Vilniaus apygardos teismo nuosprendis, 1A-108-891/2022

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2022-02-02
Bylos Nr.: 1A-108-891/2022
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-39926-2020-6
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Jurgita Kolyčienė, Arūnas Budrys, Eglė Gruodienė
Nuteistasis: D. K.
Nukentėjusysis: K. S.
Advokatai: Gediminas Bukauskas

Kategorijos

1.1.6.2Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo (BK 37 str
1.2.4.6.1Fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas (BK 140 str. 1 d.)
2.4.6.3.2Kai yra BK 36–40, 93 str., 114 str. 3 d., 147 str. 3 d., 147-2 str. 2 d., 157 str. 3 d., 189-1 str. 2 d., 227 str. 4 d., 259 str. 3 d. ir 291 str. 2 ir 3 d. numatyti pagrindai atleisti kaltinamąjį nuo baudžiamosios atsakomybės (BPK 327 str. 2 p.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-108-891/2022Teisminio proceso Nr. 1-01-1-39926-2020-6Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.6.2; 1.2.4.6.1; 2.4.6.3.2 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. vasario 2 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Eglės Gruodienės, Jurgitos Kolyčienės,

sekretoriaujant Donatai Leščiuvienei,dalyvaujant prokurorei Miglei Lukševičienei,nuteistajai D. K., jos gynėjui advokatui Gediminui Bukauskui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios D. K. gynėjo advokato G. Bukausko apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 15 d. nuosprendžio, kuriuo D. K. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu 11 mėnesių be intensyvios priežiūros. Vadovaujantis BK 48 straipsnio 4 dalies 1, 3, 4 punktais, D. K. įpareigota: dalyvauti elgesio pataisos programoje; atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą; tęsti darbą arba be pažeidimų registruotis Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Nukentėjusiosios K. S. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir nukentėjusiajai K. S. iš D. K. priteista 113,48 Eur turtinės bei 150 Eur neturtinės žalos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. D. K. nuteista už tai, kad mušdama ir kitaip smurtaudama sukėlė žmogui fizinį skausmą bei nežymiai jį sužalojo, o būtent už tai, kad ji 2020 m. spalio 3 d., apie 07.50 val., SĮ „Susisiekimo paslaugos“ automobilyje „Peugeot Boxer“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) stovėjusiame viešojo transporto stotelėje „Šilo tiltas“, Antakalnio gatvėje, Vilniuje, kilusio žodinio konflikto metu pastūmė K. S. į automobilio šoninę sieną, po to dešinės rankos delnu sudavė vieną smūgį K. S. į veidą, pataikydama į skruostą, o kaire ranka griebė šiai už plaukų ir laikydama tampė ją iki kol į automobilį atbėgo SĮ „Susisiekimo paslaugos“ kontrolierius, tokiais savo veiksmais sukeldama nukentėjusiajai fizinį skausmą bei padarydama odos nubrozdinimą pakaušio srityje, ir taip nežymiai sutrikdė K. S. sveikatą.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniu skundu D. K. gynėjas advokatas prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 15 d. nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1-2408-1058/2021 ir baudžiamąją bylą D. K. nutraukti esant baudžiamąją atsakomybę šalinančiai aplinkybei – būtinajai ginčiai (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalies 7 punktas, 327 straipsnio 1 punktas, BK 28 straipsnio 2 dalis), o nukentėjusiosios civilinį ieškinį atmesti. Anot gynėjo, skundžiamas nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi teismas, vertindamas įrodymus, padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas, taip pat netinkamai taikė BK 28 straipsnio nuostatas.

2.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad vertindamas nuteistosios D. K. ir nukentėjusiosios K. S. konfliktą teismas padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas dėl D. K. veiksmų pobūdžio, nuteistajai priskyrė veiksmus, kurių ji neatliko, nevertino nukentėjusiosios atliktų smurtinių veiksmų pobūdžio, jų pavojingumo, nevertino, kiek nukentėjusiosios smurtinis elgesys buvo adekvatus esamai situacijai, todėl padarė nepagrįstą išvadą, jog vien ta aplinkybė, kad nuteistoji pirma panaudojo jėgą nukentėjusiosios atžvilgiu, neleidžia vėlesnių jos veiksmų laikyti savigyna. Pasak advokato, iš vaizdo įrašo, daryto SĮ „Susisiekimo paslaugos“ mikroautobuso viduje, taip pat ir iš gynybos į bylą pateikto sutrumpinto ir su paryškintomis detalėmis padaryto vaizdo įrašo varianto matyti, kad nuteistoji D. K., atsistojusi ir liepusi K. S. pasitraukti bei stumtelėjusi ją toliau nuo savęs, jokių puolamųjų veiksmų neatliko, nukentėjusiajai turėjo būti ir buvo aišku, kad D. K. tikslas buvo ne smurtauti, o patraukti nukentėjusiąją nuo savęs didesniu atstumu. Gynėjo vertinimu, akivaizdu, kad toks nuteistosios fizinis veiksmas negalėjo būti laikomas nusikalstamu smurtavimu, juo nebuvo siekiama išprovokuoti konfliktą, sukelti nukentėjusiajai fizinį skausmą, taigi savaime aišku, kad nuteistosios elgesys jokios grėsmės nukentėjusiajai nekėlė ir nebuvo jokio pagrindo vertinti kitaip, tuo labiau vertinant kontekste, kad D. K. yra viešojo transporto kontrolierė, tuo metu vykdžiusi savo tiesiogines pareigas ir pildžiusi pažeidimą padariusios K. S. administracinio nusižengimo protokolą.

2.2. Skunde teigiama, kad D. K. ir K. S. veiksmus bei šio konflikto teisinį įvertinimą dar iki pirmosios instancijos teismo nuosprendžio priėmimo buvo atlikęs Vilniaus apygardos teismas, nagrinėjęs K. S. veiksmų teisėtumą ir ikiteisminio tyrimo nutraukimo pagrįstumą baudžiamojoje byloje Nr. 01-1-39609-20. Pasak gynėjo, galutinėje ir neskundžiamoje 2021 m. gegužės 5 d. nutartyje Vilniaus apygardos teismas padarė išvadas, kurios yra teisiškai reikšmingos šioje baudžiamojoje byloje. Apygardos teismo vertinimu, D. K. veiksmas, kai ši kaire ranka pastūmė K. S. per juosmenį, nelaikytinas pavojingu, realiu ir akivaizdžiu kėsinimusi į teisės saugomus gėrius. Tai buvo vienkartinio pobūdžio veiksmas, iki jo konfliktinė situacija tęsėsi jau kurį laiką, tačiau D. K. nė vienu momentu savo elgesiu nedemonstravo jokios agresijos, priešingai – dirbo jai pavestas funkcijas, o K. S. žinojo ir puikiai suvokė, kad D. K. yra viešojo transporto kontrolierė, pati situacija vyko tarnybiniame transporte, iš jo trumpam pasišalinus kitiems kontrolieriams. Taigi šiuo atveju K. S., kuri pati demonstravo iššaukiantį ir nederamą elgesį, nebuvo pagrindo manyti, kad prieš ją yra prasidėjęs pavojingas, akivaizdus ir realus puolimas, kyla grėsmė sveikatai, juo labiau, gyvybei. Apelianto vertinimu, nors minėta nutartis buvo priimta ikiteisminio tyrimo metu, vis dėl to, tai yra aukštesniojo teismo sprendimas, todėl šioje byloje pirmosios instancijos teismas privalėjo remtis šioje įsiteisėjusioje ir neskundžiamoje nutartyje padarytu nuteistosios ir nukentėjusiosios veiksmų teisiniu įvertinimu, ypač atsižvelgiant į tai, kad abiejų teismų išvados buvo padarytos tų pačių faktinių duomenų pagrindu, tačiau to nepadarė, apie šias išvadas apskritai nepasisakė, nors šia nutartimi gynyba tiesiogiai rėmėsi savo baigiamojoje kalboje. Gynėjo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas kitokias išvadas dėl D. K. veiksmų prieš K. S. pobūdžio, pavojingumo ir nusikalstamumo galėjo padaryti tik esant naujiems faktiniams duomenims, kurių šiuo atveju nebuvo.

2.3. Taip pat pažymima, kad D. K. veiksmai pastumiant K. S. toliau nuo savęs (nuteistoji D. K. tai vertino kaip galimos grėsmės išvengimą) ne tik nelaikytini nusikalstamais, bet ir sukėlusiais nukentėjusiajai fizinį skausmą. Pasak apelianto, pirmosios instancijos teismas nukentėjusiajai sukelto fizinio skausmo faktą vertino remdamasis vien jos parodymais, kuriuos laikė pakankamai nuosekliais. Vis dėlto, iš bylos medžiagos akivaizdu, kad proceso eigoje nukentėjusiosios parodymai tiek dėl objektyvių aplinkybių, tiek dėl subjektyvaus vertinimo dėl fizinio skausmo jautimo iš esmės keitėsi. 2020 m. spalio 5 d. pareiškime apie padarytą nusikalstamą veiką ir iš karto po to atliktos apklausos metu nukentėjusioji nurodė, kad fizinį skausmą jautė tuo metu, kai D. K. tempė ją už plaukų. K. S. nenurodė buvus kokį nors nuteistosios smūgį, nenurodė, kad ją nuteistajai pastūmus būtų jautusi kokį nors skausmą. 2020 m. spalio 7 d. apsilankiusi pas teismo medicinos specialistą nukentėjusioji jam taip pat nurodė negalinti pasakyti, ar buvo kokie nors smūgiai, nenurodė jokių duomenų apie sukeltą fizinį skausmą ar sužalojimus ją pastumiant. Iš vaizdo įrašo matyti, kad D. K. atstūmus K. S. pastaroji lygsvaros neprarado, atsirėmė į duris, tai yra į lygų mikroautobuso vidaus paviršių, todėl ir objektyviai nebuvo jokių daiktų, į kuriuos kontaktavusi nukentėjusioji galėjo pajusti fizinį skausmą. Anot gynėjo, tai logiškai paaiškina, kodėl pradinėje bylos proceso stadijoje apie fizinį skausmą dėl pastūmimo nukentėjusioji net neužsiminė. Apelianto vertinimu, išdėstyti argumentai patvirtina, kad nuteistoji D. K., net jei ir be pagrindo įvertinusi K. S. atsistojimą bei judesius jai už nugaros kaip galimą grėsmę ir todėl K. S. atstūmusi nuo savęs, pastarajai jokio fizinio skausmo nesukėlė ir nesudarė pagrindo manyti, kad prieš ją yra prasidėjęs pavojingas, akivaizdus ir realus puolimas ar kyla kažkokia grėsmė, todėl apylinkės teismo argumentai, kad šis nukentėjusiosios atstūmimas savaime eliminuoja nuteistosios teisę į būtinąją gintį, yra nepagrįsti. Gynėjo įsitikinimu, situaciją, kuri susiklostė po to, teismas privalėjo teisiškai įvertinti atskirai ir argumentuotai atsakyti, atsirado ar neatsirado D. K. teisė į būtinąją gintį, ir, jei atsirado, ar nuteistoji neperžengė būtinosios ginties ribų, o ne a priori laikyti visus nuteistosios veiksmus nusikalstamais.

2.4. Apelianto teigimu, iš vėlesnės įvykių eigos, kuri užfiksuota vaizdo įraše, matyti, kad liepusi pasitraukti ir atstūmusi nukentėjusiąją K. S. nuo savęs nuteistoji D. K. nukentėjusiosios atžvilgiu jokių fizinių veiksmų tuo metu neatliko. Akivaizdu, kad ji tokių veiksmų ir neketino atlikti, nes, kaip žinoma, tuo metu nuteistoji vykdė savo darbines funkcijas, todėl jos tikslas buvo netrukdomai tęsti savo darbą, pildyti administracinio nusižengimo protokolą, o ne eskaluoti konfliktą ar sukelti muštynes. Pasak gynėjo, aplinkybes, kad nuteistoji įvykio metu veikė kaip viešojo transporto kontrolierė ir prieš fizinio pobūdžio veiksmą aiškiai ir garsiai išreiškė K. S. reikalavimą pasitraukti ir nestovėti už nugaros, minėtoje 2021 m. gegužės 5 d. nutartyje Vilniaus apygardos teismas įvertino kaip itin reikšmingas. Vis dėlto, kaip matyti iš vaizdo įrašo, po nukentėjusiosios atstūmimo pastaroji ranka sudavė smūgį nuteistajai D. K. į veidą. 2021 m. gegužės 5 d. nutartyje, vertindamas K. S. veiksmus, teismas konstatavo, kad K. S. neveikė būtinosios ginties sąlygomis. Pasak gynėjo, K. S. veiksmus, o būtent smūgio sudavimą D. K. į veidą, teismas įvertino kaip nenusikalstamus tik todėl, kad laikė juos spontaniška reakcija į prieš tai buvusį D. K. elgesį, tai yra stumtelėjimą, todėl K. S. veiksmuose neįžvelgė tyčios. Anot advokato, vis dėlto, įvertinus aplinkybę, kad K. S., nesant būtinosios ginties sąlygų, nors ir spontaniškai, tačiau sudavė smūgį ranka D. K. į veidą, akivaizdu, kad nuteistajai atsirado pagrindas gintis nuo šiuo atveju jau pavojingo, realaus ir akivaizdaus kėsinimosi į jos sveikatą. Apelianto vertinimu, nukentėjusioji jokios grėsmės jai nekeliančioje situacijoje pasielgė visiškai neadekvačiai, todėl, natūralu, kad D. K., sulaukusi netikėto ir šioje situacijoje jokio logiško faktinio pagrindo neturinčio smūgio į veidą, tai yra pradėto kėsinimosi į jos sveikatą, ėmėsi gynybos veiksmų. Pasak apelianto, skirtingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, vaizdo įraše D. K. smūgis ranka nukentėjusiajai po šios smūgio D. K. į veidą nėra užfiksuotas. Kaip minėta, jokių smūgių, išskyrus plaukų tempimą, nukentėjusioji neparodė nei pirminės apklausos metu, nei teismo medicinos specialisto apžiūroje. Kad nuteistoji D. K. jokiu metu nesudavė nukentėjusiajai jokio smūgio, anot gynėjo, ypač akivaizdu iš sulėtintos ir redaguotos vaizdo įrašo versijos, iš kurios matyti, kad D. K. net ir po nukentėjusiosios smūgio jai į veidą pati smūgių atgal nesudavė, po gauto smūgio dešine ranka ji sugriebia nukentėjusiąją už apykaklės, po to bando atlaisvinti dešinę ranką ir laikyti nukentėjusiąją kaire ranka, tuo sugriebdama jai už plaukų uodegos. Tuo tarpu net ir sudavusi smūgį nukentėjusioji, laikoma nuteistosios, toliau tęsė savo aktyvius fizinius veiksmus, kaire ranka įsikibo nuteistajai per kaukę į veidą, padarydama įbrėžimą smakro kairėje pusėje ir įbrėžimus burnos gleivinėje, tai yra nežymų sveikatos sutrikdymą. Apelianto įsitikinimu, nuteistoji laikė K. S. lygiai tiek, kiek po pagalbos mygtuko paspaudimo užtruko į mikroautobusą ateiti jos kolegai. K. S. laikymas, galimai ir sukėlęs šiai fizinį skausmą, nesuduodant jokių smūgių, kitaip nesmurtaujant, laikytinas visiškai adekvačia ir proporcinga D. K. reakcija į patirtą smurtą, atitinka būtinosios ginties situaciją ir būtinosios ginties ribų neperžengia.

Atsiliepimas

3. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta. Teismo posėdžio metu nuteistosios gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti ir nutraukti baudžiamąją bylą dėl būtinosios ginties, o teismui manant, kad nėra būtinosios ginties situacijos, esant analogiškam precedentui, kaip ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gruodžio 20 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-219-303/2021, prašė įvertinti galimybę nutraukti bylą dėl veikos mažareikšmiškumo. Prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti galioti be pakeitimų, o dėl veikos mažareikšmiškumo nurodė, kad toks prašymas nėra pagrįstas, nes nėra jokio pagrindo D. K. veiksmus vertinti kaip mažareikšmius.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistosios D. K. gynėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

4. Apeliaciniame skunde, neneigiant nukentėjusiosios K. S. nežymaus sužalojimo ir fizinio skausmo jai sukėlimo fakto, tvirtinama, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus (nuteistajai priskyrė veiksmus, kurių ji neatliko, nevertino nukentėjusiosios atliktų smurtinių veiksmų pobūdžio, jų pavojingumo, nevertino, kiek nukentėjusiosios smurtinis elgesys buvo adekvatus esamai situacijai), dėl to padarė klaidingą faktinėms bylos aplinkybėms prieštaraujančią išvadą dėl D. K. veiksmų pobūdžio – kad jos vėlesnių veiksmų negalima laikyti savigyna, nes ji pirma panaudojo jėgą nukentėjusiosios atžvilgiu – ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK 28 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrino tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

Dėl įrodymų vertinimo ir BK 28 straipsnio 2 dalies taikymo

5. Sprendžiant klausimą dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumo, visų pirma pažymėtina, kad pagrindinės įrodymų vertinimo taisyklės nustatytos BPK 20 straipsnio 5 dalyje. Pagal šias nuostatas, teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Tačiau teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimo argumentavimu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-189-895/2018 ir kt.). Pažymėtina, kad teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų dėl įrodymų vertinimo ar versijų atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų įrodymų visuma.

6. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad šis teismas, ištyręs ir įvertinęs įrodymus (kaltinamosios D. K., nukentėjusiosios K. S., liudytojų A. J., K. B., K. N., V. V. (V. V.) parodymus, vaizdo įrašus, specialisto išvadą, kitus rašytinius įrodymus) padarė išvadą, jog D. K., kilusio žodinio konflikto metu, kaire ranka pastūmė K. S. ties liemeniu, dėl to ši kairiu šonu atsitrenkė į kontrolierių autobusiuko šoninę sieną, po to dešinės rankos delnu sudavė vieną smūgį K. S. į veidą, pataikydama į skruostą, o kaire ranka griebė šiai už plaukų ir laikydama tampė ją iki kol į automobilį atbėgo SĮ „Susisiekimo paslaugos“ kontrolierius, tokiais savo veiksmais sukėlė nukentėjusiajai fizinį skausmą bei padarė nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį odos nubrozdinimu pakaušio srityje. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, fizinio smurto veiksmus D. K. padarė veikdama tiesiogine tyčia ir jokios būtinosios ginties situacijos nagrinėjamu atveju D. K. nebuvo kilę.

7. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį teisės taikymo aspektu, konstatuoja, kad šis teismas, darydamas išvadą, jog D. K. neveikė esant būtinosios ginties sąlygoms (BK 28 straipsnio 2 dalis), BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų nepažeidė (tai yra ištirtus įrodymus vertino tiek atskirai pasisakydamas dėl jų turinio, tiek lygindamas tarpusavyje bei sujungdamas į vieningą visumą, nesuteikdamas vieniems ar kitiems išskirtinio dėmesio ir pan.) ir teisės taikymo klaidų nepadarė.

8. BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme nurodyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką, be kita ko, gindamasis nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Taigi, norint taikyti BK 28 straipsnio nuostatas ir pripažinti veikoje buvus būtinosios ginties požymius, baudžiamojoje byloje turi būti nustatytos aplinkybės, atitinkančios BK 28 straipsnyje keliamas sąlygas, susijusias su kėsinimusi ir gynyba nuo pavojingo kėsinimosi. Teismų praktikoje išaiškinta, kad kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus, o gynyba turi atitikti kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams. Tais atvejais, kai pagrindo įžvelgti pavojingą kėsinimąsi apskritai nebuvo, tačiau asmuo dėl nepagrįsto įtarumo vis dėlto padarė žalos kitam asmeniui, nėra nei būtinosios ginties, nei jos ribų peržengimo. Tokia veika, esant visiems atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, kvalifikuojama kaip tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-279/210, 2K-364/2014, 2K-90-746/2017, 2K-163-303/2017 ir kt.). Teisė į būtinąją gintį nekyla ir esant specifinei konfliktinei muštynių situacijai, kurioje besiginančiųjų nėra, nes abi pusės yra puolančiosios, t. y. fizinį smurtą naudoja ne gynybos, bet puolimo tikslais, išskyrus atvejį, kai viena iš pusių muštynes nutraukia, o kita puola toliau (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-76/2011, 2K-273/2012, 2K-392/2012, 2K-275/2013, 2K-501/2013, 2K-7-62-489/2015, 2K-163-303/2017, 2K-3-648/2021 ir kt.).

9. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai nurodė, kodėl atmeta D. K. argumentus dėl to, kad ji veikė esant būtinosios ginties sąlygoms. Pavojingas, realus ir akivaizdus kėsinimasis, nuo kurio D. K. būtų turėjusi teisę gintis, šioje byloje nenustatytas. Pažymėtina, kad byloje nėra ginčo dėl to, kad įvykio dieną, tai yra kuomet K. S. buvo išlaipinta iš viešojo transporto ir atvesta į tarnybinę transporto priemonę, siekiant nustatyti jos asmenybę ir spręsti klausimą dėl administracinio nusižengimo protokolo už važiavimą viešuoju transportu be bilieto surašymo, tarp tarnybiniame autobusiuke buvusios kontrolierės D. K. ir pažeidėjos K. S. vyko žodinis konfliktas, kuris peraugo į fizinį kontaktą, kurio metu D. K. ir K. S. viena prieš kitą panaudojo fizinio pobūdžio veiksmus. Kaip matyti iš bylos duomenų, šių veiksmų panaudojimo metu konflikte tiesiogiai dalyvavo tik D. K. ir K. S., kurių parodymai skiriasi, jokių kitų tiesioginių liudytojų nėra, o viso konflikto eiga ir faktinės aplinkybės geriausiai ir objektyviausiai atsispindi byloje esančiuose vaizdo įrašuose. SĮ „Susisiekimo paslaugos“ autobusiuko viduje darytame vaizdo įraše užfiksuota, kaip D. K. sėdėdama prie stalo dirba kompiuteriu, o K. S., sėdėdama priešais ją, laukia ir nepagarbiai kalba. Iš šio įrašo matyti, kaip nukentėjusioji K. S. pakyla nuo savo sėdėjimo vietos, pastovi, paeina į priekį, atsistojusi pasižiūri į D. K. kompiuterio ekraną, tada nueina į autobusiuko priekį ir pasilenkusi pasižiūri pro priekinį langą, po to grįžta prie D. K. iš nugaros ir sustoja ties jos kėdės atlošu, kaltinamajai D. K. iš nugaros. Atsistojusi K. S. dešine per alkūnę sulenkta ranka atsiremia į kėdės, ant kurios sėdi D. K., galvos atlošą, kairę ranką laiko striukės kišenėje ir tęsdama nepagarbius komentarus stovi, trumpai žvilgteli į mašinos vidų. Tuo metu D. K. atsistoja, pasisuka į K. S. ir sakydama: „pasitrauk iš čia, supratai?“ tuo pačiu metu K. S. atžvilgiu kaire ranka atlieka fizinį veiksmą, nuo kurio nukentėjusioji K. S. kairiu šonu atsitrenkia į šoninę autobusiuko sienelę. Iš gynėjo į bylą pateikto papildomo vaizdo įrašo, kuriame išdidintas ir sulėtintas šis D. K. veiksmas ranka, matyti, jog D. K. kaire ranka pastūmė K. S. ties liemeniu. Taigi, vaizdo įrašas patvirtina, kad D. K. pirma panaudojo fizinę jėgą prieš nukentėjusiąją, nors tam neturėjo jokio pagrindo. Iš vaizdo įrašo akivaizdu, jog nukentėjusioji K. S. nors ir elgėsi nederamai (būdama autobusiuke laidė nepagarbius komentarus), tačiau jokių grasinimų D. K. atžvilgiu neišreiškė, nebuvo agresyvi, stovėdama ties kontrolierės kėde jokių fizinių veiksmų (rankų judesių ir pan.) neatliko, prie D. K. neprisilietė, tiesiog stovėjo sukryžiavusi kojas ir atsirėmusi dešine sulenkta ranka į kontrolierės kėdę ir žiūrėjo į kompiuterio ekraną, o kitą ranką iš esmės visą laiką laikė kišenėje. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad D. K. nebuvo jokio pagrindo manyti, kad dėl tokių nukentėjusiosios veiksmų (atsirėmimo į kėdės atlošą) jos sveikatai ar gyvybei kilo reali ir akivaizdi grėsmė, ir nuo jų gintis. Be to, svarbi aplinkybė yra tai, kad vaizdo įrašas paneigia D. K. parodymus, jog ji fizinių veiksmų ėmėsi tik tada, kai K. S. nesureagavo į jos raginimą atsitraukti nuo kėdės, kadangi vaizdo įraše aiškiai užfiksuota, kaip D. K. pastumia K. S. iš karto po to, kai ištaria: „pasitrauk iš čia, supratai?“, tai yra net neleidusi K. S. sureaguoti į jos prašymą pasitraukti.

10. Anot gynėjo, vien ta aplinkybė, kad D. K. pirma panaudojo jėgą nukentėjusiosios K. S. atžvilgiu, nereiškia, kad vėlesnių jos veiksmų negalima laikyti savigyna, atsižvelgiant ir į tai, kad pradinėje bylos proceso stadijoje apie fizinį skausmą dėl pastūmimo nukentėjusioji net neužsiminė. Tačiau su tokiais apelianto teiginiais nesutiktina. Visų pirma pažymėtina, kad vyko vienas konfliktas, kuris vyko trumpą laiką, todėl jo skirstyti dalimis nėra pagrindo. Be to, kaip nustatyta, jis prasidėjo tada, kai nuteistoji D. K. pareikalavo K. S. pasitraukti nuo kėdės ir nedavusi jai laiko iš karto pastūmė ją į autobusiuko sieną, tai yra puolimą, fizinius veiksmus pradėjo būtent nuteistoji, o toliau vyko kiti fiziniai veiksmai, kurie buvo nulemti būtent pirminių D. K. veiksmų. Iš jau minėto SĮ „Susisiekimo paslaugos“ autobusiuko viduje daryto vaizdo įrašo matyti, kad po D. K. pastūmimo ir K. S. atsitrenkimo į autobusiuko sieną D. K. ir K. S. kelias sekundes stovi viena priešais kitą, o K. S. vis dar laiko kairę ranką kišenėje ir žiūrėdama į D. K. sako: „neliesk manęs“. D. K. atsako: „nestovėk...“ ir tuo metu K. S., kairę ranką laikydama kišenėje, dešinės rankos delnu suduoda D. K., kuri yra užsidėjusi veido kaukę, per veidą. Po šio nukentėjusiosios veiksmo, D. K. dešine ranka griebia nukentėjusiajai už apykaklės, o kaire ranka už galvos, bando paimti už plaukų. Tuo metu nukentėjusioji ištiesia kairę ranką link D. K. kaklo, bandydama ją atstumti, o D. K. kaire ranka čiumpa nukentėjusiajai už į uodegą surištų plaukų, po ko K. S. atitraukia ištiestą ranką link savo galvos ir suima už D. K. kairės rankos, kuri laiko jos į uodegą surištus plaukus. Tuomet D. K. paleidžia dešinę ranką, kuria buvo įsikibusi į K. S. apykaklę ir ta pačia ranka siekia iškvietimo mygtuko, kaire ranka vis dar laikydama nukentėjusiosios plaukus, o K. S. abiem rankomis įsikimba į D. K. ranką, kuria ji laiko plaukus, bandydama ją atitraukti, nes D. K., siekdama mygtuko, tempia nukentėjusiąją paskui save. D. K. paspaudus mygtuką, ši atsitiesia ir nukentėjusioji, paleidusi D. K. ranką, kuria ši vis dar laiko jos plaukus, telefonu ima filmuoti. Taigi, iš vaizdo įrašo akivaizdu, kad vyko vienas tęstinis konfliktas, kuris prasidėjo būtent nuo D. K. fizinių veiksmų (nukentėjusiosios pastūmimo į autobusiuko sieną), o tolimesni veiksmai, tai yra K. S. sudavimas delnu D. K. per veidą bei D. K. sugriebimas nukentėjusiajai už plaukų ir laikymas bei tempimas, buvo atitinkamai nukentėjusiosios ir nuteistosios reakcija į prieš tai atliktus viena kitos veiksmus. Todėl teigti, kad D. K. gynėsi nuo K. S. suduoto smūgio, dėl to jos tolimesni veiksmai turėtų būti laikomi savigyna, nėra jokio pagrindo. Tas pats pasakytina ir dėl gynėjo teiginių, kad nukentėjusioji dėl pastūmimo fizinio skausmo nejautė. Iš tiesų, sutiktina su gynėju, kad pareiškime apie padarytą nusikalstamą veiką ir iš karto po to atliktos apklausos metu nukentėjusioji nurodė, kad fizinį skausmą jautė tuo metu, kai D. K. ją tempė už plaukų ir nenurodė buvus kokį nors D. K. smūgį, pastūmimą, po kurio ji taip pat būtų jautųsi fizinį skausmą. Tačiau vaizdo įrašas patvirtina, kad prieš sugriebimą už plaukų K. S. dar buvo D. K. pastumta ir atsitrenkė į autobusiuko sieną. Tokią faktinę aplinkybę nukentėjusioji nurodė ir ikiteisminio tyrimo metu, apklausta papildomai, taip pat ir apklausta teisme teisiamojo posėdžio metu bei teigė, jog dėl D. K. veiksmų jautė fizinį skausmą, smūgis buvo stiprus. Nors fizinio skausmo pojūtis yra subjektyvus, tačiau nukentėjusioji patvirtino jį jautusi, o iš vaizdo įrašo matyti, kad pastūmimas buvo pakankamai stiprus (nuo atsitrenkimo į autobusiuko sienelę sudužo planšetės, kuri buvo ant nukentėjusiosios kairės rankos kabojusiame medžiaginiame krepšyje, ekranas), todėl manytina, kad dėl D. K. pastūmimo K. S. galėjo jausti fizinį skausmą. Teisėjų kolegija, pagal nustatytas bylos aplinkybes, taip pat, kaip ir pirmosios instancijos teismas, neįžvelgia pagrindo pripažinti D. K. veikus būtinosios ginties sąlygomis ir daro išvadą, kad nuteistosios gynėjo apeliacinio skundo argumentai dėl šios dalies yra atmestini kaip nepagrįsti.

11. Gynėjas apeliaciniame skunde akcentuoja ir tai, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje privalėjo remtis įsiteisėjusioje Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gegužės 5 d. nutartyje, priimtoje ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. 01-1-39609-20, padarytu nuteistosios ir nukentėjusiosios veiksmų vertinimu. Teisėjų kolegija su tokiais argumentais nesutinka. Pažymėtina, kad apelianto minima nutartis buvo priimta ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. 01-1-39609-20, kurioje dėl to paties įvykio įtarimai buvo pareikšti K. S., o D. K. buvo suteiktas nukentėjusiosios statusas. Minimoje byloje ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, konkrečiai apelianto minimoje Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gegužės 5 d. nutartyje, pakeičiant prokuroro ir vyriausiojo prokuroro nutarimus, konstatuota, jog ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-39609-20 nutrauktinas, vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte ir 212 straipsnio 1 punkte numatytais pagrindais, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Nors iš tikrųjų minimoje nutartyje Vilniaus apygardos teismas vertino tiek K. S., tiek D. K. veiksmus, visgi, ši nutartis buvo priimta ikiteisminio tyrimo stadijoje, teismas šiuo atveju betarpiškai nenagrinėjo visos bylos, o sprendė proceso dalyvių skundus pagal pateiktą ikiteisminio tyrimo medžiagą. Be to, paminėtoje nutartyje nors ir buvo pasisakyta apie to paties konflikto dalyvių veiksmus, tačiau apie skirtingus, jie vertinti kitu aspektu. Esant šioms aplinkybėms, Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gegužės 5 d. nutartis ir joje atliktas nuteistosios ir nukentėjusiosios veiksmų vertinimas šią D. K. baudžiamąją bylą nagrinėjusiam pirmosios instancijos teismui, priešingai nei teigia apeliantas, nebuvo privalomi, teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus, ja remtis neprivalėjo. Dėl to šie apeliacinio skundo argumentai taip pat atmestini kaip nepagrįsti.

12. Kita vertus, sutiktina su apelianto teiginiu, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus, nuteistajai D. K. priskyrė veiksmus, kurių ji neatliko. Apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje įrodyta pripažino ir tą D. K. nusikalstamos veikos aplinkybę, kad ji dešinės rankos delnu sudavė vieną smūgį K. S. į veidą, pataikydama į skruostą. Šią aplinkybę apklausta papildomos apklausos ikiteisminio tyrimo metu, taip pat teisme nurodė nukentėjusioji K. S., tačiau, skirtingai nei skundžiamame nuosprendyje nurodė apylinkės teismas, šios aplinkybės nepatvirtina jokie kiti byloje esantys įrodymai. Nuteistoji D. K., tiek apklausta ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme, visą laiką tvirtino, jog nei vieno smūgio K. S. nesudavė. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokius jos teiginius patvirtina ir byloje esantys vaizdo įrašai. Tiek iš SĮ „Susisiekimo paslaugos“ autobusiuko viduje daryto vaizdo įrašo, tiek iš gynėjo į bylą pateikto papildomo vaizdo įrašo, kuriame išdidinti ir sulėtinti D. K. ir K. S. veiksmai, priešingai nei nustatė apylinkės teismas, nematyti, kad D. K. kažkuriuo metu būtų savo dešinės rankos delnu sudavusi smūgį K. S. į veidą. Apylinkės teismas, skundžiamame nuosprendyje analizuodamas vaizdo įrašus, nurodė, kad po atsitrenkimo kelias sekundes D. K. ir nukentėjusioji stovi viena priešais kitą, o K. S. vis dar laiko kairę ranką kišenėje ir žiūrėdama į kaltinamąją sako: „neliesk manęs“. Kaltinamoji atsakė: „nestovėk...“ ir tuo metu K. S. kairę ranką laikydama kišenėje dešinės rankos delnu suduoda D. K. per veidą. Sulėtinus autobusiuke darytą vaizdo įrašą matyti, kad po šio veiksmo D. K. kairės rankos delnu suduoda K. S. per dešinį skruostą, tuo pat metu dešine ranka griebia nukentėjusiajai už apykaklės. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, tiek iš SĮ „Susisiekimo paslaugos“ autobusiuko viduje daryto vaizdo įrašo, tiek ir iš gynėjo pateikto sulėtinto vaizdo įrašo visgi matyti, kad po to, kai K. S. suduoda dešinės rankos delnu D. K. per veidą, D. K. tiesia dešinę ranką ir griebia nukentėjusiajai už apykaklės, o kaire ranka už galvos, bando paimti už plaukų, tai yra jokių realių, aiškiai matomų smūgių į veidą D. K. nukentėjusiajai K. S. nesuduoda. Taigi bylos medžiagoje surinkti duomenys objektyviai nepatvirtina nukentėjusiosios K. S. nurodytos ir D. K. inkriminuotos nusikalstamos veikos aplinkybės – smūgio sudavimo K. S. į veidą. Dėl šios priežasties iš nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodytų nustatytų nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių šalintina aplinkybė, kad nuteistoji D. K. dešinės rankos delnu sudavė vieną smūgį K. S. į veidą, pataikydama į skruostą. Pažymėtina, kad dėl šios aplinkybės pašalinimo nesikeičia D. K. padaryto nusikaltimo kvalifikavimas, iš esmės lieka nustatyti tie patys veikos požymiai ir veikos kvalifikavimui reikšmingos aplinkybės, palyginti su nustatytomis pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, kadangi byloje surinktais duomenimis (nukentėjusiosios, liudytojų parodymais, specialisto išvada, vaizdo įrašais ir kitais rašytiniais duomenimis) įrodyta, jog D. K. padarė BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, tai yra sukėlė fizinį skausmą K. S. bei nežymiai sutrikdė jos sveikatą, kitais jai inkriminuotais smurtiniais veiksmais, tai yra pastūmimu į automobilio šoninę sieną bei griebimu, laikymu ir tampymu už plaukų. Be to, apeliacinės instancijos teismui pašalinus minimą aplinkybę nėra pažeidžiamos nuteistosios teisės.

Dėl BK 37 straipsnio taikymo

13. Nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad D. K., veikdama tiesiogine tyčia, sukėlė K. S. fizinį skausmą ir nežymiai sutrikdė jai sveikatą. Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi visas bylos aplinkybes, atsižvelgusi į tai, kad iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio nustatomojoje dalyje aprašytų nustatytų nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių pašalinta aplinkybė, jog D. K. sudavė smūgį K. S. į veidą, atsižvelgusi ir į gynėjo apeliacinės instancijos teisme išreikštą prašymą, daro išvadą, kad yra pagrindas atleisti D. K. nuo baudžiamosios atsakomybės, pritaikius BK 37 straipsnį.

14. BK 37 straipsnyje nustatyta, kad padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką, sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius (tai, kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos, jų pažeidimo laipsnį, veikos ypatumus, nusikaltimo dalyką ir jo ypatumus, kilusius padarinius, nusikaltimo padarymo būdą, laiką, vietą), tiek subjektyviuosius požymius (tyčios apibrėžtumą, kryptingumą, tikslus, motyvus). Teismų praktikoje pripažįstama, kad nusikaltimą galima pripažinti mažareikšmiu tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kažkurių iš jų ypatumo teismas padaro išvadą, kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-409/2011, 2K-416/2012, 2K-154/2013, 2K-364/2013, 2K-153-942/2016, 2K-413-895/2016, 2K-93-788/2017, 2K-231-976/2017, 2K-186-689/2020, 2K-36-788/2021 ir kt.).

15. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo yra teismo teisė, bet ne pareiga, todėl teisėjas (teismas), ad hoc (konkrečioje situacijoje) įvertinęs visus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, atspindinčius padaryto nusikaltimo pavojingumą, žalos dydį, dalyką, kaltininko atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės tikslingumą ir pan., sprendžia, ar atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės nurodytu pagrindu, ar ne (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-364/2013).

16. Nors baudžiamajame įstatyme nėra nurodyti nusikaltimai (jų kategorijos), kuriuos padarius negali būti sprendžiama, ar jie nėra mažareikšmiai, ir nusikaltimo mažareikšmiškumas yra vertinamasis požymis, tačiau kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodoma, kad paprastai neturėtų būti pripažintos mažareikšmėmis veikos, kuriomis buvo padaryta ar siekiama padaryti fizinę žalą kito asmens sveikatai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-319/2013, 2K-581/2014, 2K-299-648/2015). Kita vertus, to negalima suprasti taip, kad tokio pobūdžio bylose teismas, įvertinęs visas reikšmingas bylos aplinkybes, iš viso neturi teisės taikyti BK 37 straipsnį. Kasacinės instancijos teismo praktikoje yra ir tokių precedentų, kai, pavyzdžiui, neintensyvūs smurtiniai veiksmai buvo pripažinti mažareikšme veika dėl abiejų konflikto dalyvių provokuojančio konfliktinio elgesio, taip pat atsižvelgus į atliktų veiksmų spontaniškumą, trumpalaikiškumą ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-231-976/2017, 2K-128-489/2020, 2K-36-788/2021, 2K-219-303/2021 ir kt.).

17. Pagal BK 37 straipsnį, spręsdamas klausimą dėl nusikaltimo pripažinimo mažareikšmiu, teismas, visų pirma, vertina žalos dydį. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nukentėjusiajai K. S. buvo sukeltas fizinis skausmas ir padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Nors bet koks sveikatos sutrikdymas yra reikšmingas, tačiau, įvertinus nukentėjusiajai padaryto sužalojimo lokalizaciją ir pobūdį (odos nubrozdinimas pakaušio srityje, nesukėlęs didesnių liekamųjų reiškinių), darytina išvada, kad nusikaltimo padariniai nėra tokie dideli, jog kaltininkui negalėtų būti taikomas BK 37 straipsnis.

18. Kita vertus, pagal BK 37 straipsnį konstatuojant kaltininko veikos mažareikšmiškumą, turi būti atsižvelgiama ir į kitų veikos – objektyviųjų ir subjektyviųjų – požymių išraišką konkrečiame nusikaltime. Taigi asmens kaltės turinys, jos forma, rūšis, veikos motyvai, tikslai taip pat turi didelę reikšmę išvadai dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-413-895/2016).

19. Byloje nustatyta, kad konfliktas tarp D. K. ir K. S. kilo tuomet, kai D. K. SĮ „Susisiekimo paslaugos“ tarnybiniame transporte vykdė viešojo transporto kontrolės funkcijas (nustatinėjo pažeidėjų asmenybes ir surašinėjo pažeidėjams administracinių nusižengimų protokolus), o K. S. buvo išlaipinta iš viešojo transporto ir atvesta į tarnybinį transportą, siekiant nustatyti jos asmenybę ir spręsti klausimą dėl administracinio nusižengimo protokolo už važiavimą viešuoju transportu be bilieto surašymo. Bendraudama su viešojo transporto kontrolieriais K. S. elgėsi nederamai – ji siekė suklaidinti dėl savo tapatybės, tinkamai nedėvėjo veidą dengiančios kaukės, buvo nemandagi ir išreiškė kandžias bei įžeidžiamo pobūdžio replikas, nukreiptas prieš viešojo transporto kontrolierius. Nagrinėjamo įvykio metu D. K. sėdint prie kompiuterio ir rašant K. S. administracinio nusižengimo protokolą K. S., pavaikščiojusi po tarnybinį transportą, sulenkta per alkūnę dešine ranka atsirėmė į D. K. kėdės atlošą D. K. iš nugaros, po to nuteistoji D. K. atsistojusi nuo kėdės ir pasakiusi: „pasitrauk iš čia, supratai?“ iš karto pastūmė nukentėjusiąją K. S. kaire ranka ties liemeniu. Dėl to nukentėjusioji kairiu šonu atsitrenkė į tarnybinio autobuso šoninę sieną, kas sukėlė jai fizinį skausmą, po ko pasakė nuteistajai, kad jos neliestų ir dešinės rankos delnu sudavė D. K. per veidą. Po šio nukentėjusiosios veiksmo D. K. pagriebė K. S. už plaukų ir laikė bei siekdama iškvietimo mygtuko tempė, kol į transporto priemonę atėjo kitas kontrolierius, ir dėl odos nubrozdinimo pakaušyje jai buvo nustatytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Nustatyta, kad nagrinėjamo įvykio metu, dėl odos įbrėžimo smakro kairėje pusėje, įbrėžimų burnos gleivinėje D. K. taip pat buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas.

20. Iš nustatytų bylos aplinkybių galima daryti išvadą, kad D. K. veiksmai buvo gana spontaniški, kontaktas tarp konfliktuojančių pusių buvo pakankamai trumpalaikis ir neintensyvus, nedidelius sužalojimus patyrė tiek K. S., tiek D. K., be to, veikos padarymui įtakos turėjo ir provokuojantis pačios nukentėjusiosios K. S., kuri prieš pastūmimą nors ir nedemonstravo jokios fizinės agresijos, tačiau elgėsi iššaukiančiai ir nederamai, elgesys.

21. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kas išdėstyta, daro išvadą, kad D. K. padaryta veika, nors ir atitinka BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos požymius, tačiau tiek pagal objektyviųjų (nežymaus sužalojimo pobūdis ir padariniai), tiek pagal subjektyviųjų (staiga kilusi tyčia esant provokuojančiam elgesiui) požymių turinį, jų pasireiškimą nėra pasiekusi tokio pavojingumo laipsnio, kad, ją vertinant pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas, būtų pagrįstas baudžiamojo pobūdžio priemonių taikymas. Todėl D. K. atleistina nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 140 straipsnio 1 dalį dėl padaryto nusikaltimo mažareikšmiškumo BK 37 straipsnio pagrindu, neskiriant jai BK 67 straipsnio 2 dalyje nustatytų baudžiamojo poveikio priemonių. Įvertinus tai, kad D. K. turės atlyginti civiliniu ieškiniu prašomą ir skundžiamu nuosprendžiu nustatytą nukentėjusiajai padarytą turtinę ir neturtinę žalą, teisėjų kolegijos vertinimu, kartu skirti ir baudžiamojo poveikio priemones nėra pagrindo.

22. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria D. K. pripažinta kalta padariusi nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, ir jai paskirta 11 mėnesių laisvės apribojimo bausmė be intensyvios priežiūros, įpareigojant dalyvauti elgesio pataisos programoje, atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą, tęsti darbą arba be pažeidimų registruotis Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, naikintina ir baudžiamoji byla D. K. nutrauktina esant BK 37 straipsnyje nustatytam pagrindui.

Dėl civilinio ieškinio

23. Šioje byloje nukentėjusioji K. S. buvo pareiškusi civilinį ieškinį, kuriuo prašė priteisti iš D. K. 1 000 Eur turtinei ir 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Skundžiamu nuosprendžiu iš dalies patenkintas nukentėjusiosios K. S. civilinis ieškinys ir iš D. K. nukentėjusiajai priteista 113,48 Eur turtinei ir 150 Eur neturtinei žalai atlyginti. Apeliaciniu skundu prašoma nukentėjusiosios civilinį ieškinį atmesti.

24. Atkreiptinas dėmesys, kad BPK niekaip nereglamentuoja klausimo, koks sprendimas dėl civilinio ieškinio turi būti priimamas, kai baudžiamoji byla yra nutraukiama. Tai laikytina teisinio reguliavimo spraga, nes teismas, užbaigdamas procesą, negali „nutylėti“ civilinio ieškinio klausimo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinis Teismas) 2006 m. rugpjūčio 8 d. nutarimu, yra nurodyta, kad, baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu nustačius teisinio reguliavimo spragą, ją galima užpildyti taikant teisę (be kita ko, naudojant teisės analogiją, taikant bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia Konstituciją (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-429/2007). Taigi ir civilinio ieškinio klausimas baudžiamosios bylos nutraukimo atveju turi būti sprendžiamas vadovaujantis Konstitucinio Teismo nurodytais kriterijais. Remiantis šiais kriterijais, kasacinėse nutartyse formuojama praktika, jog civilinio ieškinio tenkinimas priimant nuosprendį, kuriuo baudžiamoji byla nutraukiama atleidžiant kaltinamąjį nuo baudžiamosios atsakomybės, taikant BPK 115 straipsnio 1 dalį, yra galimas, jei priimant tokį nuosprendį nustatomi civilinės atsakomybės pagrindai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-296/2012). Nagrinėjamu atveju nustatyta ir nekyla abejonių, kad dėl D. K. veiksmų nukentėjusiajai K. S. buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, taip pat sugadinta (sudaužytas ekranas) nukentėjusiajai priklausanti planšetė, todėl, byloje egzistuojant visiems civilinės atsakomybės pagrindams, pirmosios instancijos teismo sprendimas dalyje dėl civilinio ieškinio paliekamas galioti.

25. Nors gynėjas apeliaciniu skundu prašo civilinį ieškinį atmesti, tačiau apeliaciniame skunde nenurodo visiškai jokių tokį savo prašymą pagrindžiančių argumentų ir nesutikimo su civiliniu ieškiniu motyvų. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas atliko išsamią analizę, siekdamas nustatyti nusikalstama veika K. S. padarytos turtinės žalos dydį, jį pagrindė byloje esančių ir teismui pateiktų bei išanalizuotų duomenų visetu (nukentėjusiosios pateiktais planšetės įsigijimo dokumentais, taip pat planšetei padarytos žalos įvertinimu, daiktų apžiūros protokolu ir kt.), todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nustatytu 113,48 Eur turtinės žalos dydžiu. Taip pat, teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamo nuosprendžio išvadas kartu su byloje esančiais surinktais įrodymais, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad D. K. veiksmais nukentėjusiajai padaryta ir neturtinė žala bei teisingai apskaičiavo jos dydį. Nustatydamas neturtinės žalos dydį apylinkės teismas atsižvelgė į jos pasekmes (nukentėjusiosios patirtus išgyvenimus), šią žalą padariusio asmens kaltę, D. K. turtinę padėtį, kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat vadovavosi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais bei teismų praktika panašiose bylose, todėl teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo nesutikti ir su apylinkės teismo nustatytu 150 Eur neturtinės žalos dydžiu. Atsižvelgiant į tai, visiškai atmesti civilinį ieškinį ar mažinti apylinkės teismo priteistos žalos dydį, tai yra keisti ar naikinti skundžiamą nuosprendį dalyje dėl civilinio ieškinio, nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 327 straipsnio 2 punktu,

nusprendžia:

nuteistosios D. K. gynėjo advokato G. B. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 15 d. nuosprendžio dalį, kuria D. K. pripažinta kalta padariusi nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje, ir jai paskirta 11 mėnesių laisvės apribojimo bausmė be intensyvios priežiūros, įpareigojant ją dalyvauti elgesio pataisos programoje, atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą, tęsti darbą arba be pažeidimų registruotis Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 37 straipsniu, D. K., padariusią nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo ir baudžiamąją bylą jai nutraukti.

Iš Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 15 d. nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinti nustatytą nusikalstamos veikos faktinę aplinkybę, kad D. K. dešinės rankos delnu sudavė vieną smūgį K. S. į veidą, pataikydama į skruostą.

Kitą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 15 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Teisėjai Arūnas BudrysEglė GruodienėJurgita Kolyčienė