Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danguolės Martinavičienės, Gintaro Pečiulio ir Egidijos Tamošiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. J. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. lapkričio 5 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1848-221/2012 pagal ieškovo V. J. ieškinį atsakovui bankrutavusiai akcinei bendrovei „Ūkio bankas“, banko teisių perėmėjas akcinė bendrovė „Šiaulių bankas“, dėl laidavimo įrašo vekselyje ir vykdomojo įrašo pripažinimo negaliojančiais, byloje dalyvaujantys tretieji asmenys uždaroji akcinė bendrovė „Idea & Realty“ ir Kauno miesto 23 – iojo notarų biuro notarė Jolita Mažonavičienė.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Atsiliepimu į ieškovo V. J. apeliacinį skundą trečiasis asmuo UAB „Idea & Realty“ prašo apeliacinio skundo reikalavimus tenkinti jame nurodytais pagrindais ir motyvais.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo ribų nustatymo ir teismo teisės ex officio sandorį pripažinti negaliojančiu

Prieš vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir apeliacinio skundo argumentų pagrįstumą, teisėjų kolegija mano, jog pirmiausia būtina įvertinti ieškiniu pareikštus reikalavimus bei pagal juos apibrėžti bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas. Bylos nagrinėjimo ribų nustatymas yra svarbus dalyvaujantiems byloje asmenims, nes apibrėžia šalių procesinių teisių ir pareigų įgyvendinimo ribas, saisto ne tik pirmosios, bet ir apeliacinės instancijos teismą, kadangi pagal CPK 320 straipsnį bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas paprastai nustato apeliacinio skundo faktiniai ir teisiniai argumentai, kurių pagrindu ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuris savo ruožtu turi būti priimtas neišeinant už ieškinio reikalavimų ribų, teisėtumas ir pagrįstumas.

Įstatyme numatytą teisių gynimo būdą, atsižvelgiant į ginčo santykių teisinį reguliavimą bei įrodytinas teisinei kvalifikacijai reikšmingas faktines aplinkybes, pasirenka asmuo, kuris kreipiasi į teismą. Vadovaujantis CPK 135 straipsniu, vieni iš esminių ieškinio elementų yra: aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą (faktinis ieškinio pagrindas), bei reikalavimai (ieškinio dalykas) (CPK 135 str. 1 d. 4 p.). Šių ieškinio elementų būtinumą lemia ir jų esmę atskleidžia CPK 13 straipsnyje įtvirtintas dispozityvumo principas, kuris reiškia, kad tik asmuo, manantis, kad jo teisės pažeistos, sprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti, t. y. besikreipiančio į teismą asmens nurodytas ieškinio pagrindas ir dalykas apibrėžia teisminio nagrinėjimo ribas, kurių privalo laikytis bylą nagrinėjantis pirmosios instancijos teismas.

Šiuo atveju patikslintu ieškiniu buvo reikalaujama pripažinti negaliojančiu V. J. laidavimą pagal 2006 m. rugpjūčio 25 d. paprastąjį neprotestuotiną vekselį ir 2011 m. vasario 8 d. vykdomąjį įrašą padarytą 2006 m. rugpjūčio 25 d. paprastojo vekselio pagrindu. Ieškinio reikalavimo ribose bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas juos atmetė. Apeliaciniu skundu, be reikalavimo panaikinti ginčijamą sprendimą ir priimti naują, kuriuo ieškinio reikalavimai būtų tenkinami, apeliantas papildomai prašo teismo ex officio pripažinti 2006 m. rugpjūčio 25 d. paprastąjį vekselį niekiniu sandoriu. Skunde pažymėta, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą privalėjo įvertinti, jog šiuo atveju 2006 m. rugpjūčio 25 d. vekselis yra apsimestinis sandoris (juo šalys siekė užtikrinti Kredito sutarties įvykdymą, o ne sukurti vekselio teisinius padarinius) ir taikyti niekinio sandorio negaliojimo pasekmes – 2006 m. rugpjūčio 25 d. vekselį pripažinti niekiniu ir negaliojančiu CK 1.87 straipsnio 1 dalies pagrindu.

Nors CK 1.78 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja savo iniciatyva (ex officio), Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl pagrindo sandorį ex officio pripažinti negaliojančiu, yra nurodęs, kad savo iniciatyva, nesant ginčo šalies reikalavimo, teismas pripažįsta sandorį niekiniu ir taiko niekinio sandorio teisinius padarinius tik tada, kai nagrinėjant bylą pagrindas pripažinti sandorį niekiniu tampa akivaizdus. Tuo atveju, kai sandoris nėra akivaizdžiai niekinis, teismas imtis nagrinėti ir spręsti proceso šalių ginčą dėl aplinkybių, suponuojančių kokio nors sandorio negaliojimą, bei tirti su tuo susijusius įrodymus gali tik esant šalies reikalavimui pripažinti tokį sandorį negaliojančiu, pareikštam ieškinio ar priešieškinio forma. Jeigu teismas, nesant šalies ieškinio reikalavimo pripažinti sandorį negaliojančiu, imtųsi savo iniciatyva nagrinėti ir spręsti sandorio, kuris nėra akivaizdžiai niekinis, negaliojimo klausimą, tirti su tuo susijusius įrodymus, būtų pažeidžiami civilinio proceso dispozityvumo ir rungimosi principai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2009.).

Teisėjų kolegija netenkina ir apelianto prašymo bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme ex officio spręsti 2006 m. rugpjūčio 25 d. vekselio galiojimo klausimą, kadangi esminis bylos nagrinėjimas vyksta pirmosios instancijos teisme, todėl būtent ten pagal proceso operatyvumo, koncentruotumo bei draudimo piktnaudžiauti procesu principus (CPK 7 str., 42 str. 5 d.) turi būti pateikti visi šalių reikalavimai, atsikirtimai bei įrodymai. CPK 226 straipsnyje, reglamentuojančiame šalių ir trečiųjų asmenų pareigas pasirengimo nagrinėti bylą pirmosios instancijos teisme metu, įsakmiai nurodyta, kad pasirengimo nagrinėti bylą teisme metu šalys ir tretieji asmenys turi teismui pateikti visus įrodymus bei paaiškinimus, turinčius reikšmės bylai, galutinai suformuluoti savo reikalavimus ir atsikirtimus į pareikštus reikalavimus. Jeigu šalys ar tretieji asmenys bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nevykdo arba netinkamai vykdo nurodytas pareigas, jie gali tikėtis sau nepalankių, CPK nustatytų teisinių padarinių: draudimo apeliacinį skundą grįsti aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, draudimo apeliaciniame skunde kelti naujus reikalavimus, ribojimo teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme, bei aplinkybėmis, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios instancijos teisme (CPK 306 str. 2 d., 312 str., 314 str.).

Apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 str.). CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ir t. t. CPK 306 straipsnyje apibrėžiamas apeliacinio skundo turinys, nurodyta, kad skundžiamo teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas turi būti grindžiamas bylos aplinkybėmis, įrodymais ir teisiniais argumentais, t. y. faktinio ir teisinio pobūdžio informacija. Pagal CPK 306 straipsnio 2 dalį apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Taigi, apeliacinio skundo pagrindas gali būti tos faktinės bylos aplinkybės, kurios buvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, nes dėl skundžiamo teismo sprendimo pagrįstumo gali būti sprendžiama tik vertinant tuos duomenis, kuriuos, priimdamas sprendimą, turėjo jį priėmęs teismas. Tokiu teisiniu reglamentavimu siekiama panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu, siekiama skatinti bylos dalyvius veikti už greitą ir teisingą bylos išnagrinėjimą, bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis pirmosios instancijos teisme, o ne sukuriant netikėtumus po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo.

Šiuo atveju apeliaciniame skunde apeliantas nurodė naują aplinkybę – kad 2006 m. rugpjūčio 25 d. vekselis yra apsimestinis sandoris, kadangi tikroji vekselį sudariusių šalių valia buvo užtikrinti Kredito sutarties įvykdymą, o ne sukurti vekselio teisinius santykius. Nustatyta, jog nagrinėjamu atveju bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme apeliantas šių aplinkybių nenurodė, todėl jomis neturi teisės remtis ir bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu. Be to, teismas ex officio sprendžia sandorio negaliojimo klausimą tik tuo atveju, jei yra akivaizdus pagrindas pripažinti sandorį niekiniu. Šiuo atveju apelianto įrodinėjama aplinkybė, jog sandorio šalių valia sudarant vekselį buvo sukurti ne vekselio, bet prievolės įvykdymo užtikrinimo teisinius santykius, nesudaro pagrindo vertinti vekselio kaip negaliojančio sandorio. Tai, jog vekseliu buvo užtikrintas tam tikros prievolės įvykdymas, nepaneigia vekseliu sukurtų teisinių pasekmių, t. y. jo kaip savarankiškos prievolės, sukuriančios jį išdavusiam asmeniui pareigą vykdyti pagal jį kylančias turtines pareigas, esmės. Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo (toliau - ĮPVĮ) 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vekselis yra vertybinis popierius, kuriuo jį išrašęs asmuo be sąlygų įsipareigoja tiesiogiai ar netiesiogiai sumokėti tam tikrą pinigų sumą vekselyje nurodytam asmeniui arba įsako tai padaryti kitam. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išaiškinta, kad dėl vekselio, kaip abstraktaus vienašalio sandorio, sukuriamas naujas civilinių teisių objektas – vertybinis popierius, kuriame įtvirtinta prievolė dalyvauja civilinėje apyvartoje kaip savarankiška abstrakti prievolė, iš esmės teisiškai nepriklausoma nuo to teisinio santykio (tam tikro sandorio), kurio pagrindu ji buvo sukurta. Vekselio abstraktumas pasireiškia vekselio gavėjui pareiškus reikalavimą jį apmokėti – šis reikalavimas vykdomas neįrodinėjant ir nevertinant vekseliu įtvirtintos prievolės pagrįstumo. Tačiau kartu kasacinio teismo pažymima, kad vekselio abstraktumas nėra absoliutus. Vekselio abstraktumo savybė nereiškia, kad jis gali patekti į apyvartą visiškai be jokio pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos 2014 m. balandžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2014). Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad vekselio teisinės savybės lemia universalų šio vertybinio popieriaus naudojimą civilinėje apyvartoje: jis gali būti išduodamas vekselio davėjo piniginei skolai vekselio gavėjui patvirtinti (įforminti) arba piniginei skolai padengti (grąžinti, apmokėti); taip pat gali atlikti tam tikrą prievolės pagal tą šalių teisinį santykį (tam tikrą sandorį), dėl kurio vekselis buvo išrašytas, įvykdymo užtikrinimo funkciją, suteikdamas kreditoriui papildomą garantiją dėl to, kad skola jam bus grąžinta. Tačiau, atlikdamas nurodytą užtikrinimo funkciją, vekselis netampa garantija ar laidavimu. Minėta, kad skolininkas (vekselio davėjas), išduodamas vekselį, sukuria kreditoriaus (vekselio turėtojo) naudai jau visiškai kitą, negu jo įsipareigojimas pagal tą teisinį santykį (tam tikrą sandorį), dėl kurio išduodamas vekselis, prievolę – prievolę pagal vekselį. Be to, išrašius vekselį, sukuriamas naujas civilinių teisių objektas – vertybinis popierius. Dėl to dokumentas, atitinkantis įstatymo vekseliui nustatytus reikalavimus, negali būti vertinamas ne kaip vertybinis popierius ir juolab sutapatinamas su prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos 2013 m. birželio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-343/2013). Taigi, įvertinta teismų praktika vekselio, kaip prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonės, galiojimo klausimu, paneigia apelianto argumentus, kurie jo manymu sudaro pagrindą pripažinti 2006 m. rugpjūčio 25 d. vekselį apsimestiniu sandoriu, todėl net ir vertinant skundo argumentus šiuo klausimu, jie nesudarytų pagrindo skundo reikalavimus dėl vekselio pripažinimo negaliojančiu tenkinti.

Kadangi akivaizdus pagrindas ar įrodymai, leidžiantys 2006 m. rugpjūčio 25 d. vekselį pripažinti niekiniu, pirmosios instancijos teismui nebuvo pateikti, o apeliaciniu skundu nurodomos aplinkybes teisėjų kolegijos vertinimu, nesudaro akivaizdaus sandorio negaliojimo pagrindo, be to joms taikomas CPK 306 straipsnio 2 dalyje nustatytas draudimas, todėl apeliacinio skundo argumentai, kurias grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumas, atmetami, o prašymas apeliacinės instancijos teismui ex officio įvertinti ginčijamo sandorio galiojimą netenkinamas. Remiantis skundo argumentais ir bylos medžiaga teisėjų kolegija, nenustačiusi nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas, bylą nagrinėja neperžengiant apeliacinio skundo ribų ir vertina apelianto V. J. laidavimo pagal 2006 m. rugpjūčio 25 d. paprastąjį vekselį galiojimo bei laidavimo pabaigos, pasikeitus vekselio davėjui, klausimus.

Dėl 2006 m. rugpjūčio 25 d. paprastojo vekselio laidavimo

Pagrindinis ginčas byloje kilo dėl 2006 m. rugpjūčio 25 d. UAB „Antura“ atsakovui išduoto vekselio laidavimo. Apelianto V. J. teigimu, jis atstovaudamas UAB „Antura“ pagal šalis siejusią Kredito sutartį, veikdamas kaip įmonės vadovas ir atstovas pasirašė, užtikrindamas prievolės bankui įvykdymo užtikrinimą, 2006 m. rugpjūčio 25 d. vekselį, tačiau nurodytame vekselyje esantis įrašas apie laidavimą, pasirašytas V. J., patvirtina ne jo asmeninį, bet įmonės laidavimą už vekseliu prisiimtą prievolę. V. J. parašas kitoje vekselio pusėje buvo atliktas tik kaip įmonės vadovo ir jokio asmeninio laidavimo pagal vekselį neįrodo. Pirmosios instancijos teismas su apelianto dėstomomis vekselio laidavimo įrašo atsiradimo aplinkybėmis nesutiko, pažymėjo, jog jos nėra nuoseklios ir nepatvirtina apelianto argumentų, todėl pripažino, jog ieškovas vekselį laidavo asmeniškai, o nesant duomenų, leidžiančių spręsti, jog įrašas apie vekselio laidavimą buvo padarytas pažeidžiant teisės aktus ar klastojant įrašus jame, įrašą apie laidavimą pripažino teisėtu ir galiojančiu.

Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis, apeliantas teigia, jog pirmosios instancijos teismo išvados priimtos pažeidus įrodymų vertinimo taisykles: neįvertinus byloje esančių įrodymų, patvirtinančių apelianto dėstomas aplinkybes visumos, išvadas priėmus nepašalinus egzistuojančių abejonių dėl vekselio laidavimo įrašo atsiradimo.

Įrodinėdamas ginčijamo sprendimo neteisėtumą, apeliantas išskiria, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino to, kad vekselis buvo išduotas užtikrinant Kredito sutarties įvykdymą, tačiau asmeninis įmonės vadovo laidavimas pagal Kredito sutarties nuostatas, nebuvo numatytas. Teisėjų kolegija susipažinusi su 2006 m. rugpjūčio 25 d. Kredito sutartimi, sudaryta tarp AB „Ūkio bankas“ ir UAB „Antura“ atstovaujamos direktoriaus V. J., bei vėlesniais jos pakeitimais, sutinka su apeliantu, jog 2006 m. rugpjūčio 25 d. Kredito sutartyje nustatant prievolės įvykdymo užtikrinimo priemones (Kredito sutarties 1.10. punktas) (įmonės turto įkeitimas, kredito sumai įmonės suteiktas vekselis), pareiga įmonės vadovui laiduoti pagal vekselį nebuvo numatyta (Kredito sutarties 1.10.2. punktas) (t. 1, b. l. 11), tačiau vėlesni Kredito sutarties pakeitimai rodo nuoseklią banko poziciją, jog įmonės išduoti vekseliai turi būti laiduojami įmonės vadovo – V. J.. Šią išvadą pagrindžia tai, jog Papildomame susitarime Nr. 1 prie Kredito sutarties, kuriuo buvo sutarta kredito sumą padidinti iki 500 000 Lt, sutarta, jog padidinus kredito sumą, jos dydžiui UAB „Antura“ išduoda ir vekselį, kuris laiduojamas direktoriaus (t. 1, b. l. 23). Papildomu susitarimu Nr. 2 kredito sumą padidinus iki 950 000 Lt sumos, buvo sutarta, jog UAB „Antura“ pateiks šiai sumai vekselį, kurį laiduos V. J.. Banko įtvirtintas siekis, jog įmonės išduodami vekseliai būtų laiduojami asmeniškai vadovų, leidžia manyti, jog ir 2006 m. rugpjūčio 25 UAB „Antura“ bankui išduotas vekselis turėjo būti laiduotas įmonės vadovo asmeniškai. Be to, šią aplinkybę pripažino ir pats apeliantas: 2010 m. vasario 25 d. raštu kreipiantis į AB „Ūkio bankas“ ir prašant grąžinti UAB „Antura“ vekselį 300 000 Lt sumai, pažymėta, jog jis laiduotas V. J., t. y. ne įmonės, bet jos vadovo asmeniškai (t. 1, b. l. 92). Apelianto argumentai, jog vekselių, UAB „Antura“ išduotų Kredito sutarties pakeitimų Nr. 1 ir Nr. 2 pagrindu jis nelaidavo, nepaneigia teismo išvadų dėl apelianto asmeninio laidavimo pagal 2006 m. rugpjūčio 25 d. vekselį, kadangi kaip matyti iš bylos medžiagos, sutartinių įsipareigojimų nevykdymas ir tapo vienašaliu Kredito sutarties su vėlesniais jos pakeitimais, nutraukimo priežastimi.

Apeliacinės instancijos teismas, kaip ir pirmosios instancijos teismas, atkreipė dėmesį, jog apeliantas dėstydamas vekselyje esančio įrašo apie laidavimą atsiradimą, buvo nenuoseklus, negalėjo tiksliai nurodyti, ar jam pasirašant antroje vekselio pusėje jau buvo įrašas apie laidavimą, ar ne, taip pat teigė, jog tik pasirašė antroje vekselio pusėje, o jokių įrašų neatliko (t. 2, b. l. 18-20). Teisėjų kolegija pažymi, jog AB „Ūkio bankas“ atstovai bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme metu ir neneigė, jog apeliantui prašant, įrašus vekselyje galėjo atlikti ir banko darbuotojai (t. 2, b. l. 20), tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybė, jog pildant vekselio rekvizitus jie buvo užpildyti ne paties apelianto, nedaro įtakos įrašų negaliojimui, svarbu įvertinti ar apeliantas pats pasirašė ties laidavimu ir ar jis reiškė jo asmeninį laidavimą už UAB „Antura“ prisiimtas prievoles pagal vekselį.

Šiame kontekste teisėjų kolegija pasisako ir dėl apelianto argumentų bei prašymų atlikti rašysenos ekspertizę, siekiant įvertinti, ar įrašą apie laidavimą ir apelianto asmens duomenis parašė pats apeliantas. Apeliantas teigė, jog teismas, netenkindamas jo prašymo išreikalauti 2006 m. rugpjūčio 25 d. vekselio originalo ir skirti jo rašysenos ekspertizę, apsunkino apelianto įrodinėjimo galimybes. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiais argumentais apeliantas klaidina apeliacinės instancijos teismą, kadangi bylos medžiaga patvirtina, jog bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, teismo posėdžio metu teismas teiravosi šalių nuomonės dėl ekspertizės skyrimo būtinumo ir apeliantą bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme metu atstovavusi advokatė (pasitarusi su pačiu apeliantu) atsisakė ekspertizės skyrimo (t. 2, b. l. 22). Teismas nelaiko pagrįstais ir skundo teiginius, jog apeliantas klaidingai suvokė ekspertizės apimtį ir joje vertintinus klausimus, dėl ko ir atsisakė ekspertizės skyrimo. Apeliantas, kaip minėta, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo atstovaujamas profesionalaus teisininko, kuris galėjo ir turėjo patarti apeliantui dėl ekspertizės skyrimo būtinumo, ekspertinei įstaigai keliamų klausimų, taigi ir dėl pačios ekspertizės apimties.

Be to apelianto skundu prašyta skirti ekspertizė buvo atlikta ikiteisminio tyrimo Nr. 06-1-04043-11 metu, siekiant nustatyti UAB „Antura“ išduoto paprastojo vekselio tikrumą (t. 2, b. l. 121). Pažymėtina, jog minėtas ikiteisminis tyrimas pradėtas pagal V. J. pareiškimą dėl AB „Ūkio bankas“ Panevėžio filialo darbuotojų suklastoto 2006 m. rugpjūčio 25 d. UAB „Antura“ vardu išduoto vekselio ir įrašų apie V. J. laidavimą pagal jį (t. 2, b. l. 122). Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvada (kuri apeliacinio teismo yra prijungta prie bylos medžiagos ir vertinama kartu su kitais įrodymais) patvirtino, jog tiek vekselio pirmoje pusėje, tiek ir antroje pusėje esantys įrašai buvo atlikti tos pačios rūšies šratinukų pasta bei ta pačia rašymo priemone (t. 2, b. l. 144-147), kas leidžia manyti, jog įrašai vekselyje buvo atlikti tuo pačiu metu, t. y. jog tiek pildant vekselio pirmąją pusę, kurioje nurodyti įrašai apie vekselio davėją ir vekselio suteikimo sąlygas, tiek ir vekselio antroje pusėje esantys įrašai apie vekselio laidavimą, buvo atliekami tuo pačiu metu, kas leidžia manyti, jog apeliantui pasirašant antroje vekselio pusėje, įrašas apie laidavimą jau buvo atliktas. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esant duomenims apie ikiteisminio tyrimo metu atliktą įrašų vekselyje ekspertizę ir jos išvadas, apelianto argumentai dėl jo prašymo išreikalauti vekselio originalą (siekiant įrodyti, jog vekselyje esantis įrašas apie laidavimą bei paties apelianto parašas padarytas skirtingomis rašymo priemonėmis ir ne to paties asmens) bei nepagrįstą tokio prašymo atmetimą pirmosios instancijos teisme teisiškai nebereikšmingi, todėl teismas plačiau dėl jų nepasisako.

Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvada patvirtino, jog parašas po įrašu „Laiduota“ yra atliktas būtent V. J. (t. 2, b. l. 154), šios aplinkybės neneigia ir pats apeliantas. Todėl apeliantui pasirašant po įrašu apie laidavimą, kuriame nurodytas apelianto vardas, pavardė ir kiti asmens duomenys (asmens kodas, gyvenamoji vieta) turėjo būti suprantama, jog jis asmeniškai laiduoja už įmonės prisiimtas prievoles. Apeliantas buvo įmonės vadovas, asmeniškai dalyvavęs sudarant sutartis, jas pakeičiančius, papildančius sandorius, be to, kaip nurodė apelianto atstovė bylos nagrinėjimo teismo posėdyje – apeliantas yra laidavęs (t. 2, b. l. 20), todėl jam, kaip protingam ir atsakingam asmeniui, įmonės vadovui, turinčiam patirties sudarant sandorius, turėjo būti suprantama, jog pasirašant po įrašu vekselyje „Laiduota“, kuriame nurodyti jo asmeniniai duomenys, už vekselio davėją laiduojama asmeniškai. Teisėjų kolegijai atrodo neįtikinami ir nelogiški apelianto paaiškinimai, kuriais siekiama įteigti, jog nesant jokių įrašų antroje vekselio pusėje ir banko darbuotojams prašant, apeliantas pasirašė joje. Teisėjų kolegijos vertinimu, asmuo, veikdamas atsakingai ir apdairiai nepasirašinėtų tuščioje lapo pusėje, neišsiaiškinus tokių parašų tikslų.

Atmestini ir apelianto teiginiai, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino, jog 2006 m. rugpjūčio 25 d. vekselyje, šalia įrašo apie V. J. laidavimą yra UAB „Antura“ antspaudas, kuris rodo ne jo asmeninį, bet įmonės laidavimą. Kaip nurodyta ginčijamo sprendimo motyvuojamoje dalyje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. rugsėjo 13 d. nutarimu Nr. 987 dėl vekselių naudojimo taisyklių patvirtinimo 15 punkte pažymėta, jog vekselio rekvizitai ir galimi įrašai yra nurodyti ĮPVĮ, o visi kiti įrašai vekselio galiojimui įtakos neturi. Byloje įvertinta jog 2006 m. rugpjūčio 25 d. vekselyje esantis įrašas apie laidavimą atitinka ĮPVĮ 32 – 34 straipsnių nuostatas, todėl laikytinas galiojančiu, vadinasi ir prie įrašo apie laidavimą esantis UAB „Antura“ antspaudas įrašo galiojimui įtakos neturi, o aukščiau išdėstytų aplinkybių kontekste nepaneigia ir V. J. asmeninio laidavimo pagal vekselį.

Neigdamas asmeninį laidavimą už UAB „Antura“ pagal 2006 m. rugpjūčio 25 d. vekselį, apeliantas pažymėjo, jog jis niekada nebuvo šios įmonės akcininku, todėl turtinio intereso laiduoti už įmonę jis neturėjo, tuo labiau įvertinus tai, jog apeliantas neturėjo ir turto, kuris garantuotų prievolės bankui įvykdymą pagal laidavimą. Atkreiptinas dėmesys, jog laidavimu siekiama apsaugoti kreditoriaus interesus, todėl AB „Ūkio bankui“ nusprendus, jog apelianto laidavimas pagal UAB „Antura“ vekselį, bus pakankamu prievolės įvykdymo garantu, teismas neturi pagrindo vertinti, ar apelianto laidavimas nagrinėjamu atveju buvo naudingas bankui. Be to, vekselio davėjas buvo 61 mėnesiui pratęsęs vekselio pateikimo mokėti terminą, kas reiškė, jog laidavimo metu buvusi apelianto turtinė padėtis galėjo pasikeisti. Byloje nėra duomenų ir įrodymų, kokie susitarimai siejo apeliantą su įmone dėl laidavimo, tačiau teismas vertina, kad verslo praktikoje įprasta, jog už bendrovės prisiimtas prievoles laiduoja bendrovės vadovas.

Apeliantas taip pat įrodinėja, jog draugiški santykiai su AB „Ūkio bankas“ tuometiniais vadovais lėmė jų tarpusavio pasitikėjimą sudarant sandorius, tarp jų ir UAB „Antura“ 2006 m. rugpjūčio 25 d. vekselio išrašymo, todėl apeliantui besąlygiškai pasitikint banko darbuotojais ir jiems piktnaudžiaujant šiuo pasitikėjimu, apeliantui nežinant kitoje vekselio pusėje galėjo būti atliktas įrašas „Laiduota“. Nutartyje jau įvertinta, jog visuma įrodymų ir vekselio sudarymo aplinkybės neleidžia pritarti apelianto teiginiams, jog vekselio antroje pusėje esantis įrašas „Laiduota“ buvo atliktas po to, kai apeliantas pasirašė antroje lapo pusėje (apie tai spręstina įvertinus eksperto išvadas, jog įrašai vekselio pirmoje ir antroje pusėje atlikti ta pačia rašymo priemone, banko darbuotojų parodymus, paties apelianto pripažinimą apie asmeninį laidavimą 2010 m. vasario 25 d. raštu (t. 1, b. l. 92)). Be to, apelianto teiginių, dėl galimų banko vadovų ir darbuotojų neteisėtų veikų tiek UAB „Antura“, tiek ir apelianto atžvilgiu, pagrįstumas vertinamas ikiteisminiame tyrime Nr. 06-1-04043-11, nagrinėjamoje byloje duomenų ir įrodymų apie nesąžiningus ar net nusikalstamus atsakovo darbuotojų veiksmus, sudarant ginčo sandorius nepateikta, todėl apelianto argumentai apie atsakovo darbuotojų, apeliantui nežinant, atliktus įrašus vekselyje, atmestini kaip neįrodyti.

Negalima nepaminėti ir to, jog šiuo atveju apelianto prievolė bankui kildinama iš vekselio - vertybinio popieriaus, patvirtinančio teisėto jo turėtojo besąlygišką, nepriklausančią nuo jos atsiradimo pagrindo reikalavimo teisę į vekselyje nurodytą pinigų sumą, ir kartu įtvirtinantis besąlygišką skolininko pagal vekselį pareigą sumokėti šią sumą teisėtam vekselio turėtojui. ĮPVĮ 19 straipsnyje nustatytas draudimas reikšti vekselio turėtojui prieštaravimus, grindžiamus asmeniniais santykiais (draudimas netaikytinas tuo atveju, kai tokius prieštaravimus reiškia paprastojo vekselio davėjas pirmajam vekselio įgijėjui, t. y. tiesioginiam santykių, kurie buvo pagrindas išduoti vekselį, kontrahentui). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas aiškindamas šią teisės normą nurodė, jog skolininkas pagal vekselį gali reikšti prieštaravimus dėl reikalavimo sumokėti vekselyje nurodytą sumą, tačiau tik tokius, kurie susiję su formaliais vekselio, kaip vertybinio popieriaus, trūkumais (jo rekvizitais), arba su tiesioginiais (asmeniniais) skolininko pagal vekselį ir pirmojo vekselio turėtojo santykiais, taip pat dėl vekselio turėtojo nesąžiningumo, įgyjant vekselį. Vekselio davėjas pirmajam vekselio turėtojui turi teisę reikšti prieštaravimus dėl vekselio apmokėjimo, remdamasis jiems žinomais santykiais. Vekselio išrašymas yra valinis veiksmas, todėl galimi atvejai, kai asmens, t. y. vekselio davėjo, veiksmai neatitinka jo vidinės valios. Tokiais atvejais vekselį išrašęs asmuo gali ginčyti šį sandorį, remdamasis ir bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais dėl valios ydingumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-216/2007). Kadangi apeliantas įrodymų, patvirtinančių neteisėtus AB „Ūkio bankas“ darbuotojų veiksmus, kuriais buvo atlikti įrašai vekselyje, neįrodyta, formalių vekselio trūkumų taip pat nenustatyta, todėl laikytina, jog apelianto dėstomi argumentai dėl jo ir buvusių AB „Ūkio bankas“ valdytojų draugiškų santykių, kurie galėjo lemti įrašų vekselyje atsiradimą, atmestini.

Teisėjų kolegija taip pat pasisako ir vertina apelianto argumentus, kuriais siekiama įrodyti, jog net ir pripažinus, jog laidavimas pagal 2006 m. rugpjūčio 25 d. vekselį buvo asmeninis, jis laikytinas pasibaigusiu. Nustatyta, jog įvykdžius UAB „Antura“ reorganizavimą, įmonė buvo prijungta prie UAB „Idea & Realty“. Pastaroji įmonei perėmė iš UAB „Antura“ teises ir pareigas, tarp jų ir pareigą atsiskaityti su banku, pagal 2006 m. rugpjūčio 25 d. vekselį, tačiau apeliantas nedavė sutikimo laiduoti už kitą skolininką, todėl, jo manymu, laidavimas remiantis CK 6.87 straipsnio 5 dalies nuostatomis laikomas pasibaigusiu.

Remiantis CK normomis, reglamentuojančiomis prievolių įvykdymo užtikrinimo priemones, laikytina. Jog laidavimas yra papildoma (šalutinė) prievolė (CK 6.76 str. 2 d.), todėl kai pasibaigia pagrindinė prievolė arba ji pripažįstama negaliojančia, pasibaigia ir laidavimas. CK 6.87 straipsnyje nustatyta, kad laidavimas baigiasi tuo pačiu metu kaip juo užtikrinama prievolė. Šiuo atveju UAB „Antura“ buvo reorganizuota, prijungus įmonę prie kitos, jos teises ir pareigas perėmė UAB „Idea & Realty“ (CK 2.97 str. 3 d.), kadangi buvusio skolininko UAB „Antura“ teises ir pareigas perėmė kitas juridinis asmuo, prievolės iš kurios kilo laidavimas negalima pripažinti pasibaigusia. Be to, vekselių išrašymo, perdavimo, laidavimo, mokėjimo, reikalavimų, atsirandančių pagal vekselį, pareiškimo ir patenkinimo tvarką bei įsipareigojusių pagal vekselį asmenų santykius reglamentuoja Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymas (tekste – ĮPVĮ), todėl ir laidavimo pagal vekselį pabaigos momentą apibrėžia ne apelianto nurodytos CK normos (CK 6.87 str. 5 d.), bet ĮPVĮ 34 straipsnio 1 dalis, kurioje įtvirtinta, kad laiduotojas yra įpareigotas lygiai taip pat kaip ir asmuo, už kurį jis laidavo. ĮPVĮ 34 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad laiduotojo įsipareigojimas galioja ir tuomet, kai ta prievolė, už kurią jis laidavo, dėl kurios nors priežasties negalioja, išskyrus vekselio formos trūkumus. Kadangi kaip jau nustatyta, apeliantas vekselio atitikimo įstatymo reikalavimams neginčija, o kitų pagrindų pripažinti vekselį ar atskirus jo įrašus negaliojančiais taip pat nenustatyta, todėl apelianto reikalavimas pripažinti jo prievolę pagal vekselį pasibaigusia, netenkinamas.

Apibendrindamas nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas mano, jog pirmosios instancijos teismo išvados, kuriomis nuspręsta, jog V. J. 2006 m. rugpjūčio 25 d. vekselyje asmeniškai laidavo už įmonės įsipareigojimus pagal vekselį, priimtos įvertinus visumą byloje esančių įrodymų, nė vieno iš jų neišskiriant ir nesuteikiant prioriteto kitų atžvilgiu, dėl ko apelianto argumentai dėl teismo pažeistos įrodymų vertinimo tvarkos atmestini kaip nepagrįsti. Apeliacinės instancijos teismas susipažinęs tiek su byloje esančia ir pirmosios instancijos teismo įvertinta medžiaga, tiek ir su bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme gautomis eksperto išvadomis, neturi pagrindo nesutikti su ginčijamu sprendimu, todėl jis paliekamas nepakeistu, o skundas atmetamas.

Dėl kitų apeliaciniu skundu keliamų reikalavimų

Apeliaciniu skundu buvo prašoma išreikalauti iš AB „Ūkio bankas“ duomenis apie tai, kokia kredito suma pagal 2006 m. rugpjūčio 25 d. Kredito sutartį buvo faktiškai suteikta UAB „Anturas“ ir kokia šio kredito suma yra padengta. Minėtų reikalavimų teismas netenkina, kadangi šios bylos nagrinėjimo dalykas nėra 2006 m. rugpjūčio 25 d. Kredito sutarties galiojimas ar tinkamas vykdymas. Teisėjų kolegijos vertinimu, šis reikalavimas byloje reiškiamas iš esmės tik dėl to, jog apeliantas baiminasi, jog bankas turėdamas keletą prievolių pagal šią Kredito sutartį įvykdymo užtikrinimo priemonių (turto įkeitimas, vekselis išduotas UAB „Antura“ ir laidavimas pagal jį) gali pradėti priverstinius vykdymo veiksmus pagal kelis jų (šiuo atveju ir pagal vekselį ir pagal laidavimą) taip pažeidžiant apelianto teises. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog šalys yra laisvos susitarti ir nustatyti kelis prievolės užtikrinimo būdus, o teisė pasirinkti į kurį iš jų nukreipti išieškojimą, priklauso kreditoriui. Aplinkybė, kad kreditorius, gindamas dėl sandorio netinkamo vykdymo pažeistas teises, pareiškia reikalavimus ir vekselių davėjui ir vekselio laiduotojui, per se nesudaro teisinio pagrindo vekselį ar laidavimo pagal jį pripažinti negaliojančiais, nes kreditorius, esant pažeistai teisei, turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų skolininkas ir (ar) jo prievolės įvykdymą užtikrinę kiti asmenys. Vis dėlto kreditoriaus reikalavimo teisė apribota, ir iš už prievolės įvykdymą atsakingų asmenų (vieno ar visų) jis gali reikalauti tik tiek, kiek jo iš sandorio kilusi teisė pažeista ir kiek nustato įstatymas. Kreditorius neturi teisės išsiieškoti tos pačios pinigų sumos dvigubai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos 2014 m. balandžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2014). Teisėjų kolegija pažymi, kad jeigu vekselio turėtojas piktnaudžiauja vekselio teisiniais ypatumais (prievolės abstraktumu) ir taip pažeidžia vekselio davėjo ir vekselio laiduotojo teises (išieškodamas skolą dvigubai) šis šalių ginčas galėtų būti išnagrinėtas ieškovui reiškiant ne reikalavimą pripažinti vekselį negaliojančiu, o reikalavimą dėl vekselio gavėjo nesąžiningo praturtėjimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-216/2007). Pagrindų manyti, jog atsakovas apelianto atžvilgiu atlieka neteisėtus turtinius veiksmus nepateikta, todėl teismas plačiau šiuo klausimu nepasisako.

Netenkinamas ir apelianto reikalavimas sustabdyti šios civilinės bylos nagrinėjimą iki Kauno miesto apylinkės teisme bus išnagrinėta civilinė byla Nr. 2-1693-528/2012, kadangi minėta byla jau yra išnagrinėta, atmetant UAB „Idea & Realty“ reikalavimus dėl 2006 m. rugpjūčio 25 d. Kredito sutarties vienašalio sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir V. J. laidavimo pagal 2006 m. rugpjūčio 25 d. vekselį pabaigos. Kauno apygardos teismas 2014 m. rugpjūčio 12 d. nutartimi, civilinėje byloje Nr. 2A-1700-343/2014, įvertino šio pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, ir paliko jį galioti nepakeistą.

Netenkinus apeliacinio skundo reikalavimų, netenkinamas ir apelianto prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo (CPK 93 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2012 m. lapkričio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.