Vilniaus apygardos teismo nutartis, e2A-2221-432/2024

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2024-11-12
Bylos Nr.: e2A-2221-432/2024
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Visvaldas Kazakiūnas, Dainius Rinkevičius, Loreta Braždienė
Ieškovas: akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“
Atsakovas: uždarajai akcinei bendrovei „Forsika“

(S)VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2024 m. lapkričio 12 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo, veikiančio Klaipėdos apygardos teismo vardu, Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Loretos Braždienės, Visvaldo Kazakiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dainiaus Rinkevičiaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės (ieškovės) akcinės bendrovės ,,Lietuvos draudimas“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2024-07-01 sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Forsika“ dėl žalos atlyginimo priteisimo regreso tvarka.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė akcinė bendrovė (toliau – AB) „Lietuvos draudimas“ kreipėsi į teismą, prašydama priteisti ieškovei iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Forsika“ žalos atlyginimą – 5 163,24 Eur, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovė nurodė, kad ji yra automobilio Audi A3, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) draudikė, kuri apdraudė šio automobilio valdytojų civilinę atsakomybę. 2022-07-27 eismo įvykio metu (duomenys neskelbtini), susidūrė transporto priemonė Nissan, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), ir Audi A3, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) Eismo įvykis įvyko dėl abipusės transporto priemonių valdytojų kaltės. Ieškovė 2022-07-27 įvykį pripažino draudžiamuoju. Nuostoliai sudaro 10 326,49 Eur. Ieškovė išmokėjo 50 proc. žalos atlyginimą, t. y. 5 163,24 Eur, kadangi eismo įvykis buvo padarytas dėl abipusės kaltės. Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 22 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad draudikas, sumokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, jeigu jis padarė žalos, neturėdamas teisėto pagrindo vairuoti transporto priemonę ar neturėdamas teisės vairuoti šios rūšies transporto priemonę. Asmenys (užsieniečiai), turintys trečiųjų šalių išduotą vairuotojo pažymėjimą, Lietuvoje transporto priemonių vairuoti negali, kai nustatoma, kad toks asmuo Lietuvoje gyvena daugiau kaip 185 dienas per metus; po šio termino asmuo (užsienietis), turintis ne ES ar EEE šalyje išduotą pažymėjimą ir vairuojantis transporto priemonę bei ketinantis ir toliau vairuoti transporto priemones Lietuvos Respublikos teritorijoje, privalo šį pažymėjimą pasikeisti į Lietuvos Respublikos vairuotojo pažymėjimą. Transporto priemonės Audi vairuotojas R. A. eismo įvykio metu vairuotojo pažymėjimo nebuvo pasikeitęs, taigi eismo įvykio metu neturėjo teisės vairuoti šios rūšies transporto priemonių. R. A. yra nuolatinis Lietuvos Respublikos gyventojas. Jis 2020-10-16 deklaravo gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, su Lietuvos Respublika jį sieja ne tik artimi asmeniniai ryšiai, tačiau ir ekonominiai, kadangi R. A. dirba Lietuvoje, UAB ,,Forsika“. R. A. eismo įvyki? sukėlė?, atlikdamas UAB ,,Forsika“ darbo funkcijas. Samdantis darbuotojus asmuo privalo atlyginti žala?, atsiradusia? dėl jo darbuotoju?, einančių? savo darbines (tarnybines) pareigas, kaltės. Todėl prievole? atlyginti ieškovės patirtą 5 163,24 Eur žala? tenka darbdaviui, t. y. atsakovei.

Atsiliepimas

3. Atsakovė UAB ,,Forsika“ pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo prašė ieškinį atmesti. Atsakovė sutiko su ieškovės nurodytomis 2022-07-27 eismo įvykio aplinkybėmis, tačiau nesutiko, kad atsakovė turi pareigą atlyginti ieškovei žalą. Nurodė, kad policijos įstaiga, atlikusi administracinio teisės pažeidimo tyrimą R. A. atžvilgiu, nustatė, kad jis „turi teisę vairuoti nustatytos kategorijos transporto priemonę“. 2022-06-09 Azerbaidžano Respublikoje R. A. yra išduotas vairuotojo pažymėjimas, kuris jam suteikia teisę vairuoti „B1“, „B“, „C1“, „C“ kategorijų transporto priemones. Duomenų apie tai, kad eismo įvykio metu R. A. išduotas vairuotojo pažymėjimas negaliotų, būtų apribota, sustabdyta ar atimta jam teisė vairuoti, atsakovė neturi. Ieškovė neturi teisinio pagrindo ir nėra kompetentinga nustatyti ir konstatuoti, jog R. A. transporto priemonę vairavo neįgijęs teisės vairuoti ir/ar eismo įvykio metu neturėjo teisės vairuoti šios rūšies transporto priemonių. Ieškovės teiginiai dėl R. A. neįgytos teisės vairuoti ir/ar neturėjimo teisės vairuoti šios rūšies transporto priemones yra deklaratyvūs ir nepagrįsti įrodymais. R. A. nėra nuolatinis Lietuvos Respublikos gyventojas. 2020-08-18 R. A. buvo išduotas leidimas Nr. (duomenys neskelbtini) laikinai gyventi Lietuvoje. Nuo 2020-07-23 jis įsidarbino pas atsakovę suvirintoju. Po bandomojo laikotarpio jo darbo vieta yra komandiruotėse ne Lietuvos Respublikos teritorijoje. Artimiausiu įvykio laikotarpiui metu R. A. buvo komandiruotas į Suomiją. Suvirintojo specialybė yra trūkstamų profesijų darbuotojų sąraše, todėl padedant atsakovei, R. A. buvo išduotas leidimas laikinai gyventi. Leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje reikalingas tam, kad jis galėtų paprasčiau keliauti – dirbti komandiruotėse ir iš savo gimtosios šalies sugrįžti į Lietuvos Respubliką. Leidimo laikinai gyventi gavimas sutampa su R. A. darbo pradžia pas atsakovę. Nuo 2020-10-16 R. A. deklaravęs savo gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje. Gyvenamosios vietos deklaravimą R. A. atliko, įgyvendindamas Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 26 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatą, pagal kurią jis iki leidimo laikinai gyventi išdavimo turėjo pateikti ir pateikė rašytinį pasižadėjimą deklaruoti savo gyvenamąją vietą ir ją deklaravo. Viešųjų registrų duomenys apie deklaruotą gyvenamąją vietą taikytini, nustatant asmens gyvenamąją vietą, tačiau nepakankami nuolatinei gyvenamajai vietai nustatyti. Asmens gyvenamoji vieta ir nuolatinė gyvenamoji vieta yra skirtingos sąvokos. R. A. yra vedęs, šeimos maitintojas, kurio šeimoje auga trys nepilnamečiai vaikai: sūnus (duomenys neskelbtini). Šeima nuolat gyvena Azerbaidžano Respublikoje. R. A. dirba komandiruotėse. Lietuvos Respublikoje per metus praleidžia nedaug laiko, kuris susijęs tik su kvalifikacijų kėlimu, sveikatos patikrinimu bei kitų organizacinio pobūdžio klausimų sprendimu. Su Lietuvos Respublika jo artimi ryšiai nesieja, jis neturi planų čia įsikurti. Taip pat jis čia neturi artimų asmeninių ryšių, neturi įgijęs nekilnojamojo turto, transporto priemonių ir kt. R. A. ir Lietuvos Respublikos nesieja nei asmeniniai, nei socialiniai, nei ekonominiai interesai. Kadangi tikslo tapti nuolatiniu Lietuvos Respublikos gyventoju R. A. neturi, jis neturi nuolatinio leidimo gyventi Lietuvoje. Atostogų ir laisvu nuo darbo metu R. A. grįžta į Azerbaidžano Respubliką, kur gyvena jo šeima ir yra jo namai, t. y. ten kur yra jo asmeninių ryšių vieta.

Šalies argumentai

4. Teismo posėdžio metu ieškovės atstovas palaikė ieškinyje nurodytus argumentus, prašė ieškinį tenkinti.

Atsiliepimas

5. Teismo posėdžio metu atsakovės atstovas palaikė atsiliepime nurodytus argumentus į ieškinį, prašė ieškinį atmesti.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6. Klaipėdos apylinkės teismas 2024-07-01 sprendimu ieškovės AB „Lietuvos draudimas“ ieškinį atmetė.

7. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2022-07-27, 16 val. 15 min. Minijos g. 180, Klaipėdoje, automobilis Audi, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuojamas R. A., kirto transporto priemonių stovėjimo vietą, išvažiavo į važiuojamąją kelio dalį ir kliudė bei apgadino automobilį Nissan, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kurį vairavo D. M.. Automobilis Nissan viršijo leistiną aikštelėje greitį ir susidūrė su automobiliu Audi. Nustatyta abipusė kaltė. R. A. turi teisę vairuoti nustatytos kategorijos transporto priemones. Abiem įvykio dalyviams paskirta bauda (sprendimai NR. 31-ANR_P-25456-2022 ir Nr. 31-ANR P-25446-2022).

8. Skundžiamą sprendimą priėmęs teismas taip pat nustatė, kad ieškovę ir atsakovę sieja draudimo teisiniai santykiai (tai patvirtina 2022-06-15 įprastinė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis Nr. 01/800407036 ir 2021-09-01 panaudos sutartis).

9. Nustatė, kad Swedbank P&C Insurance AS Lietuvos filialas išmokėjo 10 358,79 Eur draudimo išmoką ir atlygino draudėjui žalą (dėl automobilio Nissan Leaf, valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), kurią jis patyrė dėl 2022-07-27 eismo įvykio, kurio kaltininku pripažintas ir ieškovės apdraustojo automobilio Audi, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojas R. A.. Swedbank P&C Insurance AS Lietuvos filialas, išmokėjęs draudimo išmoką, turi regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę į atsakingą už žalą asmenį.

10. 2023-01-11 bankinio mokėjimo nurodymas Nr. 26669064 patvirtina, kad ieškovė pervedė 5 163,24 Eur sumą Swedbank P&C Insurance AS Lietuvos filialui. Mokėjimo paskirtis „pagal pretenziją Nr. TPK28882“.

11. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Ramiz A. A. Respublikoje išduotas vairuotojo pažymėjimo Nr. (duomenys neskelbtini) kopija patvirtina, kad eismo įvykio metu R. A. turėjo galiojantį Azerbaidžano Respublikoje išduotą vairuotojo pažymėjimą, jis galėjo vairuoti „B1“, „B“, „C1“, „C“ kategorijų transporto priemones. Vairuotojo pažymėjimas išduotas 2022-06-09, galioja iki 2032-06-29.

12. Užsieniečiui R. A. pirmas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. (duomenys neskelbtini) buvo išduotas 2020-08-13, antras leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išduotas 2022-10-06 (galiojo nuo 2022-10-10 iki 2024-10-10). R. A. gyvenamąją vietą deklaravo 2020-10-16 (duomenys neskelbtini). Buto, (duomenys neskelbtini), savininkas A. P. leido R. A. deklaruoti gyvenamąją vietą minėtu adresu, bet buto R. A. nesinuomojo ir jame negyveno. Atsakovė nurodė, kad buvimo Lietuvos Respublikoje metu R. A. apsistodavo UAB „Forsika“ nuomojamose patalpose (duomenys neskelbtini).

13. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad į bylą pateiktas Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2022-10-27 raštas Nr. 5-S-21400 dėl Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo ir Administracinių nusižengimų kodekso pakeitimų, kurio 3 punkte paaiškinta dėl Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (toliau – SEAKĮ) ir nurodoma, kad <...> SEAKĮ 13 straipsnio 9 dalyje nurodytų konvencijų reikalavimus atitinkantys nacionaliniai ir tarptautiniai vairuotojo pažymėjimai Lietuvos Respublikoje galioja, jeigu jų turėtojas nėra nuolatinis Lietuvos Respublikos gyventojas, o tapusiam nuolatiniu gyventoju – ne ilgiau kaip šešis mėnesius nuo nuolatinio Lietuvos Respublikos gyventojo statuso įgijimo. Pažymėtina, kad užsieniečio nuolatinio gyventojo Lietuvos Respublikoje statusą patvirtina leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Šis reglamentavimas turi būti suprantamas taip: 1) užsienietis, gavęs leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, vairuoti su trečiojoje šalyje išduotu vairuotojo pažymėjimu gali ne ilgiau kaip šešis mėnesius nuo tokio leidimo gavimo; 2) užsieniečiai, turintys leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, gali vairuoti su galiojančiu trečiojoje šalyje išduotu vairuotojo pažymėjimu neribotą laikotarpį.

14. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad eismo įvykio metu D. M. priklausančio turto sugadinimo žalai atlyginti AB „Lietuvos draudimas“ nukentėjusiajam išmokėjo 5 163,24 Eur draudimo išmoką. Pagal žalos bylos dokumentus UAB „Forsika“ atsakinga už šios žalos atlyginimą ir turi nurodytą sumą sumokėti ieškovei pagal Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 straipsnio nuostatas (draudikas, išmokėjęs draudimo išmoką nukentėjusiajam eismo įvykio metu, turi teisę reikalauti, kad šią sumą grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo (draudėjas, apdraustos transporto priemonės valdytojas ar pan.), jeigu jis padarė žalą neturėdamas teisėto pagrindo vairuoti transporto priemonę ar neturėdamas teisės vairuoti šios rūšies transporto priemonę).

15. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad atsakovę UAB „Forsika“ ir R. A. sieja darbo santykiai (2020-07-22 neterminuota darbo sutartis Nr. 2). 2022-03-31 UAB ,,Forsika“ direktoriaus įsakymas Nr. KOM 20220331/01 patvirtina, kad suvirintojas R. A. buvo išvykęs į tarnybinę komandiruotę į Suomiją (duomenys neskelbtini) nuo 2022-04-01. Komandiruotės trukmė numatoma iki 2022-05-28. Viešai prieinamais duomenimis minėtu adresu įsikūrusi Suomijos inžinerinė įmonė „Kavamet“. Įmonės „Kavamet“ darbo lapai patvirtina, kad R. A. įmonėje dirbo kovo, balandžio ir gegužės mėn.

16. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog ieškovės nuomone, R. A. nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvoje, nes čia asmuo yra deklaravęs gyvenamąją vietą, gyvena nuo 2020-08-18, su Lietuva sieja nuolatiniai darbo santykiai. Pirmosios instancijos teismas su tokiu vertinimu nesutiko. Sprendė, kad minėtų faktų nepakanka patvirtinti, jog R. A. nuolatinė gyvenamoji vieta būtų Lietuvos Respublikoje. Byloje nustatyti faktai patvirtina, jog deklaruotos vietos adresu R. A. negyvena, yra dažnai komandiruojamas į užsienio valstybes, Lietuvoje praleidžia mažai laiko, laisvu laiku tarp projektų užsienyje ir atostogų metu vyksta į Azerbaidžaną, kuriame gyvena sutuoktinė ir vaikai, leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje jam suteikia galimybę dirbti ir uždirbti ir taip išlaikyti šeimą. Pirmosios instancijos teismas vertino, jog R. A. asmeniniai ir socialiniai interesai sietini ne su Lietuva, o su Azerbaidžanu. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog R. A. ketintų Lietuvoje įsitvirtinti, įsigyti nekilnojamojo turto, perkelti šeimą, laikė ar siekė laikyti savo nuolatine gyvenamąja vieta Lietuvos Respubliką.

17. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad 2022-07-27 eismo įvykio metu atsakovės darbuotojas neturėjo pareigos pakeisti savo turimą vairuotojo pažymėjimą į Lietuvos Respublikos vairuotojo pažymėjimą, nebuvo praradęs teisės vairuoti transporto priemonės, todėl TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostata netaikytina, dėl to ieškovės reikalavimą grąžinti atsakovei sumokėtą draudimo išmoką laikė nepagrįstu ir atmetė.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

18. Apeliantė (ieškovė) apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo 2024-07-01 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti, priteisti ieškovei iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas, turėtas pirmosios instancijos teisme (570 Eur) ir apeliacinės instancijos teisme (360 Eur).

19. Apeliantė nurodė, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai remiasi atsakovės pateiktu įrodymu (darbo tabeliais), kurių teismas nepriėmė (pirmosios instancijos teismas 2024-04-22 rezoliucijoje nurodė „Priimti tinkamos kokybės įrodymus, atsisakyti priimti tabelių Suomijoje įrodymą, kuris nėra tinkamai nuskenuotas ir nėra išverstas į valstybinę kalbą“). Apeliantės vertinimu, tai proceso teisės normų pažeidimas bei netinkamas jų pritaikymas, todėl yra pagrindas pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti, nes dėl šio pažeidimo buvo neteisingai išspręsta byla (CPK 180 straipsnis, 181 straipsnis, 183 straipsnis, 185 straipsnis, 329 straipsnio 1 dalis).

20. Apeliantės vertinimu, 2022-03-31 UAB ,,Forsika“ direktoriaus įsakymas neįrodo, jog R. A. tikrai buvo komandiruotėje Suomijoje. Apeliantė atkreipia dėmesį ir į tai, jog R. A. nepasirašęs įsakymo dėl komandiruotės. Šiame įsakyme yra tik atsakovės direktorės parašas ir antspaudas, o ties eilute „Susipažinau ir sutinku“, kuri skirta darbuotojui, nėra R. A. parašo ir jo patvirtinimo, jog jis susipažino su įsakymu. Taigi, toks vienašališkas įsakymas, be R. A. parašo bei patvirtinimo, jog susipažino su įsakymu, negali būti laikomas tinkamu įrodymu, kuris patvirtintų apie jo komandiruotę.

Šalies argumentai

21. Apeliantė atkreipia dėmesį į tai, kad R. A. darbo sutarties 16 punkte nurodyta, jog darbo sutartis įsigalioja ir darbuotojas pradeda dirbti 2020-07-23. Tuo tarpu įvykis įvyko 2022-07-27, o įsakymas dėl komandiruotės yra 2022-03-31 laikotarpiui nuo 2022-04-01 iki 2022-05-28. Taigi, per beveik dvejus metus R. A. galimai komandiruotėje buvo tik vieną kartą, tačiau pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog tokie įrodymai patvirtina jo neaktyvumą Lietuvoje ir dažną jo komandiravimą į užsienį.

22. Pažymi, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, jog nuolatine gyvenamąja vieta galima pripažinti šalį, kuri asmenį sieja ne tik asmeniniais, bet ir darbo ryšiais, bei tai, jog jis nuolat grįžta į tą vietą. Nagrinėjamu atveju, R. A. nuolat grįžta į Lietuvą, kadangi jis Lietuvoje dirba. O tai reiškia, jog Lietuva pripažintina jo nuolatine gyvenamąja vieta.

Žemesnės instancijos teismas

23. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai teigia, jog R. A. neaktyvumą Lietuvoje pagrindžia paso antspaudai bei tai, kad jis skiria darbo užmokestį savo šeimai. Tačiau byloje nėra įrodymų, jog jis darbo užmokestį skiria savo šeimai. Vien tik kelionės į Azerbaidžaną nereiškia, jog jis išlaiko savo šeimą. Argumentai apie darbo užmokesčio skyrimą šeimai yra tik pirmosios instancijos teismo pamąstymai, kurie nėra paremti byloje esančiais įrodymais.

24. Apeliantės vertinimu, tarp atsakovės ir darbuotojo R. A. susiklostę pasitikėjimo santykiai. O tai reiškia, jog R. A. laiko Lietuvą savo gyvenamąja vieta, pasitiki savo darbdaviu (atsakove), vairuoja įmonės transporto priemonę Lietuvoje.

Atsiliepimas

25. Pažymi, kad 2024-06-11 posėdžio metu atsakovės atstovas nurodė, jog gavo žalos atlyginimą iš D. M. draudimo kompanijos, o tai reiškia, jog atsakovės pozicija, nurodyta atsiliepime į ieškinį dėl žalos padarymo, esant abipusei eismo įvykio dalyvių kaltei, yra nepagrįsta. Policijos pažymoje yra konstatuota, jog yra abipusė R. A. ir D. M. kaltė. Atsakovės atstovas nurodė, jog kreipėsi į D. M. draudimo kompaniją, kad atlygintų atsakovės patirtą žalą dėl D. M. kaltės. Be to, atsakovės atstovas nenurodė, kokio dydžio žalos atlyginimą gavo iš D. M. draudimo kompanijos. Atsakovės atstovas 2024-06-11 posėdžio metu nurodė, jog remontuoti automobilį nevertėjo, todėl jį utilizavo, tačiau byloje nėra įrodymų apie automobilio utilizavimą. Apeliantės vertinimu, toks atsakovės elgesys yra nesąžiningas ir yra teismo bei ieškovės sąmoningas klaidinimas.

Žemesnės instancijos teismas

26. Apeliantės vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog turi būti vadovaujamasi Motorinių transporto priemonių vairuotojo pažymėjimų išdavimo taisyklių 2 punkte įtvirtintu 185 dienų terminu.

Atsiliepimas

27. Atsakovė teismui pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

28. Atsakovė atsiliepime į skundą paaiškino, jog R. A. su šeima nuolat gyvena Azerbaidžano Respublikoje. R. A. nuo 2020-07-23 įsidarbino pas atsakovę. Jis dirba komandiruotėse ir Lietuvos Respublikoje per metus praleidžia trumpą laikotarpį, kuris susijęs su reikalingų kvalifikacijų kėlimu, sveikatos patikrinimu bei kitų organizacinio pobūdžio klausimų sprendimu. Jo su Lietuvos Respublika nesieja artimi ryšiai, jis neturi planų čia įsikurti. Taip pat jis čia neturi artimų asmeninių ryšių, neturi įgijęs nekilnojamojo turto, transporto priemonių ir kt. R. A. ir Lietuvos Respublikos nesieja nei asmeniniai, nei socialiniai, nei ekonominiai interesai. Kadangi tapti nuolatiniu Lietuvos Respublikos gyventoju R. A. nesiruošia, todėl jis neturi nuolatinio leidimo gyventi Lietuvoje. Atostogų ir laisvu nuo darbo metu R. A. grįžta į Azerbaidžano Respubliką kur jis ir jo šeima gyvena, kur yra jo namai, t. y. ten, kur yra jo asmeninių ryšių vieta. Įrodymų, jog yra priešingai, apeliantė nepateikė.

29. Atsakovės vertinimu, apeliacinio skundo teiginiai apie atsakovės ir R. A. tarpusavio pasitikėjimu grįstus santykius (leidimas vairuoti įmonės transporto priemonę ir leidimas jam apsistoti bendrovės nuomojamose patalpose) yra nereikšmingi ir nesudaro pagrindo išvadai, jog Lietuvos Respublika yra R. A. nuolatinė gyvenamoji vieta.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmetamas.

30. Pagal Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, yra CPK 329 straipsnyje nustatyti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai ar ne.

31. Apeliacijos objektą sudaro Klaipėdos apylinkės teismo 2024-07-01 sprendimo, kuriuo pirmosios instancijos teismas ieškovės ieškinį atmetė, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

32. Nagrinėdamas civilinės atsakomybės draudimo klausimus kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad asmuo gali būti įpareigotas atlyginti žalą, tik esant priežastiniam ryšiui tarp teisei priešingų jo veiksmų ir kilusios žalos. Priežastinio ryšio nebuvimas visais atvejais atleidžia asmenį nuo pareigos atlyginti žalą. Tos pačios taisyklės taikytinos ir draudimo įmonėms (draudikams), kurios pareiškia regresinius reikalavimus asmenims, atsakingiems už padarytą žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 23 d. nutartis Nr. 3K-3-78/2010).

33. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo esmė ir tikslas iš principo eliminuoja draudiko regreso teisę į transporto priemonės valdytojus, dėl kurių kaltės dėl šiuo draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykio metu nukentėjo bei patyrė žalos tretieji asmenys ir jų patirtus nuostolius įstatyme ir sutartyje nustatytos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma atlygino draudikas. Išimtys, kada draudikas, sumokėjęs draudimo išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtą dėl padarytos žalos sumą grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, nurodytos TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalyje ir tokių išimčių sąrašas yra baigtinis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-12-06 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-483/2011; 2018-09-27 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-332-1075/2018; 2019-04-25 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-111-1075/2019). Teismai kiekvienu atveju privalo detaliai išnagrinėti bylos aplinkybes ir jų pagrindu spręsti, ar šios išimtys gali būti taikomos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-12-09 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-650-686/2015 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika).

Žemesnės instancijos teismas

34. Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 22 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas iš bendrojo principo išimtį nustatantis ir dėl to griežtai baigtinis sąrašas atvejų, kai draudikas, sumokėjęs draudimo išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo – privalomuoju transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės draudimu apdraustos transporto priemonės valdytojas, sukėlęs eismo įvykį ir dėl to padaręs žalos.

35. Pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas draudikas, sumokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, jeigu jis padarė žalą, neturėdamas teisėto pagrindo vairuoti transporto priemonę ar neturėdamas teisės vairuoti šios rūšies transporto priemonę.

36. Nagrinėjamu atveju kilo ginčas, ar transporto priemonės Audi A3, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojas R. A. turėjo teisę vairuoti transporto priemonę, t. y. ar jo vairuotojo pažymėjimas buvo galiojantis Lietuvos Respublikoje.

37. Nuolatinė gyvenamoji vieta identifikuojama pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.12 straipsnyje nustatytus kriterijus (Vilniaus apygardos teismo 2022-10-04 nutartis Nr. e2A- 1326-603/2022). Kasacinis teismas, aiškindamas CK 2.12 straipsnį, yra pažymėjęs, kad asmens nuolatinė gyvenamoji vieta, visų pirma, parodo asmens santykį su tam tikra valstybe, kurią jis laiko savo asmeninių, socialinių, ekonominių ir kitų interesų centru. Nustatant asmens nuolatinę gyvenamąją vietą, yra svarbūs objektyvūs (trukmė, reguliarumas, gyvenimo sąlygos, nuolatinis darbas, namai ir pan.) ir subjektyvūs (persikėlimo priežastys, ketinimai įsikurti, ryšys su valstybe) veiksniai. Nuolatinė gyvenamoji vieta turi būti suprantama kaip vieta, kurioje asmuo įsikūrė ketindamas pasilikti. Šis ketinimas turi būti besitęsiantis, nuolatinis, siekiant sukurti toje vietoje savo interesų centrą. Būtent stabilių ryšių susiformavimas, tam tikras integravimosi į konkrečią aplinką laipsnis ir lemia nuolatinės gyvenamosios vietos atsiradimą. Kiekvienu atveju individualiai, vertindamas byloje surinktus įrodymus, teismas turi nustatyti, ar asmuo konkrečioje valstybėje yra tik laikinai, reziduoja, ar ten kuria savo interesų centrą (pavyzdžiui, LAT 2016-10-20 nutarties Nr. 3K-3-426/2016, 22 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

38. Byloje nustatyta, kad R. A. su šeima nuolat gyvena Azerbaidžano Respublikoje. R. A. nuo 2020-07-23 įsidarbino įmonėje atsakovėje. Jo darbas susijęs su vykimu į komandiruotes ir Lietuvos Respublikoje per metus R. A. būna trumpą laiką. Su Lietuvos Respublika jo artimi ryšiai jo nesieja, jis neturi planų čia įsikurti. Taip pat jis čia neturi artimų asmeninių ryšių, neturi įgijęs nekilnojamojo turto, transporto priemonių ir kt. žymesnio turto. R. A. ir Lietuvos Respublikos nesieja nei asmeniniai, nei socialiniai, nei ekonominiai interesai. Tikslo tapti nuolatiniu Lietuvos Respublikos gyventoju R. A. neturi, jis neturi nuolatinio leidimo gyventi Lietuvoje. Atostogų ir laisvu nuo darbo metu R. A. grįžta į Azerbaidžano Respubliką, t. y. ten, kur yra jo asmeninių ryšių vieta.

39. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš darbdavio pateiktų dokumentų ir įvertinęs faktines aplinkybes (asmens, kurio bute buvo deklaruota R. A. gyvenamoji vieta, paaiškinimas, DOK-28109 priedas A. P. paaiškinimas.pdf, įsakymas dėl komandiruotės, paso puslapių kopijos, paso numeris matyti ties viršutiniu puslapio kraštu) teisingai išsiaiškino objektyvius ir subjektyvius automobilį vairavusio asmens ryšių su Lietuvos Respublika veiksnius, pagal kuriuos pagrįstai nusprendė, kad R. A. nuolatinė gyvenamoji vieta nebuvo Lietuvos Respublikoje.

40. Apeliantė nurodo, jog R. A. nepasirašęs įsakymo dėl komandiruotės. Šiame įsakyme yra tik atsakovės direktorės parašas ir antspaudas, o ties eilute „Susipažinau ir sutinku“, kuri skirta darbuotojui, nėra R. A. parašo ir jo patvirtinimo, jog jis susipažino su įsakymu. Todėl, apeliantės manymu, toks įsakymas, be R. A. parašo bei patvirtinimo, jog susipažino su įsakymu, negali būti laikomas tinkamu įrodymu, kuris patvirtintų apie R. A. komandiruotę. Teisėjų kolegija nesutinka su šiuo apeliantės argumentu. DOK-19470 priedas – įsakymas dėl komandiruotės yra tinkamas įrodymas, darbuotojo parašo, patvirtinančio, kad jis susipažino su įsakymu, nebuvimas nedaro šio įsakymo negaliojančiu, nes darbuotojai į komandiruotę siunčiame ne dvišale sutartimi, o įmonės vadovo įsakymu. Paminėtame dokumente yra visi įsakymui būdingi rekvizitai.

41. Motorinių transporto priemonių vairuotojo pažymėjimų išdavimo taisyklių (patv. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2008-09-10 įsakymu Nr. 1V-328 su vėlesniais pakeitimais) (toliau – Taisyklės) 43 punkte nustatyta, jog „Jei atlikus Taisyklių 17.2 papunktyje numatytą patikrinimą ar užsienio kompetentingoms institucijoms informavus nustatoma, kad pareiškėjo vairuotojo pažymėjimas įgytas trečiojoje šalyje tuo metu, kai pareiškėjas buvo Lietuvos Respublikos ar kitos, nei vairuotojo pažymėjimą išdavusios, valstybės nuolatinis gyventojas, vairuotojo pažymėjimas nekeičiamas“.

42. Taigi, pagal Taisyklių 43 punkto nuostatas R. A., kurio vairuotojo pažymėjimas išduotas 2022-06-09, jam jau turint leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, vairuotojo pažymėjimas neturėjo būti keičiamas, paminėto asmens vairuotojo pažymėjimas galiojo Lietuvos respublikoje ir suteikė bei patvirtino R. A. teisę Lietuvos respublikos teritorijoje vairuoti transporto priemones. Vadinasi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog ieškovė neturi teisės reikalauti, kad atsakovė grąžintų ieškovei sumokėtą draudimo išmoką.

43. Apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą, remdamasis į bylą nepriimtais įrodymais: t. y. nepriėmė darbo tabelių (dėl automobilį eismo įvykio metu vairavusio asmens darbo Suomijoje), neturi reikšmės šios bylos išsprendimui. Pirmosios instancijos teismo sprendime tik paminėta, kad „Pateikti Suomijos inžinerinės įmonės „Kavamet“ darbo lapai, kuriuose nurodoma, kad R. A. dirbo kovo, balandžio ir gegužės mėn. minėtoje įmonėje (metai nenurodyti).“ Tačiau šiuo aplinkybės konstatavimu pirmosios instancijos teismo sprendime nėra pagrįstos sprendimo išvados. R. A. darbo Suomijoje pakankamas įrodymas yra įsakymas dėl komandiruotės, be to, ne vien iš duomenų apie paminėto asmens darbą užsienyje (bet iš asmeninių, socialinių, ekonominių interesų Lietuvoje nebuvimo, turto Lietuvoje nebuvimo, neturėjimo ketinimo gauti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje ar įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę ir kitų socialinių bei ekonominių veiksnių) pirmosios instancijos teismo sprendime prieita prie išvados, kad Lietuvos Respublika ieškinyje aprašyto eismo įvykio metu nebuvo R. A. nuolatinė gyvenamoji vieta. Be to ieškinys pagrįstai atmestas ir dėl to, kad pagal Motorinių transporto priemonių vairuotojo pažymėjimų išdavimo taisyklių 43 punkto nuostatas R. A. neturėjo prievolės pakeisti turimą Azerbaidžano Respublikoje išduotą vairuotojo pažymėjimą į Lietuvos Respublikoje išduotą dokumentą.

44. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje išaiškinta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994-04-19 sprendimas byloje V. D. H. prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 61 punktas). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2019-06-28 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019). Pasisakius dėl esminę reikšmę turinčių apeliacinio skundo argumentų, kiti apeliaciniame skunde ir atsiliepime į jį nurodyti argumentai neturi esminės reikšmės, vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.

Dėl bylos procesinės baigties.

45. Apibendrinant konstatuotina, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškinį ir teisingai paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, sprendimas motyvuotas, jame pasiremta aktualia teismų praktika. Nėra pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas ar nukrypo nuo formuojamos teismų praktikos šios kategorijos bylose. Naikinti ar keisti skundžiamą sprendimą, remiantis ieškovės apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo, sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

46. Byla išspręsta ne apeliantės naudai, todėl jos turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Atsakovė nepateikė įrodymų, kad turėjo su šios bylos nagrinėjimu apeliacinės instancijos teisme susijusių bylinėjimosi išlaidų.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 330, 331 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo 2024-07-01 sprendimą palikti nepakeistą.

Šis Vilniaus apygardos teismo sprendimas įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.

Teisėjai Loreta Braždienė Visvaldas Kazakiūnas Dainius Rinkevičius