- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-02-25
- Bylos Nr.
- 1A-20-879/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 1-06-0-00018-2025-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Daina Vaidachavičienė, Marius Jankauskas, Kristina Latožienė
- Nuteistasis
- D. D.
- Nukentėjusysis
- N. K.
- Advokatai
- Irmantas Ruželė
- Kategorijos
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Jankausko, Kristinos Latožienės ir Dainos Vaidachavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
uždarame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. D. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2025 m. spalio 28 d. nuosprendžio, kuriuo D. D. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 3 dalyje ir jam paskirta laisvės apribojimo bausmė 6 (šešiems) mėnesiams be intensyvios priežiūros, nustatant šias pareigas:
- visos laisvės apribojimo bausmės laikotarpiu dirbti, o darbo netekus registruotis Užimtumo tarnyboje prie Sveikatos apsaugos ir darbo ministerijos;
- per 5 mėnesius nuo bausmės vykdymo pradžios dalyvauti ir baigti elgesio pataisos programą.
D. D. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė - 10 (dešimties) bazinių bausmių ir nuobaudų dydžių (MGL), tai yra 500,00 Eur (penkių šimtų eurų 00 ct) dydžio įmoka į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, ją sumokant per 5 mėnesius nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, palikta galioti iki bausmės vykdymo pradžios, o bausmę pradėjus vykdyti, panaikintina.
Priteista iš D. D. N. K. naudai 1000,00 Eur (vienas tūkstantis eurų 00 ct) neturtinės žalos atlyginimo. Likusioje dalyje ieškinys atmestas.
Priteista iš D. D. V. G.-K. 2225,00 Eur (du tūkstančiai du šimtai dvidešimt penki eurai 00 ct) atstovavimo išlaidų. V. G.-K. prašymas priteisti 400 Eur išlaidas, sumokėtas Teisinių paslaugų kontorai, atmestas
Priteista iš D. D. valstybės naudai 16,16 Eur (šešiolika eurų 16 ct) proceso išlaidų.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Bylos esmė
1. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu D. D. nuteistas už tai, kad 2025 m. sausio 9 d. apie 11.50 val., (duomenys neskelbtini) progimnazijos koridoriuje, tyčia spirdamas N. K., gim. (duomenys neskelbtini), ir pataikydamas jam į veidą, padarė odos nubrozdinimus smakro apatiniame paviršiuje, taip nežymiai sutrikdė mažamečio nukentėjusiojo N. K. sveikatą.
II. Apeliacinio skundo prašymai ir argumentai
2. Apeliaciniu skundu nuteistasis D. D. prašo Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2025 m. spalio 28 d. nuosprendį panaikinti ir priimti išteisinamąjį nuosprendį. Alternatyviai prašo Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2025 m. spalio 28 d. nuosprendį pakeisti ir perkvalifikuoti nusikalstamą veiką į BK 140 straipsnio 1 dalį, skiriant mažesnę bausmę/baudžiamojo poveikio priemones ir mažinti priteistos neturtinės žalos dydį.
2.1. Skunde teigiama, kad teismas nenustatė nusikalstamos veikos padarymo mechanizmo, kuris yra labai svarbus įrodinėjant tyčios klausimą. Nurodoma, kad teismas padarė išvadą, jog nukentėjusysis niekaip kitaip negalėjo būti sužalotas nubrozdinant smakro apatinį paviršių, kaip tik tiesiogiai pataikant jam į šią veido sritį spyrimo metu, tačiau tuo pačiu teismas nurodo galimus du alternatyvius nukentėjusiojo sužalojimo mechanizmus - bato priekine dalimi pataikant tiesiai į N. K. smakrą ar dėžės viršutines dalis (atvartus), ir taip jam padarant sužalojimą smakro apatinėje dalyje. Tai rodo, kad teismas neatmetė galimybės, jog sužalojimas galėjo būti padarytas ir netiesiogiai pataikius į veidą su dėžės dalimis, kai buvo spiriama į dėžę, ką viso proceso metu ir teigė D. D.. Skunde analizuojamos nukentėjusiojo N. K. ūgis, dėžės išmatavimai, nukentėjusiojo buvimo dėžėje galimos pozos ir teigiama, kad teismo išvados dėl tiesioginio pataikymo į smakrą yra grįstos prielaidomis. Anot D. D., byloje nėra paneigta jo versija, kad nukentėjusysis buvo sužalotas spiriant į dėžės išorinę sieną, o ne tiesiogiai nukentėjusiajam į smakrą, todėl visos abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai.
2.2. Taip pat teigiama, kad teismas tinkamai nenustatė ir subjektyviosios šio nusikaltimo pusės - tyčios. Nurodo, kad D. D. viso proceso metu teigė, jog nenumanė, kad dėžėje yra pasislėpęs vaikas, nors prieš spirdamas į dėžę pagal savo profesinę veiklą, aplinką, asmenines savybes turėjo numatyti, o tai rodo, kad D. D. veikė nusikalstamai nerūpestingai, o ne tyčia. Tai, anot D. D., patvirtina ir byloje esantys liudytojų R. Ž. (išėjus į koridorių, po spyrimo momento, pamatė, kad iš uždarytos dėžės lindo vaikas), G. Z. (iš bendravimo su nukentėjusiojo motina suprato, kad spiriant į dėžę nuteistasis vaiko nematė), P. P. (aiškinantis įvykio aplinkybes D. D. jam paaiškino, kad spyrė į dėžę, kurioje nemanė buvus vaikui), L. M. (apžiūrimas nukentėjusysis sakė, kad sužalojimas smakre ne nuo spyrimo) parodymai, mokyklos komisijos išvados, kuriose konstatuotas neatsargus veikimas (2025-01-13 rašte Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad „Paklausus N., kas įvyko, berniukas pasakė, kad mokyklos darbuotojas spyrė į dėžę, kurioje jis buvo įlindęs, ir taip netyčia dėžės detalė nubrozdino smakrą) bei teismo medicinos specialisto išvada, kurioje nurodyta, jog nukentėjusiajam nustatytas smakro apatinės dalies odos nubrozdinimas galėjo būti padarytas ir paveikus šią sritį plokštuma. Taip pat nurodoma, kad ir pats teismas nuosprendyje aptarė nuteistojo neatsargų elgesį, jam veikiant nusikalstamai nerūpestingai, nurodo konkrečias byloje nustatytas faktines aplinkybes, kurios, pasak teismo - „rodo jo pakankamai didelį neatsargumą". Tačiau kitoje skundžiamo nuosprendžio dalyje teismas pats sau prieštarauja konstatuodamas, kad nusikalstama veika padaryta ne dėl neatsargumo, o tyčia. Ir tokią išvadą teismas grindžia išskirtinai nukentėjusiojo N. K. parodymais, kuris teigia, kad nuteistasis spirdamas į dėžę matė, kad jis yra dėžėje, liudytojo M. V. parodymais, kuris teigė, kad nukentėjusysis jau buvo išlindęs iš dėžės ir nuteistasis jį turėjo matyti spyrimo momentu, liudytojos G. M. parodymais, kuri teigė, kad jiems bendraujant, nukentėjusysis teigė, kad nuteistasis jį matė dėžėje bei teismo medicinos specialisto išvada, kad nukentėjusiajam nustatytas smakro apatinės dalies odos nubrozdinimas galėjo būti padarytas ir paveikus šią sritį kietu buku daiktu. Apeliantas skunde kritikuoja šiuos įrodymus ir teigia, kad vien šiais įrodymais grįsti jo kaltę negalima, nes tiek nukentėjusiojo parodymai, tiek ir liudytojų parodymai nėra nuoseklūs, jie prieštarauja kitai bylos medžiagai. Antai nurodo, kad nukentėjusysis įvykio aplinkybes pateikdavo vis kitaip, taipogi teigė, kad įvykį matė M. V. ir apie tai papasakojo mokyklos socialinei darbuotojai, nors pats M. V. ir socialinė darbuotoja (L. M.) tai paneigė; taip pat nurodė, kad nuteistasis spirdamas į dėžę ją visą suplėšė, tačiau liudytoja R. Ž. paneigė šią aplinkybę, nurodydama, kad dėžė nebuvo po įvykio sulaužyta; taip pat nurodė, kad spyrimo momentu buvo išlindęs iš dėžės iki liemens, nors liudytojas M. V. nurodė tariamai matęs nuketėjusįjį išlindusi iš dėžės spyrimo momentu tik iki akių (per sprindį); taip pat jis nurodė, kad po spyrimo nukrito ant nugaros ar šono, nors jokia kita bylos medžiaga nepatvirtina fakto. Taip pat skunde teigiama, kad liudytojo M. V. parodymai kelia pagrįstų abejonių jų teisingumu, nes iš byloje esančio vaizdo įrašo matyti, jog M. V. su kitais vaikais be sustojimo prabėga pro kitame koridoriaus gale nei sukrautos dėžės, įrengtą vaizdo stebėjimo kamerą, o tai rodo, kad M. V. nebuvo stabtelėjęs vidury koridoriaus ir negalėjo matyti, ar spyrimo momentu nukentėjusysis buvo išlindęs iš dėžės. Liudytoja L. M. tvirtino, kad iškart po įvykio klausiant vaikų ar matė įvykį, jie teigė įvykio nematę. Anot apelianto, liudytojos G. M. parodymai dalyje taip pat kelia pagrįstų abejonių, nes ji nei iki ikiteisminio tyrimo pradėjimo, nei ikiteisminio tyrimo metu apklausta dėl įvykio nebuvo, o teisme lygiai po 8 mėnesių duodama parodymus labai detaliai atsiminė įvykius cituodama pažodžiui net dialogą su nukentėjusiuoju, t. y. kad nukentėjusysis jai sakęsis, jog prieš nuteistajam spiriant prašė jo nešerti, tačiau jis vis tiek spyrė. Pažymi, kad buvus tokiam dialogui tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo neparodė net pats nukentėjusysis. Be to, iš nustatytos įvykių eigos matyti, kad viskas vyko labai greitai ir dialogui nebuvo kada įvykti. Apeliantas įžvelgia liudytojos G. M. šališkumą dar ir dėl to, kad ji bičiuliaujasi su nukentėjusiojo motina V. G.-K., o ir būdama komisijoje, nurodė visiškai kitas įvykio aplinkybes (konstatavo neatsargų vaiko sužalojimo faktą). Apelianto teigimu, jo tyčinė kaltė forma grįsta abejotinais, prieštaringais duomenimis, nėra objektyviai paneigtas nuteistojo neatsargaus elgesio faktas, todėl visos abejonės, kurių teisme nėra galimybės pašalinti, vertintinos nuteistojo naudai.
2.3. Kita vertus, apeliantas mano, kad jo veika neteisingai kvalifikuota pagal BK 140 straipsnio 3 dalį. Apelianto teigimu, byloje nenustatyta, kad D. D. turėjo išankstinę tyčia smurtauti būtent prieš mažametį vaiką. Nurodo, kad nedirbdamas tiesioginio darbo su vaikais, neturėjęs anksčiau sąsajų su nukentėjusiuoju, neturėjo fiziškai galimybės įvertinti, kad dėžėje, į kurią spyrė, buvęs vaikas yra jaunesnis nei 14 metų, juolab, kad nukentėjusiojo realus amžius artimas šiam kriterijui, o vaiko kūnas buvo matomas tik mažu fragmentu, todėl objektyviai nuteistajam fizinis, išorinis skirtumas gali būti neįžvelgiamas. Objektyvusis nukentėjusiojo amžius negali būti vertinamas automatiškai, turi būti subjektyvusis suvokimas, kad veikiama prieš mažametį. Kadangi šiuo atveju nėra nustatytas mažametystės kvalifikuojantis požymis, todėl D. D. veika perkvalifikuotina pagal bendrąsias nežymaus sveikatos surikdymo normas, o tai turi lemti ir švelnesnės bausmės paskyrimą.
2.4. Apeliantas nesutinka ir su priteistu neturtinės žalos dydžiu. Teigia, kad teismas neatsižvelgė į tai, kad nukentėjusysis veikė rizikingai, t. y. pertraukos tarp pamokų metu, be atsiklausimo ar leidimo ėmė ne vaikams skirtus mokyklos ūkio reikmenis - dėžes, įlindo į vieną iš jų ir užsidarė, kad būtų nematomas, neįvertino, kad nukentėjusiajam kilę padariniai – nerimas, išgąstis, stresas ir pan., truko labai trumpą laiką, ir neatsižvelgė į teismų praktiką, analogiško pobūdžio bylose.
Atsiliepimas
3. Atsiliepimu į nuteistojo D. D. apeliacinį skundą, nukentėjusiojo N. K. įgaliotas atstovas prašo D. D. skundą atmesti ir priteisti atstovavimo išlaidas, patirtas apeliaciniame procese.
3.1. Nurodo, kad nors nuteistasis D. D. ginčija, jog tiesiogiai spyriu pataikė nukentėjusiajam į veido sritį bei, kad nusikalstamą veiką padarė tyčine kaltės forma, tačiau teismas šias aplinkybes pagrįstai nustatė nuosprendžio 17, 21 punktuose ir šias išvadas pagrindė byloje surinktais įrodymais: nukentėjusiojo parodymais, tiesiogiai įvykį mačiusio liudytojo M. V. parodymais ir liudytojos G. M. parodymais. Nuteistojo argumentas, jog teismas įvardino du galimus alternatyvius nukentėjusiojo sužalojimo mechanizmus - bato priekine dalimi pataikant tiesiai į N. K. smakrą ar dėžės viršutines dalis (atvartus), ir taip jam padarant sužalojimą smakro apatinėje dalyje, iš esmės yra deklaratyvaus pobūdžio, kadangi teismas nustatė, jog nukentėjusysis buvo sužalotas būtent nuteistojo spyrio metu ir šiuo atveju nuteistojo kaltės nustatymui visiškai nesvarbu ar tai buvo padaryta kontaktuojant tiesiogiai su nuteistojo bato paviršiumi ar per dėžės popierių, kadangi tyčia smurtauti teismas nustatė iš kitų minėtų aplinkybių visumos. Nuteistojo skundo argumentai, susiję su paties nukentėjusiojo parodymų vertinimu, yra nepagrįsti ir menkinančio pobūdžio. Vien tai, kad nukentėjusiajam nustatytas specialusis ugdymo poreikis, nereiškia, jog jis negali papasakoti tiesos. Kiti skundo argumentai, susiję su įvykio nemačiusių asmenų parodymų vertinimu, taip pat kiti apelianto subjektyvūs samprotavimai ir interpretavimai, nėra susiję su bylos esme, todėl dėl jų nepasisakoma.
3.2. Dėl veikos kvalifikavimo, atstovas nurodo, kad pats nuteistasis D. D. teisiamojo posėdžio aiškiai ir nedviprasmiškai patvirtino, kad žino ir pažįsta nukentėjusįjį – N. K., todėl skundo argumentai, kad jis neturėjo galimybės įvertinti, jog vaikas yra jaunesnis nei 14 metų, yra deklaratyvaus ir abstraktaus pobūdžio. Be to, įvykio metu N. K. buvo (duomenys neskelbtini) metų, todėl D. D., kaip dirbančiam mažamečių ugdymo įstaigoje yra aiškiai suprantamas skirtumas tarp (duomenys neskelbtini) ir 14 metų vaikų, o tai rodo, kad D. D. negalėjo nesuprasti, jog jis smurtauja prieš mažametį vaiką, juolab, kad nuteistasis pats pripažino, jog jį pažinojo. Tuo tarpu nuteistojo pateikta teismų praktika, kurioje pateikiami išaiškinimai dėl nukentėjusiųjų amžiaus vertinimo, yra visiškai netinkama, kadangi skiriasi tiek bylos esme, tiek ir tirtos nusikalstamos veikos pobūdžiu, dėl to, nėra aktuali aptariamu atveju. Teismo išvados, kad nuteistasis galėjo suprasti ir suprato, jog smurtauja prieš mažametį yra visiškai pagrįstos, tad nuteistojo prašymas perkvalifikuoti jo veiksmus į lengvesnę nusikalstamą veiką atmestinas.
3.3. Nuteistasis ginčija ir teismo priteistą neturtinės žalos dydį, tačiau atstovo manymu, atsižvelgiant į tai, kad nusikalstama veika padaryta prieš mažametį vaiką, pati veika padaryta ugdymo įstaigoje, kurioje visi vaikai privalo jaustis saugūs, šią veiką padarė ugdymo įstaigos darbuotojas, nukentėjusysis iki šiol jaučia baimę susitikti nuteistąjį ir bijo šio asmens, dėl ko sutriko šio mažamečio asmens įprastinė veikla ugdymo įstaigoje ir lavinimosi galimybės, taip pat įvertinus aplinkybes apie nuteistojo tyčia, nenuoširdumą, pagalbos nesuteikimą, požymių apie gailėjimąsi nebuvimą, žalos neatlyginimą net iš dalies, laikytina, kad 1000 Eur neturtinės žalos dydis yra tinkamas ir teisingas. Nuteistojo samprotavimai, jog smurtavimas vienkartinis, sužalojimas minimalus, nėra daugeto ir kt, nepaneigia teismo nustatytų nukentėjusiojo fizinio skausmo, patirtų dvasinių išgyvenimų, nepatogumų ir kt., todėl šie skundo argumentai nepagrįsti. Tuo tarpu nuteistojo pateikta teismų praktika dėl neturtinės žalos dydžio nustatymo yra visiškai netinkama, kadangi skiriasi tiek bylos esme, tiek ir tirtos nusikalstamos veikos pobūdžiu, dėl to, nėra aktuali aptariamu atveju. Atstovo teigimu, kiekvienas neturtinės žalos atlyginimo atvejis yra individualus ir vertintinas konkrečios bylos kontekste.
Žemesnės instancijos teismas
4. Teismo posėdyje nuteistasis D. D. ir jo gynėjas advokatas I. Ruželė prašė apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusiojo įgaliotas atstovas N. Plėdys, nukentėjusiojo atstovė pagal įstatymą V. G.-K. ir prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
I. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
5. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Aptariamu atveju nuteistasis D. D. apeliaciniame skunde tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas faktines įvykio aplinkybes, neteisingai vertino byloje esančius įrodymus, t. y. nepagrįstai rėmėsi nukentėjusiojo N. K. ir liudytojo M. V. parodymais, netinkamai įvertino kitų asmenų parodymus, specialisto išvadą, todėl nepagrįstai pripažino jį kaltu pagal BK 140 straipsnio 3 dalį. Taip pat teigia, kad jo veiką teismas nepagrįstai kvalifikavo pagal BK 140 straipsnio 3 dalį, o ne BK 140 straipsnio 1 dalį, dėl ko paskyrė per griežtą bausmę ir nepagrįstai priteisė per didelę neturtinę žalą. Taigi, apeliacinės instancijos teismas pasisakys dėl skundžiamo nuosprendžio pagrįstumo bei teisėtumo tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, t. y. spręs, ar pirmosios instancijos teismas byloje surinktus įrodymus įvertino laikydamasis BPK 20 straipsnio reikalavimų ir jų pagrindu pagrįstai pripažino D. D. padarius BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, kartu įvertinant ir paskirtos bausmės bei priteistos neturtinės žalos pagrįstumą.
6. Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo įrodymais pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Be to, pagal BPK 20 straipsnio nuostatas įrodymai gali būti tik teisėtais būdais (įstatymų nustatyta tvarka) gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais, taip pat kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalys). Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys). BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Esminiu šių nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; nepagrįstai įrodymais nepripažinti duomenys, atitinkantys BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-176-303/2015, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-145-495/2021, 2K-113-697/2022 ir kt.).
7. Išanalizavusi baudžiamojoje byloje pirmosios instancijos teismo surinktus įrodymus, skundžiamame nuosprendyje išdėstytus įrodymų vertinimo motyvus bei išvadas, taip pat pati atlikusi dalinį įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teisme, teisėjų kolegija daro išvadą, kad D. D.dėl jam inkriminuoto, BK 140 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto nusikaltimo, buvo nuteistas pagrįstai. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas patikrino byloje surinktų įrodymų patikimumą, leistinumą, išvadas grindė atidžiai įvertinęs tiek kiekvieną įrodymą atskirai, tiek ir jų visumą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog byloje buvo surinkta pakankamai įrodymų, kad nuteistasis D. D. tyčia spirdamas N. K. ir pataikydamas jam į veidą, padarė odos nubrozdinimus smakro apatiniame paviršiuje ir tai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą.
Žemesnės instancijos teismas
8. BK 140 straipsnio 3 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už fizinio skausmo sukėlimą ar nežymų sveikatos sutrikdymą mažamečiui. Ši nusikalstama veika objektyviai pasireiškia fizinio smurto prieš asmenį naudojimu (mušimu, kitokiu smurtavimu), padariniais – fizinio skausmo sukėlimu arba nežymiu sužalojimu ar trumpu susargdinimu, priežastiniu ryšiu tarp veikos ir padarinių; subjektyviai – tiesiogine ar netiesiogine tyčia – suprantant, kad dėl konkretaus fizinio smurto – pavojingos veikos – gali kilti atitinkami padariniai (fizinis skausmas asmeniui, jo nežymus sužalojimas ar trumpalaikis susargdinimas), ir jų siekiant, arba nors ir nesiekiant šių konkrečių padarinių, bet sąmoningai leidžiant jiems atsirasti.
9. D. D. skundžiamu nuosprendžiu pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 3 dalį dėl to, kad tyčia, spirdamas N. K. ir pataikydamas jam į veidą, padarė jam nežymų sveikatos sutrikdymą. Nors D. D. savo kaltę viso proceso metu neigė, tvirtindamas, kad jis spyrė į mokyklos koridoriuje stovėjusią kartoninę dėžę, nemanė, kad joje yra vaikas, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, jo kaltė padarius mažamečiui nežymų sveikatos sutrikdymą neginčijamai įrodyta viešame teismo posėdyje ištirtų ir įvertintų įrodymų visetu, o būtent: nukentėjusiojo mažamečio D. D., nepilnamečio liudytojo M. V. parodymais, liudytojos nukentėjusiojo motinos – V. G.-K. parodymais, liudytojų R. Ž., G. M., L. M., P. P., G. Z. parodymais, specialistų išvadomis, proceso veiksmų atlikimo protokolais ir kita bylos medžiaga. Vien tai, kad apeliaciniu skundu nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis, savaime nereiškia, kad priimtas nuosprendis yra neteisėtas bei nepagrįstas.
10. Nukentėjusiuoju pripažintas mažametis N. K., apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, nurodė, kad smurtinio pobūdžio veiksmus prieš jį panaudojo mokyklos darbuotojas – D. D.. Nukentėjusysis apklausos metu nurodė, kad su draugais jis žaidė ir bėgiojo mokyklos rūsyje. Žaidžiant su draugais jis pasislėpė kartoninėje dėžėje, tačiau išgirdus iš šone esančio kambario ateinantį darbininką (D. D.), draugai pabėgo koridoriumi, o jis dar tik stojosi bėgti, nes nenorėjo, kad būtų problemų. Nukentėjusysis nurodė, kad dėžėje jis klūpėjo ant vieno kelio, buvo jau pusiau atsistojęs, jo galva buvo jau išlindusi, kai darbininkas keikdamasis spyrė į dėžės viršų ir pataikė į smakro apačią. Pataikė iš bato, darbo batai kieti, stiprūs. Nukentėjusysis nurodė, kad burnoje pajuto kraujo skonį ir į galvą, kaip su plaktuku trenktų. Buvo nemalonus jausmas, labai skaudėjo, draugai jį nuvedė pas sesutę (t. 1, b. l. 56-58).
Žemesnės instancijos teismas
11. Aptariamu atveju pritartina apylinkės teismo vertinimui, kad nukentėjusiojo N. K. nurodytas įvykio aplinkybes iš esmės patvirtina ir tiesiogiai įvykį mačiusio nepilnamečio – M. V. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui. Liudytojas M. V. nurodė, kad matė kaip N. įlindo į dėžę, vaikai dėjo kitas dėžes ant jo, o kai šios nukrito, atėjo besikeikiantis dėdė. Vaikai iškart pabėgo, o N. dar buvo dėžėje, tačiau jau lindo iš dėžės. Tuo metu tas žmogus spyrė per dėžę, matė, kad ir N. pataikė. N. jau buvo išlindęs iš dėžės, darbininkas jį turėjo matyti, nes pusė N. galvos iki akių lygio buvo išlindę, matėsi viršugalvis. Jis pats išsigando ir pabėgo. Po to atbėgo N., pradėjo spjaudytis krauju, jam skaudėjo žandą, matėsi, kad labai ištinęs (t. 1, b. l. 118-120).
12. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad nukentėjusiojo N. K. ir nepilnamečio liudytojo M. V.parodymai buvo nenuoseklūs, prieštaringi, todėl teismas negalėjo jais remtis, pripažindamas jo kaltę, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, šie nuteistojo apeliacinio skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti, kadangi įvertinęs aukščiau aptartus nukentėjusiojo N. K. parodymus, nepilnamečio liudytojo M. V. parodymus bei kitų liudytojų parodymus, kuriuos teisėjų kolegija aptars žemiau, neturi pagrindo abejoti jų parodymų patikimumu, nes nukentėjusiojo ir liudytojų nurodytos esminės įvykio aplinkybės sutampa. Ir nors apygardos teismas sutinka, kad mažamečio ir nepilnamečio parodymuose yra kai kurių neatitikimų, tačiau jie nėra esminiai. Pažymėtina, jog sugretinus nukentėjusiojo N. K.ir nepilnamečio M. V. parodymus matyti, kad jie abu teigė, jog darbininkui (D. D.) atėjus į koridorių, nukentėjusysis buvo beišlendantis iš dėžės, t.y. jo galva jau buvo išlindusi iš dėžės. Nukentėjusysis nurodė, kad D. D. spyrė į dėžės viršų ir pataikė į smakro apatinę dalį. Abu vaikai patvirtino, kad N. K. buvo sužalotas. Apygardos teismas, įvertinęs jauną mažamečio nukentėjusiojo ir liudytojo amžių bei brandos stoką, jų amžiui būdingą šiek tiek ribotą gebėjimą suvokti vykstančius įvykius ir juos tinkamai įvertinti, įsiminti detales, neturi pagrindo abejoti jų parodymų patikimumu.
13. Be to, pažymėtina, jog kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad vaikų galimybės tinkamai atkartoti matytus ar žinomus bylai reikšmingus faktus tiesiogiai priklauso nuo jų amžiaus, intelektinio išsivystymo lygio, emocinės būklės ir patiriamo streso apklausos metu, taip pat ir nuo pačių aplinkybių, apie kurias jie duoda parodymus, specifikos. Vaikai, duodami parodymus, dažnai painiojasi dėl įvykio laiko, vietos, nusikalstamos veikos dalyvių skaičiaus ir kitų aplinkybių, pagal savo amžių jiems ne visada suprantama žmogiškojo elgesio prasmė, tačiau tai nepanaikina galimybės remtis tokiais parodymais (ar jų fragmentais) nustatant faktines bylos aplinkybes. Be to, neesminiai tokių asmenų parodymų neatitikimai ir prieštaravimai paprastai nėra pagrindas paneigti tokių parodymų bylai reikšmingą turinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-252/2013, 2K-287/2014, 2K-370/2014, 2K-265-976/2017, 2K-294-648/2017, 2K-67-495/2024 ir kt.).
Žemesnės instancijos teismas
14. Pažymėtina, jog anksčiau aptartus nukentėjusiojo N. K.parodymus patvirtino ir teisiamajame posėdyje apklausta N. K. motina V. G. – K., kuri nurodė iš savo sūnaus sužinojusi iš esmės tokias pačias aplinkybes, kokias jis nurodė apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, t. y. kad jam žaidžiant su draugais, jis slėpėsi dėžėje, tačiau atėjus įpykusiam darbininkui, jis norėjo išlysti iš dėžės ir bėgti su draugais, tačiau jam nespėjus išlysti iš dėžės darbininkas spyrė ir jam pataikė į veido sritį. Spyrio metu jo galva jau buvo išlindusi iš dėžės ir jam spyrė tiesiai į veidą, o ne per dėžę.
15. Vertindama nukentėjusiojo parodymų patikimumą, teisėjų kolegija atsižvelgia ir į tai, jog analogiškas aplinkybes, jog mokyklos darbuotojas D. D. matė nukentėjusįjį dėžėje ir spyrė jam, taip nubrozdindamas nukentėjusiajam pasmakrę, pastarasis nurodė ne tik ikiteisminio tyrimo teisėjui, bet ir mokykloje dirbančiai visuomenės sveikatos specialistei G. M., apžiūrėjusiai jį iškart po įvykio. Tai rodo jo pateiktos versijos nuoseklumą. Liudytoja G. M. parodė, kad pasiteiravus N. K. kas nutiko, jis raudodamas pasakė, kad jie dūko, lakstė, žaidė slėpynių, todėl jis įlindo į dėžę. Jam būnant dėžėje, atėjo labai supykęs dėdė, kuris spyrė į dėžę ir jį užgavo. Pasitikslinus, kad gal dėdė jo nematė dėžėje, jis teigė, kad jį matė ir jam spyrė. Liudytoja taip pat parodė, kad apžiūrėjus N. K., pasmakrėje matė apie 2 cm pločio ir apie 4-5 cm ilgio odos nubrozdinimą su krauju. Apie tai, kad būtent D. D. jam spyrė ir jį sužalojo, nukentėjusysis nurodė ir mokykloje dirbančiai socialinei pedagogei L. M. bei pavaduotojui ūkio reikalams P. P.. Kad, vaikui būnant įlindus ir slepiantis kartoninėje dėžėje, į šią dėžę spyrė mokyklos darbuotojas ir jį sužalojo, policijos pareigūnei G. Z. nurodė ir ligoninės priėmimo skyriuje bendravusi nukentėjusiojo mama V. G. – K..
16. Be to, tikėti nukentėjusiojo parodymais šiuo atveju pagrindą sudaro ir VšĮ „(duomenys neskelbtini) rajono ligoninė“ gydytojo įraše užfiksuotos aplinkybės, jog apžiūrėjus N. K. 2025 m. sausio 9 d. 18.20 val. jam nustatytas nubrozdinimas po smakru, čiuopiant kiek skausminga apatinio žandikaulio srityje (t. 1, b. l. 125), t. y. nubrozdinimas ir skausmas fiksuotas būtent toje vietoje, kur nukentėjusysis N. K. nurodė buvus jam suduoto smūgio lokalizacija. Nukentėjusiojo parodymus atitinka ir teismo medicinos specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nustatyta, jog N. K. nustatytas odos nubrozdinimas smakro apatiniame paviršiuje, padarytas nurodytą veido sritį paveikus kietu buku daiktu ar plokštuma (t. 1, b. l. 124).
17. Nuteistasis apeliaciniame skunde kelia abejones dėl nukentėjusiajam N. K. nustatyto sužalojimo mechanizmo, mano, jog teismo medicinos išvadose yra užfiksuota skirtinga informacija - odos nubrozdinimas padarytas paveikus kietu buku daiktu arba plokštuma. Tai, anot apelianto, leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad mažamečiui N. K.nustatytas sužalojimas – odos nubrozdinimas, atsirado netiesiogiai pataikius į veidą su dėžės plokštuma, kai buvo spiriama į dėžės sieną, ką nuteistasis tvirtino viso proceso metu. Tačiau apeliacinės instancijos teismas atmeta šiuos nuteistojo apeliacinio skundo argumentus kaip nepagrįstus. Pirmiausia pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas įvertinęs dėžės išmatavimus, nukentėjusiojo N. K. ūgį, motyvuotai paneigė šią nuteistojo versiją, nurodydamas, kad nukentėjusiajam susitalpinti į dėžę buvo galima tik susigūžus, o būnant tokioje pozoje, žmogaus galva ir smakras būna arčiau kūno, todėl spyrio į šoninę dėžės sieną metu nebūtų galima padaryti sužalojimo smakro apatinėje dalyje. Be to, kaip jau aptarta, mažametis nukentėjusysis N. K. aiškiai parodė, jog D. D. spyrė į dėžės viršų ir pataikė į smakro apačią. Liudytojas M. V. parodė, jog N. K. jau lindo iš dėžės, kai D. D. spyrė į dėžę ir pataikė nukentėjusiajam į smakrą. Analogiškai nurodė ir kiti liudytojai. Tai paneigia D. D. versiją, jog jis spyrė į dėžės sieną ir ne aukščiau kaip į trečdalį šios dėžės aukščio. Teisėjų kolegija, įvertinusi visa tai, neturi pagrindo abejoti pateiktomis teismo medicinos eksperto išvadomis ar laikyti jas prieštaringomis, nes jos ne tik atitinka nukentėjusiojo, liudytojų parodymus bei kitus byloje esančius įrodymus, bet ir juos detalizuoja. Atkreiptinas dėmesys, kad šiuo atveju nėra jokių abejonių, jog nukentėjusiajam N. K.teismo medicinos specialisto išvadose užfiksuotas ir nustatytas nežymus sveikatos sužalojimas – odos nubrozdinimas. Tai, kokiu būdu nustatytas nežymus sveikatos sužalojimas buvo padarytas, koks to sveikatos sužalojimo mechanizmas (spiriant į dėžės viršų ir kartoninės dėžės atvartais sužalojant nukentėjusįjį ar spiriant į dėžės viršų ir tiesiogiai bato plokštuma pataikant), nesudaro esminės reikšmės, konstatuojant D. D.kaltę. Svarbu tai, kad D. D.panaudojo fizinį smurtą prieš mažametį N. K.ir padarė jam nežymų sveikatos sutrikdymą, t. y. neabejotinai nubrozdino jam smakrą.
18. Kaip jau minėta, nuteistasis viso proceso metu neigė kaltę, neigė tyčia spyręs nukentėjusiajam į smakro apatinę dalį, tvirtindamas, kad paspirdamas dėžę manė, jog ji yra tuščia. Tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamą nuosprendį, sprendžia, jog tokie apelianto argumentai yra visiškai nepagrįsti.
19. Dėl tyčios D. D.veiksmuose buvimo teisėjų kolegija pažymi, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik kaltininko parodymais, kaip jis suvokė bei vertino savo veiksmus, tačiau vertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: kaltininko atliktus veiksmus, jų pobūdį, pastangas juos darant, aplinkybes, lėmusias tokių veiksmų padarymą, kaltininko siekiamą rezultatą ir t. t. Byloje nustatyta, kad nukentėjusysis N. K. su draugais mokyklos koridoriuje žaidė su ten padėtomis kartoninėmis dėžėmis, žaidynių metu jis buvo įlindęs į vieną iš kartoninių dėžių. Nuteistasis D. D. pripažino, kad koridoriuje išgirdęs vaikų balsus, triukšmą, iš šalia esančios patalpos išbėgo į koridorių ir pamatė, kad vaikai daužo dėžes. Įpykęs dėl tokio jų elgesio, liepė jiems pasišalinti, naudojo necenzūrinius žodžius. Iš nukentėjusiojo N. K. ir liudytojo M. V. parodymų matyti, kad vaikai pasišalino, o kartoninėje dėžėje buvęs nukentėjusysis N. K. taip pat, ketindamas pasišalinti norėjo išlipti iš dėžės ir jau klūpėjo ant vieno kelio, buvo jau pusiau atsistojęs, kai tuo metu D. D. spyrė į dėžę ir spyrio metu pataikė į N. K. smakro apatinę dalį. Nors apeliantas viso proceso metu neigė matęs iš dėžės beketinanti išlįsti N. K., tačiau tokius jo parodymus, kaip jau aptarta, paneigia ne tik nukentėjusiojo N. K. parodymai, tiesiogiai įvykį mačiusio nepilnamečio liudytojo M. V. parodymai, liudytojų V. G.-K., G. M., L. M. parodymai, bet ir objektyviais duomenimis nustatytas sužalojimo mastas, lokalizacija, kurie neabejotinai atitinka nukentėjusiojo N. K. parodymus, jog jis jau buvo pusiau išlindęs ir D. D. jį matė, žiūrėjo tiesiai į jo akis ir jam spyrė. Nuteistojo keliamos versijos nepatvirtina ir jo nurodomos liudytojos R. Ž. parodymai, jog išėjus į koridorių, po spyrimo momento, pamatė, kad iš uždarytos dėžės lindo vaikas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad tokie liudytojos parodymai prieštarauja paties nuteistojo parodymams, jog ,,grįždamas į darbinę patalpą pamatė, kad viena dėžė stovėjo tarpduryje. Jos viršuje esantys užvartai buvo vos prasivėrę“, t. y. dėžė nebuvo visiškai uždaryta, kaip teigė liudytoja. Dėl to vadovautis liudytojos R. Ž. parodymais nustatant D. D. tyčios kryptingumą, nėra pagrindo. Teisėjų kolegija įvertinusi tai, jog D. D. buvo stipriai įpykęs ant vaikų dėl jų elgesio žaidžiant su dėžėmis ir jose slapstantis, nes staiga išbėgęs į koridorių jis keikėsi ir vijo vaikus šalin, taip pat įvertinus tai, kad daliai vaikų išsigandus jie jau buvo išsilakstę, o iš šalia esančios dėžės N. K. jau buvo išlindęs ir matėsi jo viršugalvis, jį neabejotinai turėjo matyti ir D. D., kuris buvo supykęs dėl vaikų elgesio, sprendžia, kad spyrio metu D. D. aiškiai suvokė savo veiksmų pavojingumą, numatė, kad dėl spyrio gali būti sužalotas iš dėžės ketinantis išlipti N. K. ir to norėjo. Tai reiškia, jog D. D. veikė tiesiogine tyčia.
20. Apeliantas teigia, kad teismas skundžiamo nuosprendžio 23 punkte aptarė jo neatsargų veikimą, kas rodo, jog teismas vertino jo nusikalstamą veiką kaip padarytą dėl neatsargumo, o ne tyčia. Tačiau teisėjų kolegija su tuo nesutinka. Atkreipiamas apelianto dėmesys, jog pirmosios instancijos teismas nuteistojo D. D. kaltės formą išsamiai atskleidė skundžiamo nuosprendžio 19-21 punktuose. Tuo tarpu nuosprendžio 23 punkte, teismas aptardamas nuteistojo D. D. elgesį, iš esmės, įvertino D. D., kaip mažamečių ugdymo įstaigoje dirbančio asmens elgesį, kuris akivaizdžiai neatitinka bendros darbinės drausmės ir parodo jo bendrą požiūrį darbinę aplinką bei jos bendruomenę. Teismas vertino nuteistojo elgesį visumoje, o ne tyčios kontekste. Todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo spręsti, jog skundžiamame nuosprendyje padarytos išvados dėl D. D. kaltės formos yra prieštaringos.
21. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog aukščiau nurodytų ir įvertintų duomenų, kurie sudaro vieningą įrodomąją medžiagą, pakanka nuteistojo D. D.kaltei nustatyti ir paneigti jo gynybinę versiją, jog nuteistasis spyrė į dėžę, vaiko nematė ir veikė neatsargia forma. Teisėjų kolegijai taip pat nekyla abejonių, kad D. D. veikoje yra visi nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 3 dalyje, sudėties požymiai. Nusikalstamos veikos padarymo metu N. K. buvo (duomenys neskelbtini) metų, taigi, pagal BK 140 straipsnio 3 dalį, jis laikomas mažamečiu. Įvertinus nukentėjusiojo amžių, tai, kad nuteistasis D. D. patvirtino matęs žaidžiančius vaikus su dėžėmis, pripažino žinantis ir pažįstantis N. K., apeliacinės instancijos teisme nurodė, jog jie visi buvo įspėti mokykloje, jog šis vaikas (N. K.) yra direktorės vaikas, taip pat įvertinus, jog D. D., kaip dirbantis mažamečių ugdymo įstaigoje, aiškiai supranta skirtumą tarp (duomenys neskelbtini) ir 14 metų vaikų, darytina išvada, kad D. D.suprato, jog N. K. yra mažametis. Šiuo atveju fizinio smurto panaudojimas pasireiškė spyriu koja ir pataikymu nukentėjusiajam į veidą padarant odos nubrozdinimus smakro apatiniame paviršiuje. Dėl tokių veiksmų nukentėjusiajam padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Neabejotina ir tuo, kad D. D. suvokė pavojingą tokios veikos pobūdį ir numatė, kad dėl tokio jo veikimo gali atsirasti įstatyme numatyti padariniai – nežymus sveikatos sutrikdymas, ir norėjo taip veikti, todėl tenkinti nuteistojo skundą ir jį išteisinti pagal BK 140 straipsnio 3 dalį arba veiką perkvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 1 dalį nėra nei faktinio nei teisinio pagrindo.
22. Atmetant nuteistojo apeliaciniame skunde dėstomus argumentus dėl pateiktos teismų praktikos, kurioje pateikiami išaiškinimai dėl nukentėjusiųjų amžiaus vertinimo, teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo atveju ji nėra aktuali, nes skiriasi tiek bylos esme, tiek ir tirtos nusikalstamos veikos pobūdžiu, dėl to, nėra pagrindo ja vadovautis.
23. Kaip matyti, nuteistasis apeliaciniame skunde taip pat prašo perkvalifikavus inkriminuotą veiką į lengvesnę veiką (BK 140 straipsnio 1 dalį), sušvelninti jam paskirtą bausmę. Nors šiuo atveju, teisėjų kolegija nenustatė pagrindų veikos perkvalifikavimui, tačiau atsižvelgiant į tai, kad nuteistasis D. D. prašė jį išteisinti pagal BK 140 straipsnio 3 dalį, todėl apygardos teismas pasisakys ir dėl nuteistajam D. D. paskirtos bausmės pagrįstumo.
24. BK 54 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas bausmę skiria pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Teisėjų kolegija pažymi, kad bausmės skyrimas yra baudžiamąją bylą išnagrinėjusio pirmosios instancijos teismo diskrecija. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bausmę griežtina ar švelnina tuo atveju, jeigu žemesnės instancijos teismas neįvertino visų bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai bei paskyrė aiškiai per švelnią ar per griežtą ir todėl neteisingą bausmę. Teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti nustatyta teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes, nusikaltusiojo asmenybę, nėra per griežta.
25. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę šių baudžiamojo įstatymo reikalavimų nepažeidė, motyvavo jam skiriamos bausmės rūšį ir dydį, atsižvelgė į bausmių skyrimui reikšmingas aplinkybes, apibūdinančias tiek nuteistojo asmenybę, tiek jo padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą, o taip pat kitas reikšmingas aplinkybes, bei paskyrė D. D.teisingą, baudžiamojo įstatymo, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijose numatytą bausmę.
26. Pirmosios instancijos teismas už nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje, nuteistajam D. D. skyrė laisvės apribojimo bausmę 6 mėnesiams be intensyvios priežiūros ir nustatė atitinkamas pareigas - visos laisvės apribojimo bausmės laikotarpiu dirbti, o darbo netekus registruotis Užimtumo tarnyboje prie Sveikatos apsaugos ir darbo ministerijos; per 5 mėnesius nuo bausmės vykdymo pradžios dalyvauti ir baigti elgesio pataisos programą. Taip pat nuteistajam D. D. paskyrė baudžiamojo poveikio priemonę - 10 (MGL), tai yra 500,00 Eur, dydžio įmoką į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą. Teisėjų kolegijos vertinimu, remdamasis bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, atsižvelgdamas į D. D.asmenybę – neteistas, administracine tvarka nebaustas, dirbantis, jo dalyvumo lygis yra 45 procentai, į tai, kad padarytas baigtas tyčinis nesunkus nusikaltimas, jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta, taip pat atsižvelgus į veikos padarymo aplinkybes - mažamečiam nukentėjusiajam buvo suduotas tik vienas smūgis, tačiau jis suduotas spiriant koja ir sužalojimą padarant gyvybiškai pavojingoje kūno vietoje – galvoje, pirmosios instancijos teismas motyvuotai parinko tinkamos rūšies bausmę ir nustatė jos dydį bei parinko baudžiamojo poveikio priemonę. Skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam D. D. paskirta bausmė neprieštarauja teisingumo principui, bausmės paskirčiai bei bendriesiems bausmės skyrimo pagrindams (BK 41 straipsnis ir BK 54 straipsnis) ir yra tinkamai individualizuota. Pagrindų švelninti paskirtą bausmę, teisėjų kolegija nenustatė.
27. Nuteistasis apeliaciniu skundu ginčija ir nukentėjusiajam priteistą neturtinės žalos dydį, teigiant, kad priteista suma yra per didelė, todėl turi būti mažinama. Tačiau teisėjų kolegija su tokiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka.
28. Byloje nukentėjusiojo įstatyminė atstovė V. G.-K. pateikė civilinį ieškinį, kuriuo prašė priteisti nukentėjusiajam N. K. iš D. D. 3000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Grindžiant prašomos priteisti neturtinės žalos dydį, nukentėjusiojo atstovė pagal įstatymą nurodė, jog dėl nuteistojo tyčinių veiksmų mažametis buvo sužalotas ir jam nežymiai sutrikdyta sveikata, patyrė fizinį skausmą, nerimą, baimę, neigiamus išgyvenimus, kurių vaikas neturėtų patirti.
29. Apylinkės teismas, spręsdamas klausimą dėl pateikto civilinio ieškinio, nurodė, jog nukentėjusysis vien dėl prieš jį panaudoto fizinio smurtinio veiksmo, patirto fizinio skausmo ir sužalojimo jautėsi negerai, patyrė stresą bei neigiamus išgyvenimus, kaip mažametis tam tikrą nesaugumo jausmą turėjo jausti ilgiau nei suaugęs asmuo. Be to, atsižvelgta ir į tai, kad nusikalstama veika padaryta prieš mažametį asmenį, padarytas sužalojimas vieno smūgio pasėkoje į gyvybiškai pavojingą kūno vietą – galvą, tačiau jam buvo padarytas nežymus sveikatos sužalojimas, kurio gydymas nereikalavo stacionarios medicininės pagalbos ir specializuoto gydymo bei priežiūros, dėl patirto fizinio smurtinio veiksmo mokyklos aplinkoje iš mokykloje dirbančio asmens N. K. buvo sukeltas išgąstis, didelis stresas, nerimas, jaudulys, buvo pažemintas kitų mokyklos moksleivių akivaizdoje, tam tikrą laiką mokyklos aplinkoje turėjo išgyventi nesaugumo jausmą. Atsižvelgęs į šias aplinkybes apylinkės teismas nusprendė, jog nukentėjusiojo patirta neturtinė žala atitinka 1000 Eur ir būtent tokią pinigų sumą priteisė jo naudai iš D. D.. Teisėjų kolegija, vertindama nukentėjusiajam priteistos neturtinės žalos dydį, pritaria apylinkės teismo nuosprendyje padarytoms išvadoms ir nemano, kad ši suma yra per didelė.
30. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nukentėjusiajam priteistu neturtinės žalos dydžiu pirmosios instancijos teismas nenukrypo ir nuo formuojamos teismų praktikos bylose dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 140 straipsnyje. Šiame kontekste pažymėtina, kad teismų praktikoje priteisiant neturtinę žalą dėl nusikalstamų veikų, įtvirtintų BK 140 straipsnio skirtingose dalyse, neturtinės žalos atlyginimo sumos svyruoja plačiose ribose, t. y. nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių eurų. Didesnės pinigų sumos, skirtos neturtinei žalai atlyginti, priteisiamos bylose, kai mažamečiams padaromas nežymus sveikatos sutrikdymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-680/2012, Nr. 2K-220-677/2015, Nr. 2K-141-699/2017, 2K-393-489/2017, 2K-83-788/2019, 2K-128-489/2020 2K-393-489/2017, 2K-220-689/2018, 2K-142-303/2021, 2K-236-495/2021, 2K-256-648/2022, 2K-21-697/2022, 2K-188-303/2023, 2K-29-648/2023, 2K-63-942/2023, 2K-207-628/2023 ir kt.).
31. Nuteistojo apeliaciniame skunde jokie svarūs argumentai, kurie sudarytų pagrindą dar labiau mažinti N. K.priteistą neturtinę žalą nenurodyti. Apeliantas skunde tvirtina, jog ieškinys tokioje apimtyje tenkintas nepagrįstai, nes teismas neįvertino kilusių padarinių, jų trukmės, tačiau tokie argumentai vertintini kaip deklaratyvūs, kadangi apie tai buvo pasisakyta skundžiamo nuosprendžio 35-36 punktuose ir jie tinkamai įvertinti. Ginčydamas pirmosios instancijos teismo sprendimą priteisti N. K. 1000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, D. D.taip pat akcentuoja nukentėjusiojo rizikingą elgesį, nurodant, kad pertraukos metu, be atsiklausimo ar leidimo ėmė mokyklos ūkio reikmenis - dėžes, įlindo į vieną iš jų ir užsidarė, kad būtų nematomas. Visų pirma pažymėtina, kad dėl argumento, jog N. K. užsidarė dėžėje ir D. D. jo nematė, jau buvo pasisakyta ir jis atmestas šios nutarties 10-16 punktuose. Kita vertus, nors N. K. pertraukų metu ir žaidė su dėžėmis, tačiau toks elgesys negali būti vertinamas kaip rizikingas, skatinęs kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį, ir dėl to, sudarantis pagrindą mažinti neturtinės žalos dydį. Įvertinusi išdėstytą, teisėjų kolegija neturi pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, netinkamai taikė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nuostatas, nustatančias neturtinės žalos kriterijus, ar pažeidė BPK nuostatas, reglamentuojančias civilinio ieškinio, pateikto baudžiamojoje byloje išsprendimo klausimą.
32. Pasisakant dėl apeliaciniame skunde cituojamų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo procesiniuose sprendimuose nagrinėtų bylų, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad bylų aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos aplinkybių, be to, kiekvienas neturtinės žalos dydžio nustatymo atvejis turi būti vertinamas individualiai. Nėra pagrindo byloje nustatytas aplinkybes, į kurias atsižvelgė pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl neturtinės žalos dydžio, vertinti kitaip ir tuo pagrindu sumažinti nukentėjusiajam priteistą neturtinės žalos dydį. Teisėjų kolegijos vertinimu, apylinkės teismas laikėsi įstatymo reikalavimų, įvertino žalos dydžio nustatymo kriterijus, kaip to reikalauja įstatymas ir nukentėjusiojo naudai priteisė teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principus atitinkančią sumą neturtinei žalai atlyginti.
33. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka nukentėjusiojo N. K.atstovas advokatas N. Plėdys pateikė prašymą iš nuteistojo D. D.priteisti patirtas išlaidas advokato paslaugoms apeliacinės instancijos teisme apmokėti. Iš apeliacinės instancijos teismui pateiktų sąskaitų už teisines paslaugas Nr. 2025/12/1-1, Nr. 2026/1/20 ir atliktų bankinių pavedimų matyti, kad nukentėjusiojo N. K. atstovė pagal įstatymą V. G. – K. advokatui N. Plėdžiui už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą ir N. K. atstovavimą apeliacinės instancijos teisme sumokėjo 1200 Eur (3 t., b. l. 31-32; 42-43).
34. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šios nuostatos galioja ne tik nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, bet ir apeliacinėje bei kasacinėje instancijoje, tačiau pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, sprendžiant dėl proceso išlaidų priteisimo už atstovavimą apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundų nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys Nr. 2K-410/2008, 2K-1/2009, 2K-196/2009, 2K-267/2009, 2K-351/2009, 2K-272/2011, 2K-419/2011, 2K-605/2011, 2K-374/2012, 2K-520-303/2015). Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad proceso dalyvio nurodomas patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti nurodomos sumos, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų dydį. Teismas negali priteisti proceso dalyvio prašomos atstovavimo išlaidų sumos, jei yra pagrindas konstatuoti, kad nurodoma atstovavimo išlaidų suma yra per didelė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-102-222/2016, 2K-152-303/2017, 2K-347-976/2018, 2K-192-489/2019, 2K-7-25-495/2020).
35. Nors šioje byloje apeliacinį skundą pateikė tik nuteistasis D. D., taigi nukentėjusiojo N. K. išlaidos iš esmės grindžiamos būtinumu tinkamai organizuoti savo teisių gynimą apeliacinės instancijos teisme, be to, nuteistojo skundas atmetamas kaip nepagrįstas, tačiau teisėjų kolegija atsižvelgusi į tai, kad baudžiamoji byla apeliacine tvarka išnagrinėta per du teismo posėdžius, o priežastys, lėmusios tokią proceso trukmę, yra susijusios ne su D. D. procesiniu elgesiu, bet su teismo proceso organizavimu, nukentėjusiojo atstovo prašoma priteisti suma 1200 Eur mažintina, priteisiant iš D. D. 1000 Eur nukentėjusiojo patirtų atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme.
36. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje priimtas Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2025 m. spalio 28 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl skundžiamo nuosprendžio apeliaciniame skunde nurodytais motyvais keisti ar naikinti nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo D. D. apeliacinį skundą atmesti.
Priteisti iš nuteistojo D. D. nukentėjusiojo N. K.įstatyminei atstovei V. G. – K. 1000 Eur išlaidų, patirtų advokato, kuris dalyvavo nagrinėjant bylą apeliacine tvarka kaip nukentėjusiojo atstovas, paslaugoms apmokėti.