Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jolanta Gailevičienė, veikianti Kauno apygardos teismo vardu (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 62³ straipsnio 2 dalis),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų G. B. ir R. M.-B. apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo 2025 m. kovo 25 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų G. B., R. M.-B., D. B. ieškinį atsakovui Marijampolės kultūros centrui dėl neturtinės žalos, susijusios su fizinio asmens sveikatos sužalojimu, atlyginimo, išvadą teikianti institucija Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Marijampolės apskrities vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovai kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydami priteisti iš atsakovo 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą mažamečiam vaikui D. B., pinigines lėšas išmokant tėvui G. B., kuris šias lėšas tvarkys uzufrukto teise. Priteisti iš atsakovo po 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą ieškovams ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškinio pagrindu nurodė aplinkybes, jog:

1.1. 2022 m. lapkričio 11 d., apie 17 val. 50 min., Marijampolės kultūros centre pro neuždengtą ertmę grindyse (tarp lango ir grindų – 0,19 m x 3 m) iš antro pastato aukšto į pirmąjį ant kieto paviršiaus (plytelių), nukrito mažametis vaikas D. B. ((duomenys neskelbtini) amžiaus). Nuo grindų iki antro pastato aukšto yra 3,30 m. Tik nukritus vaikas kelias akimirkas nejudėjo. Įvykio vietoje buvę vaiko tėvai – G. B. ir R. M.-B. buvo labai sukrėsti – iš pradžių manė, jog vaikas užsimušė. Kai vaikas atsigavo, pradėjo labai smarkiai balsu verkti. Vaikas patyrė kūno sužalojimus, bėgo kraujas iš burnos, iš nosies.

1.2. Iš Marijampolės kultūros centro vaikas greitosios pagalbos automobiliu buvo nuvežtas į VšĮ „Marijampolės ligoninės“ Vaikų priėmimo skyrių, kur jam buvo suteikta pagalba, vėliau vaikas stebėti buvo pervežtas į LSMUL Kauno klinikas, kur apžiūros metu buvo nustatyta, kad vaikui buvo sumušta galva, dėl sumušimo bėgo kraujas iš gerklės ir iš nosies, buvo konstatuota kairio žando gleivinėje žaizda, hematomos žanduose bei apatinėje žando dalyje, dėl sumušimo mažamečiam vaikui buvo daromos rentgenografijos, konstatuota politrauma, dėl sumušimo buvo sutrikusi ir eisenos koordinacija. Vaikas išgyveno didelį skausmą ir patyrė didelį šoką, skausmai vaiką kankino visą mėnesį – naktimis labai dažnai pabusdavo verkdamas ir aimanuodamas. Dėl šio įvykio, ieškovų įsitikinimu, tėvai patyrė itin didelį stresą, mažamečiu vaiku teko rūpintis ir dienomis, ir naktimis, dėl streso sutriko darbo ir poilsio režimas, įvykis labai stipriai paveikė ir tėvų psichiką. Anksčiau nurodytos aplinkybės, ieškovų nuomone, sudaro pagrindą teismui priteisti 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą mažamečiam vaikui ir po 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą kiekvienam iš tėvų.

1.3. Paaiškino, kad įvykio dieną ieškovai buvo atvykę į viešą renginį, vykusį Marijampolės kultūros centre, jo organizatorius buvo ieškovas. Renginys vyko pastato antrame aukšte, kur iš visų pusių yra stacionarios sienos, ten buvo labai daug žmonių. Vaiką papildomai prižiūrėjo ir jo seneliai, kurie taip pat buvo žiūrovai. Ieškovų teigimu, jie negalėjo suvokti, jog Kultūros centre, kaip viešoje vietoje, grindyse yra neapsaugotų, niekaip neuždengtų ir neaptvertų ertmių, kurios dėl savo vietų prie langų tiesiog buvo nepastebimos. Ieškovų nuomone, egzistavo statinio trūkumai, kurie dėl jų ypatumų buvo nepastebimi – pavojinga, neuždengta ir neaptverta, be jokių įspėjamųjų ženklų ertmė buvo prie pat lango-sienos grindų lygyje. Dėl anksčiau nurodytų trūkumų įvyko nelaimė – pro neleistinai didelę ir neapsaugotą ertmę iškrito vaikas.

1.4. Pažymėjo, kad po įvykio Kultūros centro vadovybė nesidomėjo vaiko būsena, neatsiprašė ar kaip nors kitaip nebendravo su tėvais dėl įvykio. Praėjus kuriam laikui, Kultūros centras raštu dėl įvykio apkaltino tėvus, kad jie neprižiūrėjo vaiko, tuo vėl atgaivindamas įvykio sukeltą stresinę emocinę būseną ir ją padidindamas, dar kartą sukeldami didelį stresą.

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

2. Marijampolės apylinkės teismas 2025 m. kovo 25 d. sprendimu ieškinį atmetė. Pagrindiniai pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai:

Dėl ieškovų neatsargumo

2.1. Spręsdamas dėl atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų teismas pažymėjo, jog būtent tėvai yra atsakingi už tinkamą vaiko priežiūrą. Įvykio metu vaikui buvo (duomenys neskelbtini) padarė išvadą, kad šiuo konkrečiu atveju galbūt vaikas nebuvo tinkamai tėvų prižiūrimas, jei vienas galėjo nepastebėtas nueiti iki lango ir iškristi per sąlyginai mažą 19 cm tarpą. Be to, įvykio metu vaikas nebuvo atsakovo prižiūrimas, priešingai, jis tuo metu buvo tėvų prižiūrimas renginyje, kurį organizavo jo tėvai.

2.2. Nurodė, kad vaikas iki 6 metų negali būti paliekamas be priežiūros be objektyvios priežasties, tačiau renginio metu (duomenys neskelbtini) vaikas, tikėtina, be suaugusiųjų priežiūros, laisvai vaikščiojo viešoje erdvėje, kuri iš esmės negali būti traktuojama kaip saugi aplinka vaikui, todėl toks tėvų elgesys gali būti vertinamas kaip pačių ieškovų didelis neatsargumas.

Dėl statinio atitikties reikalavimams

2.3. Teismas nustatė, kad byloje pateikti dokumentai patvirtina, kad Marijampolės kultūros centro pastatas yra techniškai tvarkingas ir atitinka visus statybai bei saugumui taikomus reikalavimus; tinkamas naudoti. Be to, nė vienoje Kultūros centro statybos proceso ir statinio pridavimo stadijoje nebuvo nustatyti defektai – konstrukcijų netinkamas sumontavimas, angų neaptvėrimas, per didelių angų sumontavimas, angų dydis buvo apribotas iki vaikams saugaus.

2.4. Kadangi Marijampolės kultūros centras yra kultūros paskirties pastatas, todėl šiuo atveju taikytinas Statybos techninis reglamentas STR 2.02.02:2004 „Visuomeninės paskirties statiniai, patvirtinto“ Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2024 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. D1-91 „Dėl Statybos techninio reglamento STR 2.02.02:2004“ Visuomeninės paskirties statiniai, patvirtinimo“ 224 punktas, pagal kurį, visuomeninės paskirties statiniai nenumato bekliūčio tarpo matmenų ar apribojimo Kultūros paskirties pastatuose.

2.5. Teismas nustatė, kad šiuo atveju ieškovai, būdami viešame renginyje su mažamečiu vaiku, turėjo tinkamai juo pasirūpinti ir atkreipti dėmesį, kad prie langų yra įrengti apsauginiai turėklai, tačiau tėvai elgėsi ypač neatsargiai ir neapdairiai, kadangi leido mažamečiamvaikui nutolti nuo jų tiek, kad jie vaiko nebematė, dėl to vaikas iškrito pro ertmę, todėl atsakovui nekyla civilinė atsakomybė remiantis CK 6.253 straipsnio 1 dalimi, 6.282 straipsnio 1 dalimi. Taip pat teismas nustatė, kad Statinio savininkas atliko visus būtinus ir nuo jo priklausančius veiksmus statinio saugumui užtikrinti, dėl to kaip statinio savininko atsakomybė negalima (CK 6.266 straipsnio 1 dalis, 6.270 straipsnio 1 dalis). Todėl nusprendė, jog prašoma atlyginti padaryta neturtinė žala tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijusi ne su statinio trūkumais, o su tėvų dideliu neatsargumu paliekant mažametį vaiką vieną be priežiūros.

2.6. Ieškovai nepateikė medicininių dokumentų, kurie patvirtintų ieškovų nurodomas aplinkybes dėl vaiko nemigos, šlubavimo, tėvų sutrikusio miego. Šios aplinkybės grindžiamos tik pačių ieškovų nurodytais paaiškinimais.

2.7. Dėl nurodytų priežasčių teismas padarė išvadą, kad Marijampolės kultūros centras nėra tinkamas subjektas atlyginti ieškovų prašomą žalą, nes nenustatyti atsakovo neteisėti veiksmai, kaltė, todėl nėra priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos atsiradimo, tokiu būdu nėra sąlygų atsakovo civilinei atsakomybei kilti.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

3. Apeliaciniu skundu ieškovai prašo Marijampolės apylinkės teismo 2025 m. kovo 25 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti.

Dėl ieškovų neatsargumo

3.1. Nurodo, jog renginio metu ieškovams vaikus prižiūrėti padėjo ieškovo tėvai T. B. ir V. B., kurie teismo posėdžio metu buvo apklausti kaip liudytojai, tačiau teismo sprendime neatsispindi liudytojos T. B. paaiškinimai, jog nurodytos ertmės nebuvo įmanoma pamatyti dėl to, jog ertmė buvo tarp grindų ir lango, t. y. nebuvo įmanoma identifikuoti, jog minėtoje vietoje yra ertmė. Minėtos ertmės nepastebėjo ne tik apelianto tėvai, be ir pastatą tikrinusios institucijos – teismas nepaaiškino, kokiu būdu ir kokiomis aplinkybėmis tėvų veiksmai lėmė didelį neatsargumą, susijusį su vaiko priežiūra. Teismas neatsižvelgė, jog vaiku asmeniškai rūpinosi abu apelianto tėvai ir nebuvo nustatyta aplinkybė, jog nors akimirkai vaikas būtų paliktas be priežiūros.

Dėl statinio atitikimo reikalavimams

3.2. Nesutinka su teismo išvada, kad šiuo atveju netaikytini reikalavimai saugai nuo kritimo pasikeitus grindų lygiui ir kad tai tiesiog tarpas tarp lango ir grindų. Ieškovų nuomone, pasibaigus antro aukšto grindų perdangai, kitoms grindims esant 3,3 metrais žemiau, tai yra grindų lygio pasikeitimas. Todėl šiuo atveju turėjo būti taikomos statybos techninio reglamento STR 2.02.02:2004 „VISUOMENINĖS PASKIRTIES STATINIAI“ 217.3 punkto nuostatos, numatančios reikalavimus projektiniams sprendiniams ir statybos produktams, kad naudojant statinį būtų išvengta kritimo pasikeitus grindų lygiui, numatant reikiamo aukščio aptvarus, turėklus, baliustradas, parapetus, taip pat ribojant angas iki vaikams saugaus dydžio, neleidžiančio jiems įkliūti į šias angas.

3.3. Nurodė, kad statinys turėjo trūkumų – pavojinga, neuždengta ir neaptverta, be jokių įspėjamųjų ženklų ertmė buvo prie pat lango grindų lygyje, kurie dėl jų ypatumų buvo nepastebimi, būtent šie trūkumai lėmė, kad pro neleistinai didelę ir neapsaugotą ertmę iškrito ir buvo sužalotas vaikas. Pažymėjo, jog minėtoje vietoje vėliau buvo įrengtas užtvaras.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

3.4. Akcentuoja, kad žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), šiuo atveju atsakovas; jam taikytina atsakomybė be kaltės, kadangi, pagal įstatymą, statinių savininkai ir teisėti valdytojai turi prisiimti riziką ir atlyginti dėl statinių sugriovimo ar kitokių trūkumų padarytą žalą net ir tais atvejais, kai ėmėsi visų prieinamų priemonių, buvo rūpestingi ir atidūs, kad žalos neatsirastų, bet ji vis dėlto atsirado. Todėl ieškovai nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad atsakovas, kaip statinio savininkas, atliko visus būtinus ir nuo jo priklausančius veiksmus statinio saugumui užtikrinti, dėl to jo atsakomybė negalima. Ieškovų nuomone, atsakovui atsakomybė kyla todėl, kad žala atsirado dėl nesaugiai paliktų ertmių grindyse – angos grindinio paviršiuje nebuvo uždengtos grotelėmis ir nebuvo ribojamos iki vaikams saugaus dydžio, nebuvo įrengti reikiamo aukščio aptvarai, turėklai, tai neleistų vaikams įkliūti į šias angas. Be to, šioje vietoje nebuvo ir jokių įspėjamųjų ženklų.

3.5. Nurodė, kad faktines aplinkybes dėl vaiko nemigos, šlubavimo, tėvų sutrikusio miego pagrindžia teismo nustatytos aplinkybės, kad po įvykio greitosios pagalbos automobiliu vaikas buvo pristatytas į ligoninę, kur jam buvo suteikta pagalba, nustatyti sužalojimai, po to, esant patenkinamai būsenai, vaikas buvo išleistas į namus gydymui, pavedant tėvams stebėti jo būklę namie, būti pasiruošus vykti į ligoninę ir per artimiausias dvi savaites pasireiškus bet kokiems pakitimams nedelsiant gabenti jį į ligoninės Priėmimo skyrių; paskirti medikamentai. Šias aplinkybes patvirtina Ambulatorinio apsilankymo aprašymas ir medicinos dokumentų išrašas.

4. Atsakovas atsiliepimu į ieškovų apeliacinį skundą prašo jų apeliacinį skundą atmesti, Marijampolės apylinkės teismo 2025 m. kovo 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Dėl ieškovų neatsargumo

4.1. Nurodė, kad, atsižvelgiant į vaiko amžių, jam buvo reikalinga ypač intensyvi priežiūra, tačiau nagrinėjamu atveju galbūt vaikas nebuvo tinkamai tėvų prižiūrimas, jei vaikas vienas laisvai vaikščiojo viešoje erdvėje, kuri iš esmės negali būti traktuojama kaip saugi aplinka vaikui. Pažymėjo, kad tėvai nepastebėjo, kaip vaikas nuėjo iki lango ir iškrito per sąlyginai mažą – 19 cm – tarpą, todėl tai gali būti vertinama kaip pačių ieškovų didelis neatsargumas. Be to, renginio metu vaikas nebuvo Marijampolės kultūros centro prižiūrimas.

Dėl statinio atitikties reikalavimams

4.2. Atsakovo nuomone, teismas teisingai cituoja Statybos techninio reglamento STR 2.02.02:2004 „Visuomeninės paskirties statiniai“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2024 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. D1-91 „Dėl Statybos techninio reglamento“ STR 2.02.02:2004 „Visuomeninės paskirties statiniai, patvirtinimo“, 222 punktą nurodydamas, kad Marijampolės kultūros centras yra kultūros paskirties pastatas, kuriam netaikomi normatyvai, nustatyti Reglamente dėl bekliūčio tarpo normos taikomos mokslo paskirties pastatų pogrupiui. Atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą ir pateiktas bylai fotonuotraukas, įrengti turėklai atitiko STR reikalavimus ir buvo įrengti pagal galiojančius teisės aktus.

4.3. Priešingai, nei teigia ieškovai, byloje pateikti įrodymai apie statinio techninę būklę patvirtina, kad Marijampolės kultūros centro pastatas yra techniškai tvarkingas ir atitinka visus statybai bei saugumui taikomus reikalavus. Pastatui, pagal galiojančius teisės aktus, atliekamos nuolatinės kasmetinės apžiūros, kurių tikslas nustatyti statinio ir jo konstrukcijų techninę būklę. Taip pat pažymėjo, kad visi tinkamą pastato būklę patvirtinantys dokumentai yra galiojantys ir nenuginčyti. Šių aplinkybių nepaneigia kaip liudytojo apklausto atsakovo darbuotojo S. L. paaiškinimai, kadangi jis neturi specialių žinių ir išsilavinimo statybos srityje.

4.4. Sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju netaikytini saugos reikalavimai nuo kritimo pasikeitus grindų lygiui, kadangi tarpas tarp lango ir grindų, pro kurį iškrito vaikas, tai nėra grindų lygio pasikeitimas. Nuostata, kad angos turi būti ribojamos iki vaikams saugaus dydžio, yra abstraktaus pobūdžio, konkretūs normatyvai visuomeniniuose Kultūros paskirties pastatuose nėra numatyti, be to, šis dydis buvo numatytas ir suprojektuotas prieš 20 metų ir buvo visada saugus.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

4.5. Atsakovo nuomone, jis, kaip statinio savininkas, atliko visus būtinus ir nuo jo priklausančius veiksmus statinio saugumui užtikrinti, dėl to kaip statinio savininko atsakomybė negalima. Prašoma atlyginti padaryta neturtinė žala tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijusi ne su statinio trūkumais, o su tėvų dideliu neatsargumu paliekant mažametį vaiką vieną be atitinkamos priežiūros.

4.6. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, kad ieškovų argumentai dėl vaiko ir jų sveikatos būklės, sutrikimų po įvykio nepagrįsti jokiais duomenimis, t. y. byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad ieškovai kreipėsi pagalbos į ją galinčius suteikti specialistus, taip pat nėra duomenų, kad ieškovai būtų vartoję medikamentus stresui malšinti, taip pat byloje nėra duomenų ir apie vaiko šlubavimą ar, juo labiau, duomenų apie jo šlubavimą ir įvykį siejantį ryšį. Šios aplinkybės grindžiamos tik pačių ieškovų nurodytais paaiškinimais.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

5. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Esant šiai aplinkybei apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja tik apeliaciniame skunde nurodytus argumentus. Šiuo nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

6. CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, tai yra, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Apeliacinio skundo nagrinėjimo tvarkos pasirinkimas yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija spręsti šį klausimą savo nuožiūra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-07-03 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-436-611/2015). Atsižvelgdamas į tai, kad šalys savo argumentus yra išdėsčiusios procesiniuose dokumentuose, įvertinęs ginčo objektą ir byloje esančią medžiagą, apeliacinės instancijos teismas mano, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, o teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas šiuo atveju gali būti pasiektas ir rašytinio proceso priemonėmis (CPK 321 straipsnio 1 dalis).

7. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo teismas atmetė ieškovų ieškinį dėl statinio savininko (valdytojo) atsakomybės už žalą, padarytą dėl statinio trūkumų, neturtinės žalos, susijusios su fizinio asmens sveikatos sužalojimu, atlyginimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl rašytinių paaiškinimų pridėjimo

8. Apeliacinės instancijos teisme 2025 m. spalio 8 d. gauti ieškovų atstovo, 2025 m. spalio 9 d. – ieškovų papildomi rašytiniai paaiškinimai, DOK-12559 ir DOK-12582, kuriais ieškovai siekia paneigti pirmosios instancijos teismo išvadas dėl apeliantų didelio nerūpestingumo ir vaiko nepriežiūros, taip pat dėl statinio trūkumų pobūdžio ir neturtinės žalos atlyginimo.

9. Apeliaciniam procesui taikomos bendrosios CPK normos, taip pat pirmosios instancijos teismo procesą reglamentuojančios nuostatos, neprieštaraujančios CPK III dalies XVI skyriuje nurodytoms taisyklėmis (CPK 302 straipsnis). Todėl, sprendžiant klausimą dėl CPK 42 straipsnyje įtvirtintos proceso dalyvių teisės teikti rašytinius paaiškinimus, privalu atsižvelgti ir į apeliaciniam procesui taikomose teisės normose, t. y. CPK 306 straipsnio 2 dalyje, 312, 314 ir 323 straipsniuose, įtvirtintus ribojimus bei draudimus. CPK 42 straipsnio 1 dalis suteikia teisę byloje dalyvaujančiam asmeniui pateikti rašytinius paaiškinimus, tačiau juose negali būti nurodomos naujos aplinkybės ar nauji argumentai, kurie nebuvo pateikti anksčiau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-197-611/2015; 2022 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-199-701/2022, 59 punktas).

10. Atsižvelgdamas į tai, kad rašytiniuose paaiškinimuose ieškovai iš esmės papildo savo apeliacinio skundo argumentus ir paneigia atsakovo atsiliepime dėstomą nuomonę, apeliacinės instancijos teismas nusprendžia šiuos rašytinius įrodymus pridėti prie bylos medžiagos.

11. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės, dėl kurių ginčo tarp šalių nekyla, tai yra, kad 2022 m. lapkričio 11 d., apie 17 val. 50 min., Marijampolės kultūros centre, adresu (duomenys neskelbtini), pro neuždengtą ertmę grindyse (tarp lango ir grindų – 0,19 m x 3 m), iš antro pastato aukšto į pirmąjį (nuo grindų iki antro pastato aukšto yra 3,30 m) neaiškiomis aplinkybėmis nukrito mažametis vaikas D. B., gim. (duomenys neskelbtini), ir patyrė kūno sužalojimus, kurie nurodyti Ambulatorinio apsilankymo aprašyme bei Medicinos dokumentų išraše, tai yra vaikui buvo sumušta galva, bėgo kraujas iš nosies, sąmonės praradęs nebuvo, nustatytos hematomos, buvo daromi tyrimai. Ieškovų šeima tą dieną dalyvavo viešame renginyje Marijampolės kultūros centre, kurį organizavo ieškovas. Taip pat nėra ginčo, kad renginyje dalyvavo ir ieškovo tėvai T. B. ir V. B.. Renginys vyko pastato antrame aukšte.

12. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad ieškovų vaikas nebuvo tinkamai tėvų prižiūrimas, jei vienas galėjo nepastebėtas nueiti iki lango ir iškristi pro sąlyginai mažą 19 cm dydžio ertmę tarp lango ir grindų, todėl konstatavo didelį apeliantų nerūpestingumą dėl mažamečio vaiko nepriežiūros. Ieškovai nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl apeliantų didelio neatsargumo įvykio metu ir vaiko nepriežiūros, teigia, kad vaiko priežiūra buvo pasirūpinta tinkamai, jis nebuvo paliktas be priežiūros. Ieškovai įsitikinę, jog egzistavo pastato trūkumai, kurie dėl jų ypatumų buvo nepastebimi, todėl įvyko nelaimė – pro neleistinai didelę ir neapsaugotą ertmę iškrito ir nukentėjo mažametis jų vaikas. Dėl įvykusio įvykio žala padaryta žmonių sveikatai, t. y. padaryta neturtinė žala. Atsakovas taip pat laikosi nuomonės, kad šiuo atveju nelaimingą atsitikimą lėmė ieškovų ypač neatsargus ir neapdairus elgesys, nes jie tinkamai nepasirūpino savo mažamečiu vaiku, todėl atsakovas pagrįstai atleistas nuo civilinės atsakomybės.

Dėl vaiko nepriežiūros, kaip atsakovo atsakomybę šalinančios atsakomybės

13. Ieškovų teigimu, vaikus renginyje jiems padėjo prižiūrėti seneliai, todėl faktiškai vaiką prižiūrėjo tiek ieškovai, tiek seneliai, iš viso 4 asmenys, ir tai darė net vaiko įvykio (kritimo) metu. Apeliacinės instancijos teismas kritiškai vertina šiuos ieškovų skundo argumentus, kadangi byloje nustatyta, kad ieškovai vaiku rūpintis nuolat neturėjo galimybės dėl užimtumo organizuojant ir dalyvaujant renginyje, todėl tėvų nei iki įvykio, nei jo metu šalia nebuvo. Išskyrus ieškovus, daugiau jokios aplinkybės ir įrodymai nepatvirtina, kad seneliai į renginį buvo pakviesti tik turint tikslą padėti prižiūrėti vaikus, todėl galbūt jie ir patys stebėjo renginį, tai, be abejo, galėjo blaškyti jų dėmesį, netgi ir tuo atveju, jeigu jie renginyje dalyvavo turint nurodytą tikslą. Vertinant, dėl kokių priežasčių galėjo iškristi vaikas, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad (duomenys neskelbtini) vaikui reikalinga ypač intensyvi priežiūra, tačiau ieškovų teiginiai, kad jie vaiko priežiūra pasirūpino tinkamai, atmestini kaip nepagrįsti, kadangi (duomenys neskelbtini) vaikas tuo metu, kai iškrito, buvo paliktas be tinkamos suaugusiųjų priežiūros viešoje erdvėje, kuri iš esmės negali būti traktuojama kaip saugi aplinka tokio amžiaus vaikui. Aplinkybės, kad galbūt šalia vaiko buvo seneliai, šių aplinkybių nepaneigia, priešingai, patvirtina, kad tokiu atveju seneliai nesugebėjo tinkamai vaiko prižiūrėti. Be to, seneliai nurodė ir neneigia, kad nematė, kaip atsitiko nelaimingas įvykis, tai taip pat patvirtina, kad vaikas neapibrėžtą laiko tarpą buvo netinkamai prižiūrimas. Šiuo atveju aplinkybės, kad močiutė 19 cm ertmės nepastebėjo, yra itin subjektyvi, priklausanti nuo asmens amžiaus, regėjimo aštrumo, atidumo, sveikatos būklės, aplinkos suvokimo ir kitų kiekvienam asmeniui būdingų individualių savybių. Kadangi kaip liudytojai apklausti seneliai ir ieškovai yra susijęs artimais giminystės ryšiais, todėl jie gali būti suinteresuoti duoti paaiškinimus dėl įvykio aplinkybių ieškovų naudai, todėl jų paaiškinimus teismas vertina kritiškai kitų įrodymų kontekste.

14. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad 19 cm tarpas yra labai mažas, kad pro jį laisvai per akimirką ir be pastangų galėtų iškristi net ir (duomenys neskelbtini)vaikas. Teismas kritiškai vertina liudytojos T. B. paaiškinimus, duotus teismo posėdžio metu, bei aplinkybę, kad vaikas susižalojo iškritęs per 19 cm dydžio ertmę tarp lango ir grindų tuo metu, kai ji tik akimirkai buvo nusisukusi nuo vaiko padėti į vežimėlį maisto indelį, o atsisukusi vaiko jau neberado. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad šių aplinkybių leistinais įrodymais ieškovai nepagrindė, nors, kaip nustatyta, renginyje buvo labai daug žmonių, kurie būtų galėję patvirtinti arba paneigti vaiko priežiūros, kritimo aplinkybes.

15. CK 3.155 straipsnio 1 dalis numato, kad vaikai iki pilnametystės ar emancipacijos yra tėvų prižiūrimi. CK 3.159 straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad už vaiko auklėjimą ir priežiūrą tėvai atsako bendrai ir vienodai. Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 31 straipsnio 2 dalis numato, kad vaiko tėvai privalo tinkamai prižiūrėti vaiką. To paties straipsnio 3 dalies 1 punktas numato, kad tėvai turi užtikrinti vaikams saugią aplinką. Įstatymo 31 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad vaikas iki 6 metų negali būti paliekamas be priežiūros be objektyvios priežasties ir be vyresnių kaip 14 metų asmenų priežiūros.

16. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovų vaiko amžius šiuo atveju objektyviai sąlygojo intensyvios tėvų ar kitų, vyresnių kaip 14 metų asmenų, vaiko priežiūros poreikį. Kadangi kiti asmenys, kuriems kaip teigia ieškovai, jie buvo patikėję vaiko priežiūrą, to tinkamai neatliko, todėl pripažintina, kad atsakomybė už vaiko nepriežiūrą renginio ir įvykio metu tenka ieškovams, kaip vaiko tėvams, o ne atsakovui, kaip pastato valdytojui (savininkui). Pažymėtina, kad vieša erdvė, kurioje vyko renginys, (duomenys neskelbtini) amžiaus vaikui nėra saugi, atitinkamai iš tėvų reikalauja didesnio rūpestingumo, atidumo. Kaip minėta, 19 cm anga yra itin maža (tomas 1, b. l. 155), tarpas yra apsaugotas dar ir lango konstrukcija, tai dar labiau sumažina angos dydį, todėl vaikui turėjo prireikti tam tikro laiko tarpo, pastangų, kad pro ją prasibrautų, nes tiesiog laisvai pro ją iškristi vaikas neturėjo galimybės. Nustatyta ir tai, kad prie langų yra įrengti apsauginiai turėklai, todėl tarpas, pro kurį iškrito vaikas, buvo apsaugotas.

17. Todėl darytina pagrįsta išvada, kad nelaimingas atsitikimas įvyko dėl nepakankamos vaiko priežiūros, nes, jeigu tėvai atidžiai ir rūpestingai būtų prižiūrėję vaiką, nepalikę jo be priežiūros, pasekmių būtų galima išvengti. Toks vaiko tėvų itin neapdairus ir neatsakingas elgesys, pasireiškęs mažamečio vaiko palikimu tam tikrą laiko tarpą viešoje erdvėje be tinkamos tėvų ar kitų tai galinčių daryti asmenų priežiūros, laikytinas dideliu tėvų neatsargumu . Aplinkybė, kad vaiko priežiūra buvo perleista seneliams, laikytina ieškovų pasirinkta gynybine pozicija.

18. Teismas atmeta kaip nepagrįstus ieškovų argumentus, kad tiek Vaiko teisių apsaugos tarnyba, tiek policija vaikų nepriežiūros ieškovų veiksmuose neįžvelgė, kadangi ikiteisminį tyrimą buvo atsisakyta pradėti ne dėl ieškovų nurodytų aplinkybių, o todėl, kad situacija neatitiko BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytos veikos požymių, o Vaiko teisių apsaugos tarnyba nurodė, kad šeimoje, kurioje auga mažametis, galimų vaiko teisių pažeidimų anksčiau nėra fiksuota. Atvejo vadyba šeimai netaikyta, socialinės paslaugos neteikiamos. Taigi nurodytos institucijos vaikų nepriežiūros klausimo konkrečiu atveju netyrė, šios aplinkybės nustatinėjamos šioje byloje civilinio proceso tvarka, sprendžiant, kas yra atsakingas dėl nelaimingo įvykio.

Dėl statinio atitikties reikalavimams

19. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog Marijampolės kultūros centro pastatas yra techniškai tvarkingas ir atitinka visus statybai bei saugumui taikomus reikalavus; tinkamas naudoti. Nustatydamas faktines aplinkybės teismas rėmėsi byloje pateiktais įvairaus pobūdžio patikrinimo aktais dėl atliktų statinio techninės būklės patikrinimų, kurie yra galiojantys ir nenuginčyti. Todėl teismas nusprendė, jog prašoma atlyginti neturtinė žala tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijusi ne su statinio trūkumais, o su tėvų dideliu neatsargumu paliekant mažametį vaiką vieną be priežiūros. Ieškovai įsitikinę, jog egzistavo pastato trūkumai, kurie dėl jų ypatumų buvo nepastebimi ir paaiškėjo tik po nelaimingo atsitikimo, todėl atsakovas papildomai įrengė užtvaras.

20. CK 6.266 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo šio kodekso 6.270 straipsnio 1 dalyje nustatytos aplinkybės. Tai atitinka griežtosios civilinės atsakomybės sampratą, kai asmuo atsako už jo veiksmais (neveikimu) padarytą žalą nepaisant jo kaltės.

21. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad, sprendžiant dėl atsakomybės pagal CK 6.266 straipsnio nuostatas, kiekvienu atveju būtina nustatyti, jog žala atsirado dėl statinio trūkumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-146-403/2024, 30 punktas). Kitais atvejais, t. y. už žalą, padarytą ne dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, pastatų savininkas (valdytojas) atsako bendraisiais pagrindais, t. y. esant visoms žalą padariusio asmens civilinės atsakomybės sąlygoms: neteisėtiems veiksmams, žalai, neteisėtų veiksmų ir žalos priežastiniam ryšiui, kaltei (CK 6.246–6.249 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-341/2014).

22. Pagal šią teisės normą objekto savininkas (valdytojas) privalo atlyginti žalą net ir nesant jo kaltės, jeigu neįrodo, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusiojo asmens tyčios ar didelio neatsargumo. Kai asmuo už padarytą žalą atsako net ir nesant jo kaltės, reiškiantis reikalavimą dėl žalos atlyginimo asmuo privalo įrodyti likusias deliktinės atsakomybės taikymo sąlygas, t. y. neteisėtus veiksmus, žalą, priežastinį ryšį (CK 6.246, 6.247, 6.249 straipsniai). Neteisėti veiksmai, dėl kurių atsiranda civilinė atsakomybė, gali būti tiek tiesiogiai įstatyme ar sutartyje nustatytų pareigų nevykdymas ar draudžiamų veiksmų atlikimas, tiek ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Laikoma, kad asmuo yra kaltas, jeigu, atsižvelgiant į prievolės esmę, jis nebuvo tiek rūpestingas, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina (CK 6.248 straipsnio 3 dalis).

23. Kadangi Marijampolės kultūros centras yra kultūros paskirties pastatas, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi Statybos techninio reglamento STR 2.02.02:2004 „Visuomeninės paskirties statiniai, patvirtinto“ Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2024 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. D1-91 „Dėl Statybos techninio reglamento STR 2.02.02:2004 „Visuomeninės paskirties statiniai, patvirtinimo“ 224 punktu, nustatančiu, kad langai ar kitos angos turi turėti aptvarus ar kitokias apsaugos nuo kritimo priemones, jeigu tokių angų apačios aukštis nuo grindų yra mažesnis už tai Statinių grupei nurodytą aptvarų, turėklų ar baliustradų aukštį. Iš byloje pateiktų nuotraukų nustatyta, kad prie kiekvieno lango buvo sumontuoti turėklai, atitinkantys STR reikalavimus. Be to, atsakovas pažymėjo, kad visi turėklai, esantys laiptinėse, yra būtent 19 cm pločio. Vadinasi, toks aptvėrimas turėklu niekaip nebūtų sumažinęs ertmės dydžio. Be to, nurodytuose normatyvuose tik abstrakčiai nurodyta, kad angos turi būti ribojamos iki vaikams saugaus dydžio, konkretūs normatyvai visuomeniniuose Kultūros paskirties pastatuose nėra numatyti. Nustatyta ir tai, kad iki įvykio nė vienoje Kultūros centro statybos proceso, statinio perdavimo eksploatuoti stadijoje, jo naudojimo metu nebuvo nustatyti tokie defektai, kaip konstrukcijų netinkamas sumontavimas, angų neaptvėrimas, per didelių angų sumontavimas arba kad angų dydis nebuvo apribotas iki vaikams saugaus.

24. Apeliantai nurodo, kad jiems nėra suprantami teismo teiginiai, susiję su turėklais prie langų, vertikalaus dalijimo bekliūčiais tarpais. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad pirmosios instancijos teismas, motyvuodamas sprendimą, be kita ko, nurodė ir Statybos techninio reglamento STR 2.02.02:2004, 222 punkto nuostatas kaip argumentą ir aiškiai nurodė, kodėl šiame reglamente numatyta vertikalaus dalijimo bekliūčio tarpo norma, kuri turi būti ne didesnė kaip 0,10 m, Marijampolės kultūros centrui netaikoma. Taip pat, kaip jau minėta, teismas vertindamas pastato atitiktį reikalavimams, įvertino byloje pateiktus įrodymus ir nustatė, kad pastate įrengti turėklai atitiko tokios paskirties pastatui keliamus reikalavimus.

25. Ieškovai tvirtina, kad ertmė tarp lango ir grindų turėtų būti laikoma grindų lygio pasikeitimu. Pirmosios instancijos teismas nusprendė priešingai ir padarė išvadą, kad šiuo atveju netaikytini saugos reikalavimai saugai nuo kritimo pasikeitus grindų lygiui, pagal minėto reglamento 217 punkto 3 papunktį arba Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2007 m. gruodžio 27 d. įsakymo Nr. D1-706 „Dėl statybos techninio reglamento STR 2.01.01(4):2008 „Esminis statinio reikalavimas „Naudojimo sauga“ patvirtinimo“ 17.3 punktą. Nustatyta, kad įvykis įvyko toje vietoje, kur pasibaigia grindys antrame aukšte, toliau antrame aukšte grindų nėra, yra tiesiog 19 cm tarpas, o už jo stiklinė pertvara, todėl tai nėra antro aukšto grindų lygio pasikeitimas. Ertmė, pro kurią iškrito vaikas, yra grindų lygyje. Antro aukšto grindys nėra niekaip susijusios su pirmojo aukšto grindimis, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su ieškovų nuomone ir kitaip vertinti įvykio vietos ir pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių bylos aplinkybių. Atitinkamai atmestini ieškovų argumentai, kad įvykio vieta papildomai turėjo būti uždengta, aptverta, paženklinta ir panašiai, tai yra, pagal nustatytą reglamentavimą, atsakovas tokios pareigos neturėjo. Pastato atitiktį reikalavimams tikrinančios institucijos tokių įpareigojimų atsakovui niekada nenustatė. Ieškovų teiginiai, kad už statinio saugos reikalavimų priežiūrą atsakingos institucijos nepastebėjo pastato trūkumų, yra deklaratyvūs ir niekuo nepagrįsti. Be to, byloje nepaneigta, kad ginčo pastatas, atsižvelgiant į jo paskirtį, yra suprojektuotas, pastatytas ir prižiūrimas taip, kad juo naudojantis būtų išvengta nelaimingų atsitikimų (paslydimo, kritimo ir panašių galimų rizikų). Todėl tai patvirtina, kad atsakovas tinkamomis priemonėmis užtikrino besinaudojančių patalpomis asmenų saugumą, tačiau jis negali būti atsakingas už visus nelaimingus atsitikimus, kurie nepriklausė nuo jo valios ir veiksmų.

26. Kasacinio teismo taip pat yra išaiškinta, kad teismas, ištyręs ieškinyje nurodytas faktines aplinkybes ir atsakovo atsikirtimus, nustato faktus, atlieka jų teisinį vertinimą, kvalifikuoja ginčo santykius, aiškina teisės normas ir taiko jas ginčo santykiui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2012). Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Teismo funkcija – tirti ir vertinti šalių pateiktus įrodymus ir padaryti išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančių faktinių aplinkybių buvimą ar nebuvimą (CPK 176 straipsnis). Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-454/2011; 2015 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-277-313/2016 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką). Vidinis įsitikinimas — tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, padaryta surinkus visus reikiamus įrodymus, išnagrinėjus reikšmingus faktus bei įvertinus visas bylos aplinkybes. Teismo sprendimas laikomas pagrįstu, kai faktinės bylos aplinkybės, kurios nustatomos įrodymais, įvertintos pakankamumo ir patikimumo aspektais.

27. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, siekdamas atsakyti į visus ieškinio reikalavimus, išsamiai įvertino visas esmines bylos aplinkybes, ištyrė visus reikiamus įrodymus, nusprendė dėl jų pakankamumo, rėmėsi aktualiais teisės aktais ir išvadas apie šioje byloje įrodinėjimo dalyku esančių faktų buvimą padarė įvertinęs įrodymų visumą, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad pirmosios teismo instancijos motyvai yra neaiškūs arba neteisingi.

28. Ieškovai pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl apeliantų nurodytų statinio naudojimo saugos reikalavimų, kurie nustatyti Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje, kuriuos detalizuoja statybos techninis reglamentas STR 2.01.01(4):2008 esminis statinio reikalavimas „NAUDOJIMO SAUGA“, tačiau nenurodo, kokias konkrečias nuostatas ar reikalavimus pažeidė atsakovas.

29. Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad Statinys (jo dalis) turi būti suprojektuotas ir pastatytas taip, kad per ekonomiškai pagrįstą statinio naudojimo trukmę pagal jo naudojimo paskirtį atitiktų Reglamente (ES) Nr. 305/2011 nustatytus esminius statinių reikalavimus. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2007 m. gruodžio 27 d. įsakymo Nr. D1-706 „Dėl statybos techninio reglamento STR 2.01.01(4):2008 „Esminis statinio reikalavimas „Naudojimo sauga“ patvirtinimo“ 5 straipsnyje nurodyta, kad šis Reglamentas yra privalomas rengiant normatyvinius statybos techninius dokumentus, normatyvinius statinio saugos ir paskirties dokumentus, esminius statinio reikalavimus (vieną, kelis ar visus), statinio techninius parametrus pagal statinių ar statybos produktų charakteristikų lygius ir klases nustatančius teisės aktus, taip pat statybos proceso dalyviams, valstybinėms statybos ir statinio saugos ir paskirties reikalavimų priežiūros institucijoms, savivaldybėms, kurių veiklos principus statybos srityje nustato Statybos įstatymas. Šiuo atveju atsakovas nepatenka į subjektų ratą, kuriems būtų suteikta teisė rengti normatyvinius statybos techninius dokumentus, ir jis tiesiogiai neatlieka priežiūros institucijos vaidmens ar panašiai. Reglamento 17.3 punktas nustato reikalavimus saugai, be kita ko, nuo kritimo pasikeitus grindų lygiui (Reglamento 10 punktas). Kaip minėta, atsakingos institucijos pagal galiojančius aktualius įstatymus ir kitus teisės aktus nuolat vertino tiek iki įvykio, tiek po to atsakovo pastato ir jo konstrukcijų techninę būklę, tačiau jokių pastabų, susijusių su galimais rizikos faktoriais, nenustatė, taip pat atsakovui niekada nebuvo nurodyti reikalavimai ar trūkumai, apimantys kritimą pasikeitus grindų lygiui.

30. Atkreiptinas dėmesys, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad vaikas būtų kritęs, atsitrenkęs į stiklą ar panašiai. Kaip atsitiko nelaimingas atsitikimas, niekas nematė ir nustatyta nebuvo. Stikle jokių smūgio požymių nėra, todėl apeliacinės instancijos teismas mano, kad ieškovai nepagrįstai pernelyg plečiamai aiškina reikalavimus statinio saugai ir atsakovo atsakomybės ribas. Atitinkamai nėra pagrindo manyti, kad tarpas tarp lango ir grindų turėjo papildomai būti uždengta grotelėmis, papildomai pažymėtas ar kt. Ieškovai nepaneigė, kad Marijampolės kultūros centro pastatas buvo ir yra techniškai tvarkingas ir atitinka visus statybai bei saugumui keliamus reikalavus.

31. Teismas taip pat nesutinka su ieškovais, kad nurodytoje vietoje esančios ertmės dėl jos ženklinimo nebuvimo, skaidraus stiklo paviršiaus ir jo buvimo vienodame aukštyje su grindimis nebuvo galima pastebėti ir kad tai paslėptas pasato trūkumas, į kurį aplaidžiai žiūri atsakovas, kadangi kompetenciją nustatyti statinio defektus ir jų priežastis turi atestuotos ekspertizės įmonės, ekspertai, todėl visos ieškovų abejonės, niekuo nepagrįstų išvadų darymas nesudaro pagrindo kitaip vertinti pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių. Siekiant išsiaiškinti, ar statybos darbų rezultatas atitinka įprastai keliamus reikalavimus, šalims nesutariant, paprastai skiriama teismo ekspertizė.

32. Statybos įstatymas ir jo įgyvendinamieji teisės aktai neapibrėžia sąvokos „paslėpti trūkumai“. Statybos įstatymo 2 straipsnio 36 dalyje įtvirtinta sąvoka Paslėptos statinio konstrukcijos – vėliau sumontuotomis kitomis konstrukcijomis ar viršutiniu apdailos sluoksniu paslėptos konstrukcijos. CK 6.698 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad rangovas, projektuotojas, statinio projekto ekspertizės rangovas ar statybos techninis prižiūrėtojas atsako už objekto sugriuvimą ar defektus, jeigu objektas sugriuvo ar defektai buvo nustatyti per dešimt metų – esant paslėptų statinio elementų (konstrukcijų, vamzdynų ir kt.). Kaip matyti, pagrindinis paslėptų darbų (elementų) požymius yra tas, kad toks darbas (elementas) būna uždengtas kitais darbais (elementais), dėl šios priežasties jis negali būti apžiūrėtas, jo defektus pašalinti yra sunkiau – norint apžiūrėti ir ištaisyti trūkumus, reikia išardyti juos dengiantį darbo rezultatą (elementą). Nagrinėjamu atveju ieškovų nurodyti pastato elementai neatitinka paslėptų trūkumų sąvokos. Be to, atsakovas nėra ir pastato rangovas, techninis prižiūrėtojas, todėl, jeigu tokie trūkumai ir būtų nustatyti, tai nėra šios bylos dalykas.

33. Šiuo atveju ieškovai teigia, kad ekspertizę skirti buvo netikslinga, tačiau apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad civilinės bylos nagrinėjamos laikantis rungimosi principo ir kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178, 185 straipsniai), todėl esant ginčui ir kardinaliai priešingoms šalių pozicijoms dėl įvykio aplinkybių, ieškovai galėjo pasinaudoti galimybe prašyti teismo byloje paskirti ekspertizę, kurios metu statybos srities specialistai kompetentingai būtų įvertinę ieškovų ginčijamas aplinkybes dėl pastato atitikties saugumo reikalavimams, taip pat ir tas aplinkybes, ar (duomenys neskelbtini) amžiaus vaikas galėjo per tokį trumpą laiko tarpą, kaip nurodo ieškovai, iškristi per 19 cm tarpą. Tačiau dėl nežinomų priežasčių šia galimybe nepasinaudojo, tiesiog deklaratyviai teigia, kad ekspertizę skirti nelogiška, nes pastato trūkumai akivaizdūs. Apibendrinant tai, kas nurodyta, teismui nenustačius jokių pastato trūkumų, Marijampolės kultūros centras taip pat neturėjo jokių objektyvių galimybių įžvelgti galimos grėsmės ieškovų vaikui. Atkreiptinas dėmesys, kad, atsižvelgiant į Marijampolės kultūros centro paskirtį, per jo veiklos laikotarpį, be abejo, nuolat vyksta įvairaus pobūdžio renginiai, o juose dalyvauja labai daug įvairaus amžiaus žmonių, tačiau jokių nelaimingų atsitikimų pastate per pakankamai ilgą veiklos laiko tarpą – 20 m. (nuo 2004 m. gruodžio mėn.) – nėra buvę. Ši aplinkybė, nors ir netiesiogiai, patvirtina, kad pastatas buvo ir yra saugus, todėl dėl įvykusio nelaimingo atsitikimo atsakovas nėra kaltas.

34. Ieškovai papildomuose paaiškinimuose, be kita ko, remiasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 25 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-197-469/2020, kurioje ginčas tarp šalių vyko dėl rangos (subrangos) sutarties netinkamo vykdymo. Kadangi šiuo atveju teismas nagrinėja ginčą dėl žalos, padarytos dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, atlyginimo pagal CK 6.266 straipsnio nuostatas, todėl ieškovų nurodyta nutartis nagrinėjamu atveju nėra aktuali.

35. Ieškovai nepateikė visiškai jokių įrodymų, kad Marijampolės kultūros centro pastato savininkas (valdytojas) elgėsi nerūpestingai ar aplaidžiai, priešingai, nustatytos aplinkybės patvirtina, kad jis tinkamai, tiek, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina, rūpinosi ir įgyvendino šio pastato, be kita ko, ir jo saugumo, priežiūrą. Patikrinimo dokumentuose su šiuo reikalavimu jokių trūkumų nenustatyta, todėl nėra visiškai jokio pagrindo nelaimingo atsitikimo priežastiniu ryšiu susieti su atsakovo veiksmais ir kilusiomis pasekmėmis ieškovams.

36. Ieškovų nuomonės dėl statinio neatitikties saugumo reikalavimams nepatvirtina ir liudytojų, iš jų ir atsakovo darbuotojo S. L., paaiškinimai (2024 m. gruodžio 12 d. teismo posėdžio garso įrašas 1:18:00-1:55:30). Šio liudytojo teiginiai, kad dėl nelaimingo įvykio kaltas atsakovas, pastato techninis prižiūrėtojas, architektas, vertintini itin kritiškai, kadangi nėra pateikta duomenų, kad liudytojas turėtų statybos srities išsilavinimą arba kad jis yra statybų srities specialistas, turi specialių žinių šioje srityje, todėl, nesant tokios informacijos, nėra pagrindo jo duotų subjektyvių paaiškinimų, paremtų tik asmenine nuomone, vertinti kaip kompetentingo specialisto vertinant pastato saugumą. Pažymėtina, kad liudytojas įvykio tiesiogiai nematė. Jis tik matė filmuotą medžiagą, kurioje buvo užfiksuotas vaiko kritimo momentas, tačiau jis nematė, kokiu būdu vaikas iškrito. Liudytojas paaiškino ir tai, kad ši medžiaga buvo pateikta ikiteisminiam tyrimui, tačiau ikiteisminį tyrimą atsisakius pradėti, atsakovui filmuota medžiaga buvo grąžinta, tačiau ji pas atsakovą nebeišliko. Byloje pateiktas Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2024 m. spalio 24 d. raštas patvirtina, kad vaizdo medžiaga neišliko (tomas 1, b. l. 167).

37. Kokie konkretūs reikalavimai nuo pastato pastatymo yra pasikeitę ir kurių reikalavimų pastatas neatitiko, liudytojas S. L. neįvardijo. Atkreiptinas dėmesys, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai filmuotą medžiagą taip pat vertino, tačiau dėl galimo pastato nesaugumo jokių aplinkybių nenurodė ir jokių veiksmų atsakovo atžvilgiu nesiėmė. Tai, kad po įvykio atsakovas sumontavo papildomas užtvaras, patvirtina, kad į pastato saugumą žiūrima atsakingai, siekiant ateityje išvengti panašaus pobūdžio situacijų, tačiau tai neleidžia daryti išvados, kad įvykio metu pastatas iš esmės neatitiko reikalavimų ir buvo nesaugus.

38. Ieškovai deklaratyviai teigia, kad po įvykio Kultūros centro vadovybė nesidomėjo vaiko būsena, neatsiprašė ar kaip nors kitaip nebendravo su tėvais dėl įvykio, tačiau liudytojas S. L. teismo posėdžiu metu patvirtino priešingai, kad centro vadovė iš karto siūlė pagalbą ir bendradarbiavo. Suprantama, kad įvykis tiek vaikui, tiek tėvams sukėlė stresą, tačiau atsakovas, nebūdamas kaltas ir atsakingas, neturėjo nei teisinės, nei moralinės pareigos atsiprašyti ieškovų, jie tik galėjo apgailestauti dėl nelaimingo įvykio, nuo kurių visiškai apsisaugoti niekas neturi galimybių.

39. Atsižvelgiant į tai, kad nustatytos aplinkybės patvirtina, kad atsakovo valdomas pastatas įvykio momentu buvo techniškai tvarkingas ir atitiko visus statybai, jo eksploatavimui bei saugumui taikomus reikalavus, atsakovas atliko būtinus ir nuo jo priklausančius veiksmus žalos atsiradimui eliminuoti, todėl apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip nepagrįstus apeliantų kaltinimus atsakovui, kad nelaimingo atsitikimo priežastis buvo pastato trūkumai, dėl kurių turėtų atsakyti atsakovas (CK 6.266 straipsnio 1 dalis, 6.270 straipsnio 1 dalis).

40. Šiuo atveju nelaimingo atsitikimo priežastys niekaip nepriklausė nuo atsakovo elgesio ir nebuvo susiję su jo aplaidumu neįrengiant papildomų apsaugos priemonių, ženklinimų ar panašiai, kadangi statinio valdytojas (savininkas) atliko visus būtinus ir nuo jo priklausančius veiksmus statinio saugumui užtikrinti, o vien tik ta aplinkybė, kad vaikas dėl nežinomų priežasčių nukrito būtent atsakovo valdomose patalpose, savaime nesudaro pagrindo pripažinti atsakovo kaltės dėl pastato saugumo neužtikrinimo, todėl laikytinos neįrodytomis ir atsakovui nekyla atsakomybė dėl nelaimingo atsitikimo (CK 6.266 straipsnio 1 dalis, 6.270 straipsnio 1 dalis). Todėl apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad šiuo atveju patys ieškovai elgėsi ypač neatsargiai ir neapdairiai, nes atsakingai ir tinkamai neprižiūrėjo savo vaiko, todėl jų prašoma atlyginti neturtinė žala tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijusi ne su statinio trūkumais, atsakovo aplaidumu neįrengiant kažkokių papildomų saugos priemonių, o su tėvų dideliu neatsargumu paliekant mažametį vaiką vieną be priežiūros viešoje erdvėje (CK 6.253 straipsnio 1 dalis, 6.282 straipsnio 1 dalis).

41. Kaip jau nustatyta šioje byloje, ieškovų didelis neatsargumas pripažintas kaip aplinkybė, šalinanti statinio valdytojo (savininko) civilinę atsakomybę. Ieškovų elgesys, paliekant mažametį vaiką viešoje vietoje antrame aukšte be priežiūros, pripažintinas rizikingu, pakankamai aiškių ir kiekvienam asmeniui suvokiamų apdairumo, atsargumo, saugumo reikalavimų nesilaikymu, todėl pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl atsakovo civilinę atsakomybę šalinančių aplinkybių egzistavimo bei ieškovų veiksmų vertinimo, tinkamai taikė materialiosios bei proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodymus ir įrodymų vertinimą.

42. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo turinį, apeliacinio skundo argumentus, faktinius bylos duomenis, nusprendžia, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai įvertino visus byloje surinktus įrodymus, padarė logiškas ir surinktų įrodymų visuma pagrįstas išvadas, kad statinio savininkas (valdytojas) atliko visus būtinus ir nuo jo priklausančius veiksmus statinio saugumui užtikrinti, dėl to kaip statinio savininko atsakomybė negalima (CK 6.266 straipsnio 1 dalis, LR CK 6.270 straipsnio 1 dalis). Ieškovai, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kitaip vertina tuos pačius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio vertinimo ir iš esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų ir jų paaiškinimų pagrindu būtų nustatytos kitokios faktinės aplinkybės, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Nesant duomenų, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas (to neįrodžius), kitokia ieškovų nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio įvertinimo neduoda pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, pagrįstomis ne tik atsakovo nurodytais įrodymais, bet ir visa bylos medžiaga. Be to, kasacinio teismo praktikoje taip pat nurodyta, kad išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai išlieka tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-200-421/2019, 27 p.).

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

43. Civilinei atsakomybei tiek turtinės, tiek neturtinės žalos atlyginimo forma taikyti būtina nustatyti visas civilinės atsakomybės sąlygas: neteisėtus veiksmus (neteisėtą neveikimą), žalos faktą (turtinės, neturtinės žalos), priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, kaltę (CK 6.246– 6.249 straipsniai). Nenustačius bent vienos iš būtinųjų sąlygų, civilinė atsakomybė asmeniui negali būti taikoma.

44. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo nuomone, kad atsakovas nėra tinkamas subjektas atlyginti ieškovų prašomą žalą, nes nenustatytos sąlygos, būtinos jo civilinei atsakomybei atsirasti. Teismas pripažino, kad statinio savininkas atliko visus būtinus ir nuo jo priklausančius veiksmus statinio saugumui užtikrinti, dėl to jis neatliko jokių neteisėtų veiksmų ir jam, kaip statinio savininkui, nekyla atsakomybė atlyginti neturtinę žalą ieškovams.

45. Be to CK 6.282 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog, kai paties nukentėjusio asmens didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti, tai atsižvelgiant į nukentėjusio asmens kaltės dydį (o kai yra žalos padariusio asmens kaltės, – ir į jo kaltės dydį) žalos atlyginimas, jeigu įstatymai nenustato ko kita, gali būti sumažintas arba reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmestas. Taigi CK 6.282 straipsnio 1 dalis numato dvi alternatyvas. Todėl pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į pačių apeliantų itin didelį neatsargumą, pagrįstai reikalavimą dėl žalos atlyginimo atmetė.

46. Vis dėlto teismas atkreipia dėmesį, kad net jei ieškovų nurodomos aplinkybės dėl neturtinės žalos atlyginimo būtų vertinamos iš esmės, jos nesudarytų pagrindo pakeisti pirmosios instancijos teismo išvadų, kad ieškovai neįrodė jiems ir jų vaikui kilusios neturtinės žalos fakto.

47. Kasacinis teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad sveikatos sutrikdymo bylose neturtinės žalos kompensacijos dydžio nustatymo specifika yra ta, jog teismas turi atsižvelgti ne tik į bendruosius LR CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus kriterijus, bet ir į sveikatos sutrikdymo situacijoje reikšmingas aplinkybes, pvz., sveikatos sužalojimo laipsnis, patirtos traumos pobūdis, atsiradusios dėl sveikatos sutrikdymo turtinės ir neturtinės pasekmės (lėšos, būtinos sveikatai pagerinti, fiziniai ir dvasiniai išgyvenimai ir pan.), pasikeitimai įvairiose nukentėjusio asmens gyvenimo sferose (profesinėje, visuomeninėje, asmeninėje ir kt.) bei kitos aplinkybės, kurios daro tiesioginę įtaką asmens fizinių ir dvasinių išgyvenimų stiprumui ir kartu lemia piniginio kompensacinio ekvivalento nustatymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2010, 2018 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-159/2018).

48. Neturtinės žalos atlyginimo atvejais žala yra padaroma vertybėms, kurios neturi piniginės išraiškos, tačiau civilinė teisė jas gina turtiniais būdais. Tokios žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo (restitutio in integrum) principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, kadangi neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Įstatymas nustato piniginę satisfakciją, kuria siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinį, fizinį skausmą ir kt. Nustatydamas piniginės kompensacijos už neturtinio pobūdžio išgyvenimus, nepatogumus, praradimus dydį, teismas, neperžengdamas šių ribų, vertina individualios bylos aplinkybes ir atsižvelgia į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus: jos pasekmes (žalingus padarinius), šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

49. Byloje nėra ginčo, kad po įvykio greitosios pagalbos automobiliu vaikas buvo pristatytas į ligoninę, kur jam buvo suteikta pagalba, nustatyti sužalojimai, po to, esant patenkinamai būsenai, vaikas buvo išleistas į namus gydymui, pavedant tėvams stebėti jo būklę namie. Sutiktina, kad dėl šio įvykio mažametis vaikas patyrė tam tikrus sužalojimus, vaikui ir tėvams šis įvykis galėjo sukelti neigiamus išgyvenimus. Tačiau apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad ieškovų argumentai dėl vaiko nemigos, šlubavimo, tėvų sutrikusio miego ir kt. nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis. Apeliaciniame skunde ieškovai šias aplinkybes grindžia tik paaiškinimais. Šių aplinkybių nepatvirtina nei Ambulatorinio apsilankymo aprašymas, nei Medicinos dokumentų išrašas, kadangi juose fiksuota sveikatos būklė tik iš karto po įvykio, tačiau savaime nepatvirtina neturtinės žalos, kaip įvykio pasekmės, atsiradimo.

Dėl procesinės bylos baigties

50. Europos Žmogaus Teisių Teismas, taip pat kasacinis teismas laikosi praktikos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas išsamiai atsakyti į kiekvieną argumentą. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją, peticijos Nr. 18390/91; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-403/2022, 29 punktas).

51. Atsižvelgdamas į visa tai, kas šioje nutartyje pirmiau nurodyta, teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė materialiosios bei proceso teisės normas, rėmėsi aktualia teismų praktika, teisingai nustatė faktines aplinkybes ir įvertino bylai pateiktus įrodymus. Apeliacinio skundo argumentai nėra pagrindas pakeisti ar panaikinti apskųstą sprendimą, dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

52. Duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme nepateikta.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Marijampolės apylinkės teismo 2025 m. kovo 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.