- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2024-09-17
- Bylos Nr.
- e2A-1606-603/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-03617-2023-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rūta Veniulytė-Jankūnienė, Loreta Bujokaitė, Margarita Stambrauskaitė
- Ieškovas
- mažosios bendrijos „Artusgrupė“
- Atsakovas
- R. T.
- Trečiasis asmuo
- R. Š., uždaroji akcinė bendrovė „Diorita“
- Kategorijos
- 2.6.18.3Statybos ranga
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Loretos Bujokaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Margaritos Stambrauskaitės ir Rūtos Veniulytės - Jankūnienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės mažosios bendrijos „Artusgrupė“ ir atsakovės R. T. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. balandžio 3 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės mažosios bendrijos „Artusgrupė“ ieškinį atsakovei R. T. dėl piniginių lėšų priteisimo, tretieji asmenys R. Š. ir uždaroji akcinė bendrovė „Diorita“,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
1. Ieškovė mažoji bendrija (toliau – MB/pirkėjas) „Artusgrupė“ ieškiniu iš atsakovės R. T. (toliau ir – pardavėja) prašė priteisti 61 000 Eur sumą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Reikalavimą grindė šiais procesiniuose dokumentuose išdėstytais argumentais:
1.1. 2022 m. rugpjūčio 4 d. tarp ieškovės MB „Artusgrupė“ ir atsakovės buvo sudaryta Rezervacijos teisės pirkti nekilnojamąjį turtą perleidimo sutartis (toliau – Sutartis), kurios pagrindu (Sutarties 1.1. ir 2.1 punktai) ieškovė, sumokėjusi Sutartyje numatytą kainą, įgijo teisę perleisti trečiajam asmeniui arba pati įregistruoti teises į turtą, esantį Vilniuje: 12,69 kv. m. administracines patalpas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), adresu (duomenys neskelbtini) ir 12,53 kv. m. administracines patalpas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – Turtas). Sutarties 3 punktu atsakovė (pardavėja) įsipareigojo perleisti, o ieškovė (pirkėja) perimti teises į Turtą už 61 000 Eur sumą, sumokant pavedimu į atsakovės nurodytą sąskaitą Sutarties pasirašymo dieną;
1.2. ieškovė savo sutartinius įsipareigojimus įvykdė ir 2022 m. rugpjūčio 4 d. pervedė 61 000 Eur sumą į atsakovės sąskaitą Swedbank AB (sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini)). Teisės į Turtą perėjimas pagal Sutartį buvo nurodytas nuo kainos sumokėjimo (Sutarties 2.2. punktas), todėl ieškovė visas teises į Turtą įgijo Sutarties pasirašymo dieną atlikusi reikiamus mokėjimus. Atsakovė jokių veiksmų nesiėmė, į ieškovės prašymus dėl Turto perleidimo nereagavo, todėl 2023 m. vasario 16 d. raštu jai priminta apie sudarytą Sutartį, raginant perleisti Turtą arba grąžinti pervestą sumą iki 2023 m. vasario 26 d.. Atsakovė savo sutartinių įsipareigojimų nevykdė ir ieškovei pinigų negrąžino;
1.3. atsakovė nepaneigė nei Sutarties sudarymo, nei piniginių lėšų pagal Sutartį gavimo fakto, o Sutarties pavadinimas ir tam tikros joje naudojamos formuluotės yra ydingos. Pažodinis Sutarties teksto aiškinimas negali lemti nesąžiningumo pateisinimo bei praturtėjimo kito asmens sąskaita. Kadangi ieškovė yra atsiskaičiusi su atsakove, ieškovei pagal Sutarties 2.2. punktą perėjo teisė į Turtą. Sutartis vertinama kaip nuosavybės teisių perleidimo sandoris ieškovės, kadangi išskyrus Sutarties pavadinimą, joje nekalbama apie rezervacijos teisę pirkti nekilnojamąjį turtą, be to, ieškovė tik už rezervuotą teisę nebūtų sutikusi mokėti realią Turto kainą viršijančią sumą;
1.4. Sutartis buvo gauta iš M. T., pastarasis ir nurodė pavedimą atlikti į atsakovės banko sąskaitą. Iš Nekilnojamojo turto registro duomenų paaiškėjo, kad atsakovė nebuvo turto savininkė, o ieškovė nenumatė (o ir neturėjo pagrindo manyti), kad atsakovė nėra Turto savininkė, o Sutartis sudaroma tik tam, kad Turtas galės būti įsigyjamas iš trečiojo asmens - Turto savininko. Sutartis nesukūrė realių teisinių pasekmių, kurių ja buvo siekiama, Turtas negalėjo būti niekam perleistas, o atsakovė, Sutartimi prisiėmusi įsipareigojimą parduoti daiktą, kurio neturi, yra nesąžininga. Todėl Sutartis laikytina tariamu sandoriu ir pagal Sutartį atlikti (bei gauti) mokėjimai teisinio pagrindo privalo būti grąžinti ieškovei.
Atsiliepimas
2. Atsakovė prašė ieškinio netenkinti ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Procesiniuose dokumentuose rėmėsi šiais argumentais:
2.1. ieškovė neteisingai interpretuoja sudarytos Sutarties sąlygas, nepagrįstai išplėsdama atsakovės prisiimtų įsipareigojimų ribas. Apie vykdomą pardavimą bei rezervacijos teisę įsigyti patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), bei tai, kad rekonstruotose patalpose numatyta įrengti papildomas nedidelio ploto patalpas, sužinojo iš nekilnojamojo turto brokerio 2022 m. liepos mėn. ir 2022 m. liepos 19 d. su trečiuoju asmeniu R. Š. buvo sudaryta Rezervacijos teisės pirkti nekilnojamąjį turtą perleidimo sutartis, kurios pagrindu už 91 000 Eur sumą buvo įsigyta rezervacijos teisė į tris patalpas: 12,69 kv. m. administracines patalpas, adresu (duomenys neskelbtini); 12,53 kv. m. administracines patalpas, adresu (duomenys neskelbtini) ir 12,49 kv. m. administracines patalpas, adresu (duomenys neskelbtini);
2.2. supratusi, jog patalpos yra ne gyvenamosios, o administracinės paskirties, įvertinus investicijos dydį, kreipėsi į brokerį dėl sandorio atšaukimo arba pakeitimo. Pastarojo pasiūlymu 2022 m. rugpjūčio 4 d. sudaryta analogiška sutartimi rezervacijos teisė į dvi patalpas buvo perleista ieškovei. Atsakovė vieną patalpą pasiliko, tikėdamasi ateityje sudaryti nekilnojamojo turto pirkimo - pardavimo sandorį ir Nekilnojamojo turto registre įregistruoti nuosavybės teisę arba šią rezervacijos teisę perleisti už didesnę kainą;
2.3. atsakovė 2023 m. vasario 16 d. gavo ieškovės pranešimą dėl įsiskolinimo, kuriuo buvo raginama Turtą perleisti ieškovei arba grąžinti pervestą sumą, padengiant susidariusį įsiskolinimą. Atsakydama į tai, ieškovei 2023 m. vasario 24 d. atsakyme paaiškino, kad atsakovė neturi ir niekada neturėjo nuosavybės teisės į Turtą, o sudaryta Sutartimi buvo perleista tik rezervacijos teisė į Turtą, neįsipareigojant savo vardu sudaryti nekilnojamojo turto pirkimo - pardavimo sandorio;
2.4. ieškovės pateiktas Sutarties sąlygų aiškinimas neatitinka nei pažodinio Sutarties teksto, nei tikrųjų Sutarties šalių ketinimų, kadangi atsakovė neįsipareigojo ir neturėjo teisinio pagrindo sudaryti Turto pirkimo - pardavimo sutarties su ieškove, taigi, ir šalių ginčas yra kilęs dėl sudarytos Rezervacijos teisės pirkti nekilnojamąją turtą perleidimo sutarties sąlygų aiškinimo. Sutartis negali būti laikoma preliminariąja ar pirkimo-pardavimo sutartimi, kadangi joje nėra tokių sutarčių požymių (nenustatytas nuosavybės teisės į daiktą perdavimo momentas, nėra sąlygų dėl pagrindinės sutarties sudarymo ir kt.), atsakovė neturi nuosavybės teisės į Turtą ir negali jo parduoti (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.308 ir 6.321 straipsniai; Sutarties 2.3. punktas). Ieškovė yra verslininkė, jai taikomi didesni rūpestingumo ir profesionalumo standartai, todėl ji negalėjo nežinoti elementarių pirkimo-pardavimo sandoriams keliamų reikalavimų. Ieškovė aiškiai suprato sudaromos Sutarties esmę ir tikslą, o įvertinus Sutarties sudarymo aplinkybes, jos sąlygas, tikruosius Sutarties šalių ketinimus ir ieškovės elgesį po Sutarties sudarymo bei tai, kad atsakovė savo vardu nebuvo įsipareigojusi perleisti Turto ieškovei, o sudaryta Sutartimi buvo perleista tik rezervacijos teisė įsigyti Turtą. Ieškovė neturi pagrindo reikalauti iš atsakovės sumokėtų lėšų grąžinimo, juolab, kad ieškovė yra perleidusi savo rezervacijos teisę į Turtą dar kitam juridiniam asmeniui;
2.5. nepagrįsti argumentai dėl tariamo sandorio, kadangi nenustatyta, jog sudarydamos Sutartį abi šalys žinojo nesant galimybių ją įvykdyti. Ieškovei parduota rezervacijos teisė pirkti konkretų nekilnojamąjį Turtą, tokia teisė buvo įsigyta iš trečiojo asmens R. Š.. Ieškovės nesiekta realizuoti rezervacijos teisė nesudaro pagrindo išvadai, jog Sutarties sudarymo metu abi šalys žinojo apie tai, kad Sutartis nebus vykdoma. Ieškovė teismui nepateikė duomenų apie perleistą rezervacijos teisę UAB „Breleta“ ir/ar kitiems asmenims į Turtą. Ieškovė pareikštu ieškiniu siekia nesąžiningai praturtėti.
3. Tretieji asmenys R. Š. ir UAB „Diorita“ atsiliepimų į ieškinį nepateikė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. balandžio 3 d. sprendimu ieškinio netenkino. Teismas taip pat: 1) pripažino niekine ir negaliojančia ab initio (nuo sudarymo momento) 2022 m. rugpjūčio 4 d. Rezervacijos teisės pirkti nekilnojamąjį turtą perleidimo sutartį, sudarytą tarp ieškovės mažosios bendrijos „Artusgrupė“ ir atsakovės R. T.; 2) priteisė iš ieškovės mažosios bendrijos „Artusgrupė“ atsakovės R. T. naudai 1 210 Eur bylinėjimosi išlaidų ir valstybės naudai 28,85 Eur pašto išlaidų.
5. Remdamasis byloje pateiktais rašytiniais įrodymais teismas nustatė, kad tarp šalių 2022 m. rugpjūčio 4 d. buvo sudaryta sutartis (be parašų), įvardinta „Rezervacijos teisės pirkti nekilnojamąjį turtą perleidimo sutartis“, kurios dalykas - administracinės patalpos: 12,49 kv. m. ploto patalpos, esančios (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir 12,53 kv. m. ploto patalpos, esančios (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)). Remdamasis Nekilnojamojo turto registro išrašo duomenimis nustatė, kad patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), nuo 2022 m. lapkričio 10 d. nuosavybės teise priklausė byloje nedalyvaujančiam asmeniui UAB „Trasto kapitalas“, kuris jas buvo įsigijęs iš UAB „Sevelta“; o patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), nuo 2022 m. gegužės 31 d. nuosavybės teise priklausė trečiajam asmeniui R. Š. ir jos sutuoktiniui V. Š.. Byloje nėra duomenų, kad Turtas nuosavybės teise būtų priklausęs atsakovei ar ji turėjo į jį kokias nors teises.
6. Teismas pažymėjo, kad Sutartimi šalys apibrėžė tam tikras sąlygas: ieškovė turi teisę perleisti teises į Turto pirkimą bet kuriam pasirinktam pirkėjui arba pati įregistruoti teises į parduodamą Turtą VĮ Registrų centras, sudarydama Turto pirkimo-pardavimo sutartį (Sutarties 2.1 punktas); teisės į parduodamą Turtą ieškovei pereina nuo Sutartyje nurodytos kainos sumokėjimo atsakovei (Sutarties 2.2 punktas); atsakovė įsipareigoja perleisti, o ieškovė įsipareigoja perimti Turtą už 61 000 Eur, kuriuos ieškovė sumoka pavedimu į atsakovės nurodytą sąskaitą Sutarties pasirašymo dieną (Sutarties 3.1 punktas); atsakovė pareiškė, kad neturi ir ateityje neturės jokių teisių į parduodamo Turto nuosavybę po 3.1 punkte nurodytos kainos sumokėjimo (Sutarties 2.3 punktas). Byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimų pagrindu nustatė, kad Sutarties tekstas buvo gautas iš liudytojo M. T., jo nurodymu ieškovė 2022 m. rugpjūčio 22 d. mokėjimo pavedimu FT22216P2D02 pervedė į atsakovės R. T. sąskaitą 61 000 Eur sumą, nurodydama paskirtį „rezervacijos teisių perleidimo sutartis 2022.08.04 /1“. Remdamasis atsakovės R. T. pateiktu mokėjimo kortelės sąskaitos išrašu nustatė, kad 2022 m. liepos 20 d. atsakovė pervedė trečiajam asmeniui R. Š. 61 000 Eur, mokėjimo paskirtyje nurodyta „už patalpas (duomenys neskelbtini)“. Nustatė, kad byloje pateikta 2022 m. liepos 19 d. tarp atsakovės ir trečiojo asmens R. Š. sudaryta „Rezervacijos teisės pirkti nekilnojamąjį turtą perleidimo sutartis” (be parašų).
7. Teismas laikė ieškovės poziciją nenuoseklia. Pažymėjo, kad teismo posėdyje ieškovės atstovai pažymėjo, jog Sutarties sudarymo metu atsakovė neturėjo nuosavybės teisės į nurodytą Turtą, dėl ko ji objektyviai negalėjo vykdyti sutarties sąlygų dėl Turto perleidimo ir tokia Sutartis buvo niekinė, nors piniginės lėšos atsakovei buvo pervestos siekiant, kad ieškovės naudai būtų perleista nuosavybės teisė į Turtą.
8. Vertindamas ieškovės poziciją, kad šalių Sutartis yra dėl Patalpų pirkimo-pardavimo, teismas atkreipė dėmesį dėl nekilnojamojo turto (patalpos) pirkimo-pardavimo sutarčiai taikomos privalomos notarinės formos (CK 6.393 straipsnio 1 dalis). Sprendė, kad sudarydama Sutartis ne notarine tvarka ieškovė negalėjo turėti ketinimo, kad Sutarties pagrindu tarp šalių susiklostys Turto pirkimo - pardavimo teisiniai santykiai (CK 6.305 straipsnio 1 dalis), kadangi formos reikalavimų nesilaikymas nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį daro negaliojančia (CK 6.393 straipsnio 2 dalis). Kartu teismas pažymėjo, kad Sutartis negali būti kvalifikuojama kaip Turto pirkimo-pardavimo sutartis ir dėl to, kad pačioje Sutartyje nurodyta, jog atsakovė neturi nuosavybės teisių į Turtą (Sutarties 2.3 punktas; CK 6.317 straipsnio 1 dalis), o ir pati ieškovė patvirtino, kad prieš sudarant Sutartį ji neįsitikimo, ar atsakovė yra Turto savininkė, pasitikėdama brokeriu (liudytoju šioje byloje) M. T.. Kartu pažymėjo ir tai, kad po Sutarties pasirašymo ieškovė nesiekė su atsakove sudaryti pagrindinės pirkimo - pardavimo sutarties, o byloje nėra duomenų, kad šalys būtų atlikusios Turto perdavimo - priėmimo veiksmus (CK 6.393 straipsnio 4 dalis).
9. Įvertinęs byloje pateiktų rašytinių įrodymų visumą ir dalyvaujančių asmenų žodinius paaiškinimus konstatavo, kad atsakovė neturėjo nei valios, nei tikslo sudaryti su ieškove Turto perleidimo sandorį ir nesiekė sukurti teisinių padarinių. Atsakovė nurodė neturėjusi ketinimo ir negalėjusi parduoti turto, kuris jai nepriklauso, Sutarties pasirašymas vyko M. T. iniciatyva ir pastarajam išsigryninus pinigus, gautus į atsakovės sąskaitą. Pažymėjo, kad šių aplinkybių neneigė ir liudytojas. Sudariusi sandorį atsakovė realiai nesiekė ir neįgyvendino teisių ir nevykdė sutartinių pareigų pagal Sutarties 3.1 punktą ir Sutarties 2.3 punktą, o ieškovė nepaneigė, kad po ginčo sandorio sudarymo ji savo rezervacijos teisę į minėtą Turtą perleido trečiajam asmeniui UAB „Diorita“. Aptartos aplinkybės pagrindžia, jog po Sutarties sudarymo neatsirado sandorio teisinę prigimtį atitinkančių teisinių padarinių – ieškovei nebuvo perleista nuosavybė, nes tokio tikslo atsakovė neturėjo ir tokių padarinių nesiekė.
10. Teismas laikė, kad esminį tariamojo sandorio požymį – šalių valios simuliaciją, kuria siekiama sudaryti vaizdą, jog tarp šalių sudaryta sutartis, kurios iš tiesų jos neketino sudaryti, patvirtina ir tai, jog teismui nebuvo pateikta pasirašyta Sutartis, taip pat nepateikti ir duomenys, kad iki pinigų pervedimo momento šalys buvo susitikusios ir bendravo dėl sandorio sudarymo, vedė derybas ir pan. Sprendė, kad iš aplinkybių visumos labiau tikėtina, jog ginčo Sutartis buvo sudaryta neturint tikslo Turtą realiai perleisti ieškovei, o siekiant kitų, labiau ieškovės ir liudytojo interesus tenkinančių tikslų. Todėl toks valios simuliaciją turintis šalių ginčo sandoris laikomas tik dėl akių sudarytu sandoriu, kuriuo siekiama sukurti realiai įgyvendinamų teisių ir vykdomų pareigų regimybę. Teismas sprendė, kad nustatytų aplinkybių visuma sudaro pagrindą ginčo sutartį laikyti reikalavimo perleidimo sutartimi (CK 6.193 straipsnis, 6.101 straipsnio 1 dalis). Teismas Sutartį ex officio pripažino niekiniu ir negaliojančiu sandoriu (CK 1.78 straipsnio 5 dalis, 1.86 straipsnio 1 dalis).
11. Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju restitucija yra negalima, kadangi Sutarties sudarymo faktinės aplinkybė (sutartis be parašų), patvirtina, jog 2022 m. rugpjūčio 4 d. į atsakovės sąskaitą pinigai buvo pervesti liudytojo M. T. nurodymu, kad atsakovė lėšas į savo sąskaitą gavo ne ginčo Sutarties pagrindu, o kitokio pobūdžio ir galimai kitų tarp ieškovės ir liudytojo M. T. sandorių pagrindu. Nurodė, kad nėra pagrindo abejoti atsakovės, trečiojo asmens R. Š. bei paties liudytojo M. T. paaiškinimais, kad pinigus išsigrynino M. T. ir nors sutiko, jog pervesta suma grąžintina kaip įgyta nesant teisėto pagrindo (CK 6.237 straipsnis), tačiau nustačius, jog pinigai pervesti, kad juos išsigrynintų ir pa(si)naudotų liudytojas M. T. esant kitoms, ne ginčo sandorį siejančioms aplinkybėms, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovė dėl to turėjo ekonominę naudą, atsakovė neturi pareigos jų grąžinti ieškovei.
12. Teismas sprendė, kad vadovaujantis CK 6.239 straipsnio nuostata, nepagrįstai gautas lėšas ieškovei turėtų grąžinti tas asmuo, kuris tomis lėšomis nepagrįstai disponuoja, todėl laikė, jog ieškinys yra pareikštas netinkamam atsakovui. Netenkinęs pagrindinio reikalavimo dėl piniginių lėšų priteisimo, teismas netenkino ir kitų išvestinio pobūdžio reikalavimų. Todėl sprendė ieškovės ieškinio netenkinti visa apimtimi (CPK 178 straipsnis).
13. Teismas sprendė atsakovės patirtas 1 210 Eur išlaidas už advokato teisines paslaugas priteisti iš ieškovės pilna apimtimi. Laikė, kad atsakovės patirtos bylinėjimosi išlaidos pagrįstos mokėjimo dokumentais, neviršija Lietuvos advokatūros advokatų tarybos pirmininko ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai
14. Ieškovė MB „Artusgrupė“ apeliaciniu skundu prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. balandžio 3 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - priteisti iš atsakovės 61 000 Eur dydžio sumą, 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
14.1. priimdamas sprendimą teismas pažeidė įrodinėjimą bei įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas, iš esmės netinkamai taikė įrodymų vertinimo taisykles. Sprendimas grindžiamas aplinkybėmis, kurios byloje nebuvo įrodinėtos ir kuriomis šalys nesirėmė. Pateikdamas šalių atsikirtimų santrauką teismas nurodė aplinkybes, kurios nebuvo nurodytos pačių šalių bei kitų procese dalyvaujančių asmenų. Motyvuojamojoje dalyje pateikdamas išvadas dėl Sutarties negaliojimo ir negalėjimo taikyti restitucijos teismas pateikė vertinimą remdamasis byloje nenustatytomis bei apskritai neegzistavusiomis aplinkybėmis, ignoruodamas tikrąsias ginčo aplinkybes ir byloje surinktų įrodymų visumą, todėl teismo sprendimas neatitinka sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui keliamų reikalavimų, o pats aplinkybių vertinimas nėra teisingas:
14.1.1. atsakovė byloje nedalyvavo, tuo tarpu jos atstovas 2023 m. lapkričio 21 d. teismo posėdyje pakartojo procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes, akcentuodamas nesutikimo su ieškiniu esmines aplinkybes: 1) ieškovei Sutartimi atsakovė perleido tik rezervacijos teises, kurias atsakovė buvo įgijusi iš trečiojo asmens R. Š.; 2) ieškovė perleido trečiajam asmeniui UAB „Diorita“ rezervacijos teises ir neturi reikalavimo teisės. Tačiau atsakovės atstovo pasisakymų metu niekada nebuvo nurodyta (priešingai nei sprendime teigė teismas), jog M. T. išsigrynino į atsakovės sąskaitą pervestus pinigus ar kad pinigai į atsakovės sąskaitą pervesti ieškovei pasitikint M. T. ir jo prašymu. Atsakovė nenurodė, kur padėjo iš ieškovės gautus pinigus, taip pat byloje nebuvo ir nurodoma, kad atsakovei pervestos piniginės lėšos atiteko liudytojui M. T., o pastarasis ir nurodė, kad piniginės lėšos yra pas atsakovę;
14.1.2. priešingai nei teigė teismas, trečiasis asmuo R. Š. nenurodė, jog ginčo Sutarties nepasirašė. Sutartis buvo pasirašyta tarp ieškovės ir atsakovės, todėl šių aplinkybių trečiasis asmuo, nebūdamas Sutarties šalimi, objektyviai negalėjo nurodyti. Tuo tarpu teigdama, kad sutartį pasirašė ne trečiasis asmuo, o liudytojas, trečiasis asmuo kalbėjo tarp jos ir atsakovės sudarytą 2022 m. liepos 19 d. sutartį, kuri nėra ginčo Sutartis;
14.1.3. liudytojas M. T. nepaliudijo, kad ieškovės pervesti į atsakovės sąskaitą pinigai buvo išgryninti. Priešingai, liudytojas teigė, jog pinigai yra pas atsakovę;
14.2. teismo argumentai dėl Sutarties vertinimo, kitų tariamų sandorių sudarymo, atsakovei pervestų lėšų išgryninimo neturi realaus pagrindimo. Atsakovės pozicija dėl ieškovei Sutartimi perleistos rezervacijos teisės į Turtą bei už tai gautą atlygį buvo nuosekli viso proceso metu, atsakovė niekada nesigynė tuo, jog neturi pareigos grąžinti ieškovei pinigų dėl to, kad nesiderėjo su ieškove, kad pinigų neturi, nes juos išgrynino liudytojas, pasinaudojęs trečiojo asmens banko kortele, kad Sutarties pasirašymas vyko liudytojo iniciatyva. Byloje nėra pateikti ir įrodymai apie tariamus savarankiškus sandorius tarp ieškovės ir liudytojo, kurie būtų susiję su Sutarties sudarymu ir atsakovei pervestomis piniginėmis lėšomis, o tokias išvadas teismas padarė nenurodydamas jokių tai pagrindžiančių įrodymų, nepagrįstai bei neapgindamas teisėto ieškovės intereso pinigines lėšas paliko atsakovei;
14.3. skundžiamame sprendime teismo nurodomos aplinkybės ir jų vertinimo motyvai akivaizdžiai nėra nagrinėjamoje byloje nustatytos ir įrodinėtos aplinkybės, o sutampa su civilinėje byloje Nr. e2-545-909/2024 įrodinėtų aplinkybių ir pateikto vertinimo turiniu;
14.4. byloje išsiskiriant šalių pozicijai dėl Sutarties kvalifikavimo turėjo būti sprendžiamas Sutarties kvalifikavimo klausimas, aiškinamos Sutarties sąlygos bei vertinama, ar byloje nustatytomis aplinkybėmis Sutartis galioja. Nesant ginčo dėl Sutarties sudarymo ir atsakovės disponavimo piniginėmis lėšomis bei pripažinus Sutartį niekine, buvo pagrindas tenkinti ieškovės reikalavimą ir grąžinti status quo padėtį, kadangi išnyko bet koks teisinis pagrindas atsakovės disponavimui šiomis lėšomis;
14.5. Sutartis yra akivaizdžiai niekinė ir pripažinus ją niekine, taikytina restitucija. Objektas, kurį atsakovė turėtų teisę perleisti, nepriklausomai nuo sudaromos sutarties, niekada atsakovei nepriklausė, todėl restitucijos taikymas yra privaloma Sutarties pripažinimo niekine ir negaliojančia teisinė pasekmė, o jos netaikymas galėtų būti pagrįstas tik išimtiniu atveju, kurio byloje nėra. Ieškovės pateiktas nepasirašytas Sutarties egzempliorius savaime nepaneigia byloje neginčijamų aplinkybių, jog šalys sudarė Sutartį ir jos pagrindu atsakovei buvo pervesti pinigai. Byloje nėra absoliučiai jokių įrodymų ir niekas neįrodinėjo aplinkybės, kad pinigai buvo pervesti liudytojo nurodymu ar, kad toks pervedimas buvo kokių nors kitų, nenustatytų ir neegzistuojančių ieškovės ir liudytojo tariamai sudarytų sandorių pagrindu. Byloje nenustatyta ir nebuvo įrodinėjama aplinkybė, jog ieškovės pervestos piniginės lėšos atsakovei pateko liudytojui M. T., dėl ko atsakovei neva nekyla pareiga jų grąžinti. Priešingai nei sprendime nurodė teismas, byloje aiškios aplinkybės, jog atsakovė gavo ekonominę naudą iš sutarties, kadangi jai buvo pervesti ieškovės pinigai ir jais atsakovė disponuoja. Net ir nustačius, jog atsakovė neturi ieškovės pervestų piniginių lėšų, nekeistų vertinimo, jog pripažinus Sutartį negaliojančia būtent atsakovei kyla pareiga grąžinti lėšas;
14.6. atsakovei nesant Turto savininkei ir neturint jokių teisių į Turtą negalėjo būti sudaroma jokia - nei preliminari, nei pirkimo – pardavimo, nei rezervacijos ar kitokio pobūdžio sutartis, todėl paaiškėjus, kad ja buvo susitarta dėl neegzistuojančio sutarties dalyko ar neįgyvendinamos prievolės, tokia Sutartis yra laikytina niekine ir negaliojančia dėl imperatyvių įstatymo nuostatų pažeidimo. Sutartis iš esmės neatitinka įstatyme įtvirtintos (LR CK 6.393 straipsnis) formos, kas taip pat sudarė pagrindą pripažinti tokią sutartį negaliojančia (LR CK 1.93 straipsnio 3 dalis) bei ex officio išspręsti restitucijos klausimą;
14.7. ieškovė nepritaria Sprendime pateiktam vertinimui, jog ginčo Sutartis laikytina tariamu sandoriu dėl to, kad atsakovė neturėjo tikslo Turtą realiai perleisti ieškovei, bet siekiant kitų, labiau ieškovės ir liudytojo interesus tenkinančių tikslų. Sprendimas pripažįstant Sutartį tiek esančia reikalavimo teisių perleidimo sutartimi, tiek pripažįstant ją negaliojančia, laikant, kad Sutartis tariamai buvo sudaryta kitais tikslais, o ne atsakovei Sutartimi išreiškiant savo valią ir ketinimus, yra prieštaringas ir šios išvados nėra suderinamos tarpusavyje. Ieškovė neprašė pripažinti Sutartį pirkimo - pardavimo sutartimi, o įrodinėjo, jog pagal esamas aplinkybes ieškovė suprato ir laikė įgijusi Turto nuosavybę ir jos įregistravimui būtų turėjusi sudaryti pirkimo - pardavimo sutartį, o aplinkybės, sudarančios objektyvias kliūtis sudaryti pirkimo - pardavimo sutartį, paaiškėjo tik jau po Sutarties sudarymo. Atsakovė nurodydama, kad neturėjo ketinimo parduoti Turto, įrodinėjo, kad jos ketinimas buvo perduoti rezervacijos teises, bet ne tai, kad apskritai neturėjo jokio ketinimo sudarydama Sutartį, o byloje nėra objektyvių duomenų, jog atsakovė Sutartį sudarė kitais negu jos pačios nurodytais tikslais. Byloje nėra apskritai jokių įrodymų, kad sudarant Sutartį ja buvo realizuojami kokie nors kitų asmenų tarpusavio susitarimai. Taigi Sutarties vertinimas kaip tariamo sandorio neatitinka nei įstatyme įtvirtinto teisinio reguliavo, nei jį aiškinančios teismų praktikos.
15. Atsakovė R. T. prašo: 1) apeliacinį procesą pagal ieškovės MB „Artusgrupė“ apeliacinį skundą nutraukti; 2) tuo atveju, jeigu apeliacinis procesas nebus nutrauktas, ieškovės apeliacinio skundo netenkinti ir priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas; 3) tenkinti atsakovės apeliacinį skundą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
15.1. ieškovės apeliacinis skundas paduotas praleidus Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse (toliau – CPK) 307 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą terminą, kadangi terminas apeliaciniam skundui paduoti pasibaigė 2024 m. gegužės 4 d., kai tuo tarpu apeliacinis skundas ieškovės atstovo pasirašytas ir pateiktas tik 2024 m. gegužės 6 d., t. y. praleidus terminą tris dienas. Nors ieškovę atstovauja profesionalūs teisininkai, kurie negalėjo nežinoti apie terminų, tarp jų ir apeliaciniam skundui paduoti, skaičiavimo taisyklės, termino atnaujinimo klausimas apeliaciniam skundui paduoti nebuvo keliamas bei nenurodytos priežastys, dėl kurių toks terminas praleistas, termino atnaujinimo terminas nebuvo spręstas ir pirmosios instancijos teisme, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priėmė ieškovės apeliacinį skundą. Ieškovės elgesys negali būti laikomas sąžiningu, vertintinas kaip akivaizdus piktnaudžiavimas procesu, todėl apeliacinis procesas pagal ieškovės apeliacinį skundą turėtų būti nutrauktas;
15.2. nors pritartina apeliantės argumentams dėl neteisingai nustatytų faktinių aplinkybių bei Sutarties pripažinimo tariamu sandoriu, tačiau tai nekeičia galutinio civilinės bylos rezultato ir ieškovės ieškinys atmestinas;
15.3. pritartina apeliantės argumentams dėl neteisingai konstatuotų faktinių aplinkybių, susijusių su ieškovės gautų pinigų išgryninimu bei Sutarties pasirašymu. Byloje nėra duomenų ir tokios aplinkybės nei šalys, nei liudytoju apklaustas brokeris M. T. nenurodė, jog iš ieškovės gautus į atsakovės sąskaitą pinigus išgrynino tarpininkavęs brokeris, tačiau apeliantė neįvertino tai, kad šios faktinės aplinkybės paneigimas pagrindžia atsakovės ir brokerio tarpusavio susitarimo nebuvimą dėl už pagal Sutartį gautos pinigų sumos pasidalijimo, tai, kad atsakovė visą laiką elgėsi sąžiningai ir nesiekė nuslėpti už parduotą rezervacijos teisę įsigyti Turtą gautų piniginių lėšų, kad atsakovė iš sandorio negavo jokios turtinės naudos;
15.4. tarp šalių niekada nekilo ginčo, jog šalys nebuvo pasirašiusios Sutarties. Tai patvirtina, kad tiek ieškovė, tiek ir atsakovė pasirašydamos Sutartį suprato jos sąlygas, sutiko su jomis, o ieškovė, būdama juridinis asmuo, verslininkas, kuriam keliami kur kas aukštesni rūpestingumo ir dėmesingumo standartai, negalėjo nesuprasti, kad sudaroma ne nekilnojamojo turto pirkimo - pardavimo (ar kaip vertina apeliantė Turto įsigijimo) sutartis, kuriai įstatymas numato privalomą notarinę sudarymo formą, o rezervacijos teisės įsigyti šį Turtą perleidimo sutartis ir kad atsakovė neturi nuosavybės teisės į šį Turtą, kas aiškiai įtvirtinta Sutarties 2.3. punkte. Byloje neginčijamai yra nustatyta, jog Sutarties sudarymui tarpininkavo brokeris M. T., kuris byloje buvo apklaustas liudytoju, taigi, ieškovė turėjo galimybę išsiaiškinti visus šiuo metu keliamus klausimus dėl Sutarties esmės ir negalėjo turėti teisėtų lūkesčių, kad atsakovė, neturėdama nuosavybės teisės į Turtą, galės jį perleisti ieškovės nuosavybėn pagal tokią ne notarine tvarka sudarytą Sutartį;
15.5. ieškovė nėra patyrusi jokių finansinių nuostolių, kadangi pati ieškovė yra perleidusi savo rezervacijos teisę įsigyti Turtą trečiajam asmeniui UAB „Diorita“, o netgi yra gavusi 700 Eur finansinę naudą. Taigi ieškovė neturi reikalavimo teisės, o rezervacijos teisę turi UAB „Diorita“, todėl jei teismas būtų patenkinęs ieškovės ieškinį ir priteisęs iš atsakovės reikalaujamą pinigų sumą, ieškovei būtų sudarytos sąlygos nepagrįstai praturtėti. Be to, atsakovė pagal analogišką sutartį buvo sumokėjusi trečiajam asmeniui R. Š., todėl jokios finansinės naudos atsakovė nėra gavusi;
15.6. apeliantė ieškiniu nereiškė savarankiško reikalavimo dėl sutarties pripažinimo niekine, tačiau apeliaciniame skunde apsiribodama Sutarties pripažinimu niekine išeina iš ieškinio ribų. Apeliaciniame skunde nėra aiškiai nurodoma kokiu konkrečiai įstatymo numatytu pagrindu prašoma pripažinti Sutartį niekine, tačiau motyvų visuma suponuoja išvadą, jog įrodinėjamas imperatyvių teisės normų pažeidimas. Apeliantė, keldama prielaidą, jog sutartimi negalima susitarti dėl turto, kuris šaliai nepriklauso, nenurodo jokios imperatyvios teisės normos. Kita vertus, Sutarties dalykas yra ne pats Turtas, o rezervacijos teisė jį įsigyti/sudaryti Turto pirkimo – pardavimo sutartį, be to, rezervacijos teisė Sutarties sudarymo metu atsakovei priklausė pagal atsakovės ir trečiojo asmens R. Š. sudarytą analogišką sutartį. Byloje nėra jokių įrodymų apie aplinkybes, sukliudžiusias ieškovei įgyvendinti įsigytą rezervacijos teisę sudaryti Turto pirkimo – pardavimo sutartį su Turto savininku, o priešingai, apeliantė perleido rezervacijos teisę UAB „Diorita“, pripažindama, kad rezervacijos teisė yra galiojanti. Sutartyje nėra nurodyta, jog nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutartis bus sudaryta su atsakove, atsakovė neslėpė, jog nėra Turto savininkė, ši aplinkybė įtvirtinta Sutarties 2.3 punkte, todėl ieškovė negalėjo tikėtis, jog su atsakove ateityje bus sudaryta nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutartis. Taigi negali būti taikoma ir CK 6.3 straipsnio 4 dalis, numatanti, jog prievolės dalyku negali būti tai, kas neįvykdoma. Atitinkamai nėra pagrindo ir pripažinti, jog Sutartimi pažeidžiamos imperatyvios teisės normos, o Sutartis yra niekinė ab initio;
15.7. kadangi nepagrįsti apeliantės argumentai dėl Sutarties pripažinimo niekine, nėra pagrindo spręsti ir dėl restitucijos taikymo. Net jei Sutartis ir būtų pripažinta niekiniu sandoriu, tam, kad būtų taikoma restitucija, turėtų būti vertinamos individualios tarp šalių susiklosčiusių santykių aplinkybės sąžiningumo bei protingumo principų kontekste. Apeliantė, būdama juridinis asmuo, verslininkė, pasirašydama Sutartį negalėjo nesuprasti, jog Turtas atsakovei nuosavybės teise nepriklauso, kad tarp šalių buvo sudaryta rezervacijos teisės įsigyti Turtą sutartis, o tam, kad būtų įgyvendintas Sutarties dalykas, t. y. kad būtų realizuota rezervacijos teisė, ieškovė turėjo kreiptis į Turto savininką. Ieškovė jokių veiksmų tam neatliko, atitinkamai byloje nesama jokių įrodymų, jog ši rezervacijos teisė negali būti įgyvendinta, be to, ieškovė 2022 m. rugpjūčio 9 d. (po penkių dienų nuo Sutarties sudarymo), sudarė analogišką sutartį su UAB „Diorita“ ir gavo iš to finansinę naudą, t. y. rezervacijos teisę pardavė už didesnę sumą nei įsigijo iš atsakovės. Tuo tarpu Atsakovė nėra patyrusi jokios finansinės naudos, atitinkamai, taikant restituciją ir priteisiant iš jos 61 000 Eur sumą, atsakovė patirtų ženklius finansinius nuostolius, restitucijos taikymas šioje situacijoje pažeistų sąžiningos atsakovės interesus;
Žemesnės instancijos teismas
15.8. pirmosios instancijos teismas nepagrįstai Sutartį pripažino tariamuoju sandoriu. Nors apeliantės pozicija šiuo aspektu kito, tačiau pritartina apeliantės argumentams, jog teismo išvada dėl Sutarties pripažinimo tariamuoju sandoriu naikintina. Vadovaujantis teismų praktikoje pateikiamais išaiškinimais pripažįstant Sutartį tariamu sandoriu, turi būti nustatyta, jog ieškovė su atsakove susitarė sudaryti fiktyvų sandorį, kuriuo nebuvo siekiama teisinių pasekmių - Sutarties dalyko, kuris šiuo atveju yra rezervacijos teisė pirkti Turtą. Šiuo atveju nenustatytas atsakovės nesąžiningas elgesys, pasireiškiantis sąmoningais veiksmais, siekiant sudaryti tariamą sandorį. Kita vertus, šios teismo sprendimo dalies panaikinimas nesudaro pagrindo pakeisti civilinės bylos teisinio rezultato.
Šalies argumentai
16. Atsakovė R. T. pateiktu apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. balandžio 3 d. sprendimą ir panaikinti sprendimo dalį, kuria teismas savo iniciatyva pripažino niekine ir negaliojančia ab initio (nuo sudarymo momento) 2022 m. rugpjūčio 4 d. Rezervacijos teisės pirkti nekilnojamąjį turtą perleidimo sutartį, sudarytą tarp ieškovės ir atsakovės ir priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
16.1. teismas supainiojo faktines aplinkybes ir padarė visiškai nepagrįstą išvadą, jog Sutartis buvo sudaryta tik dėl akių, nesiekiant sukurti teisinių pasekmių (tariamasis sandoris), dėl ko ją pripažino ex officio niekiniu ir negaliojančiu sandoriu. Teismas nenurodė sprendime jokių aplinkybių, kurios leistų atsakovės elgesį vertinti kaip nesąžiningą sudarant Sutartį, neįžvelgė atsakovės elgesyje jokių sąmoningų veiksmų, siekiant sudaryti tariamą sandorį, o teismo išvadų dėl Sutarties pripažinimo niekiniu sandoriu nepagrįstumą patvirtina ir teismo posėdyje apklausto liudytoju M. T. parodymai, jog liudytojas veikė kaip tarpininkas sudarant Sutartį, pats ruošė Sutarties projektą ir pristatė jį šalims bei kartu patvirtino, jog Sutartimi atsakovė perleido rezervacijos teisę į Turtą. Atsakovė įsigijo rezervacijos teisę įsigyti Turtą iš trečiojo asmens R. Š., kuri analogišką sutartį buvo sudariusi su nekilnojamojo turto vystytoju, jai iki šiol priklauso dalis Turto, todėl rezervacijos teisės įgyvendinimas buvo visiškai realus, tačiau šios teisė įgyvendinti nesiekė pati ieškovė, o ją perleido trečiajam asmeniui UAB „Diorita“. Šalys sudarė Sutartį abipusiu sutikimu, Sutarties sąlygos buvo abiejoms šalims priimtinos ir aiškios, ieškovė žinojo / negalėjo nežinoti, kad Turtas atsakovei nuosavybės teise nepriklauso, taigi Sutartis šalims turi įstatymo galią. Todėl ieškovės pareikštas ieškinys praėjus daugiau kaip pusei metų nuo Sutarties sudarymo vertintinas vien tik kaip pasikeitusi ieškovės valia arba siekis nesąžiningai praturtėti, o ne sąžiningo rezervavimo teisės pirkėjo teisių gynimas;
Žemesnės instancijos teismas
16.2. nors galutinis bylos išnagrinėjimo rezultatas - atmesti ieškinį - ir nėra ginčijamas, kadangi yra palankus atsakovei, pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai pripažino Sutartį tariamuoju sandoriu ir toliau Sprendime vertino tariamojo sandorio pasekmių, t. y. restitucijos, klausimą. Todėl teismo sprendimo dalis, kuria sudaryta Sutartis pripažinta niekine ir negaliojančia ab initio (nuo sudarymo momento), naikintina;
16.3. teismas neįvykdė savo pareigos išnagrinėti bylą išsamiai bei visapusiškai ir visiškai nepasisakė dėl vieno iš esminių atsakovės argumentų - ieškovės reikalavimo teisės neturėjimo. Todėl būtina ištaisyti teismo sprendimo trūkumą bei įvertinti aplinkybes, jog ieškovė yra pardavusi savo rezervacijos teisę pirkti Turtą trečiajam asmeniui UAB „Diorita“ bei nėra grąžinusi trečiajam asmeniui už perleistą rezervacijos teisę gautų piniginių lėšų, kas sudaro pagrindą išvadai, kad ieškovė nėra patyrusi jokių turtinių nuostolių, o netgi yra gavusi 700 Eur finansinę naudą, ir neturi reikalavimo teisės į atsakovę. Įvertinus šias aplinkybes, teismo sprendimas atmesti ieškinį turėjo būti motyvuojamas ir savarankišku pagrindu dėl ieškovės reikalavimo teisės neturėjimo.
Atsiliepimas
17. Ieškovė MB „Artusgrupė“ atsiliepime su atsakovės apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jo netenkinti ir tenkinti ieškovės apeliacinį skundą bei priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodo, kad:
17.1. pripažinęs Sutartį tariamu sandoriu ir netaikęs restitucijos teismas priėmė siurprizinį sprendimą. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės bei surinktų įrodymų visuma patvirtino Sutarties negaliojimą dėl jos prieštaravimo įstatymų reikalavimams ir dėl to, kad atsakovė niekuomet neįgijo Sutarties dalyko, dėl ko faktiškai Sutarties net negalėjo įgyvendinti. Ieškovė, sumokėjusi pinigines lėšas pagal Sutartį atsakovei, nieko atgal už tai negavo ir, kaip paaiškėjo, negalėjo gauti. Todėl nustačius šias aplinkybes, privalėjo būti taikoma restitucija, priteisiant ieškovės naudai iš atsakovės visas jai sumokėtas pinigines lėšas;
17.2. Sprendime pateiktas vertinimas ir išvados buvo akivaizdžiai grindžiamos aplinkybėmis, kurios byloje nebuvo nustatytos ir kuriomis buvo remiamasi kitoje ieškovės inicijuotoje byloje pagal tapataus pobūdžio sutartį. Restitucijos netaikymas taip pat grindžiamas visiškai ne bylos aplinkybėmis, o vertinimu, kad atsakovė pinigines lėšas į sąskaitą tariamai gavo kito sandorio, o ne Sutarties pagrindu, tuo, kad ieškovės piniginėms lėšoms neatlygintinai patekus pas liudytoją M. T. (nors tai byloje net nebuvo nustatinėjama), atsakovei nekyla pareiga jų grąžinti, o ieškinys pareikštas netinkamam atsakovui;
17.3. ginčydama sprendimo dalį dėl Sutarties pripažinimo niekine, kvalifikuojant ją kaip tariamą sandorį, atsakovė iš esmės patvirtina ieškovės apeliacinio skundo argumentus ir pripažįsta, jog yra sudariusi Sutartį bei turi jos pagrindu ieškovės sumokėtas pinigines lėšas. Dėl nurodyto nelieka jokių argumentų ir pagrindo kuriuo remiantis teismas galėtų atsisakyti taikyti restituciją. Kartu atsakovė pritaria ieškovės apeliacinio skundo argumentams, jog teismas, vertindamas ne byloje nustatytas faktines aplinkybes, neteisingai išnagrinėjo bylą, kartu nepagrįstai pripažindamas Sutartį negaliojančia kvalifikuojant ją kaip tariamą sandorį;
17.4. ieškovė niekada neteigė ir neteigia, jog atsakovė buvo nesąžininga ar kad slėpė gautas pinigines lėšas. Ieškovės pozicija viso proceso metu buvo ir yra nuosekli. Ieškovė laiko, kad Sutartis turėjo būti laikoma pirkimo - pardavimo sutartimi, įvertinant tiek jos nuostatas, tiek ieškovės atskleistus ketinimus ir lūkestį, kuris buvo jam sukurtas sudarant Sutartį. Tačiau nagrinėjimo eigoje paaiškėjus, kad Sutartis nepriklausomai net nuo jos teisinio kvalifikavimo yra niekinė ir negaliojanti, ieškovė pateikė papildomus argumentus dėl tokio Sutarties vertinimo, tačiau neprivalėjo tikslinti ieškinio, kadangi niekinį sutarties pobūdį ir jos negaliojimą teismas gali konstatuoti ex officio;
17.5. nors atsakovė teigia, jog ieškinys negali būti tenkinamas, jog Sutartimi ji perleido tik rezervacijos teisę ir gautomis piniginėmis lėšomis disponuoja teisėtai, tačiau byloje nėra jokių duomenų, jog atsakovė įgijo rezervacijos teises, t. y. byloje nėra duomenų, jog tokias teises turėjo pradinė tariama šių teisių pardavėja – trečiasis asmuo R. Š.. Tokių teisių nei atsakovė, nei trečiasis asmuo neturėjo ir negalėjo įgyti, kadangi atsakovė taip pat neįvykdė savo sutartinių įsipareigojimų trečiajam asmeniui R. Š., o pastaroji nebuvo perleidžiamo turto ar bet kokių teisių į jį savininkė, sutartį su bendraturčiu (sutuoktinis) valdomo turto atžvilgiu sudarė viena, atsakovė sutartyje nurodytą kainą trečiajam asmeniui sumokėjo tik iš dalies. Be to, Sutarties 2.3 punkto nuostatos interpretuojamos neteisingai, kadangi jame įtvirtinta ne tai, kad atsakovė neturi turto nuosavybės teisės, o kad nuosavybės teisių į Sutartimi perleidžiamą turtą atsakovė neturi ir neturės po to, kai ieškovė sumokės Sutartyje nurodytą kainą;
17.6. šalys vienodai vertina, kad sprendimu pripažinimas, jog Sutartis yra tariamas sandoris yra nepagrįstas ir neteisingas. Ieškovės nesąžiningi veiksmai, įskaitant ir tokius, kurie rodytų siekį sudaryti tariamą sandorį, sudarant Sutartį byloje taip pat nebuvo nustatyti. Taip pat byloje nėra ir duomenų, jog atsakovė būtų įgijusi Sutartyje įvardyto turto rezervacijos teises, nėra duomenų, kad tokias teises būtų turėjusi trečiasis asmuo R. Š.. Todėl ieškovė pritaria atsakovės pozicijai, jog neteisingas faktinių aplinkybių ir Sutarties kaip tariamo sandorio vertinimas lemia sprendimo motyvų neteisėtumą ir nepagrįstumą;
17.7. ieškovė neabejotinai turi reikalavimo teisę ir pagrįstai ją gina. Byloje nustatytų aplinkybių visuma ir surinkti įrodymai patvirtina, kad Sutartis negalioja, o atsakovė negalėjo perleisti ieškovei Sutartyje nurodyto turto, nes nėra nei šio turto savininkė nei kokių nors kitų teisių tokio turto atžvilgiu turėtoja. Tuo tarpu sudariusi Sutartį ieškovė laikė, jog tokiu būdu įgijo teisę registruoti nuosavybės teise Turtą arba yra įgijusi teisę perleisti teisę registruoti Turtą bet kuriam kitam asmeniui. Su atsakove sudaryta Sutartis nebuvo įvykdyta atsakovės, aplinkybės ėmė aiškėti po Sutarties sudarymo ir bylos nagrinėjimo eigoje, todėl inicijuota byla reiškiamas reikalavimas dėl piniginių lėšų pagal negaliojančią Sutartį grąžinimo;
17.8. atsakovės teiginiai, jog Sutartimi perleista tik Turto rezervacijos teisė, objektyviai paneigti byloje surinktais įrodymais. Sutartis buvo viena iš visos grandinės tuo pačiu tikslu sudarytų sutarčių, visos sutartys yra vienodo turinio ir privalėjo sukelti vienodas pasekmes. Sandorių grandinės analizė patvirtina, kad atsakovė neįgijo nei Turto nuosavybės, nei kitų teisių, kurias būtų galėjusi perleisti ieškovei, todėl Sutartis neabejotinai pripažintina niekine ir negaliojančia ab initio. Atsakovei neneigiant fakto dėl piniginių lėšų gavimo ir turėjimo, ieškovė turi pagrindą reikšti reikalavimą atsakovei dėl piniginių lėšų grąžinimo. Ieškovės ir trečiojo asmens UAB „Diorita“ sudaryta sutartis niekaip nepaneigia ieškovės reikalavimo teisės bei galimybės ginti savo pažeistus interesus. Atsakovei laikant, kad ji patyrė nuostolius dėl to, kad sumokėjo trečiajam asmeniui R. Š. pagal jų tarpusavyje sudarytą sutartį, atsakovė turi teisę reikšti savarankišką reikalavimą trečiajam asmeniui;
17.9. ieškovės reikalavimo pagrįstumas konstatuotinas įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2024 m. birželio 4 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2A-1176-580/2024, kurioje analogiška ieškovės sudaryta sutartis pripažinta nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartimi, o pastaroji, įvertinus reikalavimo dėl privalomos notarinės sandorio formos nesilaikymą, pripažinta niekine ir negaliojančia bei taikyta restitucija. Ieškovė abiejose bylose laikėsi iš esmės vienodos pozicijos dėl Sutarties sudarymo, ja siektų tikslų ir kilusių pasekmių, o apeliacine tvarka išnagrinėjęs minėtą bylą teismas paneigė atsakovės poziciją, jog Sutartis galėtų būti laikoma reikalavimo perleidimo sutartimi. Taigi jau ir išnagrinėta byla patvirtina ieškovės teisingą ir pagrįstą poziciją šioje byloje;
17.10. pripažinus Sutartį negaliojančia, turi būti taikomos sandorio negaliojimo teisinės pasekmės - restitucija. Atsakovė nenurodo jokių argumentų, paneigiančių restitucijos taikymą. Tuo tarpu teismas restitucijos netaikė remdamasis neteisingai nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, kurių neegzistavimą patvirtino ir atsakovė;
17.11. apeliacinis skundas pateiktas laikantis sprendime nurodytos jo apskundimo tvarkos ir terminų, todėl laikytina, kad savo apeliacijos teisę ieškovė įgyvendino tinkamai.
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
18. Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų byloje nenustatyta.
19. Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. balandžio 3 d. sprendimo, kuriuo Sutartis pripažinta tariamuoju sandoriu ir spręsta netaikyti restitucijos, teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas.
Dėl atsakovės procesinio prašymo nutraukti apeliacinį procesą pagal ieškovės apeliacinį skundą
20. Atsakovė atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą prašo apeliacinį procesą pagal ieškovės apeliacinį skundą nutraukti, kadangi ieškovės apeliacinis skundas paduotas praleidus CPK 307 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą, nors ieškovę atstovauja profesionalūs teisininkai, kurie negalėjo nežinoti sprendimo apskundimo termino, be to, nenurodytos priežastys, dėl kurių praleistas terminas apeliaciniam skundui pateikti ir šio termino ieškovė atnaujinti neprašė, o pirmosios instancijos teismas termino atnaujinimo klausimo apeliaciniam skundui paduoti nesprendė, dėl ko nepagrįstai priėmė ieškovės apeliacinį skundą.
21. Dalyvaujantys byloje asmenys procesinius veiksmus civiliniame procese atlieka per įstatyme arba teismo nustatytus terminus (CPK 73 straipsnio 1 dalis). Procesinių terminų paskirtis yra užtikrinti operatyvų ir ekonomišką bylų išnagrinėjimą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-711/2013), o jų praleidimas lemia teisės atlikti procesinius veiksmus praradimą – pasibaigus procesiniam terminui, procesinė teisė atlikti tam tikrus veiksmus išnyksta ir procesiniai dokumentai, pateikti pasibaigus nustatytam terminui, grąžinami juos padavusiam asmeniui (CPK 75 straipsnio 1 dalis). Kita vertus, nurodyta taisyklė dėl procesinio termino praleidimo teisinių padarinių nėra absoliuti. CPK 78 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenims, praleidusiems įstatymų nustatytą ar teismo paskirtą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.
22. CPK 307 straipsnyje reglamentuoti apeliacinio skundo padavimo terminai. Nurodyto straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, kad apeliacinis skundas gali būti paduotas per trisdešimt dienų nuo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo dienos. Nurodytas apeliacinio skundo padavimo terminas gali būti atnaujintas, jeigu teismas pripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbių priežasčių (CPK 307 straipsnio 2 dalis).
23. Kai vadovaujantis CPK 317 straipsnio 2 dalimi byla išsiunčiama apeliacinės instancijos teismui ir šis teismas nustato, jog apeliacinio skundo padavimo terminas yra praleistas, jis gali: 1) savo iniciatyva (ex officio) atnaujinti apeliacinio skundo padavimo terminą, jeigu iš turimos medžiagos aiškiai matyti, kad šis terminas praleistas dėl svarbių priežasčių; 2) pasiūlyti dalyvaujančiam byloje asmeniui pateikti prašymą dėl apeliacinio skundo padavimo termino atnaujinimo (CPK 307 straipsnio 2 dalis).
24. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad bylą nagrinėjantis teismas, spręsdamas klausimą dėl praleisto termino atnaujinimo, kiekvienu atveju turi atsižvelgti į jo trukmę, nustatytą konkretiems santykiams, įvertinti termino praleidimo trukmę ir nurodomas priežastis, kreipimosi į teismą operatyvumą po priežasčių, sutrukdžiusių laiku paduoti skundą, išnykimo ir kitus elgesio rūpestingumo, apdairumo aspektus, ginčo esmę, kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat į protingumo, sąžiningumo bei teisingumo kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-284/2013). Sprendžiant, ar asmuo prarado teisę apskųsti teismo sprendimą dėl įstatyme nustatytos apskundimo procedūros nesilaikymo, būtina įvertinti pažeidimą lėmusias aplinkybes, t. y. ar termino apeliaciniam skundui paduoti praleidimą lėmė netinkamas naudojimasis procesinėmis teisėmis, ar įvykusi klaida ir kitos panašaus pobūdžio aplinkybės. Jeigu apeliacinio apskundimo padavimo terminas yra praleistas nedaug ir tik dėl tokios atsitiktinio pobūdžio aplinkybės kaip klaida, tai iš esmės sąžiningai procesiškai elgęsis proceso dalyvis vienos pagrindinių procesinių teisių – teisės apskųsti pirmosios instancijos teismo sprendimą ar nutartį apeliacine tvarka – neturėtų prarasti. Priešinga išvada prieštarautų teisingumo ir protingumo kriterijams (CPK 3 straipsnio 7 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-40/2007; 2009 m. balandžio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-191/2009).
25. Teisėjų kolegija, spręsdama dėl termino apeliaciniam skundui paduoti (ne)atnaujinimo, atsižvelgia į šias aplinkybes: pirma, terminas apeliaciniam skundui paduoti praleistas nežymiai, t. y. tris dienas; antra, iš ieškovės apeliacinio skundo turinio matyti, kad ieškovė nelaikė, jog terminą praleido, todėl tikėtina, jos ieškovė vadovavosi skundžiamo sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodyta apskundimo termino skaičiavimo pradžia (nurodyta, jog terminas skaičiuojamas nuo sprendimo įteikimo dienos); trečia, nors ieškovė neprašė atnaujinti termino ir nenurodė jo praleidimo priežasčių, atsižvelgtina į apylinkės teismo nurodytą apskundimo termino skaičiavimą, kuriuo vadovavosi ieškovė, ką ir nurodo pati ieškovė atsikirsdama į atsakovės prašymą nutraukti procesą pagal ieškovės apeliacinį skundą; ketvirta, byloje nėra duomenų, kurie leistų daryti išvadą dėl ieškovės piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis; penkta, CPK įtvirtinta apeliacijos teisė, kuri yra viena iš pagrindinių šalių procesinių teisių, teisės į teisminę gynybą turinio sudėtinė dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-312-823/2019 15 punktas).
26. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nustatytų aplinkybių kontekste situacija, kai ieškovei dėl formalių aplinkybių (dėl nežymiai praleisto termino apeliaciniam skundui paduoti, įvertinant teismo neteisingai nurodytą apskundimo termino skaičiavimo pradžią), nenustačius jos piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis, būtų apribota galimybė apskųsti jai nepalankų teismo sprendimą (teisė į apeliaciją), nesuderinama su CPK įtvirtintais pamatiniais civilinio proceso tikslais bei principais ir kartu reikštų formalų teisingumo vykdymą (CPK 2 straipsnis, 3 straipsnio 1 dalis, 5 straipsnis). Dėl to ieškovei atnaujinamas terminas pateikti apeliacinį skundą (CPK 307 straipsnio 2 dalies 1 punktas).
Dėl faktinių bylos aplinkybių
27. Byloje ginčo nekyla, kad ieškovė sudarė su atsakove 2022 m. rugpjūčio 4 d. sutartį, pavadinimu „Rezervacijos teisės pirkti nekilnojamąjį turtą sutartis“. Pagal Sutarties 1.1. punktą sutarties dalykas – administracinės patalpos: i) 12,69 kv. m. administracinės patalpos (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančios adresu (duomenys neskelbtini); ii) 12,53 kv. m. administracinės patalpos (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančios adresu (duomenys neskelbtini).
28. Taip pat ginčo nekyla ir dėl to, jog ieškovė 2022 m. rugpjūčio 4 d. pavedimu pervedė atsakovei 61 000 Eur, mokėjimo paskirtyje nurodydama „rezervacijos teisių perleidimo sutartis 2022.08.04“, tokiu būdu sumokėdama atsakovei visą Sutartyje nurodytą kainą (Sutarties 3.1. punktas).
29. Ieškovė 2023 m. vasario 16 d. raštu kreipėsi į atsakovę dėl sudarytos Sutarties, ragindama perleisti Turtą arba grąžinti pervestą sumą iki 2023 m. vasario 26 d. Atsakovė Sutartimi prisiimtų įsipareigojimų neįvykdė, sumokėtos sumos ieškovei negrąžino. Kaip matyti, dėl Sutarties, kurios dalykas yra nekilnojamasis turtas, ja prisiimtų įsipareigojimų ir susiklosčiusių tarp šalių sutartinių santykių kilo ginčas.
30. Bylos eigoje taip pat paaiškėjo aplinkybė, jog ieškovė 2022 m. rugpjūčio 9 d. sudarė sutartį su trečiuoju asmeniu UAB „Diorita“, kurios pagrindu perleido pastarajai viską, ką buvo įgijusi pagal Sutartį už 61 700 Eur.
31. Byloje pateiktais duomenimis iš Nekilnojamojo turto registro nustatyta, kad Sutarties dalyku buvęs nekilnojamasis turtas Sutarties sudarymo metu atsakovei nuosavybės teise (nei visa apimtimi, nei dalimi) nepriklausė: patalpos, adresu (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausė R. Š. ir V. Š., tuo tarpu patalpos, adresu (duomenys neskelbtini), priklausė MB „Rego properties“ (vėliau perleistos kitiems savininkams).
32. Atsakovė, nesutikdama su ieškiniu, įrodinėjo byloje šias aplinkybes: 1) Sutarties pagrindu perleido ieškovei tik Turto rezervacijos teises, t. y. teisę ieškovei ateityje sudaryti Turto pirkimo – pardavimo sandorį, ji šią teisę įsigijo iš trečiojo asmens R. Š. 2022 m. liepos 19 d. rezervacijos teisės pirkti nekilnojamąjį turtą perleidimo sutarties pagrindu; 2) ieškovė neturi reikalavimo teisės ir nėra patyrusi jokių nuostolių, kadangi Sutartimi įgytas teises yra perleidusi trečiajam asmeniui UAB „Diorita“.
Žemesnės instancijos teismas
33. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu ieškovės ir atsakovės sudarytą Sutartį vertino kaip tariamą sandorį, pripažino jį negaliojančiu ab initio (nuo sudarymo momento), tačiau restitucijos netaikė. Iš ieškovė, ir atsakovė su tokiu teismo vertinimu nesutiko, abi šalys, teikė apeliacinius skundus. Iš šalių pozicijos viso proceso metu taip pat ir argumentų apeliacinės instancijos teisme, matyti, jog tarp šalių kilo ginčas dėl to, kaip turėtų būti kvalifikuojama jų sudaryta Sutartis bei kokios pareigos šalims kyla Sutarties pagrindu.
Dėl Sutarties teisinio vertinimo kaip tariamo sandorio
34. Pirmosios instancijos teismas laikė, kad atsakovė neturėjo nei valios, nei tikslo sudaryti su ieškove Turto perleidimo sandorį, nesiekė teisinių padarinių, atsakovė nurodė neturėjusi ketinimo parduoti Turtą, kuris jai nepriklauso, o Sutarties pasirašymas vyko liudytojo M. T. iniciatyva. Taip pat teismas laikė, jog Sutartis negali būti vertinama kaip pirkimo – pardavimo sutartis, kadangi sudaryta nesilaikant įstatyme įtvirtintos formos, pačioje Sutartyje nurodyta, kad atsakovė neturi jokių nuosavybės teisių į Turtą, o ieškovė netikrino, ar Turtas yra atsakovės nuosavybė. Laikė, kad labiau tikėtina, jog Sutartis sudaryta neturint tikslo Turto realiai perleisti ieškovei, o siekiant kitų, labiau ieškovės ir liudytojo M. T. interesus tenkinančių tikslų, todėl toks valios simuliaciją turintis šalių sandoris laikomas tik dėl akių sudarytu sandoriu ir sandorį ex officio (teismo iniciatyva) pripažino negaliojančiu kaip tariamą sandorį CK 1.86 straipsnio pagrindu. Šiuo aspektu su pirmosios instancijos teismo argumentais nesutinka abi šalys.
35. CK 1.86 straipsnio, reglamentuojančio tariamojo sandorio negaliojimą, 1 dalyje nurodyta, kad tik dėl akių (neketinant sukurti teisinių pasekmių) sudarytas sandoris negalioja.
36. Esminis tariamojo sandorio požymis – šalių valios simuliacija, kuria siekiama sudaryti vaizdą, kad šalių sudaryta sutartis, kurios iš tiesų jos sudaryti neketino, t. y. nesiekė sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ir pareigas. Tariamasis sandoris turi paslėptą (neviešą) šalių suderintą sąlygą – išlygą, kad toks sandoris neturi teisinių padarinių. Tariamojo sandorio (simuliacijos) šalių valia neturi trūkumų, nes sandorio šalys, sudarydamos sandorį, nesiekia sukurti jokių teisinių padarinių ir tą gerai žino. Sudarydamos tokį sandorį šalys paprastai siekia sukurti tik išorinį tam tikrų teisinių santykių atsiradimo, pasikeitimo ar pabaigos vaizdą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-266-1075/2022). Tariamasis sandoris paprastai nevykdomas. Įvykdytas sandoris negali būti laikomas tariamuoju – turinčiu paslėptą (neviešą) šalių suderintą sąlygą – išlygą, kad neturi jokių realių padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-248/2018).
37. Sprendžiant, ar sandoris tariamasis, turi būti tiriamas ne tik sutarties tekstas, bet ir tai, kokia buvo sandorio šalių tikroji valia, kokie buvo jų tokio elgesio motyvai ir tikslai, kaip šalys elgėsi po sandorio sudarymo. Dėl to bylose dėl sandorių pripažinimo tariamaisiais įrodinėjimo dalykas yra dvi pagrindinės faktinių aplinkybių, patvirtinančių ar paneigiančių sandorio fiktyvumą, grupės: pirma, teismai turi nustatyti, ar atsirado sandorio teisinę prigimtį atitinkantys teisiniai padariniai – ar sandorio dalyviai realiai įgijo atitinkamas civilines teises ir pareigas; antra, teismai turi aiškintis, kokia buvo tikroji sandorio šalių valia, jų elgesio motyvai ir tikslai. Sprendžiant dėl šalių tikrųjų ketinimų sudarant sandorius, reikia ne apsiriboti tik tam tikrų aplinkybių vertinimu, bet vertinti jas visas kompleksiškai – tik taip galima išsiaiškinti tikruosius šalių ketinimus. Sandorio tariamumas kiekvienu atveju nustatomas individualiai, įvertinant konkrečias faktines aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-435-916/2018 41 punktas).
38. Taigi, vertinant, ar yra pagrindas Sutartį laikyti sudaryta dėl akių, kaip tai laikė pirmosios instancijos teismas, turi būti atliekama sandorio šalių ketinimų bei siekiamų tikslų analizė. Ieškovė tiek pirmosios instancijos teisme, tiek ir ginčydama priimtą sprendimą nuosekliai laikėsi pozicijos, jog siekė sudaryti Sutartį ir Sutartyje nurodytų teisinių pasekmių, suprato ir laikė įgijusi nuosavybės teises į Turtą ir teisę perleisti teisę registruoti nuosavybę į šį Turtą bet kuriam trečiajam asmeniui. Tuo tarpu atsakovė laikėsi pozicijos, jog perleido ieškovei tik Turto rezervacijos teises ir už tai pagrįstai gavo atlygį. Taigi, kaip matyti, abi šalys nepritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui, jog Sutartimi sudarytas sandoris yra tariamasis.
39. Tuo tarpu, kaip jau buvo minėta, šalių sudaryta sutartis pavadinta „Rezervacijos teisės pirkti nekilnojamąjį turtą perleidimo sutartis“. Kaip matyti iš Sutarties, šalys nurodomos kaip pirkėjas ir pardavėjas, Sutarties 2.1 punkte įtvirtinta, kad pirkėjas turi teisę perleisti teises į turto pirkimą bet kuriam pasirinktam pirkėjui arba pats įregistruoti teises į parduodamą turtą VĮ Registrų centre, sudarydamas pirkimo – pardavimo sutartį. Sutarties 2.2 punkte įtvirtinta, jog teisės į parduodamą turtą pirkėjui pereina nuo šioje sutartyje nurodytos kainos sumokėjimo pardavėjui. Taip pat paminėtinas ir Sutarties 2.3 punktas, kuriame nurodoma, kad pardavėjas pareiškia, kad neturi ir ateityje neturės jokių teisių į parduodamo turto nuosavybę po Sutarties 3.1 punkte nurodytos kainos sumokėjimo. Sutarties 3.1 punkte įtvirtinta, jog pardavėjas įsipareigoja perleisti, o pirkėjas įsipareigoja perimti turtą už 61000 Eur, kuriuos pirkėjas sumoka pavedimu į pardavėjų nurodytą sąskaitą šios sutarties pasirašymo dieną. Nors Sutartimi numatytos siekiamos teisine prasme prieštaringos pasekmės (Sutarties 2.1 ir 2.2 punktai), Sutarties sąlygos yra painios, tačiau Sutarties sąlygų turinys patvirtina ieškovės teiginius dėl jos įgyjamų teisių bei teisinių pasekmių, susijusių su Sutartyje numatytu dalyku, pasirašytos Sutarties pagrindu. Dar daugiau, byloje ginčo nėra, jog ieškovė atliko ir teisinę reikšmę turinčius veiksmus (Sutarties 3.1 punktas) – Sutarties sudarymo dieną pervedė į atsakovės sąskaitą Sutartyje numatytą Turto kainą – 61 000 Eur, paskirtyje nurodydama pavedimo tikslą „rezervacijos teisių perleidimo sutartis 2022.08.04“. Byloje nėra duomenų apie tai, kad egzistavo kiti susitarimai su atsakove, kurių pagrindu ieškovė galėjo (ar būtų turėjusi) atlikti mokėjimą atsakovei. Taip pat byloje nebuvo ir nurodomos aplinkybės dėl tariamo piniginių lėšų gavimo kitų sandorių pagrindu, nebuvo keliami ir klausimai dėl Sutarties sudarymo bei mokėjimo pagal ją gavimo ar kad piniginės lėšos yra atiduotos kitiems asmenims. Tuo tarpu atsakovė viso proceso metu, taip pat ir apeliacinės instancijos teisme laikėsi pozicijos, jog perleido ieškovei Turto rezervacijos teises. Taigi, iš esmės neturi teisinės reikšmės aplinkybė, kaip turėtų būti vertinama Sutartis, kurioje įtvirtintos gana painios nuostatos, tačiau tiek pati Sutartis, tiek ir šalių veiksmai po jos pasirašymo bei šalių argumentai, teisėjų kolegijos vertinimu, pagrindžia neabejotiną aplinkybę, jog pirmosios instancijos teismo išvada dėl sandorio vertinimo tariamuoju pagal CK 1.86 straipsnį nepagrįsta.
40. Kaip teisingai pažymėjo ieškovė (jai pritarė ir atsakovė), pirmosios instancijos teismas, vertindamas tarp šalių susiklosčiusius sutartinius santykius, rėmėsi ir byloje neteisingai nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, kurių šalys apskritai nenurodė, t. y. faktinės aplinkybės apskritai neegzistavo nagrinėjamu atveju. Antai, teismas, spręsdamas dėl tariamo sandorio vertino atsakovės valią ir pažymėjo, kad atsakovė nurodė neturėjusi ketinimo ir negalėjusi parduoti Turto, kuris jai nepriklauso, Sutarties pasirašymas vyko M. T. iniciatyva ir pastarajam išsigryninus pinigus, gautus į atsakovės sąskaitą, kad sandoriu buvo siekiama kitų, labiau ieškovės ir liudytojo interesus tenkinančių tikslų (sprendimo 25 punktas). Ieškovė teigia, kad šios faktinės aplinkybės neturi realaus pagrindimo byloje (jų nė viena šalis ir pats liudytoju apklaustas M. T. nenurodė), o ieškovės teiginiams pritaria ir atsakovė. Taigi pritartina šalių argumentams, jog išvada dėl Sutarties kaip tariamo sandorio padaryta ir remiantis byloje nenustatytais faktiniais duomenimis. Kritikuotina ir pirmosios instancijos teismo išvada, jog sandoriu buvo siekiama kitų, labiau ieškovės ir liudytojo interesus tenkinančių tikslų, kadangi ši išvada, viena vertus, padaryta remiantis klaidingu ir byloje nenustatytų faktinių aplinkybių vertinimu, o, kita vertus, byloje nėra (jų nenurodė ir teismas) jokių įrodymų, pagrindžiančių tokią teismo išvadą. Dar daugiau, susipažinus su bylos medžiaga matyti, jog ši aplinkybė apskritai šalių, išskyrus skirtingai interpretuojamą Sutartį ir jos pagrindu kylančias pareigas, nebuvo įrodinėjama. Taigi sprendime išvados dėl tariamo sandorio padarytos remiantis neegzistavusiomis nagrinėjamu atveju faktinėmis aplinkybėmis, kurios apskritai šalių nebuvo minimos, kas suponuoja išvadą, kad teismo atliktas įrodymų vertinimas pažeidžia ne tik įrodymų vertinimo taisykles, bet ir patį sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 263 straipsnis), paneigia sprendime padarytos išvados dėl tariamo sandorio teisingumą.
41. Nėra pagrindo teigti, jog ieškovės ketinimus įsigyti Turtą paneigia teismo nurodoma aplinkybė, jog šalys iki Sutarties sudarymo bei iki ieškovei pervedant pinigus nebuvo susitikusios ir nebendravo dėl sandorio sudarymo, kad ieškovė savarankiškai netikrino Turto nuosavybės. Ieškovė nurodė, jog sekantis veiksmas būtų pirkimo - pardavimo sutarties sudarymas pas notarą tuo atveju, jeigu Turtas būtų registruojamas ieškovės nuosavybe. Liudytojas M. T. teismo posėdyje patvirtino, kad ieškovė yra sumokėjusi pilną kainą ir jai papildomai mokėti už Turtą nebūtų reikėję. Taigi, aplinkybė, jog ieškovė netikrino savarankiškai Turto nuosavybės ir pasitikėjo liudytoju M. T., nepaneigia ieškovės ketinimų ar valios sudaryti Sutartį dėl Turto įgijimo, juolab kad, byloje nekilo ginčo, jog Sutartis sudaryta per tarpininką M. T..
42. Priešingai nei vertino pirmosios instancijos teismas, atsakovės teiginys, kad ji nurodė neturėjusi ketinimo parduoti Turto, taip pat nepaneigia ir atsakovės valios ir tikslo sudaryti Sutartį. Viso proceso metu atsakovė įrodinėjo, kad sudarydama Sutartį ji ketino perduoti Rezervacijos teises į Turtą. Taigi, nėra pagrindo tapatinti atsakovės įrodinėjamos aplinkybės dėl Sutarties sudarymo tikslo su jokio ketinimo neturėjimu apskritai sudaryti Sutartį. Šiuo aspektu pritartina ieškovės argumentui, kad priešingu atveju lieka neaiški byloje aplinkybė, kokiu tikslu atsakovė sudarė Sutartį ir gavo iš ieškovės Sutarties pagrindu sumokėtas lėšas.
43. Taigi apibendrinant išdėstytą pritartina šalims, kad teismo sprendime atliktas Sutarties kaip tariamo sandorio vertinimas (tiek vertinant šalių valią ir siekį teisinių pasekmių, tiek ir neegzistuojančias faktines aplinkybes) nėra pagrįstas.
Dėl sandorio pripažinimo niekiniu
44. Ieškovė apeliaciniame skunde įrodinėja, kad sandoris, nepriklausomai nuo to, kaip kvalifikuojama Sutartis, pripažintinas niekiniu, poziciją grindžia tuo, kad objektas, kurį atsakovė turėtų teisę perleisti, nepriklausomai nuo sudaromos sutarties, niekada atsakovei nepriklausė, t. y. sandoris prieštarauja įstatyme įtvirtintam teisiniam reguliavimui. Tuo tarpu atsakovė procesiniuose dokumentuose su tuo nesutinka, apeliaciniame skunde teigia, jog Sutartimi perleista tik rezervacijos teisė ir gautomis piniginėmis lėšomis disponuoja teisėtai.
45. CK 6.3 straipsnio 1 dalis numato, kad prievolės dalyku gali būti bet kokie veiksmai (veikimas, neveikimas), kurių nedraudžia įstatymai ir kurie neprieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei. Prievolės dalyku negali būti tai, kas neįvykdoma (CK 6.3 straipsnio 4 dalis). Tuo tarpu CK 6.102 straipsnio 1 dalis numato, kad draudžiama perleisti tokį reikalavimą, kurio atžvilgiu negalimas išieškojimas. CK 6.317 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad pardavėjas privalo pagal pirkimo – pardavimo sutartį perduoti daiktus pirkėjui, t. y. jam valdyti nuosavybės (patikėjimo) teise ir patvirtinti nuosavybės teisę į daiktus bei jų kokybę. Taigi apibendrinant teisinį reglamentavimą pažymėtina, kad ir kaip būtų kvalifikuojama šalių sutartis (pirkimo – pardavimo, rezervacijos teisės ar pan.), vienas iš esminių elementų yra sutarties dalykas ar įgyvendinama prievolė, priešingu atveju, paaiškėjus, kad sutartimi susitarta dėl neegzistuojančio sutarties dalyko ar neįgyvendinamos prievolės, Sutartis laikytina niekine.
46. Šiuo gi atveju, byloje aptariant faktines aplinkybes nustatyta, kad Turtas atsakovei nepriklausė: patalpos, adresu (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausė R. Š. ir V. Š., tuo tarpu patalpos, adresu (duomenys neskelbtini), priklausė MB „Rego properties“ (vėliau perleistos kitiems savininkams). Nors atsakovė teigia, kad 2022 m. liepos 19 d. sudarė su trečiuoju asmeniu R. Š. Rezervacijos teisės pirkti nekilnojamąjį turtą perleidimo sutartį, kurioje sutarties dalykas apėmė ir Sutartyje nurodytą Turtą, tačiau Sutartyje nurodytas Turtas atsakovei niekada nepriklausė. Kaip pagrįstai nurodo ieškovė, Sutarties sudarymo metu Turtas priklausė ne tik R. Š., bet ir V. Š., todėl net ir laikant, kad turtas ar teisės į jį galėjo būti perleistos, tokiam sandoriui reikalingas abiejų sutuoktinių sutikimas, tačiau byloje duomenų apie tokį sutikimą apskritai nėra. Kaip minėta, ir patalpos, adresu (duomenys neskelbtini), atsakovei taip pat nepriklausė Sutarties sudarymo metu. Taigi apibendrinant išdėstytą vertintina, jog sandoriai negalėjo būti sudaryti nesant Sutarties objekto. Tuo tarpu atsakovė nepagrindė, jog įgijo teises į Turtą sudarytos 2022 m. liepos 19 d. sutarties su trečiuoju asmeniu pagrindu, juolab kad abejonių kelia ir atsakovės atlikti mokėjimai trečiajam asmeniui R. Š. bei V. Š.. Byloje nėra ir įrodymų, jog trečiasis asmuo R. Š. būtų įgijusi Turto rezervacijos teisę, kurią galėjo perleisti atsakovei, kaip kad nurodo atsakovė. Taigi vertintina, jog nepagrįsti ir atsakovės argumentai, jog trečiasis asmuo R. Š. tokią teisę buvo įgijusi iš vystytojo.
47. CK 1.78 straipsnio 1 dalis numato, kad sandoris laikomas niekiniu, jeigu jis, vadovaujantis įstatymu, negalioja, nepaisant to, yra ar ne teismo sprendimas pripažinti jį negaliojančiu. Niekinio sandorio teisines pasekmes ir niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja ex officio (savo iniciatyva; CK 1.78 straipsnio 5 dalis). Nustačius, jog Sutarties sudarymo metu atsakovei nepriklausė Sutartyje nurodytas Turtas, laikytina, jog Sutartis yra niekinė ir negaliojanti ab initio (nuo sudarymo momento). Šiuo aspektu atmestini atsakovės argumentai, jog ieškovė nereiškė savarankiško reikalavimo dėl Sutarties pripažinimo niekine, kadangi, kaip matyti pagal teisinį reglamentavimą, tiek niekinio sandorio teisines pasekmes, tiek ir niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja ex officio (savo iniciatyva). Pripažinus sandorį niekiniu ir negaliojančiu ab initio (nuo sudarymo momento), atsiranda CK 1.80 straipsnio 2 dalyje numatytos pasekmės, t. y. viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi natūra, atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių.
Dėl ieškovės reikalavimo teisės (ne)buvimo
48. Atsakovė apeliacinį skundą grindžia argumentu, jog ieškovė, 2022 m, rugpjūčio 9 d. sutartimi perleidusi iš atsakovės įgytą rezervacijos teisę trečiajam asmeniui UAB „Diorita“, neturi reikalavimo teisės atsakovei. Ieškovė įrodinėja, kad reikalavimo teisę ji neabejotinai turi. Apeliacinės instancijos teismas šiuo aspektu pritaria ieškovės argumentams.
49. Visų pirma pastebėtina, kad apeliantė (ieškovė) Sutartimi tikėjosi iš atsakovės įgijusi teisę registruoti Sutartyje nurodyto Turto nuosavybės teisę arba įgijusi teisę perleisti teisę registruoti nuosavybę į Turtą bet kuriam kitam asmeniui, kadangi pagal Sutartį buvo sumokėjusi atsakovei Sutartyje nurodytą sumą (aukščiau aptartos faktinės aplinkybės vertinant sandorį kaip tariamą). Taigi, sutiktina su ieškove, kad ji manė nesant kliūčių perleisti Turtą trečiajam asmeniui UAB „Diorita“. Be to, atsakovė neįvykdė sutartinių įsipareigojimų ieškovei, ir, kaip buvo nustatyta, pati atsakovė neįgijusi Turto ar teisių į jį, negalėjo jų perleisti ir ieškovei. Aplinkybė, jog ieškovė pagal analogišką sutartį iš UAB „Diorita“ yra gavusi 700 Eur finansinę naudą, nepaneigia ieškovės reikalavimo teisės. Atsakovės teiginys, jog ieškovė nėra grąžinusi trečiajam asmeniui UAB „Diorita“ už perleistą rezervacijos teisę gautų piniginių lėšų, šiuo atveju neturi esminės teisinės reikšmės, kadangi šis klausimas nėra civilinės bylos nagrinėjimo dalykas, kita vertus, tai nesudaro pagrindo konstatuoti, jog atsakovė, neįgijusi Turto ar teisių į jį, galėjo sudaryti dėl šio Turto ar teisių į jį sandorį su ieškove.
50. Antra, kaip matyti iš bylos faktinių aplinkybių ir teismų informacinės sistemos LITEKO, tarp ieškovės ir trečiojo asmens UAB „Diorita“ jau buvo kilęs ginčas dėl sutarties (Plungės apylinkės teismo Plungės rūmuose nagrinėta civilinė byla Nr. e2-186-5142024). Ir nors UAB „Diorita“ ieškinys paliktas nenagrinėtu, nereiškia, jog trečiasis asmuo nereikš reikalavimo ieškovei. Be to, kaip teisingai nurodė ieškovė, jos reikalavimo teisė konstatuota ir Vilniaus apygardos teismo 2024 m. birželio 4 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2A-1176-580/2024, kurioje buvo nagrinėjama tapataus pobūdžio sutartis bei jos pagrindu kilusios pasekmės.
51. Taigi apeliantės (atsakovės) apeliacinio skundo argumentai dėl to, kad ieškovė neturi reikalavimo teisės, atmestini kaip nepagrįsti.
Dėl restitucijos taikymo
52. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pripažinus sandorį niekiniu, restitucija nėra taikoma, kadangi pinigai pervesti kitokio pobūdžio ir galimai kitų tarp ieškovės ir liudytojo M. T. sandorių pagrindu, kad juos išsigrynintų ir pa(si)naudotų liudytojas M. T. esant kitoms, ne ginčo sandorį siejančioms aplinkybėms, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovė dėl to turėjo ekonominę naudą, todėl atsakovė neturi pareigos jų grąžinti ieškovei.
53. Pirmosios instancijos teismo išvadas restitucijos klausimu visų pirma paneigia neteisingai nustatytos faktinės aplinkybės. Visų pirma, kaip jau buvo nustatyta, ir su tuo sutiko abi šalys, o taip pat ir nebuvo keliamas toks klausimas, jog pinigai atsakovei pervesti Sutarties, o ne kito, sandorio pagrindu, kad Sutartimi šalys išreiškė savo valią. Nors Sutartis sudaryta tarpininkaujant liudytojui M. T., sudarydamos Sutartį šalys juo pasitikėjo, tačiau nebuvo įrodinėjama, jog pinigai atsakovei pervesti liudytojo nurodymu, kad pavedimas buvo daromas kitų, nenustatytų ieškovės ir liudytojo tariamai sudarytų sandorių pagrindu, ir šias teismo nurodomas faktines aplinkybes abi šalys apeliacinės instancijos teismui teiktuose procesiniuose dokumentuose kritikavo. Taip pat byloje nė viena iš šalių (o taip pat ir pats liudytojas) nenurodė ir nepatvirtino, kad gautus pinigus išsigrynino liudytojas M. T. ar kad atsakovei pervestos lėšos pateko minėtam liudytojui ir pastarasis jomis disponuoja. Neteisingai nustatęs faktines aplinkybes pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė ieškovės reikalavimą taikyti šiuo atveju restituciją.
54. Teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas (CPK 263 straipsnio 1 dalis). Šių reikalavimų turinys detalizuotas kitose CPK nuostatose. CPK 265 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad, priimdamas sprendimą, teismas turi įvertinti įrodymus, konstatuoti, kurios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, koks įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar ieškinys yra tenkintinas. CPK 270 straipsnio 4 dalyje įtvirtinti reikalavimai teismo sprendimo motyvuojamajai daliai – joje glausta forma turi būti nurodoma: teismo nustatytos bylos aplinkybės; įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimas; argumentai, dėl kurių eismas atmetė kuriuos nors įrodymus; įstatymai ir kiti teisės aktai, kuriais teismas vadovavosi, bei kiti teisiniai argumentai. CPK 331 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje glausta forma turi būti išdėstytos teismo nustatytos bylos aplinkybės, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus, taip pat įstatymai ir kiti teisės aktai bei teisiniai argumentai, kuriais teismas vadovavosi darydamas išvadas.
55. Taigi, kaip matyti, teisingai nustatytų įrodymų svarba yra neabejotina, o teismo sprendimas, kuriame remiamasi neteisingai nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir jų pagrindu daromos išvados, netinkamai įvertintos ginčo aplinkybės, vertintinas kaip priimtas pažeidžiant procesinės teisės normas. Šiuo gi atveju, kaip minėta, išvados dėl restitucijos netaikymo padarytos remiantis neteisingai nustatytomis ir šalių neįrodinėtomis aplinkybėmis, taigi, teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai išsprendė restitucijos klausimą.
56. Restitucijos taikymo pagrindas įtvirtintas CK 6.145 straipsnyje, numatant, kad restitucija taikoma tada, kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą, kurį jis gavo neteisėtai arba per klaidą, arba dėl to, kad sandoris, pagal kurį jis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu ab initio arba dėl to, kad prievolės negalima įvykdyti dėl nenugalimos jėgos (1 dalis); išimtiniais atvejais teismas gali pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų (2 dalis).
57. Pripažinus sandorį niekiniu, taikoma sandorio negaliojimo teisinė pasekmė - restitucija. Byloje nustatyta ir ginčo dėl to nekyla, kad ieškovė atliko mokėjimą pagal Sutartį atsakovei. Todėl nustačius Sutarties negaliojimo pagrindą, išnyko ir atsakovės teisėtas disponavimas ieškovės pervestomis lėšomis pagrindas (CK 6.237 straipsnis). Taigi ieškovės apeliacinis skundas šioje dalyje tenkintinas ir taikytina restitucija.
Dėl procesinės bylos baigties
58. Teisėjų kolegija, įvertinusi aukščiau išdėstytą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktus rašytinius įrodymus bei teisinį reglamentavimą, tarp šalių kilusį ginčą išsprendė remdamasis byloje nenustatytomis (neteisingai nustatytomis) faktinėmis aplinkybėmis, todėl pažeidė procesinės teisės normas, reglamentuojančias sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Remdamasis neteisingai nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis pirmosios instancijos teismas nepagrįstai šalių sudarytą sandorį laikė tariamuoju, o, tenkinęs ieškinį, neteisingai išsprendė ir restitucijos klausimą. Dėl nurodyto pirmosios instancijos teismo 2024 m. balandžio 3 d. sprendimas naikintinas ir priimamas naujas sprendimas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų abiejose instancijose
59. CPK 93 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad, be kita ko, apeliacinės instancijos teismui neperduodant bylos iš naujo nagrinėti, pakeičiamas teismo sprendimas arba priimamas naujas sprendimas, atitinkamai apeliacinės instancijos teisme pakeičiamas ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymas.
60. CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas; dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu; šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose Rekomendacijose dėl advokato ar advokato padėjėjo užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis). Šio straipsnio nuostatos taikomos priteisiant išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo pagalbą pirmosios, apeliacinės instancijos ir kasaciniame teisme (CPK 98 straipsnio 3 dalis).
61. Kadangi teismo sprendimas panaikintas ir ieškinys tenkintas, teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismuose įgijo ieškovė (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atsakovei jos patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos. Byloje nėra duomenų apie trečiųjų asmenų patirtas bylinėjimosi išlaidas, todėl jų atžvilgiu bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas nesprendžiamas.
62. Ieškovė patyrė tokias bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos teisme: sumokėjo 1194 Eur žyminio mokesčio už ieškinį (54 Eur žyminis mokestis už prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir 55 Eur žyminis mokestis už pakartotinį prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones mokėti ieškovės atstovo; priskirti prie teisinių paslaugų), 8448,45 Eur už teisinę pagalbą. Išlaidoms pagrįsti pateikiami įrodymai, taigi, išlaidos atitinka realumo ir būtinumo kriterijus.
63. Pagal kasacinio teismo praktiką, nors Rekomendacijų nuostatose neribojama šalių teisė susitarti dėl advokato atlyginimo, tačiau šalys visada turi atsižvelgti į įstatymo nuostatą, jog teismas negalės bylą laimėjusiai šaliai priteisti daugiau, negu įtvirtinta nurodytose Rekomendacijose dėl advokato ar advokato padėjėjo užmokesčio dydžio, išskyrus išimtinius atvejus, kai, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, teisinė pagalba teikiama itin sudėtingoje byloje arba byla nagrinėjama ne vienerius metus ar kitais panašiais atvejais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-330-248/2020, 71 punktas; 2023 m. liepos 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-290-823/2023, 61 punktas). Kasacinis teismas taip pat yra pabrėžęs, kad ginčo sudėtingumas, jei jis negali būti motyvuotai įvertintas kaip išimtinis, savaime nėra pakankamas, kad viršytų Rekomendacijose dėl advokato ar advokato padėjėjo užmokesčio dydžio nustatytą maksimalų dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-200-248/2020, 52 punktas; 2023 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-253-381/2023, 113 punktas). Taigi, žemiau aptariamais argumentais be kita ko vertintina, ar ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos teisinei pagalbai atitinka Rekomendacijos nurodytus maksimalius dydžius.
64. Pirmosios instancijos teismas laiko pagrįstomis 1373,90 Eur išlaidas už ieškinio parengimą, 3442 Eur už prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių, dubliko parengimą bei 54 Eur žyminį mokestį už prašomas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Teismo posėdžiai viso truko 3 val., maksimali suma – 350 Eur. Viso pagrįsta laikytina 5219,90 Eur ieškovės atstovo nurodytų bylinėjimosi išlaidų suma. Nepriteistinas 55 Eur žyminis mokestis už pakartotinį prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kadangi ieškovės atstovas nurodė, jog 2024 m. balandžio 17 d. nutartis nepateikta per neapdairumą, taip pat nepriteistinos ir bylinėjimosi išlaidos už tokių prašymų rengimą (matyti, kad už tokių prašymų parengimą išskirtos dvi pozicijos detalizacijoje). Kitos ieškovės atstovo išskirtos išlaidos (pvz. prašymo perkelti teismo posėdį rengimas), nelaikytina savarankiškomis teisinėmis paslaugomis, todėl atskirai nepriteistina, juolab kad tai yra šabloninio pobūdžio prašymas, įprastas advokatų praktikoje. Taigi, viso ieškovė pirmosios instancijos teisme patyrė 6413,90 Eur bylinėjimosi išlaidų (1194 Eur žyminis mokestis plius 5219,90 Eur sumokėta teisinės pagalbos suma).
65. Apeliacinės instancijos teisme ieškovė sumokėjo 1140 Eur žyminio mokesčio. Tuo tarpu ne visos ieškovės atstovo prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos ir apeliacinės instancijos teisme yra pagrįstos. Visų pirma, nepriteistinos bylinėjimosi išlaidos už 2024 m. vasario 20 d. atstovavimą teismo posėdyje, komunikaciją bylos eigos klausimais, kadangi jas pagrindžiantys įrodymai turėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme iki bylos išnagrinėjimo pabaigos (CPK 98 straipsnio 1 dalis), tačiau, kaip matyti, teismui nebuvo pateiktas nei jų apskaičiavimas, nei duomenys apie tai, kad už tokias paslaugas susitarta apmokėti vėliau (kaip matyti, apmokėta 2024 m. gegužės 16 d). Taigi, neatsižvelgiant į tai, kad byla nagrin4ta apeliacinės instancijos teisme, teisėjų kolegija laiko, kad nėra pagrindo priskirti šių išlaidų prie atlygintinų tuo aspektu, kad nepateiktos laikantis CPK 98 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų reikalavimų. Tuo tarpu nėra priteistinos išskirtos išlaidos už susipažinimą su procesiniais dokumentais (teismo sprendimu, apeliaciniu skundu), už prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas parengimą, kadangi tokios išlaidos nelaikytinos savarankiškomis teisinėmis paslaugomis, o yra rengiamų procesinių dokumentų sudėtinė dalis. Ieškovei už teisinę pagalbą rengiant apeliacinį skundą priteistina suma kai advokatas dalyvavo pirmosios instancijos teisme sudaro 3587,51 Eur, taigi, ieškovės prašoma paskaičiuota 4041,4 Eur suma viršija Rekomendacijose nurodytus maksimalius dydžius ir mažintina iki 3587,51 Eur. Už atsiliepimą į atsakovės apeliacinį skundą paskaičiuota suma neviršija Rekomendacijose nustatyto maksimalaus dydžio, todėl priteistina suma sudaro 2299 Eur. Viso ieškovei apeliacinės instancijos teisme atlygintina bylinėjimosi išlaidų suma sudaro 7026,51 Eur.
66. Teismo patirtos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, sudaro 28,85 Eur, viršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir finansų ministro 2023 m. gruodžio 20 d. įsakymas Nr. 1R-386/1K-411 „Dėl teisingumo ministro ir finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymo Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ pakeitimo“ patvirtintą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą (8 Eur), todėl jų atlyginimas priteistinas iš atsakovės valstybei (CPK 92 straipsnis, 96 straipsnio 6 dalis).
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 307 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
ieškovės apeliacinį skundą tenkinti, atsakovės apeliacinio skundo netenkinti.
Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. balandžio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.
Ieškinį tenkinti.
Pripažinti niekine ir negaliojančia ab initio (nuo sudarymo momento) 2022 m. rugpjūčio 4 d. Rezervacijos teisės pirkti nekilnojamąjį turtą perleidimo sutartį, sudarytą tarp ieškovės mažosios bendrijos „Artusgrupė“ ir atsakovės R. T..
Taikyti restituciją ir priteisti ieškovės mažosios bendrijos „Artusgrupė“ naudai iš atsakovės R. T. 61000 Eur (šešiasdešimt vieną tūkstantį Eur) bei 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (61000 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2023 m. kovo 14 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 6413,90 Eur (šešis tūkstančius keturis šimtus trylika Eur 90 ct) bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti ieškovės mažosios bendrijos „Artusgrupė“ naudai iš atsakovės R. T. 7026,51 Eur (septynis tūkstančius dvidešimt šešis Eur 51 ct) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.
Priteisti iš atsakovės R. T. valstybės naudai 28,85 Eur (dvidešimt aštuonis Eur 85 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.