- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-03-10
- Bylos Nr.
- 2A-319-372/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-70-3-06078-2014-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Birutė Simonaitienė
- Atsakovas
- S. M.
- Ieškovas
- Z. M.
- Kategorijos
- 78.2.1pavadinimo nepavyko patikrinti
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo S. M. apeliacinį skundą Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 12 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-7217-907/2014 pagal ieškovės Z. M. ieškinį atsakovui S. M., išvadą teikiančiai institucijai Šiaulių rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams dydžio pakeitimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
I. Z. M. kreipėsi į teismą, prašydama padidinti Šiaulių rajono apylinkės teismo 2006-06-12 sprendimu iš atsakovo S. M. priteistą išlaikymą nepilnamečiams vaikams O. M., gim. (duomenys neskelbtini), ir E. M., gim. (duomenys neskelbtini), iki 500 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo ieškinio pateikimo teismui dienos iki vaikų pilnametystės. Taip pat ji prašė taikyti priverstinę hipoteką atsakovo nekilnojamajam turtui – keturiems žemės sklypams. Ieškovė nurodė, kad Šiaulių rajono apylinkės teismo 2006 m. birželio 12 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. N2-759-459/2006 vaikų išlaikymui iš atsakovo buvo priteista po 150 Lt kas mėnesį kiekvienam vaikui periodinėmis išmokomis iki jų pilnametystės. Nuo sprendimo priėmimo praėjo 8 metai, per tą laiką išlaikymas dėl pabrangusio pragyvenimo bei padidėjusių vaikų poreikių tapo nebepakankamas. Atsakovo teikiami pinigai padengia tik itin nedidelę dalį būtiniausių vaikų poreikių, nes tokios sumos vaikams nebeužtenka net maistui. Ieškovė teigia, kad vaikų minimalioms reikmėms per mėnesį būtina 800 Lt. Nors vaikai mokykloje pietauja nemokamai, tačiau kiekvieną darbo dieną skiria 3-5 Lt užkandžiams ir gėrimams. Nors vaikai serga nedažnai, tačiau gydymo išlaidoms per mėnesį vidutiniškai tenka 20 Lt, rūbams ir avalynei 80-90 Lt per mėnesį. Vaikai mokosi pagrindinėje mokykloje, todėl lavinimui, mokymosi reikmėms ir kitiems edukaciniams poreikiams per mėnesį reikia 50 Lt, laisvalaikiui reikia mažiausiai 40 Lt per mėnesį. Būsto išlaikymui vidutiniškai vienam asmeniui tenka 60 Lt per mėnesį. Higienos priemonėms reikia maždaug po 25 Lt per mėnesį, mobilaus ryšio paslaugai reikia 10 Lt, internetui – 25 Lt, transporto išlaidoms per mėnesį reikia 10-20 Lt. Vaikams reikalingos papildomos išlaidos ortodontiniam gydymui, o tai atsieina per mėnesį vienam vaikui apie 30 Lt, o dukrai dar reikalingi ir akiniai, kurių kaina metams apie 400 Lt (apie 35-40 Lt mėnesiui). Vaikai yra draudžiami, per metus įmokos sudaro 70-80 Lt (apie 6-8 Lt kas mėnesį). Ieškovė mano, kad vaikams reikalingos lėšos kas mėnesį sudaro 800 Lt. Kadangi ji pati gali skirti tik 300 Lt, ji mano, kad likusi suma turi būti priteisiama iš atsakovo. Ji nurodė, kad gauna tik 625 Lt socialinę pašalpą. Kitokio turto ji neturi, darbo susirasti nepavyksta. Ji su vaikais gyvena pas tėvus jų būste, todėl mano, jog vaikus juo aprūpina pati.
A. S. M. prašė ieškinį tenkinti iš dalies ir išlaikymui skirtą sumą padidinti iki 275 Lt kas mėnesį kiekvienam vaikui. Jis nurodė, kad negali mokėti po 500 Lt kas mėnesį kiekvienam vaikui. Atsakovas nurodė, kad ieškovė privalo įrodyti, kad jo turtinė padėtis iš esmės pagerėjo, o vaikų poreikiai žymiai padidėjo. To ji nepadarė. Atsakovas nurodė, kad ieškovė niekada nesikreipė į jį dėl išlaikymo dydžio padidinimo, o kreipėsi tiesiai į teismą. Atsakovas neneigia pareigos išlaikyti vaikus padidinimo, tačiau tuo pačiu pažymėjo, kad išlaiko garbaus amžiaus motiną. Jis taip pat nurodė, kad jis turi šiuo metu nedirbančią draugę, kurią turi išlaikyti, taip pat turi išlaikyti jos nepilnamečius vaikus, kurių neišlaiko jų tėvas.
Joniškio rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius pateikė išvadą, sutikdamas su ieškovės reikalavimų tenkinimu, atsižvelgdamas į nepilnamečių vaikų teises ir interesus. Nurodė, kad atsakovas yra jaunas, darbingas, jo pareiga ieškoti darbo ir padėti biologiniams vaikams. Sutiko su prašomu 500 Lt išlaikymu vienam nepilnamečiui vaikui.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Šiaulių apylinkės teismas 2014 m. lapkričio 12 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies ir pakeitė Šiaulių miesto apylinkės teismo 2006 m. birželio 12 d. sprendimu priteisto išlaikymo nepilnamečiams vaikams O. M. ir E. M. dydį. Teismas priteisė vaikams E. M. ir O. M. iš atsakovo S. M. išlaikymą kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis, kurių dydis 400 Lt, nuo 2014 m. rugpjūčio 7 d. iki vaikų pilnametystės. Likusioje dalyje teismas ieškinį atmetė. Teismas sprendė, kad po 400 Lt vaiko išlaikymui kas mėnesį ieškovė ir atsakovas gali skirti. Teismas nustatė, kad ieškovė reikalavimą grindžia vaikų poreikių išaugimu, kurį patvirtina pateikti įrodymai. Ieškovė gauna tik socialinę pašalpą, kurią skiria vaikų išlaikymui. Taip pat teismas pripažino, kad ieškovės gaunamos pajamos yra mažesnės nei atsakovo, tačiau ji daugiau rūpinasi jų lavinimu, priežiūra, sveikatos būkle. Teismas pripažino, kad ieškovė imasi priemonių susirasti darbą, tačiau to negali padaryti dėl išsilavinimo, reikalingo gauti kvalifikuotesnį darbą, stokos ir neturėjimo galimybės jį įsigyti, taip pat negalėjimo įsidarbinti mieste, gyvenant kaime. Tai, kad atsakovas remia kartu gyvenančios draugės nepilnamečius vaikus bei pensinio amžiaus motiną, teismo nuomone, nėra pagrindas skirti mažesnį išlaikymo dydį biologiniams vaikams. Teismas sprendė, kad taikyti priverstinę hipoteką nėra pagrindo, kadangi atsakovas dirba, darboviečių nekeičia, gauna pastovias pajamas ir pareigą išlaikyti vaikus vykdo.
III. Apeliacinio skundo esmė
A. S. M. apeliaciniu skundu prašo Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 12 d. sprendimą pakeisti iš dalies, priteisiant sūnui O. M. ir dukrai E. M. po 300 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis iki vaikų pilnametystės.
1.Teismo sprendimas yra neteisingas ir nepagrįstas, nes bylą nagrinėjęs teismas nevisiškai įvertino tikrąją apelianto turtinę padėtį. Jo teigimu, buvo vadovautasi vien prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principu, taip nukrypstant nuo kasacinio teismo praktikos.
2. Teismas turėjo įvertinti tai, kad materialinį išlaikymą nepilnamečiams vaikams privalo teikti abu tėvai proporcingai savo turtinei padėčiai. Tokia nuostata leidžia teismui kiekvienu konkrečiu atveju išsaugoti protingą vaiko intereso, jo poreikių tenkinimo ir tėvų galimybių pusiausvyrą. Apeliantas neginčija, kad jis dirba (duomenys neskelbtini) vairuotoju ir važinėja po ES šalis, gaudamas kiekvieną mėnesį apie 1140 Lt. Gaunami dienpinigiai panaudojami kelionės metu maistui, nakvynei, kitiems mokesčiams.
Šalies argumentai
3. Apeliantas nurodė, kad jis nėra vedęs, tačiau su L. Z. ir dviem jos nepilnamečiais vaikais gyvena kaip šeima, ją išlaiko. L. Z. šiuo metu yra bedarbė, o E. Z. ir I. Z. tėvas pareigos išlaikyti nepilnamečius vaikus tinkamai nevykdo. Apeliantas nurodo, kad jis išlaiko ir garbaus amžiaus motiną. Skiriant vaikams po 400 Lt išlaikymą kas mėnesį, jam pačiam lieka 340 Lt ne tik paties poreikiams, bet ir minėtų asmenų išlaikymui.
4. Teismo priteista suma neatitinka sąžiningumo principo, kadangi apeliantas yra priverstas didesne dalimi prisidėti prie vaikų išlaikymo nei ieškovė, nes ji du metus niekur nedirba, siūlomų darbų atsisako, motyvuodama tuo, kad neturi galimybių iš kaimo važinėti į miestą dirbti. Apeliantas mano, kad ieškovė gali naudotis viešuoju transportu.
5. Apeliantas nurodo, kad šiuo metu neturi galimybės mokėti šiuo teismo sprendimu priteistos išlaikymo sumos abiems vaikams, todėl sprendimas iš dalies laikytinas neteisėtu. Apeliantas neneigia pareigos materialiai išlaikyti vaikus, jos nevengia, vaikams perka įvairius daiktus, nepertraukiamai teikdamas priteistą išlaikymą. Jis supranta, kad vaikams augant, jų poreikiai didėja, tačiau šiuo metu susiklosčiusi materialinė padėtis ir finansinės galimybės neleidžia mokėti po 400 Lt kas mėnesį vaikų išlaikymui.
Atsiliepimas
I. Z. M. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, jog sutinka su Šiaulių apylinkės teismo padaryta išvada, kad 400 Lt išlaikymo dydis per mėnesį nebūtų per didelis ir nepažeistų atsakovo teisių. Ieškovė nurodo, kad vaikų išlaikymui reikia 800 Lt kas mėnesį kiekvienam. Turėdama mažesnes galimybes prisidėti prie išlaikymo materialiąja prasme, ieškovė skiria jiems daugiau dėmesio jų auginimui, ugdymui, priežiūrai ir auklėjimui. Apeliantas nenurodė, kiek jis prisideda prie motinos išlaikymo, nepateikia išlaidų komandiruočių metu. Teismui nepateikta, kad apeliantas turi sveikatos problemų, kurios trukdytų susirasti jam dirbti papildomą darbą. Įstatymas nenumato pareigos išlaikyti sugyventinės vaikus, kadangi išlaikymo pareiga siejama su tėvyste.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,
Motyvuojamoji dalis
teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 2 dalis numato, kad neatsižvelgdamas į apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Neginčydamas pareigos išlaikyti vaikus, nagrinėjamoje byloje apeliaciniu skundu atsakovas nesutinka su priteista išlaikymo nepilnamečiams vaikams suma.
Dėl pagrindo pakeisti (padidinti) nepilnamečiams vaikams priteistą išlaikymą
Tėvų pareiga išlaikyti savo vaikus, užtikrinti jų teisę į normalų augimą, vystymąsi, ugdymą, įgimtų ir įgytų gabumų lavinimą nustatyta tarptautiniu bei nacionaliniu lygiu. Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos 27 straipsnio 1, 2 dalyse įtvirtinta, kad visuotinai pripažįstama kiekvieno vaiko teisė turėti tokias gyvenimo sąlygas, kokių reikia jo fiziniam, protiniam, doroviniam ir socialiniam vystymuisi, o didžiausia atsakomybė už būtinų vaikui vystytis sąlygų sudarymą tenka tėvams pagal šių sugebėjimus ir finansines galimybes. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 6 dalyje nustatyta tėvų teisė ir pareiga auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti. Ji detalizuota Civilinio kodekso trečiosios knygos normose – 3.155, 3.192, 3.194, 3.201 straipsniuose, reglamentuojančiuose atitinkamai tėvų valdžios turinį, tėvų pareigą materialiai išlaikyti savo vaikus, išlaikymo priteisimą, išlaikymo dydžio ir formos pakeitimą ir kt.
Pagal CK 3.192 straipsnio 1 dalį, tėvai turi teisę nustatyti išlaikymo tvarką ir formą bendru sutarimu. Tėvams ar vienam jų nevykdant išlaikymo pareigos, išlaikymo forma ir dydis nustatomi teismo sprendimu (CK 3.194, 3.196 straipsniai). Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad tiek tėvų galimybės teikti išlaikymą, tiek vaikų poreikiai per tam tikrą laikotarpį gali pakisti, todėl įstatyme nustatyta galimybė pakeisti teismo sprendimu priteisto išlaikymo dydį (formą) nepriklausomai nuo to, ar teismas pats nustatė iš vieno iš tėvų priteistiną išlaikymo dydį, ar patvirtino vaiko tėvų susitarimą dėl išlaikymo dydžio, nes teismo sprendimas dėl išlaikymo priteisimo neįgyja res judicata galios (CPK 279 straipsnio 5 dalis; žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. Z. v. R. Z., bylos Nr. 3K-7-24/2013). CK 3.201 straipsnio 1, 3 dalyse nustatyta, kad teismas gali pagal vaiko, jo tėvo (motinos) arba valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos ar prokuroro ieškinį sumažinti arba padidinti priteisto išlaikymo dydį ir pakeisti išlaikymo formą, jeigu po teismo sprendimo, kuriuo buvo priteistas išlaikymas, priėmimo iš esmės pasikeitė šalių turtinė padėtis. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką teismas turi teisę pakeisti išlaikymo dydį ir formą ne visais atvejais, kai pasikeičia faktinės aplinkybės, sudarančios pagrindą peržiūrėti išlaikymo dydžio ir formos klausimą, o tik tais, kai tos aplinkybės pasikeitė iš esmės ir yra tikslinga peržiūrėti išlaikymo dydį; nuostatą, kad išlaikymas gali būti peržiūrimas tik tada, kai iš esmės pasikeitė šalių turtinė padėtis, aiškinant sistemiškai su CK 3.192 straipsnio 2 dalimi, darytina išvada, kad išlaikymo dydžio ir formos peržiūrėjimas galimas ir iš esmės pasikeitus nepilnamečių vaikų poreikiams (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje I. V. v. D. V., bylos Nr. 3K-3-495/2009, 2010 m. birželio 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. B. v. V. M., bylos Nr. 3K-3-294/2010, išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. Z. v. R. Z., bylos Nr. 3K-7-24/2013). Visų pirma teismas turi įsitikinti pirmiau nurodytų sąlygų ar vienos iš jų buvimu ir tik tada, atsižvelgdamas į įstatyme įtvirtintus kriterijus ir suformuotą tokios kategorijos bylose teismų praktiką, spręsti, koks išlaikymo dydis turėtų būti priteisiamas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. B. v. V. M., bylos Nr. 3K-3-294/2010).
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad išlaikymas nepilnamečiams vaikams E. M. ir O. M. iš tėvo (apelianto) buvo priteistas Šiaulių rajono apylinkės teismo 2006 m. birželio 12 d. sprendimu, nustatytas išlaikymo dydis – 150 Lt per mėnesį iki vaikų pilnametystės (6-7 b. l.). Įstatyme įtvirtinta galimybė CK 3.201 straipsnio 1 dalyje nustatytiems asmenims kreiptis į teismą dėl teismo sprendimu priteisto išlaikymo dydžio pakeitimo ir tam būtina nustatyti bent vieną iš alternatyvių sąlygų – tėvų turtinės padėties pasikeitimą arba (ir) esminį vaiko poreikių pasikeitimą, kurie turi būti esminiai. Pažymėtina, kad teismas turi nustatyti, kokiu pagrindu reiškiamas reikalavimas dėl išlaikymo dydžio pakeitimo ir, ištyręs bei įvertinęs pateiktus įrodymus, konstatuoti, ar šis pagrindas egzistuoja, ar jis yra įrodytas. Būtent tai, kaip matyti iš skundžiamo teismo sprendimo turinio, bylos medžiagos, padarė šią bylą nagrinėjęs teismas. Nustatęs, kad 2014 m. rugpjūčio 7 d. pareikštas ieškinys dėl nepilnamečiams vaikams 2006 metais priteisto išlaikymo padidinimo grįstas esminiu vaikų poreikių (ne tėvų turtinės padėties pasikeitimu), teismas teisingai ištyrė bylos duomenis ir sprendė, jog šis pagrindas egzistuoja. Esant pirmiau nurodytoms aplinkybėms, tėvų turtinės padėties esminio pasikeitimo aplinkybės teismas neprivalėjo nustatyti. Tokią pareigą teismas turi tuo atveju, jei reikalavimas grindžiamas kitu alternatyviu – tėvų (vieno iš jų) turtinės padėties pasikeitimo – pagrindu arba abiem jais. Šiaulių rajono apylinkės teismo 2006 m. birželio 6 d. sprendimu nustatytas išlaikymo iš apelianto nepilnamečiams vaikams dydis atitiko šešerių metų sūnaus O. M. ir dviejų metų dukters E. M. poreikius tuo metu.
Kasacinis teismas, formuodamas praktiką šios kategorijos bylose, yra nurodęs, kad sprendžiant išlaikymo dydžio priteisimo klausimą yra būtina atsižvelgti į tai, pas kurį iš tėvų lieka gyventi nepilnametis vaikas, nes tokiu būdu jam ir taip neišvengiamai tenka didesnis aprūpinimo teikimas, nes tai susiję su nuolatiniu, kasdieniu materialiniu aprūpinimo užtikrinimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-05-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2010). Negalima nuneigti to fakto, kad su vaikais gyvenanti motina turi daugiau išlaidų, nei kartu su jais negyvenantis tėvas. Šios išlaidos pakankamai dažnai net negali būti įvertinamos konkrečiomis sumomis, pagrindžiančiomis rašytiniais įrodymais (kvitais, čekiais ir pan.).
Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad tėvų pareiga teikti vaikams išlaikymą yra imperatyvi ir jos nevykdymas negali būti pateisinamas gaunamomis minimaliomis pajamomis. Sunki materialinė padėtis jokiu būdu neatleidžia nei vieno iš tėvų nuo pareigos išlaikyti savo vaikus. Pažymėtina, kad, nustatant kiekvieno iš tėvų turtinę padėtį, vertintinas ne tik jų turimas turtas ir gaunamos pajamos, bet ir tai, kokių priemonių jie ėmėsi, kad gautų atitinkančias savo amžių bei profesines galimybes pajamas, iš kurių būtų teikiamas išlaikymas vaikams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-303/2008). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad asmens galėjimas ar negalėjimas pagerinti savo turtinę padėtį turi būti vertinamas tiek pagal objektyvius, tiek pagal subjektyvius veiksnius. Subjektyvūs veiksniai – tai paties asmens pastangos, noras, požiūris ir jo vertinamos galimybės gauti pajamas; objektyvūs – amžius, sveikata, šalies ekonominė situacija ir kitos aplinkybės, kurių asmuo negali valdyti ir negali būti laikomas už jas atsakingu. Nagrinėjamu atveju apeliantas yra darbingas asmuo, neturintis sveikatos problemų. Ši aplinkybė yra teisiškai reikšminga vertinant šalių turtinę padėtį bei sprendžiant išlaikymo dydį. Teismas taip pat įvertina ir labai svarbią aplinkybę, kad apelianto darbo užmokestis yra pakankamai didelis, kad galėtų tinkamai išlaikyti savo vaikus. Apeliantas nepagrįstai į jo gaunamas pajamas įskaičiuoja tik darbo užmokestį (56-59 b. l.). Nors dienpinigiai ir nepriskiriami prie darbo užmokesčio, tačiau nustatant tėvų turtinę padėtį turi būti įvertinamos visų rūšių gaunamos pajamos, tad jo gauti dienpinigiai laikytini jo papildomomis pajamomis, atspindinčiomis jo realiai gaunamas pajamas, kurias jis gali naudoti išlaidoms padengti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, jog visos abejonės dėl išlaikymo dydžio nustatymo turi būti vertinamos vaiko interesų naudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. spalio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1017/2003; 2004 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2004; 2004 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-231/2004; 2010 m. spalio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-419/2010). Tai reiškia, kad tuo atveju, jei yra pagrįstų abejonių dėl tikrosios tėvų turtinės padėties, jų gaunamų pajamų ir panašiai, teismas ją turi vertinti vaiko interesų naudai, tai yra laikyti, kad padėtis leidžia priteisti vaiko poreikius atitinkantį išlaikymo dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-286/2004; 2010 m. spalio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-419/2010). Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad apeliantas turi išlaikyti ir sugyventinės nepilnamečius vaikus. Pareigą išlaikyti vaikus įstatymas sieja su biologiniu vaikų ir apelianto ryšiu. Sugyventinės vaikus, kurie gyvena pas apeliantą, privalo išlaikyti jų tėvas ir motina, tačiau ne apeliantas. Dėl šios priežasties darytina išvada, kad apelianto argumentas dėl pareigos išlaikyti I. Z. ir E. Z. nepagrįstas. Teigdamas, kad jis taip pat išlaiko nedirbančią sugyventinę L. Z., apeliantas yra nenuoseklus. Jis teigia, kad Z. M. gali susirasti darbą ir labiau prisidėti prie bendrų vaikų išlaikymo. Tuo tarpu jis tokios pareigos nenurodo L. Z. atžvilgiu. Pats apeliantas neįrodė, kiek lėšų jis skiria motinos išlaikymui. Byloje taip pat nepateikta jokių įrodymų, kad pačiai I. M. yra būtina finansinės apelianto parama.
Dėl įrodymų vertinimo
Apeliantas taip pat teigia, kad liko nenustatyti realūs vaiko poreikiai, pažeistos įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklės. Minėta, kad faktinių aplinkybių, turinčių reikšmės priimant teismo sprendimą, nustatymas yra teismo prerogatyva. Kasacinio teismo praktika įrodymų tyrimo ir vertinimo klausimais yra išplėtota ir nuosekli (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. M. v. DUAB „Baltijos garantas“, bylos Nr. 3K-3-98/2008; 2009 m. gruodžio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. I. G. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-588/2009; 2010 m. liepos 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. Ž. v. M. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-316/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Šilo bitė“ ir kt. v. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas ir kt., bylos Nr. 3K-3-340/2011; kt.). Teismas sprendžia, kad pirmiau nurodytais argumentais apeliantas iš esmės reiškia nesutikimą su teismų atliktu bylos duomenų vertinimu, siekia kitų, nei konstatuotos, faktinių aplinkybių dėl vaikų poreikių, jų pasikeitimo nustatymo. Pažymėtina, kad nustatant ir įvertinant vaiko poreikius būtina atsižvelgti į tai, jog siekiant visapusiško vaiko vystymosi, turi būti tenkinami ne tik jo būtinieji poreikiai (maistas, apranga, higiena ir pan.), bet skiriamas dėmesys vaiko laisvalaikio pomėgiams, bendravimui, saviraiškai, lavinami gabumai. Pirmosios instancijos teismas ištyrė ir įvertino į bylą pateiktus įrodymus apie vaikų amžių, sveikatą, mokymąsi. Apeliacinės instancijos teismas įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių pažeidimo nenustatė, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo nustatyta vaikų poreikiams patenkinti pakankama 400 Lt suma yra teisinga, atitinka bylos duomenis, protingumo ir sąžiningumo principus. Apeliacinės instancijos teismas nekonstatuoja įrodinėjimo, įrodymų tyrimo ar vertinimo taisyklių pažeidimo. Šalims buvo tinkamai paskirstyta įrodinėjimo našta, išvados byloje padarytos ištyrus rašytinius įrodymus ir įvertinus jų visumą.
Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatymo pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas, kurio turi siekti civilinės bylos dalyviai ir bylą nagrinėjantis teismas, teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Teismas turi vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu įrodinėjamų aplinkybių išnagrinėjimu, pagal įstatymą, neteikiant išankstinės galios jokiems įrodymams, išskyrus įstatymo pripažintus turinčiais didesnę įrodomąją reikšmę (CPK 185 straipsnis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotoje praktikoje pripažįstama, kad civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas, vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu, o tai reiškia, kad nėra reikalaujama šimtaprocentinio teismo įsitikinimo. Išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Be to, kasacinis teismas yra pažymėjęs, jog įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas, atsižvelgiant į ginčo pobūdį ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Įvertindamas įrodymus teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais ir remdamasis logikos dėsniais, turi spręsti apie visų byloje surinktų faktinių duomenų tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjamo dalyko faktams konstatuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004-10-04 nutartis, priimta civilinėje byloje V. B. ir R. Ž. v. AB „Panevėžio duona“, bylos Nr. 3K-3-513/2004; 2005-03-02 nutartis, priimta civilinėje byloje Z. K. v. K. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-147/2005; 2005-11-23 nutartis, priimta civilinėje byloje V. G., J. K., N. M. v. AB (duomenys neskelbtini), bylos Nr.3K-3-601/2005 ir kt.). Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas šių pagrindinių įrodymų vertinimo principų laikėsi ir nuo suformuotos teismų praktikos nenukrypo, o apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu vertintini kaip nepagrįsti. Tai, kad apeliantas tuos pačius įrodymus vertina kitaip, nei juos įvertino pirmosios instancijos teismas, nesudaro pagrindo teigti, jog teismas priėmė nepagrįstą sprendimą.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį apelianto S. M. apeliacinio skundo motyvais keisti arba naikinti nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Dėl to apeliacinis skundas dėl Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 12 d. sprendimo atmestinas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų valstybei
Atmetus apeliacinį skundą, iš apelianto valstybei priteistinos išlaidos už valstybės garantuojamos teisinės pagalbos suteikimą ieškovei Z. M. (CPK 96 str. 2 d., 99 straipsnis). Jas sudaro 75,27 EUR (160 b. l.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismas
nutaria:
Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš apelianto S. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) valstybei 75,27 Eur (septyniasdešimt penkis eurus 27 euro centus) valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, pinigus pervedant į VMI prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (juridinio asmens kodas 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) „Swedbank“, AB, įmokos kodas 5630, mokėjimo paskirtis – įmoka už suteiktą antrinę teisinę pagalbą.