- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-05-24
- Bylos Nr.
- e2A-1320-661/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-08743-2021-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vaclovas Paulikas, Alvydas Barkauskas (pran.), Andrius Ignotas
- Ieškovas
- I. C.
- Atsakovas
- P. G.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Alvydo Barkausko, teisėjų Andriaus Ignoto ir Vaclovo Pauliko, kolegijos posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės I. C. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. vasario 25 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės I. C. ieškinį atsakovui P. G. dėl išlaikymo dydžio nepilnamečiams vaikams pakeitimo, išvadą teikianti institucija – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Byloje yra sprendžiama ar pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias išlaikymo šalių nepilnamečiams vaikams pakeitimą.
Šalies argumentai
2. Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui, prašydama pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 15 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. N2-41760-726/2013 priteistą iš atsakovo šalių vaikams M. G. ir U. G. išlaikymo dydį, ir iš atsakovo vaikams priteisti po 400 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis, pradedant nuo ieškinio padavimo dienos iki dukrų pilnametystės; pavesti ieškovei dukrų išlaikymo lėšas tvarkyti uzufrukto teise; priteisti bylinėjimosi išlaidas.
3. Ieškovė nurodė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 15 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. N2-41760-726/2013 buvo patvirtinta ieškovės ir atsakovo sutartis dėl santuokos nutraukimo teisinių pasekmių, kurioje atsakovas įsipareigojo teikti šalių vaikams išlaikymą po 800 Lt (231,70 Eur) kiekvienai iki pilnametystės. Nuo minėto sprendimo priėmimo padidėjo vaikų poreikiai, dėl jų amžiaus, atsiradusių sveikatos problemų; maisto, drabužių, ugdymo priemonių, sveikatos, higienos priemonių bei papildomų išlaidų, susijusios su mokslu, papildomu neformaliuoju ugdymu. Priteisto išlaikymo dydis nebėra adekvatus. Atsakovas minimaliai bendrauja su dukromis, todėl ženkliai didesnė dukrų išlaikymo našta tenka ieškovei. Ieškovei reikia skirti nemažai laiko ir pastangų, lėšų dėl vaikų sveikatos būklės pagerinimo. Ieškovės ir atsakovo skiriamo išlaikymo (463,39 Eur / mėn.), valstybės vaiko pinigų (po 70 Eur / mėn.), nepakanka užtikrinti vaikų poreikių. Ieškovės gaunamas darbo užmokestis yra nepakankamas dukrų poreikiams patenkinti. Prie dukrų išlaikymo prisideda ieškovės artimieji giminaičiai. Atsakovas užima vadovaujančias pareigas (duomenys neskelbtini). Ieškovė pagal savo finansines galimybes dukrų išlaikymui per mėnesį gali skirti po 700 Eur. Atsakovas turi didesnes pajamas nei ieškovė, todėl dukrų išlaikymui kas mėnesį galėtų skirti daugiau lėšų.
Atsiliepimas
4. Atsakovas atsiliepime prašo ieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovė yra (duomenys neskelbtini) steigėja ir vadovė, o vadovavimo mažajai bendrijai sutartis pasirašyta vienasmeniškai ieškovės. Tokiu būdu, ieškovė vienasmeniškai sprendžia tiek dėl savo darbo funkcijų apimties, tiek dėl darbo užmokesčio. Atsakovo turtinė padėtis ieškinio pateikimo dienai nėra iš esmės pagerėjusi. Atsakovas dirba (duomenys neskelbtini) ir gauna vidutinį 2 251 Eur darbo užmokestį per mėnesį. Tai yra vienintelės atsakovo gaunamos pajamos. Taigi, vaikų išlaikymo padidinimas reikštų esminius atsakovo finansinius sunkumus bei iš esmės pažeistų proporcingumo kriterijų. Ieškinyje nurodytos išlaidos vaikų poreikiams yra ne tik neįrodytos, bet ir neproporcingai didelės ir prieštarauja protingumo kriterijui. Vaikai neturi didesnių sveikatos sutrikimų. Atsakovo teikiamas išlaikymas vaikams viršija nepilnamečio vaiko vieno mėnesio išlaikymo orientacinį dydį (t. y. ½ MMA). Ieškinyje nepagrįstai nurodoma, kad ieškovei turi tekti mažesnė vaikų išlaikymo prievolės dalis (t. y. 700 Eur). Tėvų pareigos vaiko išlaikymo prievolėje yra lygios ir šioje byloje nėra pagrindo nuo to nukrypti.
5. Išvadą teikianti institucija pateikė išvadą dėl ginčo. Nurodė, kad ieškinio reikalavimas, padidinti vaikams priteisto išlaikymo dydį, atitinka vaikų interesus, o prašoma priteisti suma (po 400 Eur/mėn. kiekvienam vaikui) galėtų būti pakankama mergaičių poreikiams patenkinti.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
6. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. vasario 25 d. sprendimu ieškinys buvo atmestas; atsakovui iš ieškovės priteista 1 868 Eur bylinėjimosi išlaidų.
7. Teismas atsižvelgęs į pateiktus įrodymus, vaikų pagrįstus ir protingus poreikius, aplinkybę, kad vaikams išlaikymas yra indeksuojamas, ieškovė gauna valstybės išmokas vaikams pagal Išmokų vaikams įstatymo 3 straipsnio 2 punktą, nustatė, kad vaikų poreikiai padidėjo, tačiau Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 15 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. N2-41760-726/2013 iš atsakovo priteistas išlaikymas vaikams, kuris po išlaikymo sumos indeksavimo yra 291 Eur kiekvienam, atitinka įrodytus ir protingus vaikų poreikius. Teismas nenustatė, kad išaugusių šalių vaikų poreikių negalėtų patenkinti jau priteistas ir indeksuojamas išlaikymas, todėl padarė išvadą, jog ieškovė neįrodė, kad iš atsakovo priteistas vaikų išlaikymo dydis turėtų būti padidintas nuo 231,70 Eur iki 400 Eur kiekvienam vaikui.
8. Teismas taip pat nurodė, kad nagrinėjamu atveju šalių turtinė padėtis yra panaši, todėl nėra pagrindo nukrypti nuo tėvų teikiamo išlaikymo vaikams lygių dalių principo. Atsakovo gaunamos pajamos, pagal Lietuvos ekonominę situaciją ir vidutinį darbo užmokestį yra aukštos, todėl nėra pagrindo išvadai, atsakovas galėtų uždirbti daugiau ir didesne dalimi prisidėti prie vaikų išlaikymo. Be to, atsakovas prie vaikų poreikių taip pat prisideda pinigais švenčių progomis. Taigi, ieškovė neįrodė, jog atsakovo turtinė padėtis yra gerokai geresnė nei jos, jog būtų pagrindas padidinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 15 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. N2-41760-726/2013 šalių dukroms nustatytą išlaikymo iš atsakovo dydį.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
9. Ieškovė apeliaciniu skundu prašė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. vasario 25 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai; priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
9.1. Teismas pažeidė sprendimo surašymo procesinius reikalavimus, nes teismo motyvai neatitinka jo kompetencijos. Teismas jais vadovaudamasis nenurodė teisinių ir faktinių pagrindų, patvirtinančių teismo gebėjimą taikyti šias žinias (medicininio pobūdžio). Kai kuriems skundžiamo sprendimo motyvams būdingas šališkumas ir asmeninis teismo subjektyvumas. Taigi, toks sprendimas yra nepagrįstas, pažeidžiantis esminius sprendimams keliamus reikalavimus.
9.2. Teismo netinkamą materialinės teisės normas aiškinimą ir taikymą nulėmė netinkamas įrodymų vertinimas (CPK 185 str. 1 d.). Skundžiamas sprendimas yra akivaizdžiai nepagrįstas ir neteisėtas, nes teismas pažeidė nešališkumo, išsamumo, atidumo, teisėtų interesų pusiausvyros teisės principus.
9.3. Ieškovės pateikti įrodymai pagrindžia jos teiginius, kad išlaidos vaikų poreikių išsaugo dėl vaikų sveikatos būklės, atitinkamų mokslo įstaigų lankymo ir kt. Atsakovas gauna dideles pajamas, todėl didesne dalimi turėtų prisidėti prie vaikų išlaikymo.
Atsiliepimas
10. Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė jį atmesti, o sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad:
Šalies argumentai
10.1. Apeliantė iš esmės netinkamai aiškina jos nurodomas procesines teisės normas, reglamentuojančias reikalavimus teismo sprendimo turiniui (CPK 268 str. 4 d., 270 str. 4 d. 4 p.) bei nepagrįstai suabsoliutina teismo pareigą priimame sprendime detaliai įvertinti visus ieškovės teiginius bei motyvus.
10.2. Teismas itin detaliai vertino visas aplinkybes dėl vaikų poreikių pokyčių, net ir tų kurie yra grindžiami išimtinai ieškovės subjektyviomis prielaidomis. Priešingai nei teigia apeliantė, pirmosios instancijos teismo sprendime itin išsamiai ištirti šalių pateikti įrodymai, išanalizuoti įvairūs ieškovės reikalavimų ir atsakovo atsikirtimų turinį sudarantys aspektai.
10.3. Nors apeliantė ir teigia, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą pažeidė materialinės teisės normas, tačiau apeliaciniame skunde iš viso nėra nurodomi materialinės teisės normų pažeidimai. Iš apeliacinio skundo motyvų darytina išvada, kad apeliantė netinkamą materialinės teisės normų taikymą sieja su įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimu, t.y. su procesiniu pažeidimu.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
11. Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalies normą bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (CPK 312 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas turi teisę peržengti apeliacinio skundo ribas tik tuo atveju, jeigu to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Išnagrinėjusi šią bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d., 3 d.).
Dėl naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme
12. Ieškovė kartu su apeliaciniu skundu pateikia naujus įrodymus – pažymas dėl būtinybės koreguoti vaikų dantis breketais. CPK 314 straipsnyje yra nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme. Apeliaciniame skunde nėra paaiškinama ir aplinkybė dėl kokių priežasčių nuo 2021 m. kovo 26 d. ieškinio pateikimo teismui iki pat bylos išnagrinėjimo iš esmės ieškovė nepasinaudojo teise teikti teismui įrodymus vaikų odontologijos klausimu. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo CPK 314 straipsnyje aptartos išimties taikymui, todėl nauji įrodymai į bylą nepriimtini. Byloje esančių įrodymų visuma buvo pakankama faktinėms aplinkybėms, reikšmingoms teisingam ginčo išsprendimui, nustatyti.
Dėl skundžiamo teismo sprendimo
Dėl vaikų poreikių
13. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad pagrindas apskaičiuoti vaikui reikalingą išlaikymą yra jo poreikiai. Nustatydamas konkretaus vaiko poreikių turinį, teismas turi įvertinti, ar išlaikymas bus pakankamas vaiko būtinoms vystymosi sąlygoms tenkinti, t. y. ar bus patenkinti vaiko poreikiai maistui, aprangai, būstui, sveikatai, mokslui, poilsiui, laisvalaikiui, kultūriniam ir kitokiam ugdymui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-209/2013). Visapusiškam vaiko vystymuisi turi būti tenkinami ne tik jo būtinieji poreikiai (maistas, apranga, higiena ir pan.), bet skiriamas dėmesys vaiko laisvalaikio, bendravimo, saviraiškos pomėgiams, lavinami gabumai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-491/2013).
14. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas pažeidė CPK 268 ir 270 straipsnių nuostatas, nes neatliko įrodymų vertinimo, todėl tai yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas tokius teiginius atmeta kaip nepagrįstus. Įvertinus pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, nėra pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles. Tai, kad apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kitaip vertina tuos pačius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, nesudaro pagrindo teigti, jog teismas tuo įrodymus vertino netinkamai.
15. Apeliantė teigia, kad konkretūs teismo sprendimo motyvai yra subjektyvaus pobūdžio, nes jų pagrindimui reikia specialių medicininių žinių, tačiau teismas jų neturi. Su šiuo teiginiu apeliacinės instancijos teismas taip pat nesutinka.
16. Ieškovė neįrodė, kad šalių vaikai turi kokių nors nuolatinių sveikatos sutrikimų, kurie galėtų būti traktuojami, kaip esminis vaikų sveikatos pablogėjimas ir būtų pagrindas išlaikymo dydžio pakeitimui (CK 3.201 str. 2 d. ). Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas itin detaliai vertino visas aplinkybes dėl vaikų poreikių pokyčių. Be to, viso proceso metu teismas ne vieną kartą buvo įpareigojęs ieškovę teikti įrodymus dėl vaikų poreikių pokyčio, įskaitant ir apie vaikų sveikatos priežiūrą, t. y. teismas šioje byloje buvo aktyvus ir priimdamas sprendimą rėmėsi bylos medžiaga.
17. Nors apeliantė teigia, kad teismas tam tikras išvadas padarė neturėdamas medicininių žinių, tačiau sutiktina su atsakovu, kad tam tikrus duomenis teismas gali gauti pasinaudodamas viešai prieinama informacija apie konkrečius medikamentus ar sveikatos sutrikimų diagnozes (pavyzdžiui apie Gastroezofaginiorefliukso ligą, somatoforminę autonominę disfunkciją, tarpšonkaulinę neuropatiją, Dviburio (mitralinio) vožtuvo prolapsą ir kt.). Taigi, faktas, jog pirmosios instancijos teismas motyvuodamas sprendimą panaudojo viešai prieinamą medicininio pobūdžio informaciją, apibūdinančią konkrečius sveikatos sutrikimus, neįrodo nei teismo šališkumo, nei įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimų. Priešingai, tai patvirtina, kad teismas tinkamai atskleidė ginčo esmę ir visapusiškai teisingai vertino byloje esančius įrodymus.
18. U. G. alergija pienui, kviečiams, pomidorams, sintetiniams dažikliams nereikalauja specialios ir itin brangios mitybos. Šie produktai gali būti keičiami kitais maisto produktais, daržovėmis. Maisto produktai gali būti parenkami be sintetinių dažiklių ir nereikalaujantys itin didelių lėšų. Ieškovė nurodė, kad M. G. taip pat alergiška tam tikriems maisto produktams, tačiau M. G. maisto produktai taip pat gali būti parenkami be alergenų bei didesnių papildomų išlaidų. Iš bylos duomenų matyti, kad šalių vaikams niekada nebuvo skirti jokie kiti medikamentai alergijų gydymui.
19. Ieškovės pateikti medicininių tyrimų dokumentai nepatvirtina jokių esminių sveikatos sutrikimų ar ilgalaikio pobūdžio susirgimų, kurių gydymui reikėtų nuolatinio medikamentinio gydymo. Visų U. G. medicininių apžiūrų metu mergaitei nustatomas normalus fizinis išsivystymas.
20. Apeliantė nesutinka su teismo sprendimo motyvais, kad sprendimą dėl šalių dukros M. G. mokymosi privačioje mokamoje ugdymo įstaigoje – (duomenys neskelbtini) ieškovė priėmė vienasmeniškai ir tokio pobūdžio ugdymo įstaigos pasirinkimas nebuvo objektyviai būtinas. Ieškovė savo nesutikimą su nurodytomis teismo išvadomis ir teiginius kad atsakovui nerūpi vaikų ugdymo įstaigos parinkimo klausimai ir jis nusišalino nuo šio klausimo, turėjo pagrįsti leistinomis įrodinėjimo priemonėmis.
21. Ieškovė pateikė įrodymus, kad šalių dukra M. G., remiantis 2020 m. birželio 16 d. Ugdymo paslaugų sutartimi buvo priimta į mokamą pagrindinio ugdymo ir mokymo privačią įstaigą – (duomenys neskelbtini). Remiantis šios sutarties sąlygomis vieneri metai šioje ugdymo įstaigoje kainuoja nuo 4900 Eur iki 5300 Eur, priklausomai nuo mokėjimų periodiškumo bei yra mokamas 300 Eur stojimo mokestis.
22. Atsakovas nurodė pirmosios instancijos teismui, kad dėl šio sprendimo jis nebuvo informuotas, ieškovė neklausė jo nuomonės dėl tokio turinio mokamo ugdymo, neklausė atsakovo finansinių galimybių, siekiant prisidėti prie tokio mokamo ugdymo. Atsakovas savo teiginius grindė šalių susirašinėjimo duomenis, kurie patvirtina, kad privati pagrindinio ugdymo įstaiga šalių dukrai M. G. buvo parinkta išimtinai vienasmenišku ieškovės sprendimu. Pažymėtina, kad duodama paaiškinimus pirmosios instancijos teismui ieškovė patvirtino, kad spendimą dėl mokamos dukters mokyklos ji priėmė vienasmeniškai.
23. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad Vilniuje gabiems vaikams galima stoti į kitas mokymosi įstaigas, kuriose mokslas yra nemokamas. Taigi, vaiko išlaikymo išlaidos skirtos mokėti už mokslą privačioje mokykloje negali būti pripažįstamos būtinosiomis, traktuojamos kaip esminis vaiko poreikių padidėjimas, sąlygojantis atsakovo teiktino išlaikymo didinimą.
24. Pažymėtina, kad kai vienas iš vaiko tėvų, sutiko ir turėjo galimybių išleisti daugiau lėšų vaiko poreikių tenkinimui, nereiškia, kad išlaidos yra būtinos ir prie jų turi prisidėti kita šalis, kuri tokio sutikimo nedavė, nes tai neatitiktų sąžiningumo ir teisingumo principų.
25. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra su esminiais procesiniais trūkumais, nes nėra pakankamai motyvuotas. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais teiginiais nesutinka.
26. Pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas. Teismo sprendimo nepakankamas motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą.
27. Apeliantė teigia, kad teismo sprendime turi būti pasisakyta dėl visų proceso šalies išsakytų teiginių. Teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimamą sprendimą reiškia jį pagrįsti faktiniais ir teisiniais argumentais, tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturi ir negali būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Priešingai nei teigia apeliantė, pirmosios instancijos teismo sprendime itin išsamiai ištirti šalių pateikti įrodymai, išanalizuoti įvairūs ieškovės reikalavimų ir atsakovo atsikirtimų turinį sudarantys aspektai. Taigi, skundžiamas sprendimas visiškai atitinka turinio reikalavimus yra tinkamai motyvuotas ir pagrįstas.
28. Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą pažeidė materialinės teisės normas, tačiau apeliaciniame skunde nėra nurodomi jokie materialinės teisės normų pažeidimai. Įvertinus apeliacinio skundo motyvus, darytina išvada, kad apeliantė netinkamą materialinės teisės normų taikymą iš esmės sieja su įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimu, t. y. su procesiniu pažeidimu.
29. Atsižvelgiant į byloje surinktų įrodymų visumą ir pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas, atmetamas apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas nevertino šalių paaiškinimų, duotų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, ir taip pažeidė CPK 177 straipsnio 2 dalies, 186 straipsnio 4 dalies nuostatas. Apeliaciniame skunde nedetalizuojama, kokie konkrečiai šalių paaiškinimai pirmosios instancijos teismo buvo neįvertinti, taip pat nenurodoma, kaip jie turėtų būti vertinami byloje surinktų įrodymų visumos kontekste pagal įrodymų vertinimo taisykles ir kodėl, kokios išvados, juos įvertinus byloje surinktų įrodymų visumoje, padarytinos. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje yra pasisakyta tiek dėl ieškovės, tiek ir dėl atsakovo atitinkamų paaiškinimų, jų vertinimo.
30. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad jos išlaidoms vaikų ne maisto prekėms po 366 Eur/mėn vienam vaikui yra neprotingai didelės. Apeliantė tik išdėsto savo nesutikimą su nurodytomis išvadomis, bet nepagrindžia koks apeliantės nuomone turėtų būti nurodytų išlaidų dydis. Apeliantė nurodė, kad dėl vaikų alergijos jiems reikalingas specifinis mitybos režimas. Pažymėtina, kad byloje ne?ra duomenų, kurie patvirtintų, kad vaikams specialistų rekomenduota speciali mityba ar preparatai, o atskiri netinkami maisto produktai gali būti keičiami kitais maisto produktais.
31. Byloje taip pat kilo ginčas dėl gydymo paslaugų poreikio. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad vaikų gydymas išimtinai privac?iose medicinos klinikose nėra būtinosios išlaidos vaikams. Byloje nėra duomenų, kad analogiškų paslaugų šalių vaikams nebuvo galima suteikti valstybinėse gydymo įstaigose. Apeliantė dėl nurodytų teismo motyvų teigia, kad į privac?ias sveikatos priežiūros įstaigas buvo kreiptasi dėl neatidėliotinos pirmosios pagalbos dukroms, kuri 2020-2022 m. dėl pasaulinės COVD 19 pandemijos Lietuvoje buvo apribota. Apeliacinės instancijos teismas su šiais teiginiais nesutinka. Pažymėtina, kad Lietuvoje dėl COVID 19 pandemijos odontologijos teikimo paslaugos buvo ribojamos karantino pradžioje ir nuo 2020 m. gegužės 18 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė leido atnaujinti odontologijos paslaugų teikimą, taigi šių paslaugų teikimas vėliau nebuvo visiškai apribotas.
32. Apeliantės akcentuojamas breketų poreikis vaikams yra rekomendacinis ir nėra susijęs su papildomai atsiradusiais vaiko poreikiais sudarančiais pagrindą vaikų išlaikymo padidinimui. Pirmosios instancijos teismas išsamiai argumentavo, kad dantų breketų vaikams poreikis yra tik rekomendacinis (Teismo sprendimo 21 p. ir 24 p.). Teismas objektyviai įvertino aplinkybę, kad vaikams yra reikalingos odontologų paslaugos ir būtent todėl teismo vertinimu, protinga suma vieno vaiko sveikatos priežiūros preke?ms ir paslaugoms yra 124 Eur/me?n.
33. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai motyvavo, kad tikėtinos išlaidos vaikų atostogoms ir kelionėms (vasaros stovykloms) yra 87 Eur vienam vaikui per mėnesį. Kitiems laisvalaikio poreikiams (dovanos, prenumeratos, kt.), patenkinti nuo 2020 m. rugsėjo 1 d. iki 2021 m. balandžio 1 d. ieškovė išleido 357 Eur. t. y. 17 Eur vienam vaikui per mėnesį (357 / 7 mėn./ 3 asmenys). Ši suma yra protingo dydžio ir pagrįsta. Taigi, teismas visapusiškai ir objektyviai įvertino vaikų poreikius laisvalaikiui bei poilsiui ir nustatė pagrįstą šių poreikių dydį.
34. Ieškovė, remdamasi CK 3.201 straipsniu prašo padidinti ankstesniu teismo sprendimu nustatytą vaikų išlaikymo sumą. Pirmosios instancijos teismas detaliai ir pagrįstai nustatė esamus vaikų poreikius, atsižvelgdamas į visas ieškovės nurodytas išlaidų vaikams rūšis. Apeliaciniame skunde iš viso nėra vertinama visų teismo nustatytų vieno vaiko poreikių suma, t. y 646 Eur (Sprendimo 38 p.), o ieškovė ieškinyje nurodė 750 Eur/mėn vieno vaiko poreikius. Apeliaciniame skunde nėra pasisakoma dėl valstybės teikiamos 73,50 Eur išmokos kiekvienam vaikui (t. y. vaiko pinigai), kuria turi būti mažinamas vaiko mėnesinis poreikių dydis (Išmokų vaikams įstatymo 3 straipsnio 2 punktas). Taigi, atsakovo teiktinas išlaikymas vienam vaikui yra 287 Eur (646 Eur – 73,50 Eur / 2). Atsakovas šiuo metu teikia indeksuotą 291 Eur/mėn išlaikymą vienam vaikui, t. y. netgi šiek tiek viršydamas skundžiamu teismo sprendimu nustatytus esamus vaikų poreikius.
35. Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad vien dėl išvardintų priežasčių nėra pagrindo tenkinti ieškovės reikalavimo dėl vaikams teiktino išlaikymo padidinimo, nes šiuo metu atsakovo teikimas išlaikymas (jį periodiškai indeksuojant) yra pakankamas dabartiniams vaikų poreikiams tenkinti.
Dėl šalių turtinės padėties
36. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad šalių turtinė padėtis yra panaši ir byloje nėra pagrindo nukrypti nuo tėvų išlaikymo prievolės vaikams lygiateisiškumo. Byloje kilo ginčas kokio dydžio yra ieškovės ir atsakovo pajamos: ar jos skiriasi, ar yra panašios.
37. Vadovaujantis CK 3.192 straipsnio 2 dalyje nustatytu proporcingumo kriterijumi, vaikui teikiamo išlaikymo dydis tiesiogiai priklauso nuo jo tėvų turtinės padėties.
38. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tėvų turtinė padėtis turi būti vertinama, atsižvelgiant į faktinių aplinkybių visumą: tėvų gaunamas pajamas, turimą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, investicijas, sveikatą, išlaikytinių skaičių, taip pat į tėvų elgesį, siekiant uždirbti, gauti pajamas vaikams išlaikyti. Nustatant vieno iš tėvų turtinę padėtį, vertintinas ne tik jo turimas turtas ir gaunamos pajamos, bet ir tai, kokių priemonių jis ėmėsi, kad gautų atitinkančias savo amžių bei profesines galimybes pajamas, iš kurių būtų teikiamas išlaikymas vaikams (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-491/2013).
39. Taigi, tam, kad teismas objektyviai įvertintų abiejų tėvų turtinę padėtį, šalys turi bendradarbiauti su teismu ir pateikti visus įmanomus įrodymus apie savo pajamas bei išlaidas.
40. Išanalizavus bylos medžiagą, darytina išvada, kad atsakovas pateikė išsamią informaciją apie savo pajamas bei išlaidas, tačiau ieškovė pilnos informacijos nepateikė.
41. Iš atsakovo pateiktų dokumentų pirmosios instancijos teismui matyti, kad jo vienintelės gaunamos pajamos yra jo darbo užmokestis. Pirmosios instancijos teismui pateiktoje pažymoje matyti, kad atsakovo gaunamas darbo užmokestis atskaičius mokesčius 2021 m. vasario – kovo mėnesiais buvo apie 2500 Eur. Atsakovas 2018 m. birželio 8 d. sudarė naują santuoką. Atsakovas kartu su sutuoktine 2019 m. sausio 8 d. įsigijo butą, esantį (duomenys neskelbtini), kuris yra įkeistas AB „Swedbank“, t. y. atsakovas turi ilgalaikius kreditorinius įsipareigojimus, kurie per mėnesį vidutiniškai sudaro 370,17 Eur. Būsto vidutiniai komunaliniai mokesčiai sudaro 164 Eur/mėn. Atsakovas kartu su sutuoktine finansinio lizingo pagrindu moka įmokas už du automobilius.
42. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad ieškovė dirba (duomenys neskelbtini), kurioje jos darbo užmokestis – 941,53 Eur per mėnesį (neatskaičius mokesčių.) Remiantis su ieškiniu pateiktos 2020 m. sausio 1 d. vadovavimo (duomenys neskelbtini) sutarties 2.7.1 punktu ieškovei mokamas 2000 Eur užmokestis už vadovavimą šiai bendrijai.
43. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo motyvais, kad ieškovė netinkamai įgyvendino įrodinėjimo pareigą, nes teismui neatskleidė objektyviai pagrįsto, įrodyto ir realaus pajamų dydžio. Ieškovės pateikti banko sąskaitos išrašai yra su uždengta informacija apie atskiras finansines operacijas. Nors ieškovė apeliaciniame skunde teigia, kad uždengti duomenys yra jos asmeninė informacija, toks teiginys nevisiškai atitinka tikrovę. Iš kai kurių ne visiškai užtušuotų eilučių matyti, kad tose eilutėse buvo nurodyti ne tik ieškovės pirkiniai, bet ir gaunamos nemažos pinigų sumos iš (duomenys neskelbtini) (pavyzdžiui operacijos, atliktos 2020 m. sausio 5 d., 2020 m. sausio 22 d., 2020 m. kovo 20 d., 2020 m. birželio 15 d. (matosi žodis atlyginimas), ir kt.). Atkreiptinas dėmesys, kad 2021 m. balandžio 21 d. ieškovės sąskaitoje buvo likę 1,66 Eur, o 2021 m. balandžio 22 d. sąskaitos likutis jau 40313,43 Eur. Šios pinigų sumos kilmės neįmanoma išsiaiškinti dėl to, kad net dvi eilutės yra užtušuotos. Taigi, ieškovė, neatskleisdama teismui visos informacijos apie savo pajamas, elgiasi nevisiškai sąžiningai ir vengia bendradarbiauti su bylą nagrinėjančiu teismu.
44. Apeliantė, siekdama paneigti pirmosios instancijos teismo nurodytas abejones dėl jos sąžiningumo, teikdama duomenis apie savo gaunamą darbo užmokestį, privalėjo pagrįsti savo teiginius apie gaunamas pajamas ir realią turtinę padėtį.
45. Kadangi atsakovas pateikė teismui esminius duomenis apie savo gaunamas pajamas, turimus ilgalaikius finansinius įsipareigojimus ir turtinę padėtį, todėl pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė atsakovo turtinę padėtį bei atsakovo realias galimybes vaikų išlaikymo prievolėje. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad byloje nėra pagrindo išvadai, jog atsakovo dalis išlaikymo prievolėje turi būti didesnė, nes šalių turtinė padėtis yra panaši.
46. Taigi, ir dėl čia nurodytų priežasčių nėra pagrindo įpareigoti atsakovą teikti didesnį išlaikymą vaikams.
47. Esant šioms aplinkybėms apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškinį.
Dėl bylos baigties
48. Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė visas reikšmingas šiai bylai faktines aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė ginčo santykį reglamentuojančias teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo tenkinti apeliacinį skundą ir naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą.
49. Kiti apeliacinio skundo argumentai iš esmės nėra teisiškai reikšmingi ir nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą teismo sprendimą, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų plačiau nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
50. Kadangi apeliacinis skundas buvo atmestas, atsakovui priteistinos jo apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93, 98 str.). Atsakovas pateikė įrodymus, kad apeliacinės instancijos teisme patyrė 1764 Eur bylinėjimosi išlaidų. Nors ši suma ir neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. Nr. 1R-85 įsakymu patvirtintose rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (2015 m. kovo 20 d. redakcija) nurodyto maksimalaus dydžio už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą, tačiau būtina atsižvelgti į tai, kad ši byla nėra didelės apimties, joje nebuvo sprendžiami itin sudėtingi ar retai pasitaikantys teisės klausimai. Dėl išvardintų priežasčių, teismas remdamasis protingumo ir teisingumo principais (CK 1.5 str.), atsakovui priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą mažina iki 1000 Eur.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. vasario 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovui P. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovės I. C. (a. k. (duomenys neskelbtini) 1000 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.