Kauno apygardos teismo nutartis

Procesinio dokumento kategorijos: 2.2.1.6; 2.5.10.2.4.2; 3.2.6.1

2016 m. birželio 27 d.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žibutės Budžienės, Dalės Burdulienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Nerijaus Meilučio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. T. apeliacinį skundą dėl Druskininkų miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 8 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-9-314/2016 pagal ieškovo V. T. ieškinį atsakovei Druskininkų savivaldybės administracijai dėl garbės ir orumo gynimo ir neturtinės žalos atlyginimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, V. J..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, todėl jo teisėtumą ir pagrįstumą tikrina apeliaciniame skunde nustatytose ribose (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalys).

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovės internetiniame puslapyje www.druskininkai.lt 2014 m. birželio 26 d. paskelbtas straipsnis „(duomenys neskelbtini)“. Šiame straipsnyje Druskininkų savivaldybės administracijos direktorė teigė: „V. T., save nuolat pristatantis kaip sąžiningą verslininką, šiuo metu pagarsėjo kaip nelegalių darbuotojų turintis darbdavys – savivaldybė gavo iš Darbo inspekcijos tokią oficialią informaciją. Tad kyla pagrįsti klausimai, ar šis verslininkas pigiai siekia naudos ir populiarumo sau, ar tikrai rūpinasi savo darbuotojų ar net Druskininkų gerove.“ (toliau Straipsnis 1). Taip pat teismas nustatė, kad tame pačiame internetiniame puslapyje 2014 m. rugsėjo 18 d. buvo paskelbtas trečiojo asmens straipsnis „(duomenys neskelbtini)“ (1 t., b. l. 29–30). Šiame straipsnyje (toliau Straipsnis 2) trečiasis asmuo teigė: „Kaip ir nieko nedžiugina ir paaiškėjantys faktai apie nesąžiningą ir nelegalią veiklą, tarp jų ir nelegalaus darbo atvejus. Po to, kai tokie atvejai darbo inspektorių buvo užfiksuoti bendrovei „Raminora“ priklausančiame Druskininkuose veikiančiame SPA centre, informaciją apie tai gavusi savivaldybės administracija nematė reikalo jos slėpti, tikėdama, kad tokios informacijos paviešinimas – tai pirmiausia efektyvi prevencinė priemonė jų pasikartojimui ir plitimui užkirsti. Kita vertus, faktai užfiksuoti dažnai viešumoje apie kitų moralę pasisakančio verslininko ir politiko, taigi – viešo asmens, V. T. vadovaujamoje įmonėje.“; „Kyla natūralus klausimas, ar V. T., neseniai viešai paskelbęs, kad atsisako vadovo pareigų ir planuoja pasukti į politiką, neketina bėgti nuo atsakomybės dėl jo įmonėje nustatytų pažeidimų?“. Nėra abejonės, kad šiuose straipsniuose yra paskleisti tam tikri duomenys apie ieškovą, todėl nagrinėjant bylą buvo svarbu teisingai nustatyti, ar apeliantas, apie kurį paskleista ginčijama informacija, yra viešasis, ar privatus asmuo, nes viešasis asmuo nesinaudoja tokiu pačiu garbės ir orumo gynimu kaip privatus asmuo. Skundžiamame teismo sprendime konstatuota, kad ieškovas yra viešasis asmuo (Visuomenės informavimo įstatymo 2 str. 75 p.), Lietuvos Respublikos VRK duomenimis, būdamas Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio nariu, yra išrinktas į Druskininkų savivaldybės tarybą (įgaliojimai prasidėjo 2015-03-08). Tokie duomenys leidžia teigti, kad dėl šių pareigų ir aktyvios politinės veiklos, apeliantas yra viešasis asmuo, žinomas Druskininkuose žmogus, keliantis pagrįstą visuomenės domėjimąsi juo. Apeliantas apeliaciniame skunde nurodo, kad nuo pat pradžių sutiko su tuo, kad yra viešasis asmuo ir turi demonstruoti didesnę toleranciją žiniasklaidos dėmesiui, tačiau mano, kad šiuose straipsniuose paskleistos žinios neatitinka tikrovės, o jas paskleisdama atsakovė elgėsi nesąžiningai, sąmoningai paskleidė nevisiškai tikslią informaciją apie ieškovą, siekė jį įžeisti ir pažeminti jo garbę ir orumą. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacinio skundo ribose, negali pritarti apeliantui, kad skundžiamas teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl turi būti panaikintas ir priimtas naujas sprendimas – ieškinys tenkinamas visiškai.

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad tai, ar konkrečiame teiginyje yra paskelbta žinia, ar išsakyta nuomonė, turi būti sprendžiama vadovaujantis tuo, kad žinia yra informacija apie faktus ir jų duomenis. Faktas – tai tikras, nepramanytas įvykis, dalykas, reiškinys; duomenys – fakto turinį atskleidžianti informacija; žinia – informacija apie faktus ir jų duomenis, t. y. reiškinius, dalykus, savybes, veiksmus, įvykius, grindžiamus tiesa, kurią galima užtikrinti patikrinimo bei įrodymo priemonėmis. Žinia yra laikomas teiginys, kuriuo kas nors tvirtinama, konstatuojama, pasakoma ar pateikiama kaip objektyviai egzistuojantis dalykas. O nuomonė – tai asmens subjektyvus faktų ir duomenų vertinimas. Žiniai taikomas tiesos kriterijus, jos egzistavimas gali būti patikrinamas įrodymais ir objektyviai nustatomas. Nuomonė turi turėti pakankamą faktinį pagrindą, tačiau ji yra subjektyvi, todėl jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1-219/2015 ir kt.). G. S. buvo publikuota ne tik informacija apie faktą ir jo duomenis (žinia), bet taip pat šio fakto ir duomenų vertinimas (nuomonė).

Teisėjų kolegija sprendžia, kad tiek Straipsnyje 1, tiek Straipsnyje 2 atsakovė nurodė nepramanytą informaciją apie tam tikrą faktą ir jo turinį. Faktu šiuo atveju laikomas įvykis, kad 2014 m. vasario 6 d. UAB „Raminora“ direktoriui V. T. surašytas ATPK protokolas pagal 41³ straipsnio 1 dalį – nelegalus darbas dėl nelegaliai dirbusių asmenų, kurio turinys buvo nurodytas atsakovei atsiųstame LR valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Alytaus teritorinio skyriaus 2014 m. birželio 6 d. rašte Nr. (09)SD-7917 „Dėl nelegalaus, neteisėto darbo“. Jame buvo nurodyta, kad apeliantui surašytas ATPK protokolas pagal 41³ straipsnio 1 dalį – nelegalus darbas dėl nelegaliai dirbusių asmenų (rašte nurodyti penki asmenys). Šiame rašte taip pat nurodyta, kad byla perduota nagrinėti Druskininkų miesto apylinkės teismui ir atsakovės prašoma informuoti apie taikytas priemones rašte minėtiems asmenims (1 t., b. l. 15). Taigi, atsakovė informaciją (žinią) apie paminėtą faktą ir jo turinį grindė oficialiu rašytiniu įrodymu – oficialia informacija, gauta iš valstybės institucijos (CPK 197 straipsnio 2 dalis). Straipsnio 1 sakinys, kad apeliantas „nelegalių darbuotojų turintis darbdavys“, atitinka turinį informacijos, kurios šaltinis taip pat buvo nurodytas Straipsnyje 1 – „savivaldybė gavo iš Darbo inspekcijos tokią oficialią informaciją“. Straipsnyje 2 trečiasis asmuo nurodė duomenis, kad savivaldybė gavo informaciją, jog nelegalaus darbo atvejai užfiksuoti bendrovei „Raminora“ priklausančiame Druskininkuose veikiančiame SPA centre, apelianto vadovaujamoje įmonėje. Taigi, abiejuose Straipsniuose nurodytą informaciją pirmosios instancijos teismas laikyti pramanyta – neatitinkančia tikrovės, neturėjo pagrindo.

Nesutiktina su apeliantu, kad ir Straipsniuose nurodytą informaciją apie nelegalų darbą galima buvo suprasti, kaip apkaltinimą apelianto padarytu teisės pažeidimu. Straipsniuose nebuvo žinių – informacijos apie apeliantui paskirtą administracinę nuobaudą, taip pat jokių nuorodų į jam surašytą ATPK protokolą pagal 41³ straipsnio 1 dalį ar apeliantui paskirtą administracinę nuobaudą. Pažymėtina, kad administracinio teisės pažeidimo, numatyto (duomenys neskelbtini) straipsnyje, bylą nagrinėja rajonų (miestų) apylinkės teismai (teisėjai) ((duomenys neskelbtini) straipsnis), todėl straipsniuose nurodyta informacija apie LR valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Alytaus teritorinio skyriaus užfiksuotus duomenis galėjo būti suprantama tik kaip šios institucijos pareigūno administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymas, o ne apelianto pripažinimo kaltu (nekaltu). Šiuo aspektu pažymėtina, kad pats apeliantas dar 2014 m. birželio 24 d. viešoje erdvėje paskelbtame straipsnyje „(duomenys neskelbtini)“ pripažino, jog faktas apie administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymą yra tikras, ir nurodė taip: „Tačiau jį turi pripažinti teismas. Kai teismas pripažins, tada...Jei žmogui susivaideno kas.“ (1 t., b. l. 74). Todėl jau iš paties apelianto pateiktos informacijos buvo aišku, kad dėl užfiksuotų nelegalaus darbo faktų byla dar neišnagrinėta ir jis dar nėra pripažintas kaltu (nekaltu). Ginčo straipsnius paskelbus, Druskininkų miesto apylinkės teisme administracinio teisės pažeidimo byla Nr. 2A/1.-77-418/2014 nebuvo išnagrinėta. Byla buvo baigta priėmus 2014 m. lapkričio 14 d. nutarimą, kuriuo administracinio teisės pažeidimo byla apelianto atžvilgiu buvo nutraukta, nenustačius jo veiksmuose teisės pažeidimo sudėties ((duomenys neskelbtini) straipsnio 1 punktas).

Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas sprendime neteisingai nurodė bylos nutraukimo pagrindą, nes administracinio teisės pažeidimo byla buvo nutraukta ne todėl, kad administracinio teisės pažeidimo protokolas buvo surašytas ne tam asmeniui, o todėl, kad asmenys nedirbo nelegalaus darbo. Šiuo aspektu pažymėtina, kad skundžiamame teismo sprendime pirmosios instancijos teismas citavo tokius Kauno apygardos teismo 2015 sausio 15 d. nutarties administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. ATP-61-175/2015 motyvus (nutarties 6 lapas): „Apeliacinės instancijos teismas sutinka ir su pirmosios instancijos teismo išvada, kad administracinio teisės pažeidimo protokolas surašytas ne tam asmeniui. <...> Nagrinėjamu atveju, kaip ir konstatuota skundžiamame nutarime, priimti ir atleisti darbuotojus, sudarant su jais darbo sutartis, buvo pavesta R. L.. <...> Nei vienas iš protokole nurodytų ir apklaustų asmenų nenurodė bendravęs su generaliniu direktoriumi V. T., nei vienas iš jų nesitarė su juo dėl darbo vietos, darbo sąlygų, darbo apmokėjimo ir pan. <...> Taigi, nors V. T. buvo generalinis įmonės direktorius, tačiau įgaliojimus priimti naujus darbuotojus į maitinimo padalinį jis buvo delegavęs R. L., o pats šiuo klausimu vykdė tik formalią veiklą – nesant restorano direktoriaus ir esant skubiam atvejui darbo sutartis pasirašydavo pats. Šių aplinkybių Institucija, surašydama administracinio teisės pažeidimo protokolą, nesiaiškino. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad šiuo atveju ne V. T. turėjo būti traukiamas administracinėn atsakomybėn, o R. L..“ Taigi, sprendime buvo pacituoti argumentai dėl administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymo asmeniui, kuris turėtų būti traukiamas administracinėn atsakomybėn, o ne dėl bylos nutraukimo pagrindų, todėl nesutiktina su apeliantu, kad teismas neteisingai nurodė bylos nutraukimo pagrindą. Apelianto skundžiamame teismo sprendime aiškiai nurodoma, kad „Teismas 2014-11-14 paskelbtu nutarimu administracinio teisės pažeidimo bylą ieškovo atžvilgiu nutraukė, nenustačius ieškovo veiksmuose administracinio teisės pažeidimo, numatyto (duomenys neskelbtini) str. 1 d. sudėties“. O Kauno apygardos teismo 2015 sausio 15 d. nutartyje šiuo pagrindu nurodyta, kad „Aukštesnysis teismas sutinka su apylinkės teismo išvada, kad bylos duomenimis nebuvo įrodyta, jog V. T. padarė administracinį teisės pažeidimą. Duomenų, kuriais remiantis tik galima manyti, kad teisės pažeidimas galėjo būti padarytas, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir skirti administracinę nuobaudą. Asmens kaltė gali būti konstatuota, kai, ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda. Teismų praktika pažymi, kad administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimo metu bet kokios abejonės ar prieštaravimai dėl asmens kaltumo turi būti pašalinti, o nesant galimybės to padaryti – administracinio teisės pažeidimo byla privalo būti nutraukta vadovaujantis (duomenys neskelbtini) str. 1 p.“ Apeliantas apeliaciniame skunde cituoja Druskininkų miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 14 d. nutarimo dalį: „Šioje byloje nėra surinkta įrodymų, kad V. T., būdamas įmonės generaliniu direktoriumi ir atsakingu už darbuotojų įdarbinimą, leido dirbti nelegalų darbą nuo 2013 m. rugpjūčio 22 d. iki rugsėjo 13 d. D. K., nuo 2013 m. spalio 18 d. iki spalio 29 d. T. F., nuo 2013 m. spalio 25 d. iki lapkričio 7 d. M. C., nuo 2013 m. spalio 5 d. iki lapkričio 4 d. G. P., 2014 m. sausio 22 d. M. P., nesudaręs su šiais darbuotojais rašytinių darbo sutarčių, apie jų darbo pradžią nepranešęs Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui prieš vieną dieną numatyto darbo pradžios, leido jiems dirbti nelegalų darbą.“. Tačiau apeliantas necituoja tolesnių teismo motyvų: „Priešingai, nustatyta, kad 2013 m. sausio 15 d. UAB ,,Raminora“ generalinio direktoriaus įsakymu Nr. P-13-8 restorano direktorius R. L. buvo įgaliotas bendrovės vardu pasirašyti mokymo ir darbo sutartis (t.1, b. l. 101). Nei vienas iš protokole nurodytų asmenų nebendravo su generaliniu direktoriumi V. T., nei vienas iš jų nesitarė su juo dėl darbo vietos, darbo sąlygų, darbo apmokėjimo ir pan.“ Todėl nesutiktina su apeliantu, kad ši citata iš 2014 m. lapkričio 14 d. nutarimo yra apie tai, kad bendrovėje asmenys nedirbo nelegalaus darbo. Šiuo aspektu 2014 m. lapkričio 14 d. nutarime yra nurodyta, kad „Teismas, įvertinęs byloje surinką medžiagą, sprendžia, kad D. K., G. P., T. F., M. C. ir M. P. UAB ,,Raminora“ nedirbo nelegalaus darbo“. Bet teisėjų kolegijos nuomone, šie apeliacinio skundo argumentai apie administracinio teisės pažeidimo bylų išnagrinėjimo abiejų instancijų teismuose rezultatus negali turėti įtakos vertinant ginčo straipsniuose paskelbtus teiginius, kadangi juose nebuvo informacijos apie administracinio teisės pažeidimo bylų išnagrinėjimą ir šiose bylose nustatytas aplinkybes, nes straipsniai buvo publikuoti anksčiau. Kaip jau minėta, straipsniuose buvo pateikiama informacija tik apie žinias, gautas iš valstybinės institucijos apie jos užfiksuotus faktus.

Apeliantas apeliaciniame skunde teigia, kad atsakovė piktnaudžiavo informacijos laisve, formuodama neigiamą įvaizdį apie jį ir sąmoningai paskleisdama informaciją, siekė įžeisti apeliantą ar pažeminti jo garbę ir orumą. Teisėjų kolegija pažymi, kad visuomenės informavimo priemonės teisė skleisti informaciją apima ir teisę naudoti tam tikras lingvistines ir literatūrines išraiškos priemones, jeigu šios lingvistinės ir literatūrinės priemonės nereiškia teisės skleisti informaciją ribų peržengimo, t. y. jeigu jomis naudojamasi sąžiningai, nesiekiant įžeisti ar pažeminti asmens, apie kurį rašoma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1621/2002). Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apelianto argumentais, kad atsakovė, paskleisdama ginčo teiginius, peržengė informacijos (saviraiškos) laisvės ribas.

Teismų praktikoje dėl garbės ir orumo gynimo yra vienareikšmiai laikomasi nuostatos, kad, vertinant, ar paskelbti duomenys neatitinka tikrovės, privaloma analizuoti visą straipsnį, kalbos kontekstą, pasisakymo aplinkybes, teiginių formuluotes ir kitas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-100/2009). Apeliantas ginčo teiginius vertino atsiejęs nuo viso straipsnių turinio. Straipsnyje 1 nurodytas ginčo teiginys „V. T., save nuolat pristatantis kaip sąžiningą verslininką, šiuo metu pagarsėjo kaip nelegalių darbuotojų turintis darbdavys – savivaldybė gavo iš Darbo inspekcijos tokią oficialią informaciją. Tad kyla pagrįsti klausimai, ar šis verslininkas pigiai siekia naudos ir populiarumo sau, ar tikrai rūpinasi savo darbuotojų ar net Druskininkų gerove“ pateiktas publikacijos dalyje, kurioje atsakoma į apelianto kritiką atsakovės atžvilgiu dėl naujos vieno euro dydžio rinkliavos įvedimo: „Druskininkų savivaldybės administracijos direktorės V. J. teigimu, nuo kitų metų balandžio 1 dienos ruošiamas įvesti 1 euro dydžio rinkliavos mokestis tikrai nėra manipuliacija, susijusi su kainų perskaičiavimu dėl euro įvedimo. Rinkliavos dydį lemia ekonominis faktorius, o jos įsigaliojimo laiką – Druskininkų kurorto nakvynės paslaugų teikėjų verslo specifika dėl būtinybės iš anksto žinoti rinkliavų pokyčius. Pasak V. J., 1 euro rinkliavą pasiūlė patys verslininkai, o keli pasipiktinę, viso labo žiūri tik savo asmeninių interesų. Druskininkų savivaldybė pasirašė Geros verslo praktikos memorandumą ir susitikimo su Druskininkų verslo atstovais metu paragino kurorto verslininkus taip pat prisidėti prie šio memorandumo, sąžiningai skaičiuojant kainas. „Džiaugiuosi, kad Druskininkų verslininkai geranoriškai bendradarbiauja su savivaldybe, padėdami surinkti rinkliavą iš kurorte nakvynės paslaugas perkančių svečių 99 procentai verslininkų supranta šios rinkliavos naudą. Nacionalinėje spaudoje pasirodęs „SPA Vilnius Sana“ savininko V. T. žeminantis komentaras savivaldybės ir mero atžvilgiu tiesiog kelia nuostabą – nejaugi aukštąjį išsilavinimą turintis šis žmogus iš tiesų nesupranta, kad nerinkti šios rinkliavos iš atvykusių į Druskininkus svečių, o mokėti ją savo įstaigos darbuotojų atlyginimų ar paslaugų kainų didinimo sąskaita, tiesiog neprotinga? Artai tiesiog jau besiruošiančio j politiką pikto piliečio, kurį teismas privertė suprasti, kad kurorto rinkliava teisėta, išpuolis prieš oponentus? Beje, V. T., save nuolat pristatantis kaip sąžiningą verslininką, šiuo metu pagarsėjo kaip nelegalių darbuotojų turintis darbdavys – savivaldybė gavo iš Darbo inspekcijos tokią oficialią informaciją. Tad kyla pagrįsti klausimai, ar šis verslininkas pigiai siekia naudos ir populiarumo sau, ar tikrai rūpinasi savo darbuotojų ar net Druskininkų gerove? – sakė administracijos direktorė V. J.“. Byloje yra pateikti 2014 m. balandžio 15 d. straipsnis „Pavasaris išjudino ir Šilutės liberalus“ iš Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio tinklalapio www.liberalai.lt; Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 19 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. 1-2953-95/2011; 2011 m. gegužės 17 d. lzinios.lt straipsnis „Dėl „pagalvės“ mokesčio kreipsis į teismą“; 2014 m. birželio 17 d. 15min.lt straipsnis „Mero socialdemokrato R. M. spjūvis valstybei: po euro įvedimo Druskininkai pagalvės mokestį didins 73 procentais“ (1 t., b. l. 87–110). Šie duomenys patvirtina, kad ginčo straipsnių pasirodymo metu vyko diskusija viešaisiais visuomenei aktualiais klausimais, kurioje aktyviai dalyvavo ir pats apeliantas. Jis dar iki Straipsnio 1 pasirodymo ne kartą reiškė savo kritiką atsakovės ir kitų Druskininkų savivaldos subjektų atžvilgiu. Todėl toks apelianto viešas elgesys lėmė atidesnę ir detalesnę apelianto ir jo veiklos tinkamumo analizę bei įvertinimą ginčo Straipsniuose. Dėl Straipsnio 1 turinio buvo priimtas žurnalistų etikos inspektoriaus 2014 m. rugsėjo 9 d. sprendimas Nr. SPR-80 (1 t., b. l. 20–28). Šis kompetentingo pareigūno (VII 49 ir 50 straipsniai) sprendimas pagal CPK 197 straipsnio 2 dalį yra laikytinas ir oficialiuoju rašytiniu įrodymu, turinčiu didesnę įrodomąją galią. Sprendime konstatuota, kad atsižvelgiant į sakinių konstrukcijas ir jų loginius ryšius, nelaikytina, kad iš VDI Alytaus skyriaus, kurios funkcija yra nelegalaus darbo reiškinių kontrolės vykdymas, 2016 m. birželio 6 d. raštu Nr. (09)SD-7917 gauta informacija buvo neadekvačiai ar neteisingai įvertinta ir, atsižvelgiant į kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes, informacijos (saviraiškos) laisvės ribų peržengimas negali būti nustatytas.

Straipsnyje 2 ginčijamas teiginys; „Kyla natūralus klausimas, ar V. T., neseniai viešai paskelbęs, kad atsisako vadovo pareigų ir planuoja pasukti į politiką, neketina bėgti nuo atsakomybės dėl jo įmonėje nustatytų pažeidimų? Juk tam, kad taptų meru, nereikia atsisakyti savo darbo“, pateiktas publikacijoje, kurioje nurodoma apie apelianto kritiką savivaldybės atžvilgiu, apie priekaištus dėl sprendimo nuo kitų metų pavasario, naujojo kurortinio sezono pradžios, nustatyti vieno euro rinkliavos mokestį, samprotaujama apie politiko elgesio įtaką kitų visuomenės narių gyvenimui ir jų požiūriui, nurodoma, kad visuomenės interesas apie viešus asmenis žinoti daugiau negu apie kitus asmenis yra konstituciškai pagrįstas. Apelianto ginčijamas teiginys pateiktas šioje publikacijos dalyje: „Būtent taip traktavo ir Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba, į kurią kreipėsi V. T. pasamdytas advokatas. Tarnybos buvo prašoma viešumoje pasirodžiusius teiginius apie V. T. vadovaujamoje įmonėje darbo inspektorių užfiksuotus nelegalaus darbo atvejus pripažinti neatitinkančiais tikrovės, nes Darbo inspektorių užfiksuotų pažeidimų nėra patvirtinęs teismas, nagrinėjantis dėl minėtų faktų iškeltą administracinę bylą. Kyla natūralus klausimas, ar V. T., neseniai viešai paskelbęs, kad atsisako vadovo pareigų ir planuoja pasukti į politiką, neketina bėgti nuo atsakomybės dėl jo įmonėje nustatytų pažeidimų? Juk tam, kad taptų meru, nereikia atsisakyti savo darbo“. Analizuojant Straipsnio 2 turinį, matyti, kad jame taip pat nėra žinių, kurios neatitiktų tikrovės. Be to, šios publikacijos turinys leidžia daryti išvadą, kad visuomenė gavo informaciją apie tai, kad dėl darbo inspektorių užfiksuoto nelegalaus darbo vykta teisminis nagrinėjimas. Todėl apelianto argumentai dėl šios reikšmingos informacijos nutylėjimo po to, kai jis 2014 m. liepos 14 d. raštu informavo atsakovę, kad byla dėl galimai apelianto padaryto administracinio teisės pažeidimo yra perduota teismui, yra nepagrįsti.

Apeliantas laikytinas viešuoju asmeniu (Visuomenės informavimo įstatymo (toliau – VII) 2 straipsnio 73 dalis), o kaip jau minėta, viešieji asmenys nesinaudoja tokiu pat garbės ir orumo gynimu kaip privatūs asmenys, jų gynimo ribos siauresnės, jų atžvilgiu leistinos kritikos ribos atitinkamai platesnės negu privataus asmens. Viešasis asmuo privalo demonstruoti didesnę toleranciją žiniasklaidos dėmesiui (Lietuvos Aukščiausio Teismo 2003 m. birželio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-687/2003). Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje suformuluotas didesnės politikų tolerancijos kritikai reikalavimas (žr. Lingens v. Austria, judgment of 8 July 1986, Series A no. 103, p. 26, § 42; ir Incal v. Turkey, judgment of 9 June 1998, Reports 1998-IV, p. 1567, § 54)7). Straipsniuose išsakyti retoriniai klausimai, į kuriuos nurodo apeliantas apeliaciniame skunde („Tad kyla pagrįsti klausimai, ar šis verslininkas pigiai siekia naudos ir populiarumo sau, ar tikrai rūpinasi savo darbuotojų ar net Druskininkų gerove“, „Kyla natūralus klausimas, ar V. T., neseniai viešai paskelbęs, kad atsisako vadovo pareigų ir planuoja pasukti į politiką, neketina bėgti nuo atsakomybės dėl jo įmonėje nustatytų pažeidimų? Juk tam, kad taptų meru, nereikia atsisakyti savo darbo“) pagrįsti oficialios valstybės institucijos suteiktos informacijos, atitinkančios tikrovę, vertinimu. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad jeigu teiginiai išdėstomi klausiamąja forma, tai laikoma, kad pateiktas asmens subjektyvus požiūris į faktus, žinias ar informaciją, o ne žinia (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2012 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-32/2012). Nagrinėjamu atveju atsakovės nuomonė jos atsakomybę suponuotų tik tuomet, jeigu ji būtų pareikšta nepadoria, įžeidžiančia, vulgaria forma, t. y. padarant pažeidimą, kuris dėl jo aplinkybių ir pobūdžio visuomenei yra nepriimtinas ir netoleruotinas (VIĮ 19 straipsnio 2 dalis). Vertinant visą straipsnių turinį, tokių aplinkybių negalima nustatyti, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, kad ginčo teiginiai pažeidė apelianto garbę ir orumą.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

Pagal CPK 314 straipsnį, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliantas su apeliaciniu skundu pateikė 2016 m. sausio 15 d. žurnalistų etikos inspektoriaus sprendimą Nr. (SK-165) SPR-4. Šis sprendimas priimtas po skundžiamo teismo sprendimo priėmimo, tačiau teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Nagrinėjamu atveju 2016 m. sausio 15 d. žurnalistų etikos inspektoriaus sprendimas Nr. (SK-165) SPR-4, kuriuo pareiškėjų, tarp jų ir apelianto, skundas dėl Druskininkų savivaldybės oficialioje svetainėje paskelbtos informacijos pripažintas iš dalies pagrįstu, yra ne dėl ginčo publikacijų, todėl apelianto pateiktas naujas įrodymas atsisakomas priimti ir nevertinamas.

Apibendrinant tai, kas nurodyta, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad ginčo teiginiuose nėra pateikti tikrovės neatitinkantys duomenys, kurie galėtų pažeminti pareiškėjo garbę ir orumą, todėl apelianto apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

apeliacinį skundą atmesti.

Druskininkų miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.