- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-10-26
- Bylos Nr.
- 1A-329-594/2018
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Daiva Jankauskienė, Albinas Antanaitis, Evaldas Gražys
- Kaltinamasis
- J. A.
- Advokatai
- Augustinas Vaičiūnas
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Evaldo Gražio, Daivos Jankauskienės,
sekretoriaujant Daivai Aliulienei, Ingai Mieldažytei, Mariui Žukauskui
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokurorės Astos Chraminos (toliau – prokurorė) apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų (toliau – Kauno apylinkės teismas) 2018 m. sausio 29 d. nuosprendžio, kuriuo J. A. (toliau – J. A.) dėl kaltinimų pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 223 straipsnio 1 dalį – dėl aplaidaus UAB „A. T. S.“ ir UAB „G. P.“ buhalterinės apskaitos tvarkymo (2 veikos), buvo išteisinta, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas) ir baudžiamasis procesas jos atžvilgiu nutrauktas.
Iki nuosprendžio įsiteisėjimo išteisintajai J. A. kardomosios priemonės skirtos nebuvo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
1. J. A. pagal BK 223 straipsnio 1 dalį buvo kaltinama tuo, kad ji nuo 2010 m. gruodžio 7 d., būdama UAB „B. B. D.“ (į. k. (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini)) direktorė, pagal 2010 m. gruodžio 14 d. apskaitos paslaugų sutartį Nr. A2 tarp UAB „A. T. S.“ ir UAB „B. B. D.“, būdama įpareigota vadovaujantis Lietuvos Respublikoje galiojančiais įstatymais ir kitais norminiais aktais, pagal kliento pateiktus pirminius dokumentus, atitinkamą informaciją bei duomenis, tvarkyti buhalterinę apskaitą ir jos pagrindu sudaryti finansinę atskaitomybę, apskaičiuoti mokesčius ir mokėjimus į biudžetą bei teikti buhalterinės apskaitos tvarkymo, mokesčių apskaičiavimo ir mokėjimo konsultacijas, teikdama UAB „A. T. S.“ apskaitos paslaugas, nesivadovavo Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (2001 m. lapkričio 6 d. Nr.IX-574) 4 straipsniu „Reikalavimai apskaitos informacijai“, pagal kurį ,,Ūkio subjektai apskaitą tvarko taip, kad apskaitos informacija būtų: 1) tinkama, objektyvi ir palyginama;... 3) išsami ir naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams“, 6 straipsnio „Apskaitos tvarkymo sistemos nustatymas ir parinkimas” 2 dalimi, pagal kurią „Į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu”, ir 3 dalimi, pagal kurią „Ūkio subjektai, tvarkydami apskaitą, daro dvejybinį įrašą“, 12 straipsnio „Ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių įforminimas ir registravimas“ 4 dalimi, pagal kurią „Apskaitos registruose ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys užregistruojami ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio dieną arba iškart po to, kai yra galimybė tai padaryti“, 16 straipsnio „Apskaitos registrai“ 1 dalimi, pagal kurią „Ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys registruojami apskaitos registruose“, 3 dalimi, pagal kurią „Apskaitos registruose ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai registruojami pagal apskaitos dokumentus chronologine, sistemine, chronologine-sistemine arba kita tvarka. Apskaitos registrą pasirašo jį sudaręs asmuo“ ir 4 dalimi, pagal kurią „Apskaitos registrai gali būti rašomi ranka arba techninėmis priemonėmis. Apskaitos duomenis kompiuterinėse laikmenose gedima saugoti tik tuo atveju, kai yra atspausdinti apskaitos registrai. Pasibaigus finansiniams metams, apskaitos registrai susiuvami (įrišami), jų lapai sunumeruojami, paskutiniame lape nurodomas lapų skaičius“ bei pagal minėto įstatymo 11 straipsnio „Vyriausiojo buhalterio (buhalterio) ir apskaitos paslaugas teikiančios įmonės atsakomybė“ 1 dalį „Vyriausiasis buhalteris (buhalteris) ir apskaitos paslaugas teikianti įmonė atsako už buhalterinių įrašų teisingumą“, būdama atsakinga už buhalterinių įrašų teisingumą, kiekvieną mėnesį nesurašė ir tyrimui nepateikė UAB „A. T. S.“ mėnesinių apskaitos registrų pagal korespondentines sąskaitas, pirktų prekių (atsargų), skirtų perpardavimui apskaitos registrų pagal prekių buvimo vietas ir materialiai atsakingus asmenis kiekiu ir suma, tyrimui nepateikė 2012 metais UAB „B. B. D.“ atliktų apskaitos paslaugų už 314100 litų (90969,64 eurų) priėmimo aktų, todėl neaišku, už kokias apskaitos paslaugas 2012 metais UAB „B. B. D.“ UAB „A. T. S.“ pateikė PVM sąskaitas-faktūras 314100 litų (90969,64 eurų) sumai, tyrimui nepateikė registrų, kuriuose būtų įrašytas 2012 m. gruodžio 1 d. atliktos inventorizacijos nustatytas 58760,97 litų (17018,35 eurų) trūkumas, didžiosios knygos suvestiniai apyvartos žiniaraščiai, bendrovės įvardinti kaip bandomieji balansai, atspausdinti tik 2013 m. gegužės 14 d., t. y. tyrimo metu, bet nepasirašyti juos sudariusių asmenų ir iš jų negalima nustatyti, koks prekių (atsargų) likutis buvo kiekvienoje parduotuvėje atliekamų inventorizacijų metu, dėl ko iš dalies negalima nustatyti UAB „A. T. S.“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.
1.1. Be to, J. A. pagal BK 223 straipsnio 1 dalį buvo kaltinama tuo, kad ji nuo 2010 m. gruodžio 7 d. būdama UAB „B. B. D.“ (į .k. (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini)) direktorė, pagal 2012 m. birželio 5 d. apskaitos paslaugų sutartį Nr. A6 tarp UAB „G. P.“, būdama įpareigota vadovaujantis Lietuvos Respublikoje galiojančiais įstatymais ir kitais norminiais aktais, pagal kliento pateiktus pirminius dokumentus, atitinkamą informaciją bei duomenis, tvarkyti buhalterinę apskaitą ir jos pagrindu sudaryti finansinę atskaitomybę, apskaičiuoti mokesčius ir mokėjimus į biudžetą bei teikti buhalterinės apskaitos tvarkymo, mokesčių apskaičiavimo ir mokėjimo konsultacijas, teikdama UAB „G. P.“ apskaitos paslaugas, taip pat pagal minėtos sutarties 7 punktą būdama atsakinga už UAB „G. P.“ pirminių apskaitos dokumentų ir registrų išsaugojimą iki jų perdavimo bendrovės vadovui, teikdama UAB „G. P.“ apskaitos paslaugas, nesivadovavo Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (2001 m. lapkričio 6 d. Nr.IX-574) 4 straipsniu „Reikalavimai apskaitos informacijai“, pagal kurį „Ūkio subjektai apskaitą tvarko taip, kad apskaitos informacija būtų: 1) tinkama, objektyvi ir palyginama;... 3) išsami ir naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams“, 6 straipsnio „Apskaitos tvarkymo sistemos nustatymas ir parinkimas” 2 dalimi, pagal kurią „Į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu”, ir 3 dalimi, pagal kurią „Ūkio subjektai, tvarkydami apskaitą, daro dvejybinį įrašą“, 12 straipsnio „Ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių įforminimas ir registravimas“ 1 dalimi, pagal kurią „Visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje numatytą atvejį. Apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus“, 4 dalimi, pagal kurią „Apskaitos registruose ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys užregistruojami ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio dieną arba iškart po to, kai yra galimybė tai padaryti“, 16 straipsnio „Apskaitos registrai“ 1 dalimi, pagal kurią „Ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys registruojami apskaitos registruose“, 3 dalimi, pagal kurią „Apskaitos registruose ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai registruojami pagal apskaitos dokumentus chronologine, sistemine, chronologine-sistemine arba kita tvarka. Apskaitos registrą pasirašo jį sudaręs asmuo„ ir 4 dalimi, pagal kurią „Apskaitos registrai gali būti rašomi ranka arba techninėmis priemonėmis. Apskaitos duomenis kompiuterinėse laikmenose galima saugoti tik tuo atveju, kai yra atspausdinti apskaitos registrai. Pasibaigus finansiniams metams, apskaitos registrai susiuvami (įrišami), jų lapai sunumeruojami, paskutiniame lape nurodomas lapų skaičius“ bei pagal minėto įstatymo 11 straipsnio „Vyriausiojo buhalterio (buhalterio) ir apskaitos paslaugas teikiančios įmonės atsakomybė“ 1 dalį „Vyriausiasis buhalteris (buhalteris) ir apskaitos paslaugas teikianti įmonė atsako už buhalterinių įrašų teisingumą“, būdama atsakinga už buhalterinių įrašų teisingumą, be apskaitos dokumentų 149518,95 litų (43303,68 eurų) sumai padidinusi prekių (atsargų) likutį, tyrimui nepateikė UAB „A. T. S.“ 2012 m. lapkričio 9 d. surašytų prekių pardavimo pirminių apskaitos dokumentų (PVM sąskaitų-faktūrų) 149518,95 litų (43303,68 eurų) sumai ir šių dokumentų apskaitos registrų, nepateikė mėnesinių apskaitos registrų pagal korespondentines sąskaitas piniginių lėšų, ilgalaikio ir trumpalaikio turto, atsargų, tiekėjų ir pirkėjų skolų, mokėtinų sumų ir įsipareigojimų, pajamų ir sąnaudų bei pirktų prekių (atsargų), skirtų perpardavimui, apskaitos registrų pagal prekių buvimo vietas ir materialiai atsakingus asmenis kiekiu ir suma, pagal kuriuos būtų galima sutikrinti parduotuvės prekių likučius kiekiu ir suma inventorizacijos pradžiai, neužtikrino, kad 2012 m. lapkričio 30 d. ir 2012 m. gruodžio 1 d. inventorizacijų metu parduotuvėse būtų atlikta pilna materialinių vertybių inventorizacija, nes į inventorizacijos aprašus neįrašyti unikalūs kasos aparatų numeriai, jais fiksuotos prekiavimo įplaukų sumos, grynieji pinigai už parduotas prekes rasti kasos operacijų atlikimo vietose ir paskutiniai kasos aparatų kvitų eilės numeriai, jų išdavimo datos bei faktiškai rastų prekių suma, įsigijimo kaina, nors sutikrinimo žiniaraščiai surašyti kiekiu ir savikaina, bet nepasirašyti juos sudariusių asmenų, dėl ko iš dalies negalima nustatyti UAB „G. P.“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.
Žemesnės instancijos teismas
2. Kauno apylinkės teismo 2018 m. sausio 29 d. nuosprendžiu J. A. pagal jai pareikštus kaltinimus dėl aukščiau aprašytų nusikalstamų veikų, numatytų BK 223 straipsnio 1 dalyje, buvo išteisinta, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
Šalies argumentai
3. Apeliaciniu skundu prokurorė prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2018 m. sausio 29 d. nuosprendį ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį: J. A. pripažinti kalta pagal BK 223 straipsnio 1 dalį (2 nusikalstamos veikos), už kiekvieną iš nusikalstamų veikų paskirti jai 200 MGL baudas, kurias subendrinus BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalių pagrindu, paskirti J. A. galutinę subendrintą 300 MGL dydžio baudą.
3.1. Prokurorės teigimu, pagal 2010 m. gruodžio 14 d. apskaitos paslaugų sutartį Nr. A2 ir 2012 m. birželio 5 d. apskaitos paslaugų sutartį Nr. A6, UAB „B. B. D.” direktorė J. A. buvo įsipareigojusi kliento užsakymu, vadovaujantis Lietuvos Respublikoje galiojančiais įstatymais ir kitais norminiais aktais, pagal kliento pateiktus pirminius dokumentus, atitinkamą informaciją bei duomenis, tvarkyti buhalterinę apskaitą ir jos pagrindu sudaryti finansinę atskaitomybę, apskaičiuoti mokesčius ir mokėjimus į biudžetą bei teikti buhalterinės apskaitos tvarkymo, mokesčių apskaičiavimo ir mokėjimo konsultacijas. Teikdama UAB „A. T. S.“ apskaitos paslaugas, būdama atsakinga už buhalterinių įrašų teisingumą, J. A. privalėjo kiekvieną mėnesį surašyti apskaitos registrus pagal korespondentines sąskaitas bei savalaikiai jas atspausdinti. Pasibaigus finansiniams metams, apskaitos registrai susiuvami (įrišami), jų lapai sunumeruojami, paskutiniame lape nurodomas lapų skaičius. Šis reikalavimas, pasak prokurorės, yra privalomas, todėl nesutinkama su skundžiamo nuosprendžio dalimi, kad J. A. tinkamai ir pilnai įvykdė minėtomis sutartimis jai pavestas funkcijas.
3.2. Apeliaciniu skundu nesutinkama ir su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad bendrovių struktūra yra aiški ir neginčijama, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, jog J. A., UAB „G. P.“ ar UAB „A. T. S.“, kurių apskaitą ši tvarkė, turėtų kokių nors įsipareigojimų, aprašomų BK 223 straipsnio l dalyje, kadangi pagal komentuojamo straipsnio nuostatas, įsipareigojimų dydis yra bendrovės turimo turto kaita, o vertinamu atveju 2017 m. kovo 27 d. specialisto išvada buvo nustatyti bendrovės įsipareigojimų struktūros pakitimai, todėl laikytina, kad bendrovės turto struktūra vis tik yra neaiški ir iš dalies nenustatyta, nes pirminiais dokumentais struktūros pakitimai nepagrįsti. Be to, prokurorės teigimu, tiek specialistė G. A., tiek I. V. savo išvadose konstatavo, jog būtent dėl J. A. padarytų Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (2001 m. lapkričio 6 d. Nr.IX-574) 4, 6, 12, 16 ir 11 straipsnių pažeidimų negalima nustatyti bendrovių turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už tikrinamąjį laikotarpį. Komentuojamos išvados yra išsamios, motyvuotos, pagrįstos konkrečiomis, tuo metu galiojusiomis, įstatymo normomis, specialistės buvo susipažinusios su joms pateiktais dokumentais, todėl apylinkės teismo išvada, jog analizuojamu atveju nesurinkta jokių įrodymų, kurių pagrindu galima būtų daryti išvadą, jog dėl specialisto išvadose nurodytų pažeidimų negalima nustatyti UAB „A. T. S.“ ir UAB „G. P.“ veiklos, jų turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ar struktūros, yra nepagrįsta. Priimdamas skundžiamą nuosprendį apylinkės teismas, nepagrįstai nevertino specialistės I. V. išvados, teismo motyvai dėl jos nėra pagrįsti išsamia aplinkybių analize, vertinant ją, apsiribota tik formaliu specialistės išvados atmetimu, neanalizuojant visų specialisčių G. A. ir I. V. išvadose atsiradusių prieštaravimų priežasčių. Nors atmesdamas specialistės I. V. išvadą pirmosios instancijos teismas remiasi liudytojų parodymais, tačiau iš nuosprendžio turinio visiškai neaišku, kokių liudytojų parodymai ir kokia apimtimi patvirtina teismo išvadas dėl I. V. išvadų vertinimo.
3.3. Apeliaciniu skundu akcentuojama, kad kaltinamajame akte centų tikslumu įvardintos sumos, kaip ir nurodė teismo posėdžio metu apklausta specialistė I. V., buvo nustatytos iš dalies dokumentų. Tačiau, bendrovių buhalterinę apskaitą sudaro tęstinumo principas, t. y. pirminių dokumentų pagrindu yra sudaromi registrai, registrų pagrindu yra sudaroma finansinė atskaitomybė, todėl nors vienos pakopos nebuvimas neleidžia specialistui iš dalies nustatyti bendrovės turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, nes tokiu atveju apskaita tampa neobjektyvi ir nepalyginama. Tokiu būdu, pirmosios instancijos teismo išvada, jog visą UAB „A. T. S.“ ir UAB „G. P.“ turtą, veiklą galima nustatyti net vieno cento tikslumu, dėl ko J. A. baudžiamoji atsakomybė pagal BK 223 straipsnio 1 dalies nuostatas negalima, yra nepagrįsta.
3.4. Nesutikdama su skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis prokurorė pažymi ir tai, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (2001 m. lapkričio 6 d. Nr.IX-574) 6 straipsnio 2 ir 3 dalies, 12 straipsnio 4 dalies reikalavimais bei 2010 m. gruodžio 14 d. sutartimi Nr. A2, J. A. UAB „G. P.“ likutį – 149518,95 litus, galėjo padidinti tik tuomet, kai turėjo tai pagrindžiančius pirminius dokumentus, todėl, prokurorės įsitikinimu, visiškai nesutiktina su apylinkės teismo išvada, jog J. A. apskaitą tvarkė tokia apimtimi, kokia jos prašė užsakovai. Motyvuojant šiuos argumentus apeliaciniu skundu, be kita ko, teigiama, kad užsakovo sudaryta sutartis įpareigojo vykdytoją remiantis galiojančiais teisės aktais tvarkyti bendrovės buhalterinę apskaitą, todėl teismo argumentas, kad abiejų byloje minimų bendrovių tikruosius, realius veiklos rezultatus galima nustatyti pilnai ir tinkamai, neatitinka byloje ištirtų įrodymų viseto. Tuo tarpu J. A. nebuvo kaltinama tuo, kad ji neužtikrino 2012 m. lapkričio 30 d. ir 2012 m. gruodžio 1 d. inventorizacijų atlikimo, todėl ir šis teismo argumentas, pasak prokurorės, yra nepagrįstas.
3.5. Prokurorės teigimu, pirmos instancijos teismas, UAB „G. P.“ prekių 149518,95 litų perleidimą vertindamas, kaip perleistos 2012 m. spalio 16 d. dalies ekonominės veiklos perleidimą (pardavimo) sutartimi, neatsižvelgė ir neįvertino, kad bendrovės veiklos perkėlimo sutartį pasirašė K. G., kuris tuo metu bendrovėje net nedirbo, o ne tuometinė bendrovės direktorė I. Š., dokumentais sandoris nebuvo pagrįstas, bendrovės pateiktuose aiškinamuosiuose raštuose Valstybinei mokesčių inspekcijai, tai nurodyta nebuvo, nei bendrovių reorganizavimo, nei naujos UAB „G. P.“ kūrimo dokumentai neatitiko galiojančių teisės aktų, ką patvirtina 2017 m. kovo 27 d. specialisto išvada.
3.6. Apeliaciniu skundu akcentuojama ir tai, kad grįsdamas išteisinamąjį nuosprendį tuo, jog jokia žala juridiniams ir (ar) fiziniams asmenims nebuvo padaryta, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į 2013 m. birželio 14 d. specialisto išvadoje Nr. 5-2/108 konstatuotas aplinkybes. Remiantis minėtos išvados duomenimis, tyrimui nebuvo pateiktos materialiai atsakingų asmenų surašytos ir pasirašytos apyskaitos pagal prekių buvimo vietas, prekių pirkimo, pardavimo, nurašymo kiekinės ir suminės apskaitos žiniaraščiai ir registrai pagal jų buvimo vietas, ne visi tyrimui pateikti prekių (atsargų) gavimo dokumentai pasirašyti gavėjų (23 priedo 1-6 lapai), todėl nebuvo galima nustatyti, ar visos prekės įformintos pirkimo dokumentais buvo pristatytos į parduotuves ir ar visų prekių pardavimas fiksuotas kasos aparatais. Į inventorizacijos aprašus neįrašyti unikalūs kasos aparatų numeriai, juose fiksuotos prekiavimo įplaukų sumos, grynieji pinigai rasti kasos operacijų atlikimo vietose ir paskutiniai kasos aparatų kvitų eilės numeriai bei jų išdavimo datos, prekės įrašytos tik kiekiu ir neįvertintos pirkimo kaina (savikaina), todėl negalima nustatyti, ar bendrovės akcininko K. G. 2012 m. gruodžio 1 d. atliktos inventorizacijos metu į inventorizacijos aprašus įrašyti teisingi duomenys apie rastas prekes parduotuvėje. Sutikrinimo žiniaraštis nepasirašytas jį sudariusių ir materialiai atsakingų asmenų. Sutikrinimo žiniaraštyje nustatytam 58760,97 litų trūkumui pateisinti bendrovė nepateikė registrų inventorizacijos pradžiai apie prekių (atsargų) likučius, bei vadovaujantis Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo 23 straipsnio 1 dalimi, nepaskaičiavo natūralios netekties nuostolių dėl pirkėjų užmaršumo. Tuo tarpu 2012 m. gruodžio 5 d. atliktos inventorizacijos duomenimis, šioje parduotuvėje nustatytas galutinis prekių (atsargų) 1071 vienetų už 28088,34 litų (savikaina) trūkumas (26 priedo 1-14 lapai). Dėl aukščiau aprašytų aplinkybių visumos negalima nustatyti koks nuostolis buvo padarytas bendrovei dėl UAB „A. T. S.“ atsakingų asmenų veiklos. Be to, pažymima, kad UAB „B. B. D.“ direktorė J. A. pagal sutartį teikdama UAB „A. T. S.“ apskaitos paslaugas bei būdama atsakinga už buhalterinių įrašų teisingumą, kiekvieną mėnesį privalėjo vadovautis Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu 1999-06-03 Nr. 719 „Dėl inventorizacijos taisyklių patvirtinimo“ (nauja redakcija 2008-04-30) patvirtintų inventorizacijos taisyklių 3, 5, 8 ir 9 punktų nuostatomis.
3.7. Apeliaciniu prokurorės skundu nesutinkama ir su A. K. konsultacinės išvados vertinimu. Pasak prokurorės, tyrimo objektas buvo 2012 m. spalio 16 d. pirkimo – pardavimo sutartis, 3 aktai ir registras, tačiau auditorius pirminių dokumentų nevertino, o, kaip žinia, tik vertinant 3 pakopų dokumentus (pirminius, registrus ir balansus) galima įsitikinti, ar bendrovės vedama apskaita atitinka keliamus reikalavimus. Be to, apklausiamas teismo posėdžio metu A. K. nurodė, kad apskaitos registrai privalo būti atspausdinti, nors šį įstatymo pažeidimą savo pateiktoje konsultacinėje išvadoje ignoravo, apklausiamas teisme jis teikė teisinį vertinimą, nors teisinio išsilavinimo neturi. Prokurorės teigimu, A. K. pateikta konsultacinė išvada nėra pagrįsta galiojančiais teisės aktais, jų išvadoje neanalizuojant, tik nurodant, kad tą ar kitą veiką daryti buvo galima. Be to, ir pati J. A., apklausiama teismo posėdžio metu parodė, kad bendri registrai privalo būti atspausdinti, bet ji to nepadarė. Nors pirmosios instancijos teismas sprendė, kad UAB „B. B. D.” atsakingi asmenys inventorizacijose nedalyvavo, tačiau apeliaciniu skundu su šiuo teismo motyvu taip pat nesutinkama, nurodant, kad 2012 m. lapkričio 30 d. inventorizacijos aprašo paskutiniame lape, jog duomenis ir skaičiavimus patikrino, pasirašė UAB „B. B. D.” buhalterė R. Š., kuri šią aplinkybę patvirtino ir apklausiama teisme.
4. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, prokuroras V. Turauskis pritarė prokurorės A. Chraminos apeliaciniame skunde pareikštiems prašymams ir juos pagrindžiantiems argumentams, prašė apeliacinį skundą tenkinti. Išteisintoji J. A. ir jos gynėjas advokatas A. V., nesutikdami su pateiktu apeliaciniu skundu, prašė jį atmesti.
5. Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokurorės A. Chraminos apeliacinis skundas atmetamas.
Žemesnės instancijos teismas
6. Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų. Pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais, kurių vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos BPK 20 straipsnyje. Kaip numatyta šio straipsnio 5 dalyje, teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar jie gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Aptartos BPK nuostatos neabejotinai įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Tuo tarpu teismo proceso dalyvių, tame tarpe ir prokuroro, pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).
6.1. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių pašalinti bylos nagrinėjimo metu nėra galimybės, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barber, Messegué and Jabardo v. Spain, judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/96, judgment of 20 March 2001). Taigi, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014). Tokiu būdu akivaizdu, kad duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-24/2014), o neįrodytas kaltumas tolygus įrodytam nekaltumui. Būtent tokia pozicija išreiškia nekaltumo prezumpcijos (Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnis, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalis, BPK 44 straipsnio 6 dalis) taikymą baudžiamajame procese.
7. Kaip jau buvo minėta, J. A. buvo kaltinama dviejų nusikalstamų veikų, numatytų BK 223 straipsnio 1 dalyje, aprašytų šios nutarties 1 ir 1.1 punktuose, padarymu. Tačiau, įvertinęs baudžiamojoje byloje surinktų ir teisiamojo posėdžio metu ištirtų įrodymų visumą, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad vertinamu atveju nebuvo surinkta pakankamai objektyvių ir neginčijamų įrodymų, patvirtinančių J. A. kaltę jai inkriminuojamų nusikalstamų veikų padaryme, dėl ko jos atžvilgiu priėmė išteisinamąjį nuosprendį, nenustačius jos veiksmuose nusikalstamos veikos, numatytos BK 223 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymių. Nors prokurorės apeliaciniu skundu su tokiomis apylinkės teismo išvadomis ir nesutinkama, teigiant, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino surinktus ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu ištirtus įrodymus, nepagrįstai sureikšmino A. K. pateiktoje konsultacinėje išvadoje užfiksuotas aplinkybes, ignoruodamas specialistės I. V. išvadas bei netinkamai aiškindamas žalos kriterijų nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje, tačiau, patikrinusi skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą aukščiau aptarto teisinio reguliavimo kontekste, su tokiais apeliacinio skundo argumentais teisėjų kolegija nesutinka. Sprendžiant J. A. kaltės klausimą, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, priešingai nei savo apeliaciniu skundu tai teigia prokurorė, padaryta nebuvo.
8. Motyvuojant šią išvadą visų pirma pažymėtina, kad BK 223 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už šių alternatyvių veikų padarymą: 1) buhalterinės apskaitos netvarkymą, 2) aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą, 3) buhalterinės apskaitos dokumentų nesaugojimą, kai jos sukelia šiame BK straipsnyje numatytus padarinius. Baudžiamajai atsakomybei pagal komentuojamo straipsnio nuostatas kilti pakanka bent vieno iš aptartų objektyviųjų požymių nustatymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-305/2009, 2K-237-489/2015, 2K–406–895/2015, 2K-190-511/2017). Buhalterinės apskaitos netvarkymas arba buhalterinės apskaitos dokumentų nesaugojimas gali būti padaromos ir tyčia, ir dėl neatsargumo, o aplaidus buhalterinės apskaitos tvarkymas – tik neatsargiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-305/2009, 2K-69-895/2018).
8.1. Aptarta teisės norma formuojama kaip blanketinė, todėl teisės aktų, reglamentuojančių tinkamą buhalterinės apskaitos organizavimą bei tvarkymą, aptarimas, sprendžiant kaltininko baudžiamosios atsakomybės pagal BK 223 straipsnio 1 dalį klausimą, nekvestionuotinas. Pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (teisės akto redakcija, galiojusi J. A. inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymo metu) 6 straipsnį, į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu (2 dalis); ūkio subjektai, tvarkydami apskaitą, daro dvejybinį įrašą (3 dalis). Remiantis komentuojamo įstatymo 12 straipsnio 4 dalimi, apskaitos registruose ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys užregistruojami ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio dieną arba iškart po to, kai yra galimybė tai padaryti, o pagal 16 straipsnio nuostatas, ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys registruojami apskaitos registruose (1 dalis); apskaitos registruose ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai registruojami pagal apskaitos dokumentus chronologine, sistemine, chronologine-sistemine arba kita tvarka. Apskaitos registrą pasirašo jį sudaręs asmuo (3 dalis); apskaitos registrai gali būti rašomi ranka arba techninėmis priemonėmis. Apskaitos duomenis kompiuterinėse laikmenose galima saugoti tik tuo atveju, kai yra atspausdinti apskaitos registrai. Pasibaigus finansiniams metams, apskaitos registrai susiuvami (įrišami), jų lapai sunumeruojami, paskutiniame lape nurodomas lapų skaičius (4 dalis).
9. Aptarto teisinio reguliavimo bei teismų praktikos kontekste analizuojant nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiagą matyti, kad 2012 m. birželio 5 d. tarp UAB „G. P.“, atstovaujamos direktorės I. Č.-Š. ir UAB „B. B. D.“, atstovaujamos J. A., kaip to reikalaujama Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 2 punktu, buvo sudaryta apskaitos paslaugų sutartis Nr. A6, kurios pagrindu UAB „B. B. D.“ įsipareigojo, vadovaujantis Lietuvos Respublikoje galiojančiais įstatymais ir kitais norminiais aktais, pagal UAB „G. P.“ pirminius dokumentus, atitinkamą informaciją ir duomenis, tvarkyti UAB „G. P.“ buhalterinę apskaitą ir jos pagrindu sudaryti finansinę atskaitomybę, apskaičiuoti mokesčius ir mokėjimus į biudžetą bei teikti buhalterinės apskaitos tvarkymo, mokesčių apskaičiavimo ir mokėjimo konsultacijas (baudžiamoji byla Nr. 1-5-246/2017, 6 t., b. l. 66-79). Analogiško turinio ir apimties apskaitos paslaugų sutartis Nr. A2, 2010 m. gruodžio 14 d. buvo pasirašyta ir tarp UAB A. T. S.“, atstovaujamos l. e. p. direktorės I. Č.-Š. bei UAB „B. B. D.“, atstovaujamos J. A. (1 t., b. l. 19-36). Esant šiems duomenims, neabejotina, jog J. A., kaip asmeniui, atsakingam už UAB „A. T. S.“ ir UAB „G. P.“ (ji atstovavo UAB „B. B. D.“, įsipareigojusią tinkamai vesti UAB „A. T. S.“ ir UAB „G. P.“ buhalterinę apskaitą) tinkamą buhalterinę apskaitą, kilo ir Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 16 straipsnyje įtvirtinta pareiga tinkamai tvarkyti apskaitos registrus.
10. Įvertinus nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje esančių ir tinkamai pirmosios instancijos teisme ištirtų įrodymų visumą abejonių tuo, kad UAB „A. T. S.“ ir UAB „G. P.“ apskaitos registrai vertinamu atveju nebuvo tvarkomi taip, kaip to reikalauja aukščiau aptartos Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatos, ką pagrįstai apeliaciniu skundu teigia prokurorė, teisėjų kolegijai vis tik nekyla. Šią aplinkybę betarpiškai patvirtina 2013 m. birželio 14 d. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Kauno apygardos valdybos Ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus specialisto išvadoje „Dėl UAB „A. T. S.“ ūkinės finansinės veiklos tyrimo rezultatų“ Nr. 5-2/108 (baudžiamoji byla Nr. 1-5-246/2016, 2 t., b. l. 149-173) ir 2013 m. birželio 28 d. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Kauno apygardos valdybos Ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus specialisto išvadoje „Dėl UAB „G. P.“ ūkinės finansinės veiklos tyrimo rezultatų“ Nr. 5-2/123 užfiksuotos aplinkybės (baudžiamoji byla Nr. 1-5-246/2016, 6 t., b. l. 23-41). Jų analizuojamu atveju neneigė ir pati J. A., apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu patvirtinusi, kad vertinamu atveju ne visi kompiuteriniai registrai buvo atspausdinti.
11. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad aukščiau aptartomis 2012 m. birželio 5 d. ir 2010 m. gruodžio 14 d. apskaitos paslaugų sutartimis Nr. A6 ir A2 buvo nustatyta, jog apskaitos paslaugos UAB „A. T. S.“ ir UAB „G. P.“ naudai bus atliekamos apskaitos programoje „Rivilė“, t. y. techninėmis priemonėmis. Tačiau, nepaisant šių aplinkybių, jų kontekste įvertinus ir J. A. teiginius, kad ne visi kompiuteriniai registrai (t. y. ne visi apskaitos registrai, saugoti apskaitos programoje „Rivilė“) buvo atspausdinti, svarbu paminėti, jog pagal aukščiau aptartą teisinį reguliavimą, galiojusį J. A. inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymo metu, apskaitos duomenis kompiuterinėse laikmenose galima buvo saugoti tik tuo atveju, kai yra atspausdinti apskaitos registrai (Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 16 straipsnio 4 dalis), kas suponuoja pagrįstą išvadą, jog nesant atspausdinto popierinio minimų registrų varianto, kaip tai teisingai savo išvadomis konstatavo ir specialistai, J. A. pažeidė aukščiau aptartas Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatas. Nors aiškindama tokius savo, kaip atsakingo asmens už įmonių buhalterinę apskaitą, veiksmus, J. A. pažymėjo, kad su įmonėmis ir akcininkais buvo žodinis susitarimas, kuriuo remiantis visi registrai buvo spausdinami tik užbaigus metus ir pridavus finansinę atskaitomybę, tačiau vien tik ši aplinkybė nuo Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymu J. A. numatytos pareigos apskaitos registrus atspausdinti nustatyta tvarka, jos neatleidžia. Ir vis tik, vien tik ši aplinkybė J. A. kaltės jai inkriminuojamų nusikalstamų veikų, numatytų BK 223 straipsnio 1 dalyje, padaryme, priešingai nei tai teigia prokurorė, nepatvirtina. Vien tik formalių buhalterinės apskaitos tvarkymo pažeidimų nustatymas savaime nereiškia, kad yra pagrindas BK 223 straipsnyje numatytos baudžiamosios atsakomybės taikymui, jei nustatyti buhalterinės apskaitos trūkumai aiškiai neleidžia spręsti apie veikos pavojingumą.
12. Šiuo aspektu vis tik pažymėtina, kad BK 223 straipsnio 1 dalyje numatytų visų trijų veikų sudėtys materialios, taigi baudžiamoji atsakomybė atsiranda tik tuo atveju, kai būtent šio straipsnio dispozicijoje numatyti pažeidimai yra pagrindinė priežastis, dėl kurios negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Kitaip tariant, kvalifikuojant veiką pagal šį straipsnį, reikia patikrinti ir tai, ar būtent buhalterinės apskaitos tvarkymą reglamentuojančių norminių aktų nevykdymas ar netinkamas vykdymas buvo tiesioginė padarinių (negalimumo visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įpareigojimų dydžio ar struktūros) kilimo sąlyga. Priežastinio ryšio nustatymas yra loginis procesas, nes, sprendžiant šį klausimą, iš esmės nustatoma loginė priežasčių seka, reikalinga išvadai padaryti, – ar yra ryšys tarp veikos ir padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-237-489/2015, 2K-69-895/2018). Nustatydami kaltę dėl aplaidaus apskaitos tvarkymo teismai neturi apsiriboti vien tik formaliu buhalteriniu vertinimu, būtina analizuoti nustatytų kaltininko veiksmų pavojingumą ir spręsti, ar būtent dėl šio asmens padaryto pažeidimo kilo BK 223 straipsnio 1 dalyje numatyti padariniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-426/2013, 2K-69-895/2018).
13. Aptartos aktualios teismų praktikos kontekste analizuojant nagrinėjamos baudžiamosios medžiagą, vertinant joje surinktus įrodymus kompleksiškai, sutikti su prokurorės teiginiais, jog dėl aukščiau aptartų J. A. veiksmų, t. y. UAB „A. T. S.“ ir UAB „G. P.“ mokestinių apskaitos registrų neatspausdinimo ir nepateikimo tyrimui, atsirado BK 223 straipsnio 1 dalyje numatyti padariniai – negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, nėra nei teisinio nei faktinio pagrindo. Nors grįsdama šią aplinkybę prokurorė ypatingą dėmesį skiria 2013 m. birželio 14 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Kauno apygardos valdybos Ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus specialisto išvados „Dėl UAB „A. T. S.“ ūkinės finansinės veiklos tyrimo rezultatų“ Nr. 5-2/108 (baudžiamoji byla Nr. 1-5-246/2016, 2 t., b. l. 149-173) ir 2013 m. birželio 28 d. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Kauno apygardos valdybos Ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus specialisto išvados „Dėl UAB „G. P.“ ūkinės finansinės veiklos tyrimo rezultatų“ Nr. 5-2/123 (baudžiamoji byla Nr. 1-5-246/2016, 6 t., b. l. 23-41) analizei, tačiau šioje vietoje vis tik pažymėtina, jog pagal vieningai šiuo klausimu formuojamą teismų praktiką, BK 223 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos priežastinio ryšio įrodinėjimas, priešingai nei tai suvokia prokurorė, yra teismo, o ne specialistų ar ekspertų kompetencija, ir rėmimasis vien tik specialiomis žiniomis gali lemti netinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-237-489/2015, 2K-69-895/2018). Tokiu būdu, sprendžiant J. A. kaltės klausimą jai inkriminuojamos nusikalstamos veikos padaryme, vien tik komentuojamų specialistų išvadų nepakanka. Jos, kaip ir kiti byloje surinkti įrodymai, turi būti vertinamos kompleksiškai, neignoruojant ir kitų byloje esančių įrodymų visumos.
14. Nesutinkant su prokurorės motyvais paminėtina, kad atliekant tiek UAB „A. T. S.“, tiek ir UAB „G. P.“ ūkinės veiklos tyrimą (aukščiau paminėtos specialistų išvados), buvo vertinama vien tik atspausdinta (popierinė) komentuojamų įmonių dokumentacija, t. y. didžiosios knygos suvestiniai apyvartos žiniaraščiai („bandomieji balansai“), kasos dokumentai, atsiskaitomųjų sąskaitų išrašai, pirkimo ir pardavimo dokumentai, inventorizacijos aprašai, avanso apyskaitos, darbo laiko apskaitos žiniaraščiai, darbo užmokesčio priskaičiavimo ir išmokėjimo dokumentai, kurių visumos įvertinimas leido specialistams spręsti, jog dėl J. A. įvykdytų Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo pažeidimų iš dalies negalima nustatyti UAB „A. T. S.“ ir UAB „G. P.“ veiklos, jų turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros (baudžiamoji byla Nr. 1-5-246/2016, 2 t., b. l. 149-173, 6 t., b. l. 23-41). Ir vis tik, įvertinus J. A. teiginius, remiantis kuriais, ne visi kompiuteriniai registrai buvo atspausdinti, atsižvelgiant į aukščiau aptartose apskaitos paslaugų sutartyse Nr. A2 ir A6 numatytas sąlygas, kad apskaitos paslaugos atliekamos apskaitos programoje „Rivilė“, neabejotina, kad duomenų, esančių kompiuterinėje laikmenoje, įvertinimas, siekiant nustatyti objektyvią tiesą nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje – šiuo konkrečiu atveju BK 223 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos padarinius, buvo būtinas. Neatlikus šių veiksmų (neįvertinus duomenų, esančių kompiuterinėje laikmenoje), surašant 2013 m. birželio 14 d. ir 2013 m. birželio 28 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Kauno apygardos valdybos Ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus specialisto išvadas, pripažinti jas patikimu ir pakankamu įrodymų šaltiniu, betarpiškai patvirtinančiu J. A. kaltę jai inkriminuojamų nusikalstamų veikų padaryme, kaip ir pagrindo spręsti, jog dėl aukščiau paminėtų J. A. veiksmų – atspausdintų (popierinių) apskaitos registrų nebuvimo, negalima iš dalies nustatyti UAB „A. T. S.“ ir UAB „G. P.“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, teisinio pagrindo vis tik nėra, kas iš esmės ir buvo konstatuota skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu.
14.1. Darant šią išvadą, jos plotmėje atmetant prokurorės apeliacinio skundo argumentus vis tik pažymėtina, kad apeliaciniu skundu prokurorė tik formaliai konstatuoja, jog J. A. vykdytas buhalterinės apskaitos netinkamas tvarkymas sukėlė BK 223 straipsnio dispozicijoje numatytus padarinius, perrašant specialistų išvadų teiginius, jog dėl J. A. veiksmų iš dalies negalima nustatyti UAB „A. T. S.“ ir UAB „G. P.“ turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, jokios išsamesnės minėtų specialistų išvadų analizės nepateikdama. Tai leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad BK 223 straipsnio dispozicijoje numatytų padarinių atsiradimas prokurorės pateiktame apeliaciniame skunde įrodinėjamas netinkamai, neatsižvelgiant į aukščiau aptartas specialistų išvadas lėmusius veiksnius ir priežastis (kurios šiuo atveju visiškai aiškios – specialistai nevertino kompiuterinėse programose esančių UAB „A. T. S.“ ir UAB „G. P.“ duomenų), jų analizei neskiriant jokio ypatingo dėmesio, formaliai sprendžiant, jog J. A. veiksmai lėmė negalėjimą iš dalies nustatyti paminėtų įmonių turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.
14.2. Nors apeliaciniu skundu prokurorė ypatingą dėmesį skiria ir 2013 m. gruodžio 31 d. bei 2017 m. kovo 27 d. išvadose nustatytoms aplinkybėms, teigdama, kad spręsdamas J. A. kaltės klausimą apylinkės teismas jas vertino netinkamai, tačiau su šiais prokurorės teiginiais vėlgi nesutiktina. Sprendžiant iš I. V. išvadų turinio, akivaizdu, kad 2013 m. gruodžio 31 d. jos išvada buvo iš esmės patvirtintos aukščiau aptartoje 2013 m. birželio 14 d. specialistės G. A. išvadoje nustatytos aplinkybės, neatsižvelgiant į tai, kad specialistės G. A. išvada buvo pateikta neįvertinus kompiuterinėje laikmenoje esančių buhalterinių apskaitos duomenų, kas vertinamu atveju neabejotinai turėjo įtakos konstatuojant, jog dėl J. A. padarytų Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo pažeidimų negalima nustatyti dalies įmonės nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Tuo tarpu 2017 m. kovo 27 d. I. V. išvada (1 t., b. l. 57-68) buvo patvirtintos jos pačios 2013 m. gruodžio 31 d. (baudžiamoji byla Nr. 1-5-246/2017, 5 t., b. l. 41-89) išvadoje nustatytos aplinkybės, vėlgi neįvertinant kompiuterinėje laikmenoje (programoje) esančių UAB „A. T. S.“ ir UAB „G. P.“ buhalterinės apskaitos dokumentų.
Žemesnės instancijos teismas
14.3. Esant šiems duomenims teigti, kad pirmosios instancijos teismo motyvai dėl specialisto išvadų, su kuriais iš esmės sutinka ir teisėjų kolegija, nėra pagrįsti išsamia nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nustatytų aplinkybių analize, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Juo labiau, jog tam tikra apimtimi prokurorės akcentuojamos specialistų išvados buvo paneigtos UAB Mokesčių ekspertų biuro pateiktoje 2017 m. vasario 22 d. specialisto A. K. išvadoje nustatytomis aplinkybėmis (1 t., b. l. 127-138), teisiamojo posėdžio metu jam patvirtinus, jog nepaisant to, kad įmonė registrų nebuvo atsispausdinusi, tačiau visa apskaita yra kompiuterizuota, išlikusi. Šią aplinkybę teisiamojo posėdžio metu, be kita ko, patvirtino ir specialistė I. V., nurodžiusi, kad apskaita nebuvo vedama, ji buvo tik kompiuterinėse laikmenose, nors pagal įstatymą viskas turi būti surišta ir atspausdinta.
14.4. Ir nors apeliaciniu skundu prokurorė kritiškai vertina A. K. išvadoje nustatytas aplinkybes (kuriomis tiek pirmosios instancijos teismas, tiek ir teisėjų kolegija remiasi tik tiek, kiek jas patvirtina kiti nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinkti įrodymai, tačiau šioje vietoje svarbu paminėti, kad specialisto išvada yra tik vienas iš kaltinamo asmens kaltės įrodymų šaltinių, kurio patikimumas, objektyvumas bei pagrįstumas vertinamas BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymams keliamų reikalavimų kontekste. Baudžiamojo proceso įstatymas nenustato jokių formaliųjų įrodymų vertinimo kriterijų, jokie įrodymai neturi iš anksto nustatytos galios, nei viena įrodymų rūšis neturi pranašumo prieš kitas ir visi įrodymai turi būti įvertinami bendrąja tvarka, kas neabejotinai suponuoja būtinybę ir specialisto išvadą vertinti ta pačia tvarka, kaip ir informaciją, gautą iš bet kurių kitų įrodymų šaltinių. Sprendžiant specialisto išvados, kaip įrodymų šaltinio, patikimumą, turi būti patikrintas ir įvertintas specialistui pateiktos medžiagos išsamumas, pakankamumas ir kokybiškumas, pradinių duomenų teisingumas, pateiktos medžiagos ištyrimo visapusiškumas, duomenys, ar specialistas neviršijo savo specialių žinių ribų, ar nesprendė klausimų, kurie viršija jo kompetencijos ribas, bei taikytų metodų mokslinį pagrįstumą ir tinkamumą. Pateikdamas išvadas baudžiamojoje byloje specialistas, be kita ko, asmens kaltės klausimo nesprendžia, tai priskiriama išimtinai teismo, nagrinėjančio baudžiamąją bylą, kompetencijai, priešingu atveju, specialistas peržengtų savo kompetencijos ribas.
14.5. Šių duomenų visumoje prokurorės skundo argumentai dėl galimai netinkamo A. K. išvadoje nustatytų aplinkybių vertinimo, atmestini kaip deklaratyvūs. Tiek skundžiamu apylinkės teismo nuosprendžiu, tiek ir šia nutartimi, A. K. išvadoje nustatytos aplinkybės vertinamos kitų nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktų ir tinkamai pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu ištirtų įrodymų visumoje, tame tarpe ir prokurorės apeliaciniu skundu taip akcentuojamų specialistų išvadų kontekste, kas teisėjų kolegijai leidžia pagrįstai spręsti, jog priešingai nei tai mano prokurorė, jokių BPK 20 straipsnio pažeidimų, remdamasis tam tikromis A. K. išvadoje nustatytomis aplinkybėmis, kurias, be kita ko, pagrindžia ir kiti nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje ištirti įrodymai (pvz. UAB „A. T. S.“ ir UAB „G. P.“ pateikta dokumentacija), pirmosios instancijos teismas nepadarė. Vien tai, kad prokurorė nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, nepateikdama šią savo poziciją patvirtinančių objektyvių duomenų, iš esmės paneigiančių skundžiamame nuosprendyje nustatytas faktines nagrinėjamos baudžiamosios bylos aplinkybes, nesudaro pakankamo pagrindo abejoti apylinkės teismo išvadų pagrįstumu ir teisėtumu.
15. Sutinkant su pirmosios instancijos teismo išvadomis, tuo pačiu atmetant ir prokurorės apeliacinio skundo argumentus, kad J. A. inkriminuojami veiksmai sukėlė BK 223 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos padarinius, būtinus asmens baudžiamajai atsakomybei pagal komentuojamo straipsnio nuostatas kilti, pažymėtina ir tai, kad 2010 m. gruodžio 14 d. ir 2012 m. birželio 5 d. apskaitos paslaugų sutarčių Nr. A2 ir A6, su vėlesniais jų pakeitimais, pagrindu buvo sutarta ir UAB „B. B. D.“ teikiamų paslaugų kaina (sutartyse įvardintas kaip mėnesinis atlygis, papildomai pažymint, kad už paslaugas, kurios nėra įvardintos sutarčių prieduose, apmokama atskirai pagal šalių raštu sutartą kainą), kurią tiek UAB „G. P.“, tiek ir UAB „A. T. S.“ įsipareigojo sumokėti UAB „B. B. D.“ už šios įmonės suteiktas apskaitos paslaugas. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.198 straipsnio 1 dalį, kai kaina ar jos nustatymo tvarka sutartyje neaptarta ir šalys nėra susitarusios kitaip, laikoma, kad šalys turėjo omenyje kainą, kurią sutarties sudarymo metu toje verslo srityje buvo įprasta imti už tokį pat įvykdymą atitinkamomis aplinkybėmis, o jeigu ši kaina neegzistuoja, – atitinkančią protingumo kriterijus kainą. CK 6.720 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad paslaugų kaina nustatoma šalių susitarimu ir po sutarties sudarymo gali būti keičiama tik sutartyje nustatyta tvarka ir atvejais. Iš aptarto seka, kad tokiu atveju, kai sutartyje aptariama paslaugų teikimo/produkto pardavimo kaina, rinkos situacija šalių teisės sutarti tokią kainą, kuri tenkintų abi šalis, neriboja. Tokiu būdu, UAB „G. P.“ ir UAB „A. T. S.“ sutinkant su sutartyse (Nr. A2 ir A6) bei vėlesniuose jų pakeitimuose aptarta apskaitos paslaugų kaina, kvestionuoti ją, teigiant, jog vertinamu atveju ji neatitiko rinkos kainos, kaip tai daroma 2013 m. gruodžio 31 d. specialistės I. V. išvadoje (baudžiamoji byla Nr. 1-5246/2017, 5 t., b. l. 41-89), nėra jokio teisinio pagrindo. Komentuojamose sutartyse nurodyta paslaugų kaina (kuri vėliau buvo koreguojama raštiškais sutarčių pakeitimais), sprendžiant iš nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje užfiksuotų duomenų, atitiko abiejų sutarčių šalių interesus ir lūkesčius, pretenzijų dėl kainos nei viena įmonė J. A. atstovaujamai įmonei neturėjo. Šiame kontekste pažymėtina, kad paslaugų kaina yra civilinių teisinių santykių dalyku, sutartis įstatymų nustatyta tvarka nėra nuginčyta, todėl sutarčių pagrindu išrašytų sąskaitų įtraukimas į apskaitą nesudaro pagrindo išvadai, kad buvo padaryta nusikalstama veika, numatyta BK 223 straipsnio 1 dalyje.
16. Tokiu būdu, sutikti su J. A. pareikštais kaltinimais, pagal kuriuos, ji tyrimui neva nepateikė 2012 metais UAB „B. B. D.“ atliktų apskaitos paslaugų už 314100 litų (90969,64 eurų) priėmimo aktų, dėl ko neaišku, už kokias apskaitos paslaugas 2012 metais UAB „B. B. D.“ UAB „A. T. S.“ pateikė PVM sąskaitas-faktūras šiai sumai, nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo. 2010 m. gruodžio 14 d. apskaitos paslaugų sutartimi Nr. A2 (sudaryta su UAB „A. T. S.“) buvo sulygtas mėnesinis UAB „B. B. D.“ mokamas 15000 litų (4344,30 eurų) plius PVM, nuo 2012 m. balandžio 2 d. – 30000 litų (8688,60 eurų) plius PVM (1 t., b. l. 34), o nuo 2012 m. spalio 26 d. – 15000 litų (4344,30 eurų) plius PVM (1 t, b. l. 35) atlygis, sutampantis su laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 10 d. iki 2012 m. gruodžio 10 d. UAB „B. B. D.“ išrašytose PVM sąskaitose faktūrose esančiomis pinigų sumomis (1 t., b. l. 38-51) – bendra suma atitinka 314100 litų (90969,64 eurų), todėl teigti, jog šiuo atveju nėra aišku, už kokias paslaugas 2012 metais UAB „B. B. D.“ buvo sumokėta 314100 litų (90969,64 eurų) bendra suma (akivaizdu, jog šios pinigų sumos buvo sumokėtos apskaitos paslaugų sutarties tarp UAB „A. T. S.“ ir UAB „B. B. D.“ pagrindu), teisinio pagrindo nėra. Akivaizdu, kad ši J. A. pareikštų kaltinimų dalis analizuojamu atveju nepasitvirtino.
17. Analogiškai vertintini ir J. A. pareikšti kaltinimai dėl UAB „G. P.“ prekių (atsargų) likučio padidinimo 149518,95 litų (43303,68 eurų) sumai. Šiuo aspektu analizuojant nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiagą matyti, kad 2012 m. spalio 16 d. UAB „A. T. S.“, atstovaujama K. G. (vienintelio įmonės akcininko), ir UAB „G. P.“, atstovaujama direktoriaus T. R., pasirašė pirkimo-pardavimo sutartį, kurios pagrindu UAB „A. T. S.“ įsipareigojo sutartyje nustatyta tvarka ir sąlygomis perduoti UAB „G. P.“ ekonominės veiklos dalį (1 t, b. l. 72-76). Šios sutarties pagrindu UAB „A. T. S.“ pagal 2012 m. lapkričio 9 d. kilnojamųjų daiktų priėmimo-perdavimo aktą Nr. 20121109-1 UAB „G. P.“ perdavė daiktų už 149518,95 eurų sumą (1 t., b. l. 77-91), atitinkančią J. A. pareikštuose kaltinimuose dėl UAB „G. P.“ prekių likučio (atsargų) padidinimo įvardintą pinigų sumą. Tokiu būdu akivaizdu, kad UAB „G. P.“ prekių likutis buvo padidintas UAB „A. T. S.“ sąskaita, 2012 m. lapkričio 9 d. Ekonominės veiklos dalies pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu. Šią aplinkybę betarpiškai patvirtina ir 2013 m. birželio 14 d. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Kauno apygardos valdybos Ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus specialisto išvadoje „Dėl UAB „A. T. S.“ ūkinės finansinės veiklos tyrimo rezultatų“ Nr. 5-2/108 užfiksuoti duomenys, pagal kuriuos, tyrimui buvo pateikta prekių (atsargų) „sąskaitos aktyvumo ataskaita“ pagal korespondentines sąskaitas už laikotarpį nuo 2012 m. spalio 16 d. iki 2012 m. lapkričio 30 d., kurioje atsargų likutis sumažintas 149518,95 litų suma (kas atitinka UAB „G. P.“ prekių (atsargų) likučio padidinimą), įrašant D raidę „skirtumai žurnaluose“. Esant šių duomenų visumai, prokurorės teiginiai, kad UAB „A. T. S.“ prekių likutis (atsargos) J. A. veiksmais buvo padidintas nepagrįstai, tam nesant jokio dokumentinio pagrindo, atmestini kaip nepagrįsti.
17.1. Priešingos išvados teisėjų kolegijai neleidžia daryti ir prokurorės motyvai, susiję su komentuojamos 2012 m. spalio 16 d. pirkimo-pardavimo sutarties teisėtumu. Grįsdama šiuos savo motyvus prokurorė nurodo, kad sutartį pasirašęs K. G. UAB „A. T. S.“ tuo metu nedirbo (bylos duomenimis, tuo metu jis buvo minėtos įmonės akcininkas), jokiais dokumentais sandoris nebuvo pagrįstas, apie jį nepranešta Valstybinei mokesčių inspekcijai, o įmonės reorganizavimo bei naujos UAB „G. P.“ kūrimo dokumentai neatitiko galiojančių teisės aktų. Atmetant šiuos prokurorės argumentus vis tik pažymėtina, kad nei buhalteris, nei juridinis asmuo, pagal sutartį teikdamas apskaitos paslaugas kitam juridiniam asmeniui, jam įmonės atsakingų asmenų pateikiamų pirminių buhalterinių dokumentų, tame tarpe ir sutarčių bei jų priedų, teisėtumo ir pagrįstumo nevertina, su pateiktais dokumentais atlikdamas tik jam, kaip buhalteriui, būtinus veiksmus. Būtent tokios UAB „B. B. D.“ pareigos UAB „A. T. S.“ veikloje buvo įtvirtintos ir 2010 m. gruodžio 14 d. apskaitos paslaugų sutartimi, kurios 6.1.2. punktas numato UAB „A. T. S.“ pareigą remiantis Lietuvos Respublikos įstatymais ir šios sutarties 4 skyriumi, paruošti visus dokumentus ir reikalingą informaciją bei pateikti juos UAB „B. B. D.“, o 5.3 punktas numato, kad paslaugų teikimo metu pastebėjus įstatymų pažeidimus, UAB „B. B. D.“ įsipareigoja raštu informuoti UAB „A. T. S.“; UAB „B. B. D.“ nėra privaloma ieškoti UAB „A. T. S.“ padarytų įstatymo pažeidimų (1 t., b. l. 31). Tokiu būdu neabejotina, kad vien tik faktas, jog, prokurorės įsitikinimu, minėta pirkimo-pardavimo sutartis, kurios pagrindu UAB „A. T. S.“ UAB „G. P.“ perdavė turto už 149518,95 litų (43303,68 eurų), neatitiko jai keliamų reikalavimų, nėra pakankamas pagrindas J. A. kaltei pagal BK 223 straipsnio 1 dalį pagrįsti. UAB „A. T. S.“ pateikus komentuojamą sutartį ir ją lydinčius dokumentus (2012 m. lapkričio 9 d. kilnojamųjų daiktų priėmimo-perdavimo aktus (1 t., b. l. 77-91, 92, 93-97)) UAB „B. B. D.“, šie duomenys, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikoje galiojantys teisės aktai, buvo įregistruoti įmonės buhalterinėje apskaitoje, jų teisėtumo ir pagrįstumo (ar sutartis pasirašyta tinkamo asmens, ar sutarties turinys atitinka jam keliamus reikalavimus, ar ji įregistruota įstatymų nustatyta tvarka ir pan.), klausimo, nepriklausančio įmonės buhalterinę apskaitą vedančio asmens (juridinio ar fizinio) kompetencijai, nevertinant.
17.2. Šioje vietoje atmetant prokurorės argumentus atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pagal CK 2.97 straipsnį, juridinių asmenų reorganizavimas, taip akcentuojamas prokurorės apeliaciniu skundu, yra galimas tik dviem būdais – prijungimu, kai vienas ar daugiau juridinių asmenų prijungiama prie kito juridinio asmens, kuriam pereina visos reorganizuojamo juridinio asmens teisės ir pareigos; bei sujungimu – kai du ar daugiau juridinių asmenų susivienija į naują juridinį asmenį, kuriam pereina visos reorganizuotų juridinių asmenų teisės ir pareigos. Šio reguliavimo plotmėje įvertinus tai, kad 2012 m. spalio 16 d. pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu UAB „G. P.“ perėjo tik dalis UAB „A. T. S.“ ekonominės veiklos, teisėjų kolegijai leidžia pagrįstai spręsti, jog, priešingai nei savo skundu tai teigia prokurorė, minėta sutartis neatitinka juridinių asmenų reorganizavimo, aptarto CK 2.97 straipsnyje, požymių, todėl sutikti su apeliacinio skundo motyvais, kad nei bendrovių reorganizavimo, nei naujos UAB „G. P.“ kūrimo dokumentai neatitiko galiojančių teisės aktų, kai vertinamu atveju įmonės nebuvo reorganizuotos ir jokia nauja įmonė nebuvo įsteigta, nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo. Šie prokurorės teiginiai atmetami kaip nepagrįsti.
18. Nors kaltinimai J. A. analizuojamu atveju buvo pareikšti ir dėl tam tikrų UAB „A. T. S.“ ir UAB „G. P.“ atliktų inventorizacijų pažeidimų, tačiau jie, priešingai nei apeliaciniu skundu tai teigia prokurorė, J. A. kaltės pagal BK 223 straipsnio 1 dalį taip pat nepatvirtina. Kaip matyti iš J. A. pareikštų kaltinimų, jokie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 3 d. nutarimo Nr. 719 „Dėl inventorizacijos tvarkos patvirtinimo“ pažeidimai, kuriuos analizuojamu atveju neva padarė J. A., jai pareikštuose kaltinimuose neatsispindi, konkretūs taisyklių punktai, kuriuos ji galimai pažeidė savo veiksmais neaprašyti. Ir vis tik, kaip nustatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 3 d. nutarimo Nr. 719 „Dėl inventorizacijos tvarkos patvirtinimo“ 3 punktu, Įmonės, išskyrus biudžetines įstaigas, privalo inventorizuoti ilgalaikį materialųjį ir nematerialųjį turtą, biologinį turtą, žaliavas, medžiagas, prekes, pagamintą produkciją, nebaigtą gamybą, nebaigtus remonto darbus, nebaigtą statybą, nebaigtus mokslo tiriamuosius darbus ir kitas atsargas, investicijas, vertybinius popierius, grynuosius pinigus, gautinas skolas, mokėtinas skolas ne rečiau kaip kartą per metus prieš metinių finansinių ataskaitų sudarymą, <...>. Tuo tarpu pagal komentuojamo teisės akto 9 punktą, įmonės vadovas įstatymų nustatyta tvarka atsako už inventorizacijos organizavimą ir atlikimą laiku, inventorizavimo duomenų išsaugojimą, sutikrinimo žiniaraščiuose nustatytų trūkumų išieškojimą, kartu su vyriausiuoju buhalteriu (buhalteriu) – teisingų inventorizacijos rezultatų, neišieškotų trūkumų ir pertekliaus įtraukimą į buhalterinę apskaitą.
19. Šių duomenų kontekste analizuojant nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenis matyti, kad 2010 m. gruodžio 14 d. ir 2012 m. birželio 5 d. apskaitos paslaugų sutarčių Nr. A2 ir A6 pagrindu UAB „B. B. D.“, atstovaujama įmonės direktorės J. A., buvo įpareigota parengti įmonės turto inventorizaciją gruodžio 31 dienai, inventorizacijos aktus klientui (UAB „A. T. S.“ ir UAB „G. P.“) pateikiant iki sausio 20 dienos (baudžiamoji byla Nr. 1-5-246/2017, 6 t., b. l. 66-79; baudžiamoji byla Nr. 1-245-246/2018 1 t., b. l. 19-36), kas iš esmės atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 3 d. nutarimo Nr. 719 „Dėl inventorizacijos tvarkos patvirtinimo“ 9 punkte įtvirtintus reikalavimus. Tačiau, 2012 m. lapkričio 27 d. UAB „A. T. S.“ vienintelio akcininko K. G. ir UAB „G. P.“ vienintelio akcininko UAB „B. B. D.“, atstovaujamo direktorės J. A., sprendimais nustatyta, kad bendrovių prekes ir kitas atsargas privaloma inventorizuoti ne rečiau kaip kartą per mėnesį paskutinę ataskaitinio mėnesio dieną; inventorizavimo aprašas privalo būti sudarytas ir pasirašytas visų inventorizacijos komisijos narių bei patvirtintas Bendrovės vadovo tą pačią dieną. Šių sprendimų vykdymas buvo pavestas UAB „A. T. S.“ ir UAB „G. P.“ direktorei I. Č.-Š. (baudžiamoji byla Nr. 1-5-246/2017, 1 t., b. l. 57, 58). Aptartų duomenų pagrindu 2012 m. lapkričio 30 d. buvo atlikta UAB „A. T. S.“ bei UAB „G. P.“ prekių ir kitų atsargų inventorizacija. UAB „A. T. S.“ inventorizacijos komisiją sudarė R. S. ir V. Š., UAB „G. P.“ – T. R. ir I. Č.-Š..
20. Kaip nustatyta liudytojos J. T. (apklausta teisiamojo posėdžio metu nagrinėjant baudžiamąją bylą I. Š. atžvilgiu) parodymais, ji dirbo įmonėje „L.“, kuri pagal sutartį teikė inventorizacijos paslaugas (kaupiklių nuomą) UAB „A. T. S.“. Inventorizuojant prekes pagal užsakovų nurodymus (jie nurodydavo, kokios prekės bus inventorizuojamos), suskenuodavo prekes, iš skenerio programos visus duomenis suvesdavo į kompiuterį, vėliau duomenys galėjo būti koreguojami R. S.. Šias aplinkybes iš esmės patvirtino ir liudytoja R. S., paaiškinusi, kad inventorizacija buvo atliekama kaupiklių pagalba duomenis perkeliant į sistemą. Inventorizacijų metu buvo randama daug neatitikimų (pvz. jei prekių 10, o sistema rodo 8, tai sistema tas 2 prekes rodo kaip nuostolį, tačiau kitą mėnesį sistema prekę atrasdavo ir ji buvo užpajamuojama), todėl prekės buvo perskaičiuojamos ir duomenys, gauti iš kaupiklių, koreguojami. Inventorizacijų metu J. A. nieko neskaičiuodavo, jos darbas buvo buhalterinis.
21. Šių duomenų visumoje darytina pagrįsta išvada, jog tiek UAB „A. T. S.“, tiek ir UAB „G. P.“ atsargų inventorizacija buvo atliekama naudojant specialią brūkšninių kodų skenavimo ir skaičiavimo įrangą – kaupiklius su programine įranga. Tokiu inventorizacijos būdu, kaupikliais yra nuskaitomas kiekvienos rastos prekės brūkšninis kodas ir duomenys iš kaupiklių perkeliami į bendrovių apskaitos programą „Rivilė“, kas suponuoja pagrįstą išvadą, jog esant tokiai inventorizacijos atlikimo tvarkai, J. A. veiksmai šiame procese apsiribojo vien tik kompiuteriniu būdu į buhalterinę programą „Rivilė“ perkeltų duomenų patvirtinimu, ką iš esmės patvirtina ir jos parašas po 2012 m. lapkričio 30 d. atliktos inventorizacijos apyrašais, t. y. faktiškai nei prekių, nei atsargų skaičiavimo J. A. nevykdė, patvirtindama tik skenerių pagalba programoje atsiradusius ir vėliau inventorizacijos komisijos pakoreguotus (esant reikalui) skaičius. Tokiu būdu, neabejotina, jog savo pareigą įtraukti inventorizacijos duomenis į įmonės buhalterinę apskaitą J. A. vykdė tinkamai, todėl atsakyti už inventorizacijos metu atsiradusius faktinius prekių ir atsargų trūkumus (kurių skaičius J. A. pateikė inventorizacijos komisijos) ji negali. Juo labiau, jog pagal 2012 m. lapkričio 30 d. UAB „A. T. S.“ ir UAB „G. P.“ atliktų inventorizacijų duomenis, sprendžiant iš UAB „G. P.“ ir UAB „A. T. S.“ direktoriaus K. T. pareiškimo Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui turinio, faktiškai rasti atsargų likučiai sutapo su buhalterinės apskaitos duomenimis (ši aplinkybė buvo paneigta tik atlikus 2012 m. gruodžio 1 d. inventorizaciją).
21.1. Tuo tarpu kalbant apie 2012 m. gruodžio 1 d. inventorizaciją, vis tik pažymėtina, kad ji buvo atlikta 2012 m. gruodžio 1 d. akcininko sprendimu ir dalyvaujant auditoriui L. B., iš esmės siekiant patikrinti 2012 m. lapkričio 30 d. inventorizacijos metu užfiksuotų duomenų teisingumą, t. y. ši inventorizacija nebuvo privaloma, tai buvo pavienis įmonės akcininko sprendimas. Atliekant šią inventorizaciją, priešingai nei savo apeliaciniu skundu teigia prokurorė, J. A. nedalyvavo (UAB „B. B. D.“ atstovavo R. Š.), sprendžiant iš komentuojamos inventorizacijos apyrašų, šios inventorizacijos duomenys jai pateikti taip pat nebuvo. Be to, būtent šios inventorizacijos metu, sutikrinus faktiškai rastą prekių kiekį su buhalterinės apskaitos duomenimis, buvo nustatytas 58760,97 litų atsargų trūkumas. Atsižvelgiant į tai, kad minėta inventorizacija nebuvo privaloma, ji atlikta akcininko sprendimu, duomenų, patvirtinančių, jog šie duomenys buvo pateikti J. A. jų įtraukimui į apskaitą nėra, todėl jai pareikšti kaltinimai dėl minėto prekių trūkumo neįtraukimo į registrus, teisėjų kolegijos įsitikinimu, šiuo atveju nėra pagrįsti jokiais objektyviais duomenimis. Juo labiau, jog, sprendžiant iš aukščiau aptartų duomenų visumos, į buhalterinę apskaitą duomenys buvo suvedami kompiuterizuotai, tam tikrus skaičius pakoreguojant rankiniu būdu. Tuo tarpu duomenų, patvirtinančių, jog inventorizacijos metu atliktus skaičiavimus būtų koregavusi būtent J. A., neįžvelgiant ir jos suinteresuotumo atlikti tokius veiksmus, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra. Aptartų aplinkybių visuma niekaip nepatvirtina J. A. tyčios/neatsargumo BK 223 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos padaryme. Šių duomenų visuma, įvertinus dar ir tai, kad inventorizacijos metu buvo tikrinamas faktiškai rastų prekių kiekis su buhalterinės apskaitos dokumentais, suponuoja abejonių nekeliančią išvadą, jog gebant nustatyti trūkumą iš buhalterinės apskaitos duomenų, buhalterinė apskaita analizuojamu atveju buvo vedama tinkamai, iš jos buvo galima nustatyti įmonės veiklą, turtą, nuosavą kapitalą, įsipareigojimų dydį bei struktūrą, todėl teigti, jog J. A. pareikštuose kaltinimuose aprašyti veiksmai, susiję su UAB „A. T. S.“ ir UAB „G. P.“ atliktomis inventorizacijomis, yra pakankami J. A. baudžiamajai atsakomybei pagal BK 223 straipsnio 1 dalį kilti, nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo.
22. J. A. pareikšti kaltinimai dėl jos veiksmų neužtikrinus, kad 2012 m. lapkričio 30 d. ir 2012 m. gruodžio 1 d. inventorizacijų metu parduotuvėse būtų atlikta pilna materialinių vertybių inventorizacija, dėl aukščiau aptartų duomenų, tiek ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 3 d. nutarimo Nr. 719 „Dėl inventorizacijos tvarkos patvirtinimo“ 9 punkto, numatančio, jog būtent įmonės vadovas atsako už inventorizacijos organizavimą ir atlikimą laiku, inventorizavimo duomenų išsaugojimą, sutikrinimo žiniaraščiuose nustatytų trūkumų išieškojimą, teisėjų kolegijos įsitikinimu, yra nepagrįsti. Už šių veiksmų neatlikimą, įvertinus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 3 d. nutarimo Nr. 719 „Dėl inventorizacijos tvarkos patvirtinimo“ 9 punkto nuostatas, teisėjų kolegijos įsitikinimu, galėtų atsakyti tik įmonės vadovas. Tai iš esmės buvo nustatyta ir 2012 m. lapkričio 27 d. UAB „A. T. S.“ ir UAB „G. P.“ vienintelių akcininkų sprendimais, numačiusiais, jog Bendrovės prekės ir atsargos privalo būti inventorizuojamos ne rečiau kaip kartą per mėnesį, šių sprendimų vykdymą pavedant ne J. A., bet UAB „A. T. S.“ ir UAB „G. P.“ direktorei I. Č.-Š.. Be to, vien inventorizacijos atlikimo neužtikrinimas ar netinkamas jos atlikimas, nekilus BK 223 straipsnio dispozicijoje numatytoms pasekmėms, nesudaro minimame straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties.
23. Aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių kontekste nesutiktina ir su prokurorės apeliacinio skundo motyvais dėl galimai J. A. veiksmais padarytos žalos. Bylos duomenimis nustatyta, kad nei UAB „G. P.“, nei UAB „A. T. S.“ jokių pretenzijų J. A. ar jos vadovaujamai apskaitos paslaugas teikiančiai įmonei UAB „B. B. D.“ neturėjo, jokios turtinio pobūdžio pretenzijos jai nepareikštos, jas reiškiant tik UAB „G. P.“, bei UAB „A. T. S.“ vadovei I. Š., kuri, be kita ko, Kauno apylinkės teismo 2017 m. kovo 22 d. nuosprendžiu buvo pripažinta kalta pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį ir 184 straipsnio 1 dalį dėl UAB „A. T. S.“ turto iššvaistymo, šios įmonės dokumentų klastojimo bei šios bendrovės turto įgijimo apgaule. Šias aplinkybes betarpiškai patvirtina ir skundžiamu apylinkės teismo nuosprendžiu paminėta Kauno apylinkės teismo 2017 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1708-894/2017. Remiantis komentuojamos bylos duomenimis, I. Č. – Š., eidama vadovės (direktorės) pareigas UAB „A. T. S.“ ir UAB „G. P., buvo sudariusi visiškos materialinės atsakomybės sutartį (su UAB „G. P.“), o pagal UAB „A. T. S.“ direktoriaus pareiginių nuostatų Nr. 149 punktą atsakovei buvo numatyta visiška materialinė atsakomybė. Šioje byloje nustatyta, kad komentuojamų įmonių inventorizacijos metu buvo rastas didelis prekių trūkumas dėl galimai neteisėtų I. Č.-Š., kaip bendrovės vadovės, veiksmų, kai ji tyčia, pasinaudodama akcininkų pasitikėjimu ir užimamomis pareigomis, aplaidžiai ir nerūpestingai vykdė bendrovių vadovės pareigas materialinių vertybių panaudojimo ir apskaitos srityje, UAB „A. T. S.“ ir UAB „G. P.“ patyrė didelę turtinę žalą. Šią žalą, sprendžiant iš komentuojamos civilinės bylos baigties – taikos sutartis, I. Š. pripažino.
24. Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad apeliaciniame skunde nurodyti motyvai nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų dėl J. A. nekaltumo ir tėra prokurorės savaip pateikiama, tačiau objektyviai nepagrįsta, įrodymų interpretacija. Kaip jau minėta, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimą nei tikėjosi prokurorė, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos teismo išvados. Išteisindamas J. A., apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais, juos ištyrė ir patikrino laikydamasis BPK 20 straipsnio 3 dalies ir 4 dalies nuostatose įtvirtintų liečiamumo ir leistinumo principų bei juos įvertino pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatytas įrodymų vertinimo taisykles, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Tokiu būdu, prokurorės apeliacinio skundo motyvai, jog apylinkės teismas neteisingai įvertino įrodymus, padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, neįvertino visų reikšmingų aplinkybių, yra nepagrįsti, todėl atmetami, o skundžiamas nuosprendis paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokurorės Astos Chraminos apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.