Kauno apygardos teismo nutartis, 2A-1700-343/2014

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2014-08-12
Bylos Nr.: 2A-1700-343/2014
Teisminio proceso Nr.: 2-05-3-16803-2011-2
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Nijolia Indreikienė, Raimondas Buzelis, Rūta Palubinskaitė
Ieškovas: uždarosios akcinės bendrovės „Idea & Realty“
Trečiasis asmuo: V. J.

Kategorijos

36.2pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-1700-343/2014(Proceso Nr. 2-05-3-16803-2011-2)Procesinio sprendimo kategorijos: 36.2; 40; 42.11.1; 63.1; 121.21; 121.22. (S)

KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. rugpjūčio 12 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondo Buzelio, Nijolios Indreikienės ir Rūtos Palubinskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka nagrinėdama ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Idea & Realty“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. kovo 20 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-124-528/2014 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Idea & Realty“ patikslintą ieškinį atsakovėms bankrutuojančiai akcinei bendrovei Ūkio bankui ir akcinei bendrovei Šiaulių bankui, trečiajam asmeniui V. J. dėl vienašališko sutarčių nutraukimo pripažinimo neteisėtu bei laidavimo pagal vekselį pripažinimo pasibaigusiu,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė patikslintu ieškiniu (t. 3, b. l. 115-121) prašė: 1) pripažinti AB Ūkio banko vienašališką kredito sutarties Nr.06/03-257 nutraukimą neteisėtu; 2) pripažinus AB Ūkio banko vienašališką kredito sutarties Nr.06/03-257 nutraukimą neteisėtu, nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jog kredito sutartis Nr.06/03-257 yra galiojanti; 3) pripažinti V. J. laidavimą pagal 2006m. rugpjūčio 25 d. vekselį pasibaigusiu; 4) priteisti ieškovei iš atsakovių solidariai visas bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovė nurodė, kad yra UAB „Antura“ teisių ir pareigų perėmėja. 2006 m. rugpjūčio 25 d. UAB „Antura“, atstovaujama direktoriaus V. J. su atsakove AB Ūkio bankas sudarė kredito sutartį Nr.06/03-257, pagal kurią gavo 300 000 Lt kreditą patalpų pirkimui ir apyvartinių lėšų papildymui. Vėliau sudarė papildomus susitarimus Nr. l, Nr. 2, Nr. 3, kuriais buvo didinama kredito suma. 2008 m. pabaigoje dėl pasaulinės finansinės krizės sutriko piniginiai atsiskaitymai tarp ūkio subjektų, todėl UAB „Antura“ 2009 m. birželio 16 d., 2010 m. kovo 9 d. ir 2010 m. kovo 29 d. prašymais kreipėsi į atsakovę dėl laikino sutarties vykdymo palengvinimo, tačiau AB Ūkio bankas, pažeisdama šalių bendradarbiavimo ir kooperavimosi pareigas bei principus nesutiko leisti UAB „Antura“ parduoti sandėlį esantį Paliūniškio g.13, išnuomoti įkeisto pastato Vilniaus g.7 patalpas, ir gautomis sumomis sumažinti įsiskolinimą. AB Ūkio bankas nuo 2008 m. spalio 1 d. padidino kredito sutarties metines palūkanas 2 procentais. 2011 m. sausio 17 d. ieškovė gavo AB Ūkio banko raštą, kad nuo 2011 m. sausio 21 d. kredito sutartis yra vienašališkai nutraukta ir pradėta vykdyti priverstinio išieškojimo procedūra. Ieškovės nuomone, kredito sutartis buvo nutraukta neteisėtai. Kredito sutarties specialiosios dalies 14.3 p. nuostata, kad bankas turi teisę vienašališkai, prieš 15 dienų išsiųsdamas kredito gavėjui raštišką pranešimą, nutraukti sutartį, o sutarties nutraukimo terminas pradedamas skaičiuoti nuo pranešimo išsiuntimo kredito gavėjui dienos, prieštarauja imperatyviajai CK 6.218 straipsnio 1 dalies normai, todėl atsakovė negali ja remtis įrodinėdama, kad antrajai sutarties šaliai apie sutarties nutraukimą buvo tinkamai pranešta. Atsakovė AB Ūkio bankas pažeidė šalių bendradarbiavimo ir kooperavimosi pareigas bei principus, todėl jos teisė neturi būti ginama, nes ji sukūrė prielaidas netinkamam sutarties vykdymui. Ieškovės prašymai pakeisti sutartį atitiko CK 6.204 straipsnyje nurodytas aplinkybes, todėl šalys turėjo kreiptis į teismą dėl sutarties nutraukimo. Atsakovė AB Ūkio bankas neturėjo teisės vienašališkai nutraukti sutartį, nes jau buvo gavusi pasiūlymą keisti sutarties sąlygas. Sutikdama su UAB „Antura“ reorganizacija prijungimo būdu prie ieškovės, atsakovė sutiko ir su skolos perkėlimu ieškovei, o nesant susitarimo išsaugoti papildomas teises (laidavimo), UAB „Antura“ vadovo V. J. laidavimas pasibaigė, nes nėra duomenų dėl jo sutikimo laiduoti už ieškovę. 2013 m. kovo 3d. susitarimu dėl Reikalavimo teisių perleidimo AB Šiaulių bankas iš AB Ūkio banko perėmė bet kokias reikalavimo teises, kylančias iš 2006 m. rugpjūčio 25 d. sutarties Nr.06-03-257, todėl sutarties nutraukimą pripažinus neteisėtu, AB Šiaulių bankas privalėtų tęsti kredito sutartį ar sudaryti naują sutartį.

Atsakovė B AB Ūkio bankas su patikslintu ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas, nurodė, kad dėl ieškovės teiginių apie AB Ūkio banko nebendradarbiavimą su ieškove, kredito sutarties Nr.06/03-257 nutraukimo pagrįstumo yra išsamiai pasisakyta Kauno miesto apylinkės teismo civilinės bylos Nr.2-6483-221/2011 sprendime ir šios bylos apeliacinės instancijos nutartyje, todėl teismui antrą kartą vertinti tas pačias aplinkybes nėra pagrindo; reikalavimas dėl vienašališko sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu negali būti tenkinamas, nes neatitinka CK nustatytų civilinių teisių gynimo būdų ir nesukeltų ieškovės siekiamų teisinių pasekmių, o reikalavimas dėl juridinio fakto nustatymo nenagrinėtinas ginčo teisena. Ieškovei palūkanos buvo padidintos, nes ieškovė nevykdė savo sutartinių įsipareigojimų – neįkeitė sulygto turto už naujai gautą papildomą kredito dalį. Atsakovė davė sutikimą parduoti sandėlį Panevėžyje, Paliūniškių g.13. AB Ūkio bankas nedavė sutikimo UAB „Antura“ nuomoti nekilnojamąjį turtą, nes skolininkas nevykdė eilės sutartinių įsipareigojimų, todėl turto priverstinio pardavimo atveju tai būtų papildomas suvaržymas, turintis įtakos parduodamo objekto kainai. Kredito sutartis buvo nutraukta, nepažeidžiant joje nustatytos sutarties nutraukimo tvarkos, o ieškovė, teigdama, jog terminas tarp minėtų pranešimų buvo per trumpas, nebando įrodyti, kad per ilgesnį laiką būtų įvykdžiusi prievolę grąžinti kreditą. Kredito sutartimi tuometinės sutarties šalys sulygo dėl banko teisės veikti savo nuožiūra, susitarė dėl esminio sutarties pažeidimo sąvokos, o ieškovė, būdama UAB „Antura“ teisių perėmėja, pažeidė eilę kredito sutarties punktų ir CK normų, reglamentuojančių įmonių reorganizaciją bei skolos perkėlimo teisinius santykius, taip pat sutartyje numatytą kredito grąžinimo grafiką. Pagrindinė kredito sutarties nutraukimo priežastis buvo skolininko esminis sutarties pažeidimas – nesilaikymas kredito ir palūkanų mokėjimo grafiko, dėl ko kredito sutarties nutraukimo dienai buvo susidaręs 94 121,70 Lt įsiskolinimas. Suteikto pagal kredito sutartį kredito grąžinimo terminai yra pasibaigę, todėl ieškinio patenkinimas nesukeltų ieškovei jokių teisinių pasekmių. Trečiasis asmuo V. J. laidavo ne pagal laidavimo sutartį, ir ne už kredito sutartimi ieškovės prisiimtas skolines prievoles, bet už ieškovės vekselį. V. J. laidavimas ieškovės vekseliui nėra pasibaigęs. Ieškovė nepateikė įrodymų apie trečiojo asmens V. J. suteiktus įgalinimus reikšti reikalavimus V. J. vardu, todėl reikalavimas pripažinti V. J. laidavimą pagal 2006 m. rugpjūčio 25 d. vekselį pasibaigusiu, negali būti patenkintas.

Atsiliepimas

Atsakovė AB Šiaulių bankas prašė ieškinį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apylinkės teismas 2014 m. kovo 20 d. sprendimu (t. 4, b. l. 56-64) patikslintą ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovės UAB „Idea&Realty“ atsakovei B AB Ūkio bankas 3 420 Lt, atsakovei AB Šiaulių bankas 3 000 Lt išlaidoms advokato pagalbai apmokėti, valstybei 172,57 Lt išlaidoms, susijusioms su procesinių dokumentų įteikimu apmokėti.

Teismas nustatė, kad šalys neginčijo 2006 m. rugpjūčio 25 d. kredito sutarties Nr.06/03-257, sudarytos tarp UAB „Antura“ ir AB Ūkio bankas, pagal kurią AB Ūkio bankas suteikė UAB „Antura“ kreditą, kurį grąžinti turi UAB „Antura“ teisių ir pareigų perėmėja – ieškovė, o ginčas tarp šalių kilo dėl minėtos kredito sutarties nutraukimo teisėtumo. Galutinis kredito grąžinimo terminas 2011 m. rugpjūčio 25 d., tačiau AB Ūkio bankas vienašališkai nutraukė sutartį 2011 m. sausio 21 d. prieš terminą, prieš tai 2011 m. sausio 6 d. raštu pareikalavęs per 15 dienų grąžinti suteiktą kreditą, nesumokėtas palūkanas bei delspinigius, nes ieškovė pradelsė mokėjimus bendroje sumoje 94 121,70 Lt . Teismo nuomone, 2006 m. rugpjūčio 25 d. kredito sutartį Nr.06/03-257, AB Ūkio bankas nutraukė teisėtai, nes ieškovė tinkamai bei laiku nevykdė prievolių pagal sutartį ir nustatytais terminais negrąžino kredito bei nemokėjo priskaičiuotų palūkanų. Sutarties nutraukimo priežastimi buvo pradelsimas sumokėti 94 121,70 Lt, kas sudaro beveik 10 % negrąžinto kredito, juolab, kad mokėjimai nebuvo vykdomi nuo 2009 m. rugsėjo 30 d., todėl atsakovė AB Ūkio bankas turėjo pagrindo nesitikėti, jog sutartis ateityje bus įvykdyta tinkamai. Įrodymų, jog įmokos bankui nebuvo mokamos ne dėl ieškovės kaltės ar tik dėl laikinų sunkumų, byloje nėra (CPK 177, 178 str.). Teismas nustatė, kad ginčo sutarties šalys buvo susitarusios dėl AB Ūkio bankas teisės vienašališkai nutraukti ginčo sutartį esant esminiam sutarties pažeidimui. Kredito gavėjo (ieškovės) prievolių pagal ginčo sutartį bei teisės aktus nevykdymas yra laikomas esminiu sutarties pažeidimu, be to, bankui buvo suteikta teisė savo nuožiūra pasirinkti kaip veikti kiekvienu konkrečiu atveju ir bet koks banko reikalavimas kredito gavėjui, pareikštas sutartyje numatytais atvejais, šiam yra privalomas. Teismas atmetė ieškovės argumentus dėl ginčo sutarties nutraukimo tvarkos pažeidimo. Teismo nuomone, dėl 15 dienų įspėjimo apie vienašališką sutarties nutraukimo termino šalys buvo susitariusios, įrodymų, kad sutarties laikotarpiu būtų prašyta pakeisti šį terminą byloje nėra, o AB Ūkio bankas laikėsi sutarto termino: įspėjimą pareiškė 2011 m. sausio 6 d., o ginčo sutartį nutraukė 2011 m. sausio 21 d. . Teismas nurodė, kad UAB „Antura“, ketindama atlikti reorganizaciją, privalėjo gauti išankstinį raštišką banko sutikimą, tačiau jo neturėjo, nes dėl to į banką nesikreipė ir taip pažeidė ne tik ginčo sutarties 12.7.6 punktą, bet ir CK 2.101 straipsnio 1 dalies nuostatas. Teismas sprendė, kad vien šiuo pagrindu bankas turėjo teisę vienašališkai nutraukti kredito sutartį. Teismas ieškovės argumentus dėl nebendradarbiavimo laikė nepagrįstais. Nurodė, kad aplinkybė, jog viena sutarties šalis pasiūlė kitai šaliai keisti sutartį, netrukdo pasiūlymą gavusiai sutarties šaliai ginti savo pažeistas teises visais teisių gynimo būdais, taip pat vienašališkai nutraukti sutartį, jeigu pasiūlymą keisti sutartį pateikusi šalis sutarties nevykdo ar vykdo ją netinkamai. Po sutarties pasirašymo šalys koregavo pirminės sutarties sąlygas. Teismo nuomone, teisę leisti ar neleisti nuomoti įkeistas patalpas turėjo atsakovė AB Ūkio bankas. Matydamas, kad nėra pagrindo tikėtis tolimesnio sutarties vykdymo, bankas neprivalėjo apsunkinti galimo priverstinio išieškojimo iš įkeisto turto. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo išvadai, jog atsakovė AB Ūkio bankas pažeidė bendradarbiavimo pareigą tokiu mastu, kuris galėjo sąlygoti ieškovės negalėjimą vykdyti prievolių dėl kreditoriaus kaltės. UAB „Antura“ ir jos teisių perėmėjos ieškovės elgesio teismas nelaikė tinkamu bendradarbiavimu, kadangi jos neprašė banko sutikimo dėl bendrovių reorganizavimo, nors tai padaryti privalėjo pagal ginčo sutarties sąlygas ir įstatymų reikalavimus. Teismas nurodė, kad ieškovei buvo pranešta apie palūkanų padidinimą 2 %, jei ši neįvykdys prisiimto įsipareigojimo dėl prievolių įvykdymo užtikrinimo, todėl ieškovė turėjo pasirinkimo galimybę – mokėti papildomas palūkanas arba įvykdyti susitarimo sąlygas – įkeisti sutartą turtą. Teismas konstatavo, kad ieškovė pažeidė ginčo kredito sutartimi numatytus mokėjimų terminus pakankamai ilgą laiko tarpą, tuo padarydama šalių sutartimi numatytą esminį sutarties pažeidimą, o informuota apie sutarties nutraukimą ginčo sutartyje numatyta tvarka per papildomai nustatytą terminą įsiskolinimo nesumokėjo, todėl sprendė, jog atsakovė AB Ūkio bankas turėjo teisę vienašališkai nutraukti sutartį, nes toks sutarties nutraukimo pagrindas buvo numatytas šalių sutartyje. Ginčo kredito sutartis su ieškove buvo nutraukta laikantis įstatymuose nustatytų pagrindų ir tvarkos, todėl pripažinti jos nutraukimą neteisėtu nėra pagrindo, juolab, kad kredito grąžinimo galutinis terminas pagal sutartį yra pasibaigęs 2011 m. rugpjūčio 25 d. . Atmetęs patikslinto ieškinio reikalavimą dėl ginčo sutarties nutraukimo pripažinimo negaliojančiu, teismas netenkino reikalavimo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą dėl ginčo sutarties pripažinimo galiojančia, nes šį reikalavimą laikė išvestiniu iš pirmojo ieškinio reikalavimo, be to, prašomą nustatyti faktą teismas pripažino ieškinio dėl sutarties nutraukimo teisėtumo pagrindą sudarančia aplinkybe. Teismas atmetė reikalavimą dėl V. J. laidavimo pagal 2006 m. rugpjūčio 25 d. vekselį pripažinimo pasibaigusiu, kadangi ieškovė nepateikė įrodymų, kad ji yra įgaliota šio asmens vardu reikšti tokį reikalavimą, o pats V. J. neigė davęs tokį įgaliojimą. Teismas nurodė, kad ginčo kredito sutarties pasibaigimas ar tos sutarties šalių pasikeitimas jokios reikšmės bei įtakos laidavimui neturi, nes vekselyje įtvirtinta mokėjimo prievolė ir iš jos atsiradusi reikalavimo teisė yra abstraktaus pobūdžio, nesiejama teisiniu ryšiu su jos atsiradimo pagrindu, tai yra tuo sandoriu, dėl kurio vekselis buvo išrašytas. Byloje nėra įrodymų, jog vekselio turėtojui yra sumokėta vekselyje nurodyta pinigų suma, todėl sprendė, kad nėra pagrindo laidavimą pagal tą vekselį laikyti pasibaigusiu.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu (t. 4, b. l. 71-76) ieškovė prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2014m. kovo 20 d. sprendimą skundžiamoje dalyje ir klausimus išspręsti iš esmės: a) pripažinti AB Ūkio bankas vienašališką kredito sutarties Nr.06/03-257 nutraukimą neteisėtu; b) pripažinus AB Ūkio bankas vienašališką kredito sutarties Nr.06/03-257 nutraukimą neteisėtu nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jog kredito sutartis Nr.06/03-257 yra galiojanti; priteisti ieškovei iš atsakovų solidariai visas bylinėjimosi išlaidas.

Apeliaciniame skunde nurodė tokius motyvus:

1. Teismo išvada, kad ieškovė neturėjo atsakovės AB Ūkio bankas išankstinio sutikimo atlikti UAB „Antura“ reorganizaciją prieštarauja tikrovei. Atsakovė AB Ūkio bankas buvo tinkamai informuota apie vykstančią reorganizaciją. 2010 m. gruodžio 23 d. bankui buvo išsiųstas pranešimas dėl bendrovių reorganizavimo. Tai patvirtina papildomai pateikiamas Lietuvos pašto išrašas apie siuntos įteikimą gavėjui 2010 m. gruodžio 27 d. . Minėtu pranešimu atsakovė informuota, jog po reorganizavimo veiklą tęsianti UAB ,,Idea&Realty“ perims po reorganizavimo pasibaigiančios UAB „Antura“ teises ir pareigas. Valstybės įmonės registrų centro Panevėžio filialo juridinių asmenų registravimo skyriaus 2010 m. gruodžio 30 d. pažyma Nr.(7.17.3)-S-12143 įrodo, kad UAB „Antura“ buvo reorganizuota prijungimo būdu prie UAB ,,Idea&Realty“ ir iš Juridinių asmenų registro centro išregistruota 2010 m. gruodžio 30 d. . Atsakovė AB Ūkio bankas gavo lydraštį 2011 m. sausio 3 d. su visomis reorganizavimo sąlygomis. Tiek reorganizacijai, tiek nekilnojamojo turto registro duomenų patikslinimui atsakovė pritarė 2011 m. birželio 21 d. raštu Nr. 160-03-1240. Teismas jau turėjo išankstinį nusistatymą vertindamas bylos aplinkybes, rėmėsi atsakovių teiginiais, kas rodo teismo neobjektyvumą ir bylos esmės neatskleidimą;

2. Teismas neįvertino, kad ginčo kredito sutarties sąlyga, numatanti 15 dienų įspėjimo dėl sutarties nutraukimo terminą, skaičiuojamą nuo pranešimo išsiuntimo dienos, yra siurprizinė sąlyga, prieštaraujanti imperatyvioms įstatymo normoms. Teismas neteisingai aiškino sutartį ir 15 d. terminą skaičiavo nuo išsiuntimo, o ne nuo gavimo dienos. Esant tokiai situacijai, gali būti, kad sutarties šalis gali negauti pranešimo. Šiuo atveju ginčo kredito sutarties 14.3 punkto nuostata dėl sutarties nutraukimo termino prieštarauja imperatyviai CK 6.218 straipsnio 1 dalies normai, kur nurodyta, kad apie sutarties nutraukimą privaloma iš anksto pranešti kitai šaliai per sutartyje nustatytą terminą, o jei toks terminas nenurodytas - prieš trisdešimt dienų, todėl teismas šį punktą ex officio privalėjo pripažinti negaliojančiu ir atsakovė negalėjo juo remtis įrodinėdama, kad ieškovei buvo tinkamai pranešta apie sutarties nutraukimą;

3. Teismas neatsižvelgė į tai atsakovė AB Ūkio bankas, neteisėtai padidindama metines palūkanas, pažeidė kooperavimosi ir bendradarbiavimo pareigas (CK 6.200 str.);

4. Ieškovės prašymai pakeisti ginčo sutarties sąlygas iš esmės atitiko CK 6.204 straipsnyje nurodytas aplinkybes, todėl atsakovė AB Ūkio bankas neturėjo teisės vienašališkai nutraukti sutarties, nes jau buvo gavusi ieškovės pasiūlymą keisti sutarties sąlygas, todėl atsakovė dėl sutarties nutraukimo privalėjo kreiptis į teismą. 2011 m. sausio 17 d. AB Ūkio bankas, gavęs ieškovės pasiūlymą įvykdyti prievolę leidžiant parduoti nekilnojamąjį turtą esantį adresu Vilniaus g. 7 ar duoti sutikimą jį išnuomoti ir per protingą terminą nepranešęs ieškovei apie sutarties nutraukimą, remiantis CK 6.218 straipsnio 2 dalimi, prarado teisę vienašališkai nutraukti sutartį;

5. Atsakovė AB Ūkio bankas paneigdama, jog kredito sutartis yra nutrūkusi, atsakė į 2011m. sausio 14 d. prašymą „Dėl sutikimo patikslinti NT registro duomenis“ ir sutiko duomenis patikslinti, nurodant, kad aukščiau paminėto įkeisto nekilnojamojo turto savininkas yra UAB „Idea&Realty“;

6. Atsakovė AB Ūkio bankas sukūrė prielaidas netinkamam ginčo sutarties vykdymui, jai atiteko rizika dėl sutarties nutraukimo teisėtumo ir pareiga įrodyti sutarties nutraukimo teisėtumą.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. 4, b. l. 101-104) atsakovo B AB Ūkio banko atstovė advokatė D. I. V. prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodė tokius motyvus:

1. Ieškovei palūkanų norma buvo padidinta dėl to, kad ji nevykdė sutartinių įsipareigojimų – neįkeitė sulygto turto. Ieškovė dėl galimai pablogėjusios finansinės padėties matė, kad negalės tinkamai vykdyti kredito sutarties, todėl geriau mokėjo padidintas palūkanas, bet savo turtu bankui nerizikavo ir jo neįkeitė;

2. Atsakovė AB Ūkio bankas davė sutikimą ieškovei parduoti sandėlį Paliūniškio g. 13 ir tai patvirtina 2009 m. rugpjūčio 7 d. Papildomas susitarimas Nr. 3. Bankas nedavė sutikimo nuomoti UAB „Antura“ nekilnojamąjį turtą, nes skolininkas nevykdė eilės sutartinių įsipareigojimų, todėl netolimoje ateityje buvo numatomas jo turto priverstinis pardavimas. Tokiu atveju patalpų nuoma būtų papildomas suvaržymas, turintis įtakos netgi parduodamo objekto kainai;

3. Išnagrinėtos Kauno apylinkės teismo civilinės bylos Nr.2-6483-221/2011 sprendime ir šios bylos apeliacinės instancijos nutartyje konstatuota, kad AB Ūkio bankas veiksmai, atsisakant keisti tos pačios kredito sutarties sąlygas, yra teisėti ir pagrįsti, nes ieškovė neįrodė, jog yra pajėgi toliau vykdyti kredito sutartį. Todėl antrąkart teismui vertinti tų pačių aplinkybių nebuvo teisinio pagrindo. Įstatymas bendradarbiavimo pareigą nustato abiems sandorio šalims. Iš bylos medžiagos matyti, kad AB Ūkio bankas pagal ieškovės prašymus sutiko eilę kartų koreguoti pradinę kredito sutartį. Ieškovė bendradarbiavimą reglamentuojančia įstatymo norma piktnaudžiauja;

4. Sutartis buvo nutraukta nepažeidžiant joje nustatytos nutraukimo tvarkos. CK 6.204 straipsnio 3 dalies nuostatos nedraudžia šaliai esant esminiam sutarties pažeidimui šią sutartį nutraukti;

5. UAB „Antura“ ketindama atlikti reorganizaciją, privalėjo pagal kredito sutarties 12.7.6 p. gauti AB Ūkio banko rašytinį sutikimą, kurio negavo, todėl be sutikimo atlikusi reorganizaciją pažeidė kredito sutarties 12.7.2 p., 12.7.3 p. ir 15.2 p., pažeidė ir CK 6.116 straipsnio l dalį, reglamentuojančią, kad perkelti savo skolą kitam asmeniui skolininkas gali tik tuo atveju, jei kreditorius sutinka. Bankui apie reorganizaciją buvo pranešta tą pačią dieną, kurią buvo priimti šių bendrovių akcininkų sprendimai dėl bendrovių reorganizacijos, t.y. 2010 m. gruodžio 27 d.. Bankas negalėjo pasinaudoti savo kaip kreditoriaus teise, pareikalauti papildomo prievolių užtikrinimo;

6. Pagrindinė kredito sutarties nutraukimo priežastis buvo skolininko esminis kredito sutarties pažeidimas - nesilaikymas kredito ir palūkanų mokėjimo grafiko (palūkanos nemokamos nuo 2009 m. rugsėjo mėn.), dėl ko kredito sutarties nutraukimo dienai buvo susidaręs 94 121,70 Lt įsiskolinimas. Nepateikdama įrodymų, kad galės vykdyti skolinius įsipareigojimus pagal minėtą kredito sutartį ir reikalaudama šios sutarties nutraukimą pripažinti neteisėtu, ieškovė elgiasi nesąžiningai. Įstatymas negina nesąžiningos, savo teisėmis piktnaudžiaujančios šalies;

Atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. 4, b. l. 105-108) atsakovės AB Šiaulių bankas atstovė advokatė G. O. prašė apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir Kauno apylinkės teismo 2014 m. kovo 20 d. sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodė tokius motyvus:

Atsiliepimas

1. UAB „Antura“, vadovaujantis kredito sutarties 12.7.6 ir 15.2 p. nuostatomis, turėjo ne informuoti banką apie reorganizaciją ir teisių bei pareigų perleidimą pagal sutartį, o gauti raštišką banko sutikimą dėl reorganizacijos bei teisių ir pareigų perleidimo pagal sutartį. UAB „Antura“ informavo banką apie reorganizaciją, tačiau sutikimo iš banko negavo. UAB „Antura“ ir jos teisių perėmėjo ieškovo elgesio negalima laikyti tinkamu bendradarbiavimu, todėl apeliantė nepagrįstai teismo išvadas vertina kaip teismo šališkumą;

2. Aplinkybė, ar bankas buvo tinkamai informuotas apie reorganizaciją ir ar tam pritarė, ar nepritarė nėra esminė ir būtina šioje byloje ištirti aplinkybė, nes Kredito sutartis buvo nutraukta dėl įsiskolinimo. Aplinkybė dėl reorganizacijos yra šalutinė ir reikšminga tiek, kiek ji apibūdina iki Kredito sutarties nutraukimo tarp šalių susiklosčiusius santykius ir UAB „Antura“ sąžiningumą vykdant Kredito sutartį;

3. Teismas neturėjo pagrindo vertinti ir pasisakyti dėl apeliantės argumentų dėl 15 dienų sutarties nutraukimo termino skaičiavimo kaip siurprizinės sąlygos, kadangi šios aplinkybės ieškovė nebuvo nurodžiusi nei ieškinyje, nei bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos metu. Ši sutarties sąlyga yra galiojanti ir jos apeliantė neprašė pripažinti negaliojančia. Kredito sutartis nėra ir negali būti pripažinta sutartimi sudaroma prisijungimo būdu. Sudarydama kredito sutartį UAB „Antura“ kaip verslininkas buvo pajėgi įvertinti visas sutarties sąlygas, įskaitant ir sąlygą dėl jos nutraukimo;

4. CK 6.218 straipsnio 1 dalyje numatyta vienašališko sutarties nutraukimo tvarka imperatyviai neribojo šalių teisės susitarti dėl vienašališko sutarties nutraukimo įgyvendinimo tvarkos bei įspėjimo terminų, tik numatė, kad apie tokį nutraukimą turėtų būti pranešta iš anksto. Apeliantei įspėjimas apie sutarties nutraukimą buvo išsiųstas, įspėjimą apeliantė gavo prieš sueinant sutarties nutraukimo terminui. Susitarimas, kad kredito sutarties nutraukimo terminas pradedamas skaičiuoti nuo pranešimo išsiuntimo dienos pats savaime neprieštarauja CK 6.218 straipsnio 1 dalies normoms. Pareigos informuoti apie sutarties nutraukimą pažeidimas pats savaime nesuponuoja pagrindo sutarties nutraukimą pripažinti neteisėtu. Net ir gavusi pranešimą apie sutarties nutraukimą, ieškovė mokėjimų nevykdė, todėl pagrindo abejoti sutarties nutraukimo teisėtumu nėra;

5. Palūkanų pakėlimas buvo sąlygotas pačios apeliantės veiksmų, apeliantei pažeidus sutartį ir neįkeitus papildomo turto prievolių įvykdymui pagal sutartį užtikrinti.

Trečiasis asmuo V. J. atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str.). Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė.

Faktinės bylos aplinkybės

Bylos duomenimis, 2006 m. rugpjūčio 25 d. UAB „Antura“ ir AB Ūkio bankas sudarė kredito sutartį Nr.06/03-257 (toliau - Kredito sutartis), pagal kurią UAB „Antura“ buvo suteiktas 300 000 Lt kreditas su kintama palūkanų norma terminui iki 2011 m. rugpjūčio 25 d., o UAB „Antura“ įsipareigojo grąžinti kreditą dalimis kredito grąžinimo grafike nurodytais terminais ir užtikrinti savo prievolių įvykdymą sutartyje nurodyto turto įkeitimu (t.1, b.l.7-19,80-90). 2007 m. balandžio 26 d. UAB „Antura“ ir AB Ūkio bankas sudarė Papildomą susitarimą Nr.1 prie Kredito sutarties, kuriuo buvo padidinta kredito suma (t.1, b.l.20,91). 2007 m. liepos 9 d. Papildomu susitarimu Nr.2 prie Kredito sutarties suteikto kredito suma padidinta iki 950 000 Lt. 2008 m. rugsėjo 16 d. raštu Nr.420 AB Ūkio bankas informavo UAB „Antura“, jog neįvykdytos Papildomo susitarimo Nr.2 prie Kredito sutarties Nr.06/03-257 antro punkto sąlygos dėl papildomo turto įkeitimo, todėl įsipareigojimų neįvykdžius iki 2008 m. rugsėjo 30 d., nuo 2008 m. spalio 1 d. 2 metiniais procentais bus padidintos sutartyje nurodytos metinės palūkanos (t.1., b.l.25,96). 2009 m. birželio 16 d. UAB „Antura“ prašė AB Ūkio banko leisti parduoti sandėlį, esantį Panevėžyje, Paliūniškio g.13, o gautą sumą nukreipti kredito dengimui. 2009 m. rugpjūčio 7 d. Kredito sutarties šalys Papildomu susitarimu Nr.3 atsisakė įkeitimo sandėliui Nr.7, esančiam Panevėžyje, Paliūniškio g.13 ir sandėlis buvo parduotas 2009 m. rugpjūčio 12 d. . 2010 m. liepos 19 d. raštu UAB „Antura“ prašė AB „Ūkio banko“ išduoti sutikimą išnuomoti įkeistą bankui pastatą, esantį Panevėžyje, Vilniaus g.7 (t.1, b.l.29,100). UAB „Antura“ buvo reorganizuota ir prijungta prie UAB „Idea & Realty“. Apie reorganizavimą atsakovei AB Ūkio bankas buvo pranešta 2010 m. gruodžio 23 d. raštu. 2011 m. sausio 6 d. raštu Nr.160-03-21 AB Ūkio bankas pranešė ieškovei, jog ši pradelsė mokėjimus 94 121,70 Lt sumoje ir pareikalavo per 15 dienų grąžinti suteiktą kreditą, nesumokėtas palūkanas bei delspinigius, ir informavo, kad to nepadarius, vienašališkai nutrauks sutartį bei pradės skolos išieškojimo procedūrą (t.1, b.l.34,105). 2011 m. sausio 6 d. raštu Nr.160-03-21 AB Ūkio bankas pranešė ieškovei, jog šiai nevykdant kreditinių įsipareigojimų bankas 2011 m. sausio 21 d. vienašališkai nutraukė Kredito sutartį ir priverstinis išieškojimas bus vykdomas įstatymų nustatyta tvarka (t.1, b.l.52).

Dėl apeliacinio skundo argumentų

Apeliaciniame skunde teigiama, kad atsakovė AB Ūkio bankas, neįvertino pasaulinės ekonominės krizės sukeltų sunkumų ieškovei atsiskaityti pagal Kredito sutartį, nebendradarbiavo su UAB „Antura“, padidino palūkanų normą, neleido parduoti skolininkės įkeisto turto, neleido išnuomoti skolininkės patalpų ir tokiu būdu gauti papildomų pajamų bei atsiskaityti su banku. Teisėjų kolegija šiuos apeliacinio skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Bylos medžiaga patvirtina, kad šalys pasirašė tris susitarimus, kuriais keitė Kredito sutarties sąlygas. AB Ūkio bankas leido UAB „Antura“ parduoti įkeistą sandėlį, esantį Panevėžyje, Paliūniškio g. 13. 2009 m. rugpjūčio 7 d. Kredito sutarties šalys Papildomu susitarimu Nr.3 atsisakė įkeitimo sandėliui ir 2009m. rugpjūčio 12 d. sandėlis buvo parduotas. Pažymėtina, kad palūkanų pakėlimas 2 procentais buvo sąlygotas pačios UAB „Antura“ veiksmų. Papildomo susitarimo Nr. 2 2 punktu, UAB „Antura“ prievolių pagal Kredito sutartį įvykdymo užtikrinimui UAB „Antura“ įsipareigojo per 60 dienų nuo papildomai suteikto kredito panaudojimo įkeisti jai priklausančias komercines patalpas, esančias Panevėžyje, Vilniaus g. 7 (t. 1, b. l. 21). Minėto įsipareigojimo UAB „Antura“ neįvykdžius iki 2008 m. rugsėjo 30 d., nuo 2008 m. spalio 1 d. bankas sutartyje nurodytas metines palūkanas padidino 2 procentais (t. 1, b.l. 25). UAB „Antura“ turėjo pasirinkimo galimybę: arba įkeisti nurodytą nekilnojamąjį turtą, arba mokėti didesnes palūkanas. UAB „Antura“ pasirinko mokėti didesnes palūkanas, bet savo nekilnojamuoju turtu nerizikavo ir jo bankui neįkeitė. Pagal kredito sutarties 12.7.2 punktą, UAB „Antura“ įkeistoms patalpoms išnuomoti, buvo reikalingas išankstinis raštiškas banko sutikimas. UAB „Antura“ pateikė prašymą duoti sutikimą išnuomoti patalpas Vilniaus g. 7, Panevėžyje bankui pateikė 2010 m. liepos 19 d., ieškovė, UAB „Antura“ teisių ir pareigų perėmėja, – 2011 m. sausio 13 d. (t. 1, b. l. 29, 32). 2010 m. kovo 9 d. ir kovo 29 d. prašymais UAB „Antura“ prašė banko atidėti paskolos grąžinimo įmokas dėl atsiradusių finansinių sunkumų (t. 1, b. l. 27-28,98-99). Iš esmės mokėjimai pagal Kredito sutartį nebuvo vykdomi nuo 2009 m. rugsėjo 30 d. . Šios aplinkybės ieškovė neginčija, ji yra prejudicinis faktas, nustatytas Kauno apylinkės teismo 2011 m. birželio 8 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-6483-221/2011 pagal ieškovės UAB „Idea& Realty“ ieškinį atsakovei AB Ūkio bankas dėl 2006 m. rugpjūčio 25 d. kredito sutarties Nr.06/03-257 sąlygų pakeitimo, kurį Kauno apygardos teismas 2011 m. lapkričio 3 d. nutartimi (c. b. Nr. 2A-1960-273/2011) paliko nepakeistą (CPK 182 str. 2 p.). Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovė AB Ūkio bankas turėjo pagrindo neduoti sutikimo išnuomoti įkeistas patalpas ir banko sutikimo išnuomoti patalpas nedavimas pateisinamas siekiant ateityje išvengti priverstinio skolos išieškojimo iš įkeisto turto apsunkinimo.

Apeliaciniame skunde, nurodoma, kad 2010 m. gruodžio 23 d. atsakovei AB Ūkio bankas registruotu laišku buvo išsiųstas pranešimas apie UAB „Antura“ reorganizaciją, todėl nesutinkama su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nebuvo gautas banko sutikimas dėl reorganizacijos. Teisėjų kolegija šį apeliacinio skundo motyvą atmeta kaip nepagrįstą. Pagal Kredito sutarties 12.7.6 ir 15.2 punktus UAB „Antura“ privalėjo ne pranešti bankui apie reorganizaciją ir savo teisių bei pareigų perleidimą ieškovei, o gauti banko išankstinį raštišką sutikimą. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių apie AB Ūkio bankas duotą raštišką sutikimą UAB „Antura“ reorganizacijai bei teisių ir pareigų pagal kredito sutartį perleidimui. Pirmosios instancijos teismas priėjo pagrįstos išvados, kad bankas susidarius tokiai situacijai turėjo teisę nutraukti Kredito sutartį dėl sutarties 12.7.6 ir 15.2 punktų pažeidimo. Nagrinėjamu atveju, aplinkybė, ar bankas buvo tinkamai informuotas apie UAB „Antura“ reorganizaciją ir ar tam pritarė, yra reikšminga vertinant iki sutarties nutraukimo tarp šalių susiklosčiusius santykius bei UAB „Antura“ sąžiningumą, vykdant sutartį. Todėl teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apeliacinio skundo argumentus, kad minėtos aplinkybės netinkamas vertinimas galėjo lemti bylos esmės neatskleidimą, ar neteisėto ir nepagrįsto teismo sprendimo priėmimą. Pažymėtina, kad Kredito sutartis buvo nutraukta ne dėl to, kad UAB „Antura“ buvo reorganizuota be AB Ūkio banko išankstinio sutikimo, o dėl to, kad ieškovė pažeidė kredito sutartyje nustatytus mokėjimų terminus, kas ir buvo esminis sutarties 14.1 punkto pažeidimas.

Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentais dėl Kredito sutarties nutraukimo tvarkos pažeidimo. Kredito sutarties 12.13 ir 14.3 punktuose šalys numatė, jog apie vienašališką sutarties nutraukimą bankas kredito gavėjui privalo raštu pranešti prieš 15 dienų ir sutarties nutraukimo terminas pradedamas skaičiuoti nuo pranešimo išsiuntimo dienos. Kredito sutartis yra teisėta ir galiojanti ir sutarties šalims turi įstatymo galią. Ieškovė nekėlė reikalavimo dėl Kredito sutarties sąlygų, reglamentuojančių sutarties nutraukimo tvarką, pripažinimo negaliojančiomis. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, jog sutarties nutraukimo sąlygos ieškovei yra siurprizinės, nebuvo nurodytos nei ieškinyje, nei patikslintame ieškinyje. CPK 306 straipsnio 2 dalis draudžia apeliacinį skundą grįsti aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą apeliacinio skundo argumentą, jog Kredito sutarties 14.3 punkto nuostata, kad sutarties nutraukimo terminas pradedamas skaičiuoti nuo pranešimo išsiuntimo kredito gavėjui dienos, prieštarauja imperatyviajai CK 6.218 straipsnio 1 dalis normai. CK 6.218 straipsnio 1 dalis neriboja šalių teisės susitarti dėl vienašališko sutarties nutraukimo įgyvendinimo tvarkos bei dėl įspėjimo terminų trukmės, tačiau numato, kad apie tokį sutarties nutraukimą privaloma pranešti iš anksto. Todėl pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo Kredito sutarties 12.13 ir 14.3 punktus ex officio pripažinti prieštaraujančiais imperatyvioms CK 6.218 straipsnio 1 dalies nuostatoms. Apie Kredito sutarties nutraukimą ieškovei buvo pranešta tinkamai. AB Ūkio bankas 2011 m. sausio 6 d. raštu Nr.160-03-21 pranešė ieškovei, jog šiai per 15 dienų nuo pranešimo išsiuntimo negrąžinus suteikto kredito ir nesumokėjus nurodytų palūkanų bei delspinigių, vienašališkai nutrauks sutartį ir pradės skolos išieškojimo procedūrą (t. 1 , b. l. 34). Pranešimas apie sutarties nutraukimą buvo išsiųstas registruotu paštu ir ieškovė jį gavo vėliausiai iki 2011 m. sausio 17 d. , t.y. iki sutarties nutraukimo termino pabaigos 2011 m. sausio 21 d. (t. 1, b. l. 35).

Atmestini apeliacinio skundo argumentai, jog AB Ūkio bankas neturėjo teisės vienašališkai nutraukti sutarties ir, vadovaujantis CK 6.218 straipsnio 2 dalimi, dėl sutarties nutraukimo privalėjo kreiptis į teismą, nes jau buvo gavęs ieškovės pasiūlymą keisti sutarties sąlygas. Nagrinėjamu atveju CK 6.218 straipsnio 2 dalies nuostatos negali būti taikomos. AB Ūkio bankas, 2011 m. sausio 24 d. raštu (t. 1, b. l. 36) atsakydamas į ieškovės 2011 m. sausio 17 d. raštą, kuriame ieškovė prašė išduoti sutikimą parduoti įkeistą nekilnojamąjį turtą arba išnuomoti jį, nurodė, kad sutartis yra nutraukta nuo 2011 m. sausio 21 d. . Iš minėto rašto turinio galima daryti išvadą, kad bankas sutarties nutraukimo neatšaukė ir ieškovės pasiūlymai dėl sutarties įvykdymo bankui nebuvo priimtini. Pažymėtina ir tai, kad 2011 m. sausio 24 d. AB Ūkio banko sutikimas, atsakant į ieškovės 2011 m. sausio 14 d. prašymą (t. 1, b. l. 33) patikslinti įkeisto nekilnojamojo turto duomenis, nurodant, jog nekilnojamojo turto savininkas yra ieškovė, nėra susijęs su Kredito sutarties nutraukimu ar nenutraukimu, todėl nepaneigia aplinkybės dėl Kredito sutarties nutraukimo.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas nepažeidžiant materialinės ir procesinės teisės normų, absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Atsakovės AB Šiaulių bankas atstovė atsiliepime į apeliacinį skundą prašė priteisti iš ieškovės visas bylinėjimosi išlaidas. Atmetus ieškovės apeliacinį skundą, iš ieškovės AB Šiaulių bankas naudai priteistinos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93, 98 str.). Atsakovė AB Šiaulių bankas pateikė prašymą dėl 4 600 Lt atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimo išlaidoms apmokėti priteisimo bei prašyme nurodytų išlaidų sumokėjimą patvirtinančius dokumentus (t 4., b. l. 114-116). Prašymas atlyginti atsakovės turėtas bylinėjimosi išlaidas pateiktas iki apeliacinio skundo išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijų) 8.11 punktą už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą gali būti priteista maksimali 1 500 Lt (1000x1,5) suma. Atsakovės AB Šiaulių bankas prašoma priteisti išlaidoms advokato pagalbai apmokėti suma žymiai viršija Rekomendacijose nurodytą maksimalų dydį, todėl atsakovės AB Šiaulių bankas prašymas tenkintinas iš dalies ir jai iš ieškovės priteistina 1 500 Lt suma išlaidoms advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme (CPK 98 str. 2d.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apylinkės teismo 2014 m. kovo 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės Idea & Realty“ (į. k. 300563845) atsakovei akcinei bendrovei Šiaulių bankas 1 500,00 Lt (vieną tūkstantį penkis šimtus litų) advokato išlaidoms apeliacinės instancijos teisme apmokėti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Raimondas BuzelisNijolia IndreikienėRūta Palubinskaitė