Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Neringa Švedienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės A. O. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-27889-937/2020 pagal ieškovės A. O. M. ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl žemės sklypo grąžinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

6. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakyta priimti ieškinį, esant teismo žinioje kitai bylai dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, yra pagrįsta ir teisėta. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia, vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 straipsniai). Nei absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl byla nagrinėjama, neperžengiant atskirojo skundo ribų.

7. Pagal CPK 2 str. civilinio proceso tikslai yra ginti asmenų, kurių materialinės subjektinės teisės ar įstatymų saugomi interesai pažeisti ar ginčijami, interesus, tinkamai taikyti įstatymus teismui nagrinėjant civilines bylas, priimant sprendimus bei juos vykdant, taip pat kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių, aiškinti bei plėtoti teisę.

8. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. ir CPK 5 str. 1 d. įtvirtinta kiekvieno asmens, manančio, kad jo teisė ar įstatymo saugomi interesai pažeisti, teisė kreiptis į teismą. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teisė kreiptis į teismą negali būti aiškinama, kaip asmens galimybė kreiptis į teismą bet kokiu būdu, kadangi tokia teisė realizuojama tam tikra įstatymų nustatyta tvarka. Teisės kreiptis į teismą prielaidų ir tinkamo įgyvendinimo sąlygų buvimą ar nebuvimą teismas aiškinasi savo iniciatyva, ieškinio priėmimo metu spręsdamas bylos iškėlimo klausimą. Teismas šios civilinio proceso stadijos metu nustato, ar ieškinį paduodantis asmuo turi teisę pareikšti ieškinį, t. y. tikrina, yra teisės kreiptis į teismą prielaidos ar ne, taip pat ar pareiškėjas tinkamai įgyvendina savo teisę kreiptis į teismą. Tuo atveju, kai nėra teisės kreiptis į teismą prielaidų, teismas atsisako priimti ieškinį pagal CPK 137 str. 2 d. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-471-403/2018).

9. CPK 137 str. 2 d. 5 p. nurodyta, kad teismas turi atsisakyti priimti ieškinį, jei teismo žinioje yra byla dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Tai reiškia, kad šalys negali prašyti to paties ar kito teismo, nesvarbu, bendrosios kompetencijos ar specializuoto, iškelti dėl to paties ginčo dviejų ar daugiau bylų. Iš dviejų ir daugiau iškeltų bylų nagrinėjama ta, kuri iškelta anksčiausiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-240/2011).

10. Pagal CPK 137 str. 2 d. 4 p. teismas atsisako priimti ieškinį, jei yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, taikant CPK 137 str. 2 d. 4 p., svarbu nustatyti ieškinio tapatumo klausimą. Įstatyme ieškinių tapatumas siejamas su trimis kriterijais (požymiais): tomis pačiomis šalimis, tuo pačiu ieškinio dalyku ir tuo pačiu ieškinio pagrindu. Sprendžiant klausimą dėl ieškinių tapatumo pirmiausia reikia nustatyti, ar ieškovas ir atsakovas yra tie patys asmenys, kurie yra anksčiau pradėtos nagrinėti bylos šalys. Antrasis tapataus ieškinio požymis yra ieškinio dalyko sutapimas. Vertinant, ar dviejų ieškinių dalykai sutampa, svarbu ne tiek reikalavimų lingvistinės formuluotės, kiek ginčo materialusis santykis, tai yra teisminio nagrinėjimo objektas ir gynybos būdas. Trečiasis tapataus ieškinio požymis siejamas su ieškinio pagrindu. Kadangi ieškinio pagrindą sudaro faktinės aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą, todėl naujas ieškinys galimas tik kai nurodomos tokios aplinkybės, kurios nėra teisminio nagrinėjimo dalykas jau nagrinėjamoje byloje. Ieškinio pagrindas pripažįstamas tapačiu, kai ieškinys grindžiamas tais pačiais juridiniais faktais. Reikalavimo grindimas iš esmės tais pačiais, tačiau papildytais ar (ir) patikslintais faktais taip pat reiškia tapataus ieškinio pareiškimo situaciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-551/2013; 2015 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-300-421/2015).

11. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad 2020 m. liepos 20 d. ieškovė A. O. M. kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su ieškiniu, prašydama priteisti jai nuosavybėn jos tėvo M. M. 15 ha žemę, esančią (duomenys neskelbtini). Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. liepos 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-26106-545/2020 nutarė ieškinį atsisakyti priimti. Teismas nustatė, kad Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. liepos 4 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2943-422/2014 nusprendė atmesti pareiškėjų J. V. M. ir A. O. M skundą, kuriuo pareiškėjai prašė įpareigoti atsakovą Nacionalinę žemės tarnybą prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos įvykdyti 2006 m. spalio 26 d. Kauno apskrities viršininko administracijos sprendimą Nr. 52/11965, atkuriant J. V. M. nuosavybės teises į M. M. 14,97 ha žemės ir 0,03 ha miško (duomenys neskelbtini), grąžinant šią žemę per vieną mėnesį nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos J. V. M. ir įregistruojant į šią žemę VĮ Registrų centre nuosavybės teises J. V. M. Nustatyta, kad Kauno apygardos administracinis teismas 2012 m. vasario 2 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. 1-25-402/2012 ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. liepos 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-525-2132/2012 konstatavo, jog Kauno apskrities viršininko 2006 m. spalio 26 d. sprendimu Nr. 52/11965 pareiškėjos broliui J. V. M. buvo atkurtos nuosavybės teisės į visą tėvo M. M. žemę, esančią (duomenys neskelbtini), Kauno apskrities viršininkui parinkus atkūrimo būdą – išmokėti kompensaciją pinigais, t. y. 5 382,59 Eur (18 585 Lt) už 15 ha žemės. Žemės vertė apskaičiuota, remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu, kuriame reglamentuota, kaip apskaičiuoti žemės vertę būtent nuosavybės teisių atkūrimui ne natūra. J. V. M. nei Kauno apskrities viršininko 2001 m. gegužės 31 d. įsakymo Nr. 02-4237, nei 2006 m. spalio 26 d. sprendimo Nr. 52/11965 nenuginčijo, administraciniai aktai įstatymo nustatyta tvarka nepanaikinti bei nenuginčyti ir šiuo metu yra galiojantys. Nurodyta išvada buvo padaryta, remiantis res judicata galią turinčiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gruodžio 7 d. sprendimu, kurio pagrįstumą ir teisėtumą pripažino Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. gruodžio 16 d. nutartimi. Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. sausio 25 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-123-422/2013 dėl įpareigojimo Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos priimti administracinį sprendimą atstatyti (atkurti) nuosavybės teises į ginčo žemę, konstatavo, jog nuosavybės teisės į M. M. valdytą žemę yra atkurtos teisės aktų nustatyta tvarka, numatant atlyginimą už valstybės išperkamą žemę pinigais. Nurodyta teismo išvada buvo patvirtinta 2013 m. rugsėjo 23 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. A-261-1219/2013, kuria paliktas nepakeistas Kauno apygardos administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. I-123-422/2013. Nurodytuose teismų sprendimuose buvo taip pat konstatuotas ginčo žemės priskyrimo valstybės išperkamai žemei ir jos perdavimo Lietuvos veterinarijos akademijai teisėtumas. Taip pat pažymėta, kad faktinės aplinkybės dėl ginčo dalyko iš esmės sutampa ir jos nebegali būti vertinamos kitaip, t. y. paneigiant anksčiau įsiteisėjusiais teismo sprendimais nustatytą jų vertinimą ir ginčo teisinių santykių reglamentavimą. Kadangi administraciniu aktu pareiškėjui nuosavybės teisės buvo atkurtos ne natūra, o pinigais, nėra teisinio pagrindo atsakovą įpareigoti atlikti skunde prašomus veiksmus, t. y. grąžinti žemę natūra, ją įregistruoti pareiškėjo vardu viešame registre. Anksčiau priimtais teismų procesiniais sprendimais taip pat nustatyta, kad pareiškėja A. O. M. teisės aktų nustatyta tvarka ir terminu nesikreipė į nuosavybės teises atkuriančią instituciją dėl nuosavybės teisių į tėvo M. M. žemę nuosavybės teisių atstatymo, todėl neturi reikalavimo teisės. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-585-261/2015 nutarė Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 4 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-2943-422/2014 palikti nepakeistą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nustatė, kad pareiškėjai siekia, jog būtų įvykdytas Kauno apskrities viršininko 2006 m. spalio 26 d. sprendimas Nr. 52/11965 dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo, t. y. žemė turi būti perduota pareiškėjams natūra, o ne atlyginta už ją pinigais. Teismas nurodė, kad nuosavybės teisių atkūrimo būdą nustatė Kauno apskrities viršininkas 2006 m. spalio 26 d. įsakymu Nr. 02-05-11348 ir nuosavybės teisės buvo atkurtos Kauno apskrities viršininko 2006 m. spalio 26 d. sprendimu Nr. 52/11965, pagal kurį J. V. M. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 14,97 ha žemės ir 0,03 ha miško ir nustatytas atlyginimo būdas už nurodytą nekilnojamąjį turtą pinigais. Toks atkūrimo būdas atitinka Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 str. 9 d. 5 p., kai pinigais atlyginama už išperkamą kaimo vietovėje žemę, mišką. Kauno apskrities viršininko 2006 m. spalio 26 d. sprendimas gali būti įvykdytas tik išmokant J. V. M. sprendime nurodytą pinigų sumą, bet negali būti įvykdytas, perduodant sprendime nurodyto dydžio žemės sklypą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. sausio 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. P-1-525/2015 nutarė atmesti pareiškėjos A. O. M. prašymą dėl proceso atnaujinimo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A-585-261/2015. Vilniaus miesto apylinkės teismas nurodė, kad dėl negalimumo priteisti natūra 15 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini), išsamiai ir argumentuotai pasisakyta specialiosios kompetencijos administracinio teismo, t. y. kad Kauno apskrities viršininko 2006 m. spalio 26 d. sprendimas Nr. 52/11965 gali būti įvykdytas tik išmokant J. V. M. sprendime nurodytą pinigų sumą, bet negali būti įvykdytas perduodant sprendime nurodyto dydžio žemės sklypą. Teismas nurodė, kad administracinių teismų sprendimai yra įsiteisėję, nėra jokio teisinio pagrindo kitaip vertinti administracinių teismų procesinius sprendimus ir juose nustatytas aplinkybes. Bendrosios kompetencijos pirmosios instancijos teismas neturi kompetencijos ir jokio teisinio pagrindo keisti ar revizuoti įsitesėjusių administracinių teismų procesinių sprendimų. Teismas padarė išvadą, kad sprendimas šioje byloje ieškovei nesukeltų jokių teisinių padarinių, galiojant nurodytiems administracinių teismų sprendimams, todėl ieškinį atsisakė priimti CPK 137 str. 2 d. 1 p. pagrindu, t. y. kaip nenagrinėtiną teisme civilinio proceso tvarka. Teismas pažymėjo, kad nors šioje byloje nurodytas ne tas pats atsakovas, kaip administraciniuose teismuose, tačiau ieškovės keliamas ginčas jau buvo išspręstas įsiteisėjusiais administracinių teismų sprendimais, įvertinus analogiškus ieškovės argumentus, todėl teismas atsisakė priimti ieškinį CPK 137 str. 2 d. 4 p. pagrindu, t. y. esant įsiteisėjusiam teismo sprendimui, priimtam dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Teismas pažymėjo, kad Kauno apskrities viršininko 2006 m. spalio 26 d. sprendimu nuosavybės teisės į 15 ha žemės ieškovės broliui buvo atkurtos ne natūra, o pinigine kompensacija atsakovės broliui J. V. M. Ieškovė teisės aktų nustatyta tvarka ir terminu nesikreipė į nuosavybės teises atkuriančią instituciją dėl nuosavybės teisių į tėvo M. M. žemę nuosavybės teisių atstatymo, todėl neturi reikalavimo teisės į J. V. M. atkurtas nuosavybės teises į M. M. 14,97 ha žemės ir 0,03 ha miško. Ieškovės brolis J. V. M. mirė, tačiau ieškovė nepateikė įrodymų, kad priėmė palikimą po brolio mirties, arba, kad ji turi teisę atstovauti brolio teisių perėmėją (perėmėjus), todėl teismas atsisakė priimti ieškinį ir CPK 137 str. 2 d. 8 p. pagrindu, t. y. kaip ieškinį suinteresuoto asmens vardu padavusio neįgalioto vesti bylą asmens. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. rugsėjo 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-1341-392/2020 nutarė ieškovės A. O. M. atskirąjį skundą atmesti ir palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. liepos 21 d. nutartį nepakeistą. Teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad tarp ieškovės ir valstybės ginčas dėl jos tėvo turėtos žemės galimybės grąžinti natūra jau yra išspręstas Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 2 d. sprendimu administracinėje byloje Nr.1-25-402/2012 ir Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 4 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2943-422/2014. Abu sprendimai administracinėse bylose yra įsiteisėję. Administracinėse bylose ir šioje bylose šalys yra tos pačios, ginčas kyla dėl to paties dalyko, t. y. ieškovės tėvo valdytos žemės grąžinimo. Ieškinių pagrindo esmė taip pat yra tapati, t. y. valstybės įgaliotų institucijų atsisakymas ginčo žemę grąžinti natūra. Vertinant, ar dviejų ieškinių dalykai sutampa, svarbu ginčo materialinis santykis, t. y. teisminio nagrinėjimo objektas ir gynybos būdas, o ne reikalavimų lingvistinės formuluotės. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškinį atsisakė priimti CPK 137 str. 2 d. 4 p. pagrindu.

12. Vilniaus apygardos teismas konstatuoja, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. liepos 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-26106-545/2020 ir Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-1341-392/2020 yra įsiteisėjusios. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime įtvirtino teismo precedentą, kaip teisės šaltinį. Teismų precedentų privalomumas yra vertikalus ir horizontalus. Tai reiškia, kad teismai, taikydami ir aiškindami įstatymus, privalo atsižvelgti ne tik į aukštesnės instancijos teismų priimtus sprendimus (vertikalus precedentas), bet ir savo sukurtus vėliausius precedentus analogiškose bylose (horizontalus precedentas), t. y. turi atsižvelgti taip pat į savo paties teisės taikymo praktiką. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovė A. O. M. 2020 m. rugpjūčio 6 d., t. y. iki atskirojo skundo dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. liepos 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-26106-545/2020 apeliacine tvarka išnagrinėjimo, kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su nauju ieškiniu, prašydama atstatyti jos pažeistas nuosavybės teises, įpareigojant atsakovą Lietuvos valstybę grąžinti jai nuosavybės teises į jos tėvo M. M. 15 ha žemę (duomenys neskelbtini). Ieškinyje nurodė, kad ginčo žemę nuo 1992 m. sausio 28 d. valdžia paėmė savavališkai, pažeisdama Konstitucijos 23 straipsnį, įstatymu nustatytą tvarką ir nesant visuomenės poreikio bei už tai neatlygino. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi atsisakė priimti ieškovės ieškinį, esant teismo žinioje bylai dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, t. y. esant užvestai Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinei bylai Nr. e2-26106-545/2020. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. liepos 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-26106-545/2020 ir Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-1341-392/2020 turi precedento reikšmę nagrinėjamam klausimui, nes ieškovė naujai pareikštu ieškiniu iš esmės siekia to paties rezultato, t. y. įpareigoti valstybę grąžinti ieškovei jos tėvui priklausančią 15 ha žemę (duomenys neskelbtini). Nors ieškovė nurodė, kad ieškinį reiškia nauju teisiniu pagrindu, tačiau, atsižvelgiant į Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2-26106-545/2020 ir Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2S-1341-392/2020 nustatytas aplinkybes, susijusias su ieškovės tėvui priklausiusios žemės grąžinimu, yra pagrindas naujai keliamą ginčą laikyti tapačiu.

13. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog ieškovas privalo nurodyti tik faktinį ieškinio pagrindą, o teisinių santykių kvalifikavimą vykdo teismas. Teisės taikymas yra teismo prerogatyva. Tai teismas atlieka pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes. Įstatymą, taikomą byloje nustatytoms aplinkybėms, teismas parenka savo nuožiūra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-56-219/2016). Teismas, ištyręs ieškinyje nurodytas faktines aplinkybes ir atsakovo atsikirtimus, nustato faktus, atlieka jų teisinį vertinimą, kvalifikuoja ginčo santykius, aiškina teisės normas ir taiko jas ginčo santykiui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2012). Tam, jog asmens, kuris kreipėsi į teismą dėl pažeistos teisės ar teisėto intereso gynybos, reikalavimas būtų patenkintas, turi būti identifikuotas materialusis teisinis santykis, kuris sieja ginčo šalis, ir iš jo kylanti ieškovo reikalavimo teisė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-117-687/2016). Nurodyti kasacinio teismo išaiškinimai reiškia, kad teismas, priimdamas sprendimą, yra saistomas tik šalių nurodytų faktinių aplinkybių ir suformuluotų reikalavimų, tačiau teisinių santykių kvalifikavimą privalo atlikti pats (CPK 265 str.).

14. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad tarp ieškovės ir valstybės ginčas dėl jos tėvo turėtos žemės grąžinimo teisėtumo jau yra išspręstas įsiteisėjusiais administracinių teismų sprendimais. Kauno apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. 1-25-402/2012 buvo nagrinėjamas pareiškėjų J. V. M. ir A. O. M. skundas, kuriuo buvo prašoma: 1) įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos priimti sprendimą, t. y. sugrąžinti A. O. M. nuosavybės teisėmis jos tėvo M. M. 7,5 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini); 2) priteisti iš Lietuvos valstybės 78 197,41 Eur (270 000 Lt) turtinės žalos ir 10 426,32 Eur (36 000 Lt) neturtinės žalos atlyginimą; 3) atnaujinti terminą prašymui paduoti. Kauno apygardos administracinis teismas 2012 m. vasario 2 d. sprendimu nusprendė bylą dalyje dėl reikalavimo atnaujinti terminą pateikti prašymui atkurti nuosavybės teises į M. M. 15 ha žemę, esančią (duomenys neskelbtini), nutraukti, o skundą dalyje dėl reikalavimų įpareigoti atlikti veiksmus ir turtinės bei neturtinės žalos priteisimo atmesti, kaip nepagrįstą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. liepos 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-525-2132/2012 nutarė Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 2 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodytoje administracinėje byloje konstatuota, kad Kauno apskrities viršininko 2006 m. spalio 26 d. sprendimu pareiškėjos broliui J. V. M. buvo atkurtos nuosavybės teisės į visą tėvo M. M. žemę, esančią (duomenys neskelbtini), Kauno apskrities viršininkui parinkus atkūrimo būdą – išmokėti kompensaciją pinigais, t. y. 5 382,59 Eur (18 585 Lt) už 15 ha žemės. Žemės vertė apskaičiuota, remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu, kuriame reglamentuota, kaip apskaičiuoti žemės vertę būtent nuosavybės teisių atkūrimui ne natūra. J. V. M. nei Kauno apskrities viršininko 2001 m. gegužės 31 d. įsakymo, nei 2006 m. spalio 26 d. sprendimo nenuginčijo, administraciniai aktai įstatymo nustatyta tvarka nepanaikinti bei nenuginčyti ir šiuo metu yra galiojantys. Nurodyta išvada buvo padaryta, remiantis išspręstos bylos galią turinčiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gruodžio 7 d. sprendimu, kurio pagrįstumą ir teisėtumą pripažino Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. gruodžio 16 d. nutartimi. Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. sausio 25 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-123-422/2013 dėl įpareigojimo Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos priimti administracinį sprendimą atstatyti (atkurti) nuosavybės teises į ginčo žemę, konstatavo, jog nuosavybės teisės į M. M. valdytą žemę yra atkurtos teisės aktų nustatyta tvarka, numatant atlyginimą už valstybės išperkamą žemę pinigais. Nurodyta teismo išvada buvo patvirtinta 2013 m. rugsėjo 23 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. A-261-1219/2013, kuria paliktas nepakeistas Kauno apygardos administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. I-123-422/2013. Nurodytuose administracinių teismų sprendimuose buvo konstatuotas ginčo žemės priskyrimo valstybės išperkamai žemei ir jos perdavimo Lietuvos veterinarijos akademijai teisėtumas, žemės grąžinimo būdas (pinigais), žemės vertė, taip pat tai, kad pareiškėja A. O. M. teisės aktų nustatyta tvarka ir terminu nesikreipė į nuosavybės teises atkuriančią instituciją dėl nuosavybės teisių į tėvo M. M. žemę nuosavybės teisių atstatymo, todėl neturi reikalavimo teisės. Kauno apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I-2943-422/2014 buvo nagrinėjamas pareiškėjų J. V. M. ir A. O. M. skundas, kuriuo prašoma įpareigoti atsakovą Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos įvykdyti 2006 m. spalio 26 d. Kauno apskrities viršininko administracijos sprendimą, atkuriant J. V. M. nuosavybės teises į M. M. 14,97 ha žemės ir 0,03 ha miško (duomenys neskelbtini), grąžinant šią žemę per vieną mėnesį nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos J. V. M. ir įregistruojant į šią žemę Registrų centre nuosavybės teises J. V. M. Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. liepos 4 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2943-422/2014 nusprendė pareiškėjų J. V. M. ir A. O. M. skundą atmesti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-585-261/2015 nutarė Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 4 d. sprendimą palikti nepakeistą. Teismai konstatavo, kad Kauno apskrities viršininko sprendimo įvykdymas pareiškėjų pageidaujamu būdu nėra galimas, nes sprendimu nuspręsta pareiškėjui J. V. M. nuosavybės teises į M. M. iki nacionalizacijos valdytą 14,97 ha žemės ir 0,03 ha miško (duomenys neskelbtini), atkurti, atlyginant pinigais. Nuosavybės teisių į M. M. iki nacionalizacijos valdytą žemę atkūrimo teisėtumas yra patvirtintas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gruodžio 7 d. sprendimu, kurio pagrįstumą ir teisėtumą pripažino Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. gruodžio 16 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-261-1636/2010.

15. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi turėjo teisę ieškovės ieškinį atsisakyti priimti ne tik CPK 137 str. 2 d. 5 p., bet ir CPK 137 str. 2 d. 4 p. pagrindu, t. y. esant įsiteisėjusiems teismo sprendimams, priimtiems dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, kadangi ginčas tarp ieškovės ir valstybės dėl ieškovės tėvui nuosavybės teise priklausančios žemės grąžinimo ir būdo buvo išnagrinėtas įsiteisėjusiais administracinių teismų sprendimais. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ieškinio grindimas iš esmės tais pačiais, tačiau papildytais ar (ir) patikslintais faktais taip pat reiškia tapataus ieškinio pareiškimo situaciją. Nagrinėjamu atveju ieškovei nauju ieškiniu prašant atstatyti ieškovės pažeistas nuosavybės teises, įpareigojant valstybę grąžinti jai nuosavybės teises į jos tėvo M. M. 15 ha žemę (duomenys neskelbtini), t. y. tą pačią žemę, dėl kurios grąžinimo (pinigais) teisėtumo buvo pasisakyta įsiteisėjusiuose teismų sprendimuose, negali būti inicijuojama nauja civilinė byla, nes toks ginčas laikytinas tapačiu.

16. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas priimti ieškinį, iš esmės teisingai pritaikė procesinės teisės normas, nors turėjo atsižvelgti, jog keliamas ginčas jau buvo išnagrinėtas įsiteisėjusiais administracinių teismų sprendimais (CPK 137 str. 2 d. 4 p.). Atskirojo skundo argumentai dėl skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo atmestini, kaip nepagrįsti, paliekant skundžiamą nutartį nepakeistą. Kiti atskirojo skundo argumentai neturi teisinės reikšmės skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas jų nevertina (CPK 2 str., 3 str., 7 str., 137 str., 178 str., 330 str., 338 str.).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 str. 1 d. 1 p.,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 6 d. nutartį nepakeistą.