- Teismas
- Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2023-06-05
- Bylos Nr.
- I1-3335-780/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00199-2023-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
- Teisėjas
- Ramūnas Šarka (pirm.)
- Pareiškėjas
- T. G.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos, Lietuvos valstybė
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjas Ramūnas Šarka, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. G. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas T. G. kreipėsi į teismą dėl 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad jam atliekant bausmę Lietuvos kalėjimų tarnybos Pravieniškių 1-ajame kalėjime (toliau – ir atsakovas, Pravieniškių 1-asis kalėjimas) laikotarpiu nuo 2020-02-01 iki 2023-02-01 buvo padaryta neturtinė žala, kurią pareiškėjas kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų: pareiškėjui nebuvo užtikrinta galimybė pasinaudoti maisto laikymo patalpa, nebuvo sąlygų laikyti maistą šaldytuve, pasimelsti koplytėlėje, nebuvo užtikrintas privatumas dušo patalpoje, neįrengta persirengimo patalpa prie dušinių. Dėl tokių įstaigos administracijos veiksmų ar neveikimo pareiškėjas teigė patyręs orumo pažeminimą, rimtą diskomfortą, emociškai jautėsi prislėgtas (b. l. 1-2).
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka, nes jame išdėstyti argumentai dėl neturtinės žalos yra nepagrįsti. Atsakovas pažymėjo, jog pareiškėjas ginčo laikotarpį nurodo nuo 2020-02-01 iki 2023-02-01, tačiau skundo surašymo data yra 2023-01-23. Taigi ginčijamas laikotarpis turėtų būti taisytinas, kadangi pareiškėjas negali skųsti kalinimo sąlygų į ateitį. Bet to, pareiškėjas žalą kildina iš sąlygų buvusių trečiajame sektoriuje, nors laisvės atėmimo bausmę jame atliko laikotarpiu nuo 2020-04-16 iki 2020-08-27.
Atsiliepime nurodė, kad dušuose, kuriais naudojosi pareiškėjas ginčo laikotarpiu, matomumą ribojančių sienelių nebuvo įrengta. Įstaiga, atsižvelgdama į nuteistųjų prašymus ir siekiant pagerinti gyvenimo sąlygas, bendrojo naudojimo dušinėse įrengė pertvaras nuo 2022-10-14. Nurodė, jog teisės aktai nenumato pertvarų tarp maudymosi vietų nuteistųjų dušinėse įrengimo. Teigė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu į pataisos namų Resocializacijos skyriaus psichologus nesikreipė. Akcentavo, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas. Atsakovas pažymėjo, kad teisės aktai nenumato įstaigai prievolės įrengti atskiros persirengimo patalpos dušinėse. Persirengimo vieta įrengta pačioje dušinėje.
Dėl patalpos maistui laikyti pažymėjo, jog vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017-06-07 įsakymu Nr. V-245 „Dėl laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų patvirtinimo“ įstaiga užtikrina tinkamą patalpų maisto laikymui įrengimą. Nurodė, kad nuteistieji gali laikyti maistą virtuvėlėse tam skirtose spintelėse ir šaldytuvuose.
Dėl galimybės pasimelsti atsakovas pažymėjo, kad įstaigos trečiame sektoriuje yra įrengta koplyčia, kurioje nuteistieji gali lankytis nustatytu laiku pagal grafiką. Todėl pareiškėjo argumentus, jog jam nebuvo sudaryta galimybė pasimelsti koplytėlėje vertina kaip neatitinkančius tikrovės, deklaratyvius, todėl atmestinus.
Atsakovas taip pat pažymėjo, jog pareiškėjas nagrinėjamu ginčo laikotarpiu į įstaigos psichologus dėl jaučiamos emocinės depresijos, psichologinės būklės pablogėjimo, kurią galėjo sukelti netinkamos kalinimo sąlygos, nesikreipė. Atitinkamai pareiškėjo keliamus argumentus dėl neturtinės žalos vertino kaip nepagrįstus ir atmestinus (b. l. 6-11).
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kai valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai, 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.
Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš Pravieniškių 1-ajame kalėjime netinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2020-02-01 iki 2023-02-01, tačiau pareiškėjas skundą teismui pateikė 2023-01-23 (išsiuntimo data). Kadangi pareiškėjas negali reikalauti žalos atlyginimo už laikotarpį kuris skundo pateikimo dieną dar nebuvo įvykęs, atitinkamai ginčo laikotarpis byloje nagrinėtinas iki 2023-01-23. Be to, iš skundo turinio nustatyta, jog pareiškėjas neturtinę žalą kildiną iš sąlygų, buvusių konkrečiai Pravieniškių 1-ojo kalėjimo trečiajame sektoriuje, kuriame laisvės atėmimo bausmę atliko laikotarpiu nuo 2020-04-16 iki 2020-08-27, vėliau pareiškėjas buvo perkeltas į įstaigos antrąjį sektorių.
Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas skunde aiškiai įvardino, jog neturtinės žalos kilimą sieja su netinkamomis sąlygomis buvusiomis Pravieniškių 1-ojo kalėjimo 3-aje sektoriuje. Atsakovės atstovas atsiliepime į pareiškėjo skundą atkreipė dėmesį bei tiksliai nurodė laikotarpį, kuomet pareiškėjas atlikinėjo bausmę Pravieniškių 1-ojo kalėjimo 3-aje sektoriuje (nuo 2020-04-16 iki 2020-08-27). Taigi, pareiškėjui gavus ir susipažinus su atsakovės atstovo atsiliepimu ir teismui nepateikus jokių atsikirtimų ar skundo patikslinimo, laikoma, kad jis sutinka su atsakovės atstovo pateiktais duomenimis. Atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas žalą kildino iš sąlygų, buvusių Pravieniškių 1-ojo kalėjimo 3-aje sektoriuje, teismas ginčo laikotarpį apibrėžia nuo 2020-04-16 iki 2020-08-27.
Dėl maisto laikymo patalpos įrengimo
Pareiškėjas skunde nurodė, kad įkalinimo įstaigoje nebuvo sudaryta galimybė pasinaudoti maisto laikymo patalpa, laikyti maistą šaldytuve.
Atsakovės atstovas nurodė, jog įkalinimo įstaigoje nuteistieji gali laikyti maistą virtuvėlėse tam skirtose spintelėse ir šaldytuvuose. Taip pat pateikė foto medžiagą, kurioje matyti, kad Pravieniškių 1-ajame kalėjime yra įrengta maisto laikymo patalpa, kurioje yra pastatyta spintelė bei šaldytuvas.
Atsakovės atstovo argumentų pareiškėjas neginčijo, o savo įrodymų į bylą nepateikė, todėl teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo teiginiais.
Ginčo laikotarpiu galiojusių Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) 5.10 ir 5.11 punktai numatė, kad pataisos namuose nuteistųjų, kurie priskirti lengvajai grupei gyvenamuosiuose korpusuose įrengiamas kambarys maisto produktams laikyti (vienam būriui) (5.10 p.) ir esant techninėms galimybėms, virtuvėlė (kiekvienam būriui) (5.11 p.). Nuo 2020-12-21 galiojančios Eksploatavimo taisyklės numato, kad nuteistųjų gyvenamuosiuose korpusuose įrengiamas kambarys arba vieta maisto produktams laikyti (kiekvienam būriui) (9.6 p.) ir maisto ruošimo patalpa (9.7 p.).
Nagrinėjamu atveju pareiškėjui nedetalizuojant kokiomis aplinkybėmis jis negalėjo pasinaudoti maisto laikymo patalpa ir nepateikus įrodymų savo teiginiams pagrįsti, o atsakovės atstovui į bylą pateikus įrodymus (maisto laikymo patalpos nuotraukas), jog tokia patalpa buvo įrengta ir prieinama nuteistiesiems, taip pat pateikus sąrašą maisto laikymo patalpoje įrengto inventoriaus, pareiškėjo deklaratyvaus pobūdžio argumentai susiję su neužtikrinama maisto laikymo patalpa atmetami kaip nepagrįsti.
Dėl religinių apeigų patalpos įrengimo
Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad Pravieniškių 1-ajame kalėjime ginčo laikotarpiu nebuvo koplyčios ir jam nebuvo sudaryta galimybė melstis.
Atsakovės atstovas atsikirsdamas nurodė, jog nuo 2021-12-22 Pravieniškių 1-ajame kalėjime yra įrengta koplyčia ir pareiškėjui buvo užtikrinama galimybė pasimelsti.
Ginčo laikotarpiu galiojusi Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 106 straipsnio 1 dalis (akto redakcija galiojusi iki 2023-01-01) nustatė, kad laisvės atėmimo bausmę atliekantys tikintys nuteistieji turi teisę dienotvarkėje numatyto laisvalaikio metu pataisos įstaigose vieni arba kartu su kitais nuteistaisiais atlikti religines apeigas. BVK 106 straipsnio 2 dalis nustatė, kad pataisos įstaigos administracija privalo užtikrinti, kad religinės apeigos netrukdytų kitų nuteistųjų poilsiui. Be to, BVK 106 straipsnio 3 dalyje reglamentuota, kad tikinčių nuteistųjų grupiniu pageidavimu, suderinus su pataisos įstaigos administracija, religinėms apeigoms atlikti gali būti pakviestas dvasininkas.
Religinių apeigų atlikimo pataisos įstaigoje tvarką nustato Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklės (BVK 106 str. 4 d.), patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2020 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. 1R-25 (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės).
Nurodytos BVK nuostatos nustato nuteistųjų teisę atlikti religines apeigas ir jokių taikymo išimčių nuteistiesiems, kad ir kur jie būtų kalinami (kamerų tipo patalpose, drausmės grupėje ir kt.), nenustato.
Pažymėtina, kad religinės apeigos atliekamos ne tik tada, kada jos yra vedamos dvasininko. Religinių apeigų sąvoka apimta ir kitas jos išraiškos formas, t. y. tiek pavienių asmenų, tiek tam tikros tikinčiųjų bendruomenės maldos ir susikaupimo procesas, tiek dalyvaujant, tiek nedalyvaujant dvasininkui.
Vidaus tvarkos taisyklių 113 punkte nustatyta, kad pataisos įstaigos (tardymo izoliatoriaus) administracija užtikrina nuteistųjų (suimtųjų) teisę tenkinti su religija susijusius poreikius Lietuvos Respublikos religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Pataisos įstaigos (tardymo izoliatoriaus) administracija sudaro sąlygas Lietuvos Respublikoje pripažintų tradicinių religinių bendruomenių ir bendrijų dvasininkams lankytis pataisos įstaigoje (tardymo izoliatoriuje). Pataisos įstaigoje (tardymo izoliatoriuje) vietos religinėms apeigoms atlikti įrengiamos pagal dvasininkų rekomendacijas (Taisyklių 114 punktas).
Taigi, nurodytas teisinis reglamentavimas leidžia daryti išvadą, kad nepriklausomai nuo inicijuojamų religinių apeigų masto (ar vienas, ar bendruomenėje, su dvasininku ar be jo), iš esmės vien tik dėl savo sakralinio, susikaupimo, tylos bei ramybės reikalaujančio pobūdžio, religinėms apeigoms atlikti atsakovė turi užtikrinti tam atskiras, specialias patalpas, t. y. įrengtas pagal dvasininkų rekomendacijas su religine atributika. Pažymėtina, kad Vidaus tvarkos taisyklių 114 punkte suformuluotas imperatyvus reikalavimas įrengti vietą religinėms apeigoms atlikti pagal dvasininkų rekomendacijas, todėl tokia vieta pataisos įstaigoje privalo būti ir jos paskirtis turi būti būtent šiam tikslui, o ne multifunkcinė, derinant religinių apeigų galimybę su kitomis tuo pačiu metu vykdomomis veiklomis.
Šiuo atveju iš bylos duomenų matyti, kad Pravieniškių 1-ojo kalėjimo 3-jame sektoriuje ginčo laikotarpiu nebuvo įrengtos atskiros religinių apeigų patalpos (vietos), kurioje nuteistieji galėtų netrukdomai atlikti vien tik religines apeigas. Nurodytą aplinkybę nurodo ne tik pareiškėjas, bet papildomame paaiškinime, teismui pateiktame 2023-04-11, iš esmės pripažįsta ir atsakovės atstovas, nurodydamas, kad naujai įrengta koplyčia Pravieniškių 1-ajame kalėjime buvo atidaryta tik nuo 2021-12-22.
Nors religinių apeigų atlikimas neturėtų būti suprantamas išimtinai kaip tokių apeigų atlikimas vien tik koplyčioje, tačiau, teismo vertinimu, bet kokiu atveju tam turi būti skiriama atskira patalpa, sudarant religines apeigas atliekančiam ir/ar besimeldžiančiam asmeniui sakraliai privačią erdvę. Religinės apeigos savo esme yra rimties, susikaupimo ir tylos reikalaujantis reiškinys, todėl jų prasmingas ir turiningas atlikimas tokioje aplinkoje, kurioje yra vykdoma kita papildoma veikla, iš esmės būtų sunkiai įmanomas ir suderinamas su kitomis čia vykdomomis veiklomis.
Teismas, nustatęs, kad Pravieniškių PN-AK nebuvo koplyčios ar kitos atskiros patalpos religinėms apeigoms atlikti, konstatuoja, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė atlikti religines apeigas specialiai tam pritaikytose patalpose laikotarpiu nuo 2020-04-16 iki 2020-08-27 (viso 135 dienas), dėl ko pareiškėjas patyrė tam tikrų išgyvenimų ir nepatogumų, kas yra pagrindas konstatuoti neteisėtus Pravieniškių PN-AK veiksmus.
Analogiška praktika konstatuojant tokius neteisėtus veiksmus nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) jurisprudencijoje (LVAT 2022 m. rugsėjo 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA-476-821/20222; 2023 m. gegužės 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA-427-1047/2023).
Dėl atskiros dušo persirengimo patalpos
Pareiškėjas skundžiasi, kad įstaigos dušo patalpose nebuvo persirengimo kambario. Atsakovė atsiliepime nurodė, kad persirengimo patalpos prie dušinės įrengimo teisės aktai nenumato.
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakyme Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma HN 134:2015), įsigaliojusios 2015 m. lapkričio 1 d., nuostatos nenumato atskirų persirengimo kabinų (patalpų) duše įrengimo, todėl šiuo aspektu atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų nenustatyta. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas skunde nurodydamas šį reikalavimą, konkrečiai nenurodė, kokius teisės aktus įkalinimo įstaiga pažeidė neįrengdama duše atskiros persirengimo patalpos.
Apie tai, kad teisės aktai nenumatė, kad duše būtų įrengtos atskiros persirengimo kabinos (patalpos), savo praktikoje yra pažymėjęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. kovo 13 d. nutartį Nr. A-1917-629/2019).
Esant nurodytoms aplinkybėms bei teisiniam reglamentavimui, nėra pagrindo daryti išvadą dėl atsakovės neteisėtų veiksmų ir konstatuoti pareiškėjui neturtinės žalos atsiradimą šiuo aspektu.
Dėl privatumo užtikrinimo dušo patalpoje
Pareiškėjas nurodė, kad ginčo laikotarpiu, jam atliekant bausmę Pravieniškių 1-ajme kalėjime, įstaigos dušuose nebuvo įrengtų matomumą ribojančių pertvarų, besimaudant duše pareiškėją galėjo stebėti pataisos namų darbuotojai, kas pažeidė jo privatumą.
Atsakovas atsiliepime neneigė, kad ginčo laikotarpiu nebuvo dušų pertvarų. Nurodė, kad teisės aktai nenumato įstaigai prievolės įrengti matomumą ribojančias pertvaras nuteistųjų dušinėse, tačiau siekdama pagerinti nuteistųjų gyvenimo sąlygas nuo 2022-10-14 įrengė dušinėse pertvaras, bei teismui pateikė šią aplinkybę patvirtinančias naujai įrengtų dušinių nuotraukas.
Teismas pažymi, kad teisės normose nėra įtvirtinto reikalavimo dušo patalpas atskirti pertvaromis. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2020-12-21 įsakymu Nr. V-82 patvirtintose Pataisos įstaigų (tardymo izoliatorių) įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse bei Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017-06-07 įsakymu Nr. V-245 patvirtintose Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normose, tokio reikalavimo nėra. Tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, kad aplinkybė, jog teisės aktai nenumato pareigos pataisos namams įrengti pertvaras dušuose, nesudaro pagrindo atleisti pataisos namus nuo pareigos užtikrinti nuteistųjų privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018-10-17 nutartį administracinėje byloje Nr. A-4552-575/2018; 2019-04-17 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1946-525/2019, 2019-12-04 nutartį administracinėje byloje Nr. A-3067-662/2019). Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą (žr., pvz., 2013-04-25 sprendimą byloje Canali prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09). Naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad dušuose bent iš šonų esant įrengtoms pertvaroms yra užtikrinamas pakankamas privatumas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020-02-05 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1227-624/2020; 2020-04-01 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1674-624/2020).
Pažymėtina, kad atsakovės atstovas savo veiksmų teisėtumą sieja tik su tuo argumentu, jog teisės aktai neįpareigoja įrengti dušo pertvarų, tačiau nurodomas teisės aktas yra paties Kalėjimų departamento priimtas įsakymas, o ne kitų valdžios institucijų vykdytinas teisės aktas. Tai reiškia, kad vykdydamas pozityvią pareigą užtikrinti kaliniams minimalų privatumą Kalėjimų departamentas gali atitinkamus reikalavimus numatyti savo priimtuose teisės aktuose ir nėra priklausomas nuo kitų valdžios institucijų.
Todėl, nagrinėjamu atveju, teismas, atsižvelgdamas į minėtą LVAT ir EŽTT praktiką, daro išvadą, kad pareiškėjo privatumas Pravieniškių 1-ojo kalėjimo 3-aje sektoriuje naudojantis dušu laikotarpiu nuo 2020-04-16 iki 2020-08-27 buvo pažeistas.
Dėl neturtinės žalos priteisimo
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017; 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017 ir kt.).
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.
Teismas pripažįsta, kad Pravieniškių 1-ojo kalėjimo 3-jame sektoriuje laikotarpiu nuo 2020-04-16 iki 2020-08-27 buvo pažeistas pareiškėjo privatumas naudojantis dušu, kas galėjo jam sukelti diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus. Taip pat, teismas sutinka, kad pareiškėjo teisė ir galimybė atlikti religines apeigas specialiai tam tikslui įsteigtoje vietoje buvo pažeista laikotarpiu nuo 2020-04-16 iki 2020-08-27, kas taip pat apribojo jo teisę tenkinti su religija susijusius poreikius. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai neužtikrinant pareiškėjo privatumo prausiantis duše bei nesuteikiant tinkamos aplinkos religijos apeigoms atlikti (CK 6.246 straipsnis), žala – pareiškėjo išgyvenimai (CK 6.250 straipsnis) bei priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.247 straipsnis).
Sprendžiant dėl neturtinės žalos priteisimo, kiekvienu konkrečiu atveju taip pat būtina nustatyti, jog būtent tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai patyrė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė.
Asmens, kuris patyrė neturtinės žalos, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Viena vertus, ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Kita vertus, neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo pažeistai teisei apginti nepakanka (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. liepos 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-664-492/2020).
Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovės, Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, tačiau teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., LVAT 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013). Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą. Taigi, kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybių visumą, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (žr., pvz., LVAT 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017, 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1853-520/2017, 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1896/2013 ir kt.).
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintų HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 44 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše.
Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui suteikiama teisė ne rečiau kaip kartą per savaitę praustis duše, nėra pagrindo skaičiuoti pažeidimo laikotarpį už kiekvieną dieną (žr., pvz., LVAT 2019 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3067-662/2019; 2021 m. balandžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-204-822/2021). Pareiškėjas Pravieniškių 1-ojo kalėjimo 3-aje sektoriuje nuo 2020-04-16 iki 2020-08-27 turėjo teisę pasinaudoti dušu ne mažiau kaip 20 kartų, todėl, teismo vertinimu, ne mažiau kaip 20 kartų buvo pažeistas pareiškėjo privatumas naudojantis dušu.
Taip pat nustatyta, jog pareiškėjo teisė ir galimybė atlikti religines apeigas Pravieniškių 1-ojo kalėjimo 3-jame sektoriuje specialiai tam tikslui įsteigtoje vietoje buvo pažeista laikotarpiu nuo 2020-04-16 iki 2020-08-27 (viso 135 dienas), kas taip pat apribojo jo teisę tenkinti su religija susijusius poreikius.
Atitinkamai, teismas, vadovaudamasis aptartais CK 6.250 straipsnyje ir teismų praktikoje suformuluotais patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamaisiais kriterijais, teisingumo, protingumo principais, įvertinęs pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimų pobūdį (nustatytas privatumo pažeidimas pareiškėjui naudojantis dušu bei neužtikrinta teisė į religines apeigas specialiai tam skirtoje patalpoje), mastą ir trukmę (laikotarpiu nuo 2020-04-16 iki 2020-08-27 pareiškėjo privatumas naudojantis dušu buvo pažeistas ne mažiau kaip vieną kartą per savaitę ir laikotarpiu nuo 2020-04-16 iki 2020-08-27 (135 dienas) pareiškėjui nebuvo sudarytos sąlygos atlikti religines apeigas specialiai tam įrengtoje patalpoje), taip pat ir aplinkybę, jog byloje nėra duomenų kad dėl šių nepatogumų pareiškėjas butų kreipęsis į pataisos namų administraciją, kad dėl šių pažeidimų būtų kilusius itin sunkios pasekmės, atsižvelgdamas į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas ir teismų praktiką, į tai, jog nėra duomenų, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ir privatumą, išskirdamas pareiškėją iš kitų nuteistųjų, įvertinęs, kad administracinėje byloje nėra pateikta ir nustatyta duomenų, jog dėl konstatuotų neteisėtų veiksmų būtų pakenkta pareiškėjo fizinei sveikatai, sukelti ilgalaikiai sveikatos sutrikimai, daro išvadą, kad pareiškėjui priteistina 300 Eur neturtinės žalos atlyginimo suma, kuri yra proporcinga ir pakankama pareiškėjo neigiamiems išgyvenimams kompensuoti, atsižvelgiant į jo teisų pažeidimo pobūdį.
Analogiška teismų praktika dėl tokio pažeidimo yra formuojama ir naujausiose LVAT išnagrinėtose bylose, kuriose konstatavus analogišką pažeidimą neturtinė žala yra priteisiama ir nevertinama, kad pažeistų teisių gynimui pakankama tik pažeidimo konstatavimo (satisfakcijos) (LVAT 2021 m. balandžio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA-1005-789/2021; 2021 m. balandžio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA-204-822/2021; 2022 m. gegužės 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA-304-662/2022; 2022 m. rugsėjo 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA-1502-789/2022).
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo atstovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. LVAT ir EŽTT formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo T. G. skundą patenkinti iš dalies.
Priteisti T. G. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos, 300 Eur (tris šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Kitą dalį skundo atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.