Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio, Eglės Gruodienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Nijolės Žimkienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. D. ir jo gynėjo advokato Gintaro Algirdo Perednio bei nukentėjusiojo T. K. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. sausio 29 d. nuosprendžio, kuriuo V. D. pripažintas kaltu padaręs Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau ir – BK) 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, paskiriant jam laisvės apribojimo bausmę 6 (šešiems) mėnesiams be intensyvios priežiūros, įpareigojant nuteistąjį bausmės vykdymo laikotarpiu tęsti darbą, o jo netekus užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, taip pat nuteistajam uždrausta bendrauti su nukentėjusiuoju T. K..

V. D. taikyta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – palikta galioti iki bausmės vykdymo pradžios.

Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo T. K. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir jo naudai iš V. D. priteista 500 Eur dydžio suma neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Apeliaciniai skundai atmestini.

6. Iš nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinio skundo turinio matyti, kad juo iš esmės nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu byloje surinktų įrodymų vertinimu ir padaryta išvada, jog V. D. kaltė yra įrodyta ir jis pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, prašoma nuteistąjį V. D. išteisinti. Nukentėjusiojo T. K. apeliaciniu skundu nesutinkama su nuteistajam paskirta bausme, nes, nukentėjusiojo įsitikinimu, nuteistajam skiriant laisvės apribojimo bausmę turėjo būti paskirta intensyvi priežiūra bei nustatytas papildomi draudimai – lankytis daugiabučio namo, esančio (duomenys neskelbtini), įėjime, kur gyvena T. K., ir kitose viešose vietose artintis prie jo arčiau nei 50 metrų; taip pat nukentėjusysis nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalimi, kuria išspręstas civilinio ieškinio klausimas. Visgi, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus duomenis, išanalizavusi skundžiamo nuosprendžio motyvus ir apeliacinių skundų argumentus, nenustatė pagrindo sutikti su nuteistuoju, jo gynėju ir nukentėjusiuoju dėl ginčijamų pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio aspektų, nes byloje pateikti apeliaciniai skundai nesuponuoja pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą nuosprendį.

7. BPK 20 straipsnio 5 dalies pagrindu teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Baudžiamojo proceso įstatyme nustatyta išskirtinė bylą nagrinėjančio teismo kompetencija nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Svarbu akcentuoti tai, kad teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-282-303/2020, 2K-234-594/2023 ir kt.).

Dėl BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymių

8. Skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas pripažino, kad nagrinėtoje byloje surinkti duomenys, kurie BPK 20 straipsnio prasme pripažintini įrodymais, pagrindžia, jog nuteistojo V. D. veiksmai atitinka jam inkriminuotos, BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos, nusikalstamos veikos sudėties požymius. Pagal apylinkės teismo nustatytas aplinkybes V. D. mušdamas nežymiai sužalojo žmogų, t. y. konflikto metu tyčia dešinės rankos kumščiu sudavė vieną kartą T. K. į klubakaulio sritį, taip padarydamas jam poodinę kraujosruvą juosmens kairėje pusėje, kuri specialisto išvada įvertinta kaip nežymus sveikatos sutrikdymas.

9. BK 140 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už fizinio skausmo sukėlimą ar nežymų sveikatos sutrikdymą tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino (BK 140 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad BK 140 straipsnyje numatyta nusikalstama veika objektyviai pasireiškia mušimu ar kitokiu smurtavimu, kurį, pirmiausia, ir būtina nustatyti, vertinant, ar asmens padaryta veika atitinka šios nusikalstamos veikos sudėtį. Kadangi šios nusikalstamos veikos sudėtis yra materialioji, būtina nustatyti, kad mušimo ar kitokio smurtavimo atveju nukentėjusiajam sukeliamas fizinis skausmas arba nežymiai sutrikdoma sveikata ar jis trumpam susargdinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. gegužės 4 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-150-489/2022).

12. Nors nuteistasis nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio bylos nagrinėjimo metu savo kaltės dėl inkriminuojamos nusikalstamos veikos nepripažino, tačiau, kaip pagrįstai sprendė pirmosios instancijos teismas, V. D. kaltę pagrindžia byloje surinktų duomenų visuma.

16. Aptarus liudytojos S. L. proceso metu duotus parodymus, atkeiptinas dėmesys, kad nuteistojo ir jo gynėjo apeliaciniame skunde keliamas liudytojos parodymų nepatikimumo klausimas, nes, gynybos vertinimu, liudytoja palaiko nukentėjusįjį T. K., o ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu davė skirtingus parodymus. Visgi, su tokia apeliantų pozicija teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti. Išanalizavus liudytojos S. L. proceso metu duotus parodymus matyti, kad jie yra iš esmės nuoseklūs ir sutampa esminėse detalėse ne tik tarpusavyje, bet ir su nukentėjusiojo T. K. parodymais. Šiame kontekste pažymėtina, kad tai, ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką ir palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-642/2012, 2K-287/2013, 2K-6-693/2018). Be to, atkreipiant dėmesį į gynybos apeliacinio skundo argumentus, pažymėtina, kad vien ta aplinkybė, jog liudytoja tiksliai negalėjo pasakyti, į kurią nukentėjusiojo kūno vietą smūgiavo nuteistasis, nepaneigia apskritai jos parodymų patikimumo, nes jie laikytini ne tik iš esmės nuosekliais, tačiau ir patvirtinančiais nukentėjusiojo parodymus.

17. Sutiktina, kad sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių nėra galimybės pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų; apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. lapkričio 23 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-239-495/2023). Vis dėlto, baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai aiškinamos ne bet kokios abejonės ir ne bet kada, o tik tokios, kurios yra reikšmingos galutiniam teismo sprendimui priimti ir kurių neįmanoma pašalinti, išnaudojus visas galimybes; o abejonės gali būti pašalinamos ne tik atliekant BPK nustatytus veiksmus, kuriais tikrinami byloje esantys įrodymai ar gaunami nauji duomenys, bet ir tinkamai, laikantis įstatyme nustatytų taisyklių, vertinant įrodymus (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 22 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-30-689/2018, 2K-28-689/2021, 2K-69-387/2022). Nagrinėjamu gi atveju, nuteistojo V. D. kaltė dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos grindžiama ne išimtinai nukentėjusiojo ar liudytojos parodymais, tačiau nuoseklia įrodomąja grandine, patvirtinančia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą.

18. Nors nagrinėjamoje byloje akcentuojami konfliktiški nukentėjusiojo santykiai su V. D., o gynybos apeliaciniame skunde išsamiai aprašoma, kodėl T. K. nepagrįstai save laiko namo gyventojų atstovu, tačiau pastebėtina, kad nuteistasis apskritai negyvena daugiabučiame name, esančiame (duomenys neskelbtini), jo gyvenamoji vieta deklaruota (duomenys neskelbtini), todėl jis teisiškai negali turėti įtakos namo, kuriame gyvena nukentėjusysis, administravimo klausimams, t. y. sprendžiant, kas yra namo gyventojų atstovas. Šios aplinkybės sustiprina teisėjų kolegijos įsitikinimą, kad nagrinėtoje byloje nenustatyta, jog nukentėjusysis ir / ar liudytoja S. L. turėtų pagrindą apkalbėti V. D. ir sąmoningai duoti tikrovės neatitinkančius parodymus. Šių išvadų pagrįstumo nepaneigia ir gynybos į bylą pateiktas UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2024 m. sausio 15 d. raštas Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame nurodoma, kad nuo 2023 m. liepos 7 d. T. K. nebėra laikytinas namo, esančio (duomenys neskelbtini), įgaliotu atstovu (1 t., b. l. 157). Atsižvelgiant į gynybos pateiktus duomenis, analizuojamas įvykis įvyko jau po to, kai T. K. nebebuvo gyvenamojo namo įgaliotu atstovu, tai tik sustiprina įsitikimą, kad nepagrįsta laikyti, jog jis dėl minėtų priežasčių yra suinteresuotas apkalbėti nuteistąjį.

19. Svarbu pažymėti ir tai, kad baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, kad apeliacinės instancijos teismas baigiamojo akto (nuosprendžio, nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-107-746/2015, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-7-196-303/2022).

20. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje surinktų ir bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka metu dar kartą įvertintų įrodomųjų bylos duomenų visuma patvirtina, jog V. D. veikoje tiek objektyvieji, tiek ir subjektyvieji BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymiai, dėl to, jis pagrįstai pripažintas kaltu skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu.

21. Šiame kontekste pažymėtina, kad nepagrįstais laikytini gynybos apeliacinio skundo argumentai dėl skundžiamo nuosprendžio neatitikimo baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimams. Pats advokatas pažymi BPK 307 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas, pagal kurias apkaltinamojo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje, be kita ko, nurodoma baudžiamasis įstatymas, pagal kurį kaltinamasis pripažįstamas kaltu. Skundžiamo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodyta, kad V. D. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, o aplinkybės, kaip konkrečiai pasireiškė nusikalstama veika, t. y. kokiais alternatyviais veiksmais ir kokie padariniai buvo sukelti, nurodoma apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip tai numatyta BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkte, t. y. apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstoma įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, t. y. nurodoma jos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės. Dėl to, teisėjų kolegija atmeta šiame kontekste išdėstytus apeliacinio skundo argumentus kaip nepagrįstus ir neatitinkančius baudžiamojo proceso įstatymo reglamentavimo.

Dėl nuteistajam paskirtos bausmės

22. Nustatęs, kad V. D. skundžiamu nuosprendžiu pagrįstai pripažintas kaltu, o nukentėjusysis apeliaciniu skundu prašo pakeisti nuosprendžio dalį dėl nuteistajam paskirtos bausmės, skiriant nuteistajam intensyvią priežiūrą ir papildomą įpareigojimą, apeliacinės instancijos teismas pasisako dėl nuteistajam paskirtos bausmės teisingumo bei pagrįstumo.

23. Spręsdamas skirtinos bausmės klausimą teismas privalo atsižvelgti į BK 54 straipsnio 2 dalies 1–8 punktuose numatytas aplinkybes, taip pat atsižvelgtina į asmens teistumą (BK 97 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė, dominuojanti reikšmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 9 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-87-976/2020). Be to, baudžiamąją bylą išnagrinėjęs teismas, spręsdamas skirtinos bausmės klausimą, siekia įgyvendinti bausmės paskirtį, t. y. sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis) (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 22 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-57-648/2021). Bausmės paskirtis yra nulemiama minėtų tikslų visumos (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. sausio 26 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-5-719/2022).

24. BK 140 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos alternatyvios – viešųjų darbų, laisvės apribojimo, arešto ir laisvės atėmimo iki vienerių metų – bausmės. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, bausmės tikslai gali būti pasiekti V. D. paskyrus laisvės apribojimo bausmę, jos dydį nustatant mažesnį nei vidurkis ir neskiriant nuteistajam intensyvios priežiūros, tačiau skiriant nuteistajam įpareigojimą visą bausmės vykdymo laikotarpį tęsti darbą, o jo netekus užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, ir uždraudžiant bendrauti su nukentėjusiuoju. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje nustatytas nusikalstamos veikos aplinkybes, įvertinusi nuteistojo asmenybę apibūdinančius duomenis, nenustatė pagrindo nesutikti su tokia apylinkės teismo išvada.

25. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nuteistasis V. D. padarė baigtą tyčinį, pagal BK 11 straipsnio 3 dalies nuostatas nesunkių nusikaltimų kategorijai priskiriamą nusikalstamą veiką. Parinkdamas bausmę ir nustatydamas jos dydį pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nenustatyta V. D. atsakomybę lengvinančių ir / ar sunkinančių aplinkybių. Iš Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išrašo apie fizinį asmenį matyti, kad V. D. anksčiau neteistas (1 t., b. l. 63–64), tačiau Administracinių nusižengimų registro išrašo apie asmeniui registruotus administracinius nusižengimus (pažeidimus) ir priimtus sprendimus už penkerius metus duomenimis V. D. baustas administracine tvarka, baudos sumokėtos (1 t., b. l. 54–62). Be to, SODROS duomenimis nuteistasis yra dirbantis (1 t., b. l. 65–66), o duomenų apie registravimąsi priklausomybės ligų ir / ar psichiatro įskaitose nėra. Aptarti duomenys iš esmės leidžia spręsti, kad nagrinėjamoje byloje analizuota nusikalstama veika buvo atsitiktinė ir nuteistojo elgesys nėra paremtas nusikalstamo pobūdžio nuostatomis.

26. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į nusikalstamos veikos aplinkybes, pagrįstai paskyrė nuteistajam V. D. draudimą bendrauti su nukentėjusiuoju T. K., tačiau nesutiktina su nukentėjusiojo apeliacinio skundo argumentais, kad nuteistajam paskirtos bausmės sąlygos turėtų būti sugriežtintos ir papildomai jam turėtų būti paskirtas draudimas lankytis daugiabučio namo, esančio (duomenys neskelbtini), įėjime (ten gyvena ne tik T. K., bet ir nuteistojo uošvė) bei kitose viešose vietose artintis prie jo arčiau nei 50 metrų. Skundžiamu nuosprendžiu V. D. paskirtas įpareigojimas ir draudimas laikytini pakankamais bausmės tikslui pasiekti, dėl to nėra pagrindo juos griežtinti. Be to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistajam skyrė laisvės apribojimo bausmę be intensyvios priežiūros, nes baudžiamuoju įstatymu intensyvios priežiūros (ne)skyrimas paskirtas bausmę skiriančio teismo diskrecijai, nes nors pagal BK 48 straipsnio 3 dalies nuostatas intensyvi priežiūra paprastai skiriama, tačiau nėra privaloma, jeigu nusikalstamos veikos ir ją padariusio asmens pavojingumas nesuponuoja pagrindo stebėti ir kontroliuoti jo buvimo vietą.

27. Nukentėjusiojo apeliacinio skundo argumentų kontekste pabrėžtina, kad tiek skiriama bausmė, jos trukmė, tiek ir papildomi įpareigojimai / draudimai turi būti proporcingi ir neturi nuteisto asmens varžyti labiau nei yra reikalinga bausmės tikslų pasiekimui. Vienas iš uždavinių, kurio siekiama skiriant bausmę, – teisingumo principo įgyvendinimo užtikrinimas (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas), kuris visų pirma pasireiškia tuo, kad teismas turi skirti tokią bausmę, kuri būtų adekvati (proporcinga) asmens padarytai nusikalstamai veikai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-184-746/2016, 2K-99-511/2018, 2K-70-942/2022). Teisingumo principui prieštarauja tiek aiškiai per švelni, tiek ir per griežta bausmė.

28. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, sprendžia, kad skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam teisėtai paskirta proporcinga ir tinkamai individualizuota bausmė, o jos keisti nukentėjusiojo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, nėra pagrindo.

Dėl byloje pareikšto civilinio ieškinio

29. Nukentėjusysis T. K., be kita ko, nesutinka su skundžiamo nuosprendžio dalimi dėl civilinio ieškinio išsprendimo ir apeliaciniu skundu prašo jo naudai priteisti 3 000 Eur dydžio sumą neturtinei žalai atlyginti, kaip kad jis prašė, pateikdamas civilinį ieškinį (1 t., b. l. 112–114).

30. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais, tačiau visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). Pagal teismų praktiką asmens sveikata pripažįstama absoliučia prigimtine neturtine vertybe, kurios pažeidimo sukeliami dvasiniai ir fiziniai išgyvendinai paprastai būna ypatingai stiprūs ir skausmingi. Tačiau neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas (lot. restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigine išraiška, todėl teismo pareiga kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 29 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-294-303/2018).

31. Civiliniame ieškinyje nurodoma, kad dėl V. D. veiksmų nukentėjusiajam buvo nežymiai sutrikdyta sveikata, jis patyrė fizinį skausmą, buvo pažemintas ir sumenkinta jo savivertė. Be to, dėl V. D. įžeidinėjimų, grasinimų ir panaudoto smurto nukentėjusysis jaučiasi nesaugus. Kadangi nuteistasis gyvena tame pačiame mikrorajone, o name, kuriame gyvena nukentėjusysis, gyvena nuteistojo uošvė, pas kurią nuteistasis dažnai lankosi, nukentėjusysis negali būti ramus dėl V. D. veiksmų. Taip pat nukentėjusysis pažymi, kad yra (duomenys neskelbtini) procentų neįgalus, turi sveikatos problemų; dėl šių aplinkybių savo neturtinę žalą vertina 3 000 Eur dydžio suma.

32. Sutiktina, kad T. K. dėl neteisėtų V. D. veiksmų buvo nežymiai sutrikdyta sveikata, dėl to jis galėjo jausti fizinį skausmą bei patirti tam tikro pobūdžio dvasinius išgyvenimus. Vis dėlto, nors kasacinio teismo praktikoje laikomasi vienareikšmės pozicijos, kad konkretus atlygintinos neturtinės žalos dydis nustatomas atsižvelgiant į kiekvienos bylos aplinkybes ir specifiką, todėl priteisiamos žalos dydis, net ir esant tiems patiems nusikalstamos veikos padariniams, paprastai būna skirtingas, tačiau nagrinėjamu atveju byloje nenustatyta išskirtinių aplinkybių, dėl kurių turėtų būti iš esmės nukrypta nuo teisminės praktikos, pagal kurią nežymaus sveikatos sutrikdymo bylose, nukentėjusiesiems, priklausomai nuo reikšmingų bylos aplinkybių, neturtinės žalos atlyginimui priteisiamos sumos nuo 150 iki 2 000 Eur (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-141-699/2017, 2K-393-489/2017, 2K-83-788/2019, 2K-258-693/2019, 2K-128-489/2020 ir kt.). Šiame kontekste atkreipiant dėmesį į nukentėjusiojo apeliacinio skundo argumentus, kad padidintas atlygintinos neturtinės žalos dydis padėtų nuteistajam suprasti savo poelgį, pažymėtina, jog priteistina neturtinė žala nėra būdas papildomai nubausti nuteistą asmenį, taip pat negali tapti priemone iš nusikalstamos veikos pasipelnyti nukentėjusiam asmeniui.

33. Įvertinusi anksčiau aptartas aplinkybes ir atsižvelgdama į formuojamą teismų praktiką dėl tokio pobūdžio bylose padarytos neturtinės žalos įvertinimo, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, tinkamai, vadovaudamasis BPK ir CK nuostatomis, pagal nagrinėjamoje byloje nustatytų teisiškai reikšmingų kriterijų visumą, nukentėjusiojo naudai priteisė teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principus atitinkančią sumą neturtinei žalai atlyginti.

Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų dėl nukentėjusiojo atstovavimo

34. BPK 106 straipsnio 2 dalies pagrindu pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, be kita ko, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtas išlaidas advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti.

35. Nagrinėjamoje byloje Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyrius pateikė pažymą dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kuria prašoma valstybės naudai priteisti 106,25 Eur dydžio sumą už nukentėjusiajam T. K. suteiktą antrinę teisinę pagalbą (2 t., b. l. 34–36). Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nukentėjusiojo atstovė advokatė L. Ulbienė išreiškė prašymą, kad iš nuteistojo V. D. valstybei būtų priteistos nukentėjusiojo atstovavimo išlaidos (2 t., b. l. 40). Nagrinėjamu gi atveju nukentėjusiojo apeliacinis skundas yra atmetamas, be to, baudžiamoji byla apeliacine tvarka iš esmės išnagrinėta vieno posėdžio metu, nebuvo atliktas įrodymų tyrimas, o advokatė L. Ulbienė nukentėjusįjį T. K. nagrinėjamoje byloje atstovavo ir pirmosios instancijos teisme. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad antrinės teisinės pagalbos išlaidos dėl nukentėjusiojo atstovavimo procese iš nuteistojo V. D. neišieškotinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,

nutaria:

atmesti nuteistojo V. D. (V. D.) ir jo gynėjo advokato Gintaro Algirdo Perednio bei nukentėjusiojo T. K. (T. K.) apeliacinius skundus.

Neišieškoti iš nuteistojo V. D. (V. D.) valstybės naudai antrinės teisinės pagalbos išlaidų dėl nukentėjusiojo T. K. (T. K.) atstovavimo apeliaciniame procese.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.