Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rūta Veniulytė-Jankūnienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo (apelianto) G. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. kovo 7 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal pareiškėjo G. S. pareiškimą dėl bankroto bylos fiziniam asmeniui iškėlimo, suinteresuoti asmenys Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir antstolė Asta Pliuškevičienė.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkinamas.

11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

12. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1 – 7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti atskirojo skundo ribas.

13. Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. kovo 7 d. nutarties, kuria atsisakyta iškelti pareiškėjui fizinio asmens bankroto bylą, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų

15. Bendroji taisyklė ta, kad apeliacinės instancijos teisme papildomų įrodymų pateikimas ribojamas (CPK 314 straipsnis). CPK 314 straipsnyje suformuluotos taisyklės, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išimtys yra: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą bei atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, 33 punktas; 2020 m. liepos 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-219-701/2020, 34 punktas).

16. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su apelianto teikiamais naujais įrodymais, pažymi, jog šie įrodymai galėjo būti pateikti ir pirmosios instancijos teismui, juolab, kad pirmosios instancijos metu pareiškėjo buvo klausiama apie jo pajamas, darbo užmokestį ir pan. Apeliacinės instancijos teismas patikrinęs bylos duomenis nenustatė aplinkybių, kad pirmosios instancijos teismas būtų atsisakęs priimti šiuos pareiškėjo teikiamus papildomus įrodymus. Atsižvelgiant į nurodytą, šiuos apelianto naujai teikiamus įrodymus atsisakytina priimti į apeliacine tvarka nagrinėjamą civilinę bylą.

Dėl fizinio asmens bankroto bylos neiškėlimo pagrindo

17. Remiantis FABĮ 2 straipsnio 2 dalimi, fizinio asmens nemokumas – tai asmens būklė, kai jis negali vykdyti skolinių įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai yra suėję ir kurių suma viršija 25 MMA, į skolinių įsipareigojimų sumą neįskaitant reikalavimų, kurie negali būti nurašyti (FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 1 punktas). Taigi sprendžiant dėl fizinio asmens nemokumo turi būti taikomi tokie kriterijai: skolų suma turi viršyti 25 MMA, šių skolų mokėjimo terminai turi būti pasibaigę ir asmuo faktiškai (objektyviai) neturi turėti galimybės šias skolas padengti. Kasacinio teismo pažymėta, kad situacija, kai asmens finansiniai įsipareigojimai didesni nei jo turimas turtas, tačiau gaunamos pajamos leidžia per protingą laikotarpį šiuos įsipareigojimus įvykdyti, reiškia, kad asmuo gali vykdyti skolinius įsipareigojimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2014, 2015 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-269-219/2015 ir kt.)

18. Pagal FABĮ 6 straipsnio 1 dalį teismas priima nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu nustato, kad: 1) fizinis asmuo yra nemokus; 2) jis nemokus tapo elgdamasis sąžiningai; 3) nėra kitų FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje nustatytų pagrindų atsisakyti iškelti bankroto bylą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-245-421/2021, 9 punktas).

19. Pagal FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 1 punktą teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu pareiškimo iškelti fizinio asmens bankroto bylą nagrinėjimo metu teismas nustato, kad fizinio asmens būklė neatitinka šio įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nurodytosios. FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte nustatyta, kad teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu paaiškėja, kad fizinis asmuo per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl CK 6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų kreditorių interesus pažeidžiančių sandorių, kurių sudaryti jis neprivalėjo, ar kitokių fizinio asmens tyčinių veiksmų pateikiant neteisingą informaciją kreditoriams apie finansinę būklę prisiimant skolinius įsipareigojimus ar sudarant kitus sandorius, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais, ar fizinio asmens sąmoningo neveikimo, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais.

20. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. kovo 7 d. nutartimi (toliau – ir skundžiama nutartis) nustatė, kad iš pareiškėjo vykdomojoje byloje Nr. 0124/16/01308 išieškotojai Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos išieškoma suma sudaro – 150 904,33 Eur suma, kurią sudaro iš pareiškėjo Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. lapkričio 12 d. nuosprendžiu konfiskuota nusikalstamu būdu gautų pajamų dalis. Nurodyta skola viršija 25 MMA. Taip pat nustatė, kad vienintelis pareiškėjo vardu registruotas turtas yra (duomenys neskelbtini) akcijos, kurių nominali vertė – 1 000 Eur. Tačiau pareiškėjo teigimu, įmonė neturi turto, veiklos nevykdo. Be to, pagal pateiktus duomenis lėšų banko sąskaitose pareiškėjas neturi. Teismas atsižvelgęs į nurodytą, sprendė, kad pareiškėjo turtinė padėtis atitinka formaliuosius nemokumo požymius kaip jie apibrėžti FABĮ 2 straipsnio 2 dalyje. Pažymėtina, kad ginčo dėl šių pirmosios instancijos teismo konstatuotų aplinkybių nėra, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo su jomis nesutikti ir todėl plačiau dėl jų nepasisako.

21. Skundžiama nutartimi teismas atsisakė iškelti pareiškėjui bankroto bylą, kadangi, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju egzistuoja FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte įtvirtinta sąlyga, draudžianti iškelti pareiškėjui bankroto bylą. Nurodė, kad pareiškėjo veiksmuose yra požymių, kurie rodo, kad jis paskutinių trejų metų laikotarpiu ne tik galėjo slėpti gaunamas pajamas nuo kreditorių, bet ir vengti pagerinti savo finansinę padėtį, o kartu ir kreditorių galimybes atgauti skolas. Pareiškėjas gyveno iš neaiškių pajamų (iš esmės slepia savo tikrąją turtinę padėtį), jam šiuo metu (duomenys neskelbtini) mokamas darbo užmokestis neatitinka jo einamų pareigų ir atliekamų funkcijų svarbos. Iškėlus pareiškėjui bankroto bylą būtų pažeistas teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros principas. Bankroto institutu pareiškėjas faktiškai siekia išvengti konfiskuotos sumos sumokėjimo, o ne sąžiningai atkurti savo mokumą.

22. Apeliantas nesutinka su tokia skundžiamos nutarties išvada ir atskirajame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pareiškėją pripažino nesąžiningu. Nurodė, kad po priimto teismo nuosprendžio pareiškėjas buvo itin gilioje psichologinėje „duobėje“, sumažėjęs pareiškėjo darbingumas dėl sunkios psichologinės būklės, turto neturėjimas, sąlygojo pareiškėjo pasirinktą atsiskyrėlišką gyvenimo būdą. Nurodė, kad geras pareiškėjo draugas jam leido gyventi sodyboje, kur ilgą laiką gyvendamas neturėjo didelių poreikių, todėl pragyvenimui buvo skiriamos lėšos gautos iš artimų draugų ir vaikų. Dirbant (duomenys neskelbtini) pareiškėjui buvo paskirtas minimalus darbo užmokestis, kuris dėl susiklosčiusios situacijos ir atsižvelgiant į tai, kad išieškojimą vykdanti antstolė niekada nesikreipė nurodydama kur ir kaip turėtų būtų vykdomas išieškojimas, buvo nuspręsta gaunamo užmokesčio sau nemokėti į sąskaitą, kadangi tai būtų nesąžininga leidžiant gautą atlyginimą. Be to, tuo metu pareiškėjo vestas gyvenimo būdas nereikalavo didelių išlaidų. Visa iš (duomenys neskelbtini) sukaupta atlyginimo suma bus paskirstyta bankroto metu kreditoriams, todėl nėra suprantama, kodėl teismas įžvelgė nesąžiningumą. Taip pat pažymėjo, kad atlyginimą pareiškėjui nustato įstatymų nustatyta tvarka akcininkas, t. y. pareiškėjo buvusi sutuoktinė, kuri tik gera valia pareiškėjo iki šiol neatleido iš darbo. Bendrovės apyvarta nereiškia, kad bendrovė uždirba daug pinigų. Pareiškėjo darbo užmokestis niekada nebuvo mažinamas, per pastaruosius trejus metus jis buvo tik didinamas, kadangi didėjo ir minimali mėnesinė alga. Teismui buvo pateikta darbo sutartis, kurioje matyti visi sutarties pakeitimai. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šie apelianto argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo skundžiamoje nutartyje nurodytų išvadų pagrįstumo.

23. Pažymėtina, kad kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad sąžiningumas – tai vertybinis žmogaus elgesio matas, nustatomas pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2014). Subjektyvųjį sąžiningumo kriterijų paprastai atspindi pareiškėjo išsilavinimas, patirtis, nemokumo būklės kilimo aplinkybės ir veiksmai ar neveikimas, kurių jis ėmėsi situacijai pagerinti. Objektyvųjį kriterijų atspindi pareiškėjo (ne)atlikti ar galėję būti atlikti veiksmai per įstatymo nustatytą laikotarpį, t. y. trejus metus iki fizinio asmens kreipimosi dėl bankroto bylos iškėlimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-299-313/2020, 22 punktas).

24. Nesąžiningu pareiškėjas pripažintinas tuomet, jeigu duomenys apie skolų atsiradimo pagrindą, skolininko elgesį su savo finansais teikia pagrindą daryti išvadą, kad jis sąmoningai (kryptingai) leido susidaryti skoloms, tikėdamasis, jog nepatenkinti kreditorių reikalavimai bus nurašyti, ar kitais būdais elgėsi itin nerūpestingai, konkrečiomis aplinkybėmis jo elgesį vertinant pagal protingumo ir teisingumo principus. Asmens, kuris buvo pernelyg pasyvus ir nesiėmė priemonių savo mokumui pagerinti, neveikimas, sistemiškai aiškinant įstatymą, pripažintinas nesąžiningu tais atvejais, kai nustatomas asmens suvokimas ir siekis savo padėtį bloginti (jos negerinti) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2014).

25. Nesąžiningais veiksmais sprendžiant dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo kasacinio teismo praktikoje pripažįstami, pavyzdžiui, turto slėpimas nuo kreditorių (vengimas įregistruoti turtą skolininko vardu, jo perleidimas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-376-219/2017, 21 punktas), turto neįregistravimas, nenurodymas pareiškime iškelti bankroto bylą bei nepateikimas (ar pateikimas neteisingų) duomenų apie darbą, ūkinę veiklą, gaunamas išmokas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-134-219/2020, 25–27 punktai).

26. Taigi skolininko sąžiningumas yra vertinamas individualiai, kiekvienu atveju vertinant subjektyvųjį ir objektyvųjį elementą, kurių visuma leidžia nuspręsti, ar asmuo laikytinas sąžiningu. Taip pat asmens pasyvumas, nesiekimas vykdyti skolinių įsipareigojimų, sudarymas sąlygų jiems didėti gali būti laikomi nesuderinamais su sąžiningumo reikalavimu ir yra laikytini atskiru (savarankišku) FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto taikymo pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-313-313/2021).

27. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams dėl pareiškėjo nesąžiningumo dėl žemiau nurodytų priežasčių.

28. Visų pirma, kaip pagrįstai atkreipė dėmesį pirmosios instancijos teismas, iš byloje pareiškėjo pateiktų 2021-2023 m. banko sąskaitos išrašų nustatyta, kad trejus metus iki pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, pareiškėjas sąskaitomis faktiškai nesinaudojo, į jas negavo jokių pajamų, iš sąskaitų nebuvo vykdomi mokėjimai. Iš byloje pateiktų dokumentų (pvz., darbo sutarties su (duomenys neskelbtini)) ir viešų Sodros duomenų, taip pat ir paties pareiškėjo paaiškinimų nustatyta, jog pareiškėjas nurodytu laikotarpiu dirbo (duomenys neskelbtini) direktoriaus pareigose, tačiau darbo užmokesčio darbdavė (duomenys neskelbtini) jam nemokėjo, pareiškėjo darbo užmokestis laikomas įmonės sąskaitoje. Kaip nurodė pareiškėjas pirmosios instancijos teismo metu, tą patvirtino ir atskirajame skunde, jam nurodytu metu padėjo pragyventi kiti asmenys (draugai, vaikai), kurie pareiškėjui paskolindavo/dovanodavo pinigų. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tai kad pareiškėjui paskutinius trejus metus nebuvo mokamas darbo užmokestis už jo atliekamas darbines pareigas, pareiškėjas naudojosi tik grynaisiais pinigais, savo poreikius tenkino iš kitų asmenų suteiktų lėšų (nors pirmosios instancijos teisme pareiškėjas negalėjo tiksliai įvardinti nei kokias sumas skolindavosi, nei iš kokių asmenų), leidžia spręsti apie tai, kad pareiškėjas faktiškai slepia savo realią turtinę padėtį ir vengia atsiskaityti su savo kreditoriais.

29. Nors apeliantas nurodo, kad (duomenys neskelbtini) darbo užmokestis pareiškėjui nebuvo mokamas į jo banko sąskaitą ir laikomas įmonės sąskaitoje tam, kad visa iš (duomenys neskelbtini) sukaupta atlyginimo suma būtų paskirstyta bankroto metu kreditoriams, tačiau apeliacinės instancijos teismas šiuos argumentus laiko deklaratyviais ir neįrodytais. Be to, pareiškėjas šias sumas galėjo panaudoti savo įsiskolinimų mažinimui dar iki kreipimosi dėl bankroto bylos jam iškėlimo. Priešingi duomenys, t. y., kad pareiškėjas savo poreikius tenkino iš neaiškių pajamų, į jo banko sąskaitą nebuvo pervedamas atlyginimas, leidžia spręsti, kad pareiškėjas nesiekė atsiskaityti su savo kreditoriais bei nedėjo jokių pastangų atkurti savo mokumą.

30. Nors apeliantas teigia, kad jam (duomenys neskelbtini), kurioje jis užima direktoriaus pareigas, visada buvo mokamas 900 Eur neatskaičius mokesčių atlyginimas ir teigia, kad tai patvirtina byloje esanti darbo sutartis ir susitarimai dėl darbo sutarties pakeitimo, tačiau vieši Sodros duomenys patvirtina, kad pareiškėjui iki 2023 m. spalio mėn. buvo mokamas 3300 Eur atlyginimas, kuris tik 2023 m. spalio 31 d. susitarimu buvo sumažintas iki 900 Eur (neatskaičius mokesčių). Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo posėdyje pareiškėjas negalėjo nurodyti aiškių priežasčių, kodėl jo darbo užmokestis sumažintas tokia suma ir kodėl, tai padaryta keli mėnesiai iki kreipimosi į teismą dėl bankroto bylos pareiškėjui iškėlimo. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į nurodytą, sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad tikėtina, jog pareiškėjui nuo 2023 m. lapkričio 1 d. buvo sąmoningai nustatytas jo einamų pareigų ir atliekamų funkcijų neatitinkantis jam mokėtino darbo užmokesčio dydis.

31. Tai, kad pareiškėjui mokamas 900 Eur neatskaičius mokesčių atlyginimas sumažintas galimai sąmoningai ir nulemtas subjektyvių priežasčių, teismo vertinimu, tikėtinai pagrindžia ir ta aplinkybė, kad būtent pareiškėjo buvusi sutuoktinė yra jo darbovietės vienintelė akcininkė, kuri priėmė sprendimus dėl pareiškėjo darbo užmokesčio pakeitimo, taip pat tai, kad apeliantas gyvena buvusiai sutuoktinei priklausančiame bute. Nors apeliantas teigia, jog jo santykiai su buvusia sutuoktine yra įtempti, jis su ja nebendrauja, o ji jam leido dirbti įmonėje ir apsigyventi jai priklausančiame bute tik dėl pareiškėjo blogos psichologinės būklės, tačiau teismo vertinimu, šie apelianto argumentai nėra objektyviai pagrįsti, todėl teismas neturi pagrindo jais remtis.

32. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, pritartina pirmosios instancijos teismui, kad narinėjamu atveju pareiškėjo veiksmuose yra požymių, kurie rodo, kad jis paskutinių trejų metų laikotarpiu ne tik galėjo slėpti gaunamas pajamas nuo kreditorių, bet ir vengti pagerinti savo finansinę padėtį, o kartu ir kreditorių galimybes atgauti skolas, o tokie veiksmai atitinka situaciją, nustatytą FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte, kai atsisakoma iškelti fizinio asmens bankroto bylą.

Dėl bylos procesinės baigties

33. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino faktines aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį, kurią panaikinti ar pakeisti atskirajame skunde nurodytais argumentais, nėra pagrindo, todėl atskirasis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

34. Kadangi kiti atskirojo skundo argumentai neturi įtakos skundžiamo sprendimo pagrįstumui, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010 ir kt.).

Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 290 – 291 straipsniais, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atskirąjį skundą atmesti.

Palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. kovo 7 d. nutartį nepakeistą.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.