Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovės atstovui advokatui Karoliui Ušinskui ir

žodinio proceso tvarka viešame teismo posėdyje mišria-nuotoline vaizdo konferencijos forma išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Bajoras“, kuriai atstovauja nemokumo administratorė uždaroji akcinė bendrovė „Simpatija“, ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „MVP Lietuva“ dėl reikalavimų įskaitymo pripažinimo negaliojančiu ir skolos bei palūkanų priteisimo.

2023 m. spalio 2 d. pareiškimu (DOK-155088) papildžiusi ieškinio reikalavimus, ieškovė prašė:

1) pripažinti negaliojančiu priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą už bendrą 46 876,53 Eur sumą pagal atsakovės išrašytas PVM sąskaitas faktūras ACS Nr. 1812013 ir Nr. 1811015 taip pat pagal ieškovės išrašytas PVM sąskaitas faktūras BAJ Nr. 2015860, Nr. 2015882, Nr. 2015860 ir Nr. 2015825;

2) priteisti iš atsakovės 55 622,90 Eur skolos, 15 745,08 Eur palūkanų nuo laiku neįvykdytos prievolės ir šešių procentų procesines palūkanas.

Anot ieškovės, ji laikotarpiu nuo 2018 m. liepos 16 d. iki 2018 m. spalio 31 d. už atliktus statybos rangos darbus išrašė ir pateikė atsakovei apmokėti septynias PVM sąskaitas faktūras už bendrą 87 133,34 Eur sumą, tačiau atsakovė sumokėjo tik 31 510,44 Eur, todėl liko skolinga 55 622,90 Eur. Nors atsakovė nurodė, kad šalys susitarė atlikti tarpusavio priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą ir, anot atsakovės, 2018 m. lapkričio 29 d. buvo atliktas įskaitymas už 418,78 Eur, o 2018 m. gruodžio 31 d. įskaitymas už 46 876,53 Eur sumą, tačiau, ieškovės įsitikinimu, įskaitymas galėjo būti įvykdytas tik 2019 m. gegužės 17 d. ir tokiu įskaitymu buvo iš esmės pažeistos kitų ieškovės kreditorių teisės, nes atsakovei buvo suteiktas neteisėtas ir nesąžiningas prioritetas. Ieškovė pažymėjo, kad iš 2019 m. gegužės 17 d. suderinimo akto ir PVM sąskaitos faktūros Nr. ACS 1811017 galima padaryti tik vieną išvadą, kad šis suderinimo aktas buvo sugeneruotas buhalterinės apskaitos programos „Pragma“ pagal į ją įvestą būtent šią PVM sąskaitą faktūrą, kuri buvo pašalinta iš apskaitos 2019 m. metų pradžioje, todėl įskaitymas nebuvo atliktas nurodyta data, o suderinimo aktas yra niekinis, nes jame nurodyta PVM sąskaita faktūra šiuo metu neegzistuoja. Ieškovės teigimu, atsakovė žinojo apie ieškovės ilgalaikes finansines problemas. Anot ieškovės, ji turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę į atsakovę, nes šalių neva pasirašytas įskaitymo sandoris, kuris neatitinka atsakovės buhalterinės apskaitos duomenų, buvo neva įvykdytas tuo metu, kai ieškovė jau buvo nemoki. Ieškovės teigimu, ji neprivalėjo sudaryti įskaitymo sandorio, o turėjo gauti pinigines lėšas už atliktus darbus, tačiau dėl piktavališko susitarimo buvo sudarytas įskaitymo sandoris, toliau atsakovei nepervedant piniginių lėšų jau po to, kai buvo sudarytos rangos sutartys, į atsiskaitymo mechanizmą įtraukiant ir UAB „Launeva“. Atsakovės išrašytos PVM sąskaitos faktūros ACS Nr. 1812013 apmokėjimo terminas nebuvo suėjęs ir atsakovė neturėjo reikalavimo ieškovei pagal šią PVM sąskaitą faktūrą; įskaitymo sandoris negalėjo būti įvykdytas 2018 m. gruodžio 31 d., nes šalių sudaryta rangos sutartis numatė 30 dienų atsiskaitymo terminą. Į bylą nepateikta jokio dokumento, sudaryto 2018 m. lapkričio 29 d. ar kita data, kuriuo šalys būtų įvykdę įskaitymo sandorį už 418,78 Eur sumą, todėl ieškovė tokio sandorio net neginčija, nes jis nebuvo įvykdytas.

Atsakovė prašė ieškinį atmesti ir skirti ieškovei maksimalią baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis (pareiškiant aiškiai nepagrįstą ieškinį). Anot atsakovės, šalys, bendradarbiaudamos statybos rangos srityje, susitarė dėl tarpusavio atsiskaitymų tiek mokant pinigais, tiek atliekant priešpriešinių reikalavimų įskaitymus. Atsakovė pažymėjo, kad ji atliko ieškovei mokėjimų už 31 510,44 Eur taip pat 2018 m. lapkričio 29 d. ir 2018 m. gruodžio 31 d. atliko priešpriešinių reikalavimų įskaitymus už, atitinkamai, 418,78 Eur ir 46 876,53 Eur sumas, tačiau net ir po šių atsiskaitymų 2018 m. gruodžio 31 d. duomenimis ieškovės skola atsakovei sudarė 122 906,34 Eur, t. y. ne atsakovė buvo skolinga ieškovei, bet ieškovė buvo skolinga atsakovei. Atsakovės teigimu, nurodytų įskaitymu atlikimas buvo įformintas 2019 m. gegužės 17 d. šalių pasirašytu tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktu ir papildomai patvirtintas 2019 m. spalio 10 d. tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktu. Kadangi būtent ieškovės iniciatyva buvo panaikinta („anuliuota“) ieškovės pateikta atsakovei apmokėti 2018 m. liepos 16 d. PVM sąskaita faktūra BAJ 2015814 už 8327,59 Eur sumą, tai atsakovė neturi pareigos šią sąskaitą apmokėti. Atsakovė PVM sąskaitą faktūrą ACS Nr. 1812013 pateikė ieškovei apmokėti pagal 2018 m. lapkričio 5 d. rangos sutartį, kurios 2.2 punkte nustatytas ieškovės įsipareigojimas sąskaitą apmokėti per 30 kalendorinių dienų nuo jos gavimo, todėl įskaitymo atlikimo metu ieškovės prievolės įvykdymo terminas yra laikomas suėjusiu. Atsakovė pabrėžė, kad ginčijami įskaitymai sudaryti ir įforminti bendra šalių suderinta valia, nepažeidžiant nei norminių teisės aktų, nei sutarčių. Atliekant įskaitymus nebuvo pažeistos ieškovės kreditorių teisės, nes iš atsakovės atliktų darbų ieškovė gavo naudos, be kita ko, iš užsakovo gavo atsiskaitymą. Atsakovės teigimu, ji nežinojo apie tuometinius ieškovės turtinius-finansinius sunkumus.

Iš atsakovės paaiškinimų ir liudytojo S. K. (tuometinio UAB „Bajoras“ vadovo) parodymų matyti, kad ginčo šalys 2018-2019 metais buvo sudariusios tiek žodinių, tiek rašytinių tarpusavio susitarimų dėl statybos rangos darbų tam tikruose objektuose. Nors į bylą pateikta (tik) 2018 m. lapkričio 5 d. rangos sutartis Nr. DAI3.2018.11.05, kuria atsakovė (tuometis įmonės pavadinimas UAB „AIRCS“) įsipareigojo ieškovei atlikti tam tikrų darbų, tačiau atsakovei anksčiau išrašytos ieškovės sąskaitos (pvz., 2018 m. liepos 16 d. PVM sąskaita faktūra BAJ Nr. 2015814) patvirtina, kad šalių tarpusavio santykiai pagal žodinius susitarimus buvo susiklostę ir iki 2018 m. lapkričio 5 d. rašytinės sutarties sudarymo.

Civilinio kodekso 6.130 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prievolė baigiasi, kai įskaitomas priešpriešinis vienarūšis reikalavimas, kurio terminas suėjęs arba kurio terminas nenurodytas ar apibūdintas pagal pareikalavimo momentą. Civilinio kodekso 6.131 straipsnio 1, 2 dalyse nustatyta, kad įskaitymui pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo; įskaitoma pranešant apie tai kitai prievolės šaliai <...>. Kai skolininkas turi kelias skolas tam pačiam kreditoriui, įskaitoma laikantis šio kodekso 6.54–6.55 straipsniuose nustatytų įmokų skyrimo eiliškumo taisyklių (CK 6.138 straipsnis).

Norminiai teisės aktai neįtvirtina reikalavimų juridinių asmenų įskaitymus ir (arba) įskaitymus už tam tikrą sumą atlikinėti tik rašytine forma. Taigi įskaitymas gali būti atliekamas vienos šalies netgi žodiniu pareiškimu. Nagrinėjamu atveju atsakovė laikosi pozicijos, kad ji ieškovės priešpriešinių reikalavimų įskaitymus atliko 2018 m. lapkričio 29 d. ir 2018 m. gruodžio 31 d. Apklausta liudytoja Ž. N. (atsakovės įmonės buhalterė) taip pat nurodė, kad ieškovės ginčijami priešpriešinių reikalavimų įskaitymai atsakovės įmonėje buvo (faktiškai) atlikti 2018 m. gruodžio 31 d., nors atitinkamų dokumentų-aktų surašymas įvyko vėliau. Apklaustas liudytojas S. K. (tuometis ieškovės įmonės vadovas) neneigė ir neginčijo atsakovės atliktų įskaitymų fakto, kaip tokio. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendžia, kad atsakovė pakankamai įrodė jos atliktą(-us) įskaitymą(-us) už bendrą 47 295,31 Eur sumą (418,78 + 46 876,53), tokias aplinkybes patvirtina ir vėliau sudaryti 2019 m. gegužės 17 d. ir 2019 m. spalio 10 d. tarpusavio atsiskaitymo suderinimo aktai, kuriuose šalių tarpusavio skolos nurodomos jau atsižvelgus į aptariamus įskaitymus. Nors ieškovė ir apeliavo į tam tikrus atsakovės buhalterinės apskaitos netikslumus-neatitikimus, tačiau būtina pažymėti, kad tokie formalaus-biurokratinio pobūdžio argumentai nepaneigia būtent abiejų santykio šalių tuo metu egzistavusios suderintos valios atlikti nagrinėjamus įskaitymus – nei tuometė ieškovės įmonės buhalterė, pasirašiusi 2019 m. gegužės 17 d. tarpusavio atsiskaitymo suderinimo aktą (elektroninės bylos failas 3, puslapis 21), nei tuometis ieškovės įmonės vadovas S. K., pasirašęs 2019 m. spalio 10 d. tarpusavio atsiskaitymo suderinimo aktą (e. b. f. 1, p. 138) ir apklaustas kaip liudytojas teismo posėdžio metu, neneigė-neginčijo šalių užfiksuoto tarpusavio skolų balanso po atsakovės atliktų įskaitymų. Be to, šalių pasirašyto 2019 m. gegužės 17 d. dokumento nedaro negaliojančiu ieškovės akcentuojama aplinkybė, kad šį dokumentą ieškovės įmonės buhalterė pasirašė tuo metu, kai jai buvo suteiktos atostogos; aplinkybę, kad aptariamą aktą buhalterė pasirašė būtent akte nurodytą dieną (o ne vėliau), patvirtino ir liudytojas S. K.. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad ieškovės akcentuojamos aplinkybės, susijusios su buhalterės darbo funkcijų atlikimu atostogų metu, galėtų turėti teisinės reikšmės nagrinėjant darbuotojos ir darbdavio teisinius santykius, tačiau neturi įtakos įmonės civiliniams teisiniams santykiams su trečiaisiais asmenimis, šiuo konkrečiu atveju – santykiams su atsakove.

Civilinio kodekso 6.66 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kreditoriaus teisė ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių jis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti (actio Pauliana). Kasacinis teismas yra nurodęs tokias būtinas actio Pauliana taikymo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-169-378/2016; kt.).

Ieškovės nurodomas PVM sąskaitas faktūras ACS Nr. 1811015 (e. b. f. 1, p. 117) ir ACS Nr. 1812013 (e. b. f. 1, p. 127) atsakovė 2018 m. lapkričio 30 d. ir gruodžio 31 d. išrašė už jos atliktus darbus pagal 2018 m. lapkričio 5 d. sutartį – tai nurodyta pridėtose pažymose apie atliktų darbų ir išlaidų vertę. Atsakovė pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad pagal šalių 2018 m. lapkričio 5 d. sutarties 2.2 punktą ieškovė įsipareigojo už atliktus darbus atsiskaityti „per“ 30 dienų nuo sąskaitos gavimo. Kadangi atsakovės nurodomą įskaitymo atlikimo dieną (2018 m. gruodžio 31 d.), juolab ieškovės nurodomą 2019 m. gegužės 17 d. ieškovė jau turėjo pareigą apmokėti nurodytas dvi sąskaitas (nors 2018 m. gruodžio 31 d. šių sąskaitų apmokėjimo terminas dar ir nebuvo pradelstas), tai teismas sprendžia, kad nagrinėjamų įskaitymų atlikimo metu ieškovė jau turėjo pareigą atsiskaityti su atsakove. Taigi konstatuotina, kad atsakovės nurodomų įskaitymų atlikimo metu atsakovė vis dėlto turėjo atitinkamas reikalavimo teises ieškovės atžvilgiu, o ieškovė turėjo įsipareigojimų atsakovei.

Viena vertus, liudytojas S. K. (tuometis ieškovės įmonės vadovas) nurodė, kad sudarant 2018 m. lapkričio 5 d. rangos sutartį (e. b. f. 2, p. 12-14), jungtinės veiklos sutartį (e. b. f. 2, p. 15-20) taip pat 2018 m. lapkričio 6 d. rangos sutartį (e. b. f. 2, p. 21-24) jis atsakovės įmonės vadovui jau buvo žodžiu nurodęs apie ieškovės įmonę ištikusius finansinius sunkumus, dėl kurių ieškovės įmonė paprašė atsakovės nustatyti kitokią šalių tarpusavio atsiskaitymų tvarka, ir būtent šiuo tikslu atsakovė parengė 2018 m. lapkričio 5 ir lapkričio 6 d. sutartis dėl uždarųjų akcinių bendrovių „Bajoras“, „Launeva“ ir „AIRCS“ bendradarbiavimo. Šios faktinės aplinkybės, teismo vertinimu, paneigia atsakovės atsikirtimus, kad atsakovei neva nebuvo žinoma apie ieškovės įmonės sunkią turtinę-finansinę būklę (nors šios būklės ir nesiejant su nemokumu, kaip tokiu). Kita vertus, liudytojas S. K. taip pat nurodė ir tai, kad jis savo įmonę ištikusius turtinius-finansinius sunkumus vertino kaip laikinus, tikėjosi „geresnių laikų“, todėl būtent apie tokio pobūdžio (laikinus, ne didelio masto) sunkumus ir buvo žodžiu nurodęs atsakovės įmonės vadovui. Šiuo aspektu atsakovė teismo posėdžio metu pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovė, vykdydama jai pavestus statybos rangos darbus, galėjo matyti tuose pačiuose (bendruose) objektuose sklandžiai vykdomus ieškovės įmonės darbus, kurie nesudarė atsakovei pagrindo-prielaidų manyti, jog ieškovės įmonę tuo metu jau buvo ištikę didelio masto turtiniai-finansiniai sunkumai, juolab kad ieškovė tuo metu jau buvo nemoki. Teismas taip pat sutinka su atsakovės atsikirtimais, kad ieškovės nurodomi teismų ir antstolių sistemų duomenys apie tuo metu ieškovės įmonei iškeltas civilines bylas ir (arba) antstolių vykdytus skolų išieškojimus nepriskirtini viešiems, lengvai pasiekiamiems duomenims, juolab atsakovė neturėjo pareigos, kaip tokios, prieš sudarydama sandorius su ieškove ir (arba) vykdydama jau sudarytus sandorius tikrinti teismų ir (arba) antstolių sistemų duomenis apie ieškovę. Remdamasis šių motyvų visuma, teismas atmeta kaip neįrodytus ieškovės argumentus, kuriais apeliuojama į atsakovės nesąžiningumą sudarant ginčijamus įskaitymus (CPK 12, 178 straipsniai).

Apklausti liudytojai S. K. ir Ž. N. iš esmės patvirtino atsakovės atsikirtimus, kad pati ieškovė iš atsakovės atsiėmė pateiktą 2018 m. liepos 16 d. PVM sąskaitą faktūrą BAJ Nr. 2015814 už 8327,59 Eur sumą (e. b. f. 1, p. 4), kad vietoje šios sąskaitos vėliau atsakovei buvo pateikta nauja-papildyta sąskaita ir kad toks sąskaitos atsiėmimas pačios ieškovės nebuvo įformintas teisės aktų nustatyta tvarka. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendžia, kad atsakovė paneigė, o ieškovė, atitinkamai, neįrodė atsakovės pareigos apmokėti aptariamą sąskaitą.

Nurodyti motyvai ir išvados teikia pakankamą pagrindą ieškinį atmesti kaip nepagrįstą-neįrodytą, t. y. ieškovei neįrodžius visų būtinųjų actio Pauliana taikymo sąlygų (bent jau neįrodžius atsakovės nesąžiningumo) ir, atitinkamai, atsakovei įrodžius egzistavusią ieškovės pareigą atsiskaityti su atsakove (apmokėti sąskaitas ACS Nr. 1811015 ir ACS Nr. 1812013) taip pat atsakovei paneigus pareigą apmokėti ieškovės 2018 m. liepos 16 d. PVM sąskaitą faktūrą BAJ Nr. 2015814. Kitus dalyvaujančių byloje asmenų argumentus ir nurodomas aplinkybes teismas vertina kaip mažareikšmius ir (arba) neturinčius teisinės reikšmės priimamo sprendimo esmei (bylos baigčiai), todėl išsamiau jų nenagrinėja (CPK 265 straipsnis).

Ieškinį atmetant, atsakovei iš ieškovės priteisiama iš viso 5675,90 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti (e. b. f. 3, p. 55-56; CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis). Sprendime nurodyti motyvai, kad atsakovei vis dėlto buvo žinoma apie tam tikrus ieškovės įmonės turtinius-finansinius sunkumus, leidžia teigti, jog nagrinėjami ieškinio reikalavimai vis dėlto turėjo tam tikrą pagrindą, t. y. tokie reikalavimai nebuvo pareikšti piktnaudžiaujant procesinėmis teisėmis, juolab kad ieškovė (ieškovės vardu veikianti nemokumo administratorė) tam tikrą laiką neturėjo visų reikalingų su bankrutuojančios įmonės veikla susijusių dokumentų. Atsižvelgdamas į tai, teismas atmeta kaip nepagrįstą atsakovės procesinį prašymą dėl baudos ieškovei skyrimo.

Ieškinį atmesti.

Atmesti atsakovės prašymą dėl baudos skyrimo.

Priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „MVP Lietuva“, j. a. k. 302252316, iš ieškovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Bajoras“, j. a. k. 303246202, kuriai atstovauja nemokumo administratorė uždaroji akcinė bendrovė „Simpatija“, j. a. k. 110569378, 5675,90 Eur (penkis tūkstančius šešis šimtus septyniasdešimt penkis eurus 90 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.