Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Albina Rimdeikaitė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos V. S. apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo 2025 m. vasario 28 d. sprendimo pagal pareiškėjos V. S. patikslintą pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo. Teismas

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

9. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

10. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio kodekso 322 straipsnio nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, byloje dalyvaujančių asmenų procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes ir argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Tinkamas skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso tvarka.

12. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu atmetė pareiškėjos V. S. (toliau – ir pareiškėja arba apeliantė) patikslintą pareiškimą, kuriuo ši prašė nustatyti, kad ji įgyjamosios senaties pagrindu įgijo nuosavybės teisę į 1/2 pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1/2 pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1/2 pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1/2 kitų statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau visi kartu – ir statinių dalis), esančių (duomenys neskelbtini), Druskininkų sav. Teismas, įvertinęs faktines byloje nustatytas aplinkybes ir pateikęs nagrinėjamai situacijai aktualų teisinį reglamentavimą konstatavo, kad šiuo atveju pareiškėjos nuosavybės įgijimo klausimas turėtų būti sprendžiamas ne taikant nuosavybės teisės įgijimo įgyjamosios senaties institutą, o teisės normas, reglamentuojančias palikimo priėmimą ir iš to kylančius teisinius padarinius, pareiškėjos pareiškimą atmetė.

14. CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad fizinis ar juridinis asmuo, kuris nėra daikto savininkas, bet yra sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs nekilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų arba kilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip trejus metus, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nepasinaudojo ja, įgyja nuosavybės teisę į tą daiktą.

15. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, apibendrindamas praktiką bylose dėl nuosavybės teisės įgijimo įgyjamosios senaties būdu, yra konstatavęs, kad nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: 1) pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, t. y. asmuo nėra daikto savininkas; 2) daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis); 3) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką; tai reiškia, kad valdytojas, tiek užvaldydamas daiktą, tiek visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, turi būti įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, nežinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų (CK 4.2 straipsnio 3 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis); 4) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai; teisėtas yra daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, o per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas yra neteisėtas (CK 4.23 straipsnio 2, 3 dalys); teisėtas valdymas atsiranda tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, kai dėl tam tikrų priežasčių nuosavybės teisės neatsirado; 5) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 straipsnis); daikto atviro valdymo sąlyga reiškia, kad asmuo valdo daiktą kaip savą nesislapstydamas; 6) daiktas valdomas nepertraukiamai; 7) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą (asmuo turi būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas); 8) valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą 10 metų terminą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011, 2017 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52-916/2017).

16. Pirmosios instancijos teismas teisingai atkreipė dėmesį į tai, kad pagal kasacinio teismo išaiškinimus nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu. Vienas iš CK 4.47 straipsnyje nuosavybės teisė įgijimo pagrindų yra paveldėjimas (CK 4.47 straipsnio 2 punktas), nors CK 4.47 straipsnio 11 punkte, be kita ko, numatyta, kad nuosavybės teisė gali būti įgyjama ir įgyjamąja senatimi (CK 4.47 straipsnio 11 punktas).Tačiau kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įgyjamosios senaties institutas yra skirtas spragoms nuosavybės teisiniuose santykiuose užpildyti ir teisinės padėties netikrumui juose panaikinti, daiktų apyvartos galimumui užtikrinti ir daiktą valdančio asmens teisinei padėčiai stabilizuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-41/2011).

17. Įgyjamojo senatis yra pirminis nuosavybės teisės įgijimo pagrindas, t. y. šiuo pagrindu asmuo įgyja nuosavybės teisę neperimdamas jos iš kito asmens, o iki nuosavybės teisės įgijimo įgyjamosios senaties pagrindu asmuo yra daikto valdytojas, kurio valdymas atitinka CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas, bet ne savininkas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-73-403/2021 24 pastraipa).

18. Bylose dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, skirtingai nei bylose dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, kuriose prašoma nustatyti daiktų valdymo nuosavybės teise faktą, pareiškėjai neturi įrodyti, kad jie yra daiktų savininkai. Atvirkščiai, jie neturi būti daiktų, į kuriuos prašo pripažinti įgijus nuosavybės teisę įgyjamosios senaties pagrindu, savininkai. Jie turi įrodyti, kad yra tokių daiktų valdytojai, valdymas atitinka CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas, o daiktai gali būti privačios nuosavybės teisės objektais ir nepriklauso nei valstybei, nei savivaldybei bei nėra registruoti kitų asmenų (ne valdytojų) vardu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-73-403/2021 31 pastraipa).

19. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas teisingai atkreipė dėmesį į tai, kad byloje nors faktinis pareiškimo pagrindas nurodomas ir dėl palikimo priėmimo faktiniu valdymu, tačiau reikalavimas reiškiamas dėl įgyjamosios senaties. Teismas, spręsdamas pareiškimo priėmimo klausimą, ir nustatęs, kad pareiškėja į teismą su pareiškimu kreipiasi dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir nuosavybės teisės pripažinimo pagal įgyjamąją senatį ir tai yra du skirtingi teisės institutai, kurių taikymui įstatymas kelia skirtingus reikalavimus, tačiau iš pareiškėjos pareikšto reikalavimo matyti, kad šie institutai yra apjungti į vieną, o reikalavimas neatitinka pareiškėjos nurodomų faktinių aplinkybių, 2024 m. spalio 2 d. nutartimi buvo nustatęs terminą trūkumams pašalinti ir pasirinkti savo teisių gynimo būdą, tačiau pareiškėja šalindama trūkumus iš esmės nepakeitė pareiškimo dalyko ar pagrindo, nes laikėsi pozicijos, kad turi laisvą diskreciją pasirinkti, kokiu būdu ji siekia apginti savo teises. Apeliacinės instancijos teismas pastebi, kad tiek civilinio proceso teisės doktrinoje, tiek teismų praktikoje pripažįstama, jog ypatingosios teisenos bylos yra nedispozityvios, t. y. jose teismas turi būti aktyvus (CPK 179 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-80-706/2017 25 pastraipa), tačiau ir ypatingosios teisenos bylose dalyvaujantys asmenys neatleidžiami nuo pareigos nurodyti faktus ir įrodymus, juos rinkti ir pateikti (CPK 12 straipsnis, 42 straipsnio 4 dalis, 135 straipsnio 2 dalis, 178 straipsnis, 226 straipsnis, 447 straipsnio 3 punktas), o jų pareiškimas dėl bylos iškėlimo turi atitikti procesinių dokumentų formai ir turiniui keliamus reikalavimus su papildymais, numatytais CPK V dalies atitinkamuose straipsniuose, t. y. toks pareiškimas turi atitikti ir bendruosius procesiniam dokumentui keliamus reikalavimus, numatytus CPK 111-114 straipsniuose, ir specialiuosius pareiškimo turiniui keliamus reikalavimus (CPK 443 straipsnio 2 dalis). Bendrasis proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principas įpareigoja teismą siekti, kad byla būtų išnagrinėta kuo greičiau (CPK 7 straipsnis), todėl teismas turi laikytis proceso koncentruotumo principo, siekti, kad byla būtų išnagrinėta kuo operatyviau, kad teismo procesas nebūtų be pagrindo vilkinamas, o tarp šalių kilęs ginčas būtų išspręstas kuo greičiau (CPK 2 straipsnis). Taigi, pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo pagal pareiškėjos nurodytą faktinį pareiškimo pagrindą ir suformuotą reikalavimą, remdamasis nurodyta aktualia kasacinio teismo praktika, tinkamai aiškindamas ir taikydamas materialiosios teisės normas.

20. Byloje nėra ginčo, kad nuosavybės teisė į dalį statinių, dėl kurių įgijimo įgyjamosios senaties pagrindu juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo pateiktas pareiškimas, nėra įregistruota viešame registre. Pastebėtina, teisinė registracija yra išvestinio pobūdžio veiksmas. Jo tikslas ir paskirtis neatitinka įstatymu apibrėžto nekilnojamojo daikto valdymo esmės ir pagrindų. Pagal Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatas teisinė registracija nenurodyta kaip valdymo sampratos elementas ar valdymo atsiradimo pagrindas. Pagal savo teisinę reikšmę ji nesukuria teisės ir negali paneigti kitais pagrindais atsirandančios teisės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011).

21. Byloje taip pat nėra ginčo, kad pareiškėja V. S. (iki santuokos – S.) yra A. ir A. S. dukra, o jos tėvo brolis yra V. J. S., iki mirties gyvenęs (duomenys neskelbtini), Druskininkų sav., kuris mirė (duomenys neskelbtini), santuokos sudaręs nebuvo, vaikų neturėjo, todėl po jo mirties dėl palikimo priėmimo į notarų biurą niekas nesikreipė.

22. Nagrinėjamu atveju svarbi byloje esančiais rašytiniais įrodymais – Druskininkų sav. (duomenys neskelbtini) namų ūkio knygos Nr. (duomenys neskelbtini) asmenine sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) seniūnijos 2006 m. rugpjūčio 31 d. pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) – nustatyta aplinkybė, kad A. S. ir V. J. S. lygiomis dalimis priklausė statyti 1951 m. gyvenamasis namas su priklausiniais, esančiais (duomenys neskelbtini), Druskininkų sav. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. kovo 3 d. nutarimą Nr. 278 „Dėl dokumentų, teiktinų nekilnojamojo turto registro tvarkytojui registruojant senus statinius, įsigytus ar pastatytus iki 1991 m. liepos 25 d., sąrašo patvirtinimo“, seni statiniai Nekilnojamojo turto registre registruojami Nekilnojamojo turto registro nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. liepos 12 d. nutarimu Nr. 1129, ir Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 534, nustatyta tvarka Registro tvarkytojui pateikus prašymą įregistruoti nekilnojamąjį daiktą ar daiktines teises į jį. Apeliantė teigia, kad seniūnijos pažyma, kuria vadovavosi pirmosios instancijos teismas, nėra tinkamas dokumentas konstatuoti nuosavybės teises, tačiau Sąrašo 2.1 punktas numato, kad registracijai vienas iš įteiktinų dokumentų yra savivaldybės ar archyvo išduota pažyma apie įrašus ūkinėse knygose, jeigu statiniai kaimo gyvenamosiose vietovėse buvo pastatyti iki 1989 m. sausio 1 d. įskaitytinai. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, minėto Sąrašo 4 punktas nustato, kad pastatyti seni statiniai Registre registruojami senų statinių savininkų įpėdiniams papildomai pateikus dokumentus, patvirtinančius jų, kaip įpėdinių, teisinį statusą. Pagal palikimo atsiradimo metu galiojusio 1964 m. CK 587 straipsnį buvo laikoma, kad įpėdinis (įpėdiniai) palikimą priėmė, kai jis per šešis mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos pradėjo faktiškai paveldimą turtą valdyti arba kai jis padavė palikimo atsiradimo vietos notariniam organui pareiškimą apie palikimo priėmimą. Taigi, faktinės byloje nustatytos aplinkybės ir teisinis reglamentavimas patvirtina teisėtumą pirmosios instancijos teismo išvados, jog vietoj to, kad pareiškėja, kuri po dėdės mirties faktiškai priėmė palikimą, įstatymų nustatyta tvarka formalizuotų savo turimas teises, ji naudodamasi įgyjamosios senaties institutu nepagrįstai siekia ginčo turto teisinės registracijos jos vardu, kuri apeliacinio skundo argumentais nepaneigiama. Pareiškėjos nuosavybės įgijimo klausimas turėtų būti sprendžiamas ne taikant nuosavybės teisės įgijimo įgyjamosios senaties institutą, o teisės normas, reglamentuojančias palikimo priėmimą ir iš to kylančius teisinius padarinius.

23. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010, kt.). Pažymėtina ir tai, kad pagal CPK 4 straipsnį, vienodos teismų praktikos formavimą įstatymų nustatyta tvarka užtikrina Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Todėl atsakius į esminius apeliacinio skundo argumentus, dėl likusių argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie nedaro jokios įtakos skundžiamo pirmosios instancijos sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

24. Apibendrindamas nurodytus argumentus ir padarytas išvadas dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, įvertinęs apeliacinio skundo argumentus, materialiosios bei proceso teisės nuostatas, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje, priešingai nei teigia apeliantė, tinkamai pagal įstatymo reikalavimus tyrė ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso taisyklių ir tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas bei procesinės teisės normas ir priėmė teisėtą, pagrįstą sprendimą, kurio keisti ar naikinti, atsižvelgiant į apeliacinio skundo argumentus, nėra jokio teisinio ar faktinio pagrindo. Tai, kad apeliantė nesutinka su teismo išvadomis ir kitaip vertina teismo ištirtus įrodymus, pateiktą teisinį reglamentavimą, nėra pagrindo pripažinti teismo išvadas nepagrįstomis. Dėl nurodytų motyvų apeliacinės instancijos teismas apeliacinį skundą atmeta, o skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

25. Ypatingosios teisenos bylose dalyvaujančių byloje asmenų bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 442 straipsnio 6 dalis). Be to, nei pareiškėja, nei suinteresuotas asmuo prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas nepareiškė.

Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Alytaus apylinkės teismo 2025 m. vasario 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.