Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

Be to, po šio pranešimo gavimo ieškovė susisiekė su atsakove ir šalys žodžius sutarė, kad atsakovė lieka darbe, o ieškovė su ja per vieną mėnesį atsiskaitys. Pranešimo dėl darbo sutarties nutraukimo atšaukimą įrodo ieškovės parengtas susitarimo dėl tarpusavio atsiskaitymų ir darbo sutarties tęsimo projektas, kurį ieškovė 2025 m. sausio 16 d. nusiuntė atsakovei elektroniniu paštu, nurodytu darbo sutartyje. Akivaizdu, kad ieškovė nesikreiptų į advokatą su prašymu už atlygį parengti dviem kalbomis tokį susitarimą, jeigu tarp šalių nebūtų atitinkamo susitarimo žodžiu. Dar daugiau, pranešimo dėl darbo sutarties nutraukimo atšaukimą įrodo ir atsakovės konkliudentiniai veiksmai, kadangi 2025 m. sausio 23 d., tai yra po įspėjimo termino pabaigos atsakovė atvyko į darbą. Kaip matyti iš atsakovės advokato skundo Darbo ginčų komisijai, jis teigia, kad 2025 m. sausio 23 d. buvo paskutinė termino diena, tačiau jis nekorektiškai skaičiuoja įspėjimo termino trukmę, neįtraukdamas į jį 2025 m. sausio 20 d., tai yra pirmadienio, nes ši diena neva yra „nedarbo diena pagal grafiką“. Su šiuo teiginiu ieškovė nesutinka, kadangi atsakovės darbo laiką reglamentuoja ne pamokų tvarkaraščiai, kurie neteisingai laikomi darbo grafiku, o šalių sudarytos darbo sutarties 5 straipsnis, kuriame numatyta, kad darbo dienos (pamainos, darbo savaitės) trukmę sudaro 8 valandos per dieną ir 40 valandų per savaitę. Atitinkamai, 2025 m. sausio 24 d. atsakovė privalėjo atvyki į darbą. Atsakovei neatvykus į darbą, ieškovė elektroniniu paštu pareikalavo pateikti pasiaiškinimą, kurio nustatytu terminu negavo, o atsakovės advokato 2025 m. sausio 28 d. pranešime jokių pagrįstų neatvykimo į darbą priežasčių nebuvo nurodyta. Todėl ieškovė turėjo pagrindą atleisti atsakovę iš darbo DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punkto ir 3 dalies 1 punktu numatytu pagrindu. Ieškovė sutinka ir ikiteisminėje stadijoje pripažino, kad su ieškove nebuvo atsiskaityta 2024 m. už rugsėjo dalį, visą spalį, lapkritį ir dalį 2025 m. sausį. Tačiau ieškovė kategoriškai nesutinka su priskaičiuotomis netesybomis. Nagrinėjamu atveju kaip tik ir buvo sudarytas sutarimas dėl atsiskaitymo vėliau. Paaiškina, kad situacija su darbo užmokesčio vėlavimu susiklostė dėl objektyvių priežasčių, apie kurias atsakovė žinojo ir su kuriomis sutiko arba deklaravo, kad sutiko. Apie finansinę situaciją atsakovės darbuotojai, įskaitant ieškovę, buvo informuoti. Susiklosčiusi situacija ir sprendimo variantai buvo aptarti atsakovės darbuotojų kolektyve, ieškant sprendimo, kuris ne tik trumpuoju, bei ir ilguoju laikotarpiu būtų tinkamiausias visoms šalims. Galiausiai, buvo sutarta, kad darbo užmokesčiai darbuotojams bus išmokėti dalimis ir (ar) vėliau (tokio susitarimo DK nedraudžia). Ieškovė supranta darbdavio pareigą reguliariai atsiskaityti su darbuotoju, tačiau atsakovės kreipimasis į Darbo ginčų komisiją ieškovei buvo netikėtinas, kadangi ieškovei pagrįstai susidarė įspūdis, kad atsakovė sutiko su pasiektu susitarimu dėl vėlesnio atsiskaitymo. Ieškovė turėjo pagrindo tikėtis, kad šis susitarimas bus vykdomas. Teigia, kad ieškovės ir atsakovės sutarimas dėl vėlesnio atsiskaitymo atleidžia ieškovę nuo pareigos mokėti netesybas. Jeigu atsakovė būtų sąžiningai ir atvirai pareiškusi, kad atsisako laukti darbo užmokesčio, ieškovė būtų ėmusi DK numatytų priemonių netesyboms išvengi (pavyzdžiui, paskelbtų prastovą arba atleistų atsakovę, pripažinusi jos darbo funkciją pertekline). Todėl netesybų priteisimas šioje situacijoje skatina nesąžiningą elgesį, kadangi atsakovei leidžiama turėti turtinę naudą, kylančią iš sudaryto susitarimo nevykdymo. Galiausiai, net jeigu teismas nuspręs, kad netesybos turi būti priteistos, ieškovė prašo jas mažinti.

Teismo posėdžio metu atsakovė N. B. ir jos atstovas advokatas Kornelijus Pivoriūnas ieškinį prašė atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovė papildomai paaiškino, jog darbdaviui pasakė, kad ruošiasi išeiti iš darbo. Darbdavys pasakė, kad sudarys sąlygas pasilikti ir atnešė susitarimą, tačiau ji sutikimo nedavė, tačiau sutiko jį išnagrinėti. Su susitarimu nesutiko.

Byloje ginčas yra kilęs dėl atsakovės atleidimo iš darbo VšĮ Mokymo centras „Neozebra“ pagrindo ir su tuo susijusių teisinių padarinių bei darbo užmokesčio išmokėjimo.

Byloje nustatyta, jog 2023 m. rugpjūčio 1 d. (su vėlesne redakcija) tarp ieškovės VšĮ Mokymo centras „Neozebra“ ir atsakovės N. B. buvo sudaryta darbo sutartis Nr. 27, kuria atsakovė įdarbinta ikimokyklinio ugdymo mokytoja neterminuotam laikotarpiui (T.1, e. b. l. 32–43). 2025 m. sausio 15 d. pranešimu, atsakovė per atstovą advokatą Kornelijų Pivoriūną kreipėsi į darbdavį, kuriame nurodė, jog pageidauja nutraukti darbo santykius pagal DK 56 straipsnio 1 dalies 2 punktą – darbdavys nemoka viso darbuotojui priklausančio darbo užmokesčio daugiau kaip du mėnesius iš eilės (T.2, e. b. l. 17). Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenimis atsakovė iš darbo atleista 2025 m. sausio 30 d. pagal DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punktą (T.2, e. b. l. 104–105). 2025 m. sausio 30 d. atsakovė pateikė prašymą Darbo ginčų komisijai (T.2, e. b. l. 33–36). Išnagrinėjusi ginčą, Darbo ginčų komisija 2025 m. kovo 25 d. sprendimu darbo byloje Nr. APS-131-2575/2025 tenkino N. B. prašymą ir nusprendė: pripažinti, kad N. B. ir VšĮ Mokymo centras „Neozebra“ darbo sutartis nutraukta (pasibaigė) 2025 m. sausio 22 d. DK 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu; įpareigojo VšĮ Mokymo centras „Neozebra“, pateikti N. B. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos administratoriui informaciją apie patikslintas 2025 m. sausio mėn. draudžiamąsias pajamas ir atleidimo iš darbo pagrindą DK 56 straipsnio 1 dalies 2 punktu su vieno jos vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitine išmoka; išieškoti N. B. naudai iš VšĮ Mokymo centras „Neozebra“ 904,76 Eur darbo užmokestį už 2024 metų rugsėjo mėn., 702,17 Eur darbo užmokestį už 2024 metų spalio mėn., 522,50 Eur darbo užmokestį už 2024 m. lapkričio mėn., 588,27 Eur darbo užmokestį už 2024 m. gruodžio mėn., 1465,93 Eur darbo užmokestį už 2025 m. sausio mėn. 1994,28 Eur dviejų vidutinių darbo užmokesčių dydžių išeitinę išmoką (sumos nurodytos neatskaičius mokesčių), 134,84 Eur delspinigių už visus uždelstus laikotarpius darbo santykiams nepasibaigus; 1 994,28 Eur (neatskaičius mokesčių) netesybų. Taip pat nusprendė sprendimą pavesti vykdyti skubiai, vadovaujantis DK 230 straipsnio 3 dalimi, sprendimą dalyje 997,14 Eur darbo užmokesčio (neatskaičius mokesčių) išieškojimo (T.1, e. b. l. 9-23). Nesutikdamas iš dalies su Darbo ginčų komisijos sprendimu, darbdavys įstatymų nustatyta tvarka pateikė ieškinį teismui.

DK 56 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, jog darbo sutartis gali būti nutraukta darbuotojo rašytiniu pareiškimu, apie tai įspėjus darbdavį ne vėliau kaip prieš penkias darbo dienas, jeigu darbuotojui du mėnesius iš eilės ir daugiau nemokamas visas jam priklausantis darbo užmokestis (mėnesinė alga). To paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad nutraukiant darbo sutartį šiame straipsnyje nustatytu pagrindu, darbdavys privalo išmokėti darbuotojui dviejų jo vidutinio darbo užmokesčių dydžio išeitinę išmoką, o jeigu darbo santykiai tęsiasi trumpiau negu vienus metus, – vieno jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką; 3 dalyje numatyta, jog darbuotojo pareiškimas pabaigia darbo sutartį pasibaigus įspėjimo terminui ir darbdavys ne vėliau kaip paskutinę darbo dieną privalo įforminti darbo sutarties pasibaigimą.

DK 58 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad darbdavys turi teisę nutraukti darbo sutartį be įspėjimo ir nemokėti išeitinės išmokos, jeigu darbuotojas dėl savo kalto veikimo ar neveikimo padaro pareigų, kurias nustato darbo teisės normos ar darbo sutartis, pažeidimą. Prieš priimdamas sprendimą nutraukti darbo sutartį, darbdavys privalo pareikalauti darbuotojo rašytinio paaiškinimo, išskyrus atvejus, kai darbuotojas per darbdavio nustatytą protingą laikotarpį šio paaiškinimo nepateikia (DK 58 straipsnio 4 dalis). Sprendimą nutraukti darbo sutartį dėl darbuotojo padaryto pažeidimo darbdavys turi priimti įvertinęs pažeidimo ar pažeidimų sunkumą ir padarinius, padarymo aplinkybes, darbuotojo kaltę, priežastinį ryšį tarp darbuotojo veikos ir atsiradusių padarinių, jo elgesį ir darbo rezultatus iki pažeidimo ar pažeidimų padarymo. Atleidimas iš darbo turi būti proporcinga pažeidimui ar jų visumai priemonė (DK 58 straipsnio 5 dalis). Sprendimą nutraukti darbo sutartį dėl darbuotojo padaryto pažeidimo darbdavys turi priimti ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo pažeidimo paaiškėjimo ir ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo jo padarymo dienos. Pastarasis terminas pratęsiamas iki dvejų metų, jeigu darbuotojo padarytas pažeidimas paaiškėja atlikus auditą, inventorizaciją ar veiklos patikrinimą (DK 58 straipsnio 6 dalis).

Byloje ginčo nėra dėl to, jog prašymo atleisti iš darbo pateikimo metu, t. y. 2025 m. sausio 15 d. atsakovei jau daugiau kaip du mėnesius iš eilės nebuvo mokamas visas jai priklausantis darbo užmokestis (mėnesinė alga). Iš byloje esančios 2025 m. vasario 24 d. pažymos apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį ir kitas išmokas matyti, jog ieškovei už 2024 m. rugpjūčio mėn. buvo priskaičiuota išmokėti 693,05 Eur suma, už tų pačių metų rugsėjo mėn. – 671,56 Eur, už spalio mėn. – 587,74 Eur, už lapkričio mėn. – 448,50 Eur, už gruodžio mėn. – 455,91 Eur, už 2025 m. sausio mėn. – 1073,95 Eur. Ta pati pažyma patvirtina, jog paskutinį kartą darbo užmokesčio mokėjimas atsakovei atliktas 2024 m. spalio 28 d., sumokant darbo užmokestį už 2024 m. rugpjūčio mėn. Darbdavio atstovas teismo posėdžio metu patvirtino, jog jokie kiti mokėjimai atsakovei nebuvo atlikti. Atsižvelgiant į tai, atsakovė turėjo teisę teikti darbdaviui prašymą dėl atleidimo iš darbo DK 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu. Ieškovė neneigė, jog atsakovės prašymą dėl atleidimo iš darbo gavo, tačiau nurodė, jog šis pranešimas nesukėlė jokių teisinių pasekmių, kadangi buvo pateiktas ir pasirašytas atsakovės advokato, nors su juo sudarytoje sutartyje tokia teisė nėra numatyta. Taip pat tvirtino, jog su atsakove po pranešimo gavimo ieškovė susisiekė ir šalys žodžiu sutarė, kad atsakovė lieka darbe, o ieškovė su ja atsiskaitys per vieną mėnesį. Teigia, kad pranešimo dėl darbo sutarties nutraukimo atšaukimą įrodo ir atsakovės konkliudentiniai veiksmai, kadangi 2025 m. sausio 23 d. t. y. po įspėjimo termino pabaigos ieškovė atvyko į darbą.

Ieškovės paaiškinimais, po 2025 m. sausio 15 d. pranešimo gavimo ieškovė susisiekė su atsakove ir šalys žodžio sutarė, kad atsakovė lieka darbe, o ieškovė su ja per vieną mėnesį atsiskaitys. Pasak ieškovės, pranešimo dėl darbo sutarties nutraukimo atšaukimą įrodo ieškovės parengtas susitarimo dėl tarpusavio atsiskaitymų ir darbo sutarties teisimo projektas, kurį ieškovė 2025 m. sausio 16 d. nusiuntė atsakovei elektroniniu paštu. Tačiau teismas su tokiais ieškovės tvirtinimais nesutinka. Tokią teismo nuomonę suponuoja tai, jog nuo 2025 m. sausio 22 d. atsakovė mokymo įstaigoje nedirbo, t. y. faktinė aplinkybė, jog atsakovė 2025 m. sausio 23 d. atvyko į darbą pati savaime nepatvirtina, jog atsakovė sutiko tęsti ir tęsė darbo santykius. Iš ieškovės siųstos 2025 m. sausio 16 d. žinutės elektroniniu paštu matyti, jog „Neozebra“ direktorė I. I. siunčia darbuotojai susitarimo tekstą su mokėjimo grafiku ir prašo jį pažiūrėti bei pasiūlo jį kitą dieną aptarti. Akivaizdu, jog toks turinys niekaip nepatvirtina, jog šalys žodžiu sutarė, kad atsakovė lieka darbe.

Ieškovė laikėsi pozicijos, jo atsakovės atstovas nekorektiškai skaičiuoja įspėjimo termino trukmę – teigia, kad 2025 m. sausio 23 d. buvo paskutinė termino trukmė, neįtraukdamas 2025 m. sausio 20 d. ir neva ši diena yra „nedarbo diena pagal grafiką“. Be to, teismo posėdyje tvirtino, jog atsakovė privalėjo nurodyti atleidimo iš darbo datą. Atsakant į šį argumentą pažymėtina, jog DK 56 straipsnyje nėra įtvirtintas reikalavimas, jog prašyme dėl atleidimo iš darbo privalu darbuotojui nurodyti atleidimo iš darbo datą, juolab, jog šiuo atveju atsakovė neturėjo noro tęsti darbo santykių ilgiau nei tai nustatyta DK 56 straipsnio 1 dalyje. Teismas sutinka su ieškove, jog 5 darbo dienų terminas turi būti skaičiuojamas įprastai – skaičiuojant kalendorines darbo dienas, nes DK šiam terminui skaičiuoti speciali reikšmė nėra nustatyta, todėl darytina išvada, jog paskutinė darbo diena turėjo būti 2025 m. sausio 22 d. Tačiau atsakovės klaida skaičiuojant terminą niekaip nepakeičia nei jos valios, nei teisėto pagrindo būti atleistai pagal DK 56 straipsnio 1 dalies 2 punktą.

Teismas, įvertinęs aukščiau nustatytas faktines aplinkybes, konstatuoja, kad atsakovė pagrįstai pateikė prašymą atleisti ją iš darbo DK 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu. Ieškovei neinformavus atsakovės, kad netenkina jos 2025 m. sausio 15 d. prašymo dėl atleidimo iš darbo, neišvengiamai kilo pareiga įforminti atsakovės darbo sutarties pasibaigimą. Nustačius, kad ieškovės direktorei kilo pareiga įforminti atsakovės darbo sutarties pasibaigimą, nes atsakovė rašytiniu pareiškimu nutraukė darbo sutartį, ieškovė nebeturėjo pagrindo spręsti dėl atsakovės atleidimo kitu nei DK 56 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu. Juo labiau, kad ieškovės direktorė atsakovės atleidimo pagal DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punktą, procedūrą iniciavo jau po to, kai atsakovė 2025 m. sausio 15 d. pranešimu iniciavo darbo sutarties nutraukimą (daugiau kaip du mėnesius iš eilės nebuvo mokamas visas priklausantis darbo užmokestis).

Net ir vertinant ieškovės DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytą atsakovės atleidimo pagrindą, teismas pažymi, kad šio pagrindo egzistavimo ieškovė neįrodė – byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, jog atsakovė buvo informuota 5 darbo dienų laikotarpyje po pranešimo gavimo dienos apie tai, jog darbdavys dėl kokių nors priežasčių laiko, jog atsakovės prašymas atleisti iš darbo yra neteisėtas ir nepagrįstas ir jį atsisakoma tenkinti. Ieškovei neįrodžius, jog darbo santykiai su atsakove nutrūko DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, pripažintina, kad ieškovės VšĮ Mokymo centras „Neozebra“ ir atsakovės N. B. atleidimas iš darbo DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu yra neteisėtas ir darbo santykiai tarp šalių nutrūko DK 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu nuo 2025 m. sausio 22 d.

Ieškovė taip pat prašo panaikinti arba bent jau pakeisti, darbo ginčų komisijos sprendimu priteistą netesybų dydį. Tuo tarpu atsakovė prašo priteisti 4985,70 Eur netesybų (neatskaičius mokesčių) už 5 mėn.

DK 147 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad darbo santykiams pasibaigus, o darbdaviui ne dėl darbuotojo kaltės uždelsus atsiskaityti su juo (DK 146 straipsnio 2 dalis), darbdavys privalo mokėti netesybas, kurių dydis – darbuotojo vidutinis darbo užmokestis per mėnesį, padaugintas iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių. Jeigu uždelsta suma yra mažesnė negu darbuotojo vieno mėnesio vidutinis darbo užmokestis, netesybų dydį sudaro darbdavio uždelsta suma, padauginta iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių. Jeigu uždelsto atsiskaitymo laikotarpis yra trumpesnis negu vienas mėnuo, netesybų dydį sudaro darbuotojo vidutinio darbo užmokesčio suma, apskaičiuota proporcingai uždelsto atsiskaitymo laikotarpiui.

Dėl darbdavio pareigos mokėti netesybas pagal DK 147 straipsnio 2 dalį kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad: pirma, remiantis pradėta formuoti kasacinio teismo praktika, DK 147 straipsnyje nustatyto reguliavimo tikslas yra užtikrinti darbuotojo teisę į jam priklausančių sumų gavimą (išmokėjimą) laiku, t. y. laiku įvykstantį atsiskaitymą su darbuotoju. Darbdaviui, laiku neatsiskaičiusiam su darbuotoju, taikomos DK 147 straipsnyje nustatytos sankcijos, kuriomis siekiama kompensuoti darbuotojui jo praradimus, atsiradusius dėl darbdavio pareigos pažeidimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-257-1075/2021). Be to, DK 147 straipsnio 2 dalyje nustatyta norma laikytina ir sankcija darbdaviui, kuris nepagrįstai su atleidžiamu darbuotoju visiškai neatsiskaitė atleidimo dieną. Todėl šia teisės norma yra siekiama apsaugoti darbuotojo interesus bei skatinti darbdavį tinkamai vykdyti pareigas ir atsiskaityti su atleidžiamu darbuotoju. Antra, lingvistiškai aiškinant DK 147 straipsnio 2 dalies normą, akivaizdu, kad ji yra imperatyvaus pobūdžio, joje vartojama sąvoka „privalo mokėti netesybas“ rodo įstatymų leidėjo ketinimą nustatyti pareigą darbdaviui mokėti netesybas esant normos hipotezėje susiklosčiusioms aplinkybėms: 1) darbo santykių pasibaigimui, 2) vėlavimui atsiskaityti su darbuotoju ne dėl darbuotojo kaltės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-1-684/2022; 2022 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-151-684/2022; 2022 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-142-684/2022). Toks imperatyvus minėtos teisės normos pobūdis ir jos aiškinimas leidžia įgyvendinti ir pagrindinius darbo teisiniams santykiams taikomus teisinio apibrėžtumo, teisėtų lūkesčių apsaugos ir visokeriopos darbo teisių gynybos principus (DK 2 straipsnio 1 dalis). Nustačius DK 147 straipsnio 2 dalyje konkretų maksimalų šešių mėnesių terminą, už kurį turi būti mokamos netesybos, užtikrinamas teisinis aiškumas, nes abi darbo teisinių santykių šalys gali aiškiai numatyti, kokia sankcija gali būti taikoma darbdaviui pažeidus pareigą tinkamai atsiskaityti su darbuotoju pasibaigus darbo santykiams. Taip pat, retrospektyviai vertinant DK 147 straipsnio 2 dalies normos pakeitimus, darytina išvada, kad įstatymų leidėjas būtent ir siekė nustatyti konkretų maksimalų netesybų terminą. Trečia, nustatyti DK 147 straipsnio 2 dalyje reglamentuojamos teisės normos tikslai bei imperatyvumas leidžia teigti, kad kitos, nei joje nustatytos, aplinkybės nėra pagrindas mažinti joje nustatytą netesybų dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. sausio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-1-684/2023, 50 punktas).

Dėl to, atsižvelgiant į aptartą imperatyvaus pobūdžio reglamentavimą, nustatytą DK 147 straipsnio 2 dalyje, darbdavė (ieškovė) privalo mokėti netesybas, kurių dydis apskaičiuojamas, kaip prašo atsakovė, už penkių mėnesių laikotarpį ir yra 4765,55 Eur (953,11x 5) (neatskaičius mokesčių).