- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-12-16
- Bylos Nr.
- e2A-2263-921/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00853-2023-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Edvardas Paliokas, Tomas Romeika, Jurgita Sujetienė
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „MVP Lietuva“
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Edvardo Palioko, Tomo Romeikos ir Jurgitos Sujetienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės likviduojamos uždarosios akcinės bendrovės „Bajoras“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. birželio 23 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-297-905/2025 pagal ieškovės likviduojamos uždarosios akcinės bendrovės „Bajoras“ patikslintą ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „MVP Lietuva“ dėl reikalavimų įskaitymo pripažinimo negaliojančiu ir skolos bei palūkanų priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė likviduojama uždaroji akcinė bendrovė (toliau – LUAB) „Bajoras“ (toliau – ir ieškovė) ieškiniu prašė: pripažinti negaliojančiu priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą už bendrą 46 876,53 Eur sumą pagal atsakovės UAB „MVP Lietuva“ išrašytas PVM sąskaitas faktūras ACS Nr. 1812013 ir Nr. 1811015 taip pat pagal ieškovės išrašytas PVM sąskaitas faktūras BAJ Nr. 2015860, Nr. 2015882, Nr. 2015860 ir Nr. 2015825; priteisti iš atsakovės 55 622,90 Eur skolą, 15 745,08 Eur palūkanų nuo laiku neįvykdytos prievolės ir šešių procentų procesines palūkanas.
2. Nurodė, kad ieškovė laikotarpiu nuo 2018 m. liepos 16 d. iki 2018 m. spalio 31 d. už atliktus statybos rangos darbus išrašė ir pateikė atsakovei apmokėti PVM sąskaitas faktūras už bendrą 87 133,34 Eur sumą, tačiau atsakovė sumokėjo tik 31 510,44 Eur, todėl liko skolinga 55 622,90 Eur. Nors atsakovė nurodė, kad šalys susitarė atlikti tarpusavio priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą ir 2018 m. lapkričio 29 d. buvo atliktas įskaitymas už 418,78 Eur, o 2018 m. gruodžio 31 d. įskaitymas už 46 876,53 Eur sumą, tačiau, ieškovės įsitikinimu, įskaitymas galėjo būti įvykdytas tik 2019 m. gegužės 17 d. ir tokiu įskaitymu buvo iš esmės pažeistos kitų ieškovės kreditorių teisės, nes atsakovei buvo suteiktas neteisėtas ir nesąžiningas prioritetas. Ieškovės teigimu, atsakovė žinojo apie ieškovės ilgalaikes finansines problemas. Anot ieškovės, ji turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę į atsakovę, nes šalių neva pasirašytas įskaitymo sandoris, kuris neatitinka atsakovės buhalterinės apskaitos duomenų, buvo neva įvykdytas tuo metu, kai ieškovė jau buvo nemoki. Ieškovė neprivalėjo sudaryti įskaitymo sandorio, o turėjo gauti pinigines lėšas už atliktus darbus, tačiau dėl piktavališko susitarimo buvo sudarytas įskaitymo sandoris, toliau atsakovei nepervedant piniginių lėšų jau po to, kai buvo sudarytos rangos sutartys, į atsiskaitymo mechanizmą įtraukiant ir UAB „Launeva“. Atsakovės išrašytos PVM sąskaitos faktūros ACS Nr. 1812013 apmokėjimo terminas nebuvo suėjęs ir atsakovė neturėjo reikalavimo ieškovei pagal šią PVM sąskaitą faktūrą. Įskaitymo sandoris negalėjo būti įvykdytas 2018 m. gruodžio 31 d., nes šalių sudaryta rangos sutartis numatė 30 dienų atsiskaitymo terminą. Į bylą nepateikta jokio dokumento, sudaryto 2018 m. lapkričio 29 d. ar kita data, kuriuo šalys būtų įvykdę įskaitymo sandorį už 418,78 Eur sumą, todėl ieškovė tokio sandorio net neginčija, nes jis nebuvo įvykdytas.
Atsiliepimas
3. Atsakovė atsiliepimu prašė ieškinį atmesti ir skirti ieškovei maksimalią baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, pareiškiant aiškiai nepagrįstą ieškinį. Nurodė, kad šalys, bendradarbiaudamos statybos rangos srityje, susitarė dėl tarpusavio atsiskaitymų tiek mokant pinigais, tiek atliekant priešpriešinių reikalavimų įskaitymus. Atsakovė pažymėjo, kad ji atliko ieškovei mokėjimų už 31 510,44 Eur taip pat 2018 m. lapkričio 29 d. ir 2018 m. gruodžio 31 d. atliko priešpriešinių reikalavimų įskaitymus už 418,78 Eur ir 46 876,53 Eur sumas, tačiau net ir po šių atsiskaitymų 2018 m. gruodžio 31 d. ieškovės skola atsakovei sudarė 122 906,34 Eur, t. y. ne atsakovė buvo skolinga ieškovei, bet ieškovė buvo skolinga atsakovei. Nurodytų įskaitymu atlikimas buvo įformintas 2019 m. gegužės 17 d. šalių pasirašytu tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktu ir papildomai patvirtintu 2019 m. spalio 10 d. tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktu. Kadangi ieškovės iniciatyva buvo panaikinta („anuliuota“) ieškovės pateikta atsakovei apmokėti 2018 m. liepos 16 d. PVM sąskaita faktūra BAJ 2015814 už 8 327,59 Eur sumą, atsakovė neturi pareigos šią sąskaitą apmokėti. Atsakovė PVM sąskaitą faktūrą ACS Nr. 1812013 pateikė ieškovei apmokėti pagal 2018 m. lapkričio 5 d. rangos sutartį, kurios 2.2 punkte nustatytas ieškovės įsipareigojimas sąskaitą apmokėti per 30 kalendorinių dienų nuo jos gavimo, todėl įskaitymo atlikimo metu ieškovės prievolės įvykdymo terminas yra laikomas suėjusiu. Atsakovė pabrėžė, kad ginčijami įskaitymai sudaryti ir įforminti bendra šalių suderinta valia, nepažeidžiant nei norminių teisės aktų, nei sutarčių. Atliekant įskaitymus nebuvo pažeistos ieškovės kreditorių teisės, nes iš atsakovės atliktų darbų ieškovė gavo naudos, be kita ko, iš užsakovo gavo atsiskaitymą. Atsakovės teigimu, ji nežinojo apie tuometinius ieškovės finansinius sunkumus.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2025 m. birželio 23 d. sprendimu ieškinį atmetė, atmetė atsakovės prašymą dėl baudos skyrimo, priteisė atsakovei iš ieškovės 5 675,90 Eur bylinėjimosi išlaidas.
5. Bylos duomenis teismas nustatė, kad ginčo šalys 2018–2019 metais buvo sudariusios tiek žodinių, tiek rašytinių tarpusavio susitarimų dėl statybos rangos darbų tam tikruose objektuose. Nors į bylą pateikta (tik) 2018 m. lapkričio 5 d. rangos sutartis Nr. DAI3.2018.11.05 (toliau – ir rangos sutartis Nr. 1), kuria atsakovė (tuometis įmonės pavadinimas UAB „AIRCS“) įsipareigojo ieškovei atlikti tam tikrų darbų, tačiau atsakovei anksčiau išrašytos ieškovės sąskaitos (pvz., 2018 m. liepos 16 d. PVM sąskaita faktūra BAJ Nr. 2015814) patvirtina, kad šalių tarpusavio santykiai pagal žodinius susitarimus buvo susiklostę ir iki 2018 m. lapkričio 5 d. rašytinės sutarties sudarymo.
6. Teismas pažymėjo, kad norminiai teisės aktai neįtvirtina reikalavimų juridinių asmenų įskaitymus ir (arba) įskaitymus už tam tikrą sumą atlikinėti tik rašytine forma. Taigi, įskaitymas gali būti atliekamas ir vienos šalies žodiniu pareiškimu.
7. Nors ieškovė ir apeliavo į tam tikrus atsakovės buhalterinės apskaitos netikslumus-neatitikimus, tačiau teismas vertino, kad tokie formalaus-biurokratinio pobūdžio argumentai nepaneigia būtent abiejų santykio šalių tuo metu egzistavusios suderintos valios atlikti nagrinėjamus įskaitymus – nei tuometė ieškovės įmonės buhalterė, pasirašiusi 2019 m. gegužės 17 d. tarpusavio atsiskaitymo suderinimo aktą, nei tuometis ieškovės įmonės vadovas S. K., pasirašęs 2019 m. spalio 10 d. tarpusavio atsiskaitymo suderinimo aktą, ir apklaustas kaip liudytojas teismo posėdžio metu, neneigė, neginčijo šalių užfiksuoto tarpusavio skolų balanso po atsakovės atliktų įskaitymų.
8. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad atsakovė įrodė jos atliktą(-us) įskaitymą(-us) už bendrą 47 295,31 Eur sumą (418,78 Eur + 46 876,53 Eur), tokias aplinkybes patvirtina ir vėliau sudaryti 2019 m. gegužės 17 d. ir 2019 m. spalio 10 d. tarpusavio atsiskaitymo suderinimo aktai, kuriuose šalių tarpusavio skolos nurodomos jau atsižvelgus į aptariamus įskaitymus.
9. Teismas pažymėjo, kad šalių pasirašyto 2019 m. gegužės 17 d. dokumento nedaro negaliojančiu ieškovės akcentuojama aplinkybė, kad šį dokumentą ieškovės įmonės buhalterė pasirašė tuo metu, kai jai buvo suteiktos atostogos. Aplinkybę, kad aptariamą aktą buhalterė pasirašė būtent akte nurodytą dieną (o ne vėliau), patvirtino ir liudytojas S. K.. Teismas kartu pažymėjo, kad pastaroji aplinkybė neturi įtakos įmonės civiliniams teisiniams santykiams su trečiaisiais asmenimis, šiuo konkrečiu atveju – santykiams su atsakove.
10. Teismas nustatė, kad PVM sąskaitas faktūras ACS Nr. 1811015 ir ACS Nr. 1812013 atsakovė išrašė 2018 m. lapkričio 30 d. ir gruodžio 31 d. už jos atliktus darbus pagal rangos sutartį Nr. 1. Pagal šios rangos sutarties Nr. 1 2.2 punktą ieškovė įsipareigojo už atliktus darbus atsiskaityti per 30 dienų nuo sąskaitos gavimo. Kadangi atsakovės nurodomą įskaitymo atlikimo dieną (2018 m. gruodžio 31 d.) ieškovė jau turėjo pareigą apmokėti nurodytas dvi sąskaitas (nors 2018 m. gruodžio 31 d. šių sąskaitų apmokėjimo terminas dar ir nebuvo pradelstas), teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamų įskaitymų atlikimo metu ieškovė jau turėjo pareigą atsiskaityti su atsakove. Todėl teismas konstatavo, kad atsakovės nurodomų įskaitymų atlikimo metu atsakovė turėjo atitinkamas reikalavimo teises ieškovės atžvilgiu, o ieškovė turėjo įsipareigojimų atsakovei.
11. Teismas pažymėjo, kad nors ieškovės vadovas žodžiu buvo nurodęs atsakovės vadovui apie prastą finansinę padėtį, tačiau ieškovės vadovas iškilusius finansinius sunkumus vertino kaip laikinus. Teismas pritarė atsakovės argumentams, kad atsakovė, vykdydama jai pavestus statybos rangos darbus, galėjo matyti tuose pačiuose (bendruose) objektuose sklandžiai vykdomus ieškovės įmonės darbus, kurie nesudarė atsakovei pagrindo ar prielaidų manyti, jog ieškovės įmonę tuo metu jau buvo ištikę didelio masto turtiniai ar finansiniai sunkumai, juolab kad ieškovė tuo metu jau buvo nemoki. Be to, ieškovės nurodomi teismų ir antstolių sistemų duomenys apie tuo metu ieškovės įmonei iškeltas civilines bylas ir (arba) antstolių vykdytus skolų išieškojimus nepriskirtini viešiems, lengvai pasiekiamiems duomenims, juolab atsakovė neturėjo pareigos, kaip tokios, prieš sudarydama sandorius su ieškove ir (arba) vykdydama jau sudarytus sandorius tikrinti teismų ir (arba) antstolių sistemų duomenis apie ieškovę. Todėl teismas atmetė kaip nepagrįstus ieškovės argumentus, kuriais ji apeliavo į atsakovės nesąžiningumą, sudarant ginčijamus įskaitymus.
12. Teismas pažymėjo ir tai, kad apklausti liudytojai iš esmės patvirtino atsakovės atsikirtimus, kad pati ieškovė iš atsakovės atsiėmė pateiktą 2018 m. liepos 16 d. PVM sąskaitą faktūrą BAJ Nr. 2015814 už 8 327,59 Eur sumą, kad vietoje šios sąskaitos vėliau atsakovei buvo pateikta nauja papildyta sąskaita ir, kad toks sąskaitos atsiėmimas pačios ieškovės nebuvo įformintas teisės aktų nustatyta tvarka. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad atsakovė paneigė, o ieškovė, atitinkamai, neįrodė atsakovės pareigos apmokėti aptariamą sąskaitą.
13. Nustatęs paminėtas aplinkybes, teismas atmetė ieškinį kaip nepagrįstą, t. y. ieškovei neįrodžius visų būtinųjų actio Pauliana taikymo sąlygų – neįrodžius atsakovės nesąžiningumo ir, atitinkamai, atsakovei įrodžius egzistavusią ieškovės pareigą atsiskaityti su atsakove (apmokėti sąskaitas ACS Nr. 1811015 ir ACS Nr. 1812013), taip pat atsakovei paneigus pareigą apmokėti ieškovės 2018 m. liepos 16 d. PVM sąskaitą faktūrą BAJ Nr. 2015814.
14. Ieškinį atmetus, atsakovei iš ieškovės teismas priteisė 5 675,90 Eur išlaidas advokato pagalbai apmokėti.
15. Spręsdamas dėl baudos ieškovei skyrimo, teismas pažymėjo, kad sprendime nurodyti motyvai, kad atsakovei vis dėlto buvo žinoma apie tam tikrus ieškovės įmonės finansinius sunkumus, leidžia teigti, jog ieškinio reikalavimai nebuvo pareikšti piktnaudžiaujant procesinėmis teisėmis, juolab kad ieškovė (ieškovės vardu veikianti nemokumo administratorė) tam tikrą laiką neturėjo visų reikalingų su bankrutuojančios įmonės veikla susijusių dokumentų. Atsižvelgdamas į tai, teismas atmetė kaip nepagrįstą atsakovės procesinį prašymą dėl baudos ieškovei skyrimo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
16. Apeliaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. birželio 23 d. sprendimą, bylą grąžinti nagrinėti iš naujo pirmos instancijos teismui ir priteisti iš atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliaciniame skunde nurodomi šie esminiai argumentai:
16.1. Teismo sprendimas nemotyvuotas. Teismas visiškai nevertinto nei šalių nurodytų aplinkybių, nei jas pagrindžiančių ar paneigiančių įrodymų. Teismas, priimdamas sprendimą, iš esmės apsiribojo tik tam tikrų liudytojų teiktais paaiškinimais, tačiau neištyrus bei neįvertinus byloje esančių įrodymų, tai nulėmė netinkamo sprendimo priėmimą.
16.2. Teismo išvados, kad atsakovė paneigė, o ieškovė neįrodė atsakovės pareigos apmokėti 2018 m. liepos 16 d. PVM sąskaitą faktūrą BAJ Nr. 2015814, neatitinka byloje esančių rašytinių įrodymų bei neatitinka elementarių teisinių principų. Teismas tokias išvadas padarė, vertindamas liudytojų parodymus, tačiau nepaaiškino kokiu teisiniu pagrindu remdamasis jis atsisakė įvertinti tiek ieškovės, tiek atsakovės pateiktus rašytinius įrodymus, kurie patvirtina visiškai priešingas išvadas. Byloje buvo pateikti įrodymai, kad PVM sąskaita faktūra BAJ Nr. 2015814 buvo išrašyta atliktų darbų akto Nr. 2018-07, kurį yra pasirašęs atsakovės atstovas, pagrindu. Todėl teismo išvados, kad byloje buvo paneigta atsakovės prievolė apmokėti PVM sąskaitą faktūrą BAJ Nr. 2015814, neatitinka byloje esančio atliktų darbų akto Nr. 2018-07.
16.3. Teismo neteisingas konstatavimas, kad ieškovė neįrodė atsakovės pareigos apmokėti PVM sąskaitą faktūrą BAJ Nr. 2015814, lėmė ir neteisingą atsakovės (ne)sąžiningumo įvertinimą, kadangi teismas visiškai neįvertino tiek atsakovės elgesio ginčo laikotarpiu, tiek bylos nagrinėjimo metu, darant korekcijas savo buhalteriniuose registruose, siekiant nuslėpti bylai reikšmingas aplinkybes.
16.4. Teismas visiškai nevertino byloje esančių rašytinių įrodymų, o tiesiog pritarė atsakovės deklaratyvaus pobūdžio teiginiams, kurie prieštarauja byloje esantiems rašytiniams įrodymams. Tai lėmė, kad bylos esmė buvo neatskleista ir byla buvo netinkamai išnagrinėta.
16.5. Teismas pažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, neįvertinęs byloje esančių įrodymų patikimumo.
16.6. Teismas akcentavo, kad įskaitymai atsakovės įmonėje buvo (faktiškai) atlikti 2018 m. gruodžio 31 d., tačiau pagal įtvirtintą teisinį reglamentavimą teismas privalėjo nustatyti ne tai, kada atsakovės buhalterė, vyr. buhalterė, vadovas ar akcininkas galvojo įvykdę įskaitymą, o kada toks įskaitymas, kaip vienas iš prievolių pabaigos būdų, realiai buvo įvykdytas ir atsakovės prievolė(-ės) ieškovei pasibaigė. Tik nustačius įskaitymo įvykdymo datą, buvo galima tinkamai įvertinti, ar įskaitymo sandoris (ne)pažeidė ieškovės kreditorių teises. Atsakovė siekė „paankstinti“ įskaitymo datą iš 2019 m. gegužės 17 d. į 2018 m. gruodžio 31 d., taip pateisinti įskaitymo sandorį tuo faktu, jog 2018 m. gruodžio 31 d. ieškovė buvo susidūrusi tik su laikino pobūdžio finansiniais sunkumais. Byloje nebuvo pateiktas atsakovės pranešimas apie atliekamą įskaitymą, kuris ieškovei būtų pateiktas 2018 metais, ar kitas dokumentas, kuris neabejotinai patvirtintų faktą, jog įskaitymas buvo įvykdytas 2018 metais. Ieškovės nuomone, byloje buvo įrodyta, kad įskaitymas buvo atliktas 2019 m. gegužės 17 d. ir būtent šiuo laikotarpiu ieškovė buvo susidūrusi ne tik su laikino, bet su nuolatinio pobūdžio finansiniais sunkumais ir buvo nemoki įmonė.
16.7. Tai, kad įskaitymo sandoris negalėjo būti įvykdytas vienašaliu atsakovės pranešimu (net ir žodiniu), patvirtina tai, kad atsakovė negalėjo atlikti įskaitymo pagal jos išrašytą PVM sąskaitą faktūrą ACS Nr. 1812013, kadangi šios PVM sąskaitos faktūros apmokėjimo terminas 2018 m. gruodžio 31 d. nebuvo pasibaigęs. Minėtą PVM sąskaitą faktūrą atsakovė ieškovei išrašė tik 2018 m. gruodžio 31 d., ieškovė minėtą sąskaitą faktūrą turėjo apmokėti per 30 d., t. y. iki 2019 m. sausio 30 d. Byloje nepateikta įrodymų, kad ieškovė pritarė įskaitymo sandorio įvykdymui pagal PVM sąskaitą faktūrą ACS Nr. 1812013, kurios apmokėjimo terminas nebuvo suėjęs, todėl tik atsakovės sprendimu toks įskaitymo sandoris negalėjo būti įvykdytas.
16.8. Teismas visiškai nevertinto, kad 46 876,53 Eur įskaitymas negalėjo būti įvykdytas, nes jį atlikti draudė atsakovės ir jungtinės veiklos partnerių ieškovės bei UAB „Launeva“ 2018 m. lapkričio 6 d. sudaryta rangos sutartis Nr. DAI3.2018.11.06 (toliau – ir rangos sutartis Nr. 2).
16.9. Teismas visiškai nevertino, kad tą pačią dieną – 2019 m. gegužės 17 d.– buvo parengti du tarpusavio atsiskaitymo suderinimo aktai (tarpusavio atsiskaitymo suderinimo aktas, kuriame fiksuoti duomenys 2018 m. gruodžio 31 d., bei tarpusavio atsiskaitymo suderinimo aktas, kuriame fiksuoti duomenys 2019 m. kovo 31 d.), tačiau realiai nebuvo būtinybės rengti tokius du dokumentus tą pačią dieną, kuriuose, be visa kito, buvo pateikti vienas kitam prieštaraujantys duomenys.
16.10. Atsakovės PVM sąskaitos faktūros ACS Nr. 1811017 pašalinimas iš Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) ISAF posistemio 2019 m. gegužės 15 d. ir 2019 m. balandžio 30 d., PVM sąskaitos faktūros ACS Nr. 1904014 neįtraukimas į tarpusavio atsiskaitymo suderinimo aktą bei ieškovės vyr. finansininkės motinystės atostogos tarpusavio atsiskaitymo suderinimo aktų pasirašymo dieną, priešingai nei sprendė teismas, yra esminės aplinkybės, paneigiančios teismo išvadą apie 46 876,53 Eur įskaitymą 2018 m. gruodžio 31 d.
16.11. Ieškovės nuomone, byloje įrodyta, kad įskaitymas buvo atliktas 2019 m. gegužės 17 d., kai ieškovė buvo susidūrusi su nuolatinio pobūdžio sunkumais ir buvo nemoki. Ieškovės padėtis nuo 2018 m. blogėjo, tai patvirtina 2019 m. inicijuotos vykdomosios ir civilinės bylos. Atsakovei buvo žinoma apie ieškovės sunkią finansinę padėtį, todėl atsakovė, atlikdama įskaitymą, siekė gauti pranašumą, lyginant su kitais ieškovės kreditoriais.
Atsiliepimas
17. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas, parirtas apeliacinės instancijos teisme. Atsiliepimas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
Motyvuojamoji dalis
17.1. Priešingai nei apeliaciniame skunde teigia ieškovė, sprendimas tinkamai motyvuotas ir šiuo požiūriu laikytinas pagrįstu bei teisėtu.
17.2. Priešingai nei apeliaciniame skunde teigia ieškovė, teismas, priimdamas sprendimą, vertino visus be išimties byloje surinktus ir teisingam ginčo išsprendimui aktualius įrodymus. Šių įrodymų visetas paneigė ieškovės nemokumo administratoriaus teismui siūlytą, formalų, pažodinį, dokumentų interpretavimą, neatsižvelgiant į tokius dokumentus surašiusių ar jų pasirašyme dalyvavusių asmenų parodymus bei kitus byloje surinktus rašytinius įrodymus. Nors ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai, kurių patikimumu negalima abejoti, prieštaravo atsakovės paaiškinimams ir liudytojų parodymams, tačiau tokių prieštaravimų nekonkretizavo.
17.3. Byloje nėra nė vieno įrodymo, patvirtinančio teismui ieškovė dėstomą PVM sąskaitos faktūros BAJ Nr. 2015814 ir ją lydėjusio atliktų darbų akto Nr. 2018-07 turinio interpretaciją. Vien tai, kad ieškovė, pažeisdama teisės aktų reikalavimus, neišrašė atsakovei kreditinės PVM sąskaitos faktūros ir pati atsiėmė iš atsakovės PVM sąskaitą faktūrą BAJ Nr. 2015814 ir ją lydėjusį atliktų darbų aktą Nr. 2018-07, nereiškia, kad atsakovė turi pareigą ją apmokėti.
17.4. Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad teismas, pripažinęs ginčijamus įskaitymus teisėtais, nepagrįstai nepriteisė iš atsakovės ieškovės naudai 8 746,37 Eur (skirtumo tarp ieškovo nurodytos atsakovės skolos ir atsakovės ieškovei sumokėtos pinigais bei įskaitytos pinigų sumos). Atsakovė pažymi, kad PVM sąskaita faktūra BAJ Nr. 2015814 ir joje nurodytą pinigų sumą be PVM (8 327,37 Eur), ieškovės iniciatyva buvo anuliuota ir atsakovė neturėjo pareigos mokėti ieškovei joje nurodytos pinigų sumos.
17.5. Apeliaciniame skunde klaidingai nurodoma, jog šalys atliko tik 46 876,53 Eur įskaitymą. Šalių procesiniai dokumentai patvirtina, jog šalys atliko du įskaitymus 46 876,53 Eur ir 418,78 Eur, bendrai 47 295,31 Eur sumai. Teismui pripažinus ieškovės ginčytus 46 876,53 Eur ir 418,78 Eur įskaitymus teisėtais, šalys skolų viena kitai neturi.
17.6. Ieškovė nepagrįstai teigia, kad priešingai nei sprendė teismas, 46 876,53 Eur įskaitymas buvo atliktas ne 2018 m. gruodžio 31 d., o 2019 m. gegužės 17 d. Tačiau tokią išvadą ieškovė grindžia jai naudingu byloje esančių rašytinių įrodymų turinio interpretavimu. Atsakovės nuomone, teismas teisingai nustatė įskaitymų datą ir tokią išvadą tinkamai pagrindė.
17.7. Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad šalimis nebuvo būtinybės pasirašyti du tarpusavio skolų suderinimo aktus. Atsakovė pažymi, kad būtinybė šalims 2019 m. gegužės 17 d. pasirašyti tarpusavio skolų suderinimo aktus kilo siekiant įsitikinti, kad ieškovės buhalterinėje apskaitoje esantys duomenis sutampa su atsakovės buhalterinėje apskaitoje esančiais duomenimis. Šalys, pasirašydamos aktus, patvirtino 2018 m. gruodžio 31 d. įvykusį 46 876,53 Eur įskaitymą. Todėl, priešingai nei teigia ieškovė, pirmasis aktas nebuvo surašytas tikslu atlikti 46 876,53 Eur įskaitymą, nes toks sandoris šalių bendra suderinta valia, kaip ir nurodė teismas sprendime žodine forma, jau buvo įvykęs dar 2018 m. gruodžio 31 d.
17.8. Priešingai nei teigia ieškovė apeliaciniame skunde, atsakovė 2018 m. gruodžio 31 d. turėjo reikalavimo teisę į ieškovę pagal atsakovės 2018 m. gruodžio 31 d. ieškovei išrašytą PVM sąskaitą faktūrą ACS Nr. 1812013. Sutarties 2.2. punkte numatyta, kad sąskaitoje nurodytą pinigų sumą ieškovė įsipareigoja sumokėti per 30 kalendorinių dienų nuo jos gavimo, t. y. ne vėliau nei per 30 kalendorinių dienų nuo jos gavimo dienos, o ne, kaip teigiama ieškovė apeliaciniame skunde, trisdešimtą dieną nuo jos gavimo.
17.9. Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad ieškovės 46 876,53 Eur įskaitymas nebuvo galimas, nes jį atlikti draudė atsakovės ir jungtinės veiklos partnerių ieškovės bei UAB „Launeva“ sudaryta rangos sutartis Nr. DAI3.2018.11.06. Pagal minėtą sutartį atsakovė įsipareigojo ieškovei atlikti 552 442,95 Eur įskaitant PVM, kainos rangos darbus bei šalys ir UAB „Launeva“ susitarė mainyti 363 953,31 Eur, įskaitant PVM, kainos rangos darbus į atsakovė ieškovei atliktus analogiškos kainos rangos darbus. Tai reikštų, kad skirtumą tarp mainomų darbų ir atsakovės įsipareigotų atlikti rangos darbų kainos (188 489,64 Eur) ieškovė privalėjo sumokėti atsakovei pinigais. Todėl šalys turėjo teisę atlikti 46 876,53 Eur įskaitymą.
17.10. Atsakovei nėra aišku kokią įtaką sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui turi ieškovės nurodytos aplinkybės dėl PVM sąskaitos faktūros ACS Nr. 1811017 pašalinimo iš VMI ISAF posistemio 2019 m. gegužės 15 d. ir 2019 m. balandžio 30 d. PVM sąskaitos faktūros ACS Nr. 1904014 neįtraukimas į tarpusavio atsiskaitymo suderinimo aktą bei ieškovės vyr. finansininkės motinystės atostogos tarpusavio atsiskaitymo suderinimo aktų pasirašymo dieną. Tuo pačiu pažymi, kad bylos duomenimis nustatyta, jog ieškovės vyr. finansininkė pasirašė tarpusavio atsiskaitymo suderinimo aktus, nes būdama motinystės atostogose ir toliau tvarkė ieškovės buhalterinę apskaitą.
Žemesnės instancijos teismas
17.11. Nepagrįstai apeliacinio skundo argumentas, kad teismas nepagrįstai pripažino įskaitymus teisėtais, nes įskaitymas įvyko 2019 m. gegužės 17 d., kuomet ieškovė buvo susidūrusi su nuolatinio pobūdžio finansiniais sunkumais. Teismas šią sprendimo dalį tinkamai motyvavo. Byloje ginčijami įskaitymai jų sudarymo metu nebuvo draudžiami, atitiko įprastą verslo praktiką, nepaisant to, kad jų sudarymo metu ieškovė turėjo įsipareigojimų ir kitiems kreditoriams.
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
18. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų.
19. Nustatyta, kad ieškovė ir atsakovė 2018–2019 m. turėjo tiek žodinių, tiek rašytinių rangos teisinių santykių. Ieškovė kreipėsi į teismą su pradiniu ieškiniu, nurodydama, kad už atliktus statybos darbus pagal atliktų darbų aktus išrašė ir pateikė atsakovei PVM sąskaitas faktūras, kurių bendra suma 87 133,34 Eur. Atsakovė sumokėjo ieškovei tik 31 510,44 Eur, todėl likusią sumą, t. y. 55 622,90 Eur, prašė priteisti iš atsakovės. Atsakovė su ieškovės ieškiniu nesutiko, nurodė, kad šalys atliko tarpusavio priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymus, taip pat vieną išrašytą PVM sąskaitą faktūrą ieškovė savo iniciatyva anuliavo, dėl šių priežasčių atsakovė nėra skolinga ieškovei.
20. Ieškovė pateikė patikslintą ieškinį, kuriuo prašė: pripažinti negaliojančiu atliktą priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą bendrai 46 876,53 Eur sumai pagal atsakovės išrašytas PVM sąskaitas faktūras ACS Nr. 1812013 ir 1811015 bei ieškovės išrašytas PVM sąskaitas faktūras BAJ Nr. 2015860, 2015882, 2015860 ir 2015825; priteisti ieškovei iš atsakovės 55 622,90 Eur skolą, 15 745,08 Eur palūkanas, 6 proc. dydžio metines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.
21. Pirmosios instancijos teismas ieškovės patikslintą ieškinį atmetė. Ieškovė pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo: panaikinti sprendimą ir bylą grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.
22. Taigi, apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo buvo atmestas ieškovės patikslintas ieškinys dėl įskaitymo pripažinimo negaliojančiu ir skolos priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
23. Toliau teisėjų kolegija, neperžengdama apeliaciniame skunde nurodytų ribų, pasisako dėl pagrindinių apeliacinio skundo argumentų.
Dėl sprendimo motyvų
24. Ieškovė apeliaciniame skundė nurodo, kad ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepakankamai motyvuotas. Pažymima, kad visi motyvai ir išvados buvo sutalpinti viename puslapyje, nepaisant to, kad byla buvo sudėtinga, pateikti didelės apimties įrodymai, buvo keliami sudėtingi teisės aiškinimo ir taikymo klausimai.
25. Teismo sprendimas turi būti pagrįstas ir teisėtas (CPK 263 straipsnis). Šie reikalavimai taikytini visų instancijų teismų priimamiems sprendimams ir yra susiję su įstatymu pavesta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimamą sprendimą, t. y. jį pagrįsti faktiniais ir teisiniais argumentais (CPK 270, 331 straipsniai).
26. CPK 270 straipsnio 4 dalyje yra įtvirtinta, kad motyvuojamojoje sprendimo dalyje glausta forma turi būti nurodoma: 1) teismo nustatytos bylos aplinkybės; 2) įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimas; 3) argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus;4) įstatymai ir kiti teisės aktai, kuriais teismas vadovavosi, bei kiti teisiniai argumentai.
27. Aplinkybė, kad teismas sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje detaliai neatsakė į kiekvieną dalyvaujančių byloje asmenų išdėstytą argumentą, neaptarė kiekvienos jų nurodytos aplinkybės ar pateikto įrodymo, nesudaro pagrindo visais atvejais vertinti, kad teismo sprendimas yra nemotyvuotas ir nepagrįstas. Tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudencijoje, tiek kasacinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandų Karalystę, peticijos Nr. 288; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-408-687/2018, 40 punktas).
28. Kasacinio teismo išaiškinta, kad jei teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje argumentuotai atsakyta į pagrindinius išnagrinėto ginčo aspektus, tai negali būti pagrindas vien dėl formalių pažeidimų panaikinti iš esmės teisingą teismo sprendimą. Vertinant, ar sprendimas (nutartis) yra visiškai nemotyvuotas, atsižvelgtina į dalyvaujančių byloje asmenų byloje pateiktus reikalavimus. Dėl teismo išdėstytų argumentų pakankamumo turi būti sprendžiama įvertinus, ar materialieji ar procesiniai bylos aspektai, dėl kurių teismas nepasisakė, yra tokie svarbūs, kad dėl jų galėjo būti priimtas neteisingas sprendimas dėl bylos esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-492/2014).
29. Teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiamame sprendime buvo atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus (tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, jų pagrindus, atliktus vienarūšių reikalavimų įskaitymo sandorius, jų (ne)teisėtumą, ieškovės reikalavimo priteisti skolą pagrįstumą ir kt.). Dėl šios priežasties sutikti su apeliantės argumentais, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepakankamai motyvuotas, nėra jokio pagrindo.
Dėl įrodymų vertinimo ir jų (ne)patikimumo
30. Ieškovė kelia klausimą dėl byloje esančių įrodymų įvertinimo ir jų patikimumo. Ieškovė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas apsiribojo tik tam tikrų liudytojų parodymais, neištyrė ir neįvertino ieškovės pateiktų rašytinių įrodymų. Be to, ieškovės nuomone, pirmosios instancijos teismas vadovavosi tik atsakovės pateiktas paaiškinimais ir atsakovės liudytojų parodymais, neįvertindamas to, kad šių asmenų parodymai prieštaravo byloje esantiems rašytiniams įrodymams, kurių patikimumu nėra pagrindo abejoti.
31. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais.
32. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį, įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu pagal byloje esančius įrodymus, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Teismas civilinei bylai reikšmingas aplinkybes nustato remdamasis įrodymais. Įrodymai – civilinei bylai reikšmingi faktiniai duomenys, gauti CPK 177 straipsnio 2 ir 3 dalyse išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis.
33. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad aplinkybė, jog asmuo, apklausiamas kaip liudytojas, gali būti suinteresuotas duoti vienai šaliai palankius parodymus, nėra pagrindas atsisakyti apklausti asmenį kaip liudytoją, jo duotų parodymų nevertinti kaip įrodymų šaltinio – įrodinėjimo priemonės, o joje esančių faktinių duomenų kaip įrodymų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-158/2008). Taigi, net ir suinteresuoti asmenys gali būti kviečiami ir apklausiami kaip liudytojai, tačiau jų parodymai turi būti įvertinami pagal visus įrodymams keliamus reikalavimus – ar jie išsamūs ir tikslūs, ar siejasi su byloje nustatinėjamomis aplinkybėmis, ar yra objektyvūs ir patikimi. Aplinkybės, kad asmuo tarnybos, darbo, asmeniniais, draugystės, verslo ar kitokiais ryšiais yra susijęs su dalyvaujančiais byloje asmenimis, teismo turi būti įvertintos ir į jas atsižvelgta sprendžiant dėl tokio asmens duotų parodymų įrodomosios galios; išvada dėl jų patikimumo darytina pagal liudytojų parodymų turinį, visų byloje esančių įrodymų visumą (CPK 185 straipsnis).
34. Teisėjų kolegija nustatė, kad pirmosios instancijos teismas vertino tiek ieškovės prašomo apklausti liudytojo S. K. (ieškovės buvusio vadovo), tiek atsakovės prašomos apklausti liudytojos Ž. N. (atsakovės buhalterinę apskaitą tvarkiusios įmonės vadovės) parodymus. Minėti liudytojai, priešingai nei nurodo ieškovė, nėra atsakovės darbuotojai. Pirmosios instancijos teismas nekonstatavo, kad minėti liudytojai davė nenuoseklius parodymus, tokių duomenų nenurodyta ir ieškovės apeliaciniame skunde. Be to, pirmosios instancijos teismas minėtų liudytojų parodymus vertino kitų rašytinių įrodymų (suderinimo akto, PVM sąskaitų faktūrų ir kt.) kontekste. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovė atkreipė dėmesį į tam tikrus buhalterinės apskaitos netikslumus ir neatitikimus, tačiau pažymėjo, kad tokie argumentai nepaneigia egzistavusios šalių valios atlikti ieškovės ginčytinus įskaitymus.
35. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas nurodyta ir nustatyta anksčiau, daro išvadą, kad nėra pagrindo sutikti su apeliantės argumentais ir konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, pažeidė įrodymų tyrimo ir (ar) vertinimo taisykles.
Dėl PVM sąskaitos faktūros BAJ Nr. 2015814
36. Ieškovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad ji neįrodė atsakovės pareigos apmokėti PVM sąskaitą faktūrą BAJ Nr. 2015814.
37. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovė 2018 m. liepos 16 d. išrašė atsakovei (tuometinis įmonės pavadinimas UAB „AIRCS“) PVM sąskaitą faktūrą BAJ Nr. 2015814, kurios suma 8 327,59 Eur, už atliktus darbus pagal atliktų darbų pažymą Nr. 2018-1 (1 t., b. l. 4). Minėta sąskaita buvo išrašyta atliktų darbų akto Nr. 2018-07, kurį yra pasirašęs atsakovės atstovas, pagrindu (1 t., b. l. 5–14).
38. Viena vertus, sutiktina su ieškovės argumentais, nurodytais apeliaciniame skunde, kad ji į bylą pateikė PVM sąskaitą faktūrą ir atliktų darbų aktą, kurio pagrindu minėta PVM sąskaita faktūra buvo išrašyta. Kita vertus, sutiktina ir su atsakovės argumentais, nurodytais atsiliepime į apeliacinį skundą, kad minėtų dokumentų išrašymas, pasirašymas, neužkerta galimybės šalims sutartinių santykių eigoje keisti pasirašytus dokumentus, juos perrašant, koreguojant ar anuliuojant.
39. Nagrinėjamu atveju apklausti liudytojai S. K. ir Ž. N. patvirtino esminį faktą: pati ieškovė iš atsakovės atsiėmė pateiktą 2018 m. liepos 16 d. PVM sąskaitą faktūrą BAJ Nr. 2015814, kurios suma 8 327,59 Eur. Svarbu pažymėti, kad minėta PVM sąskaita faktūra nėra įtraukta į buhalterinę apskaitą. Liudytojai taip pat patvirtino, kad vietoje šios sąskaitos atsakovei buvo pateiktos kitos sąskaitos faktūros. Dėl šių priežasčių nėra pagrindo nesutikti su atsakovės argumentais, kad ieškovės apeliaciniame skunde nurodyta pinigų suma, kurią atsakovė sumokėjo, paskirtyje nurodydama būtent šią sąskaitą faktūrą, buvo panaudota kitiems šalių tarpusavio įsipareigojimams ir atsiskaitymams įvykdyti.
40. Taigi, byloje esantys duomenys, kaip teisingai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, patvirtina, kad ieškovė neįrodė atsakovės pareigos apmokėti būtent atsiimtą ir pakeistą PVM sąskaitą faktūrą BAJ Nr. 2015814 buvimo.
Dėl atsakovės prievolės sumokėti 8 746,37 Eur skolą (ne)buvimo
41. Ieškovė teigia, kad byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad ji atsakovei išrašė PVM sąskaitas faktūras už laikotarpį nuo 2018 m. liepos 16 d. iki 2018 m. spalio 31 d. atliktus statybos rangos darbus, kurių bendra suma 87 133,34 Eur. Atsakovė yra sumokėjusi 31 510,44 Eur. Ieškovės nuomone, atsakovės likęs neįvykdytas įsipareigojimas yra 55 622,90 Eur (87 133,34 Eur - 31 510,44 Eur). Ieškovė tvirtina, kad net pripažinus 46 876,53 Eur sumos priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą teisėtu, likusi atsakovės prievolės dalis, sudaranti 8 746,37 Eur (55 622,90 Eur - 46 876,53 Eur), turėjo būti priteista iš atsakovės.
42. Nagrinėjamu atveju atsakovė tvirtino, kad buvo atlikti du priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymai, t. y. 46 876,53 Eur sumai ir 418 78 Eur sumai. Bendra įskaitymų suma 47 295,31 Eur. Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad atsakovė pateikė pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad atliko įskaitymus už bendrą 47 295,31 Eur sumą. Taip pat nustatyta, kad į ieškovės nurodytą bendrą 87 133,34 Eur PVM sąskaitose faktūrose nurodytą mokėtiną yra įtraukta ir PVM sąskaita faktūra BAJ Nr. 2015814, kurios suma yra 8 327,59 Eur. Ši PVM sąskaita faktūra, kaip minėta anksčiau (žr. šios nutarties 36–40 punktus) ieškovės iniciatyva buvo atsiimta iš atsakovės, todėl ieškovė neturi teisės reikalauti ją apmokėti.
43. Nesant pagrindo pripažinti atliktus vienašališkus įskaitymus negaliojančiais (žr. šios nutarties 44–74 punktus) ir nustačius, kad ieškovė atsisėmė iš atsakovės minėtą PVM sąskaitą faktūrą (žr. šios nutarties 36–40 punktus), atlikus aritmetinius veiksmus, darytina išvada, kad ieškovės reikalavimas priteisti skolą yra nepagrįstas (55 622,90 Eur (ieškovės prašoma priteisti skola) - 47 295,31 Eur (įskaitymų suma) - 8 327,59 Eur (atsiimtos PVM sąskaitos faktūros suma)) visa apimtini. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismas pagrįstai 8 746,37 Eur sumos ir nepriteisė ieškovei iš atsakovės.
Dėl 46 876,53 Eur įskaitymo
44. Ieškovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padaryta išvada, kad ieškovės ginčijami priešpriešinių reikalavimų įskaitymai faktiškai buvo atlikti 2018 m. gruodžio 31 d. Ieškovė teigia, kad byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad įskaitymas buvo įvykdytas 2018 m. Priešingai, ieškovė nurodo, kad byloje esantis tarpusavio atsiskaitymo suderinimo aktas buvo sudarytas ir pasirašytas 2019 m. gegužės 17 d. Be to, tai, kad atsakovė negalėjo atlikti įskaitymo pagal atsakovės išrašytą PVM sąskaitą faktūrą ACS Nr. 1812013 patvirtina ir tai, kad minėtos PVM sąskaitos faktūros apmokėjimo terminas 2018 m. gruodžio 31 d. nebuvo pasibaigęs. Be to, atsakovės teigimu, atlikti įskaitymą ribojo tarp šalių sudaryta kita sutartis.
45. Įskaitymas – vienas iš įstatyme įtvirtintų prievolės pasibaigimo būdų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.130 straipsnio 1 dalis).
46. Kaip nurodoma kasacinio teismo praktikoje, įskaitymas – vienašalis sandoris, jam pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo, kuriuo apie įskaitymą pranešama kitai šaliai (CK 6.131 straipsnio 1 dalis). Įskaitymo teisinės pasekmės atsiranda, t. y. prievolė pasibaigia nepriklausomai nuo kitos prievolės šalies valios ir požiūrio į tokį kontrahento veiksmą, jei kitai prievolės šaliai kontrahentas praneša apie šį teisinį veiksmą ir egzistuoja CK 6.130 straipsnyje įtvirtintos įskaitymo sąlygos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-458/2014 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).
47. Kasacinis teismas, aiškindamas įskaitymo teisinius santykius (CK 6.130, 6.131 straipsniai), yra nurodęs tokias įskaitymo sąlygas: 1) prievolės šalys turi turėti viena kitai abipusių teisių ir pareigų, t. y. skolininkas kartu turi būti ir savo kreditoriaus kreditorius, o kreditorius – ir savo skolininko skolininkas; 2) šalių reikalavimai turi būti priešpriešiniai, t. y. šalys turi turėti reikalavimus viena kitai, o ne trečiajam asmeniui; 3) šie šalių reikalavimai turi būti vienarūšiai, t. y. abiejų prievolių dalykas turi būti toks pat (pavyzdžiui, šalys viena kitai turi sumokėti pinigus, suteikti viena kitai tam tikras paslaugas ir pan.); 4) abu reikalavimai turi galioti; 5) abu reikalavimai turi būti vykdomi; 6) abu reikalavimai turi būti apibrėžti. Nors įskaitymas atliekamas nepriklausomai nuo to, sutinka kita prievolės šalis su tokiu prievolės pasibaigimo būdu ar ne, kita prievolės šalis turi teisę ginčyti įskaitymo pagrįstumą teisme, įrodinėdama, kad nebuvo įstatyme nustatytų sąlygų, būtinų atliekant įskaitymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-514-219/2018, 32 punktas).
48. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta ir tai, kad įskaitymo tvarką reglamentuojančios teisės normos nenustato privalomų reikalavimų nei dėl pareiškimo apie įskaitymą turinio, nei dėl formos (būdo) (CK 6.131 straipsnis). Jeigu sutartyje ar įstatyme nenustatyta specialios pranešimo formos, tai apie įskaitymą gali būti pranešama įvairia forma. Pareiškimo apie įskaitymą turinys turi būti aiškus, suprantamas ir nedviprasmiškas. Pareiškime turėtų būti nurodyta prievolė, pagal kurią atliekamas įskaitymas, įskaitymo pagrindas ir įskaitoma suma (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugsėjo 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-445/2013 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).
49. Dėl teismo, nagrinėjančio ginčą dėl prievolės pasibaigimo įskaitymu, pareigų kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad kai atsakovas teisme pareiškia, jog prievolė pagal ieškinį yra pasibaigusi dėl iki bylos iškėlimo įvykusio įskaitymo, teismas turi patikrinti tokio atsikirtimo pagrįstumą, t. y. ar įskaitymas įvyko ir ar jis pagrįstas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-407/2010 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).
50. Kaip minėta anksčiau, ieškovė nesutinka, kad atsakovė žodinio pareiškimu atlikto vienašališką priešpriešinių reikalavimų įskaitymą 2018 m. gruodžio 31 d.
51. Byloje apklausta liudytoja Ž. N., tvarkiusi atsakovės buhalterinę apskaitą, patvirtino, kad ginčijami vienarūšių priešpriešinių reikalavimų įskaitymai buvo atlikti 2018 m. gruodžio 31 d. Be to, ieškovės buvęs vadovas, kaip liudytoju apklaustas S. K., neneigė įskaitymo kaip įvykusio fakto. Atsakovė iš esmės neneigė aplinkybės, kad tarpusavio atsiskaitymo suderinimo aktai, leidžiantys daryti išvadas apie atliktus įskaitymus, buvo surašyti vėliau, t. y. 2019 m. gegužės 17 d. ir 2019 m. spalio 10 d., nei buvo atliktas žodinis įskaitymas. Sutiktina su ieškove, kad tiek tarpusavio suderinimo akte, tiek apyvartos žiniaraštyje nurodytos skirtingos ieškovės reikalavimų į atsakovę sumos. Tačiau esminė aplinkybė yra ta, kad abiejuose dokumentuose nurodyta bendra reikalavimų suma (46 876,53 Eur) sutampa.
52. Teisėjų kolegijos vertinimu, ypač svarbi ta aplinkybė, kad reikalavimą dėl atliktų vienarūšių priešpriešinių reikalavimų įskaitymų pareiškė ieškovės nemokumo administratorius, kuris pats tiesiogiai, atliekant įskaitymus, nedalyvavo. Todėl akivaizdu, kad visos aplinkybės (kada ir kokiomis sąlygomis buvo atliktas įskaitymas) jam negalėjo būti žinomos. Dėl šios priežasties nėra jokio pagrindo abejoti atsakovės paaiškinimais, liudytojų Ž. N. ir S. K. parodymais apie 2018 m. pabaigoje žodžiu atliktą priešpriešinių reikalavimų įskaitymą, juolab, įvertinant ir tai, kaip minėta anksčiau, jog byloje nėra duomenų, kad minėtų liudytojų parodymai buvo nenuoseklūs.
53. Ieškovė, ginčydama atsakovės 2018 m. gruodžio 31 d. atliktą įskaitymą 46 876,53 Eur sumai, apeliaciniame skunde nurodo, kad nėra kitos esminės įskaitymo sąlygos. Ieškovės teigimu, atsakovės reikalavimo pagal PVM sąskaitą faktūrą ACS Nr. 1812013 apmokėjimo terminas įskaitymo atlikimo momentu dar nebuvo suėjęs.
54. Nustatyta, kad ieškovė, kaip užsakovė, ir atsakovė, kaip rangovė, 2018 m. lapkričio 5 d. sudarė rangos sutartį Nr. DAI3.2018.11.05. Minėtos rangos sutarties Nr. 1 2.2 punkte numatyta, kad užsakovė už atliktus darbus su rangove atsiskaito per 30 kalendorinių dienų nuo darbų priėmimo–perdavimo akto pasirašymo ir jo pagrindu išrašytos PVM sąskaitos faktūros gavimo dienos, bankiniu pavedimu į sutartyje nurodytą rangovės sąskaitą. Atsakovė pagal minėtą rangos sutartį Nr. 1 2018 m. gruodžio 31 d. išrašė ieškovei PVM sąskaitą faktūrą ACS Nr. 1812013, kurios suma 129 116,86 Eur be PVM už darbus ir paslaugas (1 t., b. l. 127). Kadangi PVM sąskaita faktūra buvo išrašyta 2018 m. gruodžio 31 d., 30 kalendorinių dienų apmokėjimo terminas suėjo 2019 m. sausio 30 d. Tuo tarpu atsakovė ginčijamą įskaitymą atliko sąskaitos išrašymo dieną – 2018 m. gruodžio 31 d.
55. Teisėjų kolegija sutinka su ieškovės argumentu, kad minėtos PVM sąskaitos faktūros apmokėjimo terminas, atsakovės nurodyto įskaitymo datos atlikimo momentu, t. y. 2018 m. gruodžio 31 d., nebuvo pasibaigęs, t. y. prievolė formaliai nebuvo pradelsta.
56. Vis dėl to, vertinant įskaitymo teisėtumą, būtina atsižvelgti į CK 6.130 straipsnio 1 dalies nuostatą ir ją aiškinančią kasacinio teismo praktiką, numatančią, kad įskaityti galima priešpriešinius vienarūšius reikalavimus, kurie yra vykdytini. Teisėjų kolegijos vertinimu, vykdytinas yra reikalavimas, kurio įvykdymo terminas yra suėjęs, arba, kurio terminas nėra suėjęs, bet skolininkas turi teisę jį įvykdyti ir anksčiau termino.
57. Nagrinėjamu atveju atsakovės reikalavimas į ieškovę jau egzistavo – 2018 m. gruodžio 31 d. ieškovė jau turėjo pareigą apmokėti atsakovės išrašytą sąskaitą faktūrą. Taigi, prievolė buvo vykdytina, nors terminas ir nebuvo suėjęs. Įskaitymas, kaip prievolės pasibaigimo būdas, šiuo atveju galimas, nes ieškovė turėjo pareigą, nors ir nepradelstą, atsiskaityti su atsakove.
58. Atmestinas ieškovės argumentas, kad byloje nėra duomenų, jog ji pritarė tokiam įskaitymo sandoriui, kai terminas nebuvo suėjęs. Pirma, įskaitymas yra vienašalis sandoris, kuriam atlikti kitos šalies sutikimas nėra būtinas, jei tenkinamos kitos sąlygos. Antra, ieškovė nepateikė įrodymų, kad būtų aktyviais veiksmais prieštaravusi atliktam įskaitymui jo atlikimo momentu. Priešingai, kaip nustatyta bylos nagrinėjimo metu, ieškovės buvęs vadovas teismo posėdžio metu patvirtino, jog pačiam įskaitymo faktui neprieštaravo.
59. Remdamasi išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad įskaitymo atlikimo metu ieškovė jau turėjo pareigą atsiskaityti su atsakove ir turėjo teisę tai padaryti anksčiau termino. Todėl vien ta aplinkybė, kad įskaitymo momentu PVM sąskaitos faktūros apmokėjimo terminas formaliai nebuvo suėjęs, nedaro atlikto įskaitymo neteisėtu.
60. Ieškovė teigia ir tai, kad atlikti įskaitymą atsakovei draudė tarp šalių sudaryta kita sutartis, todėl dar ir dėl šios priežasties įskaitymas negalėjo būti atliktas.
61. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad 2018 m. lapkričio 6 d. atsakovė (kaip užsakovė) ir jungtinės veiklos partneriai – ieškovė ir UAB „Launeva“ (kaip rangovės), sudarė rangos sutartį Nr. DAI3.2018.11.06. Pagal minėtą rangos sutartį Nr. 2 ieškovė ir UAB „Launeva“ įsipareigojo savo jėgomis, medžiagomis ir savo rizika atlikti statybos darbus, o atsakovė, kaip užsakovė, įsipareigojo kokybiškai atliktus darbus priimti ir sumokėti sutartyje nustatytomis sąlygomis ir tvarka (2 t. b. l. 21–25). Pagal rangos sutarties Nr. 2 sąlygas (kaina ir atsiskaitymo tvarka) šalys susitarė, kad atsakovė per 30 kalendorinių dienų nuo kiekvienos PVM sąskaitos faktūros gavimo dienos sumoka ne didesnę nei 60 proc. atitinkamoje sąskaitoje faktūroje nurodyta pinigų sumą; likusi dalis pinigų sumos nėra mokama pinigais. Šalys rangos sutartyje Nr. 2 taip pat numatė, kad rangovės atlikti darbai 363 953,31 Eur (su PVM) vertės po jų atlikimo yra mainomi į tokios pačios vertės darbus, atliktus ieškovei pagal rangos sutartį Nr. 1.
62. Pagal rangos sutarties Nr. 1 sąlygas (2.1 punktas), atsakovė įsipareigojo atlikti ieškovei darbų už 552 442,95 Eur sumą, tuo tarpu pagal rangos sutarties Nr. 2 sąlygas (2.1 punkto), ieškovė ir UAB „Launeva“ įsipareigojo atlikti atsakovei darbus už 812 577,17 Eur. Kaip minėta anksčiau, šalys susitarė mainyti 363 953,31 Eur (su PVM) vertės darbus pagal rangos sutartį Nr. 2 į tokios pačios vertės darbus pagal rangos sutartį Nr. 1. Atitinkamai, likusį kainos skirtumą, kurį sudaro 188 489,64 Eur, ieškovė privalėjo atsakovei sumokėti piniginėmis lėšomis.
63. Nagrinėjamu atveju atsakovė išrašytų PVM sąskaitų faktūrų ACS Nr. 1811015 ir 1812013 pagrindu atliko 46 876,53 Eur įskaitymą. Kadangi, kaip nustatyta anksčiau, šalys buvo susitarusios, jog tik dalis darbų kainos yra mainoma į darbus, o likusi kainos dalis (188 489,64 Eur) turėjo būti mokama pinigais, šalys turėjo teisę atlikti piniginių prievolių įskaitymą. Tokio įskaitymo nedraudė ir tarp šalių sudaryta rangos sutartis Nr. 2.
64. Teisėjų kolegija taip pat sutinka ir su atsakovės argumentais, kad nuostatos dėl darbų mainų įtraukimas į rangos sutartį Nr. 2 savaime neatima teisės sutartinių santykių šalims atlikti priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, suderinus šalių valią ir tai įforminant atitinkamais dokumentais.
65. Apibendrinant darytina išvada, kad rangos sutarties Nr. 2 nuostatos dėl dalies darbų kainos padengimo mainų būdu neapribojo šalių teisės atlikti įskaitymą dalyje, kuri turėjo būti apmokama pinigais. Todėl ieškovės argumentai dėl draudimo atlikti įskaitymą yra visiškai nepagrįsti.
Dėl sąlygų, pripažinti įskaitymą negaliojančiu actio Pauliana pagrindu, (ne)buvimo
66. Ieškovė prašė pripažinti negaliojančiu atliktą priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą bendrai 46 876,53 Eur sumai actio Paulia pagrindu.
67. Actio Pauliana instituto paskirtis – ginti kreditorius nuo nesąžiningų skolininkų, vengiančių vykdyti jų atžvilgiu turimas prievoles; CK 6.66, 6.67 straipsniuose įtvirtintas teisinis reguliavimas suteikia kreditoriui teisę nuginčyti jo teises pažeidžiančius skolininko sandorius ir apginti savo teisėtą interesą gauti prievolės įvykdymą. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad kreditoriaus teises pažeidžiančiais laikomi sandoriai, jeigu dėl jų skolininkas tampa nemokus arba būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės.
68. Teismų praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad pripažinti sandorį negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti įstatyme įtvirtintas teisines pasekmes galima tik esant CK 6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų visumai: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Nenustačius bent vienos iš CK 6.66 straipsnyje nurodytų actio Pauliana sąlygų, šiuo pagrindu ieškinys negali būti tenkinamas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-411-611/2017 47 punktą).
69. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, ieškovė neįrodė atsakovės nesąžiningumo, sudarant ginčijamą priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą.
70. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad CK 6.66 straipsnio taikymo prasme ginčijamo sandorio šalys laikytinos nesąžiningomis, jeigu jos žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromi sandoriai pažeidžia kitų kreditorių teises (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-703-706/2015).
71. Apeliaciniame skunde kvestionuodama pirmosios instancijos teismo padarytą išvadą dėl atsakovės nesąžiningumo nebuvimo, ieškovė nurodo, kad atsakovei buvo žinoma apie ieškovės finansinę padėtį, ką patvirtino ir atsakovės atstovai. Todėl, ieškovės teigimu, akivaizdu, kad atsakovė 2019 m. gegužės mėn., žinodama realią bendrovės situaciją ir atlikdama įskaitymą, siekė gauti atsiskaitymo pranašumą prieš kitus ieškovės kreditorius. Ieškovė nuomone, įskaitymas įvyko 2019 m. gegužės 17 d., kai ieškovė buvo susidūrusi ne su laikino, o su nuolatinio pobūdžio finansiniais sunkumais. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad laikotarpiu nuo 2019 m. gegužės 15 d. iki 2019 m. gegužės 17 d, ieškovės neįvykdytų įsipareigojimų suma sudarė net 1 059 283,73 Eur. Ieškovės padėtis nuo 2018 m. tik blogėjo, o įmonė nemoki buvo jau 2018 m. gruodžio 31 d.
72. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad liudytojo S. K. parodymai patvirtina, jog jis, būdamas ieškovės vadovas, 2018 m. lapkričio mėn. sudarant rangos sutartis, jungtinės veiklos sutartį, atsakovės vadovui žodžiu nurodė apie ieškovę ištikusius finansinius sunkumus, dėl kurių ir buvo sutarta dėl kitokios tarpusavio atsiskaitymo tvarkos. Taigi, minėto liudytojo parodymai patvirtina, kad atsakovei buvo žinomos tam tikros aplinkybės apie ieškovės ne itin gerą finansinę padėtį.
73. Vis dėl to, kaip pagrįstai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, liudytojas S. K. taip pat parodė, kad jis savo įmonę ištikusius finansinius sunkumus vertino kaip laikinus, todėl būtent apie tokio pobūdžio, t. y. laikinus, o ne didelio masto sunkumus žodžiu informavo atsakovės vadovą. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad ieškovės buvęs vadovas būtų informavęs atsakovę apie jį ištikusius nuolatinio pobūdžio sunkumus, juolab nemokumą. Šiuo aspektu svarbi ir kita pirmosios instancijos teismo atkreipta aplinkybė: atsakovė, vykdydama jai pavestus statybos rangos darbus, matė tuose pačiuose objektuose sklandžiai vykdomus ieškovės darbus. Tai nesudarė pagrindo atsakovei manyti, kad ieškovę tuo metu jau buvo ištikę didelio masto finansiniai sunkumai, juolab, kad įmonė buvo nemoki. Taigi, byloje nėra duomenų, jog ieškovė teikė atsakovei informaciją apie jos sunkią finansinę padėtį ar, kad atsakovė turėjo objektyviai numanyti esant tokią situaciją. Ieškovė, įrodinėdama atsakovės nesąžiningumą ginčijamo sandorio sudarymo metu, šių aplinkybių jokiais objektyviais duomenimis nepagrindė. Tai, kad ieškovė atžvilgiu buvo pradėta ne viena civilinė byla ir vykdomoji byla dėl skolų išieškojimo, taip pat savaime nepatvirtina atsakovės nesąžiningumo. Duomenys apie ieškovei iškeltas civilines bylas, pradėtas vykdomąsias bylas nėra vieši duomenys, kuriuos kiti asmenys galėtų laisvai patikrinti. Be to, atsakovei nenumatyta pareiga prieš sudarant sandorius ar vykdant jau sudarytus tikrinti tokius duomenis apie ieškovę. Šių pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų (dėl duomenų viešumo ir pareigos tikrinti nebuvimo) apeliaciniame skunde ieškovė apeliaciniame skunde neginčijo.
74. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė neįrodė atsakovės nesąžiningumo sudarant ginčijamą sandorį. Kaip minėta anksčiau, sandorį pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu ir taikyti šio instituto teisinius padarinius galima tik esant visų sąlygų visetui. Nenustačius bent vienos CK 6.66 straipsnyje nurodytos sąlygos, nėra pagrindo pripažinti sandorį negaliojančiu. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovės patikslinto ieškinio reikalavimai atmesti pagrįstai.
Dėl kitų argumentų
75. Kiti apeliacinio skundo argumentai teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui teisiškai nėra reikšmingi, todėl teisėjų kolegija atskirai dėl jų nepasisako.
Dėl procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų
76. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino kilusiam ginčui aktualias materialiosios teisės ir procesinės teisės normas, teisingai vertino byloje surinktus įrodymus, dėl ko priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti (ar pakeisti) apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo, todėl jis paliekamas nepakeistas (CPK 265 straipsnis, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
77. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies.
78. Atmetus ieškovės apeliacinį skundą, atsakovei iš ieškovės priteisiamos 2 910,05 Eur išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. birželio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovei UAB „MVP Lietuva“, juridinio asmens kodas 302252316, iš ieškovės likviduojamos uždarosios akcinės bendrovės „Bajoras“, juridinio asmens kodas 303246202, 2 910,05 Eur (dviejų tūkstančių devynių šimtų dešimt eurų ir 5 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.