Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės (pirmininkė ir pranešėja), Irenos Stasiūnienės, Vilijos Valantienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų G. S. ir E. S. apeliacinį skundą dėl Pakruojo rajono apylinkės teismo 2016 m. vasario 3 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-15-287/2016 pagal ieškovų G. S. ir E. S. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei (toliau UAB) „Vėjelis“ dėl neišmokėtų dienpinigių už darbą ir delspinigių priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovai G. S. ir E. S. prašė priteisti iš atsakovės UAB „Vėjelis“ po 1548,80 Eur kiekvienam neišmokėtų laikotarpio nuo 2015 m. kovo 31 d. iki 2015 m. birželio 5 d. dienpinigių už darbą UAB „Vėjelis“ ir po 0,07 procentų delspinigių nuo priteistos sumos – 1548,80 Eur kiekvienam, pradedant juos skaičiuoti nuo 2015 m. birželio 13 d. iki dienpinigiai bus sumokėti visiškai, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas (1-4 b. l.).

Ieškovai nurodė, kad nuo 2015 m. kovo 30 d. iki 2015 m. birželio 5 d. pagal neterminuotas darbo sutartis dirbo UAB „Vėjelis“ vairuotojais ekspeditoriais. 2015 m. kovo 30 d. įsakymu buvo išleisti į komandiruotę Europoje, kurios trukmė – nuo 2015 m. kovo 31 d. iki 2015 m. gegužės 31 d. Darbo sutartys nutrauktos 2015 m. birželio 5 d. pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau DK) 127 straipsnio 1 dalį (darbo sutarties nutraukimas darbuotojo pareiškimu). Teigė, kad nutraukus darbo sutartis, su jais buvo netinkamai atsiskaityta – atsakovė sumokėjo tik pusę jiems priklausančios dienpinigių sumos.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Pakruojo rajono apylinkės teismas 2016 m. vasario 3 d. sprendimu ieškovų ieškinį atmetė. Priteisė iš ieškovų G. S. ir E. S. po 150 Eur advokato padėjėjo pagalbos išlaidų atsakovei UAB „Vėjelis“ (92-100 b. l.).

Teismas nurodė, kad UAB „Vėjelis“ 2011 m. balandžio 21 d. kolektyvinės sutarties 90 punkto įtvirtinta dienpinigių apskaičiavimo ir mokėjimo tvarka, pagal kurią dienpinigiai yra apskaičiuojami pagal Vyriausybės nutarimais ar kitais teisės aktais nustatytas ir visuotinai priimtinas dienpinigių normas. Dienpinigiai užsienio valstybėse tolimųjų reisų vairuotojams yra mažinami 50 procentų, jei vairuotojai dirba brigadomis, t. y. po du. Pažymėjo, kad ieškovai suderino su atsakove darbo sutarčių sąlygas. Atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovai, pasirašydami darbo sutartį, patvirtino, jog susipažino su kolektyvine sutartimi.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Skųsdami Pakruojo rajono apylinkės teismo 2016 m. vasario 3 d. sprendimą, apeliantai (ieškovai) G. S. ir E. S. prašo teismo sprendimą panaikinti ir jų ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, materialinės ir procesinės teisės normas, pažeidė šalių lygiateisiškumą, nepagrįstai rėmėsi liudytojos S. D. parodymais, teismo motyvai yra prieštaringi.

Atsakovė nepateikė įrodymų, kad ieškovai buvo supažindinti su kolektyvine sutartimi (104-108 b. l.).

Atsiliepdama į apeliacinį skundą, atsakovė UAB „Vėjelis“ prašo skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Apeliantų skundas yra deklaratyvus ir jie pasirašė darbo sutartis.

Atsakovė dienpinigių dydį sumažino vadovaudamasi kolektyvine darbo sutartimi (112-115 b. l.).

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Byloje keliamas klausimas dėl dienpinigių dydžio darbuotojams jų tarnybinių komandiruočių atveju.

Byloje nustatyta, kad darbo ginčų komisija, nagrinėjusi individualius darbo ginčus tarp ieškovų ir atsakovės, 2015-07-03 sprendimais netenkino ieškovų reikalavimų dėl dienpinigių, konstatavusi, jog atsakovė priklausančius ieškovams dienpinigius išmokėjo.

DK 220 straipsnio 1–2 dalys nustato, kad darbuotojams, pasiųstiems į tarnybines komandiruotes, garantuojama, kad per visą komandiruotės laiką paliekama darbo vieta (pareigos) ir darbo užmokestis. Be to, jiems mokami dienpinigiai ir kompensuojamos su komandiruote susijusios išlaidos. Šių išmokų dydį ir mokėjimo tvarką nustato Vyriausybė. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004-11-03 nutarimo Nr. 1365 „Dėl išlaidų, susijusių su tarnybinėmis komandiruotėmis, dydžio ir mokėjimo tvarkos“ 2 dalyje nurodyta, kad tarnybine komandiruote laikomas darbuotojo išvykimas tam tikram laikui iš nuolatinės darbo vietos darbdavio siuntimu atlikti darbo funkcijas. Šis siuntimas į tarnybinę komandiruotę įforminamas darbdavio ar jo įgalioto asmens įsakymu (sprendimu). Darbdaviai išlaidas, susijusias su tarnybine komandiruote, darbuotojams atlygina pagal komandiruotpinigių sąnaudų atskaitymo iš pajamų taisykles, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003-01-28 nutarimu Nr. 99. 2004-11-03 Vyriausybės nutarimo Nr. 1365 6.1 punktas nustato, kad dienpinigiai, mažesni už Komandiruočių sąnaudų atskaitymo iš pajamų taisyklėse nustatyto dydžio dienpinigius, gali būti mokami, jeigu tai numatyta kolektyvinėje sutartyje, o jeigu tokia sutartis nesudaryta, – darbo sutartyje, tačiau ne mažiau kaip 50 procentų dienpinigių sumos, apskaičiuotos pagal komandiruočių sąnaudų atskaitymo iš pajamų taisyklių 3 ir 9 punktų nuostatas.

Darbo sutarčių aiškinimui galioja bendrosios sutarčių aiškinimo taisyklės. Sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklės reglamentuotos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.193-6.195 straipsniuose bei suformuluotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje: kilus ginčui dėl sutarties turinio, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties šalių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kasacinis teismas, atskleisdamas konsensualizmo principo esmę ir jo taikymą, pabrėžė, kad sutartinių santykių teisiniam reguliavimui būdingas minimalus šalių valios varžymas, todėl šalys gali laisvai nusistatyti tarpusavio teises bei pareigas, jos taip pat yra laisvos pasirinkdamos formą, kuria išreiškia savo susitarimo turinį (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-05-16 nutartis byloje Nr. 3K-3-224/2012; 2013-01-13 nutartis byloje Nr. 3K-3-103/2013).

Nagrinėjamu atveju tarp ieškovų ir atsakovės 2015-03-30 buvo sudarytos darbo sutartys, kurių nuostatomis šalys aptarė darbo santykius, ir kurios atitiko šalių tikrąją valią. Šalių pasirašytų darbo sutarčių 3 punktuose nurodyta, kad darbdavys įsipareigoja darbuotojui mokėti darbo užmokestį – LR Vyriausybės MVA, padauginus iš koeficiento, ne mažesnio kaip 1,3 plius dienpinigiai pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą dienpinigių normatyvą, atlyginimą išmokant du kartus per mėnesį nuo 10 d. iki 15 d. ir nuo 25 d. iki 30 d. Darbo sutarčių 12 punkte nurodyta, jog įmonėje galioja 2011 m. balandžio 18 d. kolektyvinė sutartis Nr. 2. Kolektyvinės sutarties 90 punkte nurodyta, kad dienpinigiai užsienio valstybėse tolimųjų reisų vairuotojams yra mažinami 50 procentų, jei vairuotojai dirba brigadomis, tai yra po du. Byloje nėra ginčo dėl to, kad abu ieškovai 2015-03-30 įsakymu dėl komandiruotės buvo išleisti į komandiruotę Europoje, todėl darytina išvadą, kad atsakovė teisingai apskaičiavo ir išmokėjo ieškovams priklausančio išmokėti dydžio dienpinigius. Apeliantų teiginiai, kad šalys buvo susitarusios dėl kitokių dienpinigių dydžio, negu buvo nurodyta darbo sutartyse ir kolektyvinėje sutartyje, nepagrįsti įrodymais (CPK 178, 185 str.).

Pažymėtina, jog UAB „Vėjelis“ galioja 2011 m. balandžio 21 d. kolektyvinė sutartis Nr. 2, o ne 2011 m. balandžio 18 d., kaip nurodyta ieškovų darbo sutarčių 12 punktuose, tačiau byloje nustatyta, jog kitos kolektyvinės sutarties nebuvo ir nėra, įmonėje galiojo ir galioja tik ta vienintelė kolektyvinė sutartis, o liudytoja S. D. teismo posėdžio metu nurodė, kad spausdindama ieškovų darbo sutartis ir įrašydama į jas kolektyvinės sutarties datą, suklydo, todėl teismas pagrįstai šią klaidą įvertino kaip rašymo apsirikimą ir nelaikė argumentu, sudarančiu pagrindo pripažinti, kad ieškovams minėtos sutarties nuostatos netaikytinos, su kuo kolegija sutinka ir apeliacinės instancijos teismas.

Kasacinio teismo praktika dėl įrodinėjimo taisyklių taikymo išplėtota ir išsami. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; ir kt.). Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto daryti išvadas, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; ir kt.). Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą civilinio proceso tvarka teismas konstatuoja tais atvejais, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010). Kitaip tariant, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantai nenurodė konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus ir liudytojos parodymus, o nesutikdami su teismo pateiktu įrodymų ir liudytojos parodymų vertinimu, tiesiog pakartotinai išdėstė savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų ir parodymų vertinimo bei siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados, nei padarė teismas. Kolegijos vertinimu, tai, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus ir liudytojos parodymus, padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi apeliantai, nesuponuoja išvados, jog skundžiamas sprendimas yra neteisėtas, nepagristas ar kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ar pažeidė materialinės ir procesinės teisės normas.

Pažymėtina, jog pagal teismų praktiką, nustačius, kad teismas tinkamai atskleidė nagrinėjamos bylos esmę, pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010 ir kt.). Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).

Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas ir atmestinas. Kiti skundo teiginiai, įvertinant jų esmę šios bylos kontekste, neturi teisinės reikšmės.

Apeliacinį skundą atmetus, tenkintinas atsakovės prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Kolegija, įvertindama aplinkybes, kad atsakovės patirtos 300 Eur išlaidos už atsiliepimo į apeliacinį skundą paruošimą neviršija rekomendacijų (8.11 punktas), sprendžia, jog šios išlaidos nemažintinos.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pakruojo rajono apylinkės teismo 2016 m. vasario 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei UAB „Vėjelis“, juridinio asmens kodas 167932468, iš apeliantų G. S., a. k. (duomenys neskelbtini) ir E. S., a. k. (duomenys neskelbtini) po 150 Eur (vienas šimtas penkiasdešimt eurų 00 ct) advokato pagalbos išlaidas.