- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-09-03
- Bylos Nr.
- e2S-1341-392/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-20492-2020-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Virginijus Kairevičius
- Ieškovas
- A. O. M.
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Virginijus Kairevičius apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės A. O. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. liepos 21 d. nutarties A. O. M. ieškinio Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl turto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo, priėmimo klausimu.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su ieškiniu, prašydama priteisti ieškovės nuosavybėn jos tėvo M. M. 15 ha žemę, esančią (duomenys neskelbtini).
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
2. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. liepos 21 d. nutartimi ieškinį atsisakė priimti CK 137 str. 2 d. 1, 4, 8 p. pagrindu. Nutartis grindžiama šiais argumentais:
2.1. Ieškovė pateikė su ieškinio priedais administracinio akto – Kauno apskrities viršininko 2006-10-26 sprendimą Nr. 52/11965, kuriuo J. V. M. atkurtos nuosavybės teisės į 14,97 ha žemės ir 0,03 ha miško, atlyginant pinigais (18585,00 Lt). LITEKO informacinės sistemos duomenimis (CPK 179 str. 3 d.) nustatyta, kad Kauno apygardos administracinis teismas 2014-07-04 sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2943-422/2014 atmetė pareiškėjų J. V. M. ir A. O. M. skundą, kuriuo pareiškėjai prašė įpareigoti atsakovą (Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos) įvykdyti 2006 m. spalio 26 d. Kauno apskrities viršininko administracijos sprendimą Nr. 52/11965 atkuriant J. V. M. nuosavybės teises į M. M. 14,97 ha žemės ir 0,03 ha miško (duomenys neskelbtini), grąžinant šią žemę per vieną mėnesį nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos J. V. M. ir įregistruojant į šią žemę Registrų centre nuosavybės teises J. V. M.. Kauno apygardos administracinis teismas minėtoje byloje nustatė/konstatavo: Kauno apygardos administracinis teismas 2012-02-02 sprendimu administracinėje byloje Nr.1-25-402/2012 ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012-07-18 nutartimi administracinėje byloje Nr.A-525-2132/2012 konstatavo, jog Kauno apskrities viršininko 2006-10-26 sprendimu Nr. 52/11965 pareiškėjos broliui J. V. M. buvo atkurtos nuosavybės teisės į visą tėvo M. M. žemę, esančią (duomenys neskelbtini), Kauno apskrities viršininkui parinkus atkūrimo būdą - išmokėti kompensaciją pinigais už 15 ha žemės 18585 Lt. Žemės vertė apskaičiuota remiantis Vyriausybės nutarimu, kuriame reglamentuota, kaip apskaičiuoti žemės vertę būtent nuosavybės teisių atkūrimui ne natūra. J. V. M. nei Kauno apskrities viršininko 2001-05-31 įsakymo Nr. 02-4237, nei 2006-10-26 sprendimo Nr. 52/11965 nenuginčijo, minėti administraciniai aktai įstatymo nustatyta tvarka nepanaikinti bei nenuginčyti ir šiuo metu yra galiojantys. Minėta išvada buvo padaryta remiantis res judicata galią turinčiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gruodžio 7 d. sprendimu, kurio pagrįstumą ir teisėtumą pripažino Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. gruodžio 16 d. nutartimi. Kauno apygardos administracinis teismas 2013-01-25 sprendimu administracinėje byloje Nr. I-123-422/2013 dėl įpareigojimo Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos priimti administracinį sprendimą atstatyti (atkurti) nuosavybės teises į ginčo žemę, konstatavo, jog nuosavybės teisės į M. M. valdytą žemę yra atkurtos teisės aktų nustatyta tvarka, numatant atlyginimą už valstybės išperkamą žemę pinigais. Minėta teismo išvada buvo patvirtina 2013-09-23 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. A261-1219/2013. Minėtuose teismų sprendimuose buvo taip pat konstatuotas ginčo žemės priskyrimo valstybės išperkamai žemei ir jos perdavimo Lietuvos veterinarijos akademijai teisėtumas, todėl iš naujo šios aplinkybės nebesvarstytinos. Pažymėtina, jog konkrečiu atveju nors pareiškėjų reikalavimas šioje byloje ir skiriasi nuo kitose bylose pareikštų reikalavimų, tačiau faktinės aplinkybės dėl ginčo dalyko iš esmės sutampa ir jos nebegali būti vertinamos kitaip, t. y. paneigiant anksčiau įsiteisėjusiais teismo sprendimais nustatytą jų vertinimą ir ginčo teisinių santykių reglamentavimą; Kadangi minėtu administraciniu aktu pareiškėjui nuosavybės teisės buvo atkurtos ne natūra, o pinigais, todėl nėra teisinio pagrindo atsakovą įpareigoti atlikti skunde prašomus veiksmus (grąžinti žemę natūra, ją įregistruoti pareiškėjo vardu viešame registre), pareiškėjų skundas atmestinas kaip nepagrįstas; Anksčiau priimtais teismų procesiniais sprendimais taip pat nustatyta, jog pareiškėja A. O. M. teisės aktų nustatyta tvarka ir terminu nesikreipė į Nuosavybės teises atkuriančią instituciją dėl nuosavybės teisių į tėvo M. M. žemę nuosavybės teisių atstatymo, todėl teisėjų kolegija sutinka su atsakovo pozicija, jog ji šioje byloje neturi reikalavimo teisės.
2.2. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015-09-24 nutartimi, administracinėje byloje Nr. A-585-261/2015 pareiškėjų J. V. M. ir A. O. M. apeliacinį skundą atmetė ir Kauno apygardos administracinio teismo 2014-07-04 sprendimą paliko nepakeistą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nustatė/konstatavo: Pareiškėjai siekia, kad būtų įvykdytas Kauno apskrities viršininko 2006-10-26 sprendimas Nr. 52/11965 dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo. Pareiškėjai nurodo, kad žemė, vykdant minėtą sprendimą, turi būti perduota pareiškėjams natūra, o ne atlyginta už ją pinigais; Nuosavybės teisių atkūrimo būdą nustatė Kauno apskrities viršininkas 2006-10-26 įsakymu Nr. 02-05-11348 ir nuosavybės teisės buvo atkurtos Kauno apskrities viršininko 2006-10-26 sprendimu Nr. 52/11965, kurio turinys patvirtina, kad J. V. M. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 14,97 ha žemės ir 0,03 ha miško (sprendimo 1 p.) ir nustatytas atlyginimo būdas už nurodytą nekilnojamąjį turtą pinigais (sprendimo 1.3 p.). Toks atkūrimo būdas atitinka Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 5 punktą, kai pinigais atlyginama už išperkamą kaimo vietovėje žemę, mišką (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2005 m. birželio 9 d.). Esant šioms aplinkybėms, Kauno apskrities viršininko 2006-10-26 sprendimas Nr. 52/11965 gali būti įvykdytas tik išmokant J. V. M. sprendime nurodytą pinigų sumą, bet negali būti įvykdytas perduodant sprendime nurodyto dydžio žemės sklypą. Šioje byloje pareiškėjai neginčija Kauno apskrities viršininko 2006-10-26 sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo teisėtumo, todėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo teisėtumas nėra vertinamas, o tik patikrinama, ar atsakovas tinkamai vykdo minėtą sprendimą.
2.3. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016-01-27 nutartimi administracinėje byloje Nr. P-1-525/2015, pareiškėjos A. O. M. prašymo netenkino, atsisakė atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-585-261/2015 pagal pareiškėjų J. V. M. ir A. O. M. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl įpareigojimo atlikti veiksmus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtoje byloje nustatė/konstatavo: teisėjų kolegija akcentuoja, kad skundo dalykas bei pagrindas apsprendžia bylos nagrinėjimo ribas. Pareikšdamas konkrečius reikalavimus, pareiškėjas pasirenka būdą, kaip, jo manymu, turėtų būti apgintos jo galbūt pažeistos teisės. Šioje administracinėje byloje pareiškėjai prašė teismo įpareigoti NŽT įvykdyti Sprendimą jų pageidaujamu būdu – grąžinant natūra M. M. iki nacionalizacijos valdytą žemę – 14,97 ha žemės ir 0,03 ha miško (duomenys neskelbtini). Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad Sprendimo įvykdymas pareiškėjų pageidaujamų būdu nėra galimas, nes Sprendimu nuspręsta pareiškėjui J. V. M. nuosavybės teises į M. M. iki nacionalizacijos valdytą 14,97 ha žemės ir 0,03 ha miško (duomenys neskelbtini), atkurti atlyginant pinigais – už 15 ha išmokant 18 585 Lt. <...> Be to, kaip nurodė ir bylą nagrinėję teismai, nuosavybės teisių į M. M. iki nacionalizacijos valdytą žemę atkūrimo teisėtumas yra patvirtintas res judicata galią turinčiu teismo sprendimu: Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009-12-07 sprendimu, kurio pagrįstumą ir teisėtumą pripažino Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010-12-16 nutartimi administracinėje byloje Nr. A261-1636/2010. Šis klausimas taip pat buvo nagrinėtas ir dėl jo pasisakyta administracinėse bylose Nr. A525-2132/2012 bei A261-1219/2013.
2.4. Nagrinėjamu atveju dėl negalimumo priteisti natūra 15 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini), išsamiai ir argumentuotai pasisakė specialiosios kompetencijos administracinis teismas (tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės), kuris, be kita ko, konstatavo, kad Kauno apskrities viršininko 2006-10-26 sprendimas Nr. 52/11965 gali būti įvykdytas tik išmokant J. V. M. sprendime nurodytą pinigų sumą, bet negali būti įvykdytas perduodant sprendime nurodyto dydžio žemės sklypą. Minėti administracinių teismų sprendimai yra įsiteisėję. Nėra jokio teisinio pagrindo kitaip vertinti administracinių teismų procesinius sprendimus ir jose nustatytas aplinkybes, be to bendrosios kompetencijos, pirmosios instancijos teismas neturi kompetencijos ir jokio teisinio pagrindo keisti ar revizuoti įsitesėjusius administracinių teismų procesinių sprendimų. Atsižvelgiant į nurodytą sprendimas šioje byloje nesukeltų jokių teisnių padarinių galiojant nurodytiems administracinių teismų sprendimams, todėl tai yra pagrindas atsisakyti priimti ieškinį (CPK 137 str. 2 d. 1 p.).
Žemesnės instancijos teismas
2.5. Taip pat nors ir atsakovas šioje byloje ne tas pats kaip administraciniuose teismuose, minėtose bylose, tačiau iš esmės atsakovės prašomas spręsti ginčas, kuris jau buvo išspręstas įsiteisėjusiais administracinių teismų sprendimais, ieškovei vadovaujantis analogiškais argumentais, kurie jau buvo įvertinti administracinių teismų, todėl ir tai yra pagrindas atsisakyti priimti ieškinį (CPK 137 str. 2 d. 4 p.).
2.6. Kauno apskrities viršininko 2006-10-26 sprendimu Nr. 52/11965 nuosavybės teisės į 15 ha žemės buvo atkurtos ne natūra, o pinigine kompensacija atsakovės broliui J. V. M., Kauno apygardos administracinis teismas nustatė, kad priimtais teismų procesiniais sprendimais nustatyta, jog pareiškėja A. O. M. teisės aktų nustatyta tvarka ir terminu nesikreipė į Nuosavybės teises atkuriančią instituciją dėl nuosavybės teisių į tėvo M. M. žemę nuosavybės teisių atstatymo, todėl atsakovė neturi reikalavimo teisės į J. V. M. atkurtas nuosavybės teises į M. M. 14,97 ha žemės ir 0,03 ha miško (duomenys neskelbtini), atlyginat pinigais, ne natūra. Atsakovė nurodė, kad jos brolis J. V. M. mirė (duomenys neskelbtini) m. Atsakovė nepateikė jokių įrodymų, kad priėmė palikimą po brolio mirties, arba, kad ji turi teisę atstovauti atsakovės brolio teisių perėmėją (perėmėjus), todėl tai yra pagrindas atsisakyti priimti ieškinį (CPK 137 str. 2 d. 8 p.).
III. Atskirojo skundo argumentai
3. Pareiškėja (apeliantė) atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. liepos 21 d. nutartį ir priimti teisme nagrinėti bylą pagal pateiktą ieškinį. Atskirojo skundo argumentai:
3.1. Teismas atsisakė priimti ieškinį remdamasis Civilinio proceso kodekso 137 straipsnio 2 dalies 4 punktu bei 8 punktu, tvirtindamas, kad yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Taip pat dėl to, kad pareiškimą suinteresuoto asmens vardu pateikė neįgaliotas vesti bylą asmuo. Abu šie argumentai yra melagingi, nes ieškinyje nurodyta ir įrodyta, kad ieškovė yra suinteresuotas asmuo, turintis teisę pateikti ieškinį dėl mirusio tėvo žemės išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo, o taip pat, kad nėra įsiteisėjusio teismo sprendimo dėl to, kad esant ginčui dėl žemės išpirkimo, pažeisdami Civilinio kodekso 4.100 straipsnio 3 dalį ir 4 dalį, valstybės valdžios pareigūnai savavališkai ir nusikalstamai užgrobė tėvo žemę.
3.2. Civilinio kodekso 4.100 straipsnio 3 dalyje aiškiai nurodyta, kad visus ginčus dėl nuosavybės paėmimo sprendžia teismas. Kad buvo ginčas dėl žemės paėmimo neginčijamai įrodo tas faktas, kad ieškovė nesutinka, jog yra teisinis pagrindas išpirkti tėvo žemę ir dėl to brolis J. V. M. nepateikė banko sąskaitos, kad būtų pervesti 18585 litai už tėvo žemę. Civilinio kodekso 4.100 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad nuosavybės teisė į visuomenės poreikiams paimamą nekilnojamąjį daiktą valstybei pereina nuo nekilnojamojo daikto įregistravimo viešame registre momento, tačiau įregistruoti tokį daiktą kaip valstybės nuosavybę viešame registre galima tik nuo atsiskaitymo su nekilnojamojo daikto savininku momento. Už tėvo žemę neatsiskaityta, žemė neišpirkta, ir į M. M. žemę viešame registre neįregistruotos valstybės nuosavybės teisės.
3.3. Ieškinys pateiktas tuo pagrindu, kad šiurkščiai pažeidžiant Civilinio kodekso 4.100 straipsnį, esant ginčui dėl tėvo žemės išpirkimo ir nesant teismo sprendimo dėl tėvo žemės paėmimo, valstybė be teisėto pagrindo valdo M. M. žemę, todėl būtina žemę išreikalauti iš svetimo neteisėto valdymo ir priteisti tėvo 15 ha žemę ieškovės nuosavybėn. Kadangi teismas laikė, kad šiuo pagrindu jau yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, nutartyje atsisakyti priimti ieškinį privalėjo būti konkrečiai nurodytas toks teismo sprendimas. Nutartyje atsisakyti priimti šį mano ieškinį, teisėja nurodo kitais teisės pagrindais dėl tėvo žemės užgrobimo priimtus teismo sprendimus.
3.4. Teismo tvirtinimas, kad ieškovė neturi reikalavimo teisės į tėvo žemę dėl to, kad atskiru prašymu nesikreipė dėl tėvo žemės nuosavybės teisių atstatymo, kai šeimos vardu grąžinti M. M. žemę, pristatydamas visus reikalingus dokumentus, prašymą pateikė brolis, yra melagingas. Brolio 1991 m. spalio 28 d. pateiktame prašyme dėl tėvo žemės yra aiškiai nurodyta, kad į M. M. žemę turi nuosavybės teises ne tik jis, bet ir mama bei sesuo (ieškovė). Nėra įstatymo reikalavimo, kad kiekvienas šeimos narys dėl tos pačios žemės grąžinimo paduotų atskirus prašymus.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai
4. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio ar atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
5. Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu Lietuvos valstybei reikalaudama priteisti ieškovės nuosavybėn jos tėvo M. M. 15 ha žemę, esančią (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad valstybė neatstato nuosavybės į jos tėvo valdytą žemę ir taip ją užgrobė pažeisdama CK 4.100 str. 3 ir 4 d. reikalavimus. Teismas ieškinį atsisakė priimti CK 137 str. 2 d. 1, 4, 8 p. pagrindu.
6. Nustatyta, kad Kauno apygardos administracinis teismas 2012-02-02 sprendimu administracinėje byloje Nr.1-25-402/2012 išnagrinėjo J. V. M. ir A. O. M. skundą, kuriuo buvo prašoma: 1) įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos priimti sprendimą - sugrąžinti A. O. M. nuosavybės teisėmis jos tėvo M. M. 7,5 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini); 2) priteisti iš Lietuvos valstybės 270000 Lt turtinės žalos ir 36000 Lt neturtinės žalos atlyginimą; 3) atnaujinti terminą prašymui paduoti. Teismas nusprendė: Bylą dalyje dėl reikalavimo atnaujinti terminą pateikti prašymui atkurti nuosavybės teises į M. M. 15 ha žemę, esančią (duomenys neskelbtini), nutraukti. Skundą dalyje dėl reikalavimų įpareigoti atlikti veiksmus ir turtinės bei neturtinės žalos priteisimo atmesti kaip nepagrįstą.
7. Kauno apygardos administracinis teismas 2014-07-04 sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2943-422/2014 išnagrinėjo pareiškėjų J. V. M. ir A. O. M. skundą, kuriuo pareiškėjai prašė įpareigoti atsakovą (Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos) įvykdyti 2006 m. spalio 26 d. Kauno apskrities viršininko administracijos sprendimą Nr. 52/11965 atkuriant J. V. M. nuosavybės teises į M. M. 14,97 ha žemės ir 0,03 ha miško (duomenys neskelbtini), grąžinant šią žemę per vieną mėnesį nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos J. V. M. ir įregistruojant į šią žemę Registrų centre nuosavybės teises J. V. M.. Teismas nusprendė: Skundą atmesti kaip nepagrįstą.
8. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 137 str. 2 d. 4 p. pasakyta, kad teismas atsisako priimti ieškinį, jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu.
9. Susipažinus su visų išvardintų bylų medžiaga matyti, kad tarp ieškovės ir valstybės yra ginčas dėl jos tėvo turėtos žemės galimybės grąžinti natūra. Tačiau šis ginčas jau yra išspręstas Kauno apygardos administracinio teismo 2012-02-02 sprendimu administracinėje byloje Nr.1-25-402/2012 ir Kauno apygardos administracinio teismo 2014-07-04 sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2943-422/2014. Abu sprendimai yra įsiteisėję. Išvardintose ir šioje bylose šalys yra tos pačios – Valstybė ir ieškovė, ginčas kyla dėl to paties dalyko – ieškovės tėvo valdytos žemės grąžinimo. Ieškinių pagrindo esmė taipogi yra tapati – valstybės įgaliotų institucijų atsisakymas ginčo žemę grąžinti natūra. Vertinant, ar dviejų ieškinių dalykai sutampa, svarbu ginčo materialinis santykis, t. y. teisminio nagrinėjimo objektas, ir gynybos būdas, o ne reikalavimų lingvistinės formuluotės. Tai reiškia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškinį atsisakė priimti CPK 137 str. 2 d. 4 p. pagrindu.
10. Kiti atskirojo skundo argumentai neturi įtakos skundžiamos nutarties pagrįstumui, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako.
11. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą teismo nutartį, todėl skundžiama teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies
Rezoliucinė dalis
nutaria:
A. O. M. atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. liepos 21 d. nutartį palikti nepakeistą.