- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-09-17
- Bylos Nr.
- 2S-1374-934/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-18241-2020-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Žilvinas Terebeiza
- Pareiškėjas
- S. T.
- Kategorijos
- 3.1.18.1.2pavadinimo nepavyko patikrinti
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos S. T. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020-07-08 nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-23770-592/2020, kuria atmestas pareiškėjos prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėja S. T. (toliau – ir Pareiškėja) pateikė prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio pateikimo atsakovei uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Geri kaimynai“, kuriuo prašo iki ieškinio teismui pateikimo dienos uždrausti UAB „Geri kaimynai“ perleisti tretiesiems asmenims Nekilnojamojo turto rezervavimo sutarties Nr. R-2019/03/19/01 1-ame punkte nurodytą butą, statomą name (duomenys neskelbtini), ir Nekilnojamojo turto rezervavimo sutarties Nr. R-2019/03/19-02 1-ame punkte nurodytą butą, statomą name (duomenys neskelbtini)Nurodė, kad pagal Nekilnojamojo turto rezervavimo sutartis pareiškėja pardavėjui UAB „Geri kaimynai“ sumokėjo 10 000,00 Eur, kurie vėliau pardavėjo turėjo būti įskaityti į butų pardavimo kainą. Pardavėjas sutartis nutraukė. Atsakovė UAB „Geri kaimynai“, kuri aktyviai rinkoje pardavinėja būsimus nekilnojamuosius daiktus, statomus (duomenys neskelbtini), pareiškėjos rezervuotus butus gali perleisti tretiesiems asmenims. Tokiu būdu teismo sprendimas taptų neįvykdomas.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
2. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020-07-08 nutartimi bylą pagal pareiškėjos prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atmetė (b. l. 35-36). Teismas savo sprendimą grindė šiais motyvais:
2.1. Nurodė, kad nekilnojamasis turtas, dėl kurio šalys buvo sudariusios rezervavimo sutartis, nuosavybės teise priklauso atsakovei, kuri turi teisę jį valdyti, naudotis ir disponuoti juo savo nuožiūra, ir šios atsakovės teisės gali būti ribojamos tik esant pakankamai rimtam teisiniam pagrindui. Teismo vertinimu, ieškovės nurodyta aplinkybė, kad atsakovė gali turtą perleisti tretiesiems asmens, nesudaro pagrindo apriboti atsakovės, kaip teisėtos turto savininkės, teises disponuoti šiuo turtu. Pažymėtina, kad šiuo atveju ginčas tarp šalių yra kilęs ne dėl nuosavybės teisių į ieškovės nurodytus statomus butus, bet dėl organizacinio pobūdžio rezervavimo sutarčių nutraukimo pripažinimo neteisėtu. Ieškiniai dėl pripažinimo nereikalauja priverstinio vykdymo, todėl teismui patenkinus ieškovės ieškinį ir pripažinus, kad atsakovė nurodytas rezervavimo sutartis nutraukė neteisėtai, ieškovė turės teisę kreiptis į teismą dėl nuostolių atlyginimo. Nurodytų motyvų pagrindu darytina išvada, kad ieškovė neįrodė, jog šiuo konkrečiu atveju egzistuoja grėsmė, jog nesiėmus prašomų priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba tapti neįmanomas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 178, 185 straipsniai). Nenustačius vienos iš būtinųjų sąlygų, pareiškėjos prašymas taikyti atsakovei laikinąsias apsaugos priemones negali būti tenkinamas (CPK 144 straipsnio 1 dalis).
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į skundą argumentai
3. Atskiruoju skundu pareiškėja prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020-07-08 nutartį, kuria atmestas pareiškėjos S. T. prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (b. l. 38-40). Papildomai pateikė rašytinius paaiškinimus (b. l. 140-143).
4. Atskirasis skundas ir rašytiniai paaiškinimai iš esmės grindžiami šiais argumentais:
4.1. Teismas be pagrindo konstatavo, kad pareiškėja nepateikė įrodymų, jog ateityje gali pasunkėti būsimo teismo sprendimo įvykdymas, nes tokius konkrečius įrodymus pateikti iki ieškinio pateikimo teismui dienos yra neįmanoma. Apeliantės įsitikinimu, pagal minėtas CPK nuostatas pakanka nurodyti realiai tikėtiną grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui, o pati svarbiausia laikinųjų apsaugos priemonių instituto paskirtis yra laiku ir tinkamai užkirsti grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui ir grėsmę kilti kitiems veiksmams, kurie apsunkintų pradinio ieškovo ieškinio reikalavimų įgyvendinimo užtikrinimą;
4.2. Teismas nesprendė ir neįvertino, kad pareiškėja garbingo amžiaus vartotoja, o atsakovas – patyręs verslo subjektas, kuris vysto gyvenamosios paskirties patalpų statybą su tikslu šias patalpas parduoti tretiesiems asmenims. Šiuo atveju, apeliantė turi būti laikoma ekonomiškai silpnesniąja šalimi;
4.3. Teismas be teisinio pagrindo, nagrinėdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, pasisakė dėl kilusio ginčo dalyko ir pagrindo, todėl teismas 2020-07-08 nutartimi pradėjo bylą nagrinėti iš esmės. Teismui ieškinys nebuvo pateiktas, todėl teismo išvada, kad ginčas yra kilęs ne dėl nuosavybės teisės į ieškovės nurodytus ir atsakovo statomus butus, tačiau dėl organizacinio pobūdžio rezervavimo sutarčių nutraukimo pripažinimo, yra neteisėta. Teismas buvo šališkas, kadangi pasisakė dėl bylos esmės ir ėmė vertinti ieškovės pateiktus rašytinius įrodymus be ieškinio ir proceso dalyvių dalyvavimo teismo procese. Teismui nebuvo pateiktas ieškinys, todėl pagal CPK 144, 145 ir 147 straipsnius teismas neturėjo pagrindo aiškinti būsimo ieškinio reikalavimo teisinių pasekmių ateityje, kadangi ieškinio dalyko ir pagrindo formulavimas yra išskirtinai tik ieškovo teisė;
4.4. Pažymėjo, kad apeliantė tinkamai įrodė grėsmę dėl būsimo teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimo. Nekilnojamojo turto rezervavimo sutartys šalims turi įstatymo galią, tačiau atsakovas šias sutartis grubiai pažeidė jas vienašališkai be įspėjimo nutraukdamas. Nurodė, kad ketinimas pirkti butus buvo užtikrintas 10 000,00 Eur įmoka atsakovui, todėl atsakovas buvo atsakingas, kad būtų sudarytos nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartys. Kadangi atsakovas vienašališkai atsisakė sudaryti nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartis, todėl atsakovas grubiai pažeidė ieškovės teisėtus interesus ir lūkesčius ir dėl šios priežasties atsakovui laikinai turėjo būti apribotos teisės butus perleisti kitiems tretiesiems asmenis. Priešingu atveju, teismui ateityje sprendimu pripažinus nekilnojamojo turto rezervavimo sutarčių nutraukimą neteisėtu nebūtų galimybės įgyvendinti šių rezervavimo sutarčių pagal tiesioginę jų paskirtį, t. y. būtų neįmanoma ieškovei nusipirkti rezervuotus butus tuo atveju, jeigu jie jau būtų perleisti tretiesiems asmenims. Ieškovės ieškinys nepateiktas, todėl teismui nebuvo pagrindo daryti išvadą, kad teismui patenkinus ieškinį dėl rezervavimo sutarčių pripažinimo neteisėtu ieškovei atsirastų tik teisė į nuostolių atlyginimą. Teismui nežinant būsimo ieškinio turinio nebuvo pagrindo siaurai ir konkrečiai išvadai apie būsimo teismo sprendimo įvykdymo galimybes. Tokia ydinga teismo išvada suponuoja atsakovui teisę nelaukiant būsimo teismo sprendimo nekliudomai ieškovės rezervuotus butus perleisti tretiesiems asmenims;
4.5. Prašomos laikinosios apsaugos priemonės buvo nukreiptos į ateitį, t. y., kad būtų suvaržytos teisės atsakovui rezervuotus butus ateityje parduoti kitiems asmenims. Todėl teismo išvada, kad negalima suvaržyti atsakovo teisių disponuoti savo turtu yra nepagrįstos, kadangi atsakovo formuojamas nekilnojamojo turto objektas dar nėra nekilnojamasis daiktas, nes šis daiktas nėra įregistruotas viešajame nekilnojamojo turto registre. Dėl šios priežasties teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės atsakovo atžvilgiu nebūtų suvaržiusios nekilnojamojo turto savininko teisių, tačiau būtų apgynusios apeliantės teisėtus lūkesčius ateityje netrukdomai įgyvendinti kilnojamojo turto rezervavimo sutartis pilna apimtimi tuo atveju jeigu teismas pripažintų kilnojamojo turto rezervavimo sutarčių nuraukimą neteisėtu;
4.6. Nepagrįsta teismo išvada, kad ginčas yra kilęs ne dėl nuosavybės teisių į statomus butus, bet dėl organizacinio pobūdžio rezervavimo sutarčių nutraukimo pripažinimo neteisėtu. Pirmiausia, ginčas dėl nuosavybės teisės negali kilti, kadangi nėra nekilnojamojo daikto, todėl šiuo atveju kiltų ginčas dėl asmens daiktinių teisių į būsimą nekilnojamąjį daiktą. Nekilnojamojo turto rezervavimo sutartys yra būsimų preliminarių nekilnojamųjų daiktų pirkimo-pardavimo sutarčių dalis, kadangi ieškovės pradinės įmokos būtų įskaitomos į nekilnojamojo daikto pirkimo kainą. Šioje teismo 2020-07-08 nutarties dalyje teismo vertinimas dalyje dėl nekilnojamojo turto rezervavimo sutarčių prigimties buvo perteklinis ir negalimas, kadangi ieškovės ieškinys nepateiktas ir todėl byloje nepradėtas įrodymų tyrimas;
4.7. Prašomos laikinosios apsaugos priemonės nebūtų pažeidusios atsakovo teisėtų interesų, kadangi būtent apeliantė yra dviejų butų, numatytų nekilnojamojo turto rezervavimo sutartyse, pirkėja, kuri sutinka ir įsipareigoja nuosekliai vykdyti nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sandorius. Pažymėjo, kad atsakovui 2019 metų kovo mėnesį sumokėjo 10 000,00 Eur už sutartimis rezervuotus butus, todėl apeliantės, kaip būsimos nekilnojamojo turto objektų pirkėjos, teisės turi būti apgintos pilna apimtimi. Atkreipė dėmesį, kad sumokėjo rezervavimo mokestį ne dėl to, kad ateityje siektų kokių nors nuostolių atlyginimo, bet kad įsigytų nekilnojamojo turto objektus;
4.8. Nurodė, jog jei šiuo metu teiktų ieškinį, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas įgytų dualistinį pobūdį, nes laikinųjų apsaugos priemonių klausimą spręstų ir Vilniaus miesto apylinkės teismas ir Vilniaus apygardos teismas. Nurodė, kad tik Vilniaus apygardos teismui išsprendus klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, pareiškėja žinos kokios teisinės pozicijos turėtų laikytis ateityje ir pateiks ieškinį;
4.9. Bendrovė, įsipareigojo pareiškėjos rezervuotų butų neparduoti tretiesiems asmenims iki Preliminariųjų sutarčių sudarymo. Tuo tarpu bendrovė elgėsi nesąžiningai ir kol dar nebuvo sudarytos Preliminariosios sutartys Pareiškėjos butus pardavinėjo tretiesiems asmenims be pareiškėjos žinios;
4.10. Iš rezervavimo sutartyse nurodyto elektroninio pašto pareiškėja laikotarpiu nuo 2019-03-19 iki 2020-06-22 negavo nei vieno elektroninio laiško. 2020 metų gegužės mėnesį pareiškėja pastebėjo, kad jai buvo siųsti nežinomo asmens laiškai iš nežinomo elektroninio pašto adresato su užsienietišku pavadinimu, tačiau šių laiškų ji neskaitė, nes pareiškėja yra apdairus ir atsargus asmuo, todėl ji neprivalo atidarinėti nežinomų asmenų elektroniniu paštu siunčiamų dokumentų. Taigi, bendrovė nesilaikė rezervavimo sutartyse numatyto tinkamo informavimo būdo ir tinkamu būdu pareiškėjai nepateikė būtinos informacijos;
4.11. Bendrovė pareiškėjos atžvilgiu elgėsi nesąžiningai – į pareiškėjos raginimus atsiųsti preliminariąsias sutartis ir paskirti laiką bei vietą jų pasirašymui neatsakė, taip pat neatsiliepė ir į telefoninius skambučius ar trumpąsias žinutes. Pareiškėja buvo aktyvi, pati siekė sudaryti preliminariąsias sutartis ir niekada neatsisakė jų pasirašyti. Bendrovė yra nenuosekli, nuolat keičianti poziciją ir buvo nesąžininga nekilnojamųjų daiktų pirkėjos atžvilgiu, pati bendrovė nepagrįstai vengė pasirašyti preliminariąsias sutartis ir ieškojo būdų nutraukti rezervacijos sutartis nors savo raštuose teigė neketinanti sutarčių nutraukti.
Atsiliepimas
5. UAB „Geri kaimynai“ pateikė atsiliepimą į pareiškėjos atskirąjį skundą, kuriuo prašė atmesti S. T. atskirąjį skundą ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020-07-08 nutartį palikti nepakeistą (b. l. 46-53). Papildomai pateikė atsiliepimą į rašytinius paaiškinimus bei prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo (b. l. 152-154).
6. Atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai reikšmingi ginčo išsprendimui:
6.1. Pareiškėja nenurodė jokių objektyvių aplinkybių, dėl kurių negali pareikšti ieškinio ir dėl kurių būtų būtinybė prašyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio pareiškimo. Bendrovės įsitikinimu, pareiškėja gali jau dabar pareikšti ieškinį, tačiau to nedaro, kadangi laikinųjų apsaugos priemonių tikslas nėra būsimo ieškinio reikalavimų užtikrinimas;
6.2. Nurodė, kad 2020-04-17 bendrovė, suteikdama pareiškėjai papildomą terminą įsipareigojimams įvykdyti, informavo, jog pareiškėjai suteikiamas papildomas 7 kalendorinių dienų terminas pasirašyti preliminariąją sutartį, t. y. iki 2020-04-24. Nepasirašius preliminariosios sutarties nurodytu terminu, laikoma, jog pareiškėja nepagrįstai atsisakė pasirašyti preliminariąją sutartį ir sutartis bus laikoma automatiškai nutraukta nuo 2020-04-24 (Sutarties 4.3.3. punktas). Šalių susitarimu, per rezervavimo sutartyse nustatytą terminą nepasirašius preliminariosios sutarties, rezervavimo sutartys pasibaigs. Taigi dar nuo 2020-04-17 pareiškėja buvo informuota apie galimas preliminariosios sutarties nepasirašymo pasekmes. Jau nuo tos dienos pareiškėja turėjo visas galimybes konsultuotis su teisininkais ar kitais asmenimis, dėl galimų, jos manymu, pažeistų teisių gynimo būdų. Pažymėjo, kad su pareiškėja bei su ja susijusiu asmeniu ne kartą buvo kalbėta šiuo klausimu. Atitinkamai, pareiškėjos teiginys, jog, tik 2020-06-22 ji sužinojo, jog sutartys yra pasibaigusios ir jai tariamai reikia ginti savo teises, yra neatitinkantis tiesos;
6.3. Pažymėjo, jog nuo pirminio prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones pateikimo yra praėjęs daugiau nei mėnuo, o pareiškėja vis dar nėra pareiškusi jokio ieškinio teisme atsakovės atžvilgiu. CPK 147 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad teismas, pritaikęs laikinąsias apsaugos priemones, nustato terminą, per kurį turi būti pareikštas ieškinys, o šis terminas negali būti ilgesnis kaip keturiolika dienų. Atsižvelgiant į nurodytą, nagrinėjamu atveju neegzistuoja jokios objektyvios aplinkybės, dėl kurių ieškovė negalėjo pareikšti ieškinio, todėl nėra pagrindo taikyti laikinųjų apsaugos priemonių CPK 147 straipsnio 3 dalies pagrindu iki ieškinio pareiškimo;
6.4. Atskirajame skunde pareiškėja teigia sieksianti, jog būtų atstatytas rezervavimo sutarčių galiojimas, jų nutraukimas pripažintas neteisėtu, o bendrovė būtų įpareigota pareiškėjai parduoti butus. Šios aplinkybės rodo, jog pareiškėjos siekiamas pasirinkti teisių gynybos būdas bus neleistinas ar neįmanomas, todėl pareiškėjos reikalavimai yra prima facie nepagrįsti: 1) jei pareiškėja reikalautų pripažinti rezervavimo sutarčių nutraukimą neteisėtu, toks reikalavimas būtų netinkamas pareiškėjos gynybos būdas, kadangi rezervavimo sutartys nebuvo nutrauktos (rezervavimo sutartys pasibaigė 4.3.3. punkte įvardintu pagrindu); 2) jei pareiškėja reikalautų įpareigoti bendrovę parduoti pareiškėjai butus ar sudaryti preliminariąją sutartį, toks reikalavimas būtų netinkamas pareiškėjos gynybos būdas, kadangi rezervavimo sutartys savo esme yra ikisutartinių santykių organizacinio pobūdžio susitarimai, kuriose įsipareigojama sudaryti kitą – preliminariąją pirkimo-pardavimo sutartį (CK 6.165 straipsnio 1 dalis). Kitaip tariant, pati rezervavimo sutartis yra preliminari sutartis, kuria tėra įsipareigota sudaryti kitą sutartį. Šios rezervavimo sutarties įvykdymas savaime nelemtų pareiškėjos galimybės įsigyti butą. Tokio pobūdžio organizacinė sutartis kvalifikuotina preliminariąja sutartimi, kuriai, be kitų, yra būdingas tas ypatumas, kad tokios sutarties šalys neturi teisės reikalauti priverstinio sutarties įvykdymo natūra – šalims per preliminariojoje sutartyje nustatytą terminą nesudarius pagrindinės sutarties, prievolė sudaryti šią sutartį pasibaigia (CK 6.165 straipsnio 5 dalis). Taigi, šalims per rezervavimo sutartyje nustatytą terminą nesudarius kitos sutarties – preliminariosios sutarties – nėra galimybės reikalauti priverstinio sutarties įvykdymo natūra; 3) jei pareiškėja reikalautų atlyginti jai nuostolius, patirtus dėl preliminariosios pirkimo-pardavimo sutarties nesudarymo, kaip pažymėjo teismas skundžiamoje nutartyje (CK 6.165 straipsnio 4 dalis), toks reikalavimas niekaip nebūtų susijęs su prašomomis taikyti laikinosiomis apsaugos priemonėmis. Tam, kad būtų įvykdytas būsimas teismo sprendimas dėl tariamų nuostolių iš bendrovės priteisimo, tokio teismo sprendimo niekaip nepadėtų įvykdyti draudimas bendrovei parduoti du butus projekte;
6.5. Pareiškėja taip pat neįrodė, jog netaikius laikinųjų apsaugos priemonių būsimo teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba taptų negalimu. Kaip nurodyta, būsimu teismo sprendimu bendrovė pagal rezervavimo sutartis negalės būti priverstinai įpareigota būtent pareiškėjai perleisti projekte esančius butus ar sudaryti preliminariąsias pirkimo-pardavimo sutartis su pareiškėja, todėl nėra jokio pagrindo bylos nagrinėjimo metu varžyti nuosavybės teises;
6.6. Pareiškėja nepagrindė, kuo draudimas butus parduoti tretiesiems asmenims padėtų įvykdyti būsimą teismo sprendimą byloje, pareiškėja net nepagrindė, kokio būsimo teismo sprendimo tikisi, todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog egzistuoja reali grėsmė dėl būsimo teismo sprendimo įvykdymo negalimumo;
6.7. Bendrovės įsitikinimu, daugelis aplinkybių liudija, jog prašomomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis pareiškėja siekia ne realios savo teisių gynybos, o spaudimo bendrovės atžvilgiu. Pirma, nors pareiškėja ne kartą deklaravo sutinkanti atsisakyti butų rezervacijos ir reikalavo grąžinti jai rezervacijos mokestį, byloje pareiškėja teigia jau siekianti toliau įsigyti butus. Antra, pareiškėja net ir raginama nesudaro preliminarios pirkimo-pardavimo sutarties nei rezervavimo sutarčių galiojimo metu, nei po jų galiojimo pasibaigimo. Trečia, pareiškėja net nereiškia ieškinio, tokiu būdu laukdama, ar bus, ar nebus pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės. Bendrovės įsitikinimu, pritaikius laikinąsias apsaugos priemones pareiškėja jas naudotų kaip derybų priemonę siekiant susitarti dėl žemesnės butų kainos, kadangi bendrovė yra suinteresuota realizuoti butus jos vystomame projekte, o laikinosios apsaugos priemonės tiesiogiai apribotų galimybes vykdyti savo įprastą veiklą. Be kita ko, tam, kad galima būtų taikyti laikinąsias apsaugos priemones, pareiškėja turėjo įrodyti ir bendrovės nesąžiningumą.
Atsiliepimas
6.8. Atsiliepime į apeliantės rašytinius paaiškinimus atsakovė iš esmės nurodė tuos pačius argumentus, kurie buvo nurodyti atsilipime, todėl teismas jų nekartoja.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas atmestinas.
7. Apeliacijos dalyką sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020-07-08 nutarties, kuria prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmestas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 straipsniai). Absoliučių apskųstos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant atskirojo skundo ribų.
Dėl papildomai pateiktų įrodymų ir rašytinių paaiškinimų prijungimo
8. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, tačiau yra dvi išimtys: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno pateikto naujo įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, ir atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką šalių ginčo sprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-04-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-244-611/2016).
9. Pareiškėja papildomai pateikė rašytinius paaiškinimus dėl prašyme nurodytų argumentų pagrįstumo. Pažymėjo, jog juos pateikė vėliau, kadangi tik gavus iš atsakovo atsiliepimą, iškilo poreikis papildyti prašymą naujais argumentais bei pateikti papildomus įrodymus (b. l. 106-145).
10. Atsakovas, atsikirsdamas į pareiškėjos pateiktus rašytinius paaiškinimus, papildomai pasisakė dėl prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones nepagrįstumo bei prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas (b. l. 152-154).
11. Viena vertus, papildomų paaiškinimų teikimą riboja procesinis įstatymas (CPK 323 straipsnis), kita vertus, įvertinus pateiktų procesinių dokumentų turinį, taip pat tai, kad procesas pirmosios instancijos teisme vyko rašytinio proceso tvarka bei atsakovas savo nesutikimo argumentus nurodė tik po atskirojo skundo pateikimo, spręstina, jog poreikis šalims pateikti papildomus rašytinius paaiškinimus bei įrodymus atsirado tik po pirmosios instancijos teismo nutarties priėmimo ir tik pareiškėjai pateikus atskirąjį skundą. Todėl rašytiniai paaiškinimai bei papildomai pateikti įrodymai priimtini ir vertintini kartu su kitais byloje esančiais duomenimis.
Dėl atskirojo skundo argumentų
12. Pirmosios instancijos teismas skundžiama 2020-07-08 nutartimi pareiškėjos prašymą atmetė, motyvuodamas tuo, kad pareiškėja neįrodė, jog šiuo konkrečiu atveju egzistuoja grėsmė, jog nesiėmus prašomų priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba tapti neįmanomas. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su šiais pirmos instancijos teismo argumentais.
13. Pagal CPK 147 straipsnio 3 dalį teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, remdamasis pagrįstu suinteresuoto asmens prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, iki ieškinio teismui pareiškimo dienos. Paduodamas šį prašymą, pareiškėjas turi nurodyti priežastis, dėl kurių ieškinys nebuvo pareikštas kartu su šiuo prašymu, pateikti įrodymus, patvirtinančius grėsmę pareiškėjo interesams. Laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos nustačius, kad ieškinys dėl pateisinamų priežasčių negali būti paduotas iš karto, įrodymais patvirtinta grėsmė pareiškėjo turtiniams interesams, o taip pat egzistuoja bendrasis laikinųjų pasaugos priemonių taikymo pagrindas – tikimybė, jog ateityje galbūt kils grėsmė dėl to, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, būsimo galimo palankaus ieškovui (pareiškėjui) teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2018-01-18 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-60-180/2018).
14. Nagrinėjamu atveju iš pareiškėjos prašymo turinio galima suprasti, jog ji ketina reikšti reikalavimą dėl nekilnojamojo turto rezervavimo sutarčių nutraukimo pripažinimo neteisėtu, taip pat nurodė, jog bendrovė turi būti įpareigota pareiškėjai parduoti butus. Taigi iš pateikto prašymo turinio nėra pakankamai aišku, kokio konkretaus teisinio rezultato pareiškėja siekia, nors pagal ieškovės tiek prašyme (b. l. 1-3), tiek papildomuose paaiškinimuose (b. l. 106-113) nurodytas aplinkybes, akivaizdu, jog jų yra pakankamai tam, kad galėtų būti nurodyti konkretūs ketinami pareikšti materialūs reikalavimai, o taip pat ir pareikštas ieškinys. Taigi, šiuo aspektu nėra pagrindo daryti bent tikėtinos išvados, jog ieškovė pareikšdama ieškinį naudosis leistinais teisių gynimo būdais bei spręsti dėl tikėtino ieškinio pagrindimo (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Todėl pirmosios instancijos teismas iš esmės priėjo teisingos išvados, jog pareiškėja neįrodė, kad šiuo konkrečiu atveju egzistuoja teismo sprendimo neįvykdymo grėsmė. Akcentuotina, kad nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių neturi prejudicinės (lot. res iudicata) galios (Lietuvos apeliacinio teismo 2016-02-25 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-306-236/2016).
15. Kita vertus, net ir tuo atveju, jeigu ieškinio reikalavimas būtų rezervavimo sutarčių nutraukimo pripažinimas neteisėtu, toks reikalavimas ieškinio patenkinimo atveju reikštų tik prejudicinio fakto kitai civilinei bylai nustatymą ir toks reikalavimas negali būti užtikrintas laikinosiomis apsaugos priemonėmis, kuriomis būtų nustatomi turtinio pobūdžio ribojimai. Teismų praktikoje pažymima, jog ieškiniai dėl pripažinimo paprastai turi prejudicinę galią ieškiniams dėl priteisimo ir nereikalauja priverstinio vykdymo. Užtikrinti įvykdymą to, ko faktiškai nereikės vykdyti, negalima. Būsimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti gali būti pritaikytos tik tokios laikinosios apsaugos priemonės, kurios susijusios su pareikštais ieškinio reikalavimais, ir tų laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra realiai įmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010-07-08 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-886/2010; Vilniaus apygardos teismo 2015-12-31 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2S-2498-661/2015; 2018-11-15 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2S-2893-450/2018).
16. Be to, tam, jog būtų galima taikyti laikinąsias apsaugos priemones turi būti įrodytas atsakovo nesąžiningumas. Civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija, kuri reiškia, jog kiekvienas asmuo laikomas sąžiningu, kol neįrodyta kitaip. Atsakovo veiksmai, iš kurių gali būti nustatytas jo nesąžiningumas, sudaro pagrindą spręsti, kad gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas teismo sprendimo įvykdymas, t. y., kad egzistuoja būtinoji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga, nustatyta CPK 144 straipsnio 1 dalyje (Lietuvos apeliacinio teismo 2020-05-21 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-648-585/2020).
17. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad 2020-03-18 bendrovė kreipėsi į pareiškėją, informuodama, kad 2020-02-05 gauti projekto statybą leidžiantys dokumentai (b. l. 68-69). Taip pat pareiškėjai nesudarius preliminariosios sutarties per 30 dienų, t. y. iki 2020-04-17, bendrovė pareiškėjai suteikė papildomą 7 dienų terminą, t. y. iki 2020-04-24 preliminariosios sutarties pasirašymui (b. l. 93). 2020-06-22 bendrovė informavo pareiškėją, kad nors rezervavimo sutartys yra pasibaigusios dėl pareiškėjos vengimo sudaryti preliminariąsias sutartis, tačiau geranoriškai grąžina jos sumokėtus 10 000,00 Eur, kurių pagal Sutartis neprivalėjo grąžinti (b. l. 99-100). Esant šioms byloje nustatytoms aplinkybėms, taip pat nėra pagrindo spręsti dėl atsakovės veiksmų nesąžiningumo bei tai, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių atsiras grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui.
18. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjos prašomas taikyti laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, pareiškėjui įrodžius pateisinamas priežastis, dėl kurių ieškinys nebuvo pareikštas kartu su šiuo prašymu (žr., 13 punktą). Nagrinėjamu atveju, pareiškėja ieškinio nepateikimą kartu su prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo grindė tuo, kad pareiškėja apie rezervavimo sutarčių nutraukimą sužinojo tik 2020-06-22, o parengti ieškiniui reikalinga gauti kvalifikuotų teisininkų konsultacijas, taip pat siekiant tinkamai įvertinti susidariusią teisinę situaciją, sukaupti įrodymus, juos apibendrinti bei atitinkamai suformuluoti ieškinio reikalavimus. Nors pirmosios instancijos teismas nurodytas pareiškėjos aplinkybes pripažino svarbiomis, tačiau įvertinus tiek prašyme, tiek atskirajame skunde, tiek papildomuose rašytiniuose paaiškinimuose nurodytas aplinkybes, akivaizdu, kad iki atskirojo skundo surašymo dienos, juo labiau iki šios nutarties priėmimo dienos, pareiškėja turėjo galimybę pareikšti ieškinį teismui. Atsižvelgiant į tai, spręstina, jog pareiškėjai nebuvo objektyvių kliūčių pateikti ieškinį ir po prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkinimo. Pareiškėjos samprotavimai, jog jei šiuo metu teiktų ieškinį, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas įgytų dualistinį pobūdį, neturi jokio objektyvaus pagrindimo, kadangi šio procesinio prašymo išsprendimas neužkerta kelio pateikti ieškinį bei esant poreikiui kartu su ieškiniu ir laikantis CPK nustatyta tvarka, ir sąlygomis teikti procesinio pobūdžio pagrįstus prašymus, įskaitant ir prašymus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
19. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pareiškėja neįrodė sąlygų (žr., 13 punktą), būtinų tokio pobūdžio prašymui tenkinti, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė jį tenkinti.
Dėl procesinės bylos baigties
20. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinės bylos medžiagą bei įvertinęs atskirojo skundo argumentus, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai taikė procesinės teisės normas, susijusias su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamą teismo nutartį naikinti, todėl ji paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
21. Į esminius atskirojo skundo argumentus atsakyta, dėl kitų skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, juolab, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-10-05 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-12-20 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010 ir kt.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
22. CPK 79 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bylinėjimosi išlaidas sudaro sumokėtas žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, ši taisyklė taikoma ir žyminiam mokesčiui, kurį šalis sumoka paduodama apeliacinį skundą (CPK 93 straipsnio 1, 3 dalys). Teismui netenkinus pareiškėjos atskirojo skundo, nespręstinas jos patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas.
23. CPK 98 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip Rekomendacijoje dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę paslaugą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo, patvirtintoje Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 (2015-03-19 redakcija), patvirtinti užmokesčio dydžiai (toliau – Rekomendacija). Tačiau tai nereiškia, kad teismas privalo priteisti maksimalų rekomendacijose nurodytą dydį, nes ne visos sumos, skirtos advokato pagalbai apmokėti, teismo gali būti pripažintos pagrįstomis, kadangi teismas neturi toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalies išlaidavimo. Jeigu realiai išmokėtos sumos neatitinka pagrįstumo kriterijaus, tai teismas nustato jų pagrįstą dydį, o dėl kitos dalies išlaidų nepriteisia. Tai reiškia, jog teismui yra suteikta teisė, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo principais bei realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijais, įvertinti šalių patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti bei nustatyti jų dydį, kad nebūtų pažeistas šalių lygiateisiškumo principas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-05-11 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-212/2009).
24. Nagrinėjamu atveju atsakovas patyrė 3947,63 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias prašė priteisti iš pareiškėjos (b. l. 152-159). Nors atsakovo atstovas pateikė pakankamai išsamų atsiliepimą, savalaikiai teikė procesinius dokumentus, tačiau teismas, įvertinęs tai, kad nagrinėjama byla nėra didelės apimties, nereikalavo specialių žinių, joje nebuvo sprendžiamas sudėtingas ar naujas teisės taikymo klausimas, vyko rašytinis bylos nagrinėjimas, sprendžia, kad prašomos priteisti 3947,63 Eur atstovavimo išlaidos yra aiškiai per didelės, neatitinkančios protingumo, sąžiningumo ir teisingumo reikalavimų, todėl mažintinos iki 2000,00 Eur. Mažindamas prašomą priteisti bylinėjimosi išlaidų sumą, teismas įvertino ir tai, kad atsakovo papildomai pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose iš esmės nenurodyta jokių naujų bylos išsprendimui reikšmingų argumentų. Atsižvelgiant į tai, iš pareiškėjos atsakovės naudai priteistina 2000,00 Eur bylinėjimosi išlaidų. Viršijančios priteistų bylinėjimosi išlaidų dydį atsakovės patirtos išlaidos vertinamos kaip neatitinkančios išlaidų kriterijų – būtinumo, pagrįstumo, sąžiningumo ir protingumo ir nepaisant jų (išlaidų) realumo, tai yra pernelyg didelis atsakovės išlaidavimas, tenkantis jai pačiai.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,
nutaria:
Atskirojo skundo netenkinti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020-07-08 nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš pareiškėjos S. T., asmens kodas (duomenys neskelbtini), atsakovės UAB “Geri kaimynai”, juridinio asmens kodas 30439853, naudai 2000,00 Eur bylinėjimosi išlaidų.
Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.