Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.7.1., 1.1.7.2.5., 1.1.10.1., 1.2.6.2.2., 1.2.6.3.2., 2.1.14., 2.4.6.1., 2.4.6.4.1., 2.4.6.4.2

2021 m. birželio 1 d.

Lietuvos apeliacinio teismo mišri Baudžiamųjų bylų skyriaus ir Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Čepukėnienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Justo Namavičiaus ir Jūratės Varanauskaitės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros skyriaus prokurorės, nukentėjusiųjų A. S., O. V., L. L. (L.), O. N., G. Š., M. Š., M. Š. atstovo advokato Daliaus Poviliaus ir nuteistojo R. D. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2020 m. kovo 19 d. nuosprendžio, kuriuo:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 147 straipsnio 2 dalį ir, taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, nubaustas 500 BBD (MGL) (18 830 Eur) dydžio bauda;

- pagal BK 147¹ straipsnio 2 dalį ir, taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, nubaustas 400 BBD (MGL) (15 064 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę, ir R. D. paskirta subendrinta bausmė – 500 BBD (MGL) (18 830 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies 2 punkto a papunkčiu, BK 66 straipsniu, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 140 straipsnio 9 dalimi, R. D. į bausmę įskaitytas laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2016 m. sausio 14 d. iki 2016 m. birželio 14 d. (viso 153 dienos), vieną suėmimo dieną prilyginant 2 MGL dydžio baudai, ir paskirta galutinė 194 MGL (7 306, 04 Eur) dydžio bauda.

R. D. įpareigotas sumokėti baudą per dvejus metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 147 straipsnio 2 dalį ir, taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, nubaustas 400 BBD (MGL) (15 064 Eur) dydžio bauda;

- pagal BK 147¹ straipsnio 2 dalį ir, taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, nubaustas 300 BBD (MGL) (11 298 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę, ir K. K. paskirta subendrinta bausmė – 400 (MGL) (15 064 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies 2 punkto a papunkčiu, BK 66 straipsniu, BPK 140 straipsnio 9 dalimi, K. K. į bausmę įskaitytas laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2017 m. sausio 13 d. iki 2017 m. liepos 13 d. (viso 182 dienos), vieną suėmimo dieną prilyginant 2 MGL dydžio baudai, ir paskirta galutinė 36 MGL (1 355,76 Eur) dydžio bauda.

K. K. įpareigotas sumokėti baudą per dvejus metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

A. K. pripažintas kaltu pagal BK 147 straipsnio 1 dalį ir, taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, nubaustas 50 BBD (MGL) (1 883 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies 2 punkto a papunkčiu, BK 66 straipsniu, BPK 140 straipsnio 9 dalimi, A. K. į bausmę įskaitytas laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2016 m. sausio 14 d. iki 2016 m. sausio 15 d. (2 dienos), vieną suėmimo dieną prilyginant 2 MGL dydžio baudai, ir paskirta galutinė 46 MGL (1 732,364 Eur) dydžio bauda.

A. K. įpareigotas sumokėti baudą per vienerius metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Iš R. D. ir K. K. solidariai priteista L. L. 1 500 Eur, G. Š. 2 000 Eur, O. V. 2 000 Eur, O. N. 2 000 Eur, M. Š. 2 000 Eur, A. S. 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Iš A. K. priteista L. L. 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Nukentėjusiųjų O. P., Ž. S. civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti.

Iš R. D. ir K. K. priteista po 21,63 Eur valstybei proceso išlaidoms atlyginti (kelionės išlaidos išmokėtos liudytojoms I. R. ir A. R.).

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi, konfiskuoti MRT SIM kortelė Nr. (duomenys neskelbtini), SIM kortelės dėklas Nr. (duomenys neskelbtini); MRT IPHONE, IMEI Nr. (duomenys neskelbtini), su TELE-2 PILDYK SIM kortele, abonento Nr. (duomenys neskelbtini); MRT IPHONE, IMEI Nr. (duomenys neskelbtini), su užsienio šalies SIM kortele, abonento Nr. (duomenys neskelbtini) ir perduoti Valstybinei mokesčių inspekcijai.

Iš A. K. paimtus 28,92 Eur, K. K. – 30,55 GBP, R. D. – 4145,70 GBP panaudoti civiliniams ieškiniams atlyginti.

Civiliniams ieškiniams užtikrinti paliktas galioti laikinas nuosavybės teisių apribojimas R. D. turtui – piniginėms lėšoms – 4 145,70 GBP, K. K. turtui – piniginėms lėšoms – 30,55 GBP, A. K. turtui – piniginėms lėšoms – 29,92 Eur.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. R. D. ir K. K. pripažinti kaltais ir nuteisti už tai, kad veikdami iš anksto susitarusių bendrininkų grupe, laikotarpiu nuo 2013 m. pavasario iki 2015 m. gruodžio mėn., o nuo 2015 m. rugpjūčio mėn. ir su A. K., veikdami savanaudiškais tikslais, tiesiogiai ir per kitus asmenis ieškojo pažeidžiamų asmenų ir radę tokius asmenis: 2013 m. gegužės mėn. Ž. S., kurį surado R. D., 2013 m. rugpjūčio mėn. M. Š., kurį surado R. D., 2013 m. lapkričio mėn. O. V., kurią surado K. K., 2015 m. sausio mėn. O. N. ir O. P., kuriuos surado R. D., 2015 m. balandžio mėn. G. Š., kurį surado K. K. ir R. D., 2015 m. gegužės mėn. A. S., kurį surado K. K., 2015 m. birželio mėn. M. Š., kurį surado K. K., 2015 m. rugpjūčio mėn. L. L., kurį surado A. K., pasinaudodami šių asmenų pažeidžiamumu dėl jų jauno amžiaus, sunkios materialinės padėties, nuolatinio darbo ir pajamų neturėjimo ir panaudodami apgaulę – žadėdami nesunkų skrajučių išnešiotojų darbą Jungtinėje Karalystėje ir gerą atlyginimą – nuo 150 iki 200 svarų sterlingų per savaitę (skirtingais laikotarpiais nuo 176 Eur iki 274 Eur) – pakankamą pragyvenimui, geras darbo ir gyvenimo sąlygas, o nukentėjusiesiems neturint kito priimtino pasirinkimo ir patikėjus pažadais, sutikus vykti, tokiu būdu R. D. ir K. K. bendrais veiksmais įkalbėjo (užverbavo) šiuos nukentėjusiuosius, bei su A. K. įkalbėjo (užverbavo) nukentėjusįjį L. L., vykti iš Lietuvos Respublikos į Jungtinę Karalystę, Londono miestą, dirbti skrajučių išnešiotojais, turėdami tikslą, juos išnaudoti priverstinam darbui nežmoniškomis sąlygomis, o A. K. tai padarė žinodamas, kad L. L. bus išnaudojamas tokiam darbui.

1.1. Po to, R. D. ir K. K., tęsdami nusikalstamą veiką, organizavo šių asmenų gabenimą ir gabeno: 2013 m. gegužės mėn. 17 d. Ž. S. iš Kaišiadorių raj., 2013 m. rugpjūčio mėn. M. Š. iš Kauno, 2013 m. lapkričio mėn. 14 d. O. V. iš Širvintų raj., 2015 m. sausio mėn. 2 d. O. N. ir O. P. iš Kaišiadorių raj., 2015 m. balandžio mėn. G. Š. iš Kaišiadorių, 2015 m. gegužės mėn. A. S. iš Kaišiadorių raj., 2015 m. birželio mėn. M. Š. iš Elektrėnų, 2015 m. rugsėjo mėn. L. L. iš Kaišiadorių raj., maršrutiniais mikroautobusais, vežančiais asmenis į užsienio šalis, iš Lietuvos Respublikos į Jungtinę Karalystę, Londono miestą, Ilfordo rajoną, nurodydami jų išvykimo laiką ir vietą, nukentėjusiesiems neturint pinigų, apmokėjo jų kelionės išlaidas, suteikė jiems apgyvendinimo vietą Jungtinėje Karalystėje, Londono mieste, nurodydami, kad iš jų uždirbamų pinigų bus atskaičiuojami pinigai už šios vietos nuomą ir kelionę, tokiu būdu nukentėjusiesiems neturint kito pasirinkimo, įgijo šių asmenų priklausomumą ir jų laisvę varžančią kontrolę, turėdami tikslą juos išnaudoti priverstiniam darbui nežmoniškomis sąlygomis.

1.2. Po to, tęsiant nusikalstamą veiką, skirtingais laikotarpiais į Jungtinę Karalystę atgabentiems nukentėjusiesiems, nesudarius jokios darbo sutarties su jais, R. D. ir K. K. nurodė pradėti dirbti skrajučių išnešiotojais, įpareigojant juos pagal pateiktus žemėlapius išnešioti per dieną po 1200 vnt. skrajučių, tokiu būdu visą dieną pėsčiomis be pietų pertraukos nešiojant skrajutes, nedavė pinigų nuvykimui į darbo vietas, nurodydami vykti viešuoju transportu nemokant už bilietus, dirbti nenormuotas darbo valandas, reikalaujant dirbti kol bus išnešiotos visos skrajutės, dirbti be laisvų dienų poilsiui ar suteikiant vieną laisvą dieną per savaitę, bei už atliktą darbą nukentėjusiesiems R. D. ir K. K. mokėjo mažesnį atlyginimą nei buvo žadėta ir daug mažesnį nei minimalus darbo užmokestis Jungtinėje Karalystėje, kurio neužteko maistui įsigyti ir pragyvenimui, o nukentėjusiesiems po kurio laiko nesutinkant dirbti tokiomis sąlygomis, neišnešiojant visų skrajučių ar kitokį nepaklusimą, R. D. naudojo nukentėjusiųjų Ž. S., M. Š., O. N., M. Š., A. S. atžvilgiu fizinį smurtą, K. K. naudojo fizinį smurtą nukentėjusiųjų O. V. ir M. Š. atžvilgiu, ir abiem kartu naudojant grasinimus, bei iš nukentėjusiųjų O. V., A. S., L. L., G. Š., M. Š. paėmus asmens tapatybę patvirtinančius dokumentus, tokiu būdu įgijo šių asmenų priklausomumą nuo jų bei laisvę varžančią kontrolę, ir pasinaudodami jų priklausomumu bei pažeidžiamumu, toliau vertė nukentėjusiuosius dirbti jiems nepriimtinomis, nežmoniškomis sąlygomis.

2. R. D. ir K. K. taip pat nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupe, laikotarpiu nuo 2013 m. pavasario iki 2015 m. gruodžio mėn., pasinaudodami nukentėjusiųjų Ž. S., M. Š., O. V., O. N., O. P., G. Š., A. S., M. Š., L. L., I. R. ir A. R. pažeidžiamumu bei įgytu priklausomumu dėl jų sunkios materialinės padėties, pasinaudodami tuo, kad vienintelis šių asmenų pajamų šaltinis buvo R. D. ir K. K. mokami pinigai už šių asmenų atliktą darbą, jų užsienio kalbos nemokėjimo būnant užsienio šalyje, užsienio šalies įstatymų nežinojimo, neturėjimo pinigų grįžimui į Lietuvą, neturėjimo gyvenamosios vietos, išskyrus tą, kurią suteikė R. D. ir K. K., neturėjimo asmens dokumento, kurį R. D. ir K. K. paėmė, nesudarę jokios darbo sutarties, neteisėtai vertė šiuos asmenis Jungtinėje Karalystėje, Londono mieste, dirbti nežmoniškomis sąlygomis: pagal pateiktus žemėlapius išnešioti per dieną po 1200 vnt. skrajučių, tokiu būdu visą dieną pėsčiomis be pietų pertraukos nešiojant skrajutes, nedavė pinigų nuvykimui į darbo vietas, nurodydami vykti viešuoju transportu nemokant už bilietus, dėl ko nukentėjusieji nuolat jautė įtampą, dirbti nenormuotas darbo valandas, reikalaujant dirbti kol bus išnešiotos visos skrajutės, dirbti be laisvų dienų poilsiui ar suteikiant vieną laisvą dieną per savaitę, neatsižvelgiant į nukentėjusiųjų sveikatos būklę bei už atliktą darbą nukentėjusiesiems, R. D. ir K. K. mokėjo mažesnį atlyginimą nei buvo žadėta ir daug mažesnį nei minimalus darbo užmokestis Jungtinėje Karalystėje, kurio neužteko maistui įsigyti ir pragyvenimui, o nukentėjusiesiems po kurio laiko nesutinkant dirbti tokiomis sąlygomis, neišnešiojant visų skrajučių ar kitokį nepaklusimą, R. D. naudojo nukentėjusiųjų Ž. S., M. Š., O. N., M. Š., A. S. atžvilgiu fizinį smurtą: Ž. S. sudavė 1 (vieną) kartą kumščiu į nosį, 1 (vieną) kartą kumščiu į pilvą, M. Š. 1 (vieną) kartą kumščiu į nosį, eilę kartų mušė su diržu ar ,,kabeliu“, O. N. sudavė 5-6 (penkis - šešis) kartus kumščiu į pilvą, šonus, spardė kojomis, M. Š. 1 (vieną) kartą kumščiu į dešinę veido pusę, taip jiems sukeldamas fizinį skausmą, A. S. – 2015 m. liepos mėn. sudavė 1 (vieną) kartą kumščiu į kairį skruostikaulį, nuo ko jis prarado sąmonę, taip padarė jam poodinę kraujosruvą kairės akies apatiniame voke, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą, o K. K. naudojant fizinį smurtą nukentėjusiųjų O. V. ir M. Š. atžvilgiu, t. y. stumdė A. V., užlauždavo jai rankas ir kojas, sudavė 1 (vieną) kartą kumščiu į ranką, taip sukeldamas jai fizinį skausmą, M. Š. sudavė nenustatytą smūgių skaičių diržu, taip sukeldamas jam fizinį skausmą, bei abu (R. D., K. K.) išsakydami nuolatinius grasinimus nukentėjusiesiems už nepaklusimą naudoti jų atžvilgiu fizinį smurtą, išvaryti juos iš namų, nemokėti atlyginimo, R. D., K. K. sukūrė baimės atmosferą bei įspūdį, kad nukentėjusieji neturi kito pasirinkimo kaip dirbti R. D. ir K. K. nurodytomis sąlygomis, tokiu būdu toliau neteisėtai vertė nukentėjusiuosius dirbti jiems nepriimtinomis nežmoniškomis sąlygomis.

3. A. K. nuteistas už tai, kad veikdamas bendrininkų grupe su R. D. ir K. K., veikdamas savanaudiškais tikslais, laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio mėn. pabaigos iki rugsėjo 10 d., vykdydamas R. D. nurodymą, surado pažeidžiamą asmenį L. L. ir, pasinaudodamas jo pažeidžiamumu dėl sunkios materialinės padėties, skolų turėjimo, ir panaudodamas apgaulę – žadėdamas nesunkų skrajučių išnešiotojo darbą Jungtinėje Karalystėje ir gerą atlyginimą – 200 - 250 svarų sterlingų (274 - 343 Eur) per savaitę – pakankamą pragyvenimui, geras darbo ir gyvenimo sąlygas, tokiu būdu įkalbėjo (užverbavo) nukentėjusįjį L. L. vykti iš Lietuvos Respublikos į Jungtinę Karalystę, Londono miestą dirbti skrajučių išnešiotoju, žinodamas, kad R. D. ir K. K. jis bus išnaudojamas priverstiniam darbui nežmoniškomis sąlygomis, po ko L. L. sutikus vykti, perdavė jo kontaktinius duomenis R. D., ir 2015 m. rugsėjo 10 d. veikdamas kartu su R. D. suorganizavo L. L. išgabenimą sutartu laiku maršrutiniu mikroautobusu, vežančiu asmenis į užsienio šalis, iš Lietuvos Respublikos į Jungtinę Karalystę, Londono miestą, už jo kelionę sumokant R. D. ir K. K., žinodamas, kad R. D. ir K. K. bus L. L. išnaudojamas priverstiniam darbui nežmoniškomis sąlygomis, ir už tai gavo iš R. D. iš anksto pažadėtą 125 Eur atlygį.

II. Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Kauno apygardos prokuratūros prokurorės apeliaciniame skunde prašoma Kauno apygardos teismo 2020 m. kovo 19 d. nuosprendį pakeisti. Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria nuteistiesiems R. D., K. K. ir A. K. pritaikytos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos.

2.1. R. D. už nusikalstamos veikos, numatytos BK 147 straipsnio 2 dalyje, padarymą paskirti šešerių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Už nusikalstamos veikos, numatytos BK 147¹ straipsnio 2 dalyje, paskirti vienerių metų ir aštuonių mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, šias bausmes subendrinti apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę ir paskirti galutinę šešerių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Į bausmės laiką įskaityti laiką išbūtą laikiname sulaikyme ir suėmime nuo 2016 m. sausio 14 d. iki 2016 m. birželio 14 d. Bausmę paskirti atlikti pataisos namuose.

2.2. K. K. už nusikalstamos veikos, numatytos BK 147 straipsnio 2 dalyje, padarymą paskirti šešerių metų laisvės atėmimo bausmę. Už nusikalstamos veikos, numatytos BK 147¹ straipsnio 2 dalyje paskirti vienerių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, šias bausmes subendrinti apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę ir paskirti galutinę šešerių metų laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi prie šios bausmės iš dalies pridėti pagal Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų 2019 m. gruodžio 10 d. baudžiamąjį įsakymą paskirtos ir neatliktos bausmės dalį ir paskirti galutinę šešerių metų ir dviejų mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Į bausmės laiką įskaityti laiką išbūtą laikiname sulaikyme ir suėmime nuo 2017 m. sausio 13 d. iki 2017 m. liepos 13 d. ir bausmę, iš dalies atliktą pagal 2019 m. gruodžio 10 d. nuosprendį. Bausmę paskirti atlikti pataisos namuose.

2.3. A. K. už nusikalstamą veiką, numatytą BK 147 straipsnio 1 dalyje, paskirti trejų metų laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos bausmės vykdymą atidėti dvejiems metams, įpareigojant A. K. tęsti darbą bei neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Į bausmės laiką įskaityti laiką išbūtą laikiname sulaikyme nuo 2017 m. sausio 14 d. iki 2017 m. sausio 15 d.

2.4. Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

3. Aptardama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-549/2007, Nr. 2K-181/2012, Nr. 2K-7-576/2006, kuriose pasisakyta dėl bausmės paskirties, bei BK 54 straipsnio 2, 3 dalių nuostatas, prokurorė skunde teigia, jog apygardos teismas nuteistiesiems paskyrė aiškiai per švelnias bausmes.

3.1. Prokurorės nuomone, vertindamas nuteistųjų asmenybes, pirmosios instancijos teismas turėjo atkreipti dėmesį į tai, kad bylos nagrinėjimo metu šie duomenys pasikeitė, t. y. nuteistieji buvo eilę kartų bausti administracine tvarka, K. K. buvo nuteistas už naujų nusikalstamų veikų padarymą. Be to, nors apygardos teismas skirtingai įvertino kiekvieno nuteistojo vaidmenis darant nusikalstamą veiką bendrininkų grupe, tačiau visiems buvo taikytos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos ir paskirta tos pačios rūšies bausmė – bauda. Prokurorės nuomone, visi nuteistieji veikė kaip bendravykdytojai, o tai padidina pačios veikos ir ją darančių asmenų pavojingumą. Be to, K. K. ir R. D. vaidmuo darant nusikalstamą veiką buvo aktyvus, jie buvo nusikaltimo iniciatoriai ir sumanytojai, atliko nusikalstamus veiksmus panaudodami fizinį ir psichinį smurtą nukentėjusiųjų atžvilgiu, pasinaudodami nukentėjusiųjų pažeidžiamumu ir priklausomumu. Šios aplinkybės akivaizdžiai neigiamai charakterizuoja nuteistuosius, patvirtina aktyvų dalyvavimą ir cinišką elgesį darant nusikaltimus. Prokurorė teigia, jog nustatyta nuteistųjų atsakomybę sunkinanti aplinkybė – veika padaryta bendrininkų grupe – yra pagrindas paskirti griežtesnę bausmę. Be to, prokurorė pažymi, jog aptariama nusikalstama veika buvo padaryta žala eilei nukentėjusiųjų, žala padaryta pagrindinėms žmogaus teisėms, tačiau šis žalos dydis nebuvo įvertintas.

3.2. Prokurorė, skunde nesutikdama su apygardos teismo nustatytomis išimtinėmis aplinkybėmis taikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, aptaria Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamosiose bylose Nr. 2K-361/2014, Nr. 2K-447/2014, Nr. 2K-186-942/2015 bei Lietuvos apeliacinio teismo nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 1A-491-495/2017 ir nurodo, jog teismo nurodytos nuteistuosius apibūdinančios aplinkybės (neteisti, dirba, turi šeimas, kurias galimai išlaiko, per ilgą laiką nepadarė naujų nusikalstamų veikų) yra iš esmės tipinės, kasdieninio pobūdžio, negu išimtinės. Prokurorės nuomone, tai, kad nuo nusikalstamų veikų padarymo praėjus ilgam laiko tarpui R. D. ir A. K. nepadarė naujų nusikalstamų veikų nėra jokios išskirtinės aplinkybės, kadangi nuteistieji elgėsi taip kaip privalo elgtis bet kuris visuomenėje gyvenantis asmuo. Be to, nuteistieji, net ir žinodami, kad jų atžvilgiu nagrinėjama baudžiamoji byla ir jiems gresia reali laisvės atėmimo bausmė, ir toliau darė tyčinius teisės pažeidimus ir netgi nusikaltimus. Per laikotarpį, kai baudžiamoji byla buvo perduota teismui, t. y. nuo 2017 m. lapkričio mėnesio, R. D. net šešis kartus buvo baustas administracine tvarka už įvairius kelių eismo taisyklių pažeidimus, K. K. – baustas už pasirodymą viešoje vietoje neblaiviam, griuvinėjimą kitų žmonių akivaizdoje, o 2019 m. gruodžio 20 d. teismo baudžiamuoju įsakymu nuteistas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, t. y. dėl fizinio skausmo sukėlimo savo šeimos nariams, tame tarpe savo sugyventinei. Nuteistasis A. K. baustas du kartus administracine tvarka už automobilio vairavimą esant neblaiviam bei eismo įvykį, kurio metu buvo partrenktas pėsčiasis pėsčiųjų perėjoje. Prokurorė teigia, jog nurodytos aplinkybės nuteistuosius charakterizuoja neigiamai, kaip linkusius pažeidinėti įstatymus ir nesilaikyti visuomenėje nustatytos tvarkos, ir priešingai nei nurodoma skundžiamame nuosprendyje, nerodo jų pozityvaus elgesio, jų siekio dorai gyventi ir dirbti, ateityje nenusikalsti, taip pat neleidžia daryti išvados apie mažesnį jų pavojingumą. Tai, kad kai kurie nukentėjusieji teismo posėdžio metu atsisakė civilinių ieškinių ir neturėjo pretenzijų dėl jų atžvilgiu naudoto fizinio ar psichinio smurto, nesudaro pagrindo to laikyti išimtine aplinkybe, dėl kurios turi būti švelninama bausmė BK 54 straipsnio 3 dalis pagrindu.

3.3. Prokurorės apeliaciniame skunde taip pat remiamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis baudžiamosiose bylose Nr. 2K-515/2010, Nr. 2K-160/2011, Nr. 2K-150/2014 ir teigiama, jog faktinės bylos aplinkybės neleidžia nei nusikalstamos veikos pavojingumo vertinti kaip daug mažesnio, nei rūšinio tokių nusikalstamų veikų pavojingumo, nei nuteistųjų R. D., K. K., A. K. asmenybes vertinti kaip mažiau pavojingas. Nuteistųjų padaryta nusikalstama veika nebuvo atsitiktinė, vienkartinio pobūdžio, tęsėsi ilgą laiką (dvejus metus) ir nutrūko tik tuomet, kai du nukentėjusieji kreipėsi į Lietuvos ambasadą pagalbos. Šios nusikalstamos veikos vykdymo laikotarpiu į ją buvo įtraukiami vis nauji, socialiai ir materialiai pažeidžiami asmenys, išnaudojami darbui naudojant fizinį ir psichinį smurtą. Be to, viso bylos proceso metu nuteistieji savo kaltės nepripažino (iš dalies kaltę pripažino tik A. K.), savo elgesio neigiamai nevertino, neišreiškė kritiško požiūrio į atliktus veiksmus, nukentėjusiųjų neatsiprašė, neatlygino žalos ir net nebandė jos atlyginti, t. y. nedėjo jokių pastangų pašalinti žalą. Prokurorė atkreipia dėmesį ir į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu, R. D., net ir būdamas suimtas, siekė per kitus asmenis (brolį D. D. ir kt.) susisiekti su nukentėjusiaisiais dėl jam palankių parodymų davimo ar jau duotų parodymų pakeitimo (nukentėjusiųjų A. S., O. N., O. P. Ž. S. parodymai, 2017 m. kovo 20 d. apžiūros protokolas t. 6, b. 1. 89-91)). Šios aplinkybės R. D. neigiamai charakterizuoja, parodo jo požiūrį į baudžiamąjį procesą ir nesudaro pagrindo jo elgesį vertinti kaip pozityvų.

3.4. Prokurorė nesutinka su teismo išvada, jog nuteistųjų padaryti nusikaltimai mažiau pavojingi nei smurtiniai nusikaltimai žmogaus gyvybei, sveikatai, visuomenės saugumui ir pan. Prokurorė teigia, jog vien tai, kad įstatymo leidėjas už šio nusikaltimo padarymą yra numatęs griežtesnes bausmes nei už smurtinius nusikaltimus sveikatai, patvirtina šio nusikaltimo didesnį pavojingumą. Aptariamais nusikaltimais pažeidžiama ne tik asmens laisvė, bet ir beveik visos teisinėje valstybėje įtvirtintos žmogaus teisės ir laisvės. Tai tarptautiniu teisiniu lygmeniu pripažintas nusikaltimas. Lietuva pagal tarptautinius ir Europos Sąjungos teisės aktus yra įsipareigojusi užkirsti kelią prekybai žmonėmis, taip pat įvairioms išnaudojimo formoms, darančioms žalą asmens teisėms, tame tarpe jų išnaudojimui. Nagrinėjamu atveju nukentėjusiųjų atžvilgiu ilgą laiką buvo atliekami smurtiniai veiksmai, be to, jų atžvilgiu buvo naudojamas ir psichinis smurtas, žeminamas jų orumas, pažeidžiama teisė į laisvę (valios laisvę).

3.5. Prokurorė skunde pažymi, jog BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos taikytinos, tik esant pagrindui konstatuoti, kad ilga proceso trukmė yra išimtinė aplinkybė, taip pat įvertinant ir veikų pobūdį, kaltininko asmenybę, bei teisės į įmanomai greitą procesą pažeidimo aplinkybes. Prokurorės nuomone, nagrinėjamoje byloje nėra aplinkybių, kurios leistų konstatuoti nepateisinamai ilgą baudžiamojo proceso trukmę. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos teismų praktikoje baudžiamojo proceso trukmė yra siejama ne su bendra proceso trukme, o su konkrečios bylos aplinkybėmis pernelyg ilga proceso trukme, pažeidžiančia asmens teisę į įmanomai greitesnį procesą.

3.5.1. Prokurorė teigia, jog priešingai nei nurodyta skundžiamame nuosprendyje, nagrinėjama byla laikytina sudėtinga. Byloje nustatytos aplinkybės leidžia konstatuoti, kad padaryti labai sunkus ir sunkus nusikaltimai yra tarptautinio pobūdžio, t. y. kelių valstybių teritorijoje. Nusikaltimus padarė bendrininkų grupė, kurios vieni nariai veikė Lietuvos Respublikos teritorijoje, kiti – Jungtinėje Karalystėje. Tokių veikų ištyrimas yra sudėtingesnis ir ilgesnis procesas, kas, be abejonės, padidina bylos sudėtingumą ir jos trukmę. Bylos sudėtingumą taip pat didina nukentėjusiųjų asmenų skaičius, kurių perduodant baudžiamąją bylą teismui buvo vienuolika. Kiekvieno iš jų asmenybės nustatymas, gyvenamosios vietos suradimas ir iškvietimas apklausai prailgino ikiteisminio tyrimo laiką, kadangi dauguma iš jų patys į policijos pareigūnus nesikreipė. Prekybos žmonėmis bylų sudėtingumą didina ir nukentėjusiųjų asmenų specifika, t. y. socialiai pažeidžiami asmenys, kurie dėl ilgalaikio prieš juos naudoto fizinio, psichinio smurto, nuolatinio žeminimo ir bauginimo, nenori bendrauti su teisėsaugos pareigūnais, dėl baimės vengia duoti parodymus apie juos išnaudojusius asmenis. Todėl tik teisėsaugos pareigūnų ilgalaikio kruopštaus, nuoseklaus ir kantraus darbo rezultate, įgijus šių asmenų pasitikėjimą, galima atlikti byloje nukentėjusiaisiais pripažintų asmenų išsamias apklausas.

3.5.2. Prokurorės nuomone, ikiteisminis tyrimas laikytinas pakankamai sudėtingu dėl tarptautinio vykdytų nusikaltimų pobūdžio, nukentėjusiųjų asmenų skaičiaus ir jų specifikos. Bylos duomenys patvirtina, jog R. D. bylos proceso metu ėmėsi priemonių paveikti nukentėjusiuosius. Be to, 2015 m. rugpjūčio 12 d. pradėjus ikiteisminį tyrimą, R. D. ir K. K. buvo Jungtinėje Karalystėje, todėl Lietuvos teisėsaugos pareigūnams jie buvo nepasiekiami. Ir tik gavus informaciją, kad R. D. grįžta į Lietuvą, 2016 m. sausio 14 d. R. D. buvo sulaikytas. Tuo tarpu K. K. pagal šaukimą neatvyko, su Lietuvos teisėsaugos pareigūnais nesusisiekė, buvo paskelbta jo paieška, išduotas Europos arešto orderis ir tik 2017 m. sausio 13 d. parvežtas į Lietuvą. Prokurorė teigia, jog teisėsaugos pareigūnų veiksmai organizuojant ikiteisminį tyrimą buvo tinkami, o ilgesnį procesą sąlygojo R. D. ir K. K. elgesys proceso metu.

3.5.3. Be to, prokurorė nurodo, jog skundžiamame nuosprendyje nėra aptartos taikytinų procesinių prievartos priemonių pobūdis ir trukmė. Bylos duomenimis, procesinės prievartos priemonės nuteistiesiems buvo taikytos proporcingai kiek tai buvo susiję su sunkaus ir labai sunkaus nusikaltimų išaiškinimu bei kiek to reikėjo baudžiamojo proceso tikslams pasiekti, jų taikymo terminas nebuvo nepagrįstai ilgas.

3.5.4. Apibendrindama prokurorė daro išvadą, jog nurodytų aplinkybių visuma leidžia teigti, kad ilgas nagrinėjamos bylos procesas buvo sąlygotas sudėtingo tarptautinio pobūdžio tyrimo, didelio skaičiaus nukentėjusiųjų, jų specifikos, pačių nuteistųjų elgesio, todėl šio proceso negalima laikyti nepateisinamai ilgu ir išimtine aplinkybe, suteikiančia galimybę švelninti bausmę labiau, nei numatyta įstatymo sankcijų ribose.

4. Nukentėjusiųjų A. S., O. V., L. L., O. N., G. Š., M. Š., M. Š. atstovo advokato apeliaciniame skunde prašoma panaikinti Kauno apygardos teismo 2020 m. kovo 19 d. nuosprendžio dalis dėl R. D., K. K. ir A. K. paskirtų bausmių bei iš dalies tenkintų A. S., O. V., L. L., O. N., G. Š., M. Š. civilinių ieškinių, pareikštų R. D. ir K. K.. R. D., K. K. ir A. K. paskirti bausmes, susijusias su laisvės atėmimu, viršijančias sankcijose nustatytus bausmių vidurkius. Visiškai patenkinti A. S., O. V., L. L., O. N., G. Š., M. Š. pareikštus R. D. ir K. K. civilinius ieškinius.

4.1. Nukentėjusiųjų atstovas, aptardamas BK 61 straipsnio 2 dalies bei BK 54 straipsnio 2 dalies nuostatas, teigia, jog atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamoje byloje nebuvo nustatyta jokių kaltinamųjų atsakomybę lengvinančių aplinkybių (nustatyta viena sunkinanti aplinkybė), ar išimtinį statusą galinčių turėti aplinkybių, išskiriančių padarytas konkrečias nusikalstamas veikas ar kaltinamuosius iš kitų baudžiamųjų bylų, tame tarpe susijusių su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu priverstiniam darbui vergijos ar kitokiomis nežmoniškomis sąlygomis, pirmos instancijos teismas kaltinamiesiems paskyrė aiškiai per švelnias bausmes.

4.2. Nukentėjusiųjų atstovas nesutikdamas su nuteistiesiems skiriant bausmes taikytomis BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatomis, remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis baudžiamosiose bylose Nr. 2K-432/2014, Nr. 2K-186-942/2015, Nr. 2K-204-942/2015 ir nurodo, jog apygardos teismo nurodytos aplinkybės, kad kaltinamieji yra dirbantys, rūpinasi savo šeimos nariais ir nepadarė naujų nusikalstamų veikų, negali būti laikomos išimtinėmis ar ypatingomis. Atstovo nuomone, šios aplinkybės yra absoliučiai įprastos ir niekuo neišsiskiriančios. O tai, kad asmenys nedaro nusikalstamų veikų, yra normali gyvenimiška būklė, o ne ypatingai vertintinos aplinkybės. Nukentėjusiųjų atstovas taip pat akcentuoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamosiose bylose Nr. 2K-457/2008, Nr. 2K-251/2008, Nr. 2K-444/2007, Nr. 2K-7-576/2006 ) ir nurodo, jog spręsdamas dėl švelnesnės nei įstatyme numatyta bausmė skyrimo klausimą, teismas neturėtų kreipti pagrindinį dėmesį į kaltinamųjų asmenybes (kaltinamieji dirba), šeiminę padėtį (rūpinasi savo šeimos nariais), kaltinamųjų elgesį po nusikalstamų veikų padarymo (kaltinamieji nepadarė naujų nusikalstamų veikų). Nukentėjusiųjų atstovas pažymi, jog nagrinėjamu atveju nuteistieji padarė tyčinius sunkius ir labai sunkius nusikaltimus, nusikaltimai buvo vykdomi ilgą laiką (apie 30 mėnesių), nusikalstamos veikos kartojosi, buvo pabaigtos, nusikaltimai padaryti dėl savanaudiškų paskatų, nusikaltimų darymo metu buvo išnaudojami pažeidžiami asmenys, jų skaičius didelis, be to, nuteistieji neprisipažino padarę nusikalstamas veikas, nesigailėjo dėl jų padarymo ir neigė savo veiksmais padarytą žalą, taip pat buvo nustatyta nuteistųjų atsakomybę sunkinanti aplinkybė. Apelianto nuomone, jeigu šioms aplinkybėms pirmos instancijos teismas būtų suteikęs vienodą reikšmę kaip ir toms, kuriomis grindė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymą, būtų akivaizdu, jog aplinkybės, lemiančios griežtesnių bausmių taikymą nuteistiesiems svarbesnės nei tos, kurios siejamos su švelnesnių bausmių skyrimu.

4.3. Nukentėjusiųjų atstovas daro išvadą, jog nurodytos aplinkybės patvirtina, kad apygardos teismas visiškai nepagrįstai R. D., K. K. ir A. K. atžvilgiu taikė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir dėl to paskyrė neabejotinai netinkamą, aiškiai per švelnią, neatitinkančią padarytų nuskalstamų veikų sunkumo, bausmės rūšį.

4.4. Nukentėjusiųjų atstovas taip pat atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamoje byloje neabejotinai nustatyta, jog nuteistieji, siekdami savo nusikalstamiems tikslams pasiekti, nukentėjusiųjų atžvilgiu nuolat naudojo fizinį smurtą ir psichologinę prievartą. Akivaizdu, jog pirmos instancijos teismas netinkamai įvertino paties nustatytas bylos aplinkybes spręsdamas dėl nuteistiesiems skiriamų bausmių, jų rūšies. Be to, atstovas pažymi, jog byloje surinkti duomenys patvirtina, kad nuteistieji dar iki nusikalstamų veikų padarymo turėjo visas nukentėjusiuosius išnaudoti reikalingas priemones, žinias, nusistovėjusią išnaudojimo sistemą. Nuteistiesiems nekilo jokių sunkumų neteisėtai elgiantis prieš nukentėjusiuosius, nekilo poreikis sugalvoti kaip toliau elgtis tam, kad tęsti nuskalstamus veiksmus siekiant sau palankių savanaudiškų tikslų. Priešingai, bylos duomenimis nustatyta, kad nusikalstamų veikų darymo laikotarpiu nuteistiesiems buvo iškilę kitokio pobūdžio sunkumai – buvo vis sunkiau rasti naujus asmenis, nes buvo pakankamai plačiai pasklidusios žinios apie tai, kad nuteistieji išnaudoja atvežamus iš Lietuvos asmenis ir daug kas vykti į Didžiąją Britaniją nenorėjo. Nukentėjusiųjų atstovo nuomone, nurodytos aplinkybės patvirtina, jog nuteistieji aptariama nusikalstama veikla užsiėmė ilgą laiką, ši nusikalstama veikla buvo gyvenimo būdas, pastovus ir ilgalaikis pragyvenimo šaltinis.

4.5. Nukentėjusiųjų atstovas taip pat nurodo, jog nagrinėjamoje byloje, priešingai nei konstatuota skundžiamame nuosprendyje, nėra duomenų, jog ikiteisminio tyrimo metu buvo padaryti kokie nors nepateisinami procesiniai delsimai, šios aplinkybės nekonstatavo ir apygardos teismas. Be to, nėra nustatyta, jog bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme užtruko nepagrįstai ilgai. Apelianto nuomone, užsitęsusį bylos procesą lėmė objektyvios priežastys – padarytų nusikalstamų veikų mastas bei kiekis, į nusikalstamas veikas įtrauktų asmenų skaičius, nusikalstamų veikų padarymas užsienio valstybėse bei apklausiamų asmenų buvimas užsienyje.

4.6. Nukentėjusiųjų atstovo nuomone, nuteistiesiems turėtų būti paskirtos didesnės nei sankcijos vidurkis bausmės.

4.7. Be to, nukentėjusiųjų atstovo nuomone, atsižvelgiant į tai, kad prieš nukentėjusiuosius buvo naudojamas fizinis ir psichologinis smurtas, nukentėjusieji buvo išnaudojami siekiant kuo didesnio pelno, ilgą laiką gyveno nežmoniškomis sąlygomis ir buvo verčiami kiekvieną dieną patirti sunkius išgyvenimus, dėl ko jiems pablogėjo fizinė ir psichinė sveikata, nukentėjusiųjų civiliniai ieškiniai (išskyrus L. L. ieškinį K. K. atžvilgiu) turi būti patenkinti visiškai.

5. Nuteistojo R. D. apeliaciniame skunde prašoma Kauno apygardos teismo 2020 m. kovo 19 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį – jį išteisinti nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių. Šio prašymo netenkinus, nuteistasis R. D. prašo Kauno apygardos teismo 2020 m. kovo 19 d. nuosprendį dalyje dėl 4 000 GBP konfiskavimo pakeisti ir šias lėšas grąžinti jų tesėtai savininkei S. R. (D.).

5.1. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, nuteistasis R. D. teigia, jog skundžiamame nuosprendyje neatskleisti BK 147 straipsnio 1, 2 dalyse nurodytų nusikalstamų veikų požymiai, be to, apygardos teismas savo išvadų dėl BK 147 straipsnio 2 dalies taikymo nepagrindė bylos duomenimis, kurie suteiktų pagrindą tinkamai kvalifikuoti veiką.

5.2. Aptardamas BK 147 straipsnio 1 dalies, 2 dalies nuostatas bei cituodamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamosiose bylose Nr. 2K-13-719/2020, Nr. 2K-13-719/2020, nuteistasis taip pat teigia, jog skundžiamame nuosprendyje nėra nustatyti nei objektyvieji, nei subjektyvieji šios nusikalstamos veikos požymiai.

5.3. Apeliantas nurodo, kad apygardos teismas nepagrįstai jo veiksmuose nustatė nusikalstamos veikos (prekyba žmonėmis) požymius, nes jis jokių sandorių, kurių objektas būtų buvęs nors vienas iš nukentėjusiųjų ir kuriais būtų siekiama išnaudoti nors vieną iš nukentėjusiųjų, nesudarė. Kiekvienu atveju asmenys patys apsisprendė laisva valia, kad nori važiuoti dirbti į Jungtinę Karalystę, t. y. jiems R. D. siūlė padėti įsidarbinti, nes jo darbovietėje trūko darbuotojų, o jie su jo (R. D.) siūlomomis sąlygomis sutiko. Visi nukentėjusieji pripažino, kad jiems buvo paaiškinta, jog už kelionę bus sumokėta, tačiau tą sumą teks iš pirmo darbo užmokesčio grąžinti, be to, kad iš darbo užmokesčio teks mokėti už gyvenamąjį būstą. Ginčas kilo tik dėl darbo užmokesčio, tačiau toks nesutarimas jokiu būdu negali patvirtinti, kad jis (R. D.) atliko prekybos žmonėmis ar priverstinio darbo nusikalstamus veiksmus.

5.4. Apeliantas skunde taip pat remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-43-942/2016 ir nurodo, jog apygardos teismas nepagrįstai jį pripažino atlikus verbavimo veiksmus, nes neatskleidė verbavimo požymio turinio ir jo nedetalizavo. Nuteistasis nesutinka su teismo išvada, jog jis pasinaudojo asmenų pažeidžiamumu ir panaudojo apgaulę. Aptardamas pasinaudojimo nukentėjusiųjų pažeidžiamumu sąvoką bei kasacines nutartis baudžiamosiose bylose Nr. 2K- 290/2014, Nr. 2K-432/2014, Nr. 2K-43-942/2016, Nr. 2K-173-693/2018, Nr. 2K-288-648/2018, Nr. 2K-156-699/2018, nuteistasis teigia, jog skundžiamame nuosprendyje neatskleista, kokio amžiaus buvo nukentėjusieji, kurie neva buvo pažeidžiami dėl jauno amžiaus. Be to, teismas nenustatė kiekvieno iš nukentėjusiųjų asmeninės situacijos, jų ekonominės ir socialinės padėties ypatingo sudėtingumo, o tik nurodė, jog jų materialinė padėtis buvo bloga, nes jie neturėjo lėšų sumokėti kelionės į Jungtinę Karalystę išlaidas. Tuo tarpu nukentėjusysis L. L. savo turtinės padėties nevertino kaip blogos, 2016 m. sausio 15 d. apklausos metu nurodė, kad ji buvo sunkoka, nes turėjo paskolą ir norėjo ją greičiau atiduoti, todėl pats kreipėsi į pažįstamą žmogų Tautvydą, prašydamas priimti jį į darbą skrajučių nešiotoju. Pastarojo nukentėjusiojo atžvilgiu nebuvo atliekami jokie įtikinėjimo ar įkalbinėjimo veiksmai, kuriuos būtų galima traktuoti kaip verbavimą. Nukentėjusysis O. N. dirbo, todėl jo turtinė padėtis negali būti vertinama kaip sunki ar tokia, kad jis nebūtų turėjęs pasirinkimo laisvės (vykti ar nevykti į Jungtinę Karalystę).

5.5. Nuteistasis atkreipia dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-13-719/2020, kurioje išaiškinta, jog aplinkybė, kad nukentėjusysis, siekdamas pagerinti savo finansinę situaciją, ieškojo darbo, dar nereiškia, kad jo padėtis buvo tokia sunki ar beviltiška, dėl kurios jis nebūtų turėjęs jokio kito pasirinkimo, kaip tik priimti nuteistojo pasiūlymą. Apelianto nuomone, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo manyti, kad jis (R. D.) ieškojo sunkiomis sąlygomis gyvenančių asmenų, kuriuos būtų galima išnaudoti priverstiniam darbui, juolab, byloje nėra duomenų, kad nuteistajam dar iki susitarimo su nukentėjusiaisiais buvo žinomas jų pažeidžiamumas dėl itin sunkios ar beviltiškos ekonominės ar socialinės situacijos ir, kad ta situacija jis pasinaudojo. Apeliantas nesutinka su teismo išvada, jog nukentėjusieji neturėjo jokio kito priimtino pasirinkimo, kadangi jie (nukentėjusieji) galėjo likti Lietuvoje ir čia ieškoti darbo. Nuteistasis taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad kaltininkas ne tik turi suvokti tam tikrą nukentėjusiojo pažeidžiamumą ir juo pasinaudoti, bet ir tas požymis turi būti objektyviai bylos duomenimis nustatytas ir individualizuotas.

5.6. Nuteistasis, skunde cituodamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-344-942/2016, kurioje aptarta apgaulės sąvoka, teigia, jog nukentėjusiųjų valia palaužta nebuvo, jie nebuvo ir apgauti – jis (R. D.) nurodė visas realias aplinkybes apie būsimas darbo sąlygas, nukentėjusieji patys apsisprendė, kad nori dirbti tokį darbą ir dėl to sutiko vykti. Nuteistasis viso bylos nagrinėjimo metu nuosekliai tvirtino, jog byloje nukentėjusiaisiais pripažintų asmenų vykti į Jungtinę Karalystę išnaudojimo tikslais neverbavo, minėtieji asmenys patys jį (R. D.) ir kitus nuteistuosius susirado, į Jungtinę Karalystę vyko savo noru. R. D., tarpininkaudamas įdarbinimo procese, apmokėjo jų kelionės išlaidas, išnaudoti nukentėjusiuosius priverstiniam darbui neketino ir jų neišnaudojo, nes pats dirbo tą patį darbą. Visi nukentėjusieji paaiškino, jog žinojo, kad išlaidas už kelionę turės grąžinti, kad apgyvendinimas bus atskaitomas iš atlyginimo.

5.7. Be to, nuteistasis nurodo, jog skundžiamame nuosprendyje nėra atskleista, kokiais būdais jis (R. D.) atliko nusikalstamą veiką – asmenų gabenimą, nes nukentėjusieji nebuvo nuo jo priklausomi – jie laisva valia sutiko, kad jis apmokėtų jų kelionės išlaidas, kurias turėjo grąžinti gavę darbo užmokestį. Jeigu asmenų tokios sąlygos būtų netenkinę, jie laisva valia, kuri jokiais būdais nebuvo palaužta, galėjo nuspręsti nevykti į Jungtinę Karalystę arba nuvykus – siūlomo darbo nedirbti.

5.8. Nuteistasis taip pat nesutinka su teismo išvada, jog nukentėjusiųjų valia buvo palaužta panaudojus fizinį smurtą ar grasinimus ir atimant galimybę priešintis paėmus asmens tapatybę patvirtinančius dokumentus. Apelianto nuomone, šie nurodyti veiksmai nepatenka į nusikalstamos veikos dėl prekybos žmonėmis sudėtį. Jie priskirtini kitai nusikalstamai veikai – išnaudojimo priverstiniam darbui, kurios padarymu jis taip pat pripažintas kaltu.

5.9. Nuteistasis pažymi, jog nei verbavimo veiksmuose, nei gabenimo veiksmuose apygardos teismas nenurodė, jog R. D. naudojo fizinį smurtą ar grasinimus. Šie požymiai yra plačiai aptariami teismų praktikoje, nes yra naudojami kitų nusikalstamų veikų sudėtyse. Nuteistasis taip pat pažymi, jog nustatant šiuos BK 147 straipsnyje nurodytus nusikalstamos veikos padarymo būdus, svarbu nustatyti, jog jie padaryti siekiant išnaudoti žmogų viena iš BK 147 straipsnyje nurodytų formų. Nenustačius tokio tikslo, veikos kvalifikavimas pagal minėtą straipsnį negalimas, o smurtas, grasinimai ar kitoks atėmimas galimybės priešintis turėtų būti kvalifikuojami kaip atskiros veikos (pvz., sveikatos sutrikdymas, grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą arba žmogaus terorizavimas ir t. t.). Taigi, nors paties fizinio smurto faktas A. S. atžvilgiu ir buvo nustatytas, savaime tai nesuteikia pagrindo veiką kvalifikuoti kaip prekybą žmonėmis ir daryti išvadą, jog smurtas buvo naudojamas, siekiant suvaržyti nukentėjusiojo laisvę.

5.10. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, jog prekybos žmonėmis sudėtis apima daug įvairių požymių, kuriuos būtų galima kvalifikuoti kaip atskiras nusikalstamas veikas. Galiojanti norma apima tokius nusikaltimus kaip neteisėtas laisvės atėmimas (BK 146 straipsnis), sveikatos sutrikdymai (BK 135-140 straipsniai, išskyrus BK 135 straipsnio 2 dalį), grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą (BK 145 straipsnis), žmogaus veiksmų laisvės varžymas (BK 148 straipsnis). Visos šios veikos atitinka atskirus prekybos žmonėmis požymius, tačiau nėra tokios pavojingos kaip prekyba žmonėmis. Todėl teismai prekybos žmonėmis bylose turėtų itin kruopščiai įvertinti ir byloje surinktų įrodymų visuma motyvuotai pagrįsti, ar šios veikos yra prekybos žmonėmis požymiai, ar turi būti kvalifikuojamos kaip savarankiškos veikos, pagal kitus BK straipsnius. Be to, prekybos žmonėmis nusikaltimo sudėtis priskiriama prie formaliųjų ir jos baigtumo momentas siejamas ne su padariniais, bet su veika, t. y. su vienu iš anksčiau aptartų sandorių sudarymu. Taigi ši norma, nustatanti baudžiamąją atsakomybę už įvairius sandorius, sudarančius prielaidas išnaudoti žmogų, neapima paties išnaudojimo. Baudžiamasis kodeksas atskirai nustato atsakomybę už tokias išnaudojimo formas kaip pelnymasis iš kito asmens prostitucijos (BK 307 straipsnis) ar išnaudojimas priverstiniam darbui ar paslaugoms (BK 147¹ straipsnis). Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, tuo atveju, kai padaromi nusikaltimai prekyba žmonėmis ir pelnymasis iš kito asmens prostitucijos, veikos turėtų būti kvalifikuojamos kartu (kaip realioji sutaptis) pagal BK 147 ir BK 307 straipsnius (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje baudžiamojoje byloje Nr. 2K- 487/2014). Analogiška situacija galima, kai yra nustatomi prekybos žmonėmis ir išnaudojimo priverstiniam darbui ir paslaugoms veikų požymiai. Tačiau išnaudojimas priverstiniam darbui ir paslaugoms, už kurį nustatyta baudžiamoji atsakomybė BK 147¹ straipsnyje, gali būti kvalifikuojama atskirai. Nuteistasis pažymi, kad atskiri prekybos žmonėmis požymiai yra labai panašūs į kitų savarankiškų nusikalstamų veikų požymius ir tam, kad nebūtų padaryta kvalifikavimo klaidų, visais atvejais būtina tiksliai atriboti šias veikas ir nustatyti visus jų kvalifikavimui reikšmingus elementus, įvertinti, ar buvo padaryta pati prekybos žmonėmis veika, ar padarytos kitos – savarankiškos nusikalstamos veikos, už kurias baudžiamoji atsakomybė numatyta kituose straipsniuose.

5.11. Apeliantas skunde taip pat cituoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamosiose bylose Nr. 2K-487/2014, Nr. 2K-156-699/2018, Nr. 2K-281-489/2019, kuriose aptarta prekybos žmonėmis nusikaltimo sudėtis. Nurodo, jog viena iš prekybos žmonėmis išnaudojimo formų, aktuali nagrinėjamoje byloje, yra išnaudojimas priverstiniam darbui. Priverstinio darbo sąvoka yra atskleidžiama Tarptautinės darbo organizacijos 1930 m. birželio 28 d. konvencijos Nr. 29 „Dėl priverstinio ar privalomojo darbo” 2 straipsnio 1 dalyje, kurioje nurodyta, jog priverstinis ar privalomasis darbas reiškia bet kokį darbą ar tarnybą, kurių buvo išreikalauta prievarta, grasinant nuobauda ir kurių asmuo nesutiko atlikti sava valia. 2011 m. balandžio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2011/36/ES dėl prekybos žmonėmis prevencijos, kovos su ja ir aukų apsaugos, pakeičianti Tarybos pamatinį sprendimą 2002/629/TVR, dėl priverstinio darbo sąvokos taip pat nurodyta paminėta konvencija. Be to, šios direktyvos 2 straipsnio 4 dalyje priverstinio darbo sąvoka praplėsta, nurodant, kad asmens sutikimas dirbti neturi reikšmės, jei buvo panaudoti tokie būdai: verbavimas, vežimas, perdavimas, laikymas ar priėmimas, įskaitant tų asmenų kontrolės perėmimą ar perdavimą, grasinant arba panaudojant jėgą ar kitokią prievartą, pagrobiant, sukčiaujant arba apgaule, piktnaudžiaujant padėtimi arba pasinaudojant asmens pažeidžiamumu, duodant arba gaunant pinigų ar naudos siekiant kitą asmenį kontroliuojančio asmens sutikimo, kai šios veikos tikslas yra išnaudojimas. Tačiau svarbu pažymėti, kad prekybos žmonėmis atvejais, gaunant nukentėjusiojo sutikimą, panaudojus išvardytus būdus, yra palaužiama asmens valia. Taigi neteisėtas vertimas žmogų dirbti tam tikrą darbą ar teikti tam tikras paslaugas sietinas su jo laisvės pasirinkimo užsiimti tam tikra veikla varžymu.

5.12. Nuteistasis pažymi, jog jis nuosekliai teigė, kad neturėjo tyčios išnaudoti nukentėjusiuosius priverstiniam darbui nežmoniškomis sąlygomis, t. y. jis (R. D.) pats nesuvokė, jog būsimas darbas (skrajučių išnešiojimas), kurį dirbo kartu su kitais nukentėjusiaisiais, galėtų būti traktuojamas kaip darbas nežmoniškomis sąlygomis, ar, kad tas darbas galėtų būti traktuojamas kaip priverstinis. Nuteistasis R. D. pats buvo darbuotojas, o ne darbdavys, todėl apygardos teismo akcentuota aplinkybė, kad jis (R. D.) nukentėjusiuosius apgavo, nes nenurodė, jog darbas bus nelegalus, yra nepagrįsta.

5.13. Nuteistasis, skunde aptardamas BK 147¹ straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos sudėtį, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamosiose bylose Nr. 2K-13-719/2020, Nr. 2K-228/2014, BK 2 straipsnio 4 dalies, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalies, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalies bei BPK 44 straipsnio nuostatas, nurodo, jog apygardos teismas išvadą, jog R. D. panaudojo A. S. atžvilgiu smurtą, grindė tik nukentėjusiųjų parodymais, kurie yra suinteresuoti dėl neturtinės žalos atlyginimo. Nuteistojo nuomone, 2015 m. rugpjūčio 12 d. specialisto išvadoje nustatytas fizinio smurto A. S. atžvilgiu faktas nepatvirtina aplinkybės, kad smurtą naudojo jis (R. D.), nes niekas smurto panaudojimo momento nematė. Juo labiau, pats A. S. 2015 m. spalio 29 d. apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją paaiškino, jog tą pačią dieną, kai jam į kairę akį trenkė R. D., jam galva į nosį trenkė ir E. (t. 1, b. l. 76-82). Be to, nuteistasis teigia, jog A. S. parodymus, kad jis buvo baudžiamas už skrajučių neišmėtymą, patvirtino tik patys nukentėjusieji arba jų artimieji, girdėję apie tai iš kalbų. Jokie objektyvūs duomenys nepatvirtina ir O. V. versijos, kad apeliantas ją smaugė, kai ji ketino pabėgti prie Lietuvos Ambasados. Nuteistojo nuomone, nukentėjusioji jį apkalbėjo, siekdama neturtinės žalos atlyginimo. Šią O. V. versiją paneigia ir A. S. 2015 m. spalio 29 d. parodymai, kuriuose jis parodė, kad minėtą dieną O. V. smaugė ne R. D., o J. V., keliu žemyn spaudęs O. V. sprandą (t. 1, b. l. 76-82). Apelianto nuomone, jį apkalbėjo ir M. Š., parodęs, jog R. D. jam vieną kartą smogė dėl neišmėtytų skrajučių, bei jo (M. Š.) versiją patvirtinęs G. Š., prieš kurį nuteistasis neva smurtavo net keturis kartus. Apeliantui neįtikinama ir versija, kad jis neva diržu mušė M. Š. ir tai matė O. N. bei A. R. ir I. R.. Nuteistasis nurodo, jog nukentėjusieji gyveno ne vieni, todėl, įvykus smurtui, nukentėjusieji galėjo iškviesti policijos pareigūnus, tačiau pareigūnai nė karto iškviesti nebuvo, o nurodytos versijos iškilo, tik prasidėjus ikiteisminiam tyrimui. Nuteistasis pažymi, jog dėl nukentėjusiųjų darbo pobūdžio (skrajučių nešiojimas) pastarųjų laisvė apribota nebuvo, todėl jie laisvai galėjo kreiptis į policijos pareigūnus ir pranešti, jog jie yra verčiami dirbti nežmoniškomis sąlygomis, t. y. kad jų atžvilgiu yra vykdoma nusikalstama veika. Nuteistasis pažymi ir tai, jog nukentėjusysis A. S., bylą nagrinėjant teisme, pripažino, kad jo laisvė apribota nebuvo, jis tik jautėsi apgautas dėl darbo sąlygų. Šią aplinkybę taip pat patvirtino ir atsisakę civilinio ieškinio O. P. bei Ž. S.. Apelianto nuomone, tokia situacija neatitinka priverstinio darbo ar juo labiau prekybos žmonėmis nusikalstamų veikų sudėčių.

5.14. Nuteistasis nesutinka ir su nukentėjusiųjų parodymais, jog jis (R. D.) neleido naudotis mobiliojo ryšio priemonėmis. Nuteistasis teigia, jog O. P. turėjo galimybę susisiekti su draugais, padėjusiais pakeisti gyvenamąją vietą Jungtinėje Karalystėje. Aplinkybę, kad galėjo išėjęs į darbą susitarti su kitais darbuotojais ir paskambinti į Lietuvą, patvirtino ir A. S. (t. 1, b. l. 91-92). O. V. taip pat patvirtino, jog ji bendravo su seserimi „Skype” programėle. M. Š. parodė, jog iš uždirbamų pinigų pildydavo telefono sąskaitą. Aplinkybę, kad iš nukentėjusiųjų buvo paimti asmens dokumentai, paneigia tai, kad O. P., O. N., G. Š., M. Š., Ž. S., A. R., I. R., liudytojai E. J. ir D. Č. išvyko iš jiems suteiktos gyvenamosios vietos bei atsisakė dirbti skrajučių išnešiotojo darbą.

5.15. Nuteistasis nesutinka su teismo išvada, kad jis kartu su K. K., atliko darbdavių ar vadovų funkcijas. Anot apelianto, ši išvada padaryta, neišsamiai išnagrinėjus visas bylos aplinkybes, pažeidus BPK 20 straipsnio reikalavimus bei rungimosi principą, nes buvo įvertinti tik nuteistąjį kaltinantys įrodymai. Nuteistasis pažymi, jog jis kartu su kitais nukentėjusiaisiais dirbo tą patį skrajučių nešiotojo darbą, todėl nebuvo darbdavys ar vadovas. Pasak apelianto, nukentėjusiųjų parodymus paneigia A. S. mobilaus ryšio telefono įrašas, kuriame K. K. telefono numeris įvardintas kaip „B.“. Nuteistojo nuomone, jeigu jis (R. D.) ir K. K. būtų prekiavę žmonėmis ar organizavę priverstinį darbą, telefono adresatas nebūtų pavadintas maloniu pavadinimu, kuris lietuvių kalba reiškia „B.“. Be to, nuteistasis R. D. nuosekliai teigė, kad buvo įdarbintas bendrovėje „(duomenys neskelbtini)“. Banko sąskaitos išrašas patvirtina, jog minėta įmonė jam (R. D.) iš viso pervedė 4 900 svarų sterlingų. Įmonė užsiima dėvėtų drabužių supirkimu ir būtent šios įmonės skrajutes nešiojo nuteistasis ir kiti jo bendradarbiai. Nors šią aplinkybę dėl apeliantui nežinomų priežasčių įmonės vadovas V. N. paneigė, tačiau nukentėjusioji O. V. 2015 m. rugpjūčio 14 d. apklausos metu paaiškino, kad K. K. buvo atsakingas už rūbų, paaukotų pagal skrajutes, surinkimą, kuriuos perduodavo E..

5.16. Be to, nuteistasis atkreipia dėmesį, jog baudžiamieji įstatymai nepateikia „nežmoniškų darbo sąlygų“ sampratos, todėl ji turėtų būti nustatinėjama individualiai, pagal bylos aplinkybes. Apelianto nuomone, nors skrajučių nešiotojo darbas ir nebuvo fiziškai lengvas, nes tekdavo daug vaikščioti, tačiau nukentėjusieji buvo informuoti, jog dirbs būtent minėtą fizinį darbą – nešios skrajutes. Pats nuteistasis dirbo šį darbą ir nemano, jog šis darbas yra nežmoniškas, nes jį dirba daug asmenų, kurie neturi galimybės dirbti kvalifikuotą ir mažiau fizinių jėgų reikalaujantį darbą dėl savo išsilavinimo ar kvalifikacijos stokos. Nuteistasis taip pat mano, jog nelogiški O. V. parodymai, kad ji kasdien nueidavo 62,38 km, kadangi einant 4 km per valandą greičiu (vidutinis ėjimo greitis) tokį atstumą galima nueiti per 15,59 valandų. Be to, įvertinus šiuos nukentėjusiosios O. V. parodymus su nukentėjusiųjų parodymais, kad jie neturėjo pinigų maistui, būtų neįmanoma kasdien atlaikyti tokį fizinį krūvį, kurį O. V. neva atlaikė daugiau nei pusantrų metų. Apeliantas taip pat atkreipia dėmesį, jog O. V. parodymai prieštarauja A. S. ikiteisminio tyrimo teisėjui 2015 m. spalio 19 d. duotiems parodymams, kuomet jis paaiškino, jog per dieną nueidavo apie 15 km, t. y. užtrukdavo apie 3,75 valandas. Nuteistojo nuomone, šie nukentėjusiojo A. S. parodymai labiau realūs ir atitinka tikrąjį skrajučių nešiotojo darbo krūvį. Be to, jie atitinka ir G. Š. 2016 m. sausio 20 d. parodymus, jog pirmoji jo darbo diena truko apie 5 valandas, vėliau kelias dienas dirbo taip pat, per dieną nueidavo apie 15-20 km. Be to, minėti O. V. parodymai prieštarauja ir jos pačios 2015 m. rugpjūčio 14 d. parodymams, kad per dieną ji nueidavo apie 20 km. Nukentėjusysis M. Š. 2016 m. sausio 22 d. apklausos metu taip pat parodė, jog darbo diena truko apie 6 valandas.

5.17. Nuteistasis nesutinka ir su nuosprendžio išvada, jog nukentėjusiesiems buvo mokamas menkavertis atlyginimas, kurio neužtekdavo netgi maistui. Apeliantas teigia, jog apygardos teismas neįvertino aplinkybės, kad nukentėjusiesiems atlyginimas buvo mokamas atskaičius būsto nuomos mokesčius ir iš dalies dengiant skolą už kelionę, todėl gaunamus pinigus nukentėjusieji galėjo taupyti arba leisti savo asmeniniams poreikiams. Aplinkybė, jog nukentėjusiesiems savaitei neužtekdavo 20-50 svarų sterlingų, patvirtina nukentėjusiųjų nesugebėjimą taupyti ir racionaliai naudoti pajamas (pinigai buvo naudojami alkoholio ar narkotinių medžiagų pirkimui). Nuteistasis viso bylos proceso metu nuosekliai teigė, jog visi darbuotojai gaudavo 70 svarų sterlingų. Šią aplinkybę patvirtino G. Š. bei A. R. ir I. R., ir tik darbo pradžioje užmokestis buvo mažesnis dėl skolos už kelionę. Tuo tarpu nukentėjusieji pripažino, kad jiems ir buvo žadėta apie 80 svarų sterlingų alga per savaitę.

5.18. Nuteistasis daro išvadą, jog apygardos teismas netinkamai kvalifikavo jo veiksmus, o tai neatitinka ne tik Baudžiamojo kodekso paskirties, bet ir pažeidžia principą, jog baudžiamoji atsakomybė yra ultima ratio (paskutinė priemonė).

5.19. Nuteistasis taip pat nurodo, jog sulaikius jį oro uoste buvo paimti 4 145,70 svarai, iš kurių 4 000 svarų priklausė S. R. (D.), kuriuos jis turėjo perduoti jos motinai Z. R.. To padaryti nespėjo, nes buvo sulaikytas policijos pareigūnų. S. R. (D.) pateikė prašymą dėl lėšų grąžinimo, tačiau šis prašymas išspręstas nebuvo.

2. Teismo posėdyje nuteistieji ir jų gynėjai prašė nuteistojo R. D. apeliacinį skundą tenkinti, prokurorės ir nukentėjusiųjų atstovo – atmesti. Prokurorė prašė nuteistojo R. D. apeliacinį skundą atmesti, prokurorės ir nukentėjusiųjų atstovo – tenkinti.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Kauno apygardos prokuratūros skyriaus prokurorės ir nukentėjusiųjų atstovo apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies, nuteistojo R. D. apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl bylos įrodymų vertinimo ir R. D. veikų kvalifikavimo pagal BK 147 straipsnio 2 dalį, BK 147¹ straipsnio 2 dalį

3. Nuteistasis R. D., skųsdamas Kauno apygardos teismo 2020 m. kovo 19 d. nuosprendį, neigia pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes, nesutinka su teismo išvadomis dėl įrodymų vertinimo, nuteistojo kaltumo padarius jam (R. D.) inkriminuotas nusikalstamas veikas ir baudžiamojo įstatymo taikymo. Nuteistasis R. D. laikosi pozicijos, kad neatliko jam pareikštame kaltinime nurodytų nusikalstamų veiksmų ir prašo jį išteisinti. Šis apelianto prašymas nepagrįstas, todėl atmetamas.

4. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą faktiniu bei teisiniu aspektais pagal apeliaciniame skunde apibrėžtas ribas, išanalizavusi byloje surinktus, pirmosios instancijos teisme ištirtus ir patikrintus įrodymus, iš naujo įvertinusi kiekvieną jų atskirai bei jų visumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas R. D. kaltu dėl jam pareikšto kaltinimo prekyba žmonėmis ir išnaudojus juos priverstiniam darbui nežmoniškomis sąlygomis, padarė išvadas atitinkančias faktines bylos aplinkybes ir tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą.

5. Teisėjų kolegija nesutinka su nuteistojo R. D. apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas neišsamiai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, vertino tik nuteistąjį kaltinančius įrodymus, todėl pažeidė rungimosi principą, ir padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių dėl jo kaltės padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Skundžiamas nuosprendis pagrįstas byloje surinktais įrodymais, išvados apie faktines aplinkybes dėl nuteistojo kaltės yra padarytos įvertinus tiek byloje surinktus atskirus įrodymus, tiek jų visetą, ištyrus reikšmingas bylai teisingai išspręsti aplinkybes, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstyti argumentai dėl byloje surinktų įrodymų yra logiški ir neprieštaringi. Vien tik nuteistojo subjektyvus manymas, kad jo gynybinė versija nėra tinkamai paneigta, nesuteikia pagrindo jį išteisinti.

6. Nuteistojo apeliaciniame skunde akcentuojamos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalies, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalies bei BPK 44 straipsnio nuostatos, kuriuose reglamentuojama, kad kiekvienas žmogus, kaltinamas nusikaltimo padarymu, laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas pagal įstatymą, kas reiškia, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, jog šiomis nuostatomis nuteistasis remiasi iš esmės savo teiginiams, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi tik suinteresuotų dėl žalos atlyginimo nukentėjusiųjų parodymais, pagrįsti.

7. Abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų išsklaidyti. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šią baudžiamąją bylą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, priešingai, nei nurodo apeliantas, laikėsi BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatytų nuostatų, jog pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką. Pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai apskųstame nuosprendyje teismo išvados padarytos, nesiėmus įmanomų priemonių nustatyti visas teisingai bylą išspręsti reikšmingas aplinkybes; vertinant įrodymus padarytos klaidos dėl įrodymų turinio, neišdėstyti tinkami teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-483-976/2015). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė aptartų baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis).

8. Nuteistasis R. D. pateikia subjektyvų byloje surinktų įrodymų vertinimą, kuriuo remiantis ir prašo panaikinti apkaltinamąjį nuosprendį. Teismo proceso dalyviai turi teisę teikti pasiūlymus ir reikšti nuomones visais byloje sprendžiamais klausimais, tačiau jie teismui nėra privalomi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014). Proceso dalyvių teismui pateiktų siūlymų dėl įrodymų vertinimo atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad įrodymų visumos reikalavimas nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-509/2010). Deklaratyvūs teiginiai neįpareigoja juos tikrinti. Nukentėjusiųjų asmeninės situacijos, jų ekonominės ir socialinės padėties ypatingo sudėtingumo nedetalizavimas nesuponuoja išvados, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai ištyrė nukentėjusiųjų pažeidžiamumo požymį. Prekybos žmonėmis objektas yra žmogaus laisvė, o išnaudojimo priverstiniam darbui – žmogaus laisvė laisvai pasirinkti darbą. Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Skundžiamame nuosprendyje išdėstytų įrodymų pirmosios instancijos teismui pakako teisingai išspręsti klausimą dėl apelianto kaltės padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Bylos duomenys patvirtina, jog apygardos teismas rėmėsi abejonių nekeliančiais įrodymais. Teismo išvados dėl R. D. kaltumo pagrįstos byloje BPK nustatyta tvarka surinktų ir pirmosios instancijos teisme tinkamai, laikantis BPK 20 straipsnyje, 276 straipsnio 4 dalyje, 290 straipsnyje ir 301 straipsnyje nustatytų reikalavimų, ištirtų ir patikrintų įrodymų visuma. Skundžiamame nuosprendyje, laikantis BPK 305 straipsnio 1 dalies 2–3 punktų reikalavimų, nuosekliai išdėstyti teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai. Remiantis bylos įrodymų visumos analize padarytos bylos faktines aplinkybes atitinkančios logiškos išvados dėl R. D. kaltumo. Taigi, apygardos teismas padarė bylos įrodymais pagrįstą išvadą, kad R. D., laikotarpiu nuo 2013 m. pavasario iki 2015 m. gruodžio mėn., veikdamas bendrininkų grupe, prekiavo žmonėmis (Ž. S., M. Š., O. V., O. N., O. P., G. Š., A. S., M. Š., L. L.) ir išnaudojo juos priverstiniam darbui nežmoniškomis sąlygomis.

9. Byla taip pat išnagrinėta laikantis rungimosi principo. Teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas tiek su R. D., tiek su kitiems nuteistiesiems inkriminuotomis veikomis susijusias aplinkybes, tiesiogiai apklausė kaltinamuosius, liudytojus, nukentėjusiuosius, ištyrė kitus rašytinius bylos įrodymus. Pirmosios instancijos teismui tiesiogiai tiriant įrodymus, R. D. ir kiti nuteistieji turėjo galimybę betarpiškai tyrime dalyvauti, žinoti apklausiamų asmenų duodamų parodymų turinį, užduoti jiems klausimus, dalyvauti, tiriant kitus bylos įrodymus, išsakyti savo poziciją dėl tiriamų įrodymų, reikšti prašymus bei naudotis kitomis jiems suteiktomis teisėmis ir jomis pasinaudojo. Apeliantas nepateikia jokių teiginio dėl rungimosi principo pažeidimo argumentų, o vien tik aplinkybė, kad byloje surinkti duomenys apygardos teismo įvertinti nuteistojo R. D. nenaudai, nelemia aptariamo principo pažeidimo.

10. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, į visų neaiškumų ir netikslumų aiškinimo kaltinamojo naudai principo reikalavimus, teismo teisę ir pareigą vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, paremtą ištirtais įrodymais, teisėjų kolegija neturi teisinių argumentų išvadai, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas faktines bylos aplinkybes ir konstatuodamas R. D. kaltumą dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo, vertino tik nuteistąjį kaltinančius įrodymus, ir tokiu būdu pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį bei rungimosi principo reikalavimus. Vien tik nuteistojo pozicija, kad nukentėjusiųjų parodymais teismas besąlygiškai negalėjo remtis, nes jie turi suinteresuotumą prisiteisti civilinius ieškinius, nesuteikia pagrindo konstatuoti pirmosios instancijos teismo padarytus įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimus.

11. Pirmosios instancijos teismo išvados dėl R. D. kaltės padarius prekybą žmonėmis ir išnaudojus nukentėjusiuosius Ž. S., M. Š., O. V., O. N., O. P., G. Š., A. S., M. Š., L. L. priverstiniam darbui, įskaitant ir priverstinį darbą nežmoniškomis sąlygomis, pagrįstos įrodymais: nukentėjusiųjų A. S., O. V., L. L., G. Š., O. P., O. N., M. Š., Ž. S., A. R., I. R. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, iš dalies liudytojų I. S., E. J., D. Č. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, kurie, vadovaujantis BPK 276 straipsnio 4 dalimi teisiamojo posėdžio metu buvo perskaityti byloje esantiems parodymams patikrinti, taip pat iš dalies liudytojų J. J., L. Š., K. Č. (Baranauskienės) parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, iš dalies nuteistojo A. K. parodymais duotais ikiteisminio tyrimo metu, kuriuos jis patvirtino teisme, asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką protokolų duomenimis, teismo medicinos specialisto išvada apie A. S. padarytus kūno sužalojimus, savanoriško daiktų pateikimo, apžiūros, objektų apžiūros, elektroniniais ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokolų, veiksmų neatskleidžiant savo tapatybės atlikimo protokolo duomenimis, duomenimis, gautais iš Jungtinės Karalystės vykdant teisinės pagalbos prašymą ir kita rašytine bylos medžiaga. Aptarti įrodymai yra patikimi, gauti teisėtais būdais. Šių įrodymų visumos analizė pirmosios instancijos teismui leido daryti pagrįstas išvadas dėl R. D. kaltės ir jo veikų kvalifikavimo pagal BK 147 straipsnio 2 dalį, 147¹ straipsnio 2 dalį.

12. Pagal BK 147 straipsnio 1 dalį (2012 m. birželio 30 d. įstatymo redakcija, galiojusi veikos padarymo laikotarpiu) atsako tas, kas pardavė, pirko, kitaip perleido ar įgijo, verbavo, gabeno ar laikė nelaisvėje žmogų panaudodamas fizinį smurtą ar grasinimus arba kitaip atimdamas galimybę priešintis, arba pasinaudodamas nukentėjusio asmens priklausomumu ar pažeidžiamumu, arba panaudodamas apgaulę, arba priimdamas ar sumokėdamas pinigus, arba gaudamas ar suteikdamas kitokią naudą asmeniui, kuris faktiškai kontroliuoja nukentėjusį asmenį, jeigu kaltininkas žinojo arba siekė, kad nukentėjęs asmuo, nesvarbu, ar jis sutiko, būtų išnaudojamas vergijos ar panašiomis į vergiją sąlygomis, prostitucijai, pornografijai ar kitoms seksualinio išnaudojimo formoms, priverstiniam darbui ar paslaugoms, įskaitant elgetavimą, nusikalstamai veikai daryti arba kitais išnaudojimo tikslais. Minėti objektyvieji prekybos žmonėmis požymiai BK 147 straipsnio dispozicijoje suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, kad būtų padaryta bent viena nurodytų veikų. BK 147 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta kvalifikuota nusikalstamos veikos sudėtis, pagal kurią be kita ko atsako tas, kas šio straipsnio 1 dalyje nurodytą veiką padarė dviem ar daugiau nukentėjusiems asmenims arba veikdamas organizuota grupe. Iš aptartos BK 147 straipsnio sudėties akivaizdu, kad nukentėjusiojo sutikimas nėra lemiamas veikos kvalifikavimui, net jeigu jis yra, nustačius kitus įtvirtintus požymius, kaltininkas atsako pagal šį straipsnį. Tokios pačios pozicijos laikomasi ir formuojamoje kasacinio teismo praktikoje, kurioje, be kita ko, pažymima, kad sutikimas būti išnaudojamam, duotas panaudojant apgaulę, piktnaudžiaujant asmens pažeidžiamumu ar priklausomumu, jau nekalbant apie prievartą ir grasinimus, negali būti laikomas savanorišku (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-344-942/2016).

13. R. D., kaip vienam iš bendrininkų grupės vykdytojui, pagal BK 147 straipsnio 2 dalį inkriminuotas nukentėjusiųjų Ž. S., M. Š., O. V., O. N., O. P., G. Š., A. S., L. L. verbavimas ir gabenimas ir šios veikos padarymo būdai: apgaulės naudojimas, pasinaudojant nukentėjusiųjų pažeidžiamumu dėl jų jauno amžiaus, sunkios materialinės padėties, nuolatinio darbo ir pajamų neturėjimo, turint tikslą juos išnaudoti priverstiniam darbui nežmoniškomis sąlygomis, naudojant fizinį smurtą ir grasinimus. Pirmosios instancijos teismas, priešingai, nei tvirtina R. D. apeliaciniame skunde, tinkamai aiškino ir atskleidė nurodytų BK 147 straipsnio 2 dalyje nustatytų objektyviosios pusės požymių turinį bei teisingai nustatė jų buvimą R. D. nusikalstamuose veiksmuose.

14. Savo esme prekyba žmonėmis yra įvairūs sandoriai, kurių objektas yra žmogus (pardavimas, pirkimas, verbavimas, gabenimas ir kt.) ir kurie sudaromi siekiant išnaudoti tą žmogų. Būtinas šio nusikaltimo požymis ir yra jo priešingumas žmogaus laisvei, siejamas su tam tikru piktavališku poveikiu nukentėjusiajam (prievarta, apgaulė, pasinaudojimas pažeidžiamumu ir kt.), kuris leidžia palenkti šio asmens valią, kontroliuoti ir įtraukti jį į išnaudojimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-173-693/2018). Šie sandoriai negali būti aiškinami remiantis materialiosios civilinės teisės normomis, nes išnaudojamieji sandoriai gali būti paaiškinti tik kaip kito žmogaus kontrolės įgijimas.

15. Nesutiktina su apelianto teiginiais, jog byloje nepasitvirtino, kad R. D., panaudojant apgaulę bei pasinaudojant nukentėjusiųjų pažeidžiamumu, verbavo ir gabeno nukentėjusiuosius, ir dėl priklausomumo įgavo jų laisvę varžančią kontrolę bei vėliau nukentėjusiuosius išnaudojo priverstiniam darbui nežmoniškomis sąlygomis.

16. Verbavimas kaip veika, įeinanti į prekybos žmonėmis sudėtį, yra specifinė nukentėjusiojo asmens įgijimo forma, pasireiškianti kaltininko veiksmais, kuriais siekiama palenkti kito asmens valią ir perimti jį savo ar kito asmens kontrolėn. Paprastai, kaltininko aktyvūs veiksmai laikomi asmens įkalbinėjimu (skatinimu, raginimu, pažadais, siūlymais), siekiant, kad asmuo pasirinktų tokį elgesio variantą (sutiktų su siūlymu, išvyktų svetur ir kt.), kuris suteiks galimybes vėliau asmenį kontroliuoti, juo manipuliuoti ir išnaudoti. Verbavimas nusikalstamoms veikoms daryti, iš esmės pasireiškia kaltininko pasiūlymais ir pažadais dėl materialinio atlyginimo, nulėmusiais nukentėjusiųjų valios palenkimą bei sprendimą atlikti teisei priešingą veiksmą, t. y. būti išnaudojamiems nusikaltimams daryti ar priverstiniam darbui. Nagrinėjamoje byloje patikimai nustatyta, kad Ž. S., M. Š., O. V., O. N., O. P., G. Š., A. S., L. L. sutiko vykti į Jungtinę Karalystę, tikėdamiesi gauti gerai apmokamą darbą, paveikti R. D. ir K. K., o L. L. – ir A. K. pateiktos informacijos, kad dirbs nesunkų skrajučių išnešiotojų darbą, gaus geras gyvenimo sąlygas, bus apmokėtos kelionės išlaidos.

17. Nukentėjusysis A. S. parodė, kad R. D. ir K. K. įkalbinėjo važiuoti dirbti, sakydami, jog ten jam (A. S.) bus geriau, jis užsidirbs, turės pinigų, R. D. pasakė, kad sumokės už kelionę, bus kur gyventi, dirbs du mėnesius; atvykus į Jungtinę Karalystę, jis buvo apgyvendintas kotedže, kuriame gyveno dar apie 13 asmenų, dirbusių tokį patį darbą (t. 1, b. l. 49-51; t. 11, b. l. 88-92). Nukentėjusioji O. V. parodė, kad 2013 m. socialiniame tinkle ,,Facebook“ susipažino su K. K., per pastarąjį vėliau, kuomet 2013 m. važiavo į Jungtinę Karalystę, susipažino su R. D.; K. K. keletą kartų siūlė atvažiuoti pas jį į Angliją mėtyti reklamines skrajutes, įtikinėjo, kad jai bus gerai, kad pradžioje užsidirbs per savaitę 75 svarus, vėliau daugiau, kad darbo ir gyvenimo sąlygos bus geros; galiausiai O. V. sutikus, buvo sutarta, kad už kelionę į Jungtinę Karalystę sumokės R. D.; ji buvo apgyvendinta nuomojamame name, kuriame gyveno ir daugiau asmenų (t. 1, b. l. 100-102; t. 11, b. l. 93-95). Nukentėjusysis L. L. parodė, kad darbą mėtyti lapukus Jungtinėje Karalystėje jam pasiūlė A. K., su kuriuo susipažino 2015 m. Pastarasis sakė, kad ten viskas bus gerai, už savaitę mokės 200 svarų; dėl darbo taip pat kalbėjo su R. D., jis žadėjo mokėti 200 svarų per savaitę ir sumokėti kelionės išlaidas, kurias reikės atidirbti; Jungtinėje Karalystėje jį pasitiko K. K. ir apgyvendino su kitais asmenimis (t. 1, b. l. 146-149; t. 11, b. l. 144-147). Nukentėjusysis G. Š. parodė, kad darbą Anglijoje jam pasiūlė draugas E. J., kuris pasakojo, kad darbas nešioti reklamines skrajutes, kad atlyginimas geresnis nei Lietuvoje, nukentėjusiajam sutikus, pastarasis su kažkuo pasikalbėjo apie tai telefonu, o po pokalbio pasakė, kad juos rytoj pasiims, kad už kelionę sumokėti nereikės, kad sumokės darbdaviai, o po to pinigus reikės sugrąžinti. Kitą dieną jiems (nukentėjusiajam ir E. J.) susitikus, prie jų privažiavo R. D. ir K. K., po ko G. Š. kartu su E. J. buvo įsodinti į mikroautobusą ir išvažiavo į Jungtinę Karalystę; už kelionę sumokėjo R. D.; Londone buvo apgyvendinti name, kuriame dar gyveno 5 asmenys ir K. K. (t. 1, b. l. 170-174; t. 12, b. l. 17-18). Nukentėjusysis M. Š. parodė, kad darbą nešioti skrajutes jam pasiūlė K. K., žadėjo mokėti 400 svarų į savaitę bei apmokėti kelionės išlaidas; nukentėjusiajam sutikus, K. K. kartu su R. D. nuvežė jį prie mikroautobuso, R. D. sumokėjo už kelionę; atvažiavus į Angliją, buvo apgyvendintas name, kuriame buvo ir K. K. bei R. D. (t. 2, b. l. 21-24; t. 11, b. l. 147-150). Nukentėjusysis O. P. parodė, kad kartu važiuoti į Angliją jam pasiūlė O. N., kuris konkrečiai nieko neaiškino, tik pasakė, kad per savaitę mokės 100 svarų; po kurio laiko jis susitiko su R. D., kuris papasakojo, kad už nuomą mokėti nereikės, už 5 darbo dienas gaus 100 svarų, už kelionę sumokės, o po to atiduos iš uždirbtų pinigų; mikroautobusu atvažiavus į Angliją, buvo apgyvendintas dviejų aukštų name (t. 2, b. l. 48-51; t. 11, b. l. 135-137). Nukentėjusysis O. N. parodė, kad jo giminaitis S. M. pasakė, jog važiuos į Angliją dirbti, mėtyti skrajutes ir pasiteiravo, ar jis pats nežino žmonių, kurie taip pat norėtų tą patį darbą dirbti, sakė, kad darbas nesunkus, už darbo savaitę mokės 100 svarų; nukentėjusysis darbą Anglijoje pasiūlė draugui O. P.; apsisprendus važiuoti dirbti į Angliją, jam (O. N.) paskambino R. D. ir sutarė, kada važiuos į Angliją; R. D. pasakojo, jog darbas Anglijoje bus nesunkus, kad už darbą per savaitę mokės 150 svarų; už kelionę į Angliją sumokėjo R. D. (t. 11, b. l. 131-135). Nukentėjusysis M. Š. parodė, kad gerai apmokamą darbą Anglijoje jam pasiūlė S. M. ir susipažindino su R. D. bei K. K.; išvykimą į Angliją suorganizavo R. D., žadėjo apgyvendinti, apmokėti už pervežimą, o už darbą žadėjo mokėti po 75 svarus į savaitę; atvykęs į Londoną buvo apgyvendintas name (t. 11, b. l. 151-154). Nukentėjusysis Ž. S. parodė, kad darbą Anglijoje jam pasiūlė R. D., sakė, jog atlyginimas už savaitę atskaičiavus mokesčius 75 svarai, mokės už viršvalandžius; prieš išvažiuojant R. D. padengė nukentėjusiojo turėtą skolą (200 Lt), sumokėjo kelionės išlaidas (t. 2, b. l. 167-172; t. 11, b. l. 112-115). Šie faktiniai duomenys neabejotinai, kitaip nei tvirtina R. D. apeliaciniame skunde, patvirtina, kad nuteistieji R. D. ir K. K. patys buvo suinteresuoti, jog nukentėjusieji atvyktų į Jungtinę Karalystę, todėl finansavo jų kelionės išlaidas, suteikė gyvenamąją vietą, žadėdami nesunkų, gerai apmokamą darbą (skirtingiems nukentėjusiesiems nuo 78-80 svarų iki 400 svarų per savaitę). Bylos duomenys, be kita ko, patvirtina, kad iš tiesų nukentėjusieji Jungtinėje Karalystėje dirbo jiems žadėtą – reklaminių skrajučių išnešiotojų darbą, tačiau, kaip nukentėjusieji nurodė, su jais nebuvo sudarytos darbo sutartys, nukentėjusieji dirbo nenormuotas darbo valandas, be laisvų dienų poilsiui ar suteikiant vieną dieną per savaitę, nuteistieji (R. D. ir K. K.) nedavė pinigų nuvykti į darbo vietas, taip pat mokėjo mažesnį atlyginimą, nei buvo žadėta ir žymiai mažesnį atlyginimą nei minimalus darbo užmokestis Jungtinėje Karalystėje, kurio neužteko maistui įsigyti ir pragyvenimui. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, jog netikėti nukentėjusiųjų parodymais, kurie viso proceso metu dėl esminių įvykio aplinkybių sutapo, buvo nuoseklūs ir neprieštaravo kitiems bylos įrodymams, nėra pagrindo. Be to, nukentėjusiųjų parodymus dėl jų įdarbinimo aplinkybių patvirtina elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokoluose užfiksuoti duomenys. Antai 2015 m. rugsėjo 6 d. užfiksuoto pokalbio metu R. D. K. K. pasako: ,,atvažiuoja našlaičiai, už kuriuos jis A. (A. K.) turi sumokėti 250 Eur už 4 našlaičius (t. 5, b. l. 73, 74); 2015 m. rugsėjo 7 d. užfiksuoto pokalbio tarp K. K. ir R. D. metu, pastarasis sako: ,,gerai, tau ketvirtadienį įsodinsiu ,,našlaičių“ (t. 5, b. l. 74); 2015 m. rugsėjo 10 d. užfiksuoto pokalbio metu R. D. K. K. sako, kad ,,našlaičius“ paliko Kaišiadoryse, kad ,,grybai abudu“ (t. 5, b. l. 83, 84); 2015 m. rugsėjo 11 d. užfiksuoto pokalbio metu K. K. R. D. klausia: ,,šiandien laukt tų našlaičių ar rytoj laukt jau?“ (t. 5, b. l. 85); 2015 m. rugsėjo 5 d. užfiksuoto pokalbio metu apie žmonių paiešką darbui Anglijoje R. D. A. K. pasako, kad reikia mažiausiai keturių, kad visi turi būti ,,tokie biedni, našlaičiai“ (t. 5, b. l. 159); 2015 m. rugsėjo 2 d. užfiksuoto pokalbio metu A. K. R. D. praneša, kad turi žmogų, R. D. paklausus, ar jis ,,lochas“, A. K. atsako – taip (t. 5, b. l. 158); 2015 m. spalio 8 d. užfiksuoto pokalbio metu R. D. nenustatytam asmeniui sako, kad ieško ,,kaimiečių“, klausia, ar jis (nenustatytas asmuo) nieko neturi, taip pat pasako, kad paimtų, sumokėtų grynaisiais, suderintų kainą; 2015 m. spalio 15 d. užfiksuoto pokalbio metu R. D. nenustatytam asmeniui sako, kad jis (nenustatytas asmuo) turėtų omenyje, jog ,,kaimiečių“ jam reikia visuomet, kad reikia žmonių iš kaimų, tokių visokių ,,latrų“, iki trisdešimties metų amžiaus, gali būti iki trisdešimt penkerių, gali būti girtuokliai, ,,bomžai“, kad daug eiti galėtų (t. 5, b. l. 182, 183). Aptartos aplinkybės neprieštarauja tam, kad būtent nuteistasis R. D. (kartu su K. K.) tiesiogiai ar per kitus asmenis kvietė nukentėjusiuosius vykti dirbti į Jungtinę Karalystę ir buvo suinteresuotas tokius žmones surasti, kad, įkalbinėdamas nukentėjusiuosius vykti užsidirbti pinigų, R. D. nesiruošė jiems užtikrinti gerai apmokamą darbą, nuslėpė, jog nurodyta parama (kelionės išlaidų apmokėjimas, aprūpinimas gyvenamąja vieta) nukentėjusiuosius privers tapti finansiškai priklausomus, o nuteistasis, siekdamas juos išnaudoti priverstiniam darbui, įgis šių asmenų priklausomumą ir jų laisvę varžančią kontrolę. Akivaizdu, kad nuteistasis R. D. naudojo apgaulę, siekdamas savo nusikalstamų tikslų – įgyti nukentėjusiųjų laisvę varžančią kontrolę, o vėliau juos išnaudoti priverstiniam darbui nežmoniškomis sąlygomis. Taigi, apeliacinio skundo argumentai, kad nuteistasis siūlė nukentėjusiesiems padėti įsidarbinti Jungtinėje Karalystėje, kad visi nukentėjusieji sutiko su siūlomomis darbo sąlygomis ir apsisprendė laisva valia, prieštarauja pirmosios instancijos teismo ištirtiems įrodymams ir paties nuteistojo atliktiems veiksmams, susijusiems su vertimu, panaudojant fizinį smurtą, ir grasinimus dirbti nukentėjusiesiems nepriimtinomis, nežmoniškomis sąlygomis.

18. Pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad nukentėjusieji buvo įkalbėti – užverbuoti vykti į Jungtinę Karalystę prieš juos panaudojant apgaulę. Apgaulė BK 147 straipsnio prasme – tai tyčinis žmogaus suklaidinimas, siekiant, kad šis dėl suklydimo savo noru elgtųsi pagal kaltininko pageidavimą. Apgaulė kaip prekybos žmonėmis požymis gali pasireikšti netikrų žinių pranešimu ar tiesos nutylėjimu. Prekybos žmonėmis auka gali būti suklaidinama dėl visko, kas su ja daroma (pvz., teigiama, kad ji vežama dirbti fabrike ar ir pan., o iš tikrųjų yra gabenama išnaudoji nusikalstamoms veikoms daryti, priverstiniam darbui ir pan.), arba tik dėl tam tikrų aplinkybių (pvz., ji žino, kad gabenama dirbti, tačiau pameluojama dėl darbo sąlygų, atlyginimo dydžio, poilsio trukmės ir pan.). Apgaulė dėl būsimo darbo ir jo sąlygų paprastai yra požymis, bylojantis apie prekybą žmonėmis, kai aukos išnaudojimas yra pridengtas savotišku aukos ir kaltininko susitarimu. Taigi, apgaulė kaip poveikio aukai priemonė yra būdinga „savanoriškos vergijos“ byloms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-43-942/2016). Iš pirmiau aptartų nukentėjusiųjų parodymų matyti, kad jiems nebuvo atskleista, jog jie vežami į Jungtinę Karalystę išnaudoti priverstiniam darbui nežmoniškomis sąlygomis. Nukentėjusiesiems buvo žadamas nesunkus, gerai apmokamas darbas, kelionės išlaidų apmokėjimas, apgyvendinimas, ir tai buvo esminės aplinkybės, nulėmusios nukentėjusiųjų apsisprendimą vykti į Jungtinę Karalystę.

19. Asmens gabenimas suprantamas kaip asmens transportavimas iš vienos vietos į kitą, tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų, žinant, kad asmuo ten bus išnaudojamas. Be to, gabenimu laikomi ir tie atvejai, kai kaltininkas pats asmeniškai fiziškai aukų negabena, tačiau asmens judėjimas yra iš anksto suplanuotas ir nulemtas kaltininko veiksmais ir jo tyčios turiniu. Bylos duomenimis nustatyta, kad visų nukentėjusiųjų materialinė padėtis buvo bloga, nukentėjusieji nedirbo, kai kurie turėjo skolų ir vykimui į Jungtinę Karalystę pinigų neturėjo, todėl visais atvejais išlaidas už nukentėjusiųjų kelionę į Jungtinę Karalystę mokėjo R. D. ir K. K.. Visi nukentėjusieji nurodė, jog sutartą dieną R. D. arba K. K. buvo paimami ir įsodinami į mikroautobusą, važiuojantį į Jungtinę Karalystę, vairuotojams nurodant nuvežti nukentėjusiuosius tiksliai į nurodytą vietą, t. y. prie gyvenamojo namo, kuriame jie būdavo apgyvendinami. Šias aplinkybes patvirtina ne tik nukentėjusiųjų, bet ir pačių nuteistųjų R. D. ir K. K. parodymai. Aplinkybes dėl žmonių gabenimo patvirtino ir liudytoja K. Č. (buvusi B.), kuri nurodė, kad R. D. prašymu jos bendrovės vairuotojai vežė žmones iš Lietuvos į Angliją, kur už jų nuvykimą sumokėdavo asmenys, kurie juos pasitikdavo (t. 12, b. l. 16-17). Nuteistasis R. D. žinojo, kad nukentėjusieji vėliau bus kontroliuojami ir išnaudojami priverstiniam darbui nežmoniškomis sąlygomis. Taigi, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje inkriminuotas gabenimas atitinka BK 147 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymius.

20. Priešingai, negu nurodyta apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, padarė pagrįstą išvadą, kad R. D., siekdamas nustatytų nusikalstamų tikslų, kaip valios palenkimo būdu, pasinaudojo šioje byloje nukentėjusiais pripažintų asmenų Ž. S., M. Š., O. V., O. N., O. P., G. Š., A. S., M. Š., L. L. pažeidžiamumu dėl jų jauno amžiaus, sunkios materialinės padėties, nuolatinio darbo ir pajamų neturėjimo, žemo išsilavinimo ir užsienio kalbos nemokėjimo. Pagal teismų formuojamą praktiką pažeidžiamumas – tai padėtis, kai asmuo neturi kito priimtino pasirinkimo, todėl priima prekeivio žmonėmis sąlygas. Pažeidžiamumą apibūdina vienas ar keli tokios padėties požymiai: sunki materialinė padėtis; mažametystė ar nepilnametystė; jaunystė (pagal Lietuvos Respublikos jaunimo politikos pagrindų įstatyme pateiktą „jauno žmogaus“ sąvoką, jaunas žmogus – tai asmuo iki 29 metų); menkas išsilavinimas; socialinių įgūdžių stoka; būdas ištrūkti iš skurdo ar kitos sudėtingos ekonominės, socialinės situacijos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-156-699/2018). Bylos duomenimis, nė vienas nukentėjusysis nemokėjo anglų kalbos, nukentėjusysis A. S. turėjo 7 klasių išsilavinimą, dirbo atsitiktinius darbus, augino du mažamečius vaikus, šeimoje daugiau niekas nedirbo, įvykio metu buvo 28 metų amžiaus; nukentėjusioji O. V. turėjo 12 klasių išsilavinimą, nedirbo, gyveno su seserimi, kuri ją (O. V.) išlaikė, tėvai mirę, įvykio metu buvo 26 metų amžiaus; nukentėjusysis L. L. turėjo 12 klasių išsilavinimą, dirbo, buvo pasiėmęs paskolą, įvykio metu buvo 20 metų amžiaus; nukentėjusysis G. Š. turėjo 12 klasių išsilavinimą, nedirbo, šeimoje dirbo tik mama, įvykio metu buvo 18 metų amžiaus; nukentėjusysis M. Š. mokėsi profesinio mokymo centre, 3 kurse, nedirbo, įvykio metu buvo 19 metų amžiaus; nukentėjusysis O. P. turėjo 9 klasių išsilavinimą, nedirbo, išlaikė tėvai, įvykio metu buvo 21-22 metų amžiaus; nukentėjusysis O. N. turėjo 11 klasių išsilavinimą, dirbo, vienintelis išlaikė šeimą, įvykio metu buvo 19 metų amžiaus; nukentėjusysis M. Š. gyveno su tėvais, šeimoje dirbo tik mama, turėjo 10 klasių išsilavinimą, įvykio metu buvo 22 metų amžiaus; nukentėjusysis Ž. S. turėjo profesinį išsilavinimą, nedirbo, turėjo skolų, įvykio metu buvo 29 metų amžiaus. Taigi, akivaizdu, kad dėl nelengvos materialinės padėties, socialinių įgūdžių neturėjimo, jauno amžiaus nukentėjusiesiems buvo apsunkinta galimybė atsisakyti siūlymo atvykti į Jungtinę Karalystę užsidirbti pinigų. Byloje, remiantis pačių nukentėjusiųjų parodymais, nustatyta, kad priežastis, dėl kurios jie sutiko vykti į užsienį užsidirbti, buvo susijusi būtent su jų sunkia materialine padėtimi. Tai, apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos vertinimu, patvirtina jų pažeidžiamumą, kuriuo pasinaudojęs R. D. pats ar per kitus asmenis juos ir palenkė priimti sprendimą vykti į Jungtinę Karalystę. Todėl darytina išvada, kad esant tokiai padėčiai, nukentėjusiems asmenims buvo apsunkinta galimybė atsisakyti siūlymų vykti į Jungtinę Karalystę. Nors nuteistasis apeliaciniame skunde tvirtina, kad jam nebuvo žinomas nukentėjusiųjų pažeidžiamumas dėl nukentėjusiųjų socialinės ir materialinės padėties, tokius jo aiškinimus paneigia R. D. veiksmai, susiję su kelionės išlaidų apmokėjimu, siūlymu suteikti apgyvendinimą, be to, nuteistojo paaiškinimus paneigia ir šiame nuosprendyje jau aptarti elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokoluose užfiksuoti duomenys, iš kurių matyti, jog R. D. darbui Anglijoje ieškojo pažeidžiamų asmenų, įvardindamas juos ,,našlaičiais“, ,,asiliukais“, ,,bomžais“, ,,latrais“, ,,kaimiečiais“. Taigi, akivaizdu, kad nuteistais be jokios abejonės žinojo apie nukentėjusiųjų materialinę ir socialinę padėtį bei tuo naudojosi kaip jų valios palenkimo būdu. Byloje neginčytinai nustatyta, kad R. D. atgabentoms prekybos žmonėmis aukoms užtikrindavo gyvenamąjį plotą į skolą, o paskui juos kartu su K. K. ir kontroliuodavo. Be to, tiek nukentėjusiųjų, tiek ir liudytojų parodymais, kuriuos patvirtina elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokoluose užfiksuoti duomenys apie tai, kad R. D. nurodo, jog naujai atvykusiems žmonėms duoti po 20 eurų savaitei, kad atvykę žmonės visiškai neturi pinigų net maistui (t. 5. b. l. 80-81), nustatyta, kad atgabenti į Jungtinę Karalystę nukentėjusieji visiškai neturėjo pinigų. Esant tokiems faktiniams duomenims, teisėjų kolegija sprendžia, kad R. D. neabejotinai žinojo, jog nukentėjusieji yra pažeidžiami ir tuo kartu su bendrininku naudojosi, siekdamas kad jie būtų išnaudojami.

21. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas taip pat teisingai aiškino ir asmens priklausomumo požymį bei jį tinkamai nustatė pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes. Pasinaudojimas nukentėjusio asmens priklausomumu pasireiškia tuo, kad kaltininkas, darydamas nusikalstamą veiką, piktnaudžiauja nukentėjusio asmens priklausomumu nuo jo, kuris gali susiklostyti giminystės, tarnybos, materialinės priklausomybės ir kitais pagrindais. Priklausomumas turi būti toks, kad nukentėjęs asmuo visiškai ar iš dalies praranda galimybę efektyviai pasipriešinti kaltininko elgesiui. Kaip jau buvo nurodyta šiame nuosprendyje, visi nukentėjusieji neturėjo pinigų kelionei į Jungtinę Karalystę, už jų kelionę sumokėjo nuteistieji (R. D., K. K.). Taigi, jau atvykę į Jungtinę Karalystę nukentėjusieji buvo skolingi nuteistiesiems, be to, bylos duomenimis neabejotinai nustatyta, kad nukentėjusieji neturėjo pakankamai pinigų pragyvenimui Jungtinėje Karalystėje, neturėjo ir gyvenamosios vietos. Būtent R. D. kartu su K. K. suteikė jiems gyvenamąjį plotą, už kurį reikėjo mokėti nuomą, o jų pajamos buvo tik tos, kurias mokėjo minėti nuteistieji. Nukentėjusysis A. S. parodė, kad matė ir girdėjo, jog nuteistieji psichologiškai smurtavo prieš kitus kartu gyvenančius asmenis; atvykus į Angliją, K. K. iš jo ir kitų asmenų paėmė dokumentus, sakė įformins darbo sutartis ir darbas bus legalus; dėl darbo konfliktavo su R. D., kuris prieš jį naudojo smurtą ir neatsiskaitė už darbą; mokamo užmokesčio neužteko pragyvenimui, todėl teko vogti maistą iš parduotuvių, važinėti neteisėtai metro (be bilieto). Nukentėjusioji O. V. parodė, kad 20 svarų atlyginimą į savaitę mokėjo R. D.; asmens tapatybės kortelę iš jos paėmė K. K., pasą – R. D., pastarieji naudojo smurtą, grasino išvaryti, jeigu neišmėtys skrajučių, reikalavo dirbti ir nesuteikdavo išeiginių dienų, dėl nepritekliaus teko vogti maistą, pagalbos užsienyje neturėjo. Nukentėjusysis L. L. parodė, kad pradirbęs savaitę žadėto darbo užmokesčio negavo, nes buvo atskaičiuota už kelionę ir apgyvendinimą; į darbą vykdavo be bilieto, grįžimui namo pinigų neturėjo, pagelbėjo mama. Nukentėjusysis G. Š. parodė, kad atvykęs į Jungtinę Karalystę pinigų neturėjo, valgė ką duodavo kiti darbuotojai, trūkstant maisto, keletą kartų maistą vogė iš parduotuvės; į darbą keldavosi apie 5-6 val., važiuodavo be pinigų su metro, pirmą mėnesį kas savaitę gaudavo po 20 svarų, per mėnesį turėjo gal tris dienas išeiginių, vėliau keturis mėnesius R. D. mokėdavo kas savaitę po 70 svarų; kilus konfliktui dėl sunkių darbo sąlygų, R. D. panaudojo prieš jį smurtą; iš jo buvo paimtas asmens dokumentas, pinigų grįžti namo neturėjo, kreipėsi į ambasadą, jam pagelbėjo brolis (t. 1, b. l. 170-174). Nukentėjusysis M. Š. parodė, kad darbui vadovavo ir 40 svarų atlyginimą į savaitę mokėjo R. D., kuris smurtavo tiek prieš jį, tiek ir prieš kitus dirbusius asmenis; į policiją nesikreipė, nes neturėjo dokumento ir bijojo būti išvarytas, susirasti kitą gyvenamąją vietą neturėjo galimybės. Nukentėjusysis O. P. parodė, kad iš pradžių savaitės uždarbis buvo 30 svarų, vėliau, atidavus skolą už kelionę, – mokėjo 50 svarų atlyginimą; gaunamų pinigų pragyvenimui neužteko, save ribojo, jautė psichologinę įtampą; iš R. D. namų pabėgo padedamas draugo, nes pats pinigų bilietui neturėjo. Nukentėjusysis O. N. parodė, kad atvykęs į Jungtinę Karalystę neturėjo pinigų, iš jo R. D. buvo paėmęs pasą, kurį vėliau grąžino; atskaičius kelionės išlaidas gaudavo 40 svarų į savaitę, po kiek laiko mokėjo tik 20 svarų į savaitę; teko vogti maistą, nes neturėjo pinigų maistui; dėl netinkamai atlikto darbo R. D. prieš jį smurtavo; dėl patirto smurto, apgavysčių ir pinigų nemokėjimo pabėgo į Lietuvą. Nukentėjusysis M. Š. parodė, kad už darbą R. D. jam mokėjo 20, 40 svarų į savaitę; mokamo užmokesčio nepakako maistui, pragyvenimui, todėl vogė maistą, batus; nuteistieji prieš jį smurtavo, grasino, mušė ranka, diržu, laidu; neapsikentęs sunkaus darbo, smurto, nepritekliaus, pabėgo. Nukentėjusysis Ž. S. parodė, kad dirbant Jungtinėje Karalystėje darbo sutartis sudaryta nebuvo, iš R. D. patyrė smurtą, pabarimus; ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis Ž. S. taip pat parodė, kad iš pradžių R. D. mokėjo 20 svarų į savaitę, todėl stigo pinigų maistui, pinigus skolinosi, vėliau mokėjo 65-75 svarus į savaitę, sakydamas (R. D.), jog atskaito pinigus už nuomą; į Lietuvą grįžti negalėjo, nes neturėjo pinigų (t. 2, b. l. 133-137). Nukentėjusioji A. R. parodė, kad iš pradžių R. D. jai su mama mokėjo po 70 svarų į savaitę, atlyginimo neužteko, jautė nepriteklių, dėl pinigų stygiaus ribojo maistą, nieko nenusipirkdavo, pinigų nesutaupydavo, vėliau R. D. pradėjo už darbą neprimokėti, sumokėdavo tik 20 ar 30 svarų; A. R. nesutikus su tokiomis darbo sąlygomis, R. D. liepė atidirbti, tačiau išdirbus dvi savaites, pinigų nesumokėjo; bilietus į Lietuvą nupirko giminaičiai; matė, kaip R. D. mušė M. Š. (t. 2, b. l. 177-180). Analogiškas aplinkybes nurodė ir nukentėjusioji I. R. (t. 2, b. l. 188-191). Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į paminėtus nukentėjusiųjų parodymus, padarė pagrįstą išvadą, kad nukentėjusiųjų Ž. S., M. Š., O. V., O. N., O. P., G. Š., A. S., M. Š., L. L. valia buvo palenkta, pasinaudojant jų priklausomumu dėl susidariusių skolų už kelionės išlaidas ir pragyvenimą Jungtinėje Karalystėje, tokiu būdu nuteistajam įgyjant jų laisvę varžančią kontrolę, kuriai nukentėjusieji dėl pažeidžiamumo (sunkios materialinės padėties Jungtinėje Karalystėje dėl mokamo menko darbo užmokesčio, nevienkartinio smurto ir grasinimų, patiriamo psichologinio spaudimo) iš dalies negalėjo efektyviai pasipriešinti kaltininko reikalavimams – dirbti už menką atlygį.

22. Apeliantas teigia, kad nukentėjusiųjų laisvė nebuvo suvaržyta, jie nebuvo uždaryti, naudojosi ryšio priemonėmis, galėjo laisvai judėti. Šis nuteistojo R. D. apeliacinio skundo argumentas nepagrįstas.

23. Pagal nusistovėjusią baudžiamosios teisės doktriną asmens laisvės varžymas apima ir poveikį asmens valios laisvei. BK 147 straipsnio dispozicijoje specialiai yra įtvirtinta nuostata dėl asmens, kuris faktiškai kontroliuoja nukentėjusį asmenį. Tokios kontrolės faktas yra pakankamas konstatuoti, kad buvo pažeista asmens laisvė. Jeigu tokie asmens laisvės suvaržymai susiję su paties sandorio ar asmens išnaudojimo saugumu, to visiškai pakanka teisinei išvadai, jog buvo pažeista asmens laisvė. Asmens laisvės suvaržymas (pažeidimas) gali būti susijęs ne tik su visiška, bet ir daline galimybe pasirinkti savo elgesio variantą.

24. Iš šioje baudžiamojoje byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad nukentėjusiųjų kontrolė prasidėjo jau nuo jų kelionės, juos užverbavus ir gabenant į paskirties vietą. Kaip jau minėta, už visų nukentėjusiųjų kelionę mikroautobusu į Jungtinę Karalystę sumokėjo R. D., kuris, veikdamas kartu su K. K., organizavo ir nukentėjusiųjų įsodinimą į mikroautobusą, o nukentėjusiesiems atvykus į Londoną, juos pasitikdavo patys arba juos pasitikdavo jau ten gyvenę ir dirbę asmenys. Visi nukentėjusieji buvo apgyvendinti R. D. nuomojame name, kuriame jis taip pat gyveno, ir todėl galėjo nukentėjusiuosius kontroliuoti. Nagrinėjamu atveju kontrolės faktą patvirtina ir aplinkybės, nustatytos nukentėjusiųjų parodymais, pagal kuriuos jie neturėjo galimybės rinktis savo elgesio variantų, nes iš jų buvo reikalaujama vykti į darbą nesumokėjus už bilietus, dirbti už menką atlyginimą, priešingu atveju, prieš juos buvo smurtaujama ir jiems grasinama. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino, kad nukentėjusiųjų valios laisvei buvo daromas varžomasis poveikis.

25. Nukentėjusioji O. V. parodė, kad dėl neišmėtytų skrajučių R. D. jai grasino išvaryti iš namų, o K. K. naudojo smurtą; tą dieną prie ambasados, kai ji ketino pabėgti, R. D. ją smaugė. Nukentėjusysis A. S. patvirtino, kad R. D. jo atžvilgiu naudojo smurtą. Nukentėjusioji O. V. patvirtino, kad matė sumuštą A. S., sužinojo, kad jį sumušė R. D. už skrajučių neišmėtymą. Pagarsinus ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus nukentėjusysis M. Š. taip pat patvirtino, kad matė, kaip R. D. mušė A. S. už skrajučių neišmėtymą ir grasino, kad gaus dar, jei nedirbs. Aplinkybes dėl fizinio smurto naudojimo nukentėjusiųjų atžvilgiu patvirtino ir apklausta kaip liudytoja G. Š. mama J. J., kad sūnus jai sakė, jog viršininkai nesivaldo, naudoja smurtą ir prieš jį (G. Š.) buvo naudoję smurtą; sūnus sakė, kad matė kaip mušė A. S.. Kaip liudytojas apklaustas G. Š. brolis L. Š. patvirtino, kad grįžęs į Lietuvą brolis (G. Š.) pasakojo, kad darbdaviai jį ir kitus mušė dėl neišmėtytų skrajučių; kad vieną kartą ir pats gavo taip, kad prarado sąmonę, tuomet pabėgo; be to, matė, kaip sumušė ir A. S.. Apklaustas kaip liudytojas D. Č. taip pat patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kuriuose tvirtino matęs kaip buvo sumuštas A. S.. Pastarojo patirtus sužalojimus patvirtina 2015 m. rugpjūčio 12 d. – 2015 m. spalio 12 d. Valstybinės teismo medicinos specialisto išvada Nr. G2243/15 (02), kurioje nurodyta, kad A. S. padaryta poodinė kraujosruva kairės akies apatiniame voke; sužalojimas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą; sužalojimas padarytas kietu buku daiktu, kuo galėjo būti ranka ir galėjo būti padarytas kelių savaičių bėgyje iki apžiūros, tikėtina liepos mėnesio pabaigoje (t. 1, b. l. 96). Tai, kad prieš nukentėjusiuosius buvo naudojamas smurtas, parodė ir nukentėjusysis M. Š., kad R. D. vieną kartą trenkė jam (M. Š.) dėl neišmėtytų skrajučių; nukentėjusysis be kita ko parodė, kad iš kitų nukentėjusiųjų girdėjo, jog ir jų atžvilgiu buvo naudojamas smurtas, matė jau sumuštus žmones. Šiuos nukentėjusiojo M. Š. parodymus patvirtino nukentėjusysis G. Š., parodęs, kad matė, kaip R. D. smurtavo prieš M. Š. dėl neišmėtytų skrajučių. Nukentėjusysis M. Š. patvirtino aplinkybes apie tai, kad K. K. jį mušė laidu, o R. D. – diržu dėl neišmėtytų skrajučių. Šiuos parodymus patvirtino nukentėjusysis O. N., kuris teigė, jog matė, kaip R. D. diržu mušė M. Š.. Pagarsinus ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus nukentėjusiosios A. R. ir I. R. patvirtino aplinkybes apie tai, kad matė, jog tiek R. D., tiek K. K. mušė M. Š. dėl neišmėtytų skrajučių, kad jis (M. Š.) nesipriešino, kad atrodė nelabai protiškai sveikas, keistai bendravo. Nukentėjusysis G. Š. patvirtino aplinkybes apie tai, kad R. D. jam sudavė kumščiu į veidą dėl neišmėtytų skrajučių, sakė gaus dar, jei neišmėtys; iš viso mušė keturis kartus, o vieną kartą mušė su kėde. Nukentėjusysis M. Š. patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad matė, kaip R. D. su kėde mušė ir spardė G. Š., kaip dar keletą kartų jį mušė dėl neišmėtytų skrajučių, už neišmėtytas skrajutes. Nukentėjusysis O. N. parodė, kad R. D., sužinojęs, jog jis skrajutes išmetė į šiukšliadėžes, už tai naudojo fizinį smurtą – sudavė į šoną, veidą, nugarą, dėl ko liko mėlynės. Šiuos parodymus patvirtino nukentėjusysis O. P., kad O. N. jam pasakojo, kad R. D. jį sumušė dėl neišmėtytų skrajučių. Šiuos parodymus apie tai, kad nukentėjusiesiems buvo grasinta, papildo ir 2016 m. sausio 20 d. objektų apžiūros protokole užfiksuoti duomenys, kurio metu buvo apžiūrėtas socialinio tinklalapio www.facebook.com profilis, kuriuo naudojasi nukentėjusysis G. Š. (,,G. N.”). Apžiūros metu buvo apžiūrėtos susirašinėjimo žinutės tarp „T.“ ir ,,G. N.“ (G. Š.) laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 12 d. iki 2016 m. sausio 14 d, bei žinutės iš „K. N. K. N.“ (K. K.), laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 3 d. iki 2015 m. gruodžio 5 d. ir žinutė iš „R. D.“. Susirašinėjimo žinutėse G. Š. ,,T.” perkeltine prasme nurodo, kad, kai jį pagaus, bus jam blogai; susirašinėjimo žinutėje „K. N. K. N.“ rašo, kad galima gražiai pakalbėti, nes, kai grįš ,,ant švenčių“, tai kalbės negražiai, jeigu neduos telefono numerio; susirašinėjimo žinutėje iš R. D. parašytas tekstas „ką skolininkas gero greit pasimatysim“ (t. 1, b. l. 184-192).

26. Visų šių išdėstytų parodymų pagrindu teisėjų kolegija R. D. apeliacinio skundo argumentus dėl nukentėjusiųjų parodymų vertinimo laiko nepagrįstais ir atmeta. Teisėjų kolegijai nekyla pagrįstų abejonių dėl šių asmenų parodymų teisingumo, nes jie pagrindžia kitų bylos įrodymų patikimumą. Duomenų, kad nukentėjusieji būtų buvę suinteresuoti iškraipyti jiems žinomas faktines aplinkybes, nenustatyta, jie suinteresuotumo ar motyvo apkalbėti nuteistąjį neturėjo. Aplinkybė, kad šioje byloje nukentėjusiaisiais pripažinti O. P. ir Ž. S. atsisakė civilinių ieškinių, niekaip nepatvirtina, jog jie, duodami parodymus, apkalbėjo R. D., tuo labiau, kad asmuo, pareiškęs ieškinį, yra laisvas jo atsisakyti (BPK 112 straipsnio 3 dalis). Tiek O. P., tiek Ž. S. teisminio bylos nagrinėjimo metu patvirtino, kad ikiteisminio tyrimo metu sakė tiesą. Nors O. P. taip pat nurodė, kad jo teisės nebuvo suvaržytos, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad aplinkybė, ar asmuo save laiko prekybos žmonėmis auka, ar ne, neturi jokios įtakos asmens neteisėtų veiksmų, kuriais kėsinamasi į žmogaus laisvę, kvalifikavimui pagal BK 147 straipsnio 2 dalį, nes baudžiamoji atsakomybė už prekybą žmonėmis kyla netgi ir tuo atveju, jeigu asmuo sutinka būti išnaudojamas. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi nukentėjusiųjų parodymais, atmesdamas nuteistojo R. D. poziciją, jog jis fizinio smurto prieš nukentėjusiuosius Ž. S., M. Š., O. N., M. Š., A. S. nenaudojo. Šiame kontekste taip pat atkreiptinas apelianto dėmesys, jog nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta, jog fizinį smurtą jis (R. D.) naudojo ir nukentėjusiosios O. V. atžvilgiu. Taigi apeliacinio skundo argumentai, kad jokie objektyvūs duomenys nepatvirtina O. V. versijos, kad R. D. ją smaugė, yra nepagrįsti, ir plačiau neaptarinėjami.

27. Tai, kad nukentėjusieji iš karto nesikreipė į teisėsaugos pareigūnus dėl prieš juos atliktų nusikalstamų veiksmų, rodo tik tai, kad nuteistojo prieš nukentėjusiuosius vartotas smurtas ir grasinimai, kaip kontrolės, kurios R. D. su savo bendrininku siekė, išraiška, buvo efektyvūs ir padarė jiems poveikį. Nukentėjusieji vengė susitikimo su nuteistaisiais, netgi bylą nagrinėjant teisme.

28. Nagrinėjamu atveju tai, kad nukentėjusiųjų laisvei buvo daromas varžomasis poveikis, patvirtina ir pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, susijusios su nukentėjusiųjų negalėjimu savarankiškai grįžti namo dėl pinigų neturėjimo ir atėmimu asmens dokumentų iš nukentėjusiųjų O. V., A. S., L. L., G. Š. bei M. Š.. Nukentėjusiųjų parodymus, kad iš jų buvo paimti asmens dokumentai, patvirtina elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokole užfiksuoti pokalbiai, kuriuose O. V. K. K. teiraujasi, kada jai R. D. grąžins pasą, į tai K. K. atsako, kad jo dabar nėra Lietuvoje, kad vis tiek jis turės pasą atiduoti ir pats pasisiūlo jį paimti ir perduoti O. V., kai grįš į Lietuvą (t. 5, b. l. 69-70); taip pat užfiksuoti R. D. pokalbiai apie planuojamus paimti dokumentus iš naujai dirbti atvykstančių asmenų, asmens dokumentus įvardinant ,,plastikais“, apie tai, kad jie jau paimti, galimą šių dokumentų neteisėtą panaudojimą; užfiksuotas R. D. pokalbis apie Anglijoje dirbantį L. L., kuris bijo be bilietų važinėti traukiniais, todėl reikia jį išleisti išvykti į namus ir atiduoti jo asmens dokumentą, kadangi dėl jo ateityje gali kilti problemų; pokalbis su K. K., kurio metu jis su R. D. tariasi, ar grąžinti žmonėms ,,plastikus“ (dokumentus), R. D. nurodo, kad dar negrąžinti; pokalbis su O. V. apie jos paso grąžinimą; pokalbis su A. K. dėl L. L. dokumento grąžinimo ir leidimo išvykti į namus (t. 5, b. l. 91-93). Taigi, byloje esantys duomenys neabejotinai patvirtina, jog, atvykus į Jungtinę Karalystę, iš nukentėjusiųjų buvo paimami asmens dokumentai. Tai, kad po kurio laiko daliai asmenų jie buvo grąžinti ir jie išvyko į Lietuvą, nukentėjusiųjų parodymais, kuriuos patvirtina objektyvūs bylos duomenys, nustatytų faktinių bylos aplinkybių nepaneigia. Dėl nurodytų aplinkybių apelianto skundo argumentas, jog iš nukentėjusiųjų asmens dokumentai paimti nebuvo, prieštarauja byloje esantiems duomenims ir yra nepagrįstas.

29. Aplinkybes, kad nukentėjusieji nebuvo laikomi uždaryti, naudojosi ryšio priemonėmis, negali būti pagrindas paneigti nukentėjusiųjų priklausomumą ir jų laisvę varžančią kontrolę. Tai, kad nukentėjusieji iš baimės sutiko dirbti jiems primestą darbą, nereiškia jų laisvanoriško sutikimo. Kaip jau buvo nurodyta šiame nuosprendyje, sutikimas būti išnaudojamam, duotas panaudojant apgaulę, piktnaudžiaujant asmens pažeidžiamumu ar priklausomumu, prievartą ir grasinimus bei smurtą, nelaikytinas savanorišku. Iš anksčiau aptartų nukentėjusiųjų parodymų matyti, kad nuteistieji prieš juos naudojo smurtą ir grasinimus. Byloje nėra jokio pagrindo netikėti nuosekliais nukentėjusiųjų parodymais, kuriuos patvirtina ir papildo iš skirtingų šaltinių gauti objektyvūs bylos duomenys.

30. Visos prekybą žmonėmis sudarančios veikos (verbavimas, įgijimas, gabenimas) padaromas aukos išnaudojimo tikslais. Išnaudojimo tikslai reiškia, kad sandoris, kurio objektas yra žmogus, sudaromas siekiant nelegaliai kontroliuoti ir pelnytis iš jo daromų nusikalstamų veikų, priverstinio darbo. Byloje neginčytinai nustatyta, kad konkrečiu atveju verbavimo ir gabenimo sandoriais, kurių objektais buvo nukentėjusieji, tikslas buvo juos įtraukti į išnaudojimą. Byloje nėra pagrindo teigti, kad R. D., veikdamas iš anksto susitarusių bendrininkų grupe su K. K., o vėliau ir su A. K., užverbuodamas nukentėjusiuosius, gabendamas, apgyvendindamas name, kurį jis (R. D.) administravo ir nuomojosi, skirstydamas ir duodamas nurodymus dėl turimo atlikti darbo, smurtaudamas prieš nukentėjusiuosius, nesuvokė, kad įgyvendina tam tikrą sandorio dėl žmogaus funkciją tam, kad jį išnaudotų. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nuteistojo veiksmai, sumokant kelionės išlaidas, paimant dokumentus, nemokant žadėto atlyginimo, tokiu būdu sudarant situaciją, kad nukentėjusieji taptų priklausomi, vienareikšmiškai patvirtina, jog, jau verbuodamas nukentėjusiuosius vykti į Jungtinę Karalystę, juos gabendamas, R. D. puikiai suvokė, kad, pats sukūręs nagrinėjamoje byloje nustatytą situaciją, juos kontroliuos ir išnaudos priverstiniam darbui už menką atlygį. Nuteistasis būtent to ir siekė, spręsdamas ir nukentėjusiųjų apgyvendinimo klausimus. Taigi, nuteistasis R. D. veikė tiesiogine tyčia.

31. Kaltininkų tikslas įtraukti nukentėjusiuosius į išnaudojimą konkrečiu atveju ir buvo pasiektas, todėl nuteistasis R. D. pagrįstai nuteistas, esant idealiai nusikaltimų sutapčiai su BK 147 straipsnio 2 dalimi, ir pagal 147¹ straipsnio 2 dalį (dėl išnaudojimo priverstiniam darbui nežmoniškomis sąlygomis).

32. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog BK 147 straipsnio dispozicijoje nereikalaujama, kad nukentėjusiųjų verbavimo ir gabenimo metu būtų naudojamas smurtas. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad smurtas prieš nukentėjusiuosius buvo naudojamas tada, kai nukentėjusieji blogai atlikdavo jiems nurodytą darbą arba nenorėjo jo dirbti. T. y. grasinimai ir smurtas, kurių pagrindu buvo sukurta baimės aplinka, buvo naudojami jau po to, kai nukentėjusieji užverbuoti ir atgabenti į Jungtinę Karalystę ir priverstinai dirbo R. D. nurodytą darbą. Šie požymiai (fizinio smurto naudojimas, grasinimai) nurodyti BK 147¹ straipsnio 2 dalies dispozicijoje ir priskirtini veikai dėl išnaudojimo priverstiniam darbui, t. y. pasiektam prekybos žmonėmis tikslui įgyvendinti ir šie veiksmai pagrįstai kvalifikuoti pagal šią specialiąją normą.

33. Pagal BK 147¹ straipsnio 1 dalį atsako tas, kas panaudodamas fizinį smurtą, grasinimus, apgaulę arba kitus šio kodekso 147 straipsnyje nurodytus būdus, neteisėtai vertė žmogų dirbti tam tikrą darbą ar teikti tam tikras paslaugas, įskaitant elgetavimą, o pagal šio straipsnio 2 dalį – tas, kas šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką padarė versdamas žmogų dirbti ar teikti paslaugas vergijos ar kitokiomis nežmoniškomis sąlygomis.

34. BK 147¹ straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties objektyvieji požymiai: 1) neteisėtas vertimas žmogų dirbti tam tikrą darbą ar teikti tam tikras paslaugas, įskaitant elgetavimą; 2) fizinio smurto, grasinimų, apgaulės ar kitų BK 147 straipsnyje nurodytų būdų panaudojimas. BK 147¹ straipsniu ginama vertybė – asmens laisvė pasirinkti veiklą (dirbti darbą ar teikti paslaugas) nepriklausomai nuo kitų valios. Kaltininko nusikalstamą veiką kvalifikuojant pagal šį baudžiamojo įstatymo straipsnį, būtina nustatyti neteisėtą asmens vertimą užsiimti viena iš veiklos formų. Aiškinant tokį neteisėtą vertimą, svarbi Tarptautinės darbo organizacijos 1930 m. birželio 28 d. konvencijos Nr. 29 „Dėl priverstinio ar privalomojo darbo“ 2 straipsnio 1 dalies nuostata, kad priverstinis ar privalomasis darbas reiškia bet kokį darbą ar tarnybą, kurių buvo išreikalauta prievarta, grasinant nuobauda ir kurių asmuo nesutiko atlikti sava valia. Taigi, neteisėtas vertimas žmogų dirbti tam tikrą darbą ar teikti tam tikras paslaugas sietinas su jo laisvės pasirinkimo užsiimti tam tikra veikla varžymu.

35. Nuteistasis R. D. nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog jis kartu su K. K. atliko darbdavių ir vadovų funkcijas, nurodo, jog pats dirbo tokį darbą, taip pat mano, jog skrajučių išnešiotojo darbas neatitinka ,,nežmoniško darbo sąlygų” sampratos. Šie apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti.

36. Kaip jau minėta šiame nuosprendyje, nukentėjusiųjų A. S., O. V., L. L., G. Š., O. P., O. N., M. Š., Ž. S. parodymais patikimai nustatyta, kad jiems atvykus į Jungtinę Karalystę žadėtas atlyginimas jiems nebuvo mokamas, vietoj to, nukentėjusieji gaudavo gerokai mažesnį, nei buvo minimalus darbo užmokestis Jungtinėje Karalystėje, darbo užmokestį, todėl gaunamų pinigų neužteko maistui ir pragyvenimui. Nukentėjusieji buvo priversti vogti iš parduotuvių maistą, be to, jiems buvo nurodyta į darbą važinėti viešuoju transportu nemokant už bilietus, dėl ko nukentėjusieji jautė gėdą ir baimę. Nukentėjusiųjų parodymais taip pat nustatyta, kad darbo sąlygos buvo labai sunkios, pagal duotą žemėlapį turėdavo nueiti ilgus atstumus, nukentėjusieji nuvargdavo, skaudėjo kojas, jos tino, vaikščioti reikėjo bet kokiu oru, laisvadienių beveik nebuvo, dėl nuolatinio pinigų trūkumo mažai valgė, buvo išsekę. Nukentėjusiesiems paprieštaravus dėl paminėtų sąlygų, jiems buvo grasinama, naudojamas fizinis smurtas. Tokie bylos duomenys pirmosios instancijos teismui leido pagrįstai manyti, kad nagrinėjamu atveju A. S., O. V., L. L., G. Š., O. P., O. N., M. Š., Ž. S. laisvė pasirinkti darbą buvo iš esmės suvaržyta, akivaizdu, jog darbo sąlygos buvo nesuderinamos su žmogaus orumu, jos nesuteikė galimybių patenkinti būtinus žmoniškuosius poreikius: pailsėjimą ir pavalgymą. Aptartos aplinkybės besąlygiškai tvirtina, kad nuteistasis R. D. su nukentėjusiaisiais iš dalies elgėsi kaip su savo nuosavybe ir vertė juos dirbti nežmoniškomis, į vergovę panašiomis, sąlygomis. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertimą dirbti nežmoniškomis sąlygomis pripažino nuteistojo R. D. nusikalstamus veiksmus kvalifikuojančia aplinkybe ir tinkamai taikė 147¹ straipsnio 2 dalį.

37. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo abejoti, kad nagrinėjamu atveju R. D. naudotas smurtas ir grasinimai prieš nukentėjusiuosius pasireiškė kaip jų valios palenkimo būdas, turint tikslą juos išnaudoti priverstiniam darbui, jų kontrolės išraiška. Nagrinėjamu atveju nusikalstamo sumanymo esmė buvo nukentėjusiųjų išnaudojimas priverstiniam darbui siekiant iš to pasipelnyti, o fizinis smurtas – tik būdas įgyvendinti tokį siekį. Todėl apygardos teismas neturėjo pagrindo R. D. veiksmus, susijusius su fizinio smurto naudojimu prieš nukentėjusiuosius, kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnį.

38. Be to, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus duomenis, pagrįstai sprendė, kad R. D. ir K. K. atliko darbdavių ir vadovų funkcijas. Visi nukentėjusieji patvirtino, kad darbus skirstė ar nurodymus dėl darbo davė R. D. arba K. K., spręsdavo, kiek sumokėti už darbą, sudarydavo maršrutus, dalindavo žemėlapius, taip iš esmės atlikdami darbdavių ar vadovų funkcijas. Taip pat visi nukentėjusieji paneigė, kad K. K. ir R. D. mėtė skrajutes, t. y. dirbo tokį patį darbą kaip ir jie. Šiuos nukentėjusiųjų parodymus patvirtina pirmiau paminėtų elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokoluose užfiksuoti R. D. ir K. K. pokalbiai apie dirbančių žmonių apgaudinėjimą, kad duodama daugiau skrajučių, o pasakoma, kad davė mažiau; apie tai, kad nukentėjusieji apgaudinėjami mažai mokant jiems už darbą, žadant, kad kiti pinigai vėliau bus pervesti per banką; apie darbo užmokestį ir planuojamus paimti asmens dokumentus; taip pat užfiksuoti R. D. nurodymai, kad naujai atvykusius žmones tą pačią dieną išsiųsti į darbą; apie tai kad atvykę žmonės visiškai neturi pinigų net maistui, todėl jiems nutarta duoti po 20 svarų savaitei (t. 5, b. l. 80-81). Akivaizdu, jog bylos duomenys patvirtina, jog visus klausimus, susijusius tiek su nukentėjusiųjų įkalbinėjimu vykti dirbti į Jungtinę Karalystę, jų paieška, tiek su nukentėjusiųjų gabenimu, jų apgyvendinimu, darbo užmokesčio mokėjimu, darbo taisyklių nustatymu, sprendę nuteistieji R. D. ir K. K. tokio pat skrajučių platintojų darbo nedirbo. Šios išvados nepaneigia ir nuteistojo apeliaciniame skunde nurodoma aplinkybė, kad nukentėjusiojo A. S. telefone buvo įvestas K. K. kontaktas pavadinimu ,,B.”, todėl, apelianto nuomone, jeigu jis (R. D.) būtų prekiavęs žmonėmis, jis nebūtų pavadintas tokiu maloniu pavadinimu – ,,B.”. 2017 m. balandžio 4 d. Kauno apskrities Vyriausiojo policijos komisariato KPONTV 2-ojo skyriaus vyriausiojo tyrėjo R. G. tarnybiniame pranešime nurodyta, kad R. D. kratos metu surastame mobiliojo ryšio telefone rasti galimai reikšmingi ikiteisminiam tyrimui R. D. kontaktai, kurių vienas iš jų yra ,,B.“ (K. K.) (t. 9, b. l. 28). Akivaizdu, jog iš pateikto tarnybinio pranešimo galima spręsti, jog ,,B.” buvo K. K. pravardė, būtent ji ir buvo įvesta A. S. telefone kaip K. K. kontaktas, ir jokiu būdu negali būti pagrindas teigti, kad nuteistieji dirbo tokį pat darbą, kaip ir nukentėjusieji. Aptariamos teismo išvados nepaneigia ir nuteistojo skundo argumentai, jog banko sąskaitos išrašas patvirtina, jog bendrovė ,,(duomenys neskelbtini)” jam pervedė 4 900 svarų sterlingų, būtent šioje įmonėje R. D. dirbo ir būtent šios įmonės skrajutes nešiojo nuteistasis kartu su nukentėjusiaisiais. Teisėjų kolegijos nuomone, nurodytas banko pavedimas patvirtina tarp R. D. ir bendrovės įvykusį sandorį, tačiau nuteistojo tvirtinamo įdarbinimo fakto neįrodo. Juo labiau, kad vienas iš bendrovės ,,(duomenys neskelbtini)” vadovų V. N. nurodė, kad R. D. ir K. K. jų įmonėje niekada nedirbo, jiems jokios skrajutės, tikslu jas išdalinti gyventojams, išduotos nebuvo (t. 3, b. l. 8).

39. Remdamasis nukentėjusiųjų A. S., O. V., L. L., G. Š., O. P., O. N., M. Š., Ž. S. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, apygardos teismas teisingai nustatė, kad R. D., žadėdamas surasti gerai apmokamą darbą, apmokėti kelionę, apgyvendinti ir mokėti žadėtą atlyginimą, vykti į Jungtinę Karalystę užverbavo nukentėjusiuosius A. S., O. V., L. L., G. Š., O. P., O. N., M. Š., Ž. S.. Šiuos užverbuotus asmenis skirtingu laiku iš Lietuvos Respublikos į Jungtinę Karalystę atgabeno mikroautobusu ir apgyvendino name, kurį nuomojo R. D. ir kuriam nukentėjusieji turėjo mokėti nuomos mokestį, tačiau nemokant žadėto atlyginimo, nurodant į darbą vykti viešuoju transportu nemokant už bilietus, dirbti nenormuotas darbo valandas, be laisvų dienų, mokant daug mažesnį nei minimalus darbo užmokestis Jungtinėje Karalystėje, kurio neužteko maistui ir pragyvenimui, bei iš nukentėjusiųjų A. S., O. V., L. L., G. Š., Ž. S. paėmus asmens tapatybę patvirtinančius dokumentus, tokiu būdu įgijus šių asmenų priklausomumą ir laisvę varžančią kontrolę, pasinaudodamas jų priklausomumu ir pažeidžiamumu, išnaudojo priverstiniam darbui. Nukentėjusiesiems nesutinkant vykdyti nuteistojo nurodymus, pastarasis prieš Ž. S., M. Š., O. N., M. Š., A. S. juos naudojo fizinį smurtą bei grasinimus, taip palauždamas nukentėjusiųjų valią pasipriešinti jo neteisėtiems veiksmas.

40. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad R. D. veiksmuose yra visi BK 147 straipsnio 2 dalyje, BK 147¹ straipsnio 2 dalyje numatytų nusikaltimų sudėties objektyvieji ir subjektyvieji požymiai. Pirmosios instancijos teismas, kvalifikuodamas R. D. veiksmus pagal BK 147 straipsnio 2 dalį ir BK 147¹ straipsnio 2 dalį, baudžiamąjį įstatymą taikė tinkamai.

Dėl R. D., K. K. ir A. K. paskirtų bausmių, bausmių atlikimo vietos, BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo

41. Kauno apygardos prokuratūros skyriaus prokurorė ir nukentėjusiųjų A. S., O. V., L. L., O. N., G. Š., M. Š., M. Š. atstovas apeliaciniuose skunduose nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatomis ir nuteistiesiems R. D., K. K. ir A. K. paskyrė neteisingas bei aiškiai per švelnias bausmes. Teisėjų kolegija sutinka su prokurorės ir nukentėjusiųjų atstovo apeliacinių skundų teiginiais ir šioje dalyje keičia pirmosios instancijos teismo nuosprendį dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir neteisingai paskirtos bausmės ( BPK 328 straipsnio 1 ir 2 punktai ).

42. Teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, tarp pada­rytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, turi būti nusta­ty­ta teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplin­ky­bes, nusikaltusio asmenybę, nėra per griežta ar per švelni. Teisėjų kolegijos vertinimu, apygardos teismas, skirdamas bausmes nuteistiesiems R. D., K. K. ir A. K., nepakankamai atsižvelgė į bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, api­būdinančias nuteis­tųjų asme­nybę ir padarytų nusikaltimų pavojingumą, nepagrįstai taikė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas bei paskyrė jiems per švelnias bausmes.

43. BK 54 straipsnio 3 dalyje yra nustatyta išimtis iš to paties straipsnio pirmojoje dalyje įtvirtintos nuostatos, įpareigojančios teismą skirti bausmę pagal sankcijos ribas. Tais atvejais, kai straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Ši norma įtvirtina galimybę teismams bausmių skyrimo procese tiesiogiai taikyti teisingumo principą. Kartu teismas turi įvertinti ir tai, ar skiriant bausmę bus įgyvendintos BK 41 straipsnyje įtvirtintos bausmės paskirties nuostatos, kadangi teisingumo principo reikalavimų įgyvendinimas paskiriant bausmę kaltininkui (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Dėl to bausmė yra teisinga, kai ją skiriant įvertinami ir kaltininko, ir nukentėjusiojo, ir visuomenės ar valstybės interesai, kai nė vieniems iš jų nesuteikiama prioritetinė reikšmė.

44. Teismų praktikoje BK 54 straipsnio 3 dalyje nustatytas bausmės švelninimo pagrindas yra siejamas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. Teismas, švelnindamas bausmę šiuo pagrindu, turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, rodančios, kad už nusikalstamos veikos padarymą straipsnio sankcijoje nurodytos bausmės paskyrimas asmeniui aiškiai prieštarautų teisingumo principui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7/2010, Nr. 2K-P-89/2014, Nr. 2K-432/2014 ir kt.).

45. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, padarė išvadą, kad kaltininkai ir jų padarytos veikos nėra tiek pavojingi, jog bausmės tikslai būtų pasiekti skiriant jiems tik inkriminuojamų nusikaltimų sankcijose nustatytas laisvės atėmimo bausmes. Šios instancijos teismo nuomone, sankcijose nurodytų laisvės atėmimo bausmių paskyrimas R. D., K. K. ir A. K. aiškiai prieštarautų teisingumo principui, todėl pritaikė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir nuteistiesiems paskyrė švelnesnes, negu įstatymo numatyta, bausmes. Su tokia išvada teisėjų kolegija nesutinka. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad BK 54 straipsnio 3 dalis gali būti taikoma bylose, susijusiose su daug mažesniu nuteistojo asmenybės ir veikos pavojingumo vertinimu, kai, vadovaujantis įstatyme įtvirtintomis bendrosiomis bausmės skyrimo taisyklėmis, skirtina kad ir minimali sankcijoje nustatyta bausmė vis tiek prieštarauja teisingumo principui. Tokiais atvejais nuteistam asmeniui parinktina švelnesnė bausmė ar kita jos rūšis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-377-489/2018).

46. Nagrinėjamu atveju R. D., K. K. ir A. K., veikdami tiesiogine tyčia, padarė labai pavojingas nusikalstamas veikas, t. y. prekybą žmonėmis: socialiai pažeidžiamus asmenis panaudodami apgaulę verbavo, gabeno į užsienį tikslu juos išnaudoti priverstiniam darbui nežmoniškomis sąlygomis (A. K. užverbavo socialiai pažeidžiamą asmenį žinodamas, kad jis bus išnaudojamas tokiam darbui), o R. D. ir K. K., pasinaudodami nukentėjusiųjų pažeidžiamumu bei įgytu priklausomumu, vėliau panaudodami ir fizinį smurtą bei grasinimus, vertė nukentėjusiuosius dirbti nežmoniškomis sąlygomis. Nukentėjusieji buvo verbuojami ir gabenami į užsienį tikslu išnaudoti priverstiniam darbui pasinaudojus jų pažeidžiamumu, pasireiškusiu jaunu amžiumi, nuolatinio darbo ir pajamų neturėjimu, sunkia materialine padėtimi bei panaudojant apgaulę – žadant nesunkų skrajučių išnešiotojo darbą. Nuteistieji ieškojo būtent socialiai itin pažeidžiamų asmenų, kad galėtų kuo lengviau palenkti jų valią ir vėliau išnaudoti savanaudiškiems tikslams pasiekti. Nukentėjusieji dėl savo socialinės padėties, kalbos nemokėjimo, pinigų neturėjimo, socialinių įgūdžių stokos, vėliau ir dėl nuteistųjų R. D. ir K. K. naudojamo fizinio smurto ir grasinimų bei paėmus asmens tapatybę patvirtinančius dokumentus buvo priklausomi nuo nuteistųjų (R. D. ir K. K.) ir neturėjo kito pasirinkimo kaip dirbti jiems nepriimtinomis nežmoniškomis sąlygomis. Nors pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad dalis nukentėjusiųjų nuteistiesiems pretenzijų neturi, o dalis netgi atsisakė civilinių ieškinių dėl neturtinės žalos atlyginimo, tačiau tai nereiškia, kad jiems nebuvo padaryta jokios žalos. Dauguma nukentėjusiųjų parodė, jog nuolat jautė įtampą, baimę, dirbti buvo labai sunku, jautėsi išsekę, dėl pinigų trūkumo buvo priversti vogti iš parduotuvių maistą, be to, nebuvo skiriama pinigų ir viešajam transportui, taigi, nukentėjusieji nuolat jautė stresą būti sulaikyti. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sumenkino nuteistųjų padarytų nusikaltimų pavojingumą bei daromą žalą visuomenei.

47. Be to, teisėjų kolegija mano, kad pirmosios instancijos teismas išskirtinį dėmesį skyrė nuteistųjų asmenybėms ir jų šeiminėms aplinkybėms. Iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad R. D. yra vedęs, dirba, anksčiau neteistas, šešis kartus baustas administracine tvarka už Kelių eismo taisyklių pažeidimus (t. 13, b. l. 116-117, 193-195). K. K. yra nevedęs, turi du mažamečius vaikus, dirba, anksčiau neteistas, baustas administracine tvarka už žmogaus orumo ir dorovės įžeidimą, 2019 m. gruodžio 20 d. teistas baudžiamuoju įsakymu (t. 13, b. l. 19-21, 22, 118, 122). A. K. yra nevedęs, dirba, darbdavio charakterizuojamas gerai, anksčiau neteistas, baustas administracine tvarka už Kelių eismo taisyklių pažeidimus (t. 13, b. l. 24, 119-120). Pirmosios instancijos teismas nustatė nuteistųjų R. D., K. K. ir A. K. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikalstamas veikas jie padarė veikdami bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas), atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytos aplinkybės, kad nuteistieji yra dirbantys, charakterizuojami gerai, turi šeimas, rūpinasi savo šeimos nariais ir panašiai, yra svarbios, tačiau nėra išimtinės ir nesudaro pakankamo pagrindo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas bei nuteistiesiems paskirti švelnesnes negu įstatymo numatyta bausmes. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, jog iš bylos duomenų matyti, kad vienintelis sukūręs šeimą yra R. D., o K. K. 2019 m. vasario 13 d. su J. M. susilaukė vaiko (bylos duomenimis, K. K. šiuo metu turi du mažamečius vaikus). Nustatyta, kad K. K. 2019 m. gruodžio 20 d. baudžiamuoju įsakymu nuteistas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį dėl fizinio skausmo sukėlimo savo šeimos nariams (tame tarpe ir savo dukters motinai J. M.). Taigi, įvertinus nurodytas aplinkybes, pagrindo teigti, kad nuteistuosius saisto tvirti socialiai ryšiai, nėra. Be to, atsižvelgiant į tai, kad visi nuteistieji po nusikalstamų veikų padarymo ne kartą bausti administracine tvarka, taip pat į tai, kad jų atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, nėra pagrindo nuteistųjų elgesį vertinti kaip pozityvų, parodantį mažesnį jų asmenybių pavojingumą.

48. Teisėjų kolegija taip pat mano, kad šiuo atveju nuteistiesiems skirtinos bausmės neturėtų būti švelninamos atsižvelgiant į baudžiamojo proceso trukmę. Pažymėtina, kad pernelyg ilga baudžiamojo proceso trukmė ir teisės į bylos išnagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimas gali būti vienas iš pagrindų švelninti bausmę pagal atitinkamo Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio sankcijos ribas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-256/2009), taip pat ir taikyti bausmės vykdymo atidėjimą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-27-746/2015, Nr. 2K-7-8-788/2018) arba skirti švelnesnę, nei nustatyta straipsnio sankcijoje, bausmę BK 54 straipsnio 3 dalies arba 62 straipsnio pagrindu (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-45/2007, Nr. 2K-102/2009, Nr. 2K-192/2011, Nr. 2K-337-489/2017). Nagrinėjamos bylos aspektu pažymėtina, kad pagal EŽTT jurisprudenciją ir formuojamą Lietuvos teismų praktiką galimybė švelninti bausmę dėl baudžiamojo proceso trukmės siejama ne su proceso ilgumu kaip tokiu, bet su nepagrįstai pernelyg ilga jo trukme, dėl kurios pažeidžiama Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 2 straipsnyje, 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta kaltinamojo teisė į įmanomai trumpiausią bylos procesą. Kriterijai, kuriais remdamasis EŽTT vertina, ar proceso trukmė atitinka Konvencijos reikalavimus, yra suformuluoti daugelyje šio teismo išnagrinėtų bylų ir paprastai jie yra bylos sudėtingumas, baudžiamajame procese persekiojamo asmens elgesys, institucijų veiksmai organizuojant bylos procesą, proceso reikšmė persekiojamam asmeniui (pvz., taikytų procesinių prievartos priemonių griežtumas ir jų taikymo trukmė) ir t. t. (2009 m. sausio 13 d. sprendimas byloje Sorvisto prieš Suomiją, peticijos Nr. 19348/04; 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, peticijos Nr. 53161/99; ir kt.). Kartu pabrėžtina ir tai, kad išvadą dėl konkretaus proceso atitikties ar neatitikties Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies reikalavimams visada lemia ne izoliuotas atskiro kriterijaus, bet jų visumos vertinimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-109/2013, Nr. 2K-55-895/2015, Nr. 2K-296-788/2017 ir kt.).

49. Šiuo atveju ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas 2015 m. rugpjūčio 12 d., byla su kaltinamuoju aktu teismui buvo perduota 2017 m. lapkričio 28 d., o skundžiamas Kauno apygardos teismo nuosprendis priimtas 2020 m. kovo 19 d. Taigi, nuo ikiteisminio tyrimo pradėjimo iki pirmosios instancijos teismo nuosprendžio priėmimo praėjo beveik penkeri metai. Šią pakankamai ilgą baudžiamojo proceso trukmę pateisina bylos sudėtingumas ir didelė apimtis. Tai pagrindžia nuteistiesiems inkriminuotų veikų specifika, ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas ir baudžiamoji byla buvo nagrinėjama dėl tarptautinio pobūdžio nusikalstamų veikų, susijusių su prekyba žmonėmis ir jų išnaudojimu priverstiniam darbui. Nusikaltimai padaryti veikiant bendrininkų grupe, siekiant savanaudiškų tikslų, truko pakankamai ilgą laiką. Byloje yra daug liudytojų. Ikiteisminio tyrimo metu buvo atlikta daug ikiteisminio tyrimo veiksmų – įtariamųjų, nukentėjusiųjų, liudytojų apklausos, kiti tyrimui būtini veiksmai. Be to, dalis tyrimui reikšmingos informacijos buvo Jungtinėje Karalystėje, todėl procesiniai veiksmai buvo atliekami ne tik Lietuvos Respublikos, bet ir užsienio valstybės teritorijoje. Reikalingi duomenys buvo gaunami ir iš užsienio valstybės įstaigų, todėl gautus dokumentus reikėjo versti iš užsienio kalbos į lietuvių kalbą. Iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad ikiteisminis tyrimas byloje buvo atliekamas pakankamai intensyviai, o ikiteisminio tyrimo trukmei įtaką darė objektyvios, nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų nepriklausančios priežastys. Teisėjų kolegijos vertinimu, baudžiamosios bylos medžiagoje nėra duomenų, iš kurių būtų matyti, jog ikiteisminis tyrimas buvo vilkinamas. Iš baudžiamosios bylos medžiagos taip pat matyti, kad teisminis bylos nagrinėjimas taipogi vyko pakankamai intensyviai, tarp teisiamųjų posėdžių nebuvo daromos ilgai trunkančios pertraukos, o bylos nagrinėjimas užtruko dėl objektyvių priežasčių, t. y. didelės bylos apimties, gynėjų užimtumo kitose bylose bei negalėjimo dalyvauti teisiamuosiuose posėdžiuose dėl ligos ir kt. Be to, dalis nukentėjusiųjų ir liudytojų buvo užsienio valstybėse, dalis jų šaukiami neatvykdavo į teismo posėdžius. Teisėjų kolegijos vertinimu, baudžiamosios bylos medžiagoje nėra duomenų, iš kurių būtų matyti, jog apygardos teismas nepagrįstai vilkino teisminį bylos nagrinėjimą. Taigi nėra pagrindo daryti išvadą, kad procesas užtruko pernelyg ilgai. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo daryti išvadą, kad byloje buvo pažeista nuteistųjų teisė į bylos išnagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką ir kad dėl to reikia švelninti jiems paskirtas bausmes.

50. Iš to, kas paminėta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nuteistiesiems R. D., K. K. ir A. K. BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas taikė, nenustatęs jokių išimtinių aplinkybių, rodančių daug mažesnį nuteistųjų ir jų padarytų veikų pavojingumą, išskirtinį dėmesį skyrė nuteistųjų asmenybėms ir jų šeiminėms aplinkybėms. Todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti tokioms pirmosios instancijos teismo išvadoms. Teisėjų kolegijos vertinimu, visos aptartos aplinkybės, taip pat nuteistuosius charakterizuojantys duomenys rodo, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti, tik skiriant jiems inkriminuotų nusikaltimų sankcijose numatytas laisvės atėmimo bausmes.

51. Kaip pagrįstai nurodyta skundžiamame nuosprendyje, nustatant nuteistiesiems skirtinų bausmių dydį, taip pat turi būti atsižvelgiama į jų vaidmenį, darant nusikalstamas veikas. R. D. atliko aktyviausią vaidmenį darant nusikaltimus, dažniausiai naudojo fizinį smurtą nukentėjusiųjų atžvilgiu, rūpinosi išvykų į užsienį organizavimu, jas finansavo, rūpinosi transportu, nukentėjusiųjų užverbavimu, nugabenimu ir apgyvendinimu. Jis užverbavo ir išgabeno daugiausiai asmenų. Apibendrinusi visas paminėtas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, įvertinusi tiek kiekvieną iš jų atskirai, tiek ir visumą, teisėjų kolegija R. D. už nusikaltimų, nustatytų BK 147 straipsnio 2 dalyje ir BK 147¹ straipsnio 2 dalyje, padarymą parenka bausmes, mažesnes nei šių straipsnių sankcijose numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis, t. y. atitinkamai penkerius ir ketverius metus laisvės atėmimo. R. D. taip pat skiriama nauja subendrinta bausmė. Atsižvelgiant į tai, kad R. D. padarytos veikos sudaro idealią nusikalstamų veikų sutaptį, šiuo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu skiriamos bausmės bendrinamos bausmių apėmimo būdu, vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punkto nuostatomis.

52. K. K. taip pat aktyviai dalyvavo nusikalstamoje veikoje. Abu su R. D. jie buvo šių nusikalstamų veikų iniciatoriai, tačiau K. K. veiksmai bendrininkų grupėje buvo mažiau aktyvūs nei R. D.. Apibendrinusi visas paminėtas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, įvertinusi tiek kiekvieną iš jų atskirai, tiek ir visumą, teisėjų kolegija K. K. už nusikaltimų, nustatytų BK 147 straipsnio 2 dalyje ir BK 147¹ straipsnio 2 dalyje, padarymą parenka mažesnes, nei šių straipsnių sankcijose numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis, bausmes, t. y. atitinkamai ketverius metus ir šešis mėnesius ir trejus metus ir šešis mėnesius laisvės atėmimo. K. K. taip pat skiriama nauja subendrinta bausmė. Atsižvelgiant į tai, kad K. K. padarytos veikos sudaro idealią nusikalstamų veikų sutaptį, šiuo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu skiriamos bausmės bendrinamos bausmių apėmimo būdu, vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punkto nuostatomis.

53. BK 50 straipsnio 3 dalyje (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) buvo nustatyta, kad laisvės atėmimo bausmę nuteistieji atlieka atvirosiose kolonijose, pataisos namuose ir kalėjimuose; bausmės atlikimo vietą parenka teismas, atsižvelgdamas į kaltininko asmenybę, padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą. Ši nuostata 2019 m. birželio 27 d. įstatymu Nr. XIII-2263 buvo pripažinta netekusia galios. BK 50 straipsnio 3 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) pripažinus netekusia galios, teismui, paskyrusiam laisvės atėmimo bausmę, neliko pareigos nustatyti jos atlikimo vietos. Laisvės atėmimo bausmės atlikimo vieta nustatyta BVK ir ją lemia padaryto nusikaltimo, už kurį asmuo nuteisiamas, kategorija, nurodyta BK 11 straipsnyje. Nuteistiesiems R. D. ir K. K. šiuo nuosprendžiu paskyrus laisvės atėmimo bausmę be kita ko, už labai sunkaus nusikaltimo padarymą, nenurodžius laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietos, pagal BVK 83 straipsnio (2015 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. XII-1818 redakcija) 1 dalį bausmę jie turi atlikti kalėjime.

54. BK 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato tos veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas. Šios taisyklės išimtys nustatytos BK 3 straipsnio 2 ir 3 dalyse: veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, t. y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims, taip pat atliekantiems bausmę bei turintiems teistumą asmenims (2 dalis); baudžiamasis įstatymas, nustatantis veikos nusikalstamumą, griežtinantis bausmę arba kitaip sunkinantis nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį, neturi grįžtamosios galios (3 dalis).

55. Konkretaus nuteistojo už labai sunkų nusikaltimą požiūriu BK 50 straipsnio 3 dalyje (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) buvo nustatytas nuteistajam palankesnis teisinis reguliavimas nei teisinis reguliavimas, susiformavęs šią dalį pripažinus netekusia galios, nes pagal galiojantį teisinį reguliavimą nuteistieji laisvės atėmimu už labai sunkų nusikaltimą visais atvejais bausmę atlieka kalėjime, o pagal BVK nustatytą teisinį reguliavimą pataisos namuose laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų teisinė padėtis yra palankesnė nei šią bausmę atliekančiųjų kalėjime. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatyta, kad labai sunkų nusikaltimą R. D. ir K. K. padarė laikotarpiu nuo 2013 m. pavasario iki 2015 m. gruodžio mėn., t. y. iki 2019 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. XIII-2263 straipsnio, kuriuo BK 50 straipsnio 3 dalis buvo pripažinta netekusia galios, įsigaliojimo, todėl, vadovaudamasis BK 3 straipsnio 1 dalimi, 50 straipsnio 3 dalimi (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), teismas turi įgaliojimus nuspręsti, kad už labai sunkų nusikaltimą paskirtą laisvės atėmimo bausmę nuteistasis turi atlikti pataisos namuose. Atsižvelgiant į aukščiau aptartas reikšmingas bausmių nuteistiesiems R. D. ir K. K. skyrimui aplinkybes bei nurodytą įstatymo, galiojusio nusikalstamų veikų padarymo laikotarpiu, nuostatą, nustatytina nuteistiesiems paskirtas laisvės atėmimo bausmes atlikti pataisos namuose.

56. A. K. vaidmuo nusikaltimų padaryme buvo mažiausiai aktyvus, jis yra nuteistas padaręs nusikalstamą veiką vieno nukentėjusiojo atžvilgiu, t. y. užverbavęs nukentėjusįjį L. L. vykti į Jungtinę Karalystę, žinodamas, kad jis R. D. ir K. K. bus išnaudojamas priverstiniam darbui nežmoniškomis sąlygomis. Apibendrinusi visas paminėtas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, įvertinusi tiek kiekvieną iš jų atskirai, tiek ir visumą, teisėjų kolegija A. K. už nusikaltimo, nustatyto BK 147 straipsnio 1 dalyje, padarymą parenka bausmę, artimą šio straipsnio sankcijoje numatytai minimaliai laisvės atėmimo bausmei, t. y. trejus metus laisvės atėmimo.

57. Taip pat apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad svarstytinas BK 75 straipsnio nuostatų A. K. taikymas. Bausmės vykdymo atidėjimo sąlygos ir pagrindai nustatyti BK 75 straipsnyje. Nusikalstamų veikų padarymo metu galiojusi BK 75 straipsnio redakcija (2015 m. kovo 19 d. įstatymo Nr. XII-1554 redakcija), leido asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų.

58. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Tai reiškia, kad priimdamas sprendimą atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, teismas vadovaujasi ne tik BK 75 straipsnio 1 dalyje įtvirtintais formaliais pagrindais, bet ir BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytais bausmės tikslais: sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ir apriboti nuteistajam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad teismas, svarstydamas bausmės vykdymo atidėjimo klausimą ir spręsdamas, ar bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, turi nuodugniai išnagrinėti visas bylos aplinkybes, susijusias tiek su padaryta veika, tiek su nuteistojo asmenybe, t. y. įvertinti nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį, laipsnį, nuteistojo asmenybės teigiamas ir neigiamas savybes, jo elgesį šeimoje ir visuomenėje, polinkius, nusikalstamos veikos padarymo priežastis, elgesį po nusikalstamos veikos padarymo. Šie ir kiti duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo. Bausmės vykdymo atidėjimas yra išimtinė bausmės realizavimo forma, galima tada, kai bylos aplinkybių visuma neleidžia abejoti, kad laisvės atėmimo bausmė realiai gali būti neatliekama, tačiau kilus pagrįstai abejonei šis institutas neturi būti taikomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-405/2012, Nr. 2K-429-303/2015).

59. Nagrinėjamoje byloje A. K. nuteistas už vieną sunkų (BK 11 straipsnio 5 dalis) nusikaltimą žmogaus laisvei. Nuteistojo nusikalstami veiksmai ilgą laiką netruko, padaryti vieno nukentėjusiojo asmens atžvilgiu. Nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, nustatyta viena atsakomybę sunkinanti aplinkybė (nusikalstamą veiką padarė veikdamas bendrininkų grupe). Nuteistasis dirba, anksčiau neteistas, byloje nėra duomenų, kad nuteistasis po nagrinėjamoje byloje pateiktų kaltinimų ir apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo būtų padaręs naujas nusikalstamas veikas, nors buvo baustas administracine tvarka už Kelių eismo taisyklių pažeidimus.

60. Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartų aplinkybių visumą, sprendžia, kad bylos duomenys sudaro prielaidas išvadai, kad nuteistajam A. K. bausmės tikslai, numatyti BK 41 straipsnio 2 dalyje, bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Todėl nuteistajam A. K. taikytinos BK 75 straipsnio 1 dalies nuostatos (2015 m. kovo 19 d. įstatymo Nr. XII-1554 redakcija), taip pat skirtini BK 75 straipsnio 2 dalies 5 ir 8 punkte (2015 m. kovo 19 d. įstatymo Nr. XII-1554 redakcija) numatyti įpareigojimai.

61. Teisėjų kolegija sprendžia, kad tokios nuteistiesiems parinktos bausmės yra teisingos, atitinkančios BK 41 straipsnio, BK 54 straipsnio 1, 2 dalių, BK 61 straipsnio reikalavimus, adekvačios (proporcingos) padarytoms nusikalstamoms veikoms, tinkamai individualizuotos, atsižvelgiant į visas byloje nustatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, atitinka padarytų nusikalstamų veikų bei nuteistųjų asmenybių pavojingumą. Dėl nurodytų priežasčių Kauno apygardos teismo 2020 m. kovo 19 d. nuosprendis šioje dalyje keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir neteisingai paskirtų bausmių (BPK 328 straipsnio 1 ir 2 punktai).

Dėl civilinių ieškinių

62. Nagrinėjamoje byloje nukentėjusieji pareiškė civilinius ieškinius dėl neturtinės žalos atlyginimo ir prašė solidariai iš R. D. ir K. K. priteisti: O. P., G. Š., L. L. – po 5 000 Eur, O. V., O. N., Ž. S., M. Š. – po 6 000 Eur, A. S. – 7 000 Eur. Nukentėjusysis L. L. pareiškė civilinį ieškinį A. K. ir prašė priteisti 500 Eur neturtinei žalai atlyginti (t. 11, b. l. 72-74, 75).

63. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad sunkių pasekmių nukentėjusiesiems nesukelta, taip pat į nuteistųjų turtinę padėtį, iš R. D. ir K. K. solidariai priteisė nukentėjusiesiems A. S., O. V., O. N., G. Š., M. Š., M. Š. po 2 000 Eur, L. L. – 1 500 Eur neturtinei žalai atlyginti. Iš nuteistojo A. K. priteista nuketėjusiajam L. L. 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

64. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsniu neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

65. Teisėjų kolegija, remdamasis byloje nustatytomis faktinėmis veikos padarymo aplinkybėmis, nukentėjusiųjų parodymais, civiliniuose ieškiniuose nurodytomis aplinkybėmis, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog nukentėjusiesiems dėl nuteistųjų nusikalstamų veikų buvo padaryta neturtinė žala, yra pagrįsta. Bylos duomenys patvirtina, kad nukentėjusieji dėl nuteistųjų tyčinių veiksmų patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą, stresą, nesaugumo jausmą, fizinį skausmą. Teismas, spręsdamas dėl nukentėjusiesiems padarytos neturtinės žalos dydžio, įvertino visas šio klausimo sprendimui reikšmingas aplinkybes ir, nukentėjusiųjų patirtą neturtinę žalą įvertinęs 2 000 Eur suma, nuo teismų formuojamos praktikos nenukrypo. Teismas pagrįstai nukentėjusiųjų reikalaujamos neturtinės žalos dydį sumažino, atsižvelgdamas į tai, kad nukentėjusiesiems nebuvo sukeltos sunkios pasekmės, taip pat pagrįstai sumažino L. L. priteisiamos neturtinei žalai atlyginti sumos dydį iki 1 500 Eur, atsižvelgęs į tai, jog dalį, t. y. 500 Eur, priteisė iš A. K.. Išdėstytų aplinkybių visuma paneigia civilinių ieškovų atstovo apeliacinio skundo prašymą tenkinti civilinius ieškinius pilna apimtimi. Teisėjų kolegija priėjo prie išvados, kad skundžiamame teismo nuosprendyje teisingai, atsižvelgus į visas reikšmingas aplinkybes, įvertintas nukentėjusiesiems atlygintinos neturtinės žalos dydis, keisti jį nukentėjusiųjų atstovo apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.

Dėl laikino nuosavybės teisių į pinigines lėšas apribojimo

66. Pirmosios instancijos teismas nuosprendžiu civilinių ieškinių užtikrinimui paliko galioti laikiną nuosavybės teisės apribojimą į 2016 m. sausio 14 d. asmens kratos metu pas R. D. rastus ir paimtus 4 145 svarus sterlingų iki nuosprendžio įvykdymo. Nuteistasis R. D. apeliaciniame skunde tvirtina, kad teismas nepagrįstai sprendė kratos metu rastus ir paimtus pinigus panaudoti civiliniams ieškiniams atlyginti, kadangi dalis jų, t. y. 4 000 svarų sterlingų priklausė jo sutuoktinei S. R. (D.), kuriuos jis turėjo perduoti jos motinai Z. R.. Nuteistasis R. D. apeliaciniame skunde prašo kratos metu rastų ir paimtų pinigų dalį – 4 000 svarų sterlingų, grąžinti teisėtai savininkei – S. R. (D.). Toks apelianto prašymas atmetamas.

67. Teisėjų kolegijos nuomone, ši procesinė prievartos priemonė R. D. palikta galioti pagrįstai. Pagal BPK 116 straipsnio nuostatas proceso metu ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras ar teismas turi imtis priemonių galimam civiliniam ieškiniui užtikrinti: surasti įtariamajam ar kaltinamajam priklausantį turtą ir laikinai apriboti nuosavybės teisę į jį. Laikinas nuosavybės teisės apribojimas, numatytas BPK 151 straipsnyje, gali būti skiriamas esant vienam iš pagrindų, t. y. kai procese turi būti užtikrintas civilinis ieškinys, galimas turto konfiskavimas arba išplėstinis turto konfiskavimas. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad ši procesinė prievartos priemonė taikoma įtariamajam, pagal įstatymus materialiai atsakingam už įtariamojo veiksmus fiziniam asmeniui arba fiziniams asmenims, kurie turi nusikalstamu būdu gautą ar įgytą arba BK 72³ straipsnyje nurodytus požymius atitinkantį turtą. Nagrinėjamu atveju ši procesinė prievartos priemonė, siekiant užtikrinti civilinius ieškinius, buvo paskirta R. D.. Nagrinėjamos bylos kontekste svarbi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.87 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad sutuoktinių po santuokos sudarymo įgytas turtas yra jų bendroji jungtinė nuosavybė. S. R. (D.) yra nuteistojo R. D. sutuoktinė, todėl šie pinigai, negali būti laikomi vien tik jos asmenine nuosavybe, jie yra bendroji jungtinė jų nuosavybė, o S. R. (D.) ir R. D. yra šių pinigų bendrasavininkai, nepaisant to, kaip sutuoktiniai buvo susitarę elgtis su jų uždirbtais pinigais (laikyti atskirai ar bendrai). Todėl nėra pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą civilinių ieškinių užtikrinimui palikti galioti laikiną nuosavybės teisės apribojimą į 2016 m. sausio 14 d. asmens kratos metu pas R. D. rastus ir paimtus 4 145 svarus sterlingų. Nuteistojo teisės į disponavimą nuosavybe apribojimas proporcingai riboja jo teises, garantuotas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir kituose teisės aktuose, ir yra pateisinamas teisėsaugos institucijų pareiga įgyvendinti svarbų bendrąjį interesą – nukentėjusiųjų asmens teisių apsaugą.

Dėl proceso išlaidų

68. Nukentėjusiųjų atstovas advokatas D. Povilius 2020 m. liepos 2 d. teismo posėdžio metu pateikė prašymą iš nuteistųjų VšĮ „Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centras“ naudai priteisti 900 Eur dydžio atstovavimo apeliacinės instancijos teisme išlaidas, pridėjo šias išlaidas patvirtinančius dokumentus (t. 13, b. l. 196, 197). Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Viena iš nukentėjusiųjų dalyvavimo savo teisių gynimo apeliaciniame procese formų yra atstovo advokato dalyvavimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Dėl to nukentėjusiosios turėtos išlaidos dėl atstovo advokato dalyvavimo apeliacinės instancijos teismo posėdyje gali būti apmokėtos. BPK 106 straipsnio 2 dalies nuostatos galioja ir apeliacinės instancijos teisme, tačiau tokiais atvejais, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-143-696/2017, Nr. 2K-118-489/2019, Nr. 2K-135-693/2019). Sprendžiant, ar yra pagrindas priteisti visą prašomą atstovavimo išlaidų sumą, turi būti įvertinama, ar nurodoma atstovavimo išlaidų suma yra per didelė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-102-222/2016, Nr. 2K-152-303/2017, Nr. 2K-347-976/2018). Nagrinėjamu atveju VšĮ „Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centras“ naudai prašoma priteisti advokato atstovavimo nukentėjusiesiems A. S., O. V., L. L., O. N., G. Š., M. Š., M. Š. išlaidų suma nelaikytina per didele, nes advokatas parengė apeliacinį skundą, kuris šiuo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu tenkinamas iš dalies, taip pat dalyvavo teismo posėdžiuose. Dėl to VšĮ „Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centras“ iš nuteistųjų R. D., K. K. ir A. K. priteistina visa nukentėjusiųjų atstovavimo apeliacinės instancijos teisme išlaidų suma, t. y. 900 Eur, ją paskirstant pagal kiekvieno iš nuteistųjų nusikalstamų veiksmų prieš nukentėjusiuosius apimtį.

Lietuvos apeliacinio teismo mišri Baudžiamųjų bylų skyriaus ir Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 ir 2 punktais,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Kauno apygardos teismo 2020 m. kovo 19 d. nuosprendį pakeisti.

Panaikinti BK 54 straipsnio 3 dalies, kuria vadovaujantis R. D. pagal BK 147 straipsnio 2 dalį buvo paskirta 500 BBD (MGL) (18 830 Eur) dydžio bauda; pagal BK 147¹ straipsnio 1 dalį – 400 BBD (MGL) (15 064 Eur) dydžio bauda, taikymą, ir R. D. paskirti naujas bausmes:

- R. D. , pripažintam kaltu pagal BK 147 straipsnio 2 dalį, paskirti laisvės atėmimą penkeriems metams;

- R. D. , pripažintam kaltu pagal BK 147¹ straipsnio 2 dalį, paskirti laisvės atėmimą ketveriems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, bausmes subendrinti apėmimo būdu ir R. D. paskirti subendrintą 5 (penkerių) metų laisvės atėmimo bausmę, nustatant ją atlikti pataisos namuose.

Į R. D. paskirtą bausmės laiką įskaityti laiką, išbūtą laikiname sulaikyme ir suėmime nuo 2016 m. sausio 14 d. iki 2016 m. birželio 14 d.

Panaikinti BK 54 straipsnio 3 dalies, kuria vadovaujantis K. K. pagal BK 147 straipsnio 2 dalį buvo paskirta 400 BBD (MGL) (15 064 Eur) dydžio bauda; pagal BK 147¹ straipsnio 2 dalį – 300 BBD (MGL) (11 298 Eur) dydžio bauda, taikymą, ir K. K. paskirti naujas bausmes:

- K. K., pripažintam kaltu pagal BK 147 straipsnio 2 dalį, paskirti laisvės atėmimą ketveriems metams ir šešiems mėnesiams;

- K. K., pripažintam kaltu pagal BK 147¹ straipsnio 2 dalį, paskirti laisvės atėmimą trejiems metams ir šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, bausmes subendrinti apėmimo būdu ir K. K. paskirti subendrintą 4 (ketverių) metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę, nustatant ją atlikti pataisos namuose.

Į K. K. paskirtą bausmės laiką įskaityti laiką, išbūtą laikiname sulaikyme ir suėmime nuo 2017 m. sausio 13 d. iki 2017 m. liepos 13 d.

Panaikinti BK 54 straipsnio 3 dalies, kuria vadovaujantis A. K. pagal BK 147 straipsnio 1 dalį buvo paskirta l50 BBD (MGL) (1 883 Eur) dydžio bauda, taikymą ir A. K., pripažintam kaltu pagal BK 147 straipsnio 1 dalį, paskirti laisvės atėmimą trejiems metams.

A. K. taikyti BK 75 straipsnio 1 dalį (2015 m. kovo 19 d. įstatymo Nr. XII-1554 redakcija) ir paskirtos bausmės – 3 (trejų) metų laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 2 (dvejiems) metams.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalies 5 punktu, 8 punktu (2015 m. kovo 19 d. įstatymo Nr. XII-1554 redakcija), įpareigoti A. K. per bausmės vykdymo atidėjimo laiką neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo; pradėti dirbti arba mokytis, tęsti darbą arba mokslą.

Bausmės vykdymo atidėjimo terminą pradėti skaičiuoti nuo šio nuosprendžio paskelbimo.

Iš R. D. priteisti 350 Eur, K. K. priteisti 350 Eur ir A. K. priteisti 200 Eur VšĮ „Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centras“ naudai turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

Nuteistojo R. D. apeliacinį skundą atmesti.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.