- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-06-18
- Bylos Nr.
- 1A-130-606/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-17141-2019-9
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Dalius Jocys, Edita Lapinskienė, Linas Pauliukėnas
- Nuteistasis
- A. B.
- Advokatai
- Julius Jasaitis, Julius Jasaič
Pranešėja Edita Lapinskienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-130-606/2020
Teisėja Violeta Balčiūnienė Teisminio proceso Nr. 1-01-1-17141-2019-9
2020 m. birželio 18 d.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daliaus Jocio, Editos Lapinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Lino Pauliukėno,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. B. gynėjo advokato Juliaus Jasaičio apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2020 m. kovo 2 d. nuosprendžio, kuriuo A. B., gim. (duomenys neskelbtini), pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281¹ straipsnio 1 dalį 70 parų areštu, ją atliekant Šiaulių tardymo izoliatoriuje.
Į bausmės laiką įskaitytas laikinojo sulaikymo laikas nuo 2019 m. balandžio 25 d. 21.55 val. iki 2019 m. balandžio 26 d. 14.45 val. (1 para).
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 67 straipsniu, 68 straipsniu, A. B. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždrausta trejus metus naudotis specialiąja teise – teise vairuoti kelių transporto priemones, šį terminą skaičiuojant po arešto bausmės atlikimo.
Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 7 punktu, 72 straipsnio 5 dalimi, iš A. B. išieškotina konfiskuotino turto – automobilio „Volkswagen Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vertę atitinkanti pinigų suma – 1 300 Eur.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Bylos esmė
1. A. B. nuteistas už tai, kad 2019 m. balandžio 25 d., apie 21.55 val., (duomenys neskelbtini) gatvėje, sustabdytas vairuojantis transporto priemonę – automobilį „Volkswagen Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), perspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės dėl vengimo pasitikrinti neblaivumą, vengė neblaivumo patikrinimo, kai jam buvo nustatyti neblaivumo požymiai.
II. Apeliacinio skundo argumentai
2. Apeliaciniu skundu nuteistojo A. B. gynėjas advokatas J. Jasaitis prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2020 m. kovo 2 d. nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį arba pakeisti paskirtą bausmę švelnesne.
2.1. Apelianto teigimu, teismas, pagrįsdamas nuteistojo A. B. kaltę dėl jam inkriminuoto nusikaltimo, vadovavosi visa eile teisės aktų, tačiau juos traktavo paviršutiniškai ir netiksliai, neįsigilindamas į jų turinį ir iškraipydamas jų esmę. Teismas nuosprendyje mini ir neva vadovaujasi „alkotesterių naudojimo instrukcijomis“, tačiau jų nekonkretizuoja, be to, iškreipia minėto dokumento turinį. Nagrinėjamu atveju teismas privalėjo vadovautis pareigūnų naudoto alkotesterio „Drager Alcotest 6810“ naudojimo instrukcija. Teismas nuosprendyje nepagrįstai konstatavo, kad policijos pareigūnai, atsisakydami leisti A. B. prieš testavimą alkotesteriu atsigerti vandens, vaisvandenių ar kavos, elgėsi teisėtai, pagrįstai ir neva laikėsi minėtos instrukcijos reikalavimų, neleisdami testuojamam asmeniui mažiausiai 15 minučių iki tikrinimo vartoti bet kokių skysčių. Iš minėto prietaiso naudojimo instrukcijos akivaizdžiai matyti, jog ji draudžia testuojamam asmeniui mažiausiai 15 minučių iki tikrinimo vartoti ne visus skysčius, o tik alkoholį ir jo komponentų turinčius skysčius. Analogiškai minėtos instrukcijos nuostatas traktuoja ir teismai, praktikoje nurodydami, jog „burnos skalavimas vandeniu arba nealkoholiniais gėrimais nurodyto laukimo laiko nesutrumpina“ (Klaipėdos apygardos teismo nutartis Nr. ATP-22-107/2011). Tai reiškia, kad nei teismas, nei alkotesterį naudoję pareigūnai nežinojo ir nesivadovavo šio prietaiso naudojimo instrukcija, todėl pareigūnų draudimas A. B. atsigerti vandens ar kitų nealkoholinių skysčių buvo neteisėtas, todėl nuteistasis pagrįstai pasipiktino pareigūnų veiksmais, jis neatsigėręs nenorėjo tikrintis alkotesteriu. Neatsitiktinai teismas, elgdamasis šališkai ir siekdamas pateisinti tokius pareigūnų veiksmus, visiškai neišsiaiškinęs šios aplinkybės, padarė išvadą, jog neva A. B. vandens automobilyje neturėjo, o pareigūnai neprivalėjo užtikrinti galimybės jam atsigerti. Teismas nepatikrino nuteistojo teiginių, kad automobilyje jis turėjo ir vandens, ir sulčių, ir kavos. Pats A. B. teigė, kad sustabdymo metu sėdėjo automobilyje ir gėrė kavą. Šie jo teiginiai nebuvo paneigti. Teismas, vertindamas A. B. veiksmus – neatsakymą į pareigūno klausimą, alkotesterio patraukimą nuo veido ir nusisukimą, prašymą atsigerti ir parūkyti – kaip vengimą pasitikrinti neblaivumą, iš esmės nukrypo į nereikšmingas smulkmenas, neatskleisdamas veikos esmės. Akivaizdu, jog visi išvardinti veiksmai yra trumpalaikiai ir negalėjo padėti išvengti patikrinimo, o tik galėjo jį uždelsti kelioms minutėms, todėl tariamas A. B. siekis vilkinti patikrinimo procedūrą negali būti tapatinamas su vengimu išvengti neblaivumo patikrinimo, tuo labiau, kad pareigūnai laukė atvykstant vilkiko daugiau kaip valandą, t. y. laiko patikrinti neblaivumą buvo daugiau nei pakankamai. Teismas ne tik klaidingai vadovavosi alkotesterio naudojimo instrukcija, bet ir nepasisakė dėl to, kad patys pareigūnai netiksliai ir nepilnai vadovavosi SAM 2006 m. kovo 20 d. įsakymu Nr. V-505 patvirtinta Bendros asmens būklės įvertinimo metodika.
2.2. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pareigūnas P. G. 2019 m. balandžio 25 d. neblaivumo nustatymo akte 21.55 val. pažymėjo, jog nustatė A. B. 4 neblaivumo požymius: iš burnos sklindantis alkoholio kvapas, neadekvati elgsena, nerišli kalba, nekoordinuoti judesiai. Teismas, pasiremdamas dar ir N. O. telefoniniu pranešimu apie „labai girtą“ A. B., paminėjo, kad neturi pagrindo abejoti minėtais įrodymais. Tačiau, apelianto teigimu, suabejoti reikėtų, nes tam yra pagrįstų kontrargumentų, nes nuteistasis A. B. visą laiką teigė, kad minėtos dienos ryte išgėrė nealkoholinio alaus. Šio teiginio niekas netikrino, nepaneigė, jį patvirtina automobilio bagažinėje užfiksuotos tuščios skardinės, be to, nėra atlikta jokių tyrimų, ar nealkoholinis alus turi kitokį kvapą, nei alkoholinis. N. O. nėra jokia neblaivumo nustatymo ekspertė ir galėjo sąžiningai klysti dėl A. B. girtumo, užuodusi iš jo burnos sklindantį alaus kvapą. Iš byloje esančios filmuotos medžiagos negalima susidaryti įspūdžio nei apie nuteistojo A. B. neadekvačią elgseną, nei nerišlią kalbą ar nekoordinuotus judesius. Matyti, kad A. B. yra susijaudinęs ir įsižeidęs, galbūt dėl neteisėto pareigūnų elgesio, kai neleido atsigerti ir nusišlapinti, įkyraus ir nepateisinamo prievartinio alkotesterio kišimo prie jo burnos. Pareigūnai, šiurkščiai pažeisdami Bendros asmens būklės įvertinimo metodiką, netęsė tolesnio asmens būklės įvertinimo ir nenurodė jam eiti tiesia linija pėda po pėdos ir pirštu pataikyti į nosies galą. Pareigūnų paaiškinimai, kad neva A. B., atsisakydamas pūsti, atsisakė vykdyti bet kokius jų nurodymus, nėra pagrįsti filmuota medžiaga, pats A. B. neigia gavęs tokius nurodymus. Iš filmuotos medžiagos akivaizdžiai matyti, kad A. B. netyčia ranka atstumus pareigūno įkyriai jam prie veido kišamą alkotesterį, šis nukrinta ant žemės, o tuomet pareigūno veidą akimirksniu užplūsta įsiūtis, tačiau žinodamas apie filmavimą, jis greitai susivaldo, iš jo reakcijos aišku, kad netrukus A. B. teks pasigailėti tokio akiplėšiškumo. Iš tikrųjų, praėjus vos kelioms sekundėms, A. B. labai lėtai traukiantis atbulam nuo pareigūno, įkyriai prie burnos brukamo alkotesterio, ant pareigūno krūtinės esanti videokamera ir vaizdas susivarto, ir sekančiame kadre A. B. jau velkamas surakintomis rankomis į pareigūnų automobilį. Pareigūnai apsimeta esą kurti A. B. sakymui apie anksčiau patirtą traumą ir skaudamą krūtinę. Apelianto tvirtinimu, iš minėto neblaivumo nustatymo akto matyti, kad paskutinė jo grafa apie tikrinamo asmens informavimą, jog nesutikdamas su tikrinimo rezultatais, jis per 1 valandą laiko po patikrinimo gali pats kreiptis į asmens sveikatos priežiūros įstaigą, o sulaikymo atveju prašyti būti pristatomas medicininei apžiūrai, yra neužpildyta. A. B. nebuvo išaiškinta labai svarbi jo teisė paneigti policijos pareigūnų teiginius apie jo neblaivumą, o vežti jo į minėtą įstaigą pareigūnai nė nesirengė. Apeliantas pažymi, kad pareigūnų elgesys, neleidžiant A. B. atsigerti ir ilgą laiką nusišlapinti, buvo neetiškas, taip pat iš esmės nebuvo jokių pagrindų fizinės prievartos bei antrankių panaudojimui, nes A. B. nesipriešino, niekur nesirengė bėgti ir nekėlė jokios grėsmės 2-iems jauniems ir stipriems policijos pareigūnams, be to, nebuvo iš anksto įspėtas apie galimą prievartos panaudojimą. Siekdami pateisinti savo brutalų ir barbarišką elgesį prieš A. B., pareigūnai surašė įtariamojo laikino sulaikymo protokolą, nurodydami, jog jis „užkluptas darant nusikalstamą veiką“, nors iš tikrųjų pareigūnai tokiu būdu tik parodė savo viršenybę ir patenkino savo įžeistas ambicijas dėl iššaukiančio A. B. elgesio, kartu sukliudydami jam pasinaudoti savo teise paneigti tariamai nustatytus girtumo požymius.
2.3. Apeliantas pažymi, kad pareigūnų savivalė tęsėsi ir toliau – pareigūnai keletą valandų, kol laukė tralo automobilio nuvilkimui ir vežė A. B. į policijos areštinę (duomenys neskelbtini), neleido jam nei atsigerti, nei nusišlapinti. Areštinėje, pažeidžiant Lietuvos policijos generalinio komisaro 2016 m. vasario 10 d. įsakymu Nr. 5-V-139 patvirtintos Policijos areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcijos 5.1 punkto nuostatas, A. B. dėl nežinomų priežasčių buvo laikomas iki sekančios dienos 14.45 val., nors nėra jokių duomenų, kad jam negalėjo būti iš karto pareikštas įtarimas ir jis negalėjo būti apklaustas. Pažeidžiant minėtos instrukcijos 14 punkto nuostatas, jis nebuvo apžiūrėtas, niekas nereagavo į jo prašymus iškviesti medicinos personalą dėl jaučiamų skausmų. Tik ryte nenustatytas asmuo jam padavė kažkokių tablečių nuo skausmo. Pažeidžiant minėtos instrukcijos 17 punkto nuostatas, patalpinimo į areštinę metu jis nebuvo nufotografuotas, dėl to neįmanoma patikrinti pareigūnų versijos apie jo neblaivumo požymius.
2.4. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad BK yra numatyta visa eilė baudžiamų veikų, susijusių su asmens vengimu atlikti tam tikras pareigas. Tai reiškia, kad įstatymų leidėjas manė esant verta atitinkamais atvejais už tokių pareigų nevykdymą taikyti baudžiamąją atsakomybę, tačiau tai visiškai nereiškia, kad policijos pareigūnai turi įgaliojimus priverstinai reikalauti vykdyti šias pareigas ir taikyti fizinę prievartą už jų nevykdymą bei reikšti dėl to nepasitenkinimą. Asmenų neblaivumo nustatymo tvarką reglamentuojantys teisės aktai nenumato teisės pareigūnams, įgaliotiems atlikti šią procedūrą, taikyti psichinę, o tuo labiau, fizinę prievartą. Pareigūnų įgaliojimai apsiriboja pasiūlymu asmeniui pasitikrinti neblaivumą ir sąlygų tokiam patikrinimui sudarymu.
2.5. Apibendrindamas išanalizuotus įrodymus, apeliantas daro išvadą, kad teismas buvo neobjektyvus ir tinkamai neįvertino policijos pareigūnų neteisėtų veiksmų, kurie pažeidė alkotesterio naudojimo instrukcijos nuostatas ir nepagrįstai neleido A. B. atsigerti nealkoholinių skysčių prieš neblaivumo patikrinimą bei primygtinai kišo alkotesterį tikrinamam asmeniui prie veido, dėl to kilo incidentas su pareigūnais, kurie nepagrįstai panaudojo fizinę prievartą ir antrankius bei sulaikė A. B., taip pat nesilaikė SAM 2006 m. kovo 20 d. įsakymu Nr. V-505 patvirtintos Bendros asmens būklės įvertinimo metodikos, dėl to netinkamai nustatė A. B. neblaivumo požymius, taip pat neišaiškino jam teisės, jog nesutikdamas su tikrinimo rezultatais, jis per 1 valandą laiko po patikrinimo gali pats kreiptis į asmens sveikatos priežiūros įstaigą, o sulaikymo atveju prašyti būti pristatomas medicininei apžiūrai, o nepagrįstai sulaikydami, faktiškai sutrukdė jam šia teise pasinaudoti. Visi nurodyti prieštaravimai, bylos nagrinėjimo trūkumai ir abejonės nebuvo pašalinti nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme. BPK 44 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta nekaltumo prezumpcija reiškia, kad asmuo yra nekaltas, kol jo kaltė nėra įrodyta, o visos abejonės, kurių jokiais būdais neįmanoma pašalinti, turi būti vertinamos kaltinamojo naudai. Principas in dubio pro reo įpareigoja nepašalintas abejones vertinti baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl bylai reikšmingų aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Apelianto tvirtinimu, byloje nėra surinkta jokių patikimų įrodymų, kad A. B. iš tikrųjų padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, už kurios padarymą jis yra nuteistas. Dėl nurodytų motyvų A. B. turėtų būti išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių. Apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimtas, tik remiantis visapusiškai ir išsamiai byloje ištirtais įrodymais. Visos abejonės dėl galimo kaltinamojo kaltumo yra sprendžiamos jo naudai.
2.6. Be to, apeliaciniame skunde pažymima, kad teismas, skirdamas trumpalaikę laisvės atėmimo bausmę, įvertino tik A. B. neigiamai apibūdinančias aplinkybes, akcentuodamas, jog jis nepripažino savo kaltės dėl padaryto nusikaltimo ir savo elgesio kritiškai nevertino, todėl neva kitokia švelnesnė bausmė nepasieks bausmės tikslų. Teismas neįvertino esminės aplinkybės, kad nesusipratimas dėl tariamo atsisakymo pasitikrinti neblaivumą įvyko dėl nekvalifikuotų, neteisingų, nepagrįstų ir neetiškų policijos pareigūnų veiksmų ir jų pademonstruotos arogantiškos viršenybės prieš eilinį pilietį. Be to, teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad A. B. be jokių prieštaravimų ar atsikalbinėjimų, gera valia yra atlikęs visas jam paskirtas bausmes, dirba dvejose darbovietėse, kad galėtų išlaikyti du nepilnamečius vaikus ir padengti įsiskolinimus antstoliams, yra inteligentas, todėl arešto bausme tiesiog siekiama jį dar kartą pažeminti.
3. Apeliaciniame teismo posėdyje nuteistasis, jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. Apeliacinis skundas atmestinas.
5. Pažymėtina, kad vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 320 straipsnio 3 dalimi, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas ir tikslumas. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, savo procesiniame dokumente neturi pareigos išsamiai aptarti kiekvieną neesminį apeliacinio skundo teiginį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-148/2014, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-43-697/2018).
6. Apeliaciniu skundu nuteistojo A. B. gynėjas advokatas J. Jasaitis iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir teismo išvadomis dėl nuteistojo kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino policijos pareigūnų neteisėtų veiksmų, kad jie pažeidė alkotesterio naudojimo instrukcijos nuostatas ir nepagrįstai neleido nuteistajam A. B. atsigerti nealkoholinių skysčių prieš neblaivumo patikrinimą bei primygtinai kišo alkotesterį tikrinamam asmeniui prie veido, dėl to kilo incidentas su pareigūnais, jie nepagrįstai panaudojo fizinę prievartą ir antrankius bei sulaikė A. B.. Pirmosios instancijos teismas neva vadovavosi „alkotesterių naudojimo instrukcijomis“, tačiau privalėjo vadovautis policijos pareigūnų naudoto alkotesterio „Drager Alcotest 6810“ naudojimo instrukcija. Taip pat policijos pareigūnai nesilaikė SAM 2006 m. kovo 20 d. įsakymu Nr. V-505 patvirtintos Bendros asmens būklės įvertinimo metodikos, dėl to netinkamai nustatė A. B. neblaivumo požymius, taip pat neišaiškino jam teisės, jog nesutikdamas su tikrinimo rezultatais, jis per 1 valandą laiko po patikrinimo gali pats kreiptis į asmens sveikatos priežiūros įstaigą, o sulaikymo atveju prašyti būti pristatomas medicininei apžiūrai, o nepagrįstai sulaikydami, faktiškai sutrukdė jam šia teise pasinaudoti. Todėl, gynėjo tvirtinimu, skundžiamu nuosprendžiu A. B. nepagrįstai pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, ir prašo skundžiamą apkaltinamąjį nuosprendį panaikinti bei jį išteisinti.
Dėl įrodymų vertinimo ir A. B. kaltės padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje
7. BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas vairavo motorinę transporto priemonę, traktorių ar savaeigę mašiną arba mokė praktinio vairavimo būdamas neblaivus, kai jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas, arba vengė neblaivumo patikrinimo, kai jam buvo nustatyti neblaivumo požymiai, arba vartojo alkoholį po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo ir jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas.
8. Nagrinėjamoje byloje A. B. nuteistas pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį už tai, kad jis sustabdytas vairuojantis transporto priemonę, įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės dėl vengimo pasitikrinti neblaivumą, vengė neblaivumo patikrinimo, kai jam buvo nustatyti neblaivumo požymiai.
9. Pažymėtina, kad įrodymus teisėjai įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris vyksta Baudžiamojo proceso kodekso normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi bendros pozicijos, kad teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, tai yra jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, Nr. 2K-122/2013). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Ta aplinkybė, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas neatitinka nuteistojo lūkesčių, nėra apkaltinamojo nuosprendžio neišsamumą ar prieštaringumą patvirtinančios aplinkybės.
10. Iš teisiamajame posėdyje duotų nuteistojo A. B. parodymų nustatyta, kad jis įvykio vakarą automobiliu važiavo iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini), tą dieną alkoholio vartojęs nebuvo, viešnagės metu (duomenys neskelbtini) alkoholį vartojo saikingai, važiuodamas nusipirko kavos. Kai sustabdė policijos pareigūnai, rūkė cigarilę. Pastebėjęs iš galo važiuojantį automobilį su žiburėliais, pamanė, kad tai medicininės pagalbos automobilis, todėl pasuko į kelkraštį. Prie automobilio priėję du policijos pareigūnai paprašė pateikti automobilio dokumentus, teises, paklausė, ar jis nėra vartojęs alkoholinių gėrimų. Atsakius, kad gėrė nealkoholinio alaus, taip pat, kad automobilio bagažinėje yra tuščia tara nuo nealkoholinio alaus, policijos pareigūnai liepė išlipti iš automobilio. Jis padėjo cigarilę ir paėmė atsigerti kavos, bet vienas iš pareigūnų mostu liepė padėti kavos puodelį. Dėl tokio policijos pareigūno judesio buvo išgąsdintas. Kai išlipo iš automobilio, policijos pareigūnai paprašė leisti patikrinti neblaivumą alkotesteriu. Jis pasakė, kad turi teisę atsigerti vandens. Nuteistojo teigimu, jis žino, kad pagal taisykles pareigūnai duoda atsigerti vandens prieš tikrindami alkotesteriu. Jam buvo pasakyta ,,čia miškas, iš kur mes gausim vandens”. Tačiau jis pasakė, kad automobilio bagažinėje yra maišai, juose yra sulčių ir vandens. Vienas pareigūnas prie jo priėjo ir liepė pūsti į alkotesterį. Nuteistojo teigimu, jis neatsisakė pūsti, tačiau pasakė, kad turi teisę atsigerti vandens, ne kavos, ir prašė vandens. Policijos pareigūnai buvo nusiteikę grėsmingai, grūdo alkotesterį, jis tą alkotesterį gražiai ranka patraukė, tada pareigūnai puolė ant jo, parvertė ant asfalto, uždėjo antrankius, pakėlė, nuvedė į tarnybinį policijos automobilį ir uždarė. Pareigūnų kelis kartus prašė, kad išleistų į lauką nusišlapinti, tačiau jie neleido, taip pat neatlaisvino antrankių, kurie spaudė rankas. Policijos pareigūnai nesakė, kad jis gali per valandą nuvykti į gydymo įstaigą tam, kad patikrintų jo kraują. Tikėjosi, kad (duomenys neskelbtini) pareigūnai iškvies medikus arba pristatys jį į medicinos įstaigą, kur galės duoti kraujo patikrinimui. Tačiau jį patalpino į laikino sulaikymo kambarį. Policijos pareigūnas minėjo kažkokį teisės aktą, kad asmuo negali vartoti gėrimų prieš pučiant į alkotesterį. Ar pareigūnai sakė, kad pagal instrukciją neprivalo duoti atsigerti vandens, kad atsisakius tikrintis neblaivumą gresia baudžiamoji atsakomybė, nuteistasis neprisiminė. Nuteistojo manymu, alkoholio kvapas galėjo sklisti dėl to, kad gėrė nealkoholinį alų (t. 2, b. l. 37–39).
11. Kaip matyti, nuteistasis A. B. parodė, kad policijos pareigūnai, priėję prie jo automobilio iš pradžių paprašė pateikti automobilio dokumentus, paklausė, ar jis nėra vartojęs alkoholinių gėrimų. A. B. policijos pareigūnams teigė, kad gėrė nealkoholinio alaus, dėl to, nuteistojo manymu, galėjo sklisti alkoholio kvapas. Apeliaciniame skunde teigiama, kad policijos pareigūnai, nustatydami šį neblaivumo požymį – iš burnos sklindantį alkoholio kvapą – galėjo sąžiningai klysti, tačiau, šiurkščiai pažeisdami Bendros asmens būklės įvertinimo metodiką, netęsė tolesnio jo būklės įvertinimo – neliepė eiti tiesia linija pėda po pėdos ir pirštu pataikyti į nosies galą.
12. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2006 m. birželio 20 d. įsakymu Nr. V-505 patvirtintos Bendros asmens būklės įvertinimo metodikos 2 punkte numatyta, kad, ar asmuo yra neblaivus ir (ar) apsvaigęs, vertinama pagal šiuos požymius: iš burnos sklindantį alkoholio kvapą (2.1. punktas); neadekvačią elgseną (2.2. punktas); nerišlią kalbą (2.3. punktas); nekoordinuotus judesius (2.4. punktas). Šios Metodikos 3 punkte numatyta, kad esant 2 punkte nurodytiems požymiams, vertinama bendra asmens būklė (išskyrus atvejus, kai teisės aktai nustato kitaip arba to neįmanoma atlikti dėl asmens sveikatos būklės): ar gali eiti tiesia linija – pėda po pėdos (3.1. punktas); ar stovėdamas gali pirštu pataikyti į nosies galą (atsimerkęs ir užsimerkęs) (3.2. punktas) (Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2017 m. lapkričio 20 d. įsakymo Nr. V-1312 redakcija).
13. Neblaivumo nustatymo akte užfiksuota, kad 2019 m. balandžio 25 d. 21.55 val. nustatyti nuteistojo A. B. neblaivumo požymiai: iš burnos sklindantis alkoholio kvapas, neadekvati elgsena, nerišli kalba, nekoordinuoti judesiai. Su tikrinimo rezultatais nuteistasis A. B. nesutiko (t. 1, b. l. 13).
14. Iš teisiamajame posėdyje duotų liudytojo policijos pareigūno G. B. parodymų nustatyta, kad patruliuodamas gavo pranešimą dėl užfiksuoto nesaugaus vairavimo nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini), kad automobilį vairuoja galbūt neblaivus asmuo. Nuvykus iki (duomenys neskelbtini), juos pasitiko moteris, ji nurodė, kad vairuotoją matė, jis atrodė neblaivus, vairuotojas kažką nusiplovė, ar kažką pasidėjo, įlipo į automobilį ir nuvažiavo link (duomenys neskelbtini). Jie puolė vairuotoją vytis. Už (duomenys neskelbtini) pamatė minėtą automobilį, jį sustabdė. Patikrino vairuotojo dokumentus, jie buvo tvarkingi, tačiau nuo vairuotojo sklido alkoholio kvapas, kalba jo buvo nerišli. Jis nebuvo labai girtas, bet buvo neblaivus. Užsiminus apie alkoholio vartojimo patikrinimą, vairuotojas pasimetė, pradėjo vengti patikrinimo, prašė leisti į tualetą, atsigerti kavos. Kaip tik tuo metu buvo pasikeitę įstatymai, todėl vyriškiui paaiškino, jei asmuo atsisakys tikrintis neblaivumą, dėl atsisakymo tikrintis gali būti iškelta baudžiamoji byla. Tada vairuotojas pradėjo prašyti įstatymų aprašų. Paprašius išlipti iš automobilio, vairuotojas nelipo, po to išlipo. Tada asmuo prašė leisti parūkyti, prašė į tualetą. Kai jis paklausė, ar: „atsisakote tikrintis alkotesteriu“, asmuo nieko nesakė, jis tai suprato kaip vengimą tikrintis alkotesteriu. Kai vairuotoją pradėjo vesti prie tarnybinio automobilio, jis nesipriešino, tačiau nėjo, todėl buvo panaudotos spec. priemonės – jis buvo paguldytas ant žemės, jam uždėti antrankiai. Netaikė neblaivumo nustatymo metodikos, nes asmuo nieko nenorėjo daryti, buvo nusiteikęs priešiškai. Prieš tikrinimą alkotesteriu asmuo negali nei gerti, nei rūkyti. Nuteistajam A. B. neleido nueiti į tualetą, nes nebuvo galimybės –miške nebuvo tualeto. 2-3 kartus klausė A. B., ar tikrinsis neblaivumą. Jis siūlė A. B. pūsti 3 sekundes ir paskui gerti, valgyti, eiti į tualetą (t. 2, b. l. 108–110).
15. Teisiamajame posėdyje liudytojas policijos pareigūnas P. G. patvirtino savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 35–36), kartu patvirtino analogiškas aplinkybes, kad apie galbūt neblaivų vairuotoją, pranešė moteris, kad vairuotojas iš (duomenys neskelbtini) nuvažiavo link (duomenys neskelbtini), jai vairuotojas atrodė apsvaigęs. Sustabdžius vairuotoją, vairuotojas atsisakė, kad jam alkotesteriu būtų patikrintas neblaivumas – vengė pasitikrinti. Vairuotojas sakė, kad kaip ir pūs, bet kai davė pūsti, tada jis nebepūtė. Vairuotojui iš burnos sklido alkoholio kvapas. Kokie požymiai išdavė asmens neblaivumą, buvo surašyti. Vairuotojas prašė atsigerti ar į tualetą, tačiau 15 minučių iki patikros alkotesteriu negalima vartoti skysčių. Jei asmuo pasitikrinti neblaivumą nesutinka, jį reikia sulaikyti (t. 2, b. l. 110–111).
16. Iš 2019 m. gegužės 20 d. Klaipėdos apskrities VPK Neringos PK tyrėjo P. G. tarnybiniame pranešime užfiksuotų duomenų nustatyta, kad buvo gautas pranešimas dėl galbūt neblaivaus asmens vairuojančio automobilį. Sustabdžius minėtą automobilį ir bendraujant su A. B. užuodė alkoholio kvapą, paprašius A. B. išlipti iš automobilio ir pasitikrinti neblaivumą, asmuo atsisakė pūsti į alkotesterį, kol neatsigers kavos. A. B. kelis kartus paaiškinus, kad prieš tikrinantis neblaivumą jokių skysčių gerti negalima 15 minučių, šis su pareigūnų teiginiais nesutiko ir toliau vengė tikrintis neblaivumą, todėl buvo sulaikytas ir pristatytas į Klaipėdos apskrities VPK (t. 1, b. l. 20).
17. Pažymėtina, kad iš liudytojų policijos pareigūnų G. B. ir P. G. parodymų, tarnybiniame pranešime užfiksuotų duomenų nustatyta, kad jie sustabdė nuteistojo A. B. vairuotą automobilį, nes buvo gautas asmens pranešimas apie tai, kad matė automobilį vairavusį vairuotoją, jis sukėlė įtarimų, jog yra apsvaigęs. Patikrinus vairuotojo dokumentus, jie buvo tvarkingi, tačiau nuo vairuotojo sklido alkoholio kvapas, jis elgėsi neadekvačiai, kalbėjo nerišliai, buvo pasimetęs. Paprašius pasitikrinti neblaivumą alkotesteriu, nuteistasis A. B. pradėjo vengti patikrinimo, prašė leisti į tualetą, atsigerti kavos, parūkyti ir blaivumo nesitikrino. Akcentuotina, kad neblaivumą pasitikrinti buvo prašoma net kelis kartus, nuteistajam buvo išaiškinta ir tai, kad už vengimą tikrintis neblaivumą, kyla baudžiamoji atsakomybė, tačiau nuteistasis A. B. alkotesteriu neblaivumo nesitikrino.
18. Bendrosios pagalbos centro pateikti garso įrašuose užfiksuoti duomenys patvirtina, kad 2019 m. balandžio 25 d. buvo gautas asmens pranešimas apie automobilį vairuojantį neblaivų vairuotoją. Iš pranešėjo ir Bendrosios pagalbos centro darbuotojo pokalbio nustatyta, kad pranešėjas informuoja, jog (duomenys neskelbtini) pamatė girtą vairuotoją. Bendrojo pagalbos centro darbuotojui paklausus, kodėl pranešėjas mano, kad vairuotojas gali būti neblaivus, jis atsakė, kad vairuotojas buvo išlipęs pakalbėti, jis buvo labai girtas, važiuoja (duomenys neskelbtini) keliu link (duomenys neskelbtini). Pranešėja taip pat nurodė, kad neblaivus vairuotojas važiuoja automobiliu „Volkswagen“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), Po to pranešėja paskambino dar kartą Bendrosios pagalbos centrui, patikslino, kur vairuotojas įsuko, dar kartą akcentavo, kad vairuotojas girtas, su juo buvo neįmanoma susikalbėti (t. 1, b. l. 91–92).
19. Akcentuotina, kad šiuo atveju pranešėjos informacija Bendrosios pagalbos centro darbuotojui apie pastebėtą neblaivų vairuotoją, paneigta nebuvo. Atkreiptinas dėmesys, kad ne tik policijos pareigūnai nustatė neblaivumo požymius, bet ir pranešėja, būtent pabendravusi su vairuotoju, įtarė, jog vairuotojas yra neblaivus, o policijos pareigūnai, be kitų nustatytų neblaivumo požymių, užfiksuotų Neblaivumo nustatymo akte, nustatė ir neblaivumui būdingą požymį – iš burnos sklindantį alkoholio kvapą. Kaip jau minėta, apeliaciniame skunde teigiama, kad policijos pareigūnai netęsė tolesnio nuteistojo A. B. būklės įvertinimo – neliepė eiti tiesia linija pėda po pėdos ir pirštu pataikyti į nosies galą. Dėl šios aplinkybės teisiamajame posėdyje policijos pareigūnas G. B. parodė, kad nuteistajam netaikė neblaivumo nustatymo metodikos, nes asmuo nieko nenorėjo daryti, buvo nusiteikęs priešiškai. Tačiau nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad policijos pareigūnai tam, kad įvertintų, ar vairuotojas yra blaivus, įvykio vietoje turėjo su savimi alkotesterį, todėl, nustatę bent vieną neblaivumo požymį, turėjo galimybę objektyviai nustatyti jo neblaivumą specialiai tam skirtu prietaisu. Vien tai, jog iš nuteistojo A. B. burnos sklido alkoholio kvapas, to neneigė ir pats nuteistasis, jau buvo visiškas pagrindas policijos pareigūnams patikrinti nuteistojo, kaip vairuotojo, blaivumą. Todėl, netgi ir atlikus tolimesnius nuteistojo A. B. būklės įvertinimo veiksmus, nuteistajam nebūtų išnykusi pareiga alkotesteriu pasitikrinti neblaivumą.
20. Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 13 straipsnio, reglamentuojančio bendrąsias transporto priemonių vairuotojų pareigas, 10 dalyje, ir Kelių eismo taisyklių 17 punkte nurodyta, kad policijos pareigūno reikalavimu vairuotojas privalo leistis Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka patikrinamas, ar nėra neblaivus, apsvaigęs nuo psichiką veikiančių medžiagų. Taigi Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatyme, taip pat Kelių eismo taisyklėse yra įtvirtinta vairuotojo pareiga policijos pareigūnų reikalavimu pasitikrinti neblaivumą (girtumą). Pažymėtina, kad teisėtų ir pagrįstų pareigūnų reikalavimų ar nurodymų vykdymo privalomumas yra įtvirtintas Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 21 straipsnyje, kur nurodyta, jog įgyvendindamas policijos uždavinius, pareigūnas turi teisę duoti sau nepavaldiems asmenims teisėtus nurodymus ar pateikti reikalavimus, o jeigu asmenys jų nevykdo ar priešinasi, panaudoti prievartą. Pareigūno reikalavimai ir nurodymai turi būti vykdomi nedelsiant. Teisėti ir pagrįsti pareigūnų reikalavimai ar nurodymai yra privalomi visiems fiziniams ir juridiniams asmenims, organizacijoms, neturinčioms juridinio asmens statuso, šių organizacijų ir juridinių asmenų padaliniams. Už šių reikalavimų ar nurodymų nevykdymą asmenys atsako įstatymų nustatyta tvarka.
21. Nagrinėjamu atveju faktą, kad nuteistasis A. B. nevykdė policijos pareigūnų nurodymo ir alkotesteriu nesitikrino neblaivumo, objektyviai patvirtina ir teisiamajame posėdyje ištirti bei skundžiamame nuosprendyje aptarti vaizdo įrašuose užfiksuoti duomenys, iš kurių nustatyta, kad policijos pareigūnas, laikydamas alkotesterį rankose, siūlė nuteistajam A. B. pasitikrinti neblaivumą, tačiau A. B. grubiai policijos pareigūnui liepė traukti rankas, nustūmė alkotesterį. Pažymėtina, šios aplinkybės teisiamajame posėdyje neneigė ir nuteistasis. Jis stovėjo arogantiškai susikryžiavęs rankas. Policijos pareigūnas klausė A. B., kada jis žada pūsti, už kiek laiko. Tada nuteistasis pareiškė, kad nori kavos, tačiau pareigūnas mandagiai jam paaiškino, jog pagal aprašą jokių skysčių vartoti negalima. A. B. pradėjo ginčytis ir reikalauti, kad policijos pareigūnas pateiktų jam aprašą. Pažymėtina, kad policijos pareigūnas dar kartą pasiūlė pasitikrinti neblaivumą, tačiau A. B. neblaivumo nesitikrino. Pareigūnai liepė eiti su jais į automobilį. Pasodintam į tarnybinį automobilį nuteistajam A. B. buvo paaiškina, kad nuo balandžio 1 d. asmeniui, vengiančiam tikrintis neblaivumą, gresia baudžiamoji atsakomybė. Pareigūnas dar kartą paklausė, ar A. B. pūs į alkotesterį. A. B. atsakius, kad pūs, policijos pareigūnas paruošė alkotesterį tikrinimui ir pridėjo jį nuteistajam prie burnos, tačiau šis nusisuko. Policijos pareigūnas įspėjo nuteistąjį, kad jam buvo siūlyta tikrintis neblaivumą, dar kartą išaiškino, jog nepūtimas į alkotesterį prilyginamas sunkiam girtumo laipsniui ir jis bus sulaikytas, pristatytas į areštinę, bus pradėta baudžiamoji byla.
22. Atsižvelgiant į objektyviai nustatytas aplinkybes, nėra jokios abejonės, kad nuteistasis A. B., nustačius jam neblaivumo požymius, vengė pasitikrinti neblaivumą alkotesteriu.
23. Kaip jau buvo aptarta, teisiamajame posėdyje ir apeliaciniame skunde nuteistasis A. B. teigė, kad jis neatsisakė tikrintis neblaivumo, tačiau neatsigėręs vandens, tikrintis alkotesteriu nenorėjo. Pažymėtina, kad iš vaizdo įraše užfiksuotų duomenų nustatyta, kad jis norėjo kavos. Tačiau šiuo atveju akcentuotina, kad tokia nuteistojo A. B. nurodyta priežastis, dėl kurios neva jis nesitikrino neblaivumo, vertintina kaip jo gynybinė versija. Akivaizdu ir logiška, jog jeigu nuteistasis nebūtų vengęs pasitikrinti neblaivumo, tai būtų buvę atlikta, policijos pareigūno G. B. tvirtinimu, per 3 sekundes, o po to būtų galėjęs gerti, valgyti, eiti į tualetą. Akcentuotina, kad policijos pareigūnai, neleisdami gerti nuteistajam skysčių, pagrįstai laikėsi ir alkotesterio naudojimo instrukcijos. Iš alkotesterio „Drager Alcotest 6810“ naudojimo instrukcijos nustatyta, kad išgėrus alkoholio, palaukti bent 15 minučių, nes burnoje esantys alkoholio likučiai gali iškreipti parodymus. Parodymams įtakos gali turėti aromatiniai gėrimai (pvz., vaisių sultys), purkštukai į burną, kurių sudėtyje yra alkoholio, bei vaistai. Akcentuotina, kad burnos skalavimas vandeniu arba nealkoholiniais gėrimais nesutrumpina nurodyto laukimo laiko. Šiuo atveju alkotesterio instrukcijoje aiškiai nurodyta, kad burnos skalavimas vandeniu arba nealkoholiniais gėrimais nesutrumpina nurodyto laukimo laiko, todėl policijos pareigūnai, prieš tikrindami neblaivumą, pagrįstai neleido nuteistajam A. B. gerti bet kokių skysčių, nes tokiu atveju būtų reikėję laukti dar mažiausiai 15 minučių, kad būtų galima tikrinti nuteistojo neblaivumą, kai patikrinimas alkotesteriu trunka tik 3 sekundes. Šiuo atveju instrukcijoje numatyta, kad jeigu asmuo prieš tikrinimą alkotesteriu buvo vartojęs bet kokių skysčių, tam, kad nebūtų iškreipti parodymai, būtina palaukti mažiausiai 15 minučių, o ne priešingai, prieš tikrinant neblaivumą, leisti vartoti skysčių. Nagrinėjamu atveju dar kartą akcentuotina, kad Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 21 straipsnyje aiškiai reglamentuota, jog būtent pareigūno reikalavimai ir nurodymai turi būti vykdomi nedelsiant, o dėl nurodymų nevykdymo gali būti panaudota prievarta.
24. Teisiamajame posėdyje nuteistasis A. B. teigė, jog jis manė, kad Klaipėdoje pareigūnai iškvies medikus arba pristatys jį į medicinos įstaigą, kur galės duoti kraujo patikrinimui. Apeliaciniame skunde teigiama, kad policijos pareigūnai nuteistajam A. B. neišaiškino teisės, jog nesutikdamas su tikrinimo rezultatais, jis per 1 valandą laiko po patikrinimo gali pats kreiptis į asmens sveikatos priežiūros įstaigą, o sulaikymo atveju prašyti būti pristatomas medicininei apžiūrai. Tačiau akcentuotina, kad nagrinėjamu atveju nebuvo visiškai jokio pagrindo pristatyti nuteistąjį medicininei apžiūrai.
25. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 452 patvirtintų Transporto priemones vairuojančių ir kitų asmenų neblaivumo ar apsvaigimo nustatymo taisyklių 2.3 punkte nurodyta, kad neblaivumas tikrinamas metrologiškai patikrintomis būtent specialiosiomis techninėmis priemonėmis pagal iškvėptame ore esančią etilo alkoholio koncentraciją. Šių Taisyklių 3 punkte numatyta, kad policijos, Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnai tikrina transporto priemonės vairuotoją, nusikalstamos veikos padarymu įtariamą asmenį ar administracinėn atsakomybėn traukiamą asmenį, kurie įtariami esantys neblaivūs, o jeigu įtariamo neblaivumu transporto priemonės vairuotojo, nusikalstamos veikos padarymu įtariamo asmens, administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens tikrinimo objektyviai neįmanoma atlikti, pristato šiuos asmenis į asmens sveikatos priežiūros įstaigą atlikti medicininės apžiūros (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. gegužės 18 d. nutarimo Nr. 503 redakcija). Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju nenustatyta, jog neblaivumu įtariamo nuteistojo A. B. tikrinimo objektyviai nebuvo įmanoma atlikti alkotesteriu. Priešingai, nuteistasis A. B., jam nustačius neblaivumo požymius, sąmoningai vengė šio patikrinimo. Šiuo atveju asmens baudžiamoji atsakomybė pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį numatyta būtent už vengimą neblaivumo patikrinimo, kai jam buvo nustatyti neblaivumo požymiai.
26. Pažymėtina, kad teismų praktikoje neblaivumo patikrinimo vengimas – tai atvejai, kai dėl asmens sąmoningos veikos nebuvo galimybių patikrinti jo neblaivumo. Konstatuojant, kad asmens veika kvalifikuojama kaip vengimas pasitikrinti neblaivumą, pakanka nustatyti, jog asmuo išreiškė savo valią neblaivumo nesitikrinti, kai buvo galimybės tokį patikrinimą atlikti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimo bylose Nr. 2AT-35-648/2015, 2AT-65-303/2015, 2AT-62-303/2017). Pažymėtina, kad nusikalstamos veikos kvalifikavimui pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį priežastys, dėl kurių asmuo vengia pasitikrinti neblaivumą, reikšmės neturi.
27. Vertindamas baudžiamojoje byloje surinktus ir pirmosios instancijos teisme ištirtus įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad įrodymų visuma pakankama A. B. padarytai nusikalstamai veikai atskleisti ir jo kaltei įrodyti. Nagrinėjamu atveju visi byloje surinkti duomenys papildo vieni kitus ir bendrai sudaro vieningą įrodymų visumą, neabejotinai patvirtinančią, kad A. B. policijos pareigūnams nustačius neblaivumo požymius bei pareikalavus pasitikrinti neblaivumą alkotesteriu, perspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės dėl vengimo pasitikrinti neblaivumą, neblaivumo patikrinimo vengė. Todėl skundžiamu nuosprendžiu A. B. pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį nuteistas pagrįstai ir teisėtai.
Dėl nuteistajam A. B. paskirtos bausmės rūšies
28. Apeliaciniu skundu prašoma nuteistajam A. B. neskirti arešto bausmės, nes tokia bausme tiesiog siekiama jį pažeminti. Be to, teigiama, kad pirmosios instancijos teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad A. B. be jokių prieštaravimų ar atsikalbinėjimų, gera valia yra atlikęs visas jam paskirtas bausmes, dirba dvejose darbovietėse, kad galėtų išlaikyti 2 nepilnamečius vaikus ir padengti įsiskolinimus antstoliams, yra inteligentas.
29. Skundžiamu nuosprendžiu A. B. pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį nuteistas 70 parų arešto bausme.
30. Pažymėtina, kad kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl, vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Teisingumo ir teisinės valstybės siekis įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje. Vadinasi, teisingumo principas neatsiejamas nuo teisinės valstybės imperatyvo ir yra vienas svarbiausių moralinių vertybių bei teisinės valstybės pagrindų. Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją teisingumas gali būti įgyvendintas užtikrinant tam tikrą interesų pusiausvyrą, išvengiant atsitiktinumų ir savivalės, socialinio gyvenimo nestabilumo, interesų priešpriešos. Baudžiamojoje teisėje tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti teisinga pusiausvyra.
31. Išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skirdamas bausmę nuteistajam A. B. už padarytą nusikalstamą veiką, pirmosios instancijos teismas vadovavosi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais (BK 54 straipsnio 2 dalis), atsižvelgė į padarytos veikos sunkumo ir pavojingumo laipsnį, kaltės formą bei rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, į nuteistojo asmenybę, jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą (BK 59, 60 straipsniai).
32. Pažymėtina, kad nuteistasis A. B. anksčiau teistas už tyčinių nusikaltimų padarymą 3 kartus, teistumui neišnykus, skundžiamu nuosprendžiu jis vėl nuteistas už tyčinės nusikalstamos veikos, priskiriamos nesunkių nusikaltimų (BK 11 straipsnio 3 dalis) kategorijai, padarymą, pagal BK 27 straipsnį laikomas recidyvistu, ir ši aplinkybė turėjo būti pripažinta nuteistojo atsakomybę sunkinančia aplinkybe (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas), tačiau nesant apeliacinio skundo nuteistojo padėtį bloginančiais pagrindais, apeliacinės instancijos teismas pabloginti nuteistojo padėties negali.
33. Apeliaciniame skunde teigiama, kad nuteistasis A. B. ankstesniais nuosprendžiais paskirtas bausmes atliko gera valia. Tačiau pažymėtina, kad nuosprendžiais paskirtas bausmes nuteistasis privalėjo atlikti, nes priešingu atveju būtų pats sau pasisunkinęs padėtį, nes ankstesniais nuosprendžiais nuteistajam A. B. paskirtos bausmės – bauda, viešieji darbai – vengiant jų atlikimo, įstatymo nustatyta tvarka keičiamos į griežtesnes, jos vykdytinos priverstinai. Kartu pažymėtina, kad A. B. anksčiau teistas už smurtą artimoje aplinkoje, jo skola vaikų išlaikymui siekia net kelis tūkstančius eurų, skolų priverstinis išieškojimas tęsiasi net nuo 2016 metų (t. 1, b. l. 98), todėl nuteistojo tvirtinimas, kad jis stengiasi išlaikyti savo nepilnamečius vaikus, vertintinas tik kaip siekimas sušvelninti savo atsakomybę. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į A. B. charakterizuojančią medžiagą, t. y. į tai, kad jis ir anksčiau buvo baustas už policijos pareigūnų reikalavimų nevykdymą, taip pat ir už atsisakymą pasitikrinti girtumą, viešoje vietoje pasirodymą (gulėjimą ant žemės grindinio) neblaiviam, taip pat už vairavimą esant neblaiviam ir kitus įvairius nusižengimus (t. 1, b. l. 105–112). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad A. B. padarė nusikalstamą veiką, už kurią nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, nepraėjus nei pusės metų po paskutinio nuosprendžio paskelbimo.
34. Aptarti nuteistąjį A. B. charakterizuojantys duomenys rodo, kad jis visiškai jokių išvadų dėl savo elgesio nedaro ir savo elgesio kritiškai nevertina. Šios aplinkybės sudaro visišką pagrindą konstatuoti, kad jis pasitaisyti ir gyventi visuomenei priimtiną gyvenimo būdą nelinkęs.
35. Skirdamas bausmę kaltinamajam, teismas privalo atsižvelgti ir į bausmės paskirtį, kiekvienu atveju įvertinti, ar parinkta bausmės rūšis ir nustatytas jos dydis bus pakankamai efektyvūs norint sulaikyti asmenį nuo naujų nusikalstamų veikų darymo, ar asmuo bus pakankamai nubaustas, ar nuteistasis laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas (BK 41 straipsnio 2 dalis).
36. Siekdamas užtikrinti BK 41 straipsnyje deklaruojamą bausmės paskirtį – sulaikyti A. B. nuo nusikalstamų veikų darymo, tinkamai ir veiksmingai jį nubausti, paveikti, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, atsižvelgdamas į nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, vadovaudamasis BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, pirmosios instancijos teismas nuteistajam A. B. už padarytą nusikaltimą, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, pagrįstai paskyrė sankcijoje numatytą bausmės rūšį – areštą – bei, nepažeisdamas BK 61 straipsnio nuostatų, nustatė jos dydį, kuris yra didesnis nei numatytas arešto bausmės vidurkis (BK 49 straipsnio 3 dalis). Paskirta arešto bausmė ir nustatytas jos dydis atitinka bausmės tikslus, yra proporcingas padarytos nusikalstamos veikos ir kaltininko pavojingumui, todėl teisinga.
37. Esant nustatytų ir aptartų duomenų visumai, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2020 m. kovo 2 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kolegija
nutaria:
nuteistojo A. B. gynėjo advokato Juliaus Jasaičio apeliacinį skundą atmesti.