Vilniaus apygardos teismo nutartis

2021-04-06 · Civilinė byla Nr. 2A-775-653/2021

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2020-12-10Vilniaus miesto apylinkės teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2021-04-06Vilniaus apygardos teismas
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2021-04-06
Bylos Nr.
2A-775-653/2021
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-12162-2017-1
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Alvydas Barkauskas, Jelena Šiškina, Andrius Ignotas
Ieškovas
uždarosios akcinės bendrovės „Moment Credit“
Atsakovas
J. Š.
Kategorijos
Civilinė byla Nr. 2A-775-653/2021Teisminio proceso Nr. 2-68-3-12162-2017-1Procesinio sprendimo kategorija: 2.6.29.3.; 3.3.1.18.1. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. balandžio 6 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alvydo Barkausko, Andriaus Ignoto, Jelenos Šiškinos (pirmininkė ir pranešėja), viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės (ieškovės) uždarosios akcinės bendrovės „Moment Credit“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 10 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Moment Credit“ ieškinį atsakovui J. Š. dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, I. F., išvadą duodanti institucija Lietuvos bankas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau UAB) „Moment Credit“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui J. Š., prašydama priteisti iš atsakovo 782,93 Eur negrąžinto kredito, 445,01 Eur palūkanų, 387,71 Eur nuostolių, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovė ieškinyje nurodė, jog su atsakovu 2015 m. kovo 29 d. sudarė vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kuria ieškovė įsipareigojo atsakovui teikti kreditus pagal sutartas specialiąsias sąlygas, o atsakovas įsipareigojo gautus kreditus grąžinti ir sumokėti gautų kreditų kainą. 2015 m. balandžio 11 d. ieškovas suteikė atsakovui 863,53 Eur dydžio kreditą 36 mėnesių terminui, kurį atsakovas įsipareigojo grąžinti iki 2018 m. balandžio 11 d., mokėdamas kiekvieno mėnesio 11 dieną po 55,58 Eur įmoką (palūkanų norma 66,00 proc.,; bendra kredito kainos metinė norma 89,83 proc.; kredito kaina 1 137,35 Eur; bendra atsakovo mokama suma 2 000,88 Eur). Atsakovas tinkamai sutartinių įsipareigojimų nevykdė, todėl liko ieškovei skolingas 782,93 Eur negrąžinto kredito ir 445,01 Eur nesumokėtos kredito kainos, iš viso 1 227,94 Eur, taip pat ieškovė už laikotarpį nuo 2015 m. balandžio 7 d. iki 2017 m. balandžio 5 d. priskaičiavo 387,71 Eur nuostolių, kuriuos sumokėti atsakovui pareiga kyla iš įstatymo ir suformuotos teismų praktikos.

Atsiliepimas

3. Atsakovas J. Š. atsiliepime į ieškinį nurodė, jog su pareikštu ieškiniu nesutinka, kadangi niekada jokių vartojimo kredito sutarčių nesudarė, jam nebuvo suteikti jokie kreditai. Paraišką kreditui gauti, nagrinėjamu atveju, pateikė trečiasis asmuo, neturėjęs atsakovo sutikimo. Nurodo, jog jokių įmokų nedarė, kitiems asmenims neleido naudotis savo elektronine bankininkyste. Apie jo vardu sudarytas kredito sutartis sužinojo 2015 metų rugpjūčio mėnesį. Tuo metu su trečiuoju asmeniu susitarė, jog atsakovas įkeis savo butą ir paims 8 000 Eur dydžio paskolą kreditams grąžinti. Atsakovas 8 000 Eur sumą pervedė trečiajam asmeniui, tam kad ji padengtų visus atsakovo vardu paimtus kreditus. Trečiasis asmuo 2015 m. rugsėjo 15 d. informavo atsakovą, jog visi kreditai grąžinti. Atsakovas taip pat nurodė, jog nesupranta, kaip susidarė 1 615,65 Eur dydžio ieškinio suma, jeigu ieškovė atsakovui suteikė tik 850 Eur dydžio kreditą. Atsakovas nurodo, jog iš jo sąskaitos ieškovei buvo sumokėta 2015 m. gegužės 11 d. 1 – 55,58 Eur, 2015 m. birželio 12 d. – 55,58 Eur. Taip pat atsakovas nurodė, jog ieškovei buvo sumokėtos įmokos ne iš atsakovo sąskaitos: 2015 m. rugsėjo 16 d. – 166,74 Eur, 2015 m. spalio 19 d. – 4,10 Eur, 2015 m. lapkričio 19 d. – 56,35 Eur, 2015 m. gruodžio 30 d. – 57,48 Eur, 2016 m. kovo 16 d. – 55,58 Eur, 2016 m. birželio 21 d. – 30 Eur.

4. Išvadą duodanti institucija Lietuvos bankas 2020 m. spalio 21 d. pateikė išvadą, kurioje nurodė, kad ieškovei suteikiant kreditą atsakovui nebuvo viršytas vidutinės mėnesio įmokos dydžio pagal visus atsakovo turimus ir naujus finansinius įsipareigojimus ir tvariųjų pajamų santykio dydis (40 proc.).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. gruodžio 20 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies; priteisė ieškovei UAB „Moment Credit“ iš atsakovo J. Š. 772,48 Eur negrąžinto kredito, 408,29 Eur palūkanų, 5 proc. metinių palūkanų už priteistą 1180,77 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. 2017 m. kovo 23 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 26,31 žyminį mokestį; kitą ieškinio dalį atmetė; pripažino nesąžiningomis ir negaliojančiomis ab initio 2015 m. kovo 29 d. vartojimo kredito sutarties bendrųjų sąlygų 9.2 punkto ir 2015 m. balandžio 11 d. vartojimo kredito sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) specialiųjų sąlygų 2 dalies sąlygas, kuriomis šalys susitarė dėl kompensuojamųjų palūkanų (nuostolių) dydžio; priteisė iš ieškovės UAB „Moment Credit“, į valstybės biudžetą 10,44 Eur bylinėjimosi išlaidų.

4. Iš byloje esančių įrodymų teismas nustatė, kad šalys 2015 m. kovo 29 d. sudarė vartojimo kredito sutartį, pagal bendrąsias kredito sutarties sąlygas, kurių pagrindu ieškovė įsipareigojo atsakovui teikti kreditus pagal sutartas specialiąsias sąlygas, o atsakovas įsipareigojo gautus kreditus grąžinti ir sumokėti gautų kreditų kainą (1 t., b. l. 18-25). 2015 m. kovo 29 d. atsakovas pervedė iš savo banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) ieškovei 0,01 Eur dydžio registracijos mokestį, taip išreikšdamas savo valią sudaryti kredito sutartį pagal bendrąsias sutarties sąlygas (Sutarties Bendrųjų sąlygų 5 p.; 1 t., b. l. 28). Vykdydama 2015 m. kovo 29 d. vartojimo kredito sutartį, laikotarpiu nuo 2015 m. kovo 29 d. iki 2015 m. balandžio 11 d. ieškovė į atsakovo banko sąskaitą pervedė 850 Eur (1 t., b. l. 54-57). 2015 m. balandžio 11 d. šalys sudarė vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią nustatyta, kad ieškovė suteikė atsakovui iš viso 863,53 Eur dydžio kreditą, t. y. turimiems 813,53 Eur įsipareigojimams padengti bei pervedant 50 Eur į banko sąskaitą, 36 mėnesių terminui, kurį atsakovas įsipareigojo grąžinti iki 2018 m. balandžio 11 d. (1 t., b. l. 29). Sutarties Specialiosiose sąlygose numatyta, kad atsakovo grąžintiną sumą sudaro 863,53 Eur suteikto kredito suma ir 1137,35 Eur kredito kaina, iš viso – 2000,88 Eur. Pagal sutartį kredito gavėjas įsipareigojo mokėti kasmėnesines 55,58 Eur įmokas, pradedant nuo 2015 m. gegužės 11 d. 2015 m. gegužės 11 d. – 2016 m. birželio 21 d. ieškovei buvo atliekami mokėjimai pagal nurodytą vartojimo kredito sutartį, iš viso vykdant sutartį kredito gavėjo sumokėta suma siekia 536,94 Eur (1 tomas, b. l. 30-31, 110). Nustatyta, kad 2015 m. gegužės 11 d., 2015 m. birželio 12 d. mokėjimai buvo atlikti iš atsakovo banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), 2015 m. liepos 11 d. – 2016 m. kovo 16 d. mokėjimai atlikti iš trečiojo asmens banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini). Nuo 2016 m. vasario 11 d. įmokos nebuvo dengiamos. Iš atsakovo teismui pateiktų įrodymų matyti, jog jis gavo 2015 m. rugsėjo 14 d. ir 2016 m. rugsėjo 12 d. ieškovės raštus, kuriais primenama apie susidariusią skolą (1 t., b. l. 72, 73).

5. Teismas nurodė, kad byloje esantys duomenys nepatvirtina atsakovo pozicijos, kad vartojimo kredito sutarties su ieškove nesudarė, jog jo vardu ir jam nežinant tai padarė trečiasis asmuo I. F., kadangi atsakovo pareiškimo pagrindu pradėtas ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas nenustačius, jog buvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, o atsakovas nepateikė jokių papildomų duomenų, įrodymų, patvirtinančių, kad jis kredito sutarties su ieškove nesudarė, atsakovas kredito sutarties neginčijo. Įvertinęs byloje esančius duomenis, teismas darė išvadą, kad vartojimo kredito sutartis buvo sudaryta tarp ieškovės ir atsakovo.

6. Teismas pagal byloje esančius duomenis, įvertinęs atsakovo turtinę padėtį, jo gebėjimus įvykdyti sutartinę prievolę ir grąžinti kreditą, atsakovo įsipareigojimų ir pajamų santykis neviršijo 40 proc., darė išvadą, jog, nagrinėjamu atveju, nėra pagrindo taikyti Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 8 straipsnyje nustatytų kreditingumo neįvertinimo pasekmių.

7. Teismas nustatė, kad tarp ieškovės ir atsakovo susiklostė vartojimo kredito santykiai. Iš byloje esančių įrodymų teismas nustatė, kad vykdant 2015 m. balandžio 11 d. vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), ieškovei buvo atliktos šios įmokos: 2015 m. gegužės 11 d. – 55,58 Eur, 2015 m. birželio 12 d. – 55,58 Eur, 2015 m. liepos 11 d. – 55,58 Eur, 2015 m. rugsėjo 16 d. – 55,58 Eur, 2015 m. rugsėjo 16 d. – 55,58 Eur, 2015 m. rugsėjo 16 d. – 55,58 Eur, 2015 m. spalio 19 d. – 4,10 Eur, 2015 m. lapkričio 19 d. – 56,35 Eur, 2015 m. gruodžio 30 d. – 57,43 Eur, 2016 m. kovo 16 d. – 55,58 Eur, 2016 m. birželio 21 d. – 30 Eur (1 t., b. l. 30, 61-63, 110). Iš viso šiais mokėjimo nurodymais ieškovei buvo sumokėta 536,94 Eur, įmokos paskirstytos kredito sumos grąžinimui, palūkanų mokėjimui ir nuostolių dengimui.

8. Teismas nustatė, kad nuo 2016 m. sausio 11 d. atsakovas nustojo vykdyti kredito sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, nebemokėjo įmokų ir ginčo byloje dėl to nėra. Byloje nesant duomenų, kad kredito sutartis būtų nutraukta, teismas darė išvadą, kad ieškovė turi teisę reikalauti iš atsakovo sumokėti negrąžinto kredito dalį kartu su priklausančiomis mokėti pelno palūkanomis.

9. Teismas nustatė, kad ieškovės prašomos priteisti 445,01 Eur palūkanos ir prašomi priteisti 387,71 Eur nuostolių yra paskaičiuoti už tą patį laikotarpį (nuo 2016 m. vasario 11 d. iki 2017 m. balandžio 5 d.).

10. Teismas, įvertinęs šalių sudarytos sutarties bendrųjų sąlygų 9.2. punktą, 1.18 punktą, sutarties specialiųjų sąlygų 1 ir 2 punktus, sprendė, kad ieškovės prašomi priteisti 387,71 Eur nuostoliai, apskaičiuoti taikant 89,83 proc. dydžio metinę palūkanų normą, skaičiuojami praleidus piniginės prievolės vykdymo terminą, yra kompensuojamosios palūkanos, kurių paskirtis kompensuoti kreditoriaus nuostolius už prievolės neįvykdymą. Teismas, įvertinęs tai, kad palūkanų dydis (89,83 proc.) viršija Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje įtvirtintą maksimalų dydį (18 proc.) bei vadovaudamasis kasacinio teismo praktika ir Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalimi, darė išvadą, kad vartojimo kredito sutarties bendrųjų sąlygų 9.2 punkto ir specialiųjų sąlygų 2 dalies sąlyga, kuria šalys susitarė dėl kompensuojamųjų palūkanų (nuostolių) dydžio, pažeidžia imperatyvią Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje įtvirtintą įstatymo nuostatą, ja nustatyta neproporcingai didelė vartotojo civilinė atsakomybė už Sutartyje numatytų įsipareigojimų netinkamą vykdymą, todėl ši sąlyga yra niekinė ir negalioja (CK 1.80 straipsnis). Pripažinęs sutarties sąlygą, apibrėžiančią netesybų (nagrinėjamu atveju – kompensacinių palūkanų) dydį, kaip nustatančią neproporcingai didelę vartotojo civilinę atsakomybę ir dėl to nesąžininga bei negaliojančia, teismas, vadovaudamasis kasacinio teismo praktika taikė nesąžiningų sutarčių sąlygų sukeliamos teisines pasekmes, nurodytas CK 6.228⁴ straipsnio 8 dalyje, bei atmetė ieškovės reikalavimą dėl 387,71 Eur nuostolių priteisimo.

11. Teismas nustatė, kad ieškovė iš gautų įmokų nuostoliams padengti išskaičiavo 47,17 Eur sumą (1 t., b. l. 31). Pripažinęs sutarties nuostatas, kurios nustato atsakovo pareigą mokėti ieškovei nuostolius, niekinėmis ir negaliojančiomis, teismas darė išvadą, kad ieškovė šią 47,17 Eur sumą nuostolių dengimui paskaičiavo nepagrįstai, todėl vadovaujantis sutarties bendrųjų sąlygų 8.9 punktu šie mokėjimai turi būti skiriami įmokoms pagal jų mokėjimo terminų eiliškumą padengti. Taigi pagal pateiktą atsakovo įmokų grafiką (1 t., b. l. 100-101) teismas sprendė, kad 47,17 Eur suma paskirstytina taip: 10,45 Eur – 2016 m. sausio 11 d. įmokos, likusios kredito sumos dengimui, ir 36,72 Eur – 2016 m. vasario 11 d. palūkanų mokėjimui.

12. Atsižvelgdamas į tai, kad išdėstyta, teismas sprendė, kad ieškovei iš atsakovo priteistina 772,48 Eur (782,93 – 10,45) negrąžinto kredito dalis ir 408,29 Eur (445,01 – 36,72) pelno palūkanų (CK 6.873 str., 6.886 str.). Taip pat, vadovaudamasis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi, 6.210 straipsnio 1 dalimi, ieškovei iš atsakovo priteisė 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą 1180,77 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. 2017 m. kovo 23 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

13. Taip pat teismas proporcingai patenkintų ieškinio reikalavimų daliai (73,08 proc.), ieškovei iš atsakovo priteisė 26,31 Eur žyminis mokestis.

14. Taip pat teismas iš ieškovės valstybei proporcingai atmestų ieškinio reikalavimų daliai (26,92 proc.) priteisė 10,44 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

15. Apeliaciniu skundu ieškovė UAB „Moment Credit“ prašė pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio10 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-69-936/2020 dalyje dėl palūkanų bei bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir priimti naują sprendimą - tenkinti ieškovės UAB „Moment Credit“ ieškinio reikalavimą priteisti iš atsakovo J. Š. ieškovės naudai 782,93 Eur negrąžinto kredito ir 445,01 Eur nesumokėtos kredito kainos bei 387,71 Eur palūkanų ir 9,69 Eur bylinėjimosi išlaidų; priteisti iš atsakovo J. Š. į valstybės biudžetą 10,44 Eur bylinėjimosi išlaidų; priteisti iš atsakovo J. Š. UAB „Moment Credit“ naudai bylinėjimo išlaidas, susidedančias iš 15 Eur žyminio mokesčio.

Šalies argumentai

16. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos sprendimas toje dalyje, kurioje teismas netenkino ieškovės ieškinio reikalavimo dėl 387,71 Eur palūkanų už tolimesnį naudojimąsi pinigais, yra neteisėtas ir nepagrįstas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

16.1. Įstatymas riboja netesybas, kurių kredito davėjas gali reikalauti iš vartotojo (Vartojimo kredito įstatymo (toliau - VKĮ) 11 straipsnio 8 dalis), tačiau neatima teisės reikalauti palūkanų (kredito kainos) už tolimesnį naudojimąsi pinigais, kas yra ir įstatyminė (CK 6.872 straipsnio 2 dalis) ir sutartinė ieškovės teisė. Teismas neatsižvelgė, kad ieškovė ieškiniu prašo priteisti prašė tik mokėjimo palūkanų dydžio nuostolių, bet ne netesybų ir tai buvo aiškiai atskleista atsakovui specialiosiose kredito sutarties sąlygose.

16.2. Lietuvos bankas patvirtino, kad klientui nevykdant mokėjimų laiku, kredito davėjas turi teisę reikalauti ir mokėjimų už naudojimąsi pinigais (mokėjimo palūkanų) ir kompensacinių palūkanų ar netesybų. Nagrinėjamu atveju, ieškovė prašo priteisti tik kredito kainos už tolimesnį naudojimąsi negrąžinta kredito suma ar jos dalimi.

16.3. Teismų praktikoje taip pat laikomasi nuostatos, kad jeigu skolininkas laiku negrąžina paskolos, kreditorius turi teisę be atlyginimo už tolimesnį naudojimąsi pinigais papildomai reikalauti kompensacinių palūkanų.

16.4. Lietuvos banko Priežiūros tarnybos patvirtintose Vartojimo kredito teikimo gairėse, kuria vadovavosi ir teismas, yra nurodyta, kad pradelstų sumokėti įmokų atveju vartojimo kredito sutartyse nustatyto dydžio mokėjimo palūkanos gali būti toliau skaičiuojamos nuo pradelstos sumokėti kredito dalies, jos nelaikomos netesybomis VKĮ 11 straipsnio 8 dalies prasme ir atitinkamai joms netaikomas minėtas 0,05 proc. dydžio ribojimas.

Šalies argumentai

16.5. Tiek lingvistinis, tiek teleologinis teisės normų aiškinimas vienareikšmiškai suponuoja, kad VKĮ 11 straipsnio 8 dalis riboja tik vartojimo kredito sutartyje numatomas palūkanas ar kitus mokesčius, kurie pagal savo esmę ir turinį prilygintini netesyboms, tačiau ne kredito davėjo teisę reikalauti, kad kredito gavėjas, pažeidęs sutartį, sumokėtų už tolimesnį naudojimąsi pinigais, o CK 1.125 straipsnio 9 dalis numato, kad dydžio nuostoliai turi būti skaičiuojami už ne ilgesnį nei 5 metų laikotarpį, o ne 180 dienų.

16.6. Pripažinus, kad teismas nepagrįstai ieškovės reikalaujamas mokėjimo palūkanas kvalifikavo kaip kompensacines palūkanas bei atitinkamas vartojimo kredito sutarties sąlygas pripažino negaliojančiomis, ieškovei iš atsakovo turėtų būti priteista ir 47,17 Eur suma, kurios dalį (10,45 Eur) teismas skyrė negrąžintam kreditui dengti bei dalį (36,72 Eur) pelno palūkanoms dengti.

16.7. Ieškovės reikalavimas priteisti 387,71 Eur palūkanų po sutarties nutraukimo turėtų būti kvalifikuojamas kaip reikalavimas priteisti negautas pajamas, kurias ieškovė tikėjosi gauti atsakovei tinkamai vykdant sutartį. Be to, šiuo atveju, negautos pajamos neviršija vartojimo kredito sutarties mokėjimų grafike numatytos gauti sumos, todėl reikalavimas priteisti 387,71 Eur Ieškovės naudai, laikytinas pagrįstu ir tenkinamas, o pirmosios instancijos teismo Sprendimas turėtų būti pakeistas.

16.8. Tenkintus ieškovės apeliacinį skundą ir ieškinį visiškai tenkinus, iš atsakovo valstybės naudai taip pat turėtų būti priteistos 10,44 Eur procesinių dokumentų pirmosios instancijos teisme išlaidos.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

13. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

14. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.

Žemesnės instancijos teismas

15. Nagrinėjamu atveju, apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria teismas netenkino ieškovės reikalavimo priteisti 387,71 Eur palūkanų už tolimesnį naudojimąsi pinigais, kurias teismas kvalifikavo netesybomis ir jų nepriteisė, pripažindamas sutarties nuostatas, nustatančias atsakovo pareigą mokėti ieškovei nuostolius, niekinėmis ir negaliojančiomis, atitinkamai pripažindamas, kad ieškovė 47,17 Eur sumą nuostolių dengimui paskaičiavo nepagrįstai, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

16. Apeliaciniame skunde ieškovė nurodė, kad Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje įtvirtinta nuostata riboja netesybas, tačiau neatima teisės reikalauti palūkanų už tolimesnį naudojimąsi pinigais ir tokia ieškovės teisė buvo aiškiai įtvirtinta kredito sutartyje, teismas neatsižvelgė į aplinkybę, kad ieškovė ieškiniu reikalavo apskritai tik mokėjimo palūkanų dydžio nuostolių, bet ne netesybų.

17. Nagrinėjamu atveju, iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad ieškovės su atsakovu 2015 m. kovo 29 d. sudarė vartojimo kredito sutartį, pagal bendrąsias kredito sutarties sąlygas, kurių pagrindu ieškovė įsipareigojo atsakovui teikti kreditus pagal sutartas specialiąsias sąlygas, o atsakovas įsipareigojo gautus kreditus grąžinti ir sumokėti gautų kreditų kainą. 2015 m. balandžio 11 d. šalys sudarė vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią nustatyta, kad ieškovė suteikė atsakovui iš viso 863,53 Eur dydžio kreditą, t. y. turimiems 813,53 Eur įsipareigojimams padengti bei pervedant 50 Eur į banko sąskaitą, 36 mėnesių terminui, kurį atsakovas įsipareigojo grąžinti iki 2018 m. balandžio 11 d. Sutarties Specialiosiose sąlygose numatyta, kad atsakovo grąžintiną sumą sudaro 863,53 Eur suteikto kredito suma ir 1 137,35 Eur kredito kaina, iš viso – 2 000,88 Eur. 2015 m. gegužės 11 d. – 2016 m. birželio 21 d. ieškovei buvo atliekami mokėjimai pagal nurodytą vartojimo kredito sutartį, iš viso vykdant sutartį kredito gavėjo sumokėta suma siekia 536,94 Eur, nuo 2016 m. vasario 11 d. įmokos nebuvo dengiamos. Iš pateiktos nuostolių lentelės nustatyta, kad ieškovės iš viso priskaičiavo 434,88 Eur nuostolių, kurių 47,17 Eur dalis padengta atliktu mokėjimu, todėl reikalaujama priteisti nuostolių suma sudaro 387,71 Eur.

18. Ieškovės prašomi priteisti iš atsakovo 387,71 Eur nuostoliai yra paskaičiuoti vadovaujantis šalių sudarytos Sutarties Bendrųjų sąlygų 9.2 punktu bei Specialiųjų sąlygų 2 punkte. Sutarties Bendrųjų sąlygų 9.2. punkte nustatyta: jeigu klientas laiku neįvykdė prievolės sumokėti įmoką, klientas privalo bendrovei atlyginti nuostolius. Nuostoliai skaičiuojami už kiekvieną termino praleidimo dieną taikant bendrą kredito kainos dienos normą, kuri yra paskaičiuojama pagal kredito kainos metinę normą, nurodytą specialiosiose sąlygose. Tokiu atveju bendrovė palūkanų nuo laiku negrąžintos sumos toliau nebeskaičiuoja, kadangi už tolesnį naudojimąsi laiku negrąžinta kredito suma ar jos dalimi bendrovei klientas atlygina nuostolių forma. Jokios papildomos netesybos ar kompensacinės palūkanos už finansinių įsipareigojimų nevykdymą laiku nėra taikomos, išskyrus Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.37 straipsnio 2 dalyje numatytas 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo tais atvejais, kai klientas nevykdo savo įsipareigojimų pagal sutartį ir bendrovė kreipiasi į teismą dėl skolos priteisimo. Be to, jei klientas praleido terminą mokėti įmokas ne daugiau kaip keturias dienas, jis atleidžiamas nuo prievolės mokėti nuostolius. Sutarties Specialiųjų sąlygų 2 punkte numatyta, kad pavėluoto mokėjimo atveju, atsakovui teks atlyginti bendrovei nuostolius už tolimesnį naudojimąsi laiku negrąžinta kredito suma ar jos dalimi. Nuostoliai skaičiuojami už kiekvieną termino praleidimo dieną taikant bendrą kredito kainos dienos normą, kuri paskaičiuojama pagal bendrą kredito kainos metinę normą, nurodytą specialiosiose sąlygose. Sutarties Specialiųjų sąlygų 1 punkte nustatyta bendra kredito kainos metinė norma sudaro 89,83 proc. Taigi, minėtomis vartojimo kredito sąlygomis šalys susitarė nuostolių sutarties pažeidimo atveju atlyginimo. Nuostolių dydis apibrėžtas bendra kredito kainos metinė norma, numatyta Sutarties Specialiosiose sąlygose.

19. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje pažymima, kad Lietuvos civilinėje teisėje išskiriamos dvejopo pobūdžio palūkanos: palūkanos, atliekančios mokėjimo (t. y. užmokesčio už pinigų skolinimąsi) funkciją (CK 6.37 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis), ir palūkanos, atliekančios kompensuojamąją (minimalių nuostolių negautų pajamų pavidalu atlyginimo) funkciją (CK 6.210, 6.261 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. kovo 3 d nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-161/2004; 2007 m. rugsėjo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-342/2007; 2007 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2007). Pelno (mokėjimo) palūkanos aiškinamos kaip atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi svetimais pinigais, nesvarbu, kokie to naudojimosi rezultatai (CK 6.213 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis). Kompensuojamosios palūkanos neatlieka mokėjimo už naudojimąsi pinigais funkcijos – jomis tik kompensuojami dėl prievolės neįvykdymo patirti nuostoliai. Dėl skirtingos aptariamų palūkanų paskirties kreditorius šių palūkanų gali reikalauti kartu. Tokiu atveju kreditorius įgyja teisę reikalauti mokėjimo palūkanų už naudojimąsi paskolintais pinigais, o kompensuojamųjų palūkanų – už prievolės įvykdymo termino praleidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-29-248/2016).

20. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad palūkanos, kurios mokamos tik esant sutarties pažeidimui, savo esme yra ne palūkanos, bet sutartinės netesybos (CK 6.71 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugpjūčio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2012). Kita vertus, kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad CK 6.210 straipsnyje įtvirtintos palūkanos, kurios mokamos už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, ir praleistą prievolės vykdymo terminą, savo prigimtimi yra kompensacinės palūkanos. Kompensacinės palūkanos neatlieka mokėjimo už naudojimąsi pinigais funkcijos – jomis tik kompensuojami dėl prievolės neįvykdymo patirti nuostoliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-29-248/2016, 12 punktas). Taigi, tiek netesybų, tiek palūkanų, mokamų už prievolės vykdymo termino pažeidimą, prigimtis yra ta pati kompensacinė, ir jos teismų praktikoje pripažįstamos kreditoriaus minimaliais nuostoliais, kurių nereikia įrodinėti.

21. Teisėjų kolegija pažymi, kad Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje įtvirtinta nuostata, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Netesybos negali būti skaičiuojamos už ilgesnį kaip 180 dienų laikotarpį. Jokios kitos netesybos ir mokesčiai už vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomi. Taigi šioje įstatymo nuostatoje yra įtvirtintos tokios taisyklės: 1) pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną; 2) netesybos negali būti skaičiuojamos už ilgiau kaip 180 dienų; 3) jokios kitos netesybos ir mokesčiai už vartojimo kredito sutartyje nustatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomi. Tai reiškia, kad maksimali netesybų suma už pavėluotą kredito ar jo dalies bei kitų sutartinių įmokų grąžinimą negali būti didesnė kaip 0,05 proc. nuo pradelstos sumokėti sumos per dieną, nepaisant to, kokia forma tie mokėjimai išreikšti. Ši taisyklė taikytina ir kompensacinėms palūkanoms, nes pastarosios atlieka analogišką funkciją kaip ir netesybos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 9 d. vartojimo kredito santykių teisinio reglamentavimo ypatumų ir jų taikymo bei aiškinimo teismų praktikoje apžvalga).

22. Kadangi, kaip minėta, kompensacinių palūkanų paskirtis ir prigimtis iš esmės yra analogiška kaip ir netesybų, o Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalis riboja visų galimų netesybų ir mokesčių už vartojimo kredito sutartyje nustatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą taikymą vartojimo kredito gavėjui, todėl Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje minimos netesybos aiškintinos kaip apimančios ir kompensacines palūkanas, mokamas dėl vartojimo kredito gavėjo prievolių vykdymo terminų pažeidimo. Aiškinant priešingai, būtų sudaroma vartojimo kredito davėjams galimybė apeiti Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje įtvirtintą ribojimą. Tokiu atveju nebūtų pasiekti tiek Vartojimo kredito įstatymo, tiek Direktyvos 2008/48/EB, kuri buvo įgyvendinta minėtu įstatymu, tikslai vartotojų teisių apsaugos prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-4-611/2020).

13. Taigi, vadovaujantis nurodytais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais, yra pagrindas konstatuoti, jog Sutarties Bendrųjų sąlygų 9.2 punkte bei Sutarties Specialiųjų sąlygų 2 punkte įtvirtintas šalių susitarimas dėl nuostolių, apibrėžtų Sutarties specialiojoje dalyje nustatyta bendra kredito kainos metinė norma (89,83 proc.), savo esme atitinka kompensacinių palūkanų sąvoką. Minėtuose Sutarties punktuose numatytas atsakovo, kaip vartojimo kredito, atsakomybės dydis, atitinkantis Sutarties Specialiųjų sąlygų 1 punkte nustatytą bendros kredito kainos metinės normos dydį – 89,83 proc., beveik 5 kartus viršija Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje įtvirtintą maksimalų 18,25 procentų (0,05 proc. x 365 d.) dydį. Taigi nustato neproporcingai didelę atsakovo, kaip vartotojo, civilinę atsakomybę lyginat su imperatyviai Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje įtvirtintu maksimaliu netesybų dydžiu.

14. Pagal CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalies 5 punktą preziumuojama, kas sutarties sąlyga, kuria nustatoma neproporcingai didelė vartotojo civilinė atsakomybė už sutarties neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą, yra nesąžininga. Sprendžiant klausimą, ar netesybų dydis yra neproporcingai didelis, be kita ko, atsižvelgiama į įstatymuose nustatytą netesybų dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018; 2019 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-374-687/2019). Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, pripažinus sutarties sąlygą, apibrėžiančią netesybų (nagrinėjamu atveju – kompensuojamųjų palūkanų) dydį, kaip nustatančią neproporcingai didelę vartotojo civilinę atsakomybę ir dėl to nesąžininga bei negaliojančia, taikomas ne netesybų mažinimo institutas (CK 6.73 straipsnio 2 dalis), bet nesąžiningų sutarčių sąlygų sukeliamos teisinės pasekmės, nurodytos CK 6.228⁴ straipsnio 8 dalyje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018; 2020 m. vasario 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-7-4-611/2020).

15. Tai sudaro pagrindą konstatuoti, jog Sutarties Bendrųjų sąlygų 9.2. punkte bei Sutarties Specialiųjų sąlygų 2 punkte numatytai atsakovo atsakomybei už sutartinių įsipareigojimų netinkamą vykdymą, atsižvelgiant į Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje nustatytą netesybų dydį, esant neproporcingai didelei, yra pagrindas minėtas sutartines nuostatas laikyti nesąžiningomis bei negaliojančiomis nuo Kredito sutarties sudarymo momento (CK 1.80 straipsnis, 6.228⁴ straipsnio 8 dalis).

16. Atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes bei vadovaudamasi nurodyta teismų praktika, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškovės reikalavimo priteisti 387,71 Eur nuostolių tinkamai taikė ir aiškino teisės aktų nuostatas, vadovavosi aktualiais kasacinio teismo išaiškinimais, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą, kurio nėra pagrindo nei panaikinti, nei pakeisti vadovaujantis apeliacinio skundo argumentais (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

17. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija plačiau nepasisako, nes jų analizė neturėtų jokios įtakos nagrinėjamos bylos rezultatui. Kaip nurodoma teismų praktikoje, teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010).

18. Netenkinus apeliacinio skundo bei pirmosios instancijos teismo sprendimą palikus nepakeistą, nėra pagrindo perskirstyti pirmosios instancijos teismo priteistų bylinėjimosi išlaidų bei priteisti ieškovei iš atsakovo apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu

Rezoliucinė dalis

nutaria:

netenkinti ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Moment Credit“ apeliacinio skundo.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 20 d. teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Alvydas BarkauskasAndrius IgnotasJelena Šiškina