Kauno apygardos teismo sprendimas

Kauno apygardos teismo teisėjas Nerijus Meilutis, sekretoriaujant Onai Martinaitytei, dalyvaujant ieškovų: V. J. ir uždarosios akcinės bendrovės „Virginijus Juknys ir Ko“ atstovui advokatui Justui Sankaičiui, atsakovės- akcinės bendrovės „Šiaulių bankas“ atstovei advokatei Gintarei Olšauskaitei, viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų: uždarosios akcinės bendrovės „Virginijus Juknys ir Ko“, UAB ir V. J. ieškinį atsakovei- akcinei bendrovei „Šiaulių bankas” dėl vekselio pripažinimo negaliojančiu,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Teismui ištyrus į bylą pateiktus įrodymus, nustatytos šios bylai reikšmingos faktinės aplinkybės: 2007-06-18 tarp AB Ūkio banko ir ieškovo UAB „Virginijus Juknys ir Ko“ (tuo metu – Virginijaus Juknio įmonės) buvo pasirašyta Kredito linijos sutartis Nr. 07/03-260 (toliau – Kredito linijos sutartis) (t. 1, b. l. 10-20), pagal kurią bankas 6 mėnesių laikotarpiui įmonei suteikė 390 000 Lt kredito limitą apyvartinių lėšų papildymui (Kredito linijos sutarties 1.1 p.). Kredito gavėjo būsimų prievolių įvykdymo užtikrinimui Virginijaus Juknio įmonė 2007-06-18 pateikė paprastąjį vekselį 413 205 Lt sumai, kurią, kaip nustatyta iš atsakovo atstovės paaiškinimo, sudarė sutartimi numatytas kreditas + palūkanos (t. 1, b. l. 25). 2007-12-18 šalys pasirašė papildomą susitarimą, kuriuo iki 2008-06-18 buvo pratęstas kredito linijos grąžinimo terminas (t. 1, b. l. 21). 2008-06-06 šalys pasirašė papildomą susitarimą Nr. 2, kuriuo kredito linijos limito suma sumažinta iki 270 000 Lt, kredito linijos limito grąžinimo terminas nustatytas 2012-12-01 (Susitarimo 1.1 p., 1.2 p.). Susitarimo 1.8 punktu susitarta dėl papildomo prievolių įvykdymo užtikrinimo, tame tarpe ir dėl V. Juknio įmonės paprastojo vekselio 270 000 Lt sumai su 7,36 % metinėmis palūkanomis, laiduoto įmonės savininko V. J. išdavimo (t. 1, b. l. 22). Tą pačią dieną (2008-06-06) V. Juknio įmonė išdavė vekselio gavėjui paprastąjį neprotestuotiną vekselį 270 000 Lt sumai, laiduotą V. J. (t. 1, b. l. 26). Iš banko sąskaitų išrašų ir atsakovės atstovės paaiškinimų nustatyta, jog vekselio išdavimo dienai Virginijaus Juknio įmonė, vadovaujantis buhalterinės apskaitos duomenimis, bankui buvo skolinga 270 000 Lt (t. 1, b. l. 47-90). 2007-06-18 išduotas paprastasis vekselis 413 205 Lt sumai buvo grąžintas ieškovui (t. 1, b. l. 25). 2009-02-24 šalys pasirašė susitarimą Nr. 3, kuriuo kredito gavėjui padidinamos palūkanos, bei jis papildomai įkeitė bankui turtą (t. 1, b. l. 24).

Bylos nagrinėjimo ribos: vadovaujantis nusistovėjusia teismine praktika, pareikšdamas ieškinį pirmosios instancijos teismui, ieškovas neprivalo nurodyti teisinio ieškinio pagrindo, o teismas pats privalo tinkamai kvalifikuoti teisinius santykius. Be to civiliniame procese galiojant dispozityvumo principui nagrinėjamo ginčo ribas iš esmės apibrėžia šalys, ir bylos nagrinėjimo metu jos gali nurodyti papildomas aplinkybes, bei teikti naujus įrodymus. Taip pat atsižvelgtina ir į kasacinio teismo praktiką, kurioje pažymima, jog ieškinio pagrindą papildančių faktinių aplinkybių nurodymas arba naujų įrodymų (tam tarpe reikia suprasti ir šalių paaiškinimų), patikslinančių faktinį ieškinio pagrindą sudarančias aplinkybes, pateikimas teismui nelaikomas ieškinio pagrindo pakeitimu, nes tai yra savarankiška ieškovo procesinė teisė. Todėl teismas laiko nepagrįstu atsakovės atstovės prašymą nagrinėti bylą tik dėl galimo ieškovo suklydimo pasirašant sandorį, ir sprendime dar pasisako tiek dėl ieškovo nurodytos aplinkybės, jog jis nesuprato, jog pasirašo būtent vekselį, tiek dėl ieškovo atstovo nurodytų aplinkybių, jog ginčijami sandoriai buvo sudaryti dėl banko apgaulės.

Ginčo esmė: sprendžiant tarp šalių kilusį ginčą analizuotina, ar vekselis gali atlikti prievolės pagal sandorį, dėl kurio vekselis buvo išrašytas, įvykdymo užtikrinimo funkciją, ar yra CK 1.87 straipsnyje numatyti pagrindai ginčo vekselį pripažinti apsimestinu sandoriu, ar vekselis buvo sudarytas suklydimo (CK 1.90 str.), apgaulės (CK 1.91 str.) įtakoje. Taip pat spręstina dėl ginčo vekselio laidavimo bei papildomos susitarimo Nr. 2 antro punkto, kuriame numatytas ieškovo įsipareigojimas pateikti vekselį, negaliojimo pagrindų egzistavimo.

Dėl vekselio kaip prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonės pagal Kredito linijos sutartį

Sandoriais siekiama tam tikro teisinio rezultato: sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ir pareigas. CK 6.156 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas sutarties laisvės principas suteikia sutarties šalims teisę savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas. Šalių teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis turi joms įstatymo galią (CK 6.189 straipsnis). Tačiau, šalių teisė nustatyti sutarties turinį nėra absoliuti, ją šalys turi įgyvendinti, nepažeisdamos imperatyviųjų teisės normų (CK 6.157 straipsnio 1 dalis), viešosios tvarkos ir geros moralės reikalavimų. Be to, įstatymas įpareigoja kiekvieną sutartinių santykių turinčią šalį elgtis sąžiningai (CK 6.158 straipsnis). Apsimestiniu laikomas sandoris, sudarytas kitam sandoriui pridengti. Tokiu atveju dėl to paties dalyko sudaromi du susitarimai: išorinis, neatspindintis tikrųjų šalių ketinimų, ir kitas – atspindintis tikrąją šalių valią, tačiau neviešinamas. Įstatymo nustatyta, kad jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, tai taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės (CK 1.87 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad apsimestinio sandorio atveju laikomas galiojančiu tikrasis sandoris, kurio padarinių siekė sandorio šalys. Nagrinėjamoje byloje tarp šalių nėra ginčo, jog 2008-06-06 V. Juknio įmonės kredito davėjui (AB Ūkio bankui) išduotu paprastuoju neprotestuotinu vekseliui 270 000 Lt sumai, laiduotu V. J., šalys siekė užtikrinti prievolės bankui, pagal Kredito linijos sutartį įvykdymą. Tačiau ieškovų teigimu, vekselis aplamai negali atlikti prievolių įvykdymo užtikrinimo funkcijos, todėl tiek pats vekselis, tiek atitinkamai ir tokią vekselio funkciją įtvirtinanti papildomo susitarimo Nr. 2 nuostata naikintina kaip neteisėta, o ginčo santykiui taikytinos laidavimą ar garantiją reglamentuojančios teisės normos. Teismas atmeta šį ieškovų argumentą kaip nepagrįstą. Pagal Civilinio kodekso 1.97 straipsnio 1 dalies, 1.101 straipsnio, 1.105 straipsnio 1 dalies bei Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo (toliau tekste ĮPVĮ) 2 straipsnio 1 dalies nuostatas vekselis yra vertybinis popierius ir civilinių teisių objektas, kuriuo jį išrašantis asmuo be išlygų įsipareigoja tiesiogiai ar netiesiogiai sumokėti tam tikrą pinigų sumą vekselyje nurodytam asmeniui arba kuriuo tai padaryti pavedama kitam asmeniui. Taigi, vekselyje įtvirtinta mokėjimo prievolė ir iš jos atsiradusi reikalavimo teisė yra abstraktaus pobūdžio. Prievolės abstraktumas reiškia tai, kad: pirma, abstrakti prievolė yra savarankiška, t. y. jos nesieja teisinis ryšys su jos atsiradimo pagrindu; antra, abstrakčios prievolės subjektai negali remtis tokios prievolės atsiradimo pagrindo buvimu, jo galiojimu ar negaliojimu, reikalaudami vykdyti ar atsisakydami vykdyti pareigas, kilusias iš šios prievolės. Kita vertus, vekselio abstraktumo savybė negali būti suabsoliutinta. Neįmanoma paneigti to, kad yra tam tikras vekselyje įtvirtintos prievolės ir jos atsiradimo pagrindo ryšys, nes kiekviena prievolė, taigi ir įsipareigojimas pagal vekselį, atsiranda tam tikro teisinio santykio (sandorio) pagrindu. Taigi vekselio abstraktumo savybė nereiškia, kad vekselis gali patekti į apyvartą visiškai be jokio pagrindo arba visais atvejais likti apyvartoje po to, kai teismas konstatuoja jo išdavimo pagrindo negaliojimą, arba kai tas pagrindas išnyksta dėl kitų priežasčių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-216/2007, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-343/2013). Be to Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas vekselius reglamentuojančias teisės normas, yra nurodęs, jog vekselio teisinės savybės lemia universalų šio vertybinio popieriaus naudojimą civilinėje apyvartoje. Teisinė vekselio prigimtis lemia tai, kad vekselis gali atlikti ir tam tikrą prievolės pagal tą šalių teisinį santykį (tam tikrą sandorį), dėl kurio vekselis buvo išrašytas, įvykdymo užtikrinimo funkciją: vekselyje įtvirtintos prievolės specifika, t. y. jos abstraktumas ir besąlygiškumas, suteikia kreditoriui papildomą garantiją dėl to, kad skola jam bus grąžinta. Taigi, plačiąja prasme vekselis atlieka prievolės pagal sandorį, iš kurio kilusių santykių pagrindu buvo išduotas vekselis, užtikrinimo funkciją dėl to, kad viena prievolė pakeičiama kita, daugiau formalia, be to, kuri vykdoma pagal vekselių teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-216/2007, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-3432013). Taigi, priešingai nei teigia ieškovai, vekselis gali būti išduodamas prievolės įvykdymo užtikrinimui ir būtent tokios praktikos aiškindamas vekselius reglamentuojančias teisės normas nuosekliai laikosi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Išduodant vekselį yra sukuriamas naujas civilinių teisių objektas – vertybinis popierius, kurio išdavimą ir jame nurodytos pinigų sumos išieškojimą reglamentuoja atskiras Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymas. Dėl to 2008-06-06 V. Juknio įmonės išduotas paprastasis neprotestuotinas vekselis negali būti sutapatinamas su prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonėmis, t.y. garantija ar laidavimu. Įvertinus vekselius bei prievolių įvykdymo užtikrinimą reglamentuojančias teisės normas bei nagrinėjamoje byloje nustatytas faktines aplinkybes, nėra pagrindo kvalifikuoti vekselį ir papildomo susitarimo Nr. 2 antrą punktą kaip apsimestinius sandorius (CK 1.87 straipsnis), t. y. sudarytus kitiems, laidavimo ar garantijos sandoriams pridengti, nes nustatyta, kad vekselis, nors ir būdamas savarankiškas civilinių teisių objektas, gali būti naudojamas ne tik vekselio davėjo piniginei skolai vekselio gavėjui patvirtinti (įforminti), bet ir kaip priemonė prievolės pagal sandorį, iš kurio kilusių santykių pagrindu buvo išduotas vekselis, užtikrinimui, o vekselio išdavimu ir vykdymu siekiami padariniai atitiko tikrąją šalių valią, t.y. užtikrinti prievolių pagal Kredito linijos sutartį įvykdymą.

Dėl suklydimo

Nagrinėjamoje byloje ieškovė „Virginijus Juknys ir Ko“, UAB ir atsakovė yra tiesioginiai vekselio teisinio santykio dalyviai. Ieškovė yra vekselio davėja, o atsakovė – ginčo vekselio pirmoji įgijėja ir turėtoja. Ieškovai prašė pripažinti vekselį negaliojančiu CK 1.90 straipsnyje nustatytu pagrindu.

Dėl suklydimo sudarytas sandoris pripažįstamas negaliojančiu, jeigu konstatuojama, jog suklydimas buvo esminis, t. y. konstatuojama dėl suklydimo fakto ir jo esmingumo. Vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus. Šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas, atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo padarinius. Teisių ir pareigų klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, nerūpestingumo, neatidumo. Ieškovai teiginį, jog buvo suklysta pasirašant papildomos susitarimo Nr. 2 antrą punktą, vekselį bei V. J. laiduojant už vekselį, grindžia tuo, jog sudarydami ginčo sandorius nesuprato vekselio teisinės prigimties, pasekmių. Dokumentus V. J. pasirašė neskaitęs, kadangi tarp V. J. ir banko darbuotojų buvo besąlyginis pasitikėjimas, juo siejo draugiški ryšiai.

2013-10-24 vykusio teismo posėdžio metu ieškovas V. J. paaiškino, kad yra verslininkas, yra įgijęs aukštąjį techninį išsilavinimą, penkiolika metų vykdė verslą (t. 2, b.l. 129), turėjo 40 įmonių (t. 2, b.l. 130). Vertinant V. J. galimybes suvokti vekselio esmę ir suklydimą jį išduodant, atkreiptinas dėmesys į tai, kad V. J. turi aukštąjį išsilavinimą, yra verslininkas, bendrovės direktorius, turintis ilgametę verslo patirtį ir vadovavimo bendrovėms patirtį. Atsižvelgiant į V. J. verslo patirtį, spręstina, jog jam turėjo būti žinoma vekselio, kaip plačiai versle taikomo dokumento esmė. Be to, ginčo vekselis nėra pirmasis įmonės išduotas vekselis. Pats V. J. paaiškino, jog dar 2003 metais pirko stakles ir taip pat banke pasirašė vekselį (2013-10-24 vykusio teismo posėdžio protokolas, t. 2, b.l. 129). Iš V. J. paaiškinimų matyti, kad 2003 m. išduodamas vekselį suprato vekselio teisinę reikšmę, kadangi pats ieškovas teismo posėdžio metu nurodė, jog kredito sutartį „garantavo vekseliu“ (t. 2, b.l. 130), t.y. vekselį išdavė prievolių pagal kredito sutartį įvykdymo užtikrinimui. Iš prijungtos kliento bylos taip pat matyti, jog V. J. buvo laidavęs ir už kito asmens 2007-01-12 išduotą paprastąjį vekselį (prijungt. kliento bylos l. 221). Be to pažymėtina, jog ir sudarydamas tą pačią Kredito linijos sutartį, jos įvykdymo užtikrinimui Virginijaus Juknio įmonė 2007-06-18 išdavė paprastąjį vekselį 413 205 Lt sumai (t. 1, b.l. 25). Tai leidžia teismui daryti vienareikšmišką išvadą, jog V. J. puikiai suprato vekselio teisinę prigimtį ir jo reikšmę. Kita vertus, jei jau vis tik tikėti V. J. parodymais, jog jam buvo nesuprantama vekselio teisinė reikšmė, tokiu atveju jo veiksmai turėtų būti vertinami per vidutiniškai apdairaus, atidaus ir rūpestingo asmens prizmę. Šiuo atveju jis, kaip ir kiekvienas apdairus, atidus ir rūpestingas asmuo, sudarydamas tokius sandorius, kreiptųsi į profesionalus, šiuo atveju finansų konsultantus ir teisininkus, siekdamas išsiaiškinti visas galimas sandorių sudarymo ir jais sukeliamų teisinių pasekmių rizikas. Tačiau tai nebuvo padaryta.

Dėl V.J. nesupratimo, kad pasirašo vekselį

Byloje taip pat nenustatyta aplinkybių, sudarančių pagrindą pripažinti, kad V. J. suklydo laiduodamas už 2008-06-06 vekselį, t.y. nesuprato, kad pasirašydamas kaip fizinis asmuo laiduoja už V. Juknio įmonės išduotą vekselį. Pačiame ginčo vekselyje atskirai yra išskirta vekselio davėjas (V. Juknio įmonė) bei laiduotojas (V. J.). V. J. tą pačią dieną ginčo dokumente pasirašė ir kaip V. Juknio įmonės savininkas ir kaip fizinis asmuo (t. 1, b.l. 26). Papildomo susitarimo Nr. 2 antrame punkte numatytas V. J., kaip įmonės savininko įsipareigojimas laiduoti už V. Juknio įmonės išduodamą vekselį (t.1, b.l. 22). Teismo posėdžio metu V. J. paaiškino, kad „krūvas popierių“ banke pasirašydavo neskaitęs, jam tik parodydavo kur pasirašyti. Tačiau būtent šio vekselio (t. 1, b. l. 26) pasirašymo atveju, teismas itin kritiškai vertina tokius jo paaiškinimus, nors kai kuriais atvejais galbūt ir tikėtina, jog kai kur jis pasirašydavo dokumentus neskaitęs. Vekselyje akivaizdžiai matyti, jog V.J. jame pasirašęs du kartus: kaip įmonės savininkas ir kaip fizinis asmuo. Jokių kitų dokumentų banke, kur V.J. tame pačiame lape būtų reikėję pasirašyti du kartus, kaip skirtingam subjektui nėra. Tą aplinkybę pripažino ir pats V. J. posėdžio metu (t. 2, b.l. 132). Be to ir pačiame dokumente spausdintinėmis raidėmis aiškiai parašyta „paprastasis vekselis“, šalia vieno V.J. parašo žodžiai „vekselio davėjas“, šalia kito „laiduota“. Įvertinęs šias aplinkybes teismas daro išvadą, jog esant aiškiam šalių susitarimui dėl V. J. kaip fizinio asmens įsipareigojimo laiduoti už ginčo vekselį, V. J. suvokiant, kad paprastai dokumentuose pasirašydavo ne kaip fizinis asmuo, o kaip individualios įmonės savininkas bei pačiame vekselyje aiškiai atribotiems įsipareigojimų pagrindams, nėra pagrindo spręsti kad V. J. nesuvokė ar negalėjo suvokti pasirašomų dokumentų esmės bei pasekmių. Ieškovo nurodoma aplinkybė, kad dokumentus banke pasirašinėdavo net neskaitęs, taip pat nesudaro pagrindo naikinti ginčo sandorius CK. 1.90 straipsnio pagrindu. Kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo padarinius. Suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminės reikšmės, jeigu šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmusi ji pati (CK 1.90 str. 5 d.). Toks asmens elgesys, kai svarbūs dokumentai yra pasirašomi net neskaičius, kaip teismui teigė pats ieškovas, negali būti laikomas atidžiu bei apdairiu ieškovo elgesiu. Vis tik tuo atveju, jei ieškovas ginčo sandorius pasirašė net neskaitęs,- jis elgėsi neapdairiai ir neatidžiai, o taip veikdamas pats prisiėmė ir galimus neigiamus savo veiksmų padarinius. Taigi, šiuo atveju suklydimas yra tik sandorio šalies neapgalvotos rizikos ir/ar neatsargumo rezultatas, todėl pripažinti sutartį negaliojančia dėl suklydimo nėra teisinio pagrindo, nes tokiu atveju V. J. suklydimo negalima pateisinti ir būtent jam tenka suklydimo rizika.

Dėl apgaulės

Ieškovas vekselį prašo pripažinti negaliojančiu, kadangi pinigų pagal Kredito linijos sutartį ieškovas nėra gavęs, o nesamos prievolės užtikrinimui išduotas vekselis laikytinas išduotu apgaulės įtakoje.

Pagal CK 1. 91 straipsnį apgaulė – tai sandorį sudarančio asmens tyčinis suklaidinimas dėl esminių sandorio aplinkybių, kuris gali reikštis aktyviais veiksmais, taip pat svarbių sandorio aplinkybių nuslėpimu, sąmoningai siekiant galutinio tikslo – sudaryti sandorį.

Byloje nustatyta, kad 2007-06-18 tarp AB Ūkio banko ir ieškovo UAB „Virginijus Juknys ir Ko“ (tuo metu – Virginijaus Juknio įmonės) buvo pasirašyta Kredito linijos sutartis (t. 1, b.l. 10-20), pagal kurią bankas 6 mėnesių laikotarpiui įmonei suteikė 390 000 Lt kredito limitą apyvartinių lėšų papildymui (Kredito linijos sutarties 1.1 p.). 2008-06-06 šalys pasirašė papildomą susitarimą Nr. 2, kuriuo kredito linijos limito suma sumažinta iki 270 000 Lt, kredito linijos limito grąžinimo terminas nustatytas 2012-12-01 (Susitarimo 1.1 p., 1.2 p.). Nagrinėjamu atveju skolos bankui aplinkybė nėra esminė, nes vekselio išrašymo pagrindas pagal Kredito linijos sutartį nėra ir negali būti faktinė vekselio davėjo skola vekselio gavėjui vekselio išrašymo momentu. Kredito linijos sutarties 3.1 punktas apibrėžia kredito linijos sąvoką – tai banko kreditavimo priemonė (o ne konkreti paskola), kuri šioje sutartyje nustatytomis sąlygomis suteikia kredito gavėjui (V. Juknio įmonei) teisę laikas nuo laiko imti ir grąžinti kreditą ar jo dalį, neviršijant sutartyje nustatyto kredito linijos limito bei laikantis kredito linijos limito grąžinimo tvarkos. Šalių sudaryta Kredito linijos sutartis yra konsensualinė, nes pagal ją šalių teisės ir pareigos atsirado nuo sutarties sudarymo momento (CK 6.881 straipsnio 1 dalis). Tokiu būdu V. Juknio įmonės teisės ir pareigos (prievolės) pagal poreikį naudotis sutarto dydžio kredito limitu ginčijamo vekselio išrašymo momentu jau egzistavo. Be to, įstatymas nedraudžia užtikrinti ir būsimų prievolių vykdymą (CK 6.70 str. 2 d.). Todėl ieškovų teiginiai, kad vekselis išrašytas be jokio pagrindo ir apgaulės įtakoje neatitinka tikrovės. Ta aplinkybė, kad ieškovų teigimu, V. Juknio įmonė negavo lėšų pagal Kredito linijos sutartį po 2008-06-06, o lėšas galimai pasisavino tretieji asmenys, neturi jokios teisinės įtakos ginčo sandorių galiojimui. Veiksmai, kurie buvo atlikti jau po ginčijamų sandorių sudarymo, neturėjo jokios įtakos šalių valiai sudaryti papildomą susitarimą bei išduoti vekselį šalių sutartomis sąlygomis, kadangi, kaip jau minėta ir nustatyta teismo, vekselis buvo surašytas užtikrinti būsimą prievolę, jei ji atsiras Kredito linijos sutarties pagrindu. Dėl to laikytini nepagrįstais ieškovų argumentai, kad esminę reikšmę šioje byloje turi nustatymas aplinkybės, jog kažkas pasisavino ieškovų pinigus. Teismo vertinimu esminę reikšmę turi aplinkybės, jog: a) nagrinėjamoje byloje nenustatyta AB Ūkio banko (kaip juridinio asmens) nesąžiningumo; b) o pinigai buvo pervesti į ieškovo sąskaitą; c) bei ieškovas V.J. suprasdamas vekselio teisinę reikšmę ir pasekmes laidavo už tinkamą būsimos prievolės įvykdymą. Vekselio naudojimas prievolių įvykdymui užtikrinti yra plačiai paplitęs komercinių bankų praktikoje, tokia praktika buvo taikoma ir tarp ginčo šalių, ir teismo įsitikinimu V.J., kaip laiduotojui vekselio pasirašymo metu buvo aiški, suprantama ir adekvati prievolė tam, kad jo įmonė gautų Kredito linijos sutartimi numatytą naudą. Kadangi V.J. laidavimo sandorį sudarė ir ieškinį grindė tomis pačiomis aplinkybėmis- teismas apie tai jau yra pasisakęs sprendime, iš naujo kiti motyvai nekartotini.

Todėl ieškinys pilna apimtimi atmestinas, ieškovui neįrodžius pagrindų ginčo vekselį pripažinti negaliojančiu, ir nesant pagrindo pripažinti negaliojančiu ir laidavimą pagal vekselį.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų

Ieškovai laikytini pralaimėję bylą, todėl iš jų atsakovei priteistinos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 str. 1 d.). Šioje byloje atsakovė pateikė įrodymus, kurie pagrindžia tik išlaidas advokato pagalbai apmokėti, todėl tik dėl šių išlaidų teismas ir pasisako. Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Atsakovė pateikė įrodymus apie patirtas 9000 Lt išlaidas advokato pagalbai apmokėti. Pagal teismui pateiktus dokumentus šias išlaidas sudaro: prašymo dėl procesinių teisių perėmimo ir atsiliepimo parengimas 3000 Lt (t. 1, b.l. 170-172), triplikas – 1800 Lt, atsiliepimas į pranešimą dėl papildomų įrodymų pateikimo ir pakartotinio prašymo dėl bylos sustabdymo – 3000 Lt, atstovavimas teismo posėdžiuose – 1200 Lt (t. 2, b.l. 121-123). Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose (CPK 98 str. 2 d.). Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr.1R-85 ,,Dėl rekomendacijų civilinėse bylose priteisimo užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (toliau Rekomendacijos) II skyriaus 8 punkte rekomenduojami užmokesčio už teikiamą teisinę pagalbą dydžiai apskaičiuojami pagal koeficientus (pagrindas - Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu patvirtinta minimali mėnesinė alga (toliau – MMA). Vadovaujantis Rekomendacijų 8.18 p. už atsiliepimo į pranešimą dėl papildomų įrodymų pateikimo ir pakartotinio prašymo dėl bylos sustabdymo parengimą atlygintina suma negali viršyti 500 Lt. Kitos atsakovės prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijų nustatytų maksimalių dydžių. Tačiau pažymėtina, jog byla nėra didelės apimties, nereikalaujanti specifinių žinių ar sudėtingos teisinės analizės, todėl nėra pagrindo iš bylą pralaimėjusios šalies priteisti maksimalų Rekomendacijose nustatytą atstovavimo išlaidų dydį. Vadovaujantis teisingumo, protingumo principais (CK 1.5 str. 4 d.) bei atsižvelgiant į byloje nagrinėtų teisinių klausimų sudėtingumą, surinktų įrodymų apimtį bei bylos trukmę, atsakovės prašoma priteisti suma mažintina iki 4000 Lt ir iš ieškovų priteistina po 2000 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Atmetus ieškinį iš ieškovo V. J. valstybei taip pat priteistina 3200 Lt žyminio mokesčio, kurio sumokėjimas Kauno apygardos teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartimi buvo atidėtas iki teismo sprendimo priėmimo (CPK 96 str. 2 d.). Iš V. J. ir „Virginijus Juknys ir Ko“, UAB valstybei priteistina po 19 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 92 str., 96 str. 2 d.).

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovų: uždarosios akcinės bendrovės „Virginijus Juknys ir Ko“ (į.k 168681499, registracijos adresas: Panevėžio m. sav. Panevėžio m. Paliūniškio g. 13) ir V. J. (a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)) atsakovei- akcinei bendrovei „Šiaulių bankas“ (į.k. 112025254, registracijos adresas: Šiaulių m. sav. Šiaulių m. Tilžės g. 149) po 2000 Lt (du tūkstančius litų) išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Priteisti iš ieškovės- uždarosios akcinės bendrovės „Virginijus Juknys ir Ko“ (į.k 168681499, registracijos adresas: Panevėžio m. sav. Panevėžio m. Paliūniškio g. 13) valstybei19 Lt (devyniolika litų) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Priteisti iš ieškovo- V. J. (a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)) valstybei 19 Lt (devyniolika litų) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu bei 3200 Lt (tris tūkstančius du šimtus litų) žyminio mokesčio.

Bylinėjimosi išlaidos valstybei turi būti įmokėtos Valstybinei mokesčių inspekcijai (įmonės kodas 188659752) į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, esančią AB banke „Swedbank”, banko kodas 73000, įmokos kodas 5660.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos apeliaciniam teismui, skundą paduodant per Kauno apygardos teismą.