Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Viginto Višinskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų „V. J. ir Ko“, uždarosios akcinės bendrovės ir V. J. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. lapkričio 27 d. sprendimo, kuriuo ieškovų „V. J. ir Ko“, uždarosios akcinės bendrovės ir V. J. ieškinys atmestas, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1682-658/2013 pagal ieškovų „V. J. ir Ko“, uždarosios akcinės bendrovės ir V. J. ieškinį atsakovui akcinei bendrovei Šiaulių bankui (teisių perėmėjas uždaroji akcinė bendrovė „Gailiūnų elektra“) dėl vekselio pripažinimo negaliojančiu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

Atsakovas AB Šiaulių bankas atsiliepime į apeliacinį skundą pareiškė prašymą priimti naują įrodymą – Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvados kopiją (t. 3, b. l. 139-148). Paaiškino, jog įtraukus atsakovą į civilinės bylos Nr. 2A-124/2014 nagrinėjimą, jam tapo žinoma apeliantų nurodyta specialisto (bankininkystės ekspertizės) išvada, kurios reikšmę nagrinėjamam ginčui akcentuoja apeliantai. Teisėjų kolegija pažymi, jog CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teisėjų kolegija, įvertinusi šio dokumento išdavimo ir gavimo laiką, sprendžia, jog nei atsakovas, nei ieškovai neturėjo objektyvios galimybės šio įrodymo pateikti pirmosios instancijos teismui. Tiek apeliaciniame skunde, tiek atsiliepime į apeliacinį skundą šalys savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu nurodo aplinkybes, kurios buvo įvertintos paminėto ekspertinio tyrimo metu. Pastebėtina, jog atsakovas nors ir formuluoja prašymą dėl įrodymo priėmimo, visgi ginčija jo įrodomąją reikšmę, esą nagrinėjamu atveju nėra svarbi apeliantų įrodinėjama įmonės įsiskolinimo dydžio (ar jo nebuvimo) aplinkybė. Atsižvelgiant į tą aplinkybę, jog didžiąja argumentų dalimi apeliantai ginčijamo vekselio neteisėtumą grindžia būtent „V. J. ir Ko“, UAB realaus įsiskolinimo, buvusio vekselio išdavimo metu, neatitiktimi šio vekselio turiniui, o atsakovas įsiskolinimo dydžio reikšmę nagrinėjamam klausimui iš esmės neigia, teisėjų kolegija mato pagrindą taikyti CPK 314 straipsnyje numatytą išimtį ir atsakovo pateiktą įrodymą priima. Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, šio įrodymo priėmimu buvo suinteresuoti ir apeliantai (skunde akcentuojama galima šio įrodymo reikšmė nagrinėjamai bylai). Atsakovas šį įrodymą gavo iš kitos civilinės bylos, kurioje dalyvavo ir apeliantai (šį įrodymą į civilinę bylą Nr. 2A-124/2014 pateikė apeliantai). Teisėjų kolegija sprendžia, jog pateikto įrodymo turinys apeliantams yra žinomas, todėl jo priėmimas ir vertinimas apeliacinės instancijos teisme apeliantų procesinių teisių nepažeidžia.

Ieškovai pareiškė prašymą priimti naujus įrodymus, pateiktus kartu su apeliaciniu skundu. Iš apeliacinio skundo priedų matyti, jog apeliantai teikia šiuos naujus įrodymus: Panevėžio apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus 2013 m. spalio 14 d. raštą (t. 3, b. l. 94), Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie VRM Panevėžio apygardos valdybos 2013 m. balandžio 9 d. užduotis atlikti objektų tyrimą (t. 3, b. l. 95-98). Apeliantai nurodė, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė šiuos dokumentus priimti. Paaiškino, jog paminėti įrodymai patvirtina, kad Lietuvos teismo ekspertizės centrui pavesta atlikti bankininkystės tyrimą. Apeliantų vertinimu, atlikus ekspertizę gali paaiškėti nagrinėjamai bylai svarbi aplinkybė, jog ieškovas „V. J. ir Ko“, UAB negavo kredito lėšų arba jų gavo mažiau. Teisėjų kolegija, įvertinusi kartu su apeliaciniu skundu pateiktų naujų įrodymų turinį, nenustatė įrodinėjimo priemonėms (plačiąja prasme) būdingų požymių. Minėti įrodymai atlieka veikiau informavimo funkciją (informuojama apie konkrečiame ikiteisminiame tyrime apliekamus procesinius veiksmus), taigi jie nelaikyti objektyviais duomenimis, pagrindžiančiais ieškovų materialiuosius reikalavimus. Kaip matyti iš bylos duomenų, šių dokumentų pateikimas pirmosios instancijos teismui, atsižvelgiant į tuometę tiek civilinės bylos, tiek vykdomo ikiteisminio tyrimo stadiją, ieškovų buvo grindžiamas kaip pagrindas bylos sustabdymui dėl vykdomo ikiteisminio tyrimo. Todėl pirmosios instancijos teismas, atmetęs ieškovų prašymą sustabdyti bylą, pagrįstai atsisakė šiuos įrodymus priimti. Kadangi apeliaciniu skundu apeliantai nebepalaiko prašymo stabdyti bylą dėl vykdomo ikiteisminio tyrimo, šių dokumentų (kaip minėta, atliekančių iš esmės informavimo funkciją) priėmimo būtinybė nebeaktuali. Kita vertus, teisėjų kolegija priėmė atsakovo pateiktą specialisto išvadą, apie kurią ir informuojama apeliantų pateiktais dokumentais, todėl jų priėmimas nagrinėjamu atveju būtų perteklinis ir nereikšmingas. Nurodytų aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija atsisako priimti apeliantų pateiktus naujus įrodymus.

Dėl bylos sustabdymo

Kaip minėta, apeliaciniame skunde ieškovai pareiškė prašymą sustabdyti nagrinėjamą bylą iki Panevėžio apygardos teisme bus baigta nagrinėti civilinė byla Nr. 2-345-212/2011 pagal ieškovo „V. J. ir Ko“, UAB ieškinį atsakovui AB Ūkio bankui dėl nuostolių atlyginimo. Apeliantai nurodė, jog nurodytoje civilinėje byloje gali būti nustatytos nagrinėjamam ginčui reikšmingos aplinkybės. Teigė, jog toks prašymas buvo pareikštas ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tačiau teismas jį nepagrįstai atmetė. Pasak apeliantų, pirmosios instancijos teismui nepagrįstai atmetus prašymą dėl bylos sustabdymo, jie patyrė nepatogumų – abiejose bylose (šioje ir nagrinėjamoje Panevėžio apygardos teisme) turėjo įrodinėti tas pačias aplinkybes. Teisėjų kolegija apeliantų prašymo netenkina ir sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė stabdyti nagrinėjamą bylą.

Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „LITEKO“ duomenų nustatyta, jog ieškovas „V. J. ir Ko“, UAB 2010 m. liepos 10 d. kreipėsi į Panevėžio apygardos teismą su ieškiniu (civilinės bylos Nr. 2-345-212/2011) atsakovui AB Ūkio bankui dėl 218 672,46 Lt nuostolių, padarytų nepagrįstai nusirašius pinigus, atlyginimo. Panevėžio apygardos teismo 2011 m. birželio 6 d. nutartimi nurodyta civilinė byla buvo nutraukta. Ieškovo prašymu toje civilinėje byloje buvo atnaujintas procesas, tačiau 2014 m. vasario 11 d. nutartimi ieškovo prašymas dėl 2011 m. birželio 6 d. nutarties panaikinimo atmestas. Lietuvos apeliaciniam teismui 2014 m. balandžio 10 d. atmetus ieškovo atskirąjį skundą, Panevėžio apygardos teismo 2014 m. vasario 11 d. nutartis įsiteisėjo (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog Panevėžio apygardos teismo byla, su kurios nagrinėjimu apeliantai sieja būtinybę sustabdyti nagrinėjamą bylą, yra išnagrinėta. Tokia situacija lemia išvada, jog išnyko aplinkybės, kuriomis apeliantai grindžia savo prašymą dėl bylos sustabdymo. Nurodytu pagrindu teisėjų kolegija atmeta apeliantų prašymą sustabdyti nagrinėjamą bylą. Visgi apeliaciniame skunde esant argumentams, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė tokį ieškovų prašymą tenkinti, teisėjų kolegija turi pagrindą įvertinti šiuos argumentus.

Civilinės bylos sustabdymas reiškia laikiną visų procesinių veiksmų, atliekamų nagrinėjant bylą (išskyrus procesinius veiksmus, susijusius su laikinųjų apsaugos priemonių išsprendimu), sustabdymą dėl aplinkybių, kurios nepriklauso nuo byloje dalyvaujančių asmenų ir teismo valios (CPK 163 – 164 straipsniai, 166 straipsnio 3 dalis, 167 straipsnio 1 dalis). Dėl šios priežasties civilinės bylos sustabdymas visais atvejais neišvengiamai pailgina bylos nagrinėjimo trukmę, kas suponuoja CPK 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų civilinio proceso principų – koncentruotumo ir ekonomiškumo – pažeidimo tikimybę. Todėl teismas kiekvienu atveju, spręsdamas bylos sustabdymo klausimą, privalo atsižvelgti į konkrečias bylos aplinkybes ir įsitikinti, kad nesustabdžius bylos nėra galimybės tinkamai ir teisingai jos išnagrinėti. Civilinės bylos sustabdymo instituto paskirtis – pašalinti tam tikras objektyviai esančias įstatymo nurodytas kliūtis, nepriklausančias nei nuo dalyvaujančių byloje asmenų, nei nuo teismo valios, dėl kurių buvimo teismas negali tinkamai išnagrinėti civilinės bylos. Civilinės bylos sustabdymo instituto normos reglamentuoja procesinių veiksmų, kuriais siekiama išspręsti bylą iš esmės, atlikimo sustabdymą neapibrėžtam terminui dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo byloje dalyvaujančių asmenų ar teismo valios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. spalio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-437/2009; 2013 m. lapkričio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-589/2013). Kolegija pažymi, jog pagal galiojantį teisinį reguliavimą bei teisminę praktiką, suformuotą jį taikant bei aiškinant, civilinės bylos sustabdymas (privalomasis ar fakultatyvusis) gali būti konstatuotas tik tuo atveju, jei teismas nustato, jog civilinės bylos neįmanoma teisingai išnagrinėti tol, kol neišnyks/neatsiras tam tikros aplinkybės, kurių išnykimas/atsiradimas nepriklauso nuo teismo ir byloje dalyvaujančių asmenų valios. Vien ta aplinkybė, jog sutampa dalis tiek šioje, tiek kitame teisme nagrinėjamoje (nagrinėtoje) byloje įrodinėtinų aplinkybių, neduoda pagrindo sustabdyti bylą, atsižvelgiant į akcentuotą bylos sustabdymo instituto taikymo išimtinumą. Ieškovai neįrodė, jog Panevėžio apygardos teisme kitoje byloje nagrinėjamų aplinkybių objektyviai neįmanoma nustatyti šioje byloje, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai šį ieškovų prašymą atmetė. Ieškovų deklaruota priežastis, esą šie patyrė nepatogumų dviejose bylose įrodinėdami tas pačias aplinkybes, atsižvelgiant į abiejose bylose pareikštų ieškinių dalykų skirtumus, neleidžia konstatuoti ieškovų procesinių teisių suvaržymo.

Dėl faktinių bylos aplinkybių ir bylos nagrinėjimo ribų

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad AB Ūkio bankas (kurio teises, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, perėmė AB Šiaulių bankas, o nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme AB Šiaulių banko teises perėmė UAB „Gailiūnų elektra“) ir ieškovas „V. J. ir Ko“, UAB (ankstesnis pavadinimas V. J. įmonė) 2007 m. birželio 18 d. sudarė kredito linijos sutartį (t. 1, b. l. 10-20). Jos pagrindu bankas 6 mėnesių laikotarpiui įmonei suteikė 390 000 Lt kredito limitą apyvartinių lėšų papildymui. Kredito gavėjo prievolių įvykdymo užtikrinimui V. J. įmonė 2007 m. birželio 18 d. pateikė paprastąjį vekselį už 413 205 Lt sumą (t. 1, b. l. 25). 2007 m. gruodžio 18 d. šalys pasirašė papildomą susitarimą, kuriuo iki 2008 m. birželio 18 d. buvo pratęstas kredito linijos grąžinimo terminas (t. 1, b. l. 21). 2008 m. birželio 6 d. šalys pasirašė papildomą susitarimą Nr. 2, kuriuo kredito linijos limitas sumažintas iki 270 000 Lt sumos, kredito linijos limito grąžinimo terminas nustatytas 2012 m. gruodžio 1 d. Šio susitarimo 1.8 punktu šalys susitarė dėl papildomo prievolių įvykdymo užtikrinimo, tame tarpe ir dėl V. J. įmonės paprastojo vekselio išdavimo už 270 000 Lt sumą su 7,36 proc. dydžio metinėmis palūkanomis, laiduoto įmonės savininko V. J. (t. 1, b. l. 22). Susitarimo sudarymo dieną V. J. įmonė išdavė vekselio gavėjui paprastąjį neprotestuotiną vekselį už 270 000 Lt sumą, laiduotą V. J. (t. 1, b. l. 26). Pirmosios instancijos teismui pateiktu ieškiniu ieškovai prašė 2008 m. birželio 6 d. V. J. įmonės išduotą ir V. J. laiduotą vekselį pripažinti negaliojančiu, teigdami, jog šis vekselis yra apsimestinis sandoris. Ši vekselį pripažinus negaliojančiu ieškovų nurodytu pagrindu, jie prašė pripažinti negaliojančiu ir šalių 2008 m. birželio 6 d. sudaryto susitarimo (Nr. 2) antrąjį punktą, numačiusį jų pareigą išduoti ginčijamą vekselį. Kaip matyti iš apskųstojo procesinio sprendimo turinio, pirmosios instancijos teismas neapsiribojo vien ieškovų ieškinyje nurodytu sandorių negaliojimo pagrindu ir vekselio teisėtumą vertino atsižvelgiant į ieškinio faktinį pagrindą bei teismo posėdžio metu ieškovų papildomai nurodytas aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas vertino, ar vekselis buvo (ar galėjo būti) prievolės pagal kredito linijos sutartį užtikrinimo priemonė, ar vekselis buvo išduotas suklydimo, neteisingo šio sandorio suvokimo, ar banko apgaulės įtakoje. Pirmosios instancijos teismui atlikus ginčijamo sandorio teisėtumo vertinimą nurodytų sandorių negaliojimo pagrindų kontekste ir ieškinį atmetus, apeliantai ginčijamo sandorio negaliojimą grindė iš esmės dviem pagrindais: kad tokiomis aplinkybėmis vekselis negalėjo atlikti pagrindinės prievolės užtikrinimo funkcijos, kad ginčijamas vekselis buvo išduotas banko apgaulės įtakoje. Teisėjų kolegija sprendžia, jog tokiu būdu apeliantai apibrėžia šios bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas (CPK 320 straipsnis). Taigi teisėjų kolegija šioje byloje ginčijamų sandorių teisėtumo vertinimą atlieka apeliaciniame skunde įvardintais pagrindais, t. y. vertina, ar ginčijamas vekselis atliko (galėjo atlikti) prievolės pagal kredito linijos sutartį užtikrinimo funkciją bei ar ginčijamas vekselis buvo išduotas AB Ūkio banko apgaulės įtakoje.

Dėl vekselio, kaip prievolės užtikrinimo priemonės, vertinimo

Lietuvos Respublikos įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo (toliau – ĮPVĮ) 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vekselis yra vertybinis popierius, kuriuo jį išrašęs asmuo be sąlygų įsipareigoja tiesiogiai ar netiesiogiai sumokėti tam tikrą pinigų sumą vekselyje nurodytam asmeniui arba įsako tai padaryti kitam. Kasacinis teismas 2007 m. spalio 1 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-216/2007, aiškindamas vekselio, kaip vertybinio popieriaus, teisinę prigimtį ir savybes, yra nurodęs, kad įstatymo nustatytas reikalavimas, jog vekselyje turi būti besąlyginis įsipareigojimas sumokėti jame nurodytą pinigų sumą (CK 1.105 straipsnio 1 dalis, ĮPVĮ 2 straipsnio 1 dalis, 3 straipsnio 2 punktas, 77 straipsnio 2 punktas) reiškia tai, kad vekselyje įtvirtinta mokėjimo prievolė ir iš jos atsiradusi reikalavimo teisė yra abstraktaus pobūdžio. Prievolės abstraktumas reiškia tai, kad: pirma, abstrakti prievolė yra savarankiška, t. y. jos nesieja teisinis ryšys su jos atsiradimo pagrindu; antra, abstrakčios prievolės subjektai negali remtis tokios prievolės atsiradimo pagrindo buvimu, jo galiojimu ar negaliojimu, reikalaudami vykdyti ar atsisakydami vykdyti pareigas, kilusias iš šios prievolės. Taigi vekselyje įtvirtintos prievolės abstraktumas reiškia tai, kad ši prievolė nesusijusi teisiniu ryšiu su vekselio išdavimo pagrindu, t. y. tuo teisiniu santykiu (tam tikru sandoriu), dėl kurio vekselis buvo išrašytas. Kita vertus, vekselio abstraktumo savybė negali būti suabsoliutinta. Neįmanoma paneigti to, kad yra tam tikras vekselyje įtvirtintos prievolės ir jos atsiradimo pagrindo ryšys, nes kiekviena prievolė, taigi ir įsipareigojimas pagal vekselį, atsiranda tam tikro teisinio santykio (sandorio) pagrindu. Taigi vekselio abstraktumo savybė nereiškia, kad vekselis gali patekti į apyvartą visiškai be jokio pagrindo arba visais atvejais likti apyvartoje po to, kai teismas konstatuoja jo išdavimo pagrindo negaliojimą, arba kai tas pagrindas išnyksta dėl kitų priežasčių (pavyzdžiui, pagal vekselio davėjo ir pirmojo vekselio įgijėjo, t. y. tiesioginių santykių, iš kurių kilusiu pagrindu vekselis buvo išrašytas, dalyvių susitarimą dėl pagrindinės prievolės pasibaigimo). Dėl vekselio išrašymo, kaip abstraktaus vienašalio sandorio, ir iš šio sandorio atsiradusios prievolės abstraktumo nurodytas teisinis ryšys yra netiesioginis ir dažniausiai „paslėptas“ nuo tų vekselių teisinių santykių dalyvių, kurie nėra tiesioginiai nurodyto teisinio santykio kontrahentai, t. y. nuo vėlesnių teisėtų vekselio turėtojų. Pažymėtina, jog vekselio teisinės savybės lemia universalų šio vertybinio popieriaus naudojimą civilinėje apyvartoje. Teisinė vekselio prigimtis lemia tai, kad vekselis gali atlikti ir tam tikrą prievolės pagal tą šalių teisinį santykį (tam tikrą sandorį), dėl kurio vekselis buvo išrašytas, įvykdymo užtikrinimo funkciją: vekselyje įtvirtintos prievolės specifika, t. y. jos abstraktumas ir besąlygiškumas suteikia kreditoriui papildomą garantiją dėl to, kad skola jam bus grąžinta. Taigi plačiąja prasme vekselis atlieka prievolės pagal sandorį, iš kurio kilusių santykių pagrindu buvo išduotas vekselis, užtikrinimo funkciją dėl to, kad viena prievolė pakeičiama kita, daugiau formalia, be to, kuri vykdoma pagal vekselių teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. Tačiau, atlikdamas nurodytą užtikrinimo funkciją, vekselis netampa garantija ar laidavimu. Skolininkas (vekselio davėjas), išduodamas vekselį, sukuria kreditoriaus (vekselio turėtojo) naudai jau visiškai kitą, negu jo įsipareigojimas pagal tą teisinį santykį (tam tikrą sandorį), dėl kurio išduodamas vekselis, prievolę – prievolę pagal vekselį. Be to, išrašius vekselį, sukuriamas naujas civilinių teisių objektas – vertybinis popierius. Dėl to dokumentas, atitinkantis įstatymo vekseliui nustatytus reikalavimus, negali būti vertinamas ne kaip vertybinis popierius ir juolab sutapatinamas su prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-216/2007). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, plėtodamas pirmiau nurodytą kasacinę praktiką, pažymėjo, kad CK 6.70 straipsnio 1 dalyje yra išvardytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės (netesybos, laidavimas ir kitos). Kitos CK šeštosios knygos penktojo skyriaus normos reglamentuoja šių priemonių taikymo tvarką, tačiau nurodytame CK straipsnyje išvardytų prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonių sąrašas nėra baigtinis; jame nustatyta, kad sutartinė prievolė gali būti užtikrinta ir kitais sutartyje numatytais būdais. Pažymėtina, kad atskiruose įstatymuose tiesiogiai nustatyta, jog vekseliai gali būti naudojami kaip prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonė (gali atlikti prievolės įvykdymo užtikrinimo funkciją). Pavyzdžiui, Vartojimo kredito įstatymo 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad vartojimo kredito davėjas turi teisę priimti vekselius iš kredito gavėjo ir kitų asmenų, siekdamas užtikrinti, jog vartojimo kredito gavėjo įsipareigojimai pagal vartojimo kredito sutartį bus įvykdyti. Taigi vekselis pagal savo universalų atsiskaitymo pobūdį gali būti naudojamas civilinėje apyvartoje kaip priemonė užtikrinti prievolės, kilusios iš sandorio, kurio sukurtų teisinių santykių pagrindu buvo išduotas, įvykdymą, tačiau kaip prievolės įvykdymo užtikrinimo prievolė negali būti sutapatinama su CK šeštosios knygos penktajame skyriuje išvardytomis prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonėmis ir jam netaikytinos šio skyriaus normos, nes tiek jo išdavimą, tiek jame nurodytos pinigų sumos išieškojimą reglamentuoja atskiras ĮPVĮ, ir vekselio, kaip prievolių, kilusių iš teisinių santykių, kurių pagrindu jis buvo išduotas, įvykdymo užtikrinimo priemonės taikymas neprieštarauja šiuo įstatymu nustatytam vekselio teisiniam reglamentavimui. Vekselio, kaip prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės, naudojimas civilinėje apyvartoje sudaro kreditoriui galimybę paprasčiau, operatyviau ir ekonomiškiau gauti prievolės, kurios įvykdymas užtikrintas vekseliu, įvykdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-343/2013). Nurodyto kasacinio teismo aiškinimo kontekste teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovų argumentus, jog vekselis (tiek šiuo konkrečiu atveju, tiek bendrąja prasme) negali būti laikomas prievolių užtikrinimo priemone. Taigi ir nagrinėjamu atveju, nors ieškovai sukūrė visiškai naują bei nuo kredito linijos sutarties nepriklausomą prievolę, visgi iš kredito linijos sutarties turinio įžvelgiamas konkretus šių dviejų savarankiškų prievolių ryšys. Iš kredito linijos sutarties nuostatų matyti, jog šalys susitarė dėl prievolės, kylančios iš šios sutarties, užtikrinimo priemonių, be kita ko, ir dėl ginčijamo vekselio (su laidavimu) išdavimo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai akcentavo aplinkybę, jog ieškovai nenurodė savarankiško kredito linijos sutarties nuostatos (papildomo susitarimo Nr. 2) negaliojimo ar neteisėtumo pagrindo. Aptariamu atveju tiesiogiai net nebuvo ginčijamas vekselio išdavimo pagrindas. Teisėjų kolegija pažymi, jog vekselio pagrindu sukurtos prievolės abstraktumo savybė reiškia savarankišką abiejų prievolių (tiek pagal sutartį, tiek pagal ginčijamą vekselį) galiojimą. Tuo tarpu apelianto keliama šių prievolių dvigubinimo (kuomet atsakovas gali savo reikalavimą patenkinti ir sutarties, ir vekselio pagrindu, arba, net ir nesant įsiskolinimo, palikti vekselį civilinėje apyvartoje – pradėti visos vekselyje nurodytos skolos išieškojimą) problema neturi įtakos ginčijamo vekselio galiojimui jį išdavusio asmens valios (ne) buvimo prasme. Kreditoriaus reikalavimo teisė apribota (įsiskolinimo sumos prasme), nes iš už prievolės įvykdymą atsakingų asmenų (vieno ar visų) jis gali reikalauti tik tiek, kiek jo iš sandorio kilusi teisė pažeista ir kiek tai nustato įstatymas. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, tuo atveju jeigu vekselio turėtojas (atsakovas) visgi piktnaudžiautų vekselio teisiniais ypatumais (prievolės abstraktumu), kaip teigia apeliantai, ir taip pažeistų vekselio davėjo ir laiduotojo (byloje – apeliantų) teises, šis turi teisę pažeistas teises ginti įstatymo nustatyta tvarka (CPK 5 straipsnis). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija tokių aplinkybių nenustatė. Kita vertus, apeliantai kelia jų valios išduoti ginčijamą vekselį ydingumo, o ne nesąžiningo naudojimosi šiuo vertybiniu popieriumi problemą. Kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, įstatymas nedraudžia užtikrinti ir būsimų prievolių įvykdymą (CK 6.70 straipsnio 2 dalis). Todėl apeliantų deklaruojamos abejonės, jog nagrinėjamu atveju vekselis buvo išduotas dar net nesuteikus kredito, o ateityje įsiskolinimas pagal kredito linijos sutartį priklausytų tik nuo panaudotų lėšų sumos, neleidžia ginčijamo vekselio laikyti sąlygine prievolės užtikrinimo priemone. Juolab, kad apeliantai kelia labiau teorinio pobūdžio klausimus (teorines prielaidas) dėl atsakovo galimybės piktnaudžiauti šio vertybinio popieriaus abstraktumo savybe. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus, jog ginčijamas vekselis negalėjo būti išduotas kaip prievolių pagal kredito linijos sutartį vykdymo užtikrinimo priemonė.

Dėl vekselio išdavimo apgaulės įtakoje

CK 1.91 straipsnyje reglamentuojamas sandorių, turinčių valios trūkumų, pripažinimas negaliojančiais. Pagal šią teisės normą apgaulė – tai sandorį sudarančio asmens tyčinis suklaidinimas dėl esminių sandorio aplinkybių, kuris gali reikštis aktyviais veiksmais, taip pat svarbių sandorio aplinkybių nuslėpimu, sąmoningai siekiant galutinio tikslo – sudaryti sandorį tokiomis sąlygomis, kokių jis siekia. Apgaule galima pripažinti tyčinius veiksmus, kurie turi lemiamą įtaką šalies valiai susiformuoti. Apgaulės atveju apgautosios sandorio šalies valią paveikia kitos šalies ar trečiojo asmens nesąžiningi veiksmai (tiek aktyvūs, tiek ir nutylėjimas). Apgaulės atveju sudarytas sandoris yra ne sandorio šalies laisvos valios išraiškos rezultatas, o kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens nesąžiningų veiksmų rezultatas. Jeigu apgaulės nebūtų buvę, apgautoji sandorio šalis sandorio arba apskritai nebūtų sudariusi, arba būtų sudariusi jį visiškai kitokiomis sąlygomis. Dėl to būtina analizuoti apgautosios sandorio šalies valios formavimosi procesą, jos tikruosius ketinimus, aiškintis, ar ji suvokė tikrąją sandorio, atskirų jo sąlygų esmę, ar ji sprendimą dėl sandorio sudarymo ar atskirų jo sąlygų priėmė savarankiškai, ar veikiama kitų, pašalinių veiksnių. Kai reiškiamas reikalavimas pripažinti negaliojančiu dėl apgaulės sudarytą sandorį, byloje turi būti tiriama ir vertinama, ar atsakovas atliko tyčinius nesąžiningus veiksmus (tyčia pranešė tikrovės neatitinkančias žinias arba nutylėjo svarbias aplinkybes dėl esminių sudaromo sandorio elementų, siekdamas suklaidinti ieškovą), dėl kurių ieškovas buvo paskatintas sudaryti ne tokį sandorį, kokio jis iš tikrųjų siekė, taip pat turi būti tiriamas bei vertinamas ir ieškovo elgesys tiek prieš sandorio sudarymą, tiek ir sudarant sandorį bei po sandorio sudarymo. Sprendžiant dėl apgaulės konstatavimo, abiejų šalių veiksmai turi būti vertinami vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. sausio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-353/2002; 2008 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-609/2008).

Tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde ieškovai laikėsi nuoseklios pozicijos, jog sudarant 2008 m. birželio 6 d. susitarimą ieškovo skola AB Ūkio bankui neegzistavo, todėl ir nebuvo būtinybės užtikrinti įmonės prievolių pagal kredito linijos sutartį. Apeliaciniame skunde teigiama, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė nustatyti įsiskolinimo faktą tiek vekselio išdavimo dienos duomenimis, tiek bylos nagrinėjimo metu. Ieškovai aiškino, jog sutartinių santykių vykdymo etape įmonė panaudojo tik dalį kredito (apie 110 000 Lt), kuris buvo grąžintas bankui. Tuo tarpu likusią kredito limito dalį panaudojo ne V. J. įmonė („V. J.“, UAB), o dėl šių neteisėtų (banko ir/ar trečiųjų asmenų) veiksmų panaudojant kredito lėšas yra atliekamas ikiteisminis tyrimas. Apeliantai taip pat nurodė, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai apribojo jų procesinę teisę įrodinėti šią aplinkybę: netenkino prašymų dėl bylos sustabdymo iki bus atliktas ikiteisminis tyrimas, neišreikalavo šio ikiteisminio tyrimo medžiagos, atsisakė apklausti asmenis, turinčius duomenų apie kredito linijos sutarties pagrindu suteikto kredito panaudojimo ir grąžinimo aplinkybes. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais apeliacinio skundo argumentais.

Teisėjų kolegija sprendžia, jog aptariamu atveju vertinant ginčijamų sandorių teisėtumo CK 1.91 straipsnio taikymo aspektu klausimą, visgi esminę reikšmę turi jų sudarymo, o ne vykdymo aplinkybės. Minėta, jog apgaule galima pripažinti tyčinius veiksmus, kurie turi lemiamą įtaką šalies valiai susiformuoti. Taigi analizuojamu atveju svarstytinos aplinkybės, lėmusios apeliantų valią išduoti ginčijamą vekselį. Pagal galiojantį teisinį reguliavimą sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai. Aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Jeigu šalių tikrųjų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasme jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys (CK 6.193 straipsnio 1 dalis). Vertinant tikruosius šalių ketinimus, ypač svarbūs ir jų veiksmai, tikslai bei lūkesčiai laikotarpiu iki ginčijamų sandorių sudarymo. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, jog AB Ūkio bankas ir V. J. įmonė 2007 m. birželio 18 d. sudarė kredito linijos sutartį. Šios sutarties pagrindu įmonei 6 mėnesių laikotarpiui buvo suteiktas 390 000 Lt kredito limitas apyvartinių lėšų papildymui. Prievolės pagal šią sutartį įvykdymas užtikrintas įmonės sąskaitoje esančių (ir būsimų) lėšų įkeitimu. Apeliantai pripažįsta aplinkybę, jog įmonės prievolių pagal šią sutartį įvykdymui užtikrinti buvo išduotas vekselis kredito su palūkanomis sumos dydžiu. Pasibaigus panaudoto kredito grąžinimo terminui, 2007 m. gruodžio 18 d. šalys susitarė dėl kredito linijos sutarties pakeitimo – papildomu susitarimu Nr. 1 iki 2008 m. birželio 18 d. pratęsė kredito grąžinimo terminą. 2008 m. birželio 6 d. šalys pasirašė papildomą susitarimą Nr. 2, kuriuo kredito linijos limito suma sumažinta iki 270 000 Lt, kredito linijos limito grąžinimo terminas nustatytas 2012 m. gruodžio 1 d. Be to, šiuo susitarimu šalys papildė prievolės pagal kredito linijos sutartį užtikrinimo priemonių sąrašą, jį papildydamos 60 000 Lt vertės įmonės atsargų įkeitimu, 270 000 Lt sumos dydžio įmonės išduotu ir įmonės savininko laiduotu vekseliu. Byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, jog išdavus šį vekselį, ankstesnis (2007 m. birželio 18 d.) vekselis buvo grąžintas įmonei. Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytos faktinės aplinkybės sudaro pagrindą konstatuoti tarp šalių buvus tęstinio pobūdžio sutartinius teisinius santykius. Bankas pakankamai trumpam laikotarpiui (6 mėnesiams) suteikė kreditą, kuris buvo užtikrintas tos pačios rūšies priemone – vekseliu. Vėlesnius kredito linijos sutarties pakeitimus (be kita ko, ir dalyje dėl užtikrinimo priemonių) lėmė sutartinių santykių eiga: kredito limito, palūkanų dydžio pokyčiai, poreikis tęsti šalių bendradarbiavimą, atidėti galutinį panaudoto kredito grąžinimo terminą. Įvertinus paminėtą seką, spręstina, jog 2007 m. birželio 18 d. vekselio išdavimą lėmė, iš vienos pusės, įmonės siekis gauti jos veikloje būtiną finansavimą apyvartai palaikyti (kredito liniją), iš kitos pusės, banko siekis užtikrinti, jog dėl teikiamo finansavimo jis nepatirs nuostolių. Ginčijamo vekselio išdavimą ir atitinkamai ankstesniojo vekselio grąžinimą jo davėjui lėmė šalių susitarimas sumažinti kredito limitą ir pratęsti galutinį panaudoto kredito grąžinimo terminą. Taigi ginčijamo vekselio išdavimas visiškai atitiko šalis siejusius verslo santykius, kurių ribos nustatytos papildomu susitarimu Nr. 2, taip pat šalių poreikius bei valią. Teisėjų kolegija sprendžia, jog apeliantai nepagrįstai akcentuoja įsiskolinimo dydžio, buvusio ginčijamo vekselio išdavimo metu, faktą. Pritartina atsakovo atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytam argumentui, jog būtina atsižvelgti tiek į kredito įstaigų praktiką, užtikrinant prievoles tokiomis užtikrinimo priemonėmis, tiek į nagrinėjamu atveju šalis siejusių sutartinių santykių ypatumus. Kaip matyti iš kredito linijos sutarties nuostatų, bankas įsipareigojo suteikti įmonei tikslinį kreditą šalių susitarto limito ribose. Taigi, atsižvelgiant į CK 6.70 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą nuostatą, leidžiančią susitarti dėl būsimos prievolės įvykdymo užtikrinimo, spręstina, jog ginčijamo vekselio išdavimas, jame nurodant sumą, lygią maksimaliai leistinam panaudoti kreditui ir už jį mokėtinoms palūkanoms, užtikrino didžiausio įsiskolinimo, kuris ateityje (vykdant sutartį) galėtų susidaryti, grąžinimą. Kolegijos įsitikinimu, toks tiek papildomo susitarimo Nr. 2 (antro punkto), tiek ginčijamo vekselio turinys neprieštarauja laidavimo sampratai ir nedaro tokio laidavimo sąlyginiu, kaip teigia apeliantai. Šiame kontekste teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė nustatinėti aplinkybes, susijusias su konkrečiu laikotarpiu buvusio įsiskolinimo dydžiu. Kadangi ginčijamu vekseliu apeliantai užtikrino iš esmės būsimos prievolės įvykdymą, apeliacinio skundo argumentai, jog ginčijamo vekselio išdavimo metu neegzistavo įsiskolinimas, jog kredito lėšas neteisėtai panaudojo (pasisavino) tretieji asmenys, neturi teisinės reikšmės nagrinėjant klausimą dėl apeliantų valios išraiškos išduoti ginčijamą vekselį.

Pritarus pirmosios instancijos teismo išvadai, jog nagrinėjamam klausimui (apeliantų valios sudaryti ginčijamą sandorį ydingumo prasme) teisinės reikšmės neturi aplinkybės, susijusios su sutartiniais santykiais, susiklosčiusiais po ginčijamų sandorių sudarymo (pvz., panaudoto ir tikėtinai grąžinto kredito dydis, galima kitų asmenų neteisėta veika, galimi pažeidimai bankininkystės srityje išduodant kreditą), teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo padarytų pažeidimų įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo procese. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog kredito panaudojimo aplinkybės (be kita ko, ir įsiskolinimo dydis) neturi įtakos sprendžiant dėl šalių valios tikrumo sudaryti ginčijamus sandorius, todėl pagrįstai atsisakė tirti ir vertinti įrodymus (išreikalauti ikiteisminio tyrimo medžiagą, sustabdyti bylą dėl atliekamo ikiteisminio tyrimo, apklausti liudytojus), kadangi šių įrodymų tyrimo ir vertinimo etape nebūtų nustatytos faktinės aplinkybės (pagal sąsajumo kriterijų), reikšmingos nagrinėjamam klausimui – šalių valiai, buvusiai būtent ginčijamų sandorių sudarymo metu. Tų pačių argumentų pagrindu teisėjų kolegija iš esmės nevertina atsakovo pateiktos ikiteisminio tyrimo metu atlikto ekspertinio tyrimo išvados, kurioje nėra užfiksuoti objektyvūs duomenys, reikšmingi sprendžiamam klausimui dėl apeliantų valios ydingumo sudarant ginčijamus sandorius.

Teisėjų kolegija nesutinka su ieškovų skundo argumentu, jog nesąžiningų banko veiksmų pagrindu į apyvartą pateko ginčijamas vertybinis popierius, kuriame nurodyta neegzistuojanti skola. Ankstesnėje šios nutarties dalyje teisėjų kolegija sprendė, jog nepaisant vekseliu sukuriamos naujos abstrakčios prievolės, visgi ir aptariamu atveju egzistuoja jos ryšys su prievole pagal kredito linijos sutartį. Taigi nėra galimybės išvadai, jog šis vertybinis popierius civilinėje apyvartoje yra be jokio pagrindo. Tačiau apeliantų abejonės (baimės) dėl piktnaudžiavimo šio vertybinio popieriaus abstraktumo ar universalaus panaudojimo savybėmis yra už šios bylos nagrinėjimo ribų, t. y. nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų, kuriomis konstatuota tikroji (vidinė) apeliantų valią tokiu būdu užtikrinti prievolę pagal kredito linijos sutartį. Teisėjų kolegijai abejones dėl apeliantų argumentų pagrįstumo sukelia ir jų pozicijos nenuoseklumas bei neišsamumas, ginčijamus sandorius ginčijant keliais savarankiškais ir vienam kitam iš esmės prieštaraujančiais pagrindais, kartu argumentuojant ir sudaromo sandorio (pasekmių) nesuvokimą, ir tyčinius banko veiksmus, suklaidinant dėl skolos (jos dydžio) egzistavimo. Papildomų abejonių kelia ir pakankamai ilgas laikotarpis nuo sandorių sudarymo iki jų užginčijimo. Kaip matyti tiek iš nagrinėjamos bylos, tiek iš teismų informacinės sistemos „LITEKO“ duomenų, apeliantai sandorius pradėjo ginčyti tik paaiškėjus netinkamo (neteisėto) kredito panaudojimo aplinkybei. Protingo asmens elgesio modelis reikalauja imtis atitinkamų veiksmų nedelsiant. Visgi nagrinėjamu atveju nenurodoma, kada konkrečiai apeliantai suvokė deklaruojamą banko apgaulę, siekiant be pagrindo (nesant skolos) gauti ginčo vekselį.

Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta. Kiti apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai taip pat nesudaro pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).

Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas nustatė ir įvertino teisiškai reikšmingas bylos aplinkybes, teisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą, teismo išvados pagrįstos bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą Kauno apygardos teismo sprendimą (CPK 329, 330 straipsniai), todėl skundas atmetamas, o šio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Atsakovas AB Šiaulių bankas pareiškė prašymą (iki procesinių teisių perleidimo) priteisti 3 000 Lt advokato teisinės pagalbos išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme. Šias išlaidas pagrindžiančiuose dokumentuose (sąskaita už teisinę pagalbą, mokėjimo nurodymas) fiksuota, kad išlaidas sudarė atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimas. Teisėjų kolegija, spręsdama dėl išlaidų atsakovui atlyginimo dydžio, įvertina nurodytų teisinių paslaugų rūšį, taip pat atsižvelgia į Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio pateiktas rekomendacijas. Teisėjų kolegija, įvertinusi aplinkybę, jog atsakovą AB Šiaulių banką apeliacinės instancijos teisme atstovavo advokatė, atstovavusi jam ir pirmosios instancijos teisme, sprendžia, jog teisinga ir protinga AB Šiaulių bankui priteisti iš apeliantų lygiomis dalimis 1 000 Lt (po 500 Lt iš kiekvieno apelianto) teisinės pagalbos išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimą (iš teismui pateiktų dokumentų negalima daryti išvados, kad šių išlaidų atlyginimo reikalavimo teisė būtų perleista AB Šiaulių banko procesinių teisių perėmėjui UAB „Gailiūnų elektra“).

Apeliantui V. J. žyminio mokesčio už apeliacinį skundą dalies – 2 200 Lt mokėjimas buvo atidėtas iki apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo priėmimo (t. 3, b. l. 131-132). Atmetus apeliacinį skundą, šis mokestis iš apelianto priteistinas valstybei (CPK 84 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2013 m. lapkričio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš apeliantų V. J. ir „V. J. ir Ko“, uždarosios akcinės bendrovės lygiomis dalimis 1 000 Lt (po 500 Lt iš kiekvieno) bylinėjimosi išlaidų atsakovo akcinės bendrovės Šiaulių banko naudai.

Priteisti valstybei iš V. J. 2 200 Lt žyminio mokesčio už paduotą apeliacinį skundą (lėšų gavėjas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, juridinio asmens kodas 188659752, biudžeto pajamų surenkamoji sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini) arba Nr. (duomenys neskelbtini), įmokos kodas 5660).