Vilniaus apygardos teismo sprendimas

trečiojo asmens Danske Bank AS, veikiančio per Danske Bank AS filialą Lietuvoje, atstovui advokatui K. P.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovių B. M. ir E. Š. ieškinį atsakovams B. Š., L. Š. dėl nuosavybės teisės į dalį turto pripažinimo, trečiasis asmuo Danske Bank AS, veikiantis per Danske Bank AS filialą Lietuvoje.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

4. 2000 08 24 L. D. ir atsakovas pardavė žemės sklypą ir gyvenamąjį namą su priklausiniais. Sutarties pagrindu gautą 110 000 Lt sumą L. D. padovanojo ieškovėms. Dovanotos lėšos buvo skirtos gyvenamojo namo įrengimui. 2006-2007 m. buvo atliekami gyvenamojo namo kapitalinio remonto darbai. Šie darbai taip pat buvo atliekami ieškovių lėšomis. Šiuo tikslu ieškovė E. Š. 2006 11 10 ir 2006 12 15 sudarė paskolos sutartis su S. P., iš kurio iš viso pasiskolino 360 000 Lt sumą. Atliekant gyvenamojo namo kapitalinį remontą, ieškovės savo asmeninėmis lėšomis pirko statybines medžiagas, įrangą, buitinę techniką, baldus. Ieškovė B. M. mokėjo už apdailos darbus. Ieškovėms ir atsakovams bendrai gyvenant gyvenamajame name, ieškovė E. Š. asmeninėmis lėšomis mokėjo už gyvenamojo namo visas komunalines paslaugas.

5. Pažymėjo, kad nuo 1998 m. ieškovai ir atsakovai kartu gyvena gyvenamajame name, o taip pat bendrai naudojasi žemės sklypu ir statiniais. Kartu su jais gyvena ieškovės B. M. vaikai R. M. ir J. M. bei E. Š. vaikas B. Š..

6. Nurodė, kad grįsdamos savo ir atsakovų tarpusavio santykius pasitikėjimu, nereikalavo susiklosčiusių santykių įforminti rašytiniais sandoriais ir įregistruoti nuosavybės teisę į dalį joms priklausančio turto viešajame registre.

7. Teigė, kad ieškovių ir atsakovų susitarimas atitinka jungtinės veiklos sutarties sampratą. Turtas buvo įsigytas, prižiūrimas, gyvenamasis namas statomas bendru ieškovių ir atsakovų sutarimu, kiekvienam iš jų investuojant savo lėšas ir prisidedant darbu. Ieškovės ir atsakovai buvo susitarę, kad nuosavybės teisę į turtą įgis lygiomis dalimis.

8. Teigė, kad ieškovių ir atsakovų lėšomis ir darbu atlikus gyvenamojo namo statybos ir įrengimo / apdailos darbus, konstatuotina, kad ieškovės nuosavybės teisę į dalį gyvenamojo namo įgijo ir CK 4.47 straipsnio 4 punkto. pagrindu.

16. Atkreipė dėmesį, kad atsakovė gyvenamąjį namą įsigijo 74 proc. baigtumo. Darant prielaidą, kad vėlesnės gyvenamojo namo statybos (jeigu tokios vyko), po jo įsigijimo buvo baigtos tiek ieškovių, tiek atsakovų lėšomis, kiekviena iš ieškovių bet kuriuo atveju negalėtų pretenduoti į didesnę nei 6,5 proc. gyvenamojo namo dalį (dalis reikalinga užbaigti statybą). Pažymėjo, kad faktui dėl nuosavybės teisės į dalį turto įgijimo jungtinės veiklos pagrindu pagrįsti ieškovės pateikia eilę įrodymų, kurie yra vėlesni nei 1998 06 09, kai gyvenamasis namas buvo pripažintas tinkamu naudoti, todėl visi faktai įvykę po šios datos, nėra ir negali būti laikomi teisiškai reikšmingais sprendžiant dėl ieškovių nuosavybės teisės įgijimo jungtinės veiklos sutarties pagrindu. Teigė, kad ieškovių pateikti įrodymai apie paskolų sutarčių sudarymą, butų pardavimą, tik parodo, jog ieškovės gavo atitinkamas sumas, tačiau nepagrindžia fakto, kad lėšos buvo naudojamos gyvenamojo namo statyboms.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

17. Byloje pateikta Vilniaus miesto valdybos 1995 11 16 sprendimo Nr. 1713V „Dėl butų išnuomojimo B. Š. ir B. Š., iškeldinamiems iš savininkui grąžinto namo (duomenys neskelbtini)“, kopija patvirtina, kad bylos šalys iki šio sprendimo gyvenusios kartu bute (duomenys neskelbtini), atkūrus buvusiam namo savininkui nuosavybes teises, buvo iškeldintos iš šio buto, suteikiant: ieškovės B. M. dviejų asmenų šeimai (jai ir vyrui) vieno kambario butą adresu (duomenys neskelbtini); atsakovo B. Š. trijų asmenų šeimai (jam, žmonai L. Š. ir dukrai E. Š.) suteikiant trijų kambarių butą adresu (duomenys neskelbtini).

18. Iš 1996-09-13 nekilnojamojo turto pirkimo - pardavimo sutarties, kopijos matyti, kad atsakovė L. Š. pirko šios bylos ginčo objektu tapusį nekilnojamąjį turtą, kurį sudarė žemės sklypas, (duomenys neskelbtini) ir jame esantys pastatai: 720 kv. m. gyvenamasis namas, ūkinis pastatas, stoginė, unikalus kiemo statiniai (tvora), kiti statiniai. Pirkimo - pardavimo sutartyje nurodyta, jog gyvenamasis namas buvo nebaigtas statyti, namo baigtumas konstatuotas 1996-09-13 pirkimo - pardavimo sutartyje buvo 74 procentai, tačiau byloje pateiktoje namų valdos techninės apskaitos bylos kopijoje bei į teismo paklausimą atsiųstame atsakyme nurodyta, kad nekilnojamųjų daiktų – kitų inžinerinių statinių - kiemo statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), statybos pabaigos metai – 1995 metai ir 100 proc, baigtumas įrašyti pagal 1996-03-08 parengtoje kadastro duomenų byloje užfiksuotus duomenis. Todėl rašytinė bylos medžiaga paneigia ieškinio teiginius neva ginčo gyvenamasis namas ir statiniai buvo baigti ir priimti naudoti tik 1998 06 09 ir kad turtas buvo įsigytas ir Gyvenamasis namas baigtas statyti bendromis L. Š., B. Š., E. Š. ir B. M. lėšomis.

19. Ieškovė B. M. nuomojamą butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise įsigijo (privatizavo) 1997-07-28. 1998-03-25 B. M. pardavė butą, esantį (duomenys neskelbtini), už 50 0000 Lt. L. Š. - butą, esantį (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise įsigijo (privatizavo) 1996-10-11. 1997-11-11 L. Š., B. Š. ir E. Š. pardavė butą, esantį (duomenys neskelbtini), už 78 000 Lt. Šalys teigia, jog pardavus butus, gauti pinigai buvo skirti ginčo namo statybai (medžiagoms pirkti, statybos darbams apmokėti). B. M. yra pateikusi 1997-06-28 paskolos sutarties, kopiją ir teigia, kad visa pagal šią sutartį pasiskolinta iš S. P. 150 000 Lt suma taip pat buvo skirta ginčo žemės sklypo, gyvenamojo namo ir statinių įsigijimui bei gyvenamojo namo statybai. Teigė mokėjusi statybos ir apdailos darbus atlikusiems asmenims. Ieškovė taip pat nurodė, kad 2000-08-24 L. D. ir B. Š. pardavė paveldėtus žemės sklypą ir gyvenamąjį namą su priklausiniais, o šios sutarties pagrindu gautą 110 000 Lt sumą L. D. padovanojo E. Š. ir B. M.. Dovanotos lėšos buvo skirtos ginčo gyvenamojo namo įrengimui. Tačiau kaip jau minėta iš byloje pateiktų rašytinių duomenų nustatyta, kad ginčo namas buvo baigtas statyti dar 1995 metais, pagal kadastro duomenis sudarytus prieš L. Š. perkant ginčo nekilnojamąjį turtą 1996 03 06. Jeigu kokie nors einamojo remonto darbai, apie kurios teisme parodė teisme apklausti liudytojai, po namo įsigijimo ir buvo atlikti nėra pagrindo teigti, jog name buvo atlikti kokie nors esminiai rekonstrukcijos darbai. Nes iš byloje pateikto 1998 06 09 individualaus statinio priėmimo naudoti akto turinio matyti, kad akte užfiksuota jog namas pastatytas pagal 1989 metų projektą ir 1989 01 31 išduotą leidimą statyti namo plotis ir kiti parametrai nepakitę, jokių namo rekonstrukcijos projektų į bylą taip pat nepateikta.

20. Ieškovės taip pat teigė, jog jų lėšomis 2006-2007 metais buvo atliekami ginčo namo kapitalinio remonto darbai. Nurodė, kad tam tikslui E. Š. 2006-11-10 ir 2006-12-15 sudarė paskolos sutartis su S. P., iš kurio iš viso pasiskolino 360 000 Lt sumą, kad Atliekant ginčo namo kapitalinį remontą, ieškovės savo asmeninėmis lėšomis pirko statybines medžiagas, įrangą buitinę techniką, baldus. B. M. mokėjo už apdailos darbus, kad E. Š. asmeninėmis lėšomis mokėjo už ginčo namo visas komunalines paslaugas.

21. Teismas atkreipia dėmesį, kad šalys savo procesiniuose dokumentuose nurodo prieštaringas aplinkybes, ieškovė teigia, kad nuo 1998 metų ginčo name gyvena kartu su abiem tėvais ir savo vaikais. Tuo tarpu atsakovai ieškovių tėvai L. Š. bei B. Š. atsiliepime į ieškinį ir teisme ir ankstesnėse civilinėse bei baudžiamojoje byloje (žr. baudžiamoji byla Nr. 1A-17-873/2020, Vilniaus apygardos teisme 2020 02 07 nutartis) teigė, jog nors nėra nutraukę santuokos kartu nebegyvena apie 20 metų.

22. Ieškovės teigė, jog šalys dėl jungtinės veiklos įsigyjant, pabaigiant statyti ir prižiūrint ginčo namą bei jame gyvenant susitarė žodžiu dar prieš minėtą namą įsigyjant L. Š., kadangi tuo metu galiojęs 1964 metų CK nenumatė jungtinės veiklos sutarties privalomos rašytinės formos. 1964 metų CK 472 straipsnio 1 ir 2 dalys numatė, kad jungtinės veiklos sutartimi du ar keli asmenys įsipareigoja bendrai veikti bendram ūkiniam tikslui pasiekti ir kad piliečiai gali sudaryti jungtinės veiklos sutartį tiktai asmeniniams buitiniams savo poreikiams tenkinti. Pagal CK 1964 metų 474 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas pasiekti tikslui, nurodytam šio kodekso 472 straipsnyje, jungtinės veiklos sutarties dalyviai įneša įnašus pinigais ar kitu turtu arba dalyvaudami savo darbu. Jeigu sutartyje nenustatyta ko kita, tariama, kad visų dalyvių įnašai yra lygūs. Sutarties dalyvių įnašai pinigais ar kitokiu turtu, taip pat turtas, sukurtas ar įgytas kaip jungtinės jų veiklos rezultatas, yra bendroji dalinė jų nuosavybė. Panašios nuostatos galioja ir 2000 metų CK, kuris įsigaliojo nuo 2001 07 01. Pagal galiojančio CK 6.969 straipsnio 1 dalyje suformuluotą sampratą jungtinės veiklos (partnerystės) sutartimi du ar daugiau asmenų (partnerių), kooperuodami savo turtą, darbą ar žinias, įsipareigoja veikti bendrai tam tikram, neprieštaraujančiam įstatymui tikslui arba tam tikrai veiklai. CK 6.970 straipsnyje numatyta, kad partnerio įnašu pripažįstama visa, ką jis įneša į bendrą veiklą – pinigai, kitoks turtas, profesinės ir kitos žinios, įgūdžiai, dalykinė reputacija ir dalykiniai ryšiai. Preziumuojama, kad partnerių įnašai yra lygūs, jeigu jungtinės veiklos sutartis nenustato ko kita. Įnašas įvertinamas pinigais visų partnerių susitarimu. CK 6.971 straipsnio 1 dalis nustato, kad partnerių įneštas turtas, buvęs jų nuosavybe, taip pat jungtinės veiklos metu gauta produkcija, pajamos ir vaisiai yra visų partnerių bendroji dalinė nuosavybė, jeigu ko kita nenustato įstatymas ar jungtinės veiklos sutartis. Tačiau CK 6.969 straipsnio 4 dalis įsakmiai numato, jog jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis turi būti rašytinė, o įstatymo numatytais atvejais – notarinės formos. Jeigu sutarties formos reikalavimų nesilaikoma, sutartis tampa negaliojanti.

23. Kasacinis teismas, aiškindamas 1964 m. CK nuostatas, reglamentuojančias jungtinę veiklą (472–476 straipsniai), yra pažymėjęs, kad kai bendras turtas įgytas vieno asmens vardu, siekiant jį pripažinti bendrąja daline nuosavybe, turi būti įrodyta buvus atitinkamą jungtinės veiklos susitarimą; tokiu atveju nepakanka įrodyti vien faktą, kad įsigyjant turtą buvo panaudotos ir antrojo asmens lėšos, kito asmens lėšų panaudojimas įgyjant turtą gali reikšti atlygintinę ar neatlygintinę finansinę paramą ar kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2009).

24. Ieškovės atsakovai teigė, jog buvo susitarę, kad nuosavybės teisę į ginčo turtą įgis lygiomis dalimis. Sutiktina, kad toks susitarimas atitinka įstatyme numatytą reglamentavimą. Tačiau kaip jau minėta byloje nėra įrodymų, kad, kaip teigia ieškovės, toks susitarimas tarp šalių buvo dar prieš L. Š. įsigyjant ginčo namą, nes ieškovės namo įsigijimo metu ieškovės nedisponavo lėšomis, kuriomis teigia prisidėjusios prie namo įsigijimo, byloje pateikti rašytiniai įrodymai rodo, jog namas įsigytas 100 proc. baigtas, todėl neįrodyta, jog ieškovės prisidėjo prie namo statybų užbaigimo, o aplinkybės, kad ieškovės, jau gyvendamos tėvų name, kuris buvo įgytas jų motinos L. Š. vardu už jos lėšas, galimai prisidėjo prie namo apdailos (remonto) darbų į namą teikiamų buitinių paslaugų apmokėjimo, baldų įsigijimo nėra pakankamas pagrindas teigti, kad jos veikė kartu su atsakovais, turėdamos tikslą įsigyti po 1/3 dalį ginčo turto nuosavybės teisėmis.

25. Sutiktina su ieškovių teiginiu, jog kasacinis teismas savo nutartyse yra ne kartą pasisakęs dėl teisinės registracijos tikslų ir reikšmės. Šiuo atveju reikšmingi kasacinio teismo išaiškinimai apie tai, kad asmens teisių registracija viešame registre atlieka ne teises nustatančia, o teisių išviešinimo funkciją; kad asmens nuosavybės teisės į konkretų daiktą teisinė registracija yra išvestinis veiksmas, kurį lemia nuosavybės teisės į tą registruotiną daiktą atsiradimo pagrindas (sandoris, administracinis aktas, naujo daikto sukūrimas ir kt. (CK 4.47 straipsnis), kad asmens nuosavybės teisės į konkretų daiktą teisinė registracija savaime negali pažeisti kito suinteresuoto asmens teisių, kad nekilnojamojo daikto teisinį registravimą vykdanti institucija tiria teisinį nuosavybės teisių įgijimo (pasikeitimo, pasibaigimo) pagrindą, jo įforminimą, tačiau nekonstatuoja vertinamųjų faktų, nes tai yra teisminio nagrinėjimo dalykas. Tačiau šiuo atveju ieškovės nepateikė įrodymų, kurių pagrindu būtų galima spręsti, kad šalys buvo susitarę dėl jungtinės veiklos ieškinyje nurodytomis aplinkybėmis, t.y. kad egzistavo sandoris, kurio pagrindu jų teisės galėtų būti registruojamos Nekilnojamojo turto registre ir neįrodė savo dalyvavimo sukuriant ginčo objektą, pastatant namą ar sumokant už jį kainą pagal pirkimo - pardavimo sutartį.

26. Teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenys patvirtina, trečiojo asmens nurodytas aplinkybes, kad atsakovai L. Š. ir B. Š. pagal tris laidavimo sutartis sudarytas 2006-03-09, 2006-11-06 ir 2007-07-10, laidavimu užtikrino BUAB „ADEMA“ prievolių bankui pagal kelias kredito sutartis įvykdymą. Bankui pareiškus ieškinį priteisti atitinkamas sumas iš laiduotojų, tarp jų ir iš B. Š. ir L. Š., pastarieji buvo pareiškę priešieškinį reikalaudami pripažinti laidavimo sutartis negaliojančiomis, L. Š. minėtoje byloje teigė laidavimo sutarties nepasirašiusi. Tačiau Vilniaus apygardos teismo 2012-12-14 nutartimi civilinėje Nr. B2-1577-553/2012 banko reikalavimai buvo iš dalies patenkinti, inter alia, priteisiant skolą iš solidariosios skolininkės L. Š., jai neįrodžius priešieškinyje nurodytų aplinkybių, minėta nutartis palikta galioti tiek 2013-03-29 Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-1005/2013, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-12-23 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-702/2013. Vėliau dar du kartus L. Š. teikė prašymus dėl proceso atnaujinimo nurodydama įvairias prielaidas, jog ji laidavimo nepasirašiusi, tačiau Vilniaus apygardos teismo 2016-01-21 nutartimi jos prašymas netenkintas, o galutine 2016-12-14 Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-847-823/2016 nutartis palikta galioti. 2019-02-01 Vilniaus apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. eA2-1910-866/2019 šis prašymas taip pat atmestas. 2020 02 07 nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1A-17-873/2020 taip pat nustatyta, jog kaltinamajame akte nurodytos aplinkybės, jog L. Š. parašas 2006 11 06 laidavimo sutartyje yra suklastotas nepasitvirtino. Siekdama visaip išvengti išieškojimo L. Š. vykdymo procese skundė antstolio veiksmus, bet 2018-10-25 nutartimi Vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje Nr. e2S-2726-912/2018 jos skundą atmetė.

27. Tokia bylų gausa leidžia teigti, kad tikrasis ieškovių tikslas pareiškiant ieškinį šioje byloje yra padėti atsakovams išvengti atsakomybės pagal laidavimą ir ankstesnėje civilinėje byloje teismo nustatytą priverstinę hipoteką.

28. Trečiasis asmuo byloje Danske bank A/S, būdamas turto, į kurį po 1/3 dalį nuosavybės teisių prašo nustatyti ieškovės, hipotekos kreditoriumi, remdamasis CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatomis teismo nuomone pagrįstai prašė ieškovių reikalavimams taikyti ieškinio senatį.

29. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Byloje nustatyta, kad ginčo nekilnojamasis turtas buvo įgytas L. Š. vardu 1996 09 13, ieškovės ieškinyje yra nurodžiusios, kad susitarimas dėl jungtinės veiklos tarp šalių buvo sudarytas dar prieš sudarant ginčo turto pirkimo – pardavimo sutartį L. Š. vardu. Ieškinys pareikštas 2019 metais daugiau nei po 20 metų. 1964 metų 84 straipsnio 1 dalyje buvo numatytas bendras 3 metų ieškininės senaties terminas, o 1964 CK 255 straipsnis numatė pravalomąją nekilnojamojo turto pirkimo - pardavimo sutarčių registraciją, nurodant, jog šio reikalavimo nesilaikymas daro sandorį negaliojančiu. Bendrasis ieškinio senaties terminas pagal 2000 CK įsigaliojusį nuo 2001 07 01, nustatytas CK 1.125 straipsnio 1 dalyje yra 10 metų Ieškovės pareikšdamos ieškinį tik 2019 metais, po daugiau nei 20 metų nuo momento, kada jos privalėjo suvokti savo teisių pažeidimą, praleido ieškinio senaties terminą. Be to, pagal 2000 metų Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies nuostatas. Naujajame CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui (nuo 2001 07 01), taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Iki šio kodekso įsigaliojimo praėjusi ieškinio senaties termino dalis įskaitoma į šio kodekso nustatytą ieškinio senaties terminą. Tuo tarpu šiuo atveju ieškovės iš esmės pripažįsta, jog apie tai, kad ginčo turtas buvo pirktas ir įregistruotas L. Š. vardu joms buvo žinoma, nuo sutarties sudarymo, o susitarimas dėl jungtinės veiklos neva buvo sudarytas dar prieš perkant ginčo turtą. Todėl ieškinio senaties terminai yra pasibaigę dar iki 2000 metų. Remiantis 1.131 straipsnio 1 dalimi ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti.

30. Šios bylos ypatybė yra ta, kad atsakovai iš esmės ieškinį pripažino, o teismo nustatytos priverstinės hipotekos kreditorius, kuriam atsakovų prisiimtų prievolių siekiama išvengti šiuo ieškiniu yra įtrauktas į bylą trečiuoju asmeniu, o ieškinio pripažinimu taip pat dalinai siekiama išvengti išieškojimo iš teismo priverstine hipoteka įkeisto turto. Todėl remiantis CPK 42 straipsnio 2 dalies nuostata, teismas konstatuoja, jog šiuo atveju atsakovų ieškinio pripažinimas prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms. Todėl atsakovų L. Š. ir B. Š. ieškinio pripažinimo nepriima ir ieškinį atmeta.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis civilinio proceso kodekso 259,263,270 straipsniais

nusprendžia:

ieškinį atmesti.

Sprendimas 30 laikotarpiu nuo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui per Vilniaus apygardos teismą.