Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Čekanauskaitės, Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Nijolės Piškinaitės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų S. J. ir A. Š. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2015 m. lapkričio 17 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-642-569/2015 pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyriaus ieškinį atsakovams A. Š., S. J. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Atsakovo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai prieštarauja baudžiamojoje byloje nustatytoms aplinkybėms, todėl yra atmestini vadovaujantis CPK 182 straipsnio 1 dalies 3 punktu.

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinių skundų ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinių skundų ribų.

Byloje kilo ginčas dėl atsakovų A. Š. ir S. J. atsakomybės VSDFV Mažeikių skyriui ir atsakovų pareigos atlyginti žalą.

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad 2014 m. liepos 4 d. Joniškio rajono apylinkės teismo nuosprendžiu atsakovai A. Š., S. J. ir BUAB „Samanėlė“ pripažinti kaltais pagal BK 222 straipsnio 1 dalį (1 t., b. l. 22–36). Nuosprendyje teismas konstatavo, kad atsakovas A. Š., dirbdamas UAB „Samanėlė“ direktoriumi ir būdamas atsakingas už bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą, taip pat už buhalterinės apskaitos bendrovėje organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą, veikdamas bendrovės vardu, jos naudai ir interesais, turėdamas teisę atstovauti šiai bendrovei ir priimti sprendimus jos vardu, tyčia pažeisdamas 2001-11-06 Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574, 6 straipsnio 2 dalį, 12 straipsnio 1 dalies ir 4 dalies reikalavimus, 2006 metais, kartu su UAB „Samanėlė“ direktore ekonomikai S. J., kuri realiai vykdydama bendrovės vyriausiosios buhalterės pareigas, būdama atsakinga už buhalterinės apskaitos tvarkymą ir buhalterinių įrašų teisingumą, apgaulingai tvarkė UAB „Samanėlė“ buhalterinę apskaitą, neįforminant apskaitos dokumentais ir neįtraukiant į UAB „Samanėlė“ buhalterinę apskaitą 2006 metais bendrovės darbuotojams ir neįdarbintiems asmenims išmokėto darbo užmokesčio 341 169 Lt (apskaičiuotino darbo užmokesčio suma 507 857,49 Lt). Nuosprendyje konstatuota, kad dėl šių priežasčių negalima iš dalies nustatyti UAB „Samanėlė“ turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimo dydžio ir struktūros už 2006 metus. Šiaulių apygardos teismo 2014 m. lapkričio 6 d. nuosprendžiu nuspręsta Joniškio rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 4 d. nuosprendžio dalį dėl BUAB „Samanėlė“ pripažinimo kalta pagal BK 222 straipsnio 1 dalį panaikinti ir vadovaujantis BK 36 straipsniu BUAB „Samanėlė“ atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės. Joniškio rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 4 d. nuosprendį pakeisti – patenkinti Telšių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos civilinį ieškinį ir iš nuteistųjų A. Š. ir S. J. bei atleistosios nuo baudžiamosios atsakomybės BUAB „Samanėlė“ solidariai valstybės naudai priteisti 152 876,80 Lt (44 276,18 Eur) padarytos turtinės žalos atlyginimą (1 t., b. l. 41–57). Lietuvos Aukščiausias Teismas S. J. kasacinį skundą dėl Joniškio rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 4 d. nuosprendžio ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 6 dienos nuosprendžio panaikinimo atmetė (1 t., b. l. 107–113).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformulavęs teismo sprendimo prejudicialumo galią patvirtinančias nuostatas (byloje turi būti nustatytas jų visetas): prejudiciniais faktais laikytinos teismo sprendimu kitoje byloje nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukuria teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad nustatomas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2011). Sutiktina su ieškovės atsiliepime į apeliacinius skundus išdėstytais argumentais, kad baudžiamojoje byloje įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatytos faktinės aplinkybės paneigia atsakovės teiginius, jog 2006 m. buhalterinė apskaita BUAB „Samanėlė“ neturėjo įtakos įmonės veiklos rezultatams. Laikytina pagrįsta pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad baudžiamojoje byloje įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu bei nutartimis nustatyti faktai įeina į įrodinėjimo dalyko sudėtį nagrinėjamojoje civilinėje byloje, turi prejudicinių faktų reikšmę ir negali būti kvestionuojami (CPK 182 str.). Todėl apeliantų argumentai, kad jie nesutinka su jiems ikiteisminio tyrimo ir baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu pateiktais kaltinimais yra teisiškai nereikšmingi. Apeliantės nuomone, kreiptis į teismą dėl UAB „Samanėlė“ bankroto proceso nebuvo pagrindo, todėl atlyginti žalą atsakovė privalo mažesne dalimi nei atsakovas A. Š.. Apeliacinės instancijos teismas su šiais apeliantės apeliacinio skundo argumentais nesutinka. CPK 18 straipsnis nustato, kad įsitesėjęs teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ir savivaldybių institucijoms, tarnautojams ir pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Iš informacinės teismų sistemos LITEKO duomenų nustatyta, kad nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Samanėlė“ yra įsiteisėjusi, todėl yra privaloma valstybės ir savivaldybių institucijoms, tarnautojams ir pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdoma (CPK 18 str., 179 str. 3 d.).

Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.263 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos; CK 6.263 straipsnio 2 dalyje nustatyta pareiga asmeniui, atsakingam už žalą, padarytą asmeniui ar turtui, o įstatymų nustatytais atvejais – ir neturtinę žalą, visiškai ją atlyginti. Tai yra specialioji deliktinės atsakomybės norma, joje kartu su bendrąja CK 6.246 straipsnio 1 dalies norma įtvirtintas vadinamasis generalinis deliktas, kurio esmė yra užtikrinti pagrindinę civilinės atsakomybės funkciją – kompensuoti nukentėjusiam asmeniui jo teisių pažeidimu padarytą žalą. Pagal generalinio delikto taisyklę atsakomybės pagrindas yra bendro pobūdžio rūpestingumo ir atsargumo pareigos pažeidimas, sukėlęs kitam asmeniui žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2012; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-582-916/2015). Nors atsakovė ir nurodė, kad ji neinicijavo bankroto bylos proceso ir jos nuomonė dėl bankroto bylos iškėlimo buvo visiškai kitokia nei atsakovo A. Š., kuris kreipėsi į teismą dėl UAB „Samanėlė“ bankroto bylos iškėlimo, todėl atsakovė mažesne dalimi turi atlyginti žalą ieškovui, tačiau kaip nurodyta šios nutarties 16 punkte, prejudiciniai faktai nustatyti baudžiamojoje byloje patvirtina visas civilinės atsakomybės sąlygas ir atsakovų pareigą atlyginti žalą ieškovui.

Atsakovas A. Š. nurodė, kad nesutinka su ieškovo prašomu priteisti žalos dydžiu. Žalos paskaičiavimą atliko nekompetentingi darbuotojai, byloje pateikti niekiniai dokumentai. Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį ir CPK 178 straipsnį, šalis turi tiksliai įrodyti nuostolių dydį, bet jeigu negali to padaryti, nuostolių dydį nustato teismas, t.y. žala nepreziumuojama, jos dydį turi įrodyti ją patyręs asmuo. Ieškovas ieškinyje ir patikslintame ieškinyje prašė priteisti iš atsakovų 48 639,65 Eur žalos atlyginimą. Bylos medžiaga patvirtina, kad kartu su ieškiniu buvo pateikta 2010-01-15 Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ūkinės finansinės veiklos tyrimo Šiaulių apskrities skyriaus 2010-01-15 specialisto išvada UAB „Samanėlė“ Nr. 5-4/2 (1 t. b. l. 10–19), kurioje detalizuotas prašomas priteisti žalos dydis iš atsakovų ir nustatyta, kad atsakovai neįrašė į ataskaitas ir išvengė sumokėti į biudžetą 167 943 Lt valstybinio socialinio draudimo ir sveikatos draudimo įmokų (b. l. 18). Šis žalos dydis konstatuotas Šiaulių apygardos teismo 2014 m. lapkričio 6 d. nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1A-871-309/2014 (1 t., b. l. 41–57).

Apelianė S. J. apeliaciniame skunde teismui nurodė, kad ieškovui pateikus reikalavimą bankroto byloje, finansinė našta būtų paskirstyta atsakovams ir UAB ,,Samanėlė“, todėl atsakovė turėtų atlyginti tik trečiąją dalį žalos, tačiau apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad įstatymas nedraudžia kreditoriui ginti savo teises ir pasibaigus įmonės bankroto procedūrai.

Atsakovė taip pat nurodė, kad nors atsakovės kreditorinis reikalavimas buvo patenkintas bankroto byloje, šias lėšas ji panaudojo skoloms, susidariusioms pusantrų metų jai nemokant darbo užmokesčio dėl teismo proceso, padengti. Pasak apeliantės, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad apeliantė moka nuosprendžiu priteistą baudą, kitus įsiskolinimus, todėl tik formaliai atkartojo atsakovės nurodytas aplinkybes, tačiau jų nevertino. Spręsdamas dėl ieškovės prašymo mažinti priteistinos žalos dydį, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad atsakovė pateikė dokumentus apie jai diagnozuotas ligas ir įrodymus, kad atsakovė neturi nekilnojamojo turto bei gauna senatvės pensiją (1 t., b. l. 129–135). Iš informacinės teismų sistemos LITEKO duomenų teismas nustatė, kad UAB „Samanėlė“ bankroto byloje atsakovai buvo įtraukti kreditoriais, vėliau iš kreditorių sąrašo išbraukti, kadangi su atsakovais buvo visiškai atsiskaityta (2013 m. spalio 4 d. ir 2014 m. balandžio 7 d. Šiaulių apygardos teismo nutartys civilinėje byloje Nr. B2-206-372/2015). Iš civilinėje byloje Nr. B2-206-372/2015 2013 m. spalio 4 d. priimtos nutarties teismas nustatė, kad bankroto byloje buvo patvirtintas atsakovės S. J. finansinis reikalavimas 43 633,76 Lt sumai, kuris buvo patenkintas visiškai, atsakovei išmokėta 6 000 Lt išmoka iš garantinio fondo. Įvertinęs atsakovės pateiktus dokumentus teismas laikė, kad byloje esantys duomenys neįrodo realios atsakovės turtinės padėties ir mažinti priteistos žalos dydį atsakovei nėra pagrindo. Pagal CK 6.282 straipsnio 3 dalį teismas gali sumažinti atlygintinos žalos dydį, atsižvelgdamas į žalą padariusio asmens sunkią turtinę padėtį, išskyrus atvejus, kai žala padaryta tyčia. Joniškio rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 4 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-4-457/2014 nustatyta, kad atsakovai A. Š. ir S. J. 2006 metais tyčia apgaulingai tvarkė UAB „Samanėlė“ buhalterinę apskaitą, neįforminant apskaitos dokumentais ir neįtraukiant į UAB „Samanėlė“ buhalterinę apskaitą 2006 metais įvykusių ūkinių operacijų, o būtent 2006 metais 79-iems UAB „Samanėlė“ darbuotojams papildomai išmokėto, tačiau darbo užmokesčio žiniaraščiuose neužfiksuoto darbo užmokesčio bendroje 331 270,14 Lt sumoje (apskaičiuoto darbo užmokesčio suma – 494 240,61 Lt), ir 8-iems asmenims, su kuriais nebuvo sudarytos darbo sutartys, išmokėto darbo užmokesčio bendroje 9 899 Lt sumoje (apskaičiuotino darbo užmokesčio suma – 13 616,88 Lt). Tokiu būdu atsakovai neįformino apskaitos dokumentais ir neįtraukė į UAB „Samanėlė“ buhalterinę apskaitą 2006 metais bendrovės darbuotojams ir neįdarbintiems asmenims išmokėto darbo užmokesčio bendroje 341 169,14 Lt sumoje (apskaičiuotino darbo užmokesčio suma – 507 857,49 Lt, todėl pripažinti kaltais, padarę nusikalstamą veiką, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje. Vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu baudžiamoji byla atsakovų A. Š. ir S. J. atžvilgiu dėl kaltinimo pagal BK 220 straipsnio 1 dalį nutraukta, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui (1 t., b. l. 22–36). Šiaulių apygardos teismas 2014 m. lapkričio 6 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-871-309/2014 šią Joniškio rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 4 d. nuosprendžio dalį paliko nepakeistą (1 t., b. l. 41–57). Lietuvos Aukščiausias Teismas S. J. kasacinį skundą dėl Joniškio rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 4 d. nuosprendžio ir Šiaulių apygardos teismo 2014 m. lapkričio 6 dienos nuosprendžio panaikinimo atmetė (1 t., b. l. 107–113). Kaip nurodyta anksčiau šioje nutartyje, atsakovė S. J. žalą ieškovui padarė tyčiniais veiksmais, todėl atsakovės prašymas dėl priteistos žalos dydžio sumažinimo atmestinas (CK 6.282 str. 3 d.).

Remiantis išdėstytu, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Apeliacinių skundų motyvai nesudaro pagrindo jį naikinti arba keisti, todėl jis paliktinas nepakeistu (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2015 m. lapkričio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.