. (pardavėjos) pagrindinė buto pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta nebuvo, todėl atsakovė pinigus gavo be teisinio pagrindo ir privalo juos grąžinti. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso ( toliau - CK ) 6.242 straipsnio 1 dalį be teisinio pagrindo nesąžiningai praturtėjęs kito asmens sąskaita asmuo privalo atlyginti pastarajam tokio dydžio nuostolius, koks yra nepagrįstas praturtėjimas. Teismas vadovaudamasis Kasacinio teismo praktika sprendė, kad atsakovės praturtėjimui neturi būti teisinio pagrindo (įstatymo, sutarties ir kt.) Taip pat šio instituto taikymui būtina nustatyti atsakovės nesąžiningumą, ji turi būti praturtėjusi nesąžiningai. Teismas padarė išvadą, kad atsakovės AB SEB banko nesąžiningumas nenustatytas.

Jeigu turto įgijimas gali būti pagrindžiamas teisės aktu, sandoriu ar kitokiu civilinių teisių atsiradimo pagrindu (CK 1.136 straipsnis), preziumuotina, kad toks turtas įgytas teisėtai ir aptariamo civilinės teisės instituto pagrindu turto išreikalauti negalima. Ieškovė šioje byloje laikosi pozicijos, kad nagrinėjamu atveju preliminari buto pirkimo-pardavimo sutartis yra niekinė, kadangi buto pardavėja V. S. ir buto pirkėja UAB ,,Meidas“ neįvykdė preliminariosios pirkimo-pardavimo sutarties 3 punkto, kuriuo šalys susitarė, jog pagrindinė turto pirkimo-pardavimo sutartis bus sudaryta iki 2013-12-31 dienos, todėl, nesant sandorio, pinigai gauti atsakovės šios sutarties pagrindu turi būti grąžinti kaip be pagrindo įgytas turtas.

Tarp šalių nėra ginčo, kad ieškovė UAB ,,Meidas“ (pirkėja) nurodyto dydžio mokėjimus atsakovui atliko šios tarp ieškovės ir trečiojo asmens sudarytos preliminarios buto pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu, dengiant V. S. (trečiojo asmens) įsipareigojimus (atsakovei) AB SEB bankui pagal kredito sutartį, tačiau pagrindinė buto pirkimo-pardavimo sutartis nustatytu terminu tarp preliminariosios sutarties šalių sudaryta nebuvo. Atsakovė duodama V. S. leidimą parduoti butą pasirinktam pirkėjui nurodė, kad lėšos, gautos pardavus butą, bus nukreiptos į AB SEB bankas tarpinę sąskaitą įpareigojimams pagal kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) pilnai padengti, o buto hipotekos bankas atsisakys tik po to, kai bus padengti pilnai visi skoliniai įsipareigojimai pagal kredito sutartį. Nurodytos aplinkybės sudaro pakankamą pagrindą išvadai, kad ieškovė įvykdydama sandorį visiškai patvirtino preliminarios pirkimo-pardavimo sutarties sudarymą (CK 1.79 straipsnio 1 dalis, 2 dalies 1 punktas).

Teismas sprendė, kad nenustačius, kad atsakovė AB SEB bankas gavo 14031,29 Eur (48447,24 Lt) be teisėto pagrindo ir dėl to nepagrįstai praturtėjo, nėra pareigos grąžinti ieškovei UAB ,,Meidas” jos reikalaujamus pinigus –14031,29 Eur (CK 6.237 straipsnis, 6.242 straipsnis). Be to, ieškovė neturėjo prievolės pervesti pinigus atsakovei, tačiau pinigus pervedė dar nesuėjus preliminariojoje sutartyje nustatytam pagrindinės sutarties sudarymo terminui savo interesais, siekdama, kad būtų panaikinta hipoteka butui, kurį ketino įsigyti. Teismas pažymėjo, kad ieškovė tokią buto pirkimo-pardavimo preliminarią sutartį sudarė ir pagal ją sumokėjo, prisiėmusi nuostolių atsiradimo riziką, šalių sutartą likusį pagal kredito sutartį V. S. skolinį įsipareigojimą, juridinis asmuo (verslininkas), kuriam taikomi didesni atidumo, rūpestingumo ir atsakomybės reikalavimai.

Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad preliminarioji sutartis – tai šalių susitarimas dėl kitos sutarties sudarymo jame aptartomis sąlygomis (CK 6.165 straipsnio 1 dalis). Pažymėjo, kad šiuo atveju, suėjus preliminariojoje sutartyje nurodytam terminui pagrindinei sutarčiai sudaryti, šalys, o būtent ieškovė UAB ,,Meidas“ (pirkėja) trečiasis asmuo V. S. (pardavėja) ir nebuvo jos sudariusios. Ieškovė, sumokėjusi už butą, tuo pačiu įvykdžiusi prievolę už V. S., nuosavybės teisės į jį neįgijo, butas liko trečiojo asmens V. S. nuosavybė, todėl ieškovė turi teisę reikalauti iš V. S. tokios sumos, kokio dydžio prievolės dalį už ją įvykdė AB SEB bankui.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovė UAB ,,Meidas” prašo panaikinti Telšių rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

7.1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, kad atsakovės AB „SEB“ bankas nesąžiningumas nenustatytas. Nepagrįsti teismo argumentai dėl nepagrįsto praturtėjimo. Tuo atveju, jei ieškovė reikalavimą dėl piniginių lėšų grąžinimo būtų reiškusi nepagrįsto praturtėjimo, numatyto LR CK 6.242 straipsnio pagrindu, jai būtų tekusi pareiga įrodyti praturtėjusio asmens - AB „SEB“ banko nesąžiningumą, tačiau pareiga grąžinti be pagrindo įgytą turtą ne visais atvejais susijusi su turtą įgijusio asmens nesąžiningumu. Šiuo atveju ieškovė reiškė reikalavimą remdamasi LR CK 6.237 straipsnio 1 dalimi, numatančia, kad asmuo, kuris be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta, išskyrus šio kodekso nustatytas išimtis. Taigi, šioje byloje ieškovė neprivalo įrodinėti atsakovės AB „SEB“ banko nesąžiningumo, o pirmosios instancijos teismas nepagrįstai skundžiamame sprendime remiasi tuo, kad šios aplinkybės ieškovė neįrodė.

Šioje byloje tarp šalių nebuvo ginčo dėl faktinių bylos aplinkybių, todėl pirmosios instancijos teismui nebuvo būtina šių aplinkybių dar kartą kartoti motyvuojamojoje sprendimo dalyje. Ieškovė, pervesdama pinigines lėšas atsakovei AB „SEB“ bankas, patvirtino, kad preliminarioji sutartis sudaryta, ir dėl šios aplinkybės, kaip ir dėl kitų faktinių aplinkybių tarp šalių ginčo nebuvo. Šiuo atveju teis­mas turėjo įvertinti, ar galima situacija, kuomet neįvykdytos preliminariosios sutarties pagrindu gautos lėšos lieka trečiojo asmens žinioje. Teismas ieškovės pateiktų aplinkybių išsamiau neišanalizavo ir, ieškovės vertinimu, į pagrindinį šioje byloje keltą teisinį klausimą neatsakė.

Teismas nurodė, kad ieškovė, mokėdama pinigines lėšas pagal prelimina­riąją sutartį, veikė savo rizika, o kadangi ieškovė yra juridinis asmuo, jai taikomi padidinti atidumo ir rūpestin­gumo reikalavimai. Atsakovė, priimdama mokėjimus iš ieškovės, neįvertinusi to, kad nėra duomenų apie pagrindinės buto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymą ir imdamasi tolimesnių teisiškai reikšmingų veiksmų, taip pat turėjo apgalvoti ir įvertinti galimus šių veiksmų padarinius, t.y., kad piniginės lėšos atiteks atsakovei, nuosavybės teisė į nekilnojamąjį turtą ieškovei nepereis, o panaikinus hipoteką turtui nebeliks ir jokios priemonės apsau­goti turtą nuo kitų kreditorių reikalavimų.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė AB „SEB“ bankas prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

8.1. Vienas iš apeliacinio skundo motyvų yra tai, kad apeliantė nurodo, kad reikalavimą reiškė tik CK 6.237 straipsnio 1 dalies pagrindu. Priešingai nei teigia apeliantė ieškinyje ji rėmėsi ne tik 6.237 straipsnio 1 dalies bet ir CK 6.242 straipsnio pagrindu. Pirmosios instancijos teismo vertinimu tarp šalių susiklosčiusiems teisiniams santykiams nepagrįsto praturtėjimo ar be pagrindo įgyto turto normos apskritai netaikytinos. Be to teismas pagrįstai pažymėjo, kad jei normos ir būtų taikomos ieškovė neįrodė atsakovės nesąžiningumo. Teismas išsamiai išanalizavo visas faktines aplinkybes, padarė teisingas išvadas ir priėmė pagrįstą sprendimą.

Nagrinėjamu atveju susiklostė skirtingi teisiniai santykiai tarp apeliantės ir atsakovės, atsakovė vadovavosi CK 6.50 straipsnio 1,2 dalies nuostatomis ir neturėjo teisinio pagrindo atsisakyti priimti prievolės V. S. prievolės įvykdymą iš trečiojo asmens. Šiuo atveju ieškovė sumokėjo V. S. naudai visą siekiamo įgyti turto pirkimo kainą vadovaudamasi preliminariąja pirkimo-pardavimo sutartimi. Taip pat tarp apeliantės ir trečiojo asmens V. S.. Apeliantė visiškai įvykdė sandorį iš savo pusės nors tokios pareigos neturėjo ir tai padarė išimtinai savo interesais ir savo rizika. Pažymėjo, kad preliminarioje sutartyje šalys nenumatė sumokėtų pinigų lėšų likimo jei pagrindinis sandoris nebūtų sudarytas. Per nustatytą terminą nesudarius pagrindinės sutarties ieškovė turėjo galimybę pasirinkti savo teisių gynimo būdus. Nepagrįsto praturtėjimo institutui taikyti nėra būtinų sąlygų, apeliantė lėšas atsakovei sumokėjo esant teisiniam pagrindui ir turtą buvo galima išreikalauti kitais civilinių teisių gynimo būdais.

Lėšų pervedimas V. S. naudai pagal preliminarią sutartį nebuvo nei sąlyginė prievolė ( CK 6.30 straipsnis) nei juo labiau depozitas ( CK 6.56 straipsnis). Banko leidimas turėjo būti pateiktas notarui tvirtinant pagrindinę pirkimo pardavimo sutartį. Kita vertus prievolė bankui buvo įvykdyta ir hipoteka įkeistam turtui, ir visos banko kaip kreditoriaus reikalavimo teisės pasibaigė 2013-12-27 nepriklausomai nuo to, kada hipotekos pabaigos faktas buvo išviešintas viešame registre. Be to bankas neturėjo teisinio pagrindo atsisakyti išviešinti duomenis apie hipotekos pabaigą, taip pat teisės ir pareigos reikalauti, kad sutarties šalys pateiktų informaciją bankui dėl tarp jų vėliau susiklosčiusių santykių. Todėl perkelti atsakovei neigiamas teisines pasekmes, kylančias dėl preliminarios sutarties salygų netinkamo įgyvendinimo nėra teisinio pagrindo.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis (toliau - LR CPK). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (LR CPK 320 straipsnio 2 dalis). Teismas, remdamasis ištirtais ir įvertintais duomenimis, konstatuoja, kad absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų šioje byloje nenustatyta (LR CPK 329 straipsnis).

Nagrinėjamu atveju kilo ginčas ar nesudarius pagrindinės buto pirkimo-pardavimo sutarties atsakovė pinigus gavo be teisinio pagrindo ir ar privalo juos grąžinti ieškovei.

Pažymėtina, kad nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas – tai savarankiška prievolės rūšis, šie santykiai reglamentuojami LR CK šeštosios knygos II dalies ,,Kitais pagrindais atsirandančios prievolės” XX skyriaus normų. Šiame skyriuje įtvirtintos turto išreikalavimo taisyklės taikomos tada, kai konstatuojami specialūs prievolės grąžinti turtą atsiradimo pagrindai: turtas gautas be teisinio pagrindo (LR CK 6.237 straipsnio 1 dalis), pagrindas, kuriuo įgytas turtas, išnyksta paskiau (LR CK 6.237 straipsnio 2 dalis), asmuo be teisinio pagrindo nesąžiningai praturtėja (LR CK 6.242 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo institutas savo prigimtimi yra subsidiarus kitų civilinių teisių gynybos būdų atžvilgiu; nepagrįsto praturtėjimo teisiniams santykiams atsirasti būtinos tokios sąlygos: 1) nėra įstatymo ar sandorio, iš kurių atsiranda prievolė; 2) kreditoriaus veiksmai, kuriais skolininkas gavo turtą, yra teisėti; 3) turto negalima išreikalauti kitais civilinių teisių gynybos būdais (taikant restituciją, vindikaciją); 4) kreditorius atliko veiksmus išimtinai savo interesais ir savo rizika. Kai asmuo prašo teismo išreikalauti pas kitą asmenį esantį turtą, teismas visų pirma turi išspręsti materialinių teisinių santykių kvalifikavimo klausimą: nustatyti, kokiu pagrindu turtas atsakovo gautas ir iš ko kilo prievolė turtą grąžinti, koks įstatymas, reglamentuojantis tokiu pagrindu gauto turto išreikalavimo taisykles (restitucijos, be pagrindo gauto turto išreikalavimo ar kt. institutas) ginčo atveju turi būti taikomas. Konstatavus nepagrįsto turto gavimo ar praturtėjimo prievolę, atsiskaitymams tarp skolininko ir kreditoriaus galioja bendroji taisyklė, kad, išskyrus CK nustatytas išimtis, turi būti grąžinta visa tai, kas yra nepagrįstai gauta ar sutaupyta (LR CK 6.237 straipsnio 1 dalis, 6.242 straipsnio 1 dalis). Jeigu asmuo gauna turtą pagal įstatymą ar sutartį, tokiems teisiniams santykiams nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo teisės normos netaikomos ( pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-111/2009, nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-355/2009, nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2013, nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-575/2013). Pirmosios instancijos teismas įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes apeliacinio teismo vertinimu pagrįstai sprendė, kad nenustačius, kad atsakovė AB SEB bankas gavo 14031,29 Eur (48447,24 Lt) be teisėto pagrindo ir dėl to nepagrįstai praturtėjo, nėra pareigos grąžinti ieškovei UAB ,,Meidas” jos reikalaujamus pinigus –14031,29 Eur (CK 6.237 straipsnis, 6.242 straipsnis), todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kad ieškinys atmestinas.

Kasacinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad tai, koks įstatymas turi būti taikomas, bylą nagrinėjantis teismas privalo nuspręsti ex officio (CPK 265 straipsnio 1 dalis, 270 straipsnio 4 dalies 4 punktas). Vien ta aplinkybė, kad pareiškimą teismui pateikęs asmuo neteisingai nurodo įstatymą, kuriuo grindžia reikalavimus, negali būti pagrindas pareikštus reikalavimus atmesti.

Apeliantė nurodo, kad ieškovė reiškė reikalavimą remdamasi CK 6.237 straipsnio 1 dalimi, numatančia, kad asmuo, kuris be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta, o ne CK 6. 242 straipsnio 1 dalimi. Todėl ieškovė neturėjo pareigos įrodinėti atsakovės nesąžiningumo ir teismas nepagrįstai dėl to pasisakė. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės argumentais, nes priešingai nei teigia apeliantė apeliaciniame skunde ieškovė pareikšdama ieškinį rėmėsi ne tik 6.237 straipsnio 1 dalies bet ir CK 6.242 straipsnio nuostatomis. Ieškovė nurodė, kad atsakovė AB „SEB“ bankas be pagrindo nesant sandorio, įgijo ieškovei priklausančias pinigines lėšas, nesudarius pagrindinės sutarties atsakovė neturi teisinio pagrindo įgyti minėtų lėšų ir kt.

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, tenkinant ieškinį dėl nepagrįsto praturtėjimo (actio deinrem verso), turi būti nustatytos nepagrįsto praturtėjimo prielaidos. Viena iš jų – atsakovo praturtėjimui neturi būti teisinio pagrindo (įstatymo, sutarties ir kt.) (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-40-690/2015). Taip pat šio instituto taikymui būtina nustatyti atsakovo nesąžiningumą, jis turi būti praturtėjęs nesąžiningai. Pirmosios instancijos teismo išvados, kad byloje atsakovo AB SEB bankas nesąžiningumas nenustatytas visiškai pagrįstos. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai dėl šių išvadų pasisakė.

Apeliantės vertinimu teis­mas turėjo įvertinti, ar galima situacija, kuomet neįvykdytos preliminariosios sutarties pagrindu gautos lėšos lieka trečiojo asmens žinioje. Tačiau teismas ieškovės pateiktų aplinkybių neišanalizavo, į ieškovės iškeltą teisinį klausimą neatsakė. Be to mano, kad teismas nepagrįstai nurodė, kad ieškovė, mokėdama pinigines lėšas pagal prelimina­riąją sutartį, veikė savo rizika. Teigia, kad atsakovė taip pat turėjo įvertinti riziką. Sutiktina su atsakovės atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentais, kad tarp šalių ir trečiojo asmens susiklostė skirtingi teisiniai santykiai. Lėšų pervedimas V. S. naudai pagal preliminarią sutartį nebuvo nei sąlyginė prievolė ( CK 6.30 straipsnis) nei juo labiau depozitas ( CK 6.56 straipsnis). Banko leidimas turėjo būti pateiktas notarui tvirtinant pagrindinę pirkimo pardavimo sutartį. Visos banko kaip kreditoriaus reikalavimo teisės pasibaigė 2013-12-27 nepriklausomai nuo to, kada hipotekos pabaigos faktas buvo išviešintas viešame registre. Ieškovė sumokėjo V. S. naudai visą siekiamo įgyti turto pirkimo preliminarios sutarties galiojimo metu, nepasibaigus joje nustatytam pagrindinės pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo terminui, vadovaudamasi preliminariąja pirkimo-pardavimo sutartimi, t.y. visiškai įvykdė sandorį iš savo pusės ir sutiktina, kad tai padarė išimtinai savo interesais ir savo rizika, siekdama, kad būtų sudaryta pagrindinė sutartis. Atsakovė pagrįstai pažymėjo, kad preliminarioje sutartyje šalys nenumatė sumokėtų pinigų lėšų likimo jei pagrindinis sandoris nebūtų sudarytas.

Taip pat teisėjų kolegija sutinka su atsakovės argumentais, kad per nustatytą terminą nesudarius pagrindinės sutarties ieškovė turėjo galimybę pasirinkti savo teisių gynimo būdus, kad turtą buvo galima išreikalauti kitais civilinių teisių gynimo būdais. Apeliantė mano, kad ji išbandė kitus savo pažeistų teisių gynimo būdus, kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl buto pirkimo pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, tačiau Mažeikių rajono apylinkės teismas ieškinį atmetė. (civilinė byla Nr. 2-1897-169/2014). Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad iš preliminariosios sutarties atsiranda prievolė sudaryti kitą sutartį, šios prievolės nevykdymas, t. y. nepagrįstas vengimas ar nepagrįstas atsisakymas sudaryti pagrindinę sutartį, yra preliminariosios sutarties pažeidimas, tokiais atvejais nukentėjusios šalies interesai ginami atlyginant jai nuostolius (CK 6.165 straipsnio 4 dalis). Taip pat pažymėjo, kad teisinės pareigos elgtis sąžiningai pažeidimas yra pagrindas taikyti preliminariosios sutarties šaliai civilinę atsakomybę. Teismo vertinimu suėjus preliminariojoje sutartyje nurodytam terminui pagrindinei sutarčiai sudaryti, šalys, o būtent ieškovė UAB ,,Meidas“ (pirkėja) trečiasis asmuo V. S. (pardavėja) nebuvo jos sudariusios. Ieškovė, sumokėjusi už butą, tuo pačiu įvykdžiusi prievolę už V. S., nuosavybės teisės į jį neįgijo, butas liko trečiojo asmens V. S. nuosavybė, todėl ieškovė turi teisę reikalauti iš V. S. tokios sumos, kokio dydžio prievolės dalį už ją įvykdė AB „SEB“ bankui. Teisėjų kolegijos vertinimu atsižvelgiant į byloje nustatytas faktines aplinkybes, nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Pagrįsti ir atsakovės atsiliepime į apeliacinį skundą argumentai, kad ieškovė neišnaudojo visų galimybių apginti savo pažeistas teises, neskundė jai nepalankaus sprendimo (civilinė byla Nr. 2-1897-169/2014). Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą bei bylos medžiagą pažymi, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės skundžiamu sprendimu tinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes ir teisėtai bei pagrįstai, tinkamai motyvuodamas sprendimą ieškinio netenkino. Europos žmogaus teisių teismo praktika, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti byloje pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (žr. žr. Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, par. 30, 27 September 2001). Tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos žmogaus teisių teismo Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2009, nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Atsižvelgiant į tai, jei apeliacinės instancijos teismas atmeta apeliacinį skundą pritardamas pirmosios instancijos teismo motyvams, neprivalo jų išsamiai kartoti, gali tiesiog jiems pritarti. Todėl esant pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas įvertinus visumą aplinkybių, priimtas tinkamai ir išsamiai motyvavus, todėl pirmosios instancijos motyvų, jiems pritarus nėra tikslinga kartoti. O dėl kitų apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Apeliacinio teismo vertinimu byloje esantys rašytinai įrodymai, šalių, paaiškinimai sudaro pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė ir įvertino visumą įrodymų bei padarė pagrįstas išvadas. Apeliacinio teismo vertinimu apeliantės apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų. Nėra teisinio pagrindo sutikti su apeliantės argumentais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai ir nepagrįstai rėmėsi ne tik CK 6.237 straipsnio 1 dalies bet ir CK 6.242 straipsnio pagrindu, kad apeliantės nurodyti argumentai dėl teismo padarytų išvadų turėjo neigiamos įtakos teisingo sprendimo priėmimui. Apeliacinio teismo vertinimu konkrečių aplinkybių apeliaciniame skunde nurodymas sudaro pagrindo manyti, kad ieškovė siekia, kad teismas vertintų aplinkybes taip, kaip jas vertina ieškovė, tačiau apeliantės nurodyti konkretūs argumentai neturi įtakos pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumui, nesudaro pagrindo pripažinti teismo sprendimą neteisėtu ar nepagrįstu.

Teisėjų kolegijos vertinimu bylos duomenys patvirtina, jog pirmosios instancijos teismas šalių nurodytas aplinkybes ir pateiktus įrodymus tyrė išsamiai ir objektyviai – išklausė šalis, tyrė visus į bylą pateiktus rašytinius įrodymus, ir atsižvelgdamas į visumą įrodymų tinkamai nustatė ir įvertino faktines bylos aplinkybes. Teisėjų kolegijos vertinimu pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje tinkamai vadovavosi įrodymų vertinimo taisyklėmis, jų aiškinimo ir taikymo praktika. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantė šioje byloje leistinais įrodymais nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, todėl nėra teisinio pagrindo skundžiamą teisėtą ir pagrįstą sprendimą naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais (LR CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Bylinėjimosi išlaidos atmetus ieškovės skundą, ieškovei neatlyginamos ir nepriteisiamos (LR CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis). Atsakovė nepateikė prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 96 straipsniu, 99 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Mažeikių rajono apylinkės teismo 2016 m. vasario 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti šalims, trečiajam asmeniui.