Kauno apygardos teismo nutartis, e2S-356-775/2026

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2026-02-05
Bylos Nr.: e2S-356-775/2026
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjas: Edita Šliumpienė
Ieškovas: uždarosios akcinės bendrovės „Boslita“, Ko
Atsakovas: UAB „Stamita“

Kategorijos

3.1.18.1.1.1Grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui
3.1.18.1.1.2Tikėtinas ieškinio pagrįstumas
3.3.2.6.1Pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą

Civilinė byla Nr. e2S-356-775/2026Teisminio proceso Nr. 2-13-3-04783-2025-0Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.18.1.1.1; 3.1.18.1.1.2; 3.3.2.6.1

KAUNO APYGARDOS TEISMASNutartisLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. vasario 5 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Edita Šliumpienė,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Boslita“ ir Ko atskirąjį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo 2025 m. lapkričio 26 d. nutarties atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „Boslita“ ir Ko ieškinį atsakovei UAB „Stamita“ dėl skolos, palūkanų ir delspinigių priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Boslita“ ir Ko (toliau – ieškovė) kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei UAB „Stamita“ (toliau – atsakovė, įmonė), kuriuo prašo priteisti iš atsakovės 10 000 Eur skolą, 5,5 procentų metines sutartines palūkanas nuo 2025 m. gegužės 8 d. iki 2025 m. rugpjūčio 1 d., iš viso 131,39 Eur, 0,8 procentų delspinigius už kiekvieną praleistą dieną grąžinti paskolą (nuo 2025 m. rugpjūčio 2 d. iki bylos iškėlimo teisme dienos 2025 m. lapkričio 21 d.), iš viso 9 077,73 Eur, 6 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

2. Savo reikalavimų užtikrinimui ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovės UAB „Stamita“ lėšas, esančias visose bankų ir kitų kredito įstaigų sąskaitose ne mažesnei kaip 19 209,12 Eur sumai, o nesant pakankamai lėšų sąskaitose, areštuoti atsakovei priklausantį kilnojamąjį ir (ar) nekilnojamąjį turtą ta pačia apimtimi, uždraudžiant atsakovei šiuo turtu disponuoti, t. y. perleisti jį tretiesiems asmenims, įkeisti ar kitaip apsunkinti.

3. Ieškovė nurodė, kad Kauno apygardos teismas 2025 m. balandžio 2 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. eB2-859-886/2025, kuria atsisakyta iškelti atsakovei bankroto bylą, nustatė, jog 2025 m. kovo 20 d. atsakovė vėlavo atsiskaityti su kreditoriais, pradelstų mokėjimų suma yra 549 508,52 Eur, iš kurios 303 426,26 Eur buvo pradelsta daugiau kaip 90 dienų, taip pat buvo fiksuota viena vykdomoji byla antstolio kontoroje. Valstybinės mokesčių inspekcijos viešai skelbiamais duomenimis, atsakovė šiuo metu turi 4 866,58 Eur pradelstą mokestinę nepriemoką valstybei. Be to, per pastaruosius dvejus metus atsakovė kaip skolininkė figūravo bent 24 civilinėse bylose, t. y. kreditoriai dėl atsiskaitymo su šia įmone yra nuolat priversti kreiptis į teismą. Ieškovės teigimu, atsakovė akivaizdžiai ignoruoja kreditorių reikalavimus grąžinti skolas net ir disponuodama pakankamai reikšmingu kiekiu nekilnojamojo turto ir kitų įmonių akcijų, taigi – turėdama visas galimybes realizuoti šį turtą ir laiku atsiskaityti su kreditoriais. Didelė ir ilgą laiką pradelsta kreditorinių įsipareigojimų suma, pasikartojančios mokestinės nepriemokos valstybei bei itin didelis bylų, kuriose atsakovė dalyvauja kaip skolininkė, skaičius rodo ne atsitiktinius, pavienius atsiskaitymo su kreditoriais sunkumus, o sistemingą, galimai nesąžiningą vengimą laiku vykdyti savo pinigines prievoles. Esant akivaizdžiam prievolių vykdymo vilkinimui, palikus atsakovės turtą be jokių suvaržymų, lieka rizika, kad atsakovė, laisvai disponuodama turtu, sumažins jo masę ar šį turtą apsunkins, dėl ko atitinkamai teismo sprendimo, priimto ieškovės naudai, įvykdymas būtų esmingai apsunkintas arba iš viso nebeįmanomas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Alytaus apylinkės teismo 2025 m. lapkričio 26 d. nutartimi prašymas atmestas.

5. Teismas, preliminariai įvertinęs ieškovės pateiktą ieškinį ir prie jo pridėtus rašytinius įrodymus, sprendė, jog ieškinys yra tikėtinai pagrįstas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo prasme.

6. Teismas pažymėjo, kad ieškovės nurodytos aplinkybės apie atsakovės pradelstus kreditorinius įsipareigojimus, jos atžvilgiu iškeltas bylas jau egzistavo paskolos suteikimo metu, taigi ieškovė prašyme minimas aplinkybes turėjo galimybę įsivertinti.

7. Tai, kad atsakovė turi finansinių problemų, nesant duomenų apie jos nesąžiningumą, nesudaro pagrindo taikyti areštą jos turtui, tuo tik pabloginant atsakovės, kaip ūkio subjekto, galimybes vykdyti veiklą bei atsiskaityti su kreditoriais. Atsakovės nesąžiningumo bei ketinimo slėpti turtą neįrodo aplinkybė, kad ji turi daug kreditorių, ar kad jos atžvilgiu yra inicijuojamos bylos dėl piniginių reikalavimų, taip pat, kad atsakovei disponuojant turtu mažėja atsakovės turimo turto masė. Teismo vertinimu, ryšys tarp turėtų ir šiuo metu atsakovės turimų (valdomų) turto vienetų yra pernelyg nutolęs nuo aplinkybių, kurios įrodinėtinos vertinant prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo – jog atsakovė nesąžiningai ketina išvengti išieškojimo pagal būsimą teismo sprendimą.

8. Vien deklaratyvių teiginių dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymo nurodymas, nepateikus pakankamai įrodymų ar bent jau tikėtinų duomenų, kad atsakovė vengs vykdyti teismo sprendimą arba atlieka ar atliks ateityje veiksmus, kuriais bus siekiama sumažinti galimybes įvykdyti teismo priimtą procesinį sprendimą, nagrinėjamu atveju nesudaro pagrindo varžyti atsakovės teises taikant laikinąsias apsaugos priemones.

9. Turto arešto paskirtis yra būtent nesąžiningų veiksmų užkardymas, o ne atsakovės lėšų ar kito turto, iš kurių vėliau būtų galima atsiskaityti su ieškove pagal teismo priimtą procesinį sprendimą, sukaupimas.

10. Įvertinęs tiek ieškinyje pareikšto prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones argumentus, tiek byloje esančius rašytinius įrodymus, teismas sprendė, kad šioje konkrečioje byloje nebuvo pateikta atsakovės nesąžiningus veiksmus, nukreiptus į sąmoningą siekį išvengti galimai jai nepalankaus teismo priimto procesinio sprendimo įvykdymo, patvirtinančių įrodymų.

11. Teismas padarė išvadą, kad ieškovė nepateikė duomenų, jog atsakovė ketintų turtą slėpti ar perleisti tretiesiems asmenims, o aplinkybės, kuriomis grindžiamas ieškinys, neįrodo realaus atsakovės suinteresuotumo siekti apsunkti ar padaryti neįmanomu galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimo vykdymą. Aplinkybės dėl atsakovės veiksmų, susijusių su sutartinių įsipareigojimų nevykdymu, nustatytinos ir vertintinos ginčą išnagrinėjus iš esmės.

12. Teismas pažymėjo, kad atsakovės sutartinių įsipareigojimų ieškovei nevykdymas, t. y. suteiktos paskolos negrąžinimas, yra pagrindas ieškovei kreiptis į teismą dėl galbūt pažeistų savo teisių gynimo, ką ieškovė ir padarė, o ne prielaida teismui taikyti atsakovės turto areštą.

13. Atsižvelgdamas į aptartas aplinkybes teismas sprendė, kad šiuo metu nėra pakankamo pagrindo teigti, jog atsakovės konkretūs veiksmai patvirtina grėsmės ieškovei tikėtinai palankaus teismo sprendimo įvykdymui egzistavimą, todėl atmetė ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo teisiniai argumentai

14. Atskiruoju skundu ieškovė UAB „Boslita“ ir Ko (toliau – apeliantė) prašo panaikinti Alytaus apylinkės teismo 2025 m. lapkričio 26 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – taikyti laikinąsias apsaugos priemones, areštuojant UAB „Stamita“ lėšas, esančias visose bankų ir kitų kredito įstaigų sąskaitose, ne mažesnei kaip 19 209,12 Eur?sumai, o nesant pakankamai lėšų sąskaitose, areštuoti UAB „Stamita“ priklausantį kilnojamąjį ir (ar) nekilnojamąjį turtą ta pačia apimtimi, uždraudžiant UAB „Stamita“ šiuo turtu disponuoti, t. y. perleisti jį tretiesiems asmenims, įkeisti ar kitaip apsunkinti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

14.1. Apeliantė nesutiko su teismo vertinimu dėl antrosios laikinųjų apsaugos priemonių būtinosios sąlygos. Nurodė, kad įvertinant grėsmę teismo sprendimo įvykdymui nebūtina turėti neginčijamų įrodymų, kad atsakovas iš tiesų siekia ar sieks perleisti savo turtą ir taip apsunkinti galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą. Pakanka, kad teismui yra pateikiami konkretūs duomenys, jog sprendimo neįvykdymo grėsmė egzistuoja arba ji gali kilti.

14.2. Kartu su ieškiniu apeliantė pateikė pakankamus duomenis, patvirtinančius, kad egzistuoja sprendimo neįvykdymo grėsmė, tačiau teismas, tinkamai neįvertinęs šių duomenų ir nesivadovaudamas teismų praktika, nepagrįstai konstatavo, kad šiuo metu nėra pakankamo pagrindo teigti, jog atsakovės konkretūs veiksmai patvirtina grėsmės apeliantei tikėtinai palankaus teismo sprendimo įvykdymui egzistavimą. Tokią išvadą teismas grindė vien tuo, kad neva apeliantė neįrodė atsakovės nesąžiningumo, tačiau atsakovės nesąžiningumas yra tik viena iš galimų rizikos formų, vertinant laikinųjų apsaugos priemonių tikslingumą. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 144 straipsnio 1 dalis nenustato, kad prašydama taikyti šias priemones ieškovė būtinai privalo įrodyti atsakovės nesąžiningumą. Pakanka to, kad jų nepritaikius sprendimo įvykdymas gali pasunkėti.

14.3. Teismas tinkamai neįvertino atsakovės nesąžiningumo. Bylos kontekste aptariami atsakovės veiksmai ir (ar) neveikimas taip pat leidžia teigti, kad, priešingai nei nurodoma skundžiamoje nutartyje, atsakovė nėra sąžininga prieš savo kreditorius, įskaitant ir apeliantę. Kauno apygardos teismas 2025 m. balandžio 2 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. eB2-859-886/2025 dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo nustatė, kad 2025 m. kovo 20 d. atsakovė vėlavo atsiskaityti kreditoriams 549 508,52 Eur suma, iš kurios net 303 426,26 Eur buvo pradelsta daugiau kaip 90 dienų, taip pat buvo fiksuota viena vykdomoji byla antstolio kontoroje. Valstybinės mokesčių inspekcijos viešai skelbiamais duomenimis, atsakovė turi 4 866,58 Eur pradelstą mokestinę nepriemoką valstybei. Be to, per pastaruosius dvejus metus atsakovė figūravo bent 24 civilinėse bylose, t. y. kreditoriai dėl atsiskaitymo su šia įmone yra nuolat priversti kreiptis į teismą. Atsakovė akivaizdžiai ignoruoja kreditorių reikalavimus grąžinti skolas net ir formaliai būdama moki ir disponuodama pakankamai reikšmingu kiekiu nekilnojamojo turto bei kitų įmonių akcijų, taigi – turėdama visas galimybes realizuoti šį turtą ir laiku atsiskaityti su kreditoriais.

14.4. Teismas teigia, kad pirmiau išdėstytos aplinkybės jau egzistavo paskolos sutarties tarp šalių sudarymo metu (2025 m. gegužės 7 d.) ir apeliantė jas „turėjo galimybę įsivertinti“, tačiau toks teiginys neturi jokios sąsajos su nagrinėjamu prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Prašymo nagrinėjimo tikslas teismui yra teisingai įvertinti ar šiuo metu egzistuoja objektyvi grėsmė galimai palankaus ieškovei teismo sprendimo įvykdymui, o ne nustatyti ar ieškovė hipotetiškai galėjo įsivertinti riziką, kad apeliantė jai negrąžins paskolos. Kreditorius gali įsivertinti riziką sandorio sudarymo metu, tačiau negali numatyti vėlesnių skolininko veiksmų, ypač sistemingo prievolių nevykdymo ar turto išskaidymo. Kreditoriaus sprendimas suteikti paskolą (kad ir kokia rizikinga ji būtų) niekaip neeliminuoja jo teisės vėliau, teisme nagrinėjant ieškinį dėl šios paskolos negrąžinimo, prašyti užtikrinti būsimo teismo sprendimo vykdymą.

14.5. Priešingai nei nurodoma skundžiamoje nutartyje, apeliantė niekuomet neteigė, kad laikinąsias apsaugos priemones atsakovės turtui būtina taikyti dėl jos prastos finansinės padėties ir didelių įsiskolinimų. Šiuo atveju didelė ir ilgą laiką pradelsta kreditorinių įsipareigojimų suma, pasikartojančios mokestinės nepriemokos valstybei bei itin didelis bylų, kuriose atsakovė dalyvauja kaip skolininkė, skaičius būtent ir rodo ne atsitiktinius, pavienius ir objektyviai susiklosčiusius atsiskaitymo su kreditoriais sunkumus, o sistemingą, o kartu ir nesąžiningą, vengimą laiku vykdyti savo pinigines prievoles. Kaip galima spręsti iš minėtos Kauno apygardos teismo 2025 m. balandžio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. eB2-859-886/2025, atsakovė yra pakankamai moki, toliau vykdanti veiklą įmonė. Reikšminga dalis atsakovės įsipareigojimų ir toliau išlieka pradelsta, atsiranda naujų mokestinių nepriemokų, keliamos naujos bylos dėl skolų priteisimo. Todėl palikus atsakovės turtą be jokių suvaržymų lieka rizika, kad ji, laisvai disponuodama turtu, sumažins jo masę ar šį turtą apsunkins, dėl ko atitinkamai teismo sprendimo, priimto apeliantės naudai, įvykdymas būtų esmingai apsunkintas arba iš viso nebeįmanomas.

14.6. Aptartos aplinkybės skundžiamoje nutartyje negalėjo būti vertinamos izoliuotai, nes jos atskleidžia vieningą atsakovės veikimo modelį: nuolatinį, sisteminį ir sąmoningą atsiskaitymo vilkinimą, įmonei objektyviai esant mokiai. Toks atsakovės elgesys yra pakankamas laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti, net kai byloje ir nėra tiesioginių duomenų apie turto slėpimą ar perleidimą.

14.7. Tai, kad atsakovės vadovai sąmoningai ir sistemingai renkasi nevykdyti prievolių kreditoriams, rodo ir jų analogiška veikla kitose įmonėse. Kauno apygardos teismo 2025 m. rugsėjo 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-1146-945/2025 UAB ,,Epsoma“ iškelta bankroto byla. Šiai įmonei nuo pat jos įkūrimo iki 2025 m. rugpjūčio 6 d., kuomet buvo atšauktas iš pareigų dėl esminių įmonės įstatų pažeidimų, vadovavo dabartinis atsakovės vadovas ir vienintelis akcininkas A. S.. Kaip ir atsakovė, UAB „Epsoma“ nevykdė įsipareigojimų dideliam skaičiui kreditorių, kol kreditorių interesai tapo neapginami ir vienas iš jų galų gale kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Šį faktą A. S. ilgai slėpė nuo vienintelio įmonės akcininko.

14.8. Vertinant, kad nuo minėtos Kauno apygardos teismo 2025 m. balandžio 2 d. nutarties dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo praėjo daugiau kaip pusė metų, o įmonė ir toliau sistemingai neatsiskaito su kreditoriais, kyla reali rizika, jog šiuo metu atsakovė, kaip ir UAB „Epsoma“, gali būti faktiškai nemoki, tačiau tokios aplinkybės, sutampant vadovui ir vieninteliam akcininkui, gali būti slepiamos. Situacijose, kai įmonės vadovas ir savininkas yra tas pats asmuo, realiai veikiantis be jokios vidinės kontrolės, yra sudaromos palankiausios sąlygos nuslėpti tikrąją įmonės finansinę padėtį, tęsti selektyvų atsiskaitymą tik su kai kuriais kreditoriais ir taip dirbtinai išlaikyti įmonės mokumo iliuziją iki kol jai galiausiai iškeliama bankroto byla. Tokie atsakovės vadovo–akcininko veikimo būdai didina tikimybę, kad atsakovė gali pasiekti faktinę nemokumo būseną arba bankrotą, o kol vykdomas šis procesas – vengs arba nebus pajėgi vykdyti galimai apeliantei palankaus teismo sprendimo, todėl būtina laikinai užtikrinti reikalingą turto apsaugą.

14.9. Nepagrįsti teismo argumentai, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas apsunkintų atsakovės veiklą, suteiktų nepagrįstą pranašumą ieškovei, todėl laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymas neatitiktų nei ekonomiškumo, nei proporcingumo principų. Įmonė, kuri deklaruoja esanti finansiškai tvari, neturėtų patirti jokio reikšmingo neigiamo poveikio dėl turto arešto, nes jis būtų taikomas tik tam turto kiekiui, kuris būtinas sprendimo užtikrinimui (šiuo atveju 19 209,12 Eur sumai, kuri nelaikytina labai didele verslo subjektui). Be to, turto areštas negalioja turtui, kuris reikalingas įmonės įprastai veiklai (CPK 145 straipsnio 6 dalis).

14.10. Apeliantė prašo taikyti ribotos apimties laikinąsias apsaugos priemones – laikinai, t. y. iki galutinio teismo sprendimo nagrinėjamoje civilinėje byloje įsiteisėjimo, areštuoti atsakovės lėšas arba jai priklausantį kilnojamąjį ir (ar) nekilnojamąjį turtą, uždraudžiant atsakovei šiuo turtu disponuoti, t. y. perleisti jį tretiesiems asmenims, įkeisti ar kitaip apsunkinti. Apeliantės įsitikinimu, atsakovės ar kitų asmenų interesai, pritaikius prašomas laikinąsias apsaugos priemones, nebus nepagrįstai ar neproporcingai suvaržomi. Laikinosios apsaugos priemonės laikinai suvaržys atsakovės galimybes perleisti minėtą turtą ir taip užtikrins status quo (esamą) padėtį bylos nagrinėjimo metu, tačiau nesukels jokios realios žalos ar kitokių nepatogumų. Jeigu laikinosios apsaugos priemonės nebūtų taikomos, tai gali lemti, kad apeliantė ateityje patirs ženklius nuostolius – gali atsirasti kliūčių įgyvendinti jai palankų teismo sprendimą. Esamos situacijos užfiksavimas visam ginčo periodui yra pati efektyviausia priemonė, užtikrinanti ieškovės interesų apsaugą.

Atsiliepimas

15. Atsakovė UAB „Stamita“ atsiliepimu į atskirąjį skundą prašė jo netenkinti ir skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

15.1. Apeliantė atskirąjį skundą dėl laikinųjų apsaugos priemonių iš esmės grindžia tik deklaratyviais bei hipotetiniais pasvarstymais apie galimas rizikas ir tariamą atsakovės sąmoningą prievolių nevykdymą kreditoriams, didelį bylų skaičių, kuriais neva tai kreditoriai yra priversti ginti savo pažeistas teises ir interesus ar tariamai vengimą mokėti mokesčius į valstybės biudžetą bei iškreipdama faktinę situaciją naudoja duomenis iš Kauno apygardos teismo nagrinėtos civilinės bylos Nr. eB2-859-886/2025. Tokia apeliantės motyvacija dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybės atsakovei yra absoliučiai nepateisinama ir niekaip nesuponuoja būtinybės laikinųjų apsaugos priemonių taikymui. Tai, kad Kauno apygardos teisme buvo nagrinėjama civilinė byla Nr. eB2-859-886/2025, kurioje buvo analizuojami atsakovės finansiniai rodikliai ir nurodomas faktas apie atsakovės ilgalaikį įsipareigojimą, kuris yra 5 608 065 Eur dydžio, savaime niekaip neįrodo to, kad atsakovė ketina kažkaip sumažinti savo turto vertę ar nevykdyti įsipareigojimų kreditoriams, dar daugiau – tai niekaip neįrodo atsakovės nesąžiningumo.

15.2. Atsakovė pažymėjo, jog jos ilgalaikiai įsipareigojimai yra iš viso 5 608 065 Eur, iš kurių: 845 612 Eur kredito įstaigoms; 55 000 Eur perimtas ilgalaikis įsipareigojimas iš UAB „Elūna“, įvykdžius reorganizavimą; 4 707 453 Eur ilgalaikis įsipareigojimas akcininkui A. S. po UAB „Elūna“ ir UAB „AVI valda“ reorganizavimo. Šis įsipareigojimas nėra pradelstas ir yra subordinuotas kitų bendrovės ilgalaikių įsipareigojimų atžvilgiu ir bus tenkinamas tik patenkinus kitus ilgalaikius bendrovės įsipareigojimus. Be to, šis ilgalaikis įsipareigojimas bus kapitalizuotas, tai reiškia, kad galiausiai jis bus eliminuotas, o bendrovės nuosavas kapitalas atitinkamai padidintas minėta suma.

15.3. Kartu su atsiliepimu atsakovė teikia detalią ataskaitą apie sumokėtas įmokas į valstybės biudžetą per nurodytą laikotarpį, kuri paneigia apeliantės hipotetinius teiginius, jog tariamai atsakovė nemoka mokesčių į valstybės biudžetą. Atsakovė per 2025 m. yra atlikusi įmokų VSDF naudai iš viso 45 292,50 Eur sumai, kas patvirtina, kad atsakovė moka mokesčius į valstybės biudžetą bei vykdo savo įsipareigojimus. Apeliantės nurodomos skolos valstybės biudžetui yra ne sistemingas vengimas mokėti mokesčius, o einamojo mėnesio mokėtini mokesčiai, kurie nesudaro pagrindo daryti išvadų, jog atsakovė yra nesąžininga ir dėl to būtina taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kad užtikrinti apeliantei galimai palankaus sprendimo vykdymą. Atskirajame skunde minimos skolos valstybės biudžetui nėra laikomos pradelstomis.

15.4. Vadovaujantis teismų praktika, grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui pripažinimą lemia asmens, kurio atžvilgiu prašoma taikyti tokias priemones, nesąžiningumas ir konkretūs veiksmai. Nei didelė ieškinio reikalavimų suma, nei prasta to asmens finansinė padėtis nėra savaime pakankamos aplinkybės sprendimo neįvykdymo grėsmei konstatuoti, jeigu laikinųjų apsaugos priemonių taikymo prašanti šalis neįvardija ir neįrodo nesąžiningų veiksmų, nukreiptų turtui paslėpti, jo masei ar vertei sumažinti. Be to, turto arešto taikymas atsakovo turto masės nepadidina.

15.5. Apeliantė nepateikė nei vieno įrodymo apie atsakovės nesąžiningumą, neteisėtus ketinimus imtis bet kokių priemonių, dėl kurių apeliantės ginami interesai būtų pažeisti ar perleistas turtas. Byloje nėra pateikta jokių konkrečių duomenų (išrašų iš viešų registrų su istorija), kad atsakovė turėjo turtą, kurį perleido, perleidžia ar ketina perleisti tretiesiems asmenims, sudaro sandorius, apsunkinančius atsakovės turtą naujomis prievolėmis ir pan. Apeliantė remiasi tik hipotetiniais samprotavimais, kurie yra manipuliaciniai teiginiai ir turi būti vertinami kritiškai.

15.6. Teismų praktikoje pripažįstama, kad tarp atsakovo finansinės padėties ir grėsmės teismo sprendimo įvykdymui nėra tiesioginės sąsajos. Dėl to, apeliantės argumentai, susiję su atsakovės finansine padėtimi, nagrinėjamu atveju nenustačius atsakovės nesąžiningumo, negali turėti įtakos bylos išnagrinėjimo teisiniam rezultatui, todėl nėra tikslinga dėl jų pagrįstumo plačiau pasisakyti, nes jie yra susiję su aplinkybėmis, kurios nėra reikšmingos sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą.

15.7. Priešingai nei nurodo apeliantė, atsakovė šiuo metu turi tik vieną teisminę bylą, kurioje sprendžiamas klausimas dėl reikalavimo teisių perleidimo sutarties pripažinimo niekine ir negaliojančia ab initio ir iš šios sutarties kylančios skolos, tačiau šios bylos nagrinėjimas niekaip neįrodo atsakovės nesąžiningumo ir sisteminio vengimo vykdyti prievoles kreditoriams ar bandymo slėpti turtą. Atsakovės vertinimu, apeliantė galimai pati yra nesąžininga, nes disponuodama informacija apie galimai nesąžiningus trečiųjų asmenų veiksmus negrąžinant atsakovei jos nuosavybės teise valdomo didelės vertės turto, daro spaudimą atsakovei ir teikia nepagrįstus prašymus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kuriuose nurodo teismui tikrovės neatitinkančią informaciją.

15.8. Apeliantė neįrodė, jog egzistuoja kokia nors grėsmė būsimo, galbūt jai palankaus, teismo sprendimo įvykdymui, o savo nuogąstavimus grindė tik abstrakčiomis, hipotetinėmis ir deklaratyviomis prielaidomis. Prašomos taikyti neproporcingos laikinosios apsaugos priemonės apskritai neužtikrintų ieškinio reikalavimų ir būsimo teismo sprendimo įvykdymo. Atsakovės įsitikinimu, skundžiama nutartis yra pagrįsta ir teisėta, todėl nėra pagrindo jos panaikinti. Priešingas vertinimas prieštarautų teismų praktikoje suformuluotiems išaiškinimams, jog laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai yra duomenų apie atsakovo nesąžiningumą, kai atsakovas ketina paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai bei išvados

16. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis).

17. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, taip pat nenustatė pagrindų peržengti atskirojo skundo ribas (CPK 329, 338 straipsniai), todėl pasisako dėl atskirojo skundo faktinių ir teisinių argumentų.

18. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka objektas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atmestas prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų (ne)priėmimo

19. Atsakovė kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė detalią ataskaitą apie sumokėtas įmokas į valstybės biudžetą per 2025 m. sausio 16 d. – 2025 m. spalio 17 d. laikotarpį, kuria taip pat grindė savo atsiliepimo argumentus.

20. Vadovaujantis CPK 314 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Įrodymų teikimas (prašymas juos priimti) byloje negali būti savitikslis, t. y. įrodymas turi paneigti ar patvirtinti turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis). Jeigu įrodymas, atsižvelgiant į byloje surinktų kitų įrodymų visumą, neturi esminės reikšmės sprendžiant klausimą dėl išvadų byloje ir jeigu jo pateikimas gali užvilkinti bylos nagrinėjimą, teismas turi teisę atsisakyti jį priimti (CPK 181 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-66/2015).

21. Atsakovės pateiktas rašytinis įrodymas yra tiesiogiai susijęs su skundžiamos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo vertinimu, nes leidžia nustatyti reikšmingas aplinkybes, turinčias įtakos ginčo išsprendimui. Šio papildomo įrodymo priėmimas neprieštarauja CPK 314 straipsnio nuostatoms, kadangi jo pateikimo būtinybė iškilo nagrinėjant atskirąjį skundą, o pats įrodymas nebuvo ir negalėjo būti pateiktas anksčiau. Be to, šio įrodymo priėmimas neužvilkins bylos nagrinėjimo ir yra būtinas siekiant visapusiškai bei objektyviai įvertinti bylos aplinkybes. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas nutaria priimti atsakovės pateiktą detalią ataskaitą apie sumokėtas įmokas į valstybės biudžetą per 2025 m. sausio 16 d.–2025 m. spalio 17 d. laikotarpį. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas dėl naujų įrodymų pasisako tik tiek, kiek jie yra reikšmingi skundžiamos nutarties teisėtumui ir pagrįstumui įvertinti.

Dėl nutarties (ne)teisėtumo

22. CPK 144 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir jeigu tokių priemonių netaikant teismo sprendimo įvykdymas galėtų pasunkėti arba tapti neįvykdomu.

23. Laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tuo atveju, jei nustatytos abi CPK 144 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos sąlygos: 1) tikėtinai pagrindžiamas ieškinio reikalavimas ir 2) pagrindžiama, kad nesiėmus prevencinių priemonių galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Šios sąlygos yra kumuliacinės. Tai reiškia, kad jeigu bent viena iš sąlygų neegzistuoja, atsakovo teisės ir interesai laikinųjų apsaugos priemonių forma negali būti suvaržomi (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-577-798/2023).

24. Nagrinėjamu atveju apeliantė sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad egzistuoja pirmoji būtina laikinosios apsaugos priemonėms taikyti sąlyga – tikėtinas ieškinio pagrįstumas, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl šios sąlygos egzistavimo plačiau nepasisako.

25. Antra būtina sąlyga laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti – grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ji neįrodė antrosios sąlygos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui. Apeliantės vertinimu, su ieškiniu ji pateikė pakankamus duomenis, patvirtinančius, kad egzistuoja sprendimo neįvykdymo grėsmė, kurių pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino, nesivadovavo šiuo klausimu formuojama teismų praktika, todėl nepagrįstai konstatavo, kad šiuo metu nėra pagrindo pripažinti, jog atsakovės veiksmai nepatvirtina grėsmės apeliantei tikėtinai palankaus teismo sprendimo įvykdymui egzistavimą. Apeliantės teigimu, CPK 144 straipsnio 1 dalis nenustato, kad prašydama taikyti šias priemones, ieškovė būtinai privalo įrodyti atsakovės nesąžiningumą. Pakanka to, kad jų nepritaikius sprendimo įvykdymas gali pasunkėti. Tačiau sutikti su apeliantės pozicija nėra pagrindo.

26. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad teismo taikomų laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – užkirsti kelią tam, jog galutinis teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas. CPK nuostatos neįtvirtina jokių pavyzdinių kriterijų sąrašo, kuriais remdamasis teismas galėtų nuspręsti, ar byloje kyla teismo sprendimo neįvykdymo rizika. Šis klausimas gali būti teisingai išspręstas tik išanalizavus kiekvienos konkrečios situacijos faktines aplinkybes. Laikinųjų apsaugos priemonių, kaip itin asmens teises varžančio procesinio instituto, taikymas galimas tik labai išskirtiniais atvejais ir tik tada, kai jo taikymo prašantis asmuo (ieškovas) pateikia įtikinamų argumentų bei konkrečių duomenų (įrodymų) apie to asmens (atsakovo) jau atliktus, atliekamus ar siekiamus atlikti su sąžiningu elgesiu nederančius veiksmus, kurių pagrindinis tikslas – išvengti ieškovui galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. liepos 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-614-450/2019; 2020 m. balandžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-538-302/2020; 2022 m. sausio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-9-464/2022).

27. Priešingai nei teigia apeliantė, Lietuvos apeliacinio teismo nuosekliai išplėtotoje laikinųjų apsaugos priemonių instituto normų taikymo bei aiškinimo praktikoje ne kartą pasisakyta, kad asmens, kurio atžvilgiu prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turtinė padėtis, galimos šios padėties pokyčio perspektyvos, yra tos aplinkybės, kurias laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą sprendžiantis teismas turėtų vertinti tik atsižvelgdamas į asmens atliktus, atliekamus ir galimus atlikti nesąžiningus veiksmus, t. y. laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai yra bent tikėtinų duomenų apie atsakovo nesąžiningumą, pavyzdžiui, jog atsakovas ketina paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti ir panašūs atvejai. Jeigu į bylą nepateikiama duomenų apie atsakovo nesąžiningą elgesį, t. y. jo veiksmus, kuriais specialiai siekiama sumažinti turimo turto masę, atsakovo turto bei piniginių lėšų areštas neturėtų būti taikomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-422-464/2019; 2019 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-550-330/2019; 2024 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-335-912/2024). Sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą vertinamas ne atsakovo nesąžiningumas sutartiniuose santykiuose, dėl kurių vykdymo ar netinkamo vykdymo byloje yra kilęs ginčas, o galimas nesąžiningumas kaip siekis pakeisti savo turtinę padėtį ir taip apsunkinti galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą ateityje (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1581-943/2020, 2021 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-438-241/2021).

28. Asmens nesąžiningumas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kontekste nepreziumuojamas, todėl taikyti laikinąsias apsaugos priemones siekiantis asmuo turi pateikti konkrečių duomenų (informacijos) apie atsakovo jau atliktus, atliekamus ar ketinamus atlikti veiksmus, kurie nesuderinami su sąžiningo elgesio standartu (turto paslėpimas, perleidimas kitiems asmenims bet kokia forma, įkeitimas ar jo apsunkinimas bet kokia kita forma ir pan.). Sąžiningumo aspektu gali būti vertinami tiek šalies veiksmai iki bylos iškėlimo, tiek ir jos nagrinėjimo metu (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-494-516/2021).

29. Nors apeliantė pagrįstai pažymi, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymui pakanka tikėtinumo, o ne neginčijamų įrodymų, kad atsakovė siekia ar sieks perleisti savo turtą ir taip apsunkinti galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymą, tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones gali būti pagrįstas tik abstrakčiomis prielaidomis. Kaip pažymėta teismų praktikoje, laikinosios apsaugos priemonės taikomos tik tada, kai yra konkretūs, individualizuoti duomenys, leidžiantys pagrįstai spręsti, jog atsakovė realiai imasi ar ketina imtis veiksmų, dėl kurių sprendimo vykdymas gali pasunkėti (turto perleidimas, apsunkinimas, lėšų išgryninimas, turto masės mažinimas ir pan.). Nagrinėjamu atveju byloje nėra pateikta duomenų, patvirtinančių tokių aplinkybių buvimą, taip pat nėra duomenų apie aktyvius atsakovės veiksmus, kuriais būtų siekta sumažinti turto masę.

30. Apeliantė, įrodinėdama antrosios sąlygos pagrįstumą, remiasi Kauno apygardos teismo 2025 m. balandžio 2 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. eB2-859-886/2025, kurioje sprendžiant klausimą dėl bankroto bylos atsakovei (ne)iškėlimo buvo vertinamas jos mokumas, akcentuoja atsakovės atžvilgiu užvestas civilines bylas bei kitus esamus kreditorinius įsipareigojimus. Pažymėtina, kad teismų praktikoje sprendimo neįvykdymo grėsmė paprastai siejama ne su bendrais finansiniais rodikliais, o su konkrečiais atsakovo veiksmais, kurie nukreipti į turto paslėpimą, perleidimą, įkeitimą ar turto masės sumažinimą. Todėl vien bankroto bylos kontekstas, kreditorinių įsipareigojimų apimtis, ginčų su kreditoriais skaičius ar deklaruojamos mokestinės nepriemokos savaime nėra pakankamas pagrindas sprendimo neįvykdymo grėsmei konstatuoti. Atsakovė atsiliepime pagrįstai nurodo, kad apeliantė pateikia selektyvius duomenis, o kartu su atsiliepimu pateikti atsakovės mokėjimų į biudžetą duomenys paneigia apeliantės teiginius apie tariamą sistemingą atsakovės mokestinių prievolių nevykdymą.

31. Pažymėtina, kad minėta Kauno apygardos teismo 2025 m. balandžio 2 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. eB2-859-886/2025, atsakovei atsisakyta iškelti bankroto bylą teismui nustačius, kad atsakovė turi realias galimybes atsiskaityti su kreditoriais. Minėtoje nutartyje teismas pažymėjo, kad atsakovė atliko dalinį mokėjimą ieškovei, yra gyvybinga, vykdo veiklą, iš jos gauna pajamas, todėl nėra pagrindo daryti vienareikšmišką išvadą, kad atsakovė yra nemoki Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 2 straipsnio 7 dalies prasme. Lietuvos apeliacinis teismas 2025 m. gegužės 15 d. nutartimi priimta civilinėje byloje Nr. e2-478-467/2025 teismo nutartį dalyje dėl atsisakymo iškelti atsakovei bankroto bylą paliko nepakeistą.

32. Net ir tuo atveju, jei apeliantės nurodyti duomenys apibūdina atsakovės ankstesnę finansinę padėtį bei pradelstus įsiskolinimus pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo metu, jie savaime nepagrindžia išvados, kad atskirojo skundo ir prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimo metu atsakovė ketintų perleisti jai priklausantį turtą, slėpti turto vertę ar sudėtį, jį apsunkinti ar imtis kitų veiksmų, dėl kurių teismo sprendimo įvykdymas galėtų tapti neįmanomas ar iš esmės apsunkintas.

33. Kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, apeliantės argumentai dėl atsakovės vadovo veiklos kitoje įmonėje yra asociatyvaus pobūdžio, neturi tiesioginio ryšio su nagrinėjamu ginču ir nepagrindžia jokių faktinių aplinkybių, patvirtinančių, kad būtent atsakovė šioje byloje atlieka veiksmus, galinčius apsunkinti teismo sprendimo įvykdymą.

34. Nepagrįstas ir apeliantės teiginys, kad pirmosios instancijos teismas savo išvadą grindė išimtinai atsakovės nesąžiningumo neįrodymu. Iš skundžiamos nutarties matyti, kad teismas vertino visų byloje pateiktų duomenų visumą ir pagrįstai konstatavo, jog apeliantė nepateikė jokių konkrečių faktinių aplinkybių, leidžiančių daryti išvadą apie realią, o ne hipotetinę sprendimo neįvykdymo grėsmę. Atsakovės nesąžiningumas nėra vienintelis kriterijus sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, tačiau jo nebuvimas kartu su kitų rizikos veiksnių neįrodymu reiškia, kad būtinoji antroji sąlyga šiuo atveju nėra įrodyta.

35. Nors apeliantė prašomą laikinąją apsaugos priemonę formaliai įvardija kaip ribotos apimties, tačiau jos turinys iš esmės reiškia maksimalų atsakovės piniginių lėšų ir turto suvaržymą reikalavimo sumos ribose iki galutinio teismo sprendimo įsiteisėjimo. Toks draudimas negali būti grindžiamas vien deklaratyviu apeliantės teiginiu, kad šios priemonės taikymas nepagrįstai ar neproporcingai nevaržys nei atsakovės, nei kitų asmenų interesų. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas turi būti tiksliai proporcingas grėsmei, nes kitaip būtų pažeidžiamos šalių procesinės teisės ir nuosavybės neliečiamumo principas.

36. Pažymėtina, kad laikinųjų apsaugos priemonių institutas nėra skirtas atsakovės turto paieškoms ar jo kaupimui / išlaikymui, ateityje palengvinant sprendimo įvykdymą sulaikyto arba sukaupto turto sąskaita. Laikinųjų apsaugos priemonių instituto paskirtis yra ne kaupiamoji, o konservacinė, jas taikant tik tada, kai esama duomenų apie nesąžiningus ketinimus išvengti išieškojimo pagal būsimą teismo sprendimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-262-464/2019). Asmens turtinė padėtis ir turtinio pobūdžio reikalavimo pareiškimas savaime nėra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Finansinis nepajėgumas įvykdyti sprendimą ir asmens nenorėjimas ar vengimas jį įvykdyti yra skirtingos situacijos, ir tik antrosios situacijos atveju prevenciniais tikslais galėtų būti taikomi disponavimo turtu apribojimai. Jeigu būtų vertinama kitaip, teismai galėtų taikyti tokio pobūdžio ribojimus iš esmės kiekvienoje byloje, kurioje yra pareikštas reikalavimas dėl didelės sumos priteisimo, o tai akivaizdžiai neatitiktų šio procesinio instituto paskirties bei jo taikymo išimtinumo (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. birželio 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e2-748-553/2018; 2019 m. sausio 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e2-136-370/2019).

37. Įvertinus nurodytus duomenis, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad apeliantės atskirojo skundo argumentai, kurie iš esmės tapatūs jos prašymui dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, grindžiami iš esmės abstrakčiomis prielaidomis ir bendrais svarstymais apie galimą atsakovės prievolių nevykdymą, tačiau ne konkrečiais, individualizuotais duomenimis, kurie leistų daryti pagrįstą išvadą, kad šioje byloje egzistuoja reali grėsmė galimai apeliantei palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad apeliantė neįvykdė CPK 144 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos pagrįsti, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, galimai apeliantei palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti.

38. Apibendrindamas išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas padaro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, netenkinęs ieškovės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, tinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, o atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamos nutarties panaikinti ar pakeisti, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

39. Kiti atskirajame skunde ir atsiliepime išdėstyti argumentai esminės reikšmės, vertinant skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, neturi, todėl apeliacinės instancijos teismas jų neanalizuoja ir nevertina (CPK 2, 3, 7, 178, 185 straipsniai). Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą, kai yra atskleista bylos esmė, neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, veikdama Panevėžio apygardos teismo vardu, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Alytaus apylinkės teismo 2025 m. lapkričio 26 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėja Edita Šliumpienė