- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Data
- 2011-11-03
- Bylos Nr.
- 2A-1960-273/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 2-05-3-02987-2011-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Izolda Nėnienė (pirm.), Galina Blaževič, Neringa Venckienė
- Atsakovas
- AB Ūkio bankas
- Ieškovas
- UAB „Idea&Realty“
- Advokatai
- Diana Ingrida Vinklerytė
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Izoldos Nėnienės, kolegijos teisėjų Galinos Blaževič ir Neringos Venckienės, sekretoriaujant Miglei Lukoševičiūtei, dalyvaujant atsakovo AB Ūkio bankas atstovei advokatei Dianai Ingridai Vinklerytei
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjusi ieškovo UAB „Idea&Realty“ apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. birželio 8 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Idea & Realty“ ieškinį atsakovui AB Ūkio bankas dėl kredito sutarties sąlygų pakeitimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydamas pakeisti ieškovo UAB „Idea & realty“ ir atsakovo AB Ūkio bankas 2006-08-25 sudarytos kredito sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) vykdymo sąlygas, atidedant įmokų pagal sutartį mokėjimus 24 (dvidešimt keturiems) mėnesiams, paliekant mokėti tik palūkanas; priteisti iš atsakovo visas ieškovo turėtas bylinėjimosi išlaidas (b.l. 3-7). Nurodė, kad 2006-08-25 UAB „Antura“ su atsakovu sudarė kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini). Pagal šią sutartį atsakovas bendrovei ,,Antura“ suteikė 300 000 Lt kreditą, o ieškovas (kredito gavėjas) įsipareigojo sutartyje nurodytais kredito dalinių grąžinimų terminais grąžinti atsakovui (bankui) sutartyje nurodytas kredito dalis bei galutiniu kredito grąžinimo terminu grąžinti atsakovui (bankui) visą negrąžintą kreditą. Konkrečios kredito atidavimo sąlygos (terminai ir sumos) buvo šalių įtvirtintos sutarties prieduose Nr. 1, 2 ir 3. Paskutiniame galiojančiame priede Nr. 3 yra užfiksuota ieškovo prievolė mokėti kas mėnesį po 2000 Lt. Ieškovas ieškiniu prašo atidėti dvejiems metams šią ieškovo prievolę atsakovui. Gavusi kreditą, UAB „Antura“ įsigijo du nekilnojamojo turto objektus, esančius (duomenys neskelbtini) iš kurių vystė nuomos veiklą. 2010-12-30 UAB „Antura“ buvo reorganizuota prijungimo būdu prie UAB „ldea & Realty“. Nuo tos dienos visas UAB „Antura“ teises, pareigas perėmė ieškovas, todėl ieškinyje ieškovu vadinamas ne tik UAB „ldea & Realty", bet ir UAB „Antura“. 2008 m. antroje pusėje dėl ekonominės krizes atsiskaitymai pagal kredito sutartį su atsakovu pradėjo strigti. Ieškovas 2010-03-09 raštu kreipėsi į atsakovą prašydamas laikinai (dvylikos mėnesių laikotarpiui) atidėti paskolos grąžinimo įmokas (paliekant tik palūkanų mokėjimą). Jokio atsakymo į šį raštą iš atsakovo ieškovas negavo. 2010-03-29 raštu ieškovas pakartotinai kreipėsi į atsakovą prašydamas laikinai palengvinti sutarties vykdymo sąlygas. Ir į šį raštą ieškovs negavo jokio atsakymo. Kadangi atsakovas daugiau kaip pusę metų nesiėmė jokių drastiškų veiksmų ieškovo skolos išieškojimo atžvilgiu, ieškovas pagrįstai tikėjosi, kad atsakovas savo konkliudentiniais veiksmais sutiko su sutarties laikinu palengvinimu, todėl 2011-01-06 atsakovo raštas dėl sutarties nutraukimo buvo netikėtas. Šiame rašte atsakovas reikalauja padengti visą kreditą su priskaičiuotomis palūkanomis ir delspinigiais, o ne vėluojamas sumas. Priešingu atveju atsakovas grasina nutrauksiąs kredito sutartį. Ieškovui toks reikalavimas dėl finansinių sunkumų yra laikinai neįmanomas, be to, ieškovo nuomone, toks atsakovo reikalavimas yra neteisėtas, kadangi atsakovas net neapsvarstė ieškovo prašomų sutarties palengvinimo sąlygų. Beveik dvejus metus ieškovas tinkamai mokėjo pagal sutarties grafiką. Tačiau dėl ekonominės krizės, ieškovas nebeturi galimybių taip kaip iki krizės vykdyti įsipareigojimų pagal sutartį. Tokių galimybių netekimas lemtas ne ieškovo piktavališkų veiksmų, o nepalankiai susiklosčius objektyviai ekonominei realybei, kurios nei ieškovas, nei atsakovas kontroliuoti negali. Įstatymas numato, kad galima kooreguoti sutarties vykdymą, jeigu ją vykdyti tampa sudėtinga, tačiau sutarties privalomumo ir vykdytinumo principo išimtis galima ne bet kada, o tik esant aplinkybėms, patvirtinančioms, kad sunkesnis sutarties vykdymas yra toks reikšmingas, kad vykdyti tampa labai sudėtinga ir reikia peržiūrėti sutarties sąlygas. Ginčo atveju aplinkybės, kurios daro sutarties vykdymą ieškovui labai sudėtingą, atsirado jau sudarius sutartį, ieškovas, sudarydamas sutartį, negalėjo protingai numatyti, kad tos aplinkybės gali atsirasti, be to, tos aplinkybės yra objektyvios, t.y. nepriklauso nuo ieškovo valios – ieškovas negalėjo nei įtakoti krizės atsiradimo, nei suvaldyti jos, be to, ieškovas neprisiėmė tokių aplinkybių atsiradimo rizikos. Ieškovas nustatęs, kad jam vykdyti sutartį tapo sudėtingiau, net kelis kartus kreipėsi į atsakovą, tačiau atsakovas, būdamas ekonomiškai žymiai stipresne sutarties puse, nesiteikė spręsti ieškovo iškeltų prašymų, neanalizavo galimybės peržiūrėti sutartį palengvinant jos sąlygas ieškovui, nors ieškovas pagal galimybes stengiasi tinkamai vykdyti sutartį. Ieškovo nuomone, tokie atsakovo veiksmai yra pripažintini neteisėtais, o sutarties vykdymo sąlygos keistinos.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno miesto apylinkės teismas 2011 m. birželio 8 d. sprendimu ieškovo ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad ieškovas, prašydamas pakeisti kreditavimo sutarties sąlygas, savo ieškinį grindė CK 6.204 straipsnyje nurodytomis aplinkybėmis - kai dėl pasikeitusių aplinkybių sutartį vienai šaliai įvykdyti tampa sudėtingiau, negu kitai šaliai, o tos aplinkybės atsiranda arba nukentėjusiajai šaliai tampa žinomos po sutarties sudarymo, jų nukentėjusioji šalis sutarties sudarymo metu negalėjo protingai numatyti, tų aplinkybių šalis negali kontroliuoti, nukentėjusioji šalis nebuvo prisiėmusi tų aplinkybių atsiradimo rizikos. Ieškovo atstovo nuomone, atsakovas negalėjo vienašališkai nutraukti sutarties, nes ieškovas, susidarius sunkioms sąlygoms, nepriklausančioms nuo ieškovo, kreipėsi į atsakovą dėl sutarties sąlygų pakeitimo, negavo atsakymo, t.y. buvo prasidėjusios derybos. Su kuo nesutinka atsakovo atstovė. Teismas pažymėjo, kad pačios sutarties nutraukimo ieškovas neginčijo.
Teismas nurodė, jog kreditavimo sutartį ir jos priedus pasirašė kredito gavėjas UAB „Antura“, kurios teisių perėmėjas yra ieškovas. Teismas laikė, jog ieškovas buvo supažindintas su sutarties sąlygomis. Teismas, iš byloje esančių rašytinių įrodymų, šalys bendravo, atsakovas ne kartą buvo atsižvelgęs į ieškovo prašymus, nes buvo sudaryti papildomi susitarimai prie kreditavimo sutarties (b.l. 23-31). Pripažintina ir tai, jog ieškovas, negalėdamas tinkamai vykdyti sutarties, nenorėdamas jos nutraukti, teikė prašymus atsakovui dėl mokėjimų atidėjimo, mokant tik palūkanas (b.l. 34-35), į kuriuos, anot ieškovo atstovo, negavo atsakymo, todėl laikė tai banko sutikimu. Su tuo nesutiko atsakovo atstovė, kurios nuomone, tai, kad ieškovas negavo atsakymo raštu, nereiškia, jog buvo pakeistos sutarties sąlygos, nes sutartis gali būti pakeista ta pačia forma, kokia buvo sudaryta ir pati sutartis, t.y. raštu. Pažymėtina, jog tokia sąlyga numatyta ir šalių pasirašytoje kreditavimo sutartyje (Sutarties 17.2 p.). Atstovė aiškino, kad į prašymus nebuvo atsižvelgta dėl to, jog ieškovo padėtis atsakovui neleido tikėtis, kad prievolė bus vykdoma ir tomis sąlygomis, kokias siūlė ieškovas. Ieškovo atstovas pripažino, kad nuo 2009 m. rugsėjo mėnesio nemokėjo ne tik įmokų, bet ir palūkanų, kurias, kaip matyti iš atsakovui siųstų raštų, žadėjo mokėti. Kadangi ieškovas nevykdė sutartinių įsipareigojimų, buvo dėl to įspėtas (b.l. 36), atsakovas 2011-01-21 sutartį vienašališkai nutraukė (b.l. 62), pranešė ieškovui registruotu laišku (b.l. 63-64). Tokia sutarties nutraukimo tvarka numatyta sutarties 14.1 punkte. Ieškovas yra įmonė, iš atsakovo gautus kreditus panaudojusi savo verslui. Taigi, jis prisiėmė riziką dėl savo mokumo (CK 6.256 str. 3, 4 d.). Ieškovo nurodyta aplinkybė, jog dėl pasaulinės ekonominės krizės, kurios ieškovas negalėjo numatyti, negali tinkamai vykdyti prisiimtų įsipareigojimų, negali būti pripažinta aplinkybe, atleidžiančia ieškovą nuo sutarties vykdymo. Nenugalima jėga nelaikoma tai, kad sutarties šalis neturi reikiamų finansinių išteklių arba skolininko kontrahentai pažeidžia savo prievoles (CK 6.212 str. 1 d.). Be to, ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad patenkinus ieškinį, ateityje gaus pajamų, kurių pakaktų bent jau kredito palūkanoms mokėti. O nesumokėtų palūkanų suma susidariusi gana didelė (76 323,04 Lt). Pažymėtina, kad kredito sutartyje šalys aptarė prievolių įvykdymo užtikrinimo bei sutarties nutraukimo sąlygas. Sutarties 16.6 punkte šalys numatė, jog ir nenugalimos jėgos aplinkybių buvimas neatima iš banko teisės nutraukti sutartį ir reikalauti prieš terminą sugrąžinti visą kreditą bei sumokėti palūkanas. Nagrinėjamu atveju atsakovas savo teikiamų kreditų negrąžinimo rizikas, tame tarpe ir galimą ekonominį nuosmukį, įvertino ir užtikrino kredito gavėjo turto įkeitimu. Teismo nuomone, ieškovo verslo sėkmė ir rizikos – nekilnojamojo turto bei patalpų nuomos paklausa ir kainų svyravimai neturi nieko bendro su atsakovo veiklos pobūdžiu, nepatenka į jo veiklos sferą, todėl ieškovas nepagrįstai savo veiklos rizikas siekia perkelti atsakovui. Teismas sutinka su atsakovo atstove, kad tenkinant ieškovo siūlomas sąlygas nukentėtų banko ir kitų jo klientų interesai. Pažymėtina, jog bankas ekonominio nuosmukio pasekmes patiria paraleliai su savo klientais, nes laiku negaudamas įmokų, ima stokoti lėšų, turi keisti kreditų išdavimo sąlygas ir apimtis bei pan. Ieškovo verslo rizikų perkėlimas papildomai atsakovui būtų nesąžiningas ir neteisingas, nes pasikeitusi verslo aplinka daro poveikį visiems ūkinės komercinės veiklos subjektams. Ieškovas, kaip pripažino ir pats atstovas, įmokų ir palūkanų bankui nemoka nuo 2009 m. rugsėjo mėnesio, o į banką, prašydamas keisti sąlygas, kreipėsi tik 2010 m. kovo mėnesį, t.y. po pusės metų, nors apie susidariusius ūkinius – finansinius sunkumus, jų pobūdį ir suminę išraišką, numatomus atsiskaitymų uždelsimus bei kitas aplinkybes, pabloginusias ar galinčias pabloginti finansinę būklę ir galimybę laiku ir tinkamai vykdyti sutartį įsipareigojo bankui pranešti nedelsiant, ne vėliau kaip per 3 dienas, informuojant banką pasirašytinai ar registruotu laišku (Sutarties 12.6.7 p.). Pažymėtina ir tai, kad kartu su rašytais prašymais bankui, ieškovas taipogi nėra pateikęs realių duomenų apie sutarties vykdymą ir bankui pateiktų prašymų pagrįstumą. Nors bendradarbiavimo ir kooperavimosi sąlyga taikytina abiems sutarties šalims (CK 200 str. 2 d.). Nurodytos aplinkybės leidžia pagrįstai manyti, jog ieškovas siekia prioriteto išimtinai savo interesams. Ieškovas įmokų ir palūkanų nemokėjo daugiau nei metus laiko. Teismas sutiko su atsakovo atstove, jog tai esminis sutarties pažeidimas (Sutarties 14.6 p.), dėl kurio bankas nutraukė sutartį (CK 6. 217 str.), kurios nutraukimo ieškovas neginčija. Pažymėtina ir tai, kad į teismą dėl sutarties sąlygų pakeitimo ieškovas kreipėsi beveik po metų nuo bankui rašytų prašymų ir jau po to, kai gavo iš banko reikalavimą vykdyti sutartį bei pranešimą, jog sutartis nutraukta, jos nutraukimo neginčijo bei nepateikė jokių įrodymų, kad galės vykdyti prisiimtus įsipareigojimus. Kadangi, kaip aiškino ir atsakovo atstovė, atsakovas neginčija kredito gavėjo reorganizacijos, todėl teismas dėl jos ir nepasisakė.
Apeliaciniu skundu ieškovas UAB „Idea&Realty“ prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. birželio 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą-ieškinį tenkinti pilnai.
Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas ar sutartis nutraukta ar ne, rėmėsi atsakovo informacija, teisine sutarties vykdymo interpretacija bei pateiktu 2011-01-21 pranešimu dėl 2006-08-25 kreditavimo sutarties nutraukimo. Tokiu būdu teismas apsiribojo tik faktinių aplinkybių nustatymu, tuo tarpu, kai ieškovo nuomone, turėjo įvertinti sutarčių nutraukimo teisinį pagrindą. Nepagrįstai teismas nurodo, kad atsakovas neturėjo prisiimti ieškovo verslo rizikos. Ieškovas niekada nesiekė, kad atsakovas prisiimtų ieškovo verslo rizikų. Pažymėtina, kad jei kalbama apie ieškovo verslo riziką, tai ji turėtų būti suprantama, kaip ieškovo verslo galimybės esant įprastai, normaliai ekonominei aplinkai. Ekonominio sunkmečio įtakojamos verslo aplinkos negalima priskirti prie įprastinių verslo sąlygų. Ekonominė krizė, jos padariniai savo esme yra globalus, nekontroliuojamas, išorinio poveikio reiškinys, kurio rizikos prisiėmimo neįmanoma pagrįsti protingumo ir teisingumo kriterijais. Vadinasi, teismas nepagrįstai sutapatina įprastinę ieškovo verslo riziką su sukeltomis ekonominės recesijos pasekmėmis. Teisingas teismo teiginys, kad pasikeitusi verslo aplinka daro poveikį visiems ūkinės komercinės veiklos subjektams. Tai be kita ko reiškia, kad jei ekonominio nuosmukio poveikis visiems vienodas, vadinasi ir jo sukeltų pasekmių rizika visiems tenka proporcingai. Juk ieškovo verslo nepasisekimai dėl įprastinių pokyčių negali sukelti neigiamų pasekmių atsakovui ir kitiems rinkos dalyviams. Jie sukelia pasekmių tik ieškovui, todėl akivaizdu, kad ieškovo verslo rizika bei ekonominės krizės rizika yra visiškai skirtingi dalykai: ieškovo verslo rizika tenka tik ieškovui, ekonominės krizės rizika tenka visiems ūkinės komercinės veiklos subjektams. Tai paneigia apeliacinės instancijos teismo teiginius apie tai, kad ieškovas siekia savo verslo rizikas perkelti atsakovui, ir patvirtina ieškovo poziciją, kad ekonominė krizė, jeigu ir nepripažintina nenugalimąja jėga, tai bent pripažintina reiškiniu, sąlygojančiu sutarties vykdymo suvaržymo aplinkybių atsiradimą bei atitinkančiu CK 6.204 str. nurodytus kriterijus. Teismas nurodo, kad savo veiklos rizikas bankas užtikrino prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonėmis (hipoteka). Negalima nesutikti su tuo teiginiu, tačiau pažymėtina, kad prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės banko paprastai taikomos visada, jų paskirtis apsisaugoti nuo kredito gavėjo galimo nemokumo, sąlygoto įprastų finansinių galimybių pokyčių. Jei pripažintume, kad šiuo atveju bankas taikė prievolių įvykdymo užtikrinimo priemones norėdamas apsisaugoti nuo ekonominės krizės, turėtume pripažinti banko nesąžiningumą - žinodamas apie artėjantį sunkmetį, bankas vistiek išdavė kreditus net neįspėjęs ieškovo apie tai, jog artėja krizė. Jei šis faktas pasitvirtintų, paaiškėtų tyčinis banko nesąžiningumas, kas sudarytų pagrindą kreiptis į teismą su ieškiniu dėl apgaulės sudaryto sandorio pripažinimo negaliojančiu (CK 1.91 str.). Apgaulė taip pat gali būti sandorio šalies tylėjimas, t.y. aplinkybių, kurias žinodama kita sandorio šalis nebūtų sudariusi sandorio, nuslėpimas, jeigu vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais, tos aplinkybės turėjo būti atskleistos kitai šaliai (CK 1.91 str. 5 d.). O jei bankas nežinojo apie artėjančią krizę, vadinasi prievolių įvykdymo užtikrinimo negalime sieti su krizės atsiradimo rizika.
Atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą atsakovas AB ŪKIO bankas prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad skundo argumentai apie tai, kad pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti kredito sutarties nutraukimo teisinį pagrindą, ir iš to sekantys motyvai, kad vienašališkai nutraukti kredito sutartį atsakovas neturėjo teisinio pagrindo, yra išėjimas už ieškinio ribų, todėl šioje byloje nenagrinėtini. Neatsitiktinai ieškovo pranešimas apie UAB "Antura" ir UAB "Idea&Realty" reorganizaciją buvo pateiktas tą pačią dieną, kurią buvo priimti šių bendrovių akcininkų sprendimai dėl bendrovių reorganizacijos, t.y. 2010-12-27. Bankas negalėjo pasinaudoti savo kaip kreditoriaus teise, numatyta CK 2.101 str.l d., CK 2.96 str.4 d., Akcinių bendrovių įstatymo 65s tr.l d., 2d., susipažinti su šiose norminiuose aktuose išvardintais dokumentais, o taip pat negalėjo pasinaudoti Akcinių bendrovių įstatymo 66 str.l d., 2d., įtvirtinta kreditoriaus teise pareikalauti papildomo prievolių užtikrinimo. Mano, kad vien šių aplinkybių pakanka tam, kad AB Ūkio bankas įgytų teisę vienašališkai nutraukti minėtą kredito sutartį ir išieškoti visą negrąžinto kredito sumą, palūkanas, delspinigius ir kitus sutartyje numatytus mokėjimus. Tokią teisę kreditoriui suteikia CK 2.101 str.2 d. ir minėtos kredito sutarties 14.1p., 14.1. l p. Be to, kredito sutarties 14.2 p. tuometinės šios sutarties šalys sulygo, kad bankas turi teisę savo nuožiūra parinkti, kaip veikti konkrečiu atveju. Kredito sutarties 14.6p. šalys vėlgi sulygo esminio šios sutarties pažeidimo sąvoką - tai kredito gavėjo šios kredito sutarties ir teisės aktų pažeidimas. Laiko, kad ieškovas, būdamas UAB "Antura" teisių perėmėju, pažeidė eilę aukščiau išvardintų kredito sutarties punktų ir CK normų, reglamentuojančių įmonių reorganizaciją ir skolos perkėlimo teisinius santykius. Be to, UAB "Antura" ir vėliau ieškovas pažeidė ir kredito sutartyje numatytą kredito grąžinimo grafiką, taip pat nuo 2009 09 30 nemokėjo sutartinių palūkanų ir delspinigių, todėl laikytina, kad kredito sutartis buvo pažeista iš esmės. Apeliantas neteisus, teigdamas, kad sutartis gali būti nutraukta tik teismo keliu. CK 2.117 str. l d. reglamentuoja, kad šalis gali nutraukti sutartį, jei kita šalis sutarties neįvykdo ar netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas. Ieškinio reikalavimas atidėti kredito grąžinimą dvejiems metams žalingas bankui ir jo indėlininkams, nes bankas nurodytu laikotarpiu negalėtų atgauti jam priklausančių pinigų. Vienos šalies teisių gynimas, galimos naudos siekimas neturi sukelti žalos kitai sutarties šaliai. Bankas skeptiškai vertina ieškovo pažadus mokėti palūkanas, nes ieškovas ieškinyje pats pripažįsta, kad jo finansinė padėtis sunki. Atkreiptinas dėmesys, kad būtent palūkanų, kurių įsiskolinimas jau sudaro 76323,04 Lt, ieškovas nemokėjo nuo 2009 09 30. Ieškinio patenkinimo atveju, nustačius naują kredito grąžinimo grafiką, ir ieškovui jį pažeidus, bankas vėl įvytų teisę vienašališkai nutraukti kredito sutartį ir išieškoti visą negrąžinto kredito bei kitų mokėjimų sumą iš ieškovo. Tokiu būdu, toks teismo sprendimas neatitiktų ieškovo lūkesčių, neužbaigtų tarp šalių ginčų, susijusių su kredito sutarties vykdymu, t.y. nebūtų galutinis.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ((duomenys neskelbtini) str.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų (duomenys neskelbtini) straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
Byloje nustatyta, kad tarp UAB „Antura“ ir AB Ūkio bankas 2006 08 25 sudaryta kreditavimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią UAB „Antura“ buvo suteiktas 300000 Lt kreditas su kintama palūkanų norma terminui iki 2011 08 25 (b.l. 7-16). 2007 04 26 buvo sudarytas papildomas susitarimas Nr. 1 prie 2006 08 25 kreditavimo sutarties, kuriuo papildomai suteikta 200000 Lt kreditas iki 2011 08 25 (b.l.23-27), o 2007 07 09 papildomu susitarimu Nr. 2 iki 2011 08 25 iš viso suteiktas 950000 Lt kreditas. (b.l. 26-29). 2009 08 07 sudarytas papildomas susitarimas Nr. 3, kuriuo numatyta 760000 Lt kreditą grąžinti iki 2011 08 25 nuo 2009 08 01 iki 2011 08 01 mokant po 2000 Lt (b.l. 30-31). 2010 03 09 UAB „Antura“ kreipėsi į atsakovą, prašydama laikinai, kol pagerės situacija, palengvinti kredito sutarties sąlygas, t.y. apsvarstyti galimybę 12-os mėnesių laikotarpiui atidėti paskolos grąžinimo įmokas, paliekant tik palūkanų mokėjimus (b.l. 34). 2010 01 06 raštu į AB Ūkio bankas kreipėsi pakartotinai su tokiu pačiu prašymu (b.l. 35). 2011 01 06 raštu AB Ūkio bankas pranešė UAB „Antura“, jog pastarieji pradelsę mokėjimus, prašė grąžinti pagal kreditavimo sutartį suteiktą negrąžintą kreditą, sumokėti palūkanas ir delspinigius, įspėjant , jog to nepadarius, bankas vienašališkai nutrauks sutartį (b.l. 36 ). 2011 01 21 bankas pranešė ieškovui, jog nevykdant kreditinių įsipareigojimų vienašališkai nutraukė sutartį (b.l. 62, 63-64). 2010 12 27 vienintelio akcininko sprendimu UAB „Antura“ reorganizuota prijungimu būdu prie UAB „Idea& Realty“ (b.l. 71-72) ir iš Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registro išregistruota 2010 12 30 (b.l. 37, 38-53).
Ieškovas ieškinio pareiškimą dėl pakeitimo kreditavimo sutarties sąlygų Kauno miesto apylinkės teismui pateikė 2011 m. vasario 25 d., t.y. po to kai atsakovas AB Ūkio bankas nutraukė kreditavimo sutartį. Pačios sutarties nutraukimo ieškovas neginčija. Iš bylos duomenų bei kreditavimo sutarties 17.2 p. matosi, kad sutartyje numatyta sutarties pakeitimo forma, sutartis gali būti pakeista ta pačia forma, kokia buvo sudaryta ir pati sutartis t.y. raštu. Todėl atmestinas apeliacinio skundo argumentas, kad atsakovo neatsakymas ieškovui raštu į jo prašymą dėl sutarties sąlygų pakeitimo, nelaikytinas sutikimu dėl sutarties sąlygų pakeitimo. Byloje nustatyta, kad ieškovas nuo 2009 m. rugsėjo mėnesio nemokėjo ne tik įmokų, bet ir palūkanų. Kadangi ieškovas nevykdė sutartinių įsipareigojimų, buvo dėl to įspėtas (b.l. 36 ), atsakovas 2011 01 21 sutartį vienašališkai nutraukė (b.l.62), pranešė apie tai ieškovui registruotu laiku (b.l. 63-64), nes tokia sutarties nutraukimo tvarka buvo numatyta sutarties 14.1 p. Byloje nustatyta, kad ieškovas įmokų ir palūkanų nemokėjo daugiau nei metus laiko, tai laikytina esminiu sutarties pažeidimu (Sutarties 14.6 p.), dėl kurio bankas nutraukė sutartį (CK 6.217 str.). Dėl šių duomenų taip pat atmestinas apeliacinio skundo argumentas, kad atsakovas nesilaikė sutarčių nutraukimo tvarkos.
Ieškovas apeliaciniame skunde nurodo, kad aplinkybės dėl pasaulinės ekonominės krizės pasekmių, kurios daro kredito sutarties vykdymą jam labai sudėtingu, atsirado jau po kredito sutarties sudarymo. Sudarydamas kredito sutartį, ieškovas negalėjo protingai numatyti, kad aukščiau minėtos aplinkybės gali atsirasti, be to, šios aplinkybės yra objektyvios, o ne priklausančios nuo šalies valios, todėl ieškovas kaip nukentėjusioji šalis neturi būti prisiėmusi aukščiau išvardintų aplinkybių rizikos. Tačiau šie apeliacinio skundo argumentai atmestini, nes ieškovas, perimdamas visas pagal kredito sutartį UAB „Antura“ teises ir pareigas, prisiėmė aukščiau minėtų aplinkybių, kurias ieškovas vaizduoja kaip objektyvias, prilygstančias nenugalimai jėgai, riziką. Kredito sutarties 16.6 p. įtvirtinta sąlyga, kad nenugalimos jėgos aplinkybių buvimas neatima iš banko teisės nutraukti sutartį ir /arba sustabdyti jos vykdymą ir/arba reikalauti prieš terminą sugražinti visą kreditą bei sumokėti palūkanas. LR CK 6.204 str. 3d. nuostatos, reglamentuojančios sutarties pakeitimo procedūrą, nedraudžia šaliai, esant esminiam sutarties pažeidimui, šią sutartį nutraukti. Be to, ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad ateityje gaus pajamų, kurių pakaktų bent kredito palūkanoms mokėti, nes nesumokėtų palūkanų susidariusi suma 76323,04 Lt. Todėl teisėjų kolegija sutinka su atsakovo atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą išdėstytus argumentus, kad tenkinant ieškovo siūlomas sąlygas nukentėtų banko ir kitų jo klientų interesai, nes bankas ekonominio nuosmukio pasekmes patiria paraleliai su savo klientais, nes laiku negaudamas įmokų, ima stokoti lėšų, turi keisti kredito išdavimo sąlygas ir apimtis. Ieškovo verslo rizikų perkėlimas papildomai atsakovui būtų nesąžiningas ir neteisingas, nes pasikeitusi verslo aplinka daro poveikį visiems ūkinės komercinės veiklos subjektams.
Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis apie tai, kad ieškovas įmokų ir palūkanų nemoka nuo 2009 m. rugsėjo mėnesio, o į banką, prašydamas keisti sąlygas, kreipėsi tik 2010 m. rugsėjo mėnesį, nors apie susidariusius ūkiniu-finansinius sunkumus, jų pobūdį ir suminę išraišką, numatomus atsiskaitymų uždelsimus bei kitas aplinkybes, pabloginusias ar galinčias pabloginti finansinę būklę ir galimybę laiku ir tinkamai vykdyti sutartį įsipareigojo bankui pranešti nedelsiant, ne vėliau kaip per 3 dienas, informuojant banką pasirašytinai ar registruotu laišku (Sutarties 12.6.7 p.). Kartu su prašymais bankui ieškovas nėra pateikęs realių duomenų apie sutarties vykdymą ir bankui pateiktų prašymų pagrįstumą.
Įvertinusi aukščiau išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad naikinti pirmosios instancijos sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl jis paliktinas nepakeistas.
Teisėjų kolegija vadovaudamasi Lietuvos Respublikos (duomenys neskelbtini) straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Apeliacinį skundą atmesti.
Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. birželio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.