Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 1A-27-1076/2021

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2021-10-14
Bylos Nr.: 1A-27-1076/2021
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-52086-2018-5
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Justas Namavičius, Gintaras Pečiulis, Linas Šiukšta
Nuteistasis: M. N., G. S.
Civilinis ieškovas: Panevėžio teritorinės ligonių kasos
Advokatai: Arūnas Alekna, Aleksandras Palamar

Kategorijos

1.1.8.1.1Aplinkybės, į kurias atsižvelgia teismas skirdamas bausmę (BK 54 str. 2 d.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-27-1076/2021Teisminio proceso Nr. 1-01-1-52086-2018-5Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.8.1.1.; 1.1.8.1.2.; 1.2.3.1.1; 2.4.6.1.; 2.4.7. (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNuTARTiSLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. spalio 14 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Justo Namavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Gintaro Pečiulio, Lino Šiukštos,

sekretoriaujant Daliai Lukoševičienei, Rasai Maldanytei,dalyvaujant prokurorei Jolitai Urbelienei,nuteistajam M. N. ir jo gynėjui advokatui Arūnui Aleknai,nuteistojo G. S. gynėjui advokatui Aleksandrui Palamarčukui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų G. S. ir M. N. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2019 m. spalio 24 d. nuosprendžio, kuriuo:

G. S. pripažintas kaltu ir nuteitas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 9 (devyneriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose, bausmės pradžią skaičiuojant nuo nuosprendžio pradėjimo vykdyti dienos.

Į bausmės laiką įskaitytas laikas išbūtas laikinajame sulaikyme nuo 2018 m. spalio 30 d. iki 2018 m. spalio 31 d. (2 dienos).

Kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje paliktos galioti iki nuosprendžio vykdymo pradžios, o nuosprendį pradėjus vykdyti nuspręsta G. S. suimti.

M. N. pripažintas kaltu ir nuteitas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 9 (devyneriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose, bausmės pradžią skaičiuojant nuo nuosprendžio pradėjimo vykdyti dienos.

Į bausmės laiką įskaitytas laikas išbūtas laikinajame sulaikyme nuo 2018 m. spalio 30 d. iki 2018 m. spalio 31 d. (2 dienos).

Civilinio ieškovo Panevėžio teritorinės ligonių kasos ieškinys turtinei žalai atlyginti tenkintas pilnai ir priteista solidariai iš G. S. ir M. N. 4 395,72 Eur Panevėžio teritorinės ligonių kasos naudai turtinei žalai atlyginti.

Taip pat išspręstas daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, klausimas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. G. S. ir M. N. nuteisti už tai, kad veikdami kartu su asmeniu, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla išskirta, 2018 m. spalio 30 d. apie 8.17 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), būdami apsvaigę nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, veikdami bendrininkų grupėje dėl asmeninio nesutarimo ir pykčio, bendrais veiksmais suduodami ne mažiau kaip po du smūgius kumščiais G. B. į galvos sritį, bei asmeniui, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla išskirta, suduodant mediniu tvoros pagaliu vieną smūgį nukentėjusiajam į galvos sritį, taip padarydami poodinę kraujosruvą kairės akies viršutinio voko vidiniame kampe, pogleivio kraujosruvą viršutinės lūpos vidiniame paviršiuje, poodines kraujosruvas kairėje veido pusėje, nuo ko dėl kraujo išsiliejimo po kietuoju galvos smegenų dangalu dešinėje smilkininėje-kaktinėje-momeninėje-pakaušinėje srityse, kas komplikavosi židininiu apibupius seroleukocitiniu plaučių uždegimu, progresuojančiu kvėpavimo funkcijos ir širdies veiklos nepakankamumu, skysčio susikaupimu dešinėje kaktinėje-smilkininėje srityse, galvos smegenų suspaudimu, pabrinkimu, 2018 m. gruodžio 8 d. 6.30 val. (duomenys neskelbtini) ligoninėje G. B. mirė, taip tyčia nužudė G. B..

II. Apeliacinių skundų teisiniai argumentai, proceso dalyvių prašymai

2. Nuteistasis M. N. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Panevėžio apygardos teismo 2019 m. spalio 24 d. nuosprendį M. N. atžvilgiu, nes buvo neteisingai kvalifikuota padaryta veika, ją perkvalifikuojant į BK 135 straipsnio 1 dalį, ir sušvelninti paskirtą 9 metų laisvės atėmimo bausmę.

2.1. Apeliantas nesutinka su jo veikos kvalifikacija bei paskirta bausme. Anot apelianto, pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino visą byloje surinktą medžiagą, nepagrįstai M. N. veiką kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį ir paskyrė aiškiai per griežtą, neadekvačią M. N. padarytiems veiksmams ar neveikimui, prieštaraujančią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai laisvės atėmimo bausmę 9 metams.

2.2. Apeliantas nurodo, kad kaltės dėl G. B. nužudymo nepripažino, cituoja skundžiamame teismo nuosprendyje nurodytus parodymus. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad tinkamas veikos kvalifikavimas priklauso ne tik nuo kilusių padarinių. Reikėtų atsižvelgti į veikos motyvus, veikos pavojingumo suvokimą ir padarinių numatymą bei norėjimą. Teismai, kvalifikuodami padarytas veikas, dažniausiai vadovaujasi kilusiais padariniais. BK 129 straipsnyje numatyta nusikalstamos veikos sudėtis yra materiali, todėl padariniai yra vienas iš pagrindinių sudėties požymių. Tačiau kita vertus, kaltė, t. y. kaltininko psichinis santykis su padaryta veika, taip pat yra pagrindinis sudėties požymis ir jo ignoruoti negalima. Kvalifikuojant veiką svarbu, kad būtų atitikmuo tarp objektyvių ir subjektyvių nusikalstamos veikos sudėties požymių. Tai teisingos kvalifikacijos būtina sąlyga. Objektyvieji veikos požymiai yra gerai matomi (smūgių skaičius, padarinių rūšis), tuo tarpu subjektyvieji požymiai plika akimi nematomi. Išvada dėl kaltės formos ir turinio daroma vertinant objektyviuosius sudėties požymius ir jais remiantis. Ne mažiau svarbu kaltininko bei kitų asmenų parodymai, todėl apeliantas prašo teismo atsižvelgti ir į nuteistojo M. N. parodymus.

2.3. Nužudymas, padarytas bendrininkaujant, yra tada, kai kaltininkai turi bendrą tyčią. Esant apibrėžtai visų nužudymo dalyvių tyčiai nužudyti, laikoma, kad kiekvieno dalyvavimas nužudyme yra priežastiniame ryšyje su aukos mirtimi. Nesant apibrėžtai tyčiai nužudyti, už mirtį atsako tas, kas mirtį sukėlė. Kiti dalyviai atsako tik už tai, ką faktiškai padarė.

2.4. Apeliantas nesutinka su nuteisimu pagal BK 129 straipsnio 1 dalį. Apelianto manymu, M. N. veika turėtų būti kvalifikuojama tik pagal BK 135 straipsnio 1 dalį (kasacinio teismo nutartis Nr. 2K-208/2009). Apeliantas, įvertinęs BK 15 straipsnio 2 dalyje pateiktą tiesioginės tyčios apibrėžimą ir bylos medžiagą, daro išvadą, kad teisiamieji neturėjo tiesioginės tyčios nužudyti nukentėjusįjį G. B., į bendrininkų susitarimą nukentėjusiojo nužudymas neįėjo. Liudytoja R. P. ir nuteistieji parodė, kad nuteistieji ėjo pagąsdinti, nešėsi lazdą. Todėl apeliantas daro išvadą, jog buvo planuojamas nukentėjusiojo G. B. sumušimas. Bendro pobūdžio susitarimas sumušti nukentėjusįjį rodo, jog bendrininkai turėjo numatyti galimybę padaryti bet kokio mąsto (sunkaus, nesunkaus, nežymaus) nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymus, tačiau galimybės atsirasti jo mirčiai nenumatė. Anot apelianto, byloje yra surinkti įrodymai, kad nebuvo tyčios nužudyti nukentėjusįjį. Atsižvelgiant į tai, kad nebuvo motyvo nužudyti ir išankstinio susitarimo nužudyti, o išankstinis susitarimas buvo tik pagąsdinimas, į kurį galėjo įeiti sumušimas, yra ta aplinkybė, dėl kurios M. N. padaryta veika turėtų būti perkvalifikuota.

2.5. Apelianto nuomone, teismas, analizuodamas liudytojų parodymus, juos interpretavo netinkamai. Liudytoja R. P. parodė, kad „ji stovėjo stotelėje, o jie pradėjo eiti atgal, link stotelės. Tarpusavyje jie kalbėjo, kad turi kažką surasti, kažkokį žmogų, surasti namą. Iš jų kalbos suprato, kad jie nori kažką primušti. Apie planuojamo primušimo priežastis tuo metu jie nekalbėjo, ieškojo to asmens“. Atsižvelgiant į tai, apeliantas nurodo, kad nebuvo susitarimo nužudyti nukentėjusįjį.

2.6. Liudytojas T. K. parodė, kad „su M. N. bare bendravo trumpai, jis patvirtino, kad iš jo dingo grandinėlė, nurodė, kad jis įvykio vietoje buvo ir galimai mušė vienas, bet jo žodžiais jie pilnai netikėjo, nes turėjo informacijos, kad jis buvo ne vienas. Kai jį sulaikė, jis buvo labai girtas, bare jį rado miegantį. Kaip suprato, M. N., sakydamas, kad mušė vienas, jis kalbėjo apie save, bet būdamas neblaivus, mano, kad jis norėjo arba pasigirti, arba apginti draugus. Neatkreipė dėmesio į jo išvaizdą, rūbus, ant jo nesimatė, kad būtų dėmių ar muštynių pėdsakų. Pristatomas į policijos komisariatą jis elgėsi ramiai, su savimi M. N. jokių daiktų neturėjo“. Atsižvelgiant į tai, skunde teigiama, kad tai buvo tik neblaivaus M. N. šnekos.

2.7. Liudytojas R. Ž. parodė, „kad su kaltinamaisiais nėra pažįstamas. Vienas kaltinamasis M. N. jam yra matytas. M. N. aiškino mušimo priežastį, kad iš jo buvo pavogta grandinėlė, nurodė, kad G. B. ją pavogė. Abu sulaikytieji buvo stipriai neblaivūs, sunku pasakyti ką tiksliai sakė M. N. apie tai, kas mušė. Jie daugiau kalbėjo apie tai, kokie jie „kieti“ ir t. t. M. N. sakė, kad mušė nukentėjusįjį, ir A. K. gyrėsi, kad sudavė nukentėjusiajam. „(duomenys neskelbtini)“ nebuvo sulaikytas, nes jo nebuvo smuklėje. M. N. buvo stipriai neblaivus, sulaikant ir vežant buvo „šustras“, bet nesipriešino. Jis sakė, kad jis yra teisus, kad iš jo pavogė grandinėlę, kad jie ėjo aiškintis, kad jis nėra kaltas. Ant jo batų, rūbų jokių muštynių ar grumtynių pėdsakų nepastebėjo. Tie du asmenys prie savęs jokių įrankių, su kuriais galėjo mušti, neturėjo“. Anot apelianto, tai, kad M. N., būdamas sulaikytas policijos pareigūnų, labai girtas pasigyrė, jog vienas sumušė nukentėjusįjį, neturi būti kaip pagrindas, kad M. N. iš tikrųjų tokius veiksmus atliko ir padarė nusikaltimą. Tai girto žmogaus pasigyrimas, norint tuo pačiu apsaugoti kitus asmenis, nes M. N. jautėsi kaltas, kad pakvietė juos nueiti pas G. B..

2.8. Liudytojas D. K. teisiamajame posėdyje parodė, kad M. N. mušė G. B.. Anot apelianto, valstybės kaltintojas labai akcentavo liudytojo D. K. parodymus. Apelianto manymu, negalima vadovautis šio liudytojo parodymais, nes D. K. dalyvavo įvykyje, matė pirmuosius veiksmus ir pasišalino tik dėl to, kad nebūtų apkaltintas dėl nusikaltimo ir jo pasekmių. Liudytojas D. K., duodamas neteisingus M. N. atžvilgiu parodymus, galimai nori pats išvengti baudžiamosios atsakomybės. Nuteistasis M. N. yra buvęs liudytojo D. K. sesers vyras, juos siejo giminystė ryšiai, tai, anot apelianto, duoda pagrindą abejoti D. K. sąžiningumu. Tarp nuteistojo M. N. ir liudytojo D. K. galėjo būti likę įvairių nesutarimų, vidinių pykčių, nes artimas žmogus visada palaikys savo šeimos narį – seserį, be to, įvykio dieną pats D. K. buvo neblaivus, gėrė jau ne pirmą dieną. Liudytojas D. K. yra asocialus žmogus, beveik kasdien lankosi aludėse.

2.9. Apelianto manymu, labai svarbios yra ir liudytojos R. G. teisiamajame posėdyje nurodytos aplinkybės, įrodančios M. N. nekaltumą bei kitų asmenų suduotus smūgius. Liudytoja R. G. įvykio metu sėdėjo ant tos pačios lovos kartu su M. N., todėl ji tikrai turėjo galimybę matyti, kas ką darė, kokius veiksmus atliko kiti nuteistieji. Liudytoja R. G. nurodė, kad M. N. nesudavė jokių smūgių ir niekaip G. B. nesužalojo. Liudytoja R. G., gulėdama toje pačioje Slaugos ligoninėje, galėjo girdėti tas aplinkybes, kurias paminėjo byloje, kad G. B., pabėgęs iš ligoninės, ne kartą griuvo, užsigavo, turėjo dvi ankstesnes galvos traumas, kurios ne visiškai laikantis ligoninės režimo ir atitinkamo paskirto gydymo, apelianto manymu, galėjo turėti didelės įtakos plaučių uždegimo išsivystymui, t. y. tų pasekmių, dėl kurių M. N. turi atsakyti, atsiradimui. Slaugos ligoninėje dirbusios seselės nurodė, kad apžiūrėjusios ligonį neva vizualių požymių dėl sužalojimų nematė. Apelianto manymu, tokias aplinkybes jos galėjo nurodyti galimai norėdamos išsaugoti savo darbo vietą, jog nebūtų darbe patikrinimų, negautų nuobaudų, kad jos neprižiūrėjo, neapsaugojo paciento ir ligonis, turėdamas sunkų sveikatos sutrikdymą, savavališkai išėjo (Panevėžio AVPK šiuo metu atliekamas ikiteisminis tyrimas dėl paciento sužalojimo minėtoje ligoninėje ir jo mirties. Be to, pacientui nebuvo užtikrinta reikiama savalaikė pagalba susižalojus). Tai, kad pabėgimo metu nukentėjusiajam galėjo atsirasti papildomų sužalojimų, atmesti negalima. Apelianto nuomone, liudytoja R. G. neturi jokio pagrindo, motyvo išsigalvoti tokių aplinkybių, kad pateisintų M. N.. Liudytoja R. G. su nuteistuoju M. N. nėra pažįstami, liudytoja nėra suinteresuota duoti M. N. atžvilgiu palankius parodymus. Tai, kad liudytoja R. G. tam tikrais momentais buvo nusisukusi, nereiškia, jog ji nematė pagrindinių veiksmų ir kitų asmenų smūgių sudavimo. Apeliantas pacitavo liudytojos R. G. duotus parodymus.

2.10. Apeliantas, pacitavęs A. K. ikiteisminio tyrimo metu 2018 m. spalio 31 d. duotus parodymus, nurodė, kad jis turėjo tikslą išsiaiškinti dėl pavogtos grandinėlės, o ne užmušti žmogų. Be to, A. K. teigė, kad M. N. galėjo suduoti, bet tiksliai neatsimena, todėl tokių duomenų negalima vertinti kaip įrodymo, jog M. N. atliko smurtinius veiksmus.

2.11. Anot apelianto, kitas nuteistasis G. S. teisme patvirtino, kad girdėjo, jog G. B. buvo pabėgęs iš ligoninės, gėrė. Nuteistasis G. S. girdėjo apie ankstesnes, prieš keturis metus, nukentėjusiojo turėtas traumas. Nuteistasis G. S. nematė, kad G. B. muštų M. N. ar kiti. G. S. nurodė, kad A. K. gal sudavė kelis kartus su lenta, „basliu“, kurį atsinešė iš kiemo, eidamas pakeliui pas G. B.. Nuteistasis G. S. parodė, jog jis G. B. sudavė du smūgius ranka, A. K. jam sudavė su „basliu“ per galvą, paskui sudavė ir ranka, klausinėjo, kur gyvena „draugelis“, kur yra grandinėlė. Kadangi nukentėjusysis nesakė, tai jie vis suduodavo jam smūgius. Nuteistasis G. S. nematė, kad M. N. būtų sudavęs G. B..

2.12. Apeliantas nesutinka su specialisto išvada ir specialistės Sandros Mažeikienės paaiškinimais. Apelianto manymu, specialistė nežinojo apie anksčiau patirtas nukentėjusiojo G. B. galvos traumas, kad pakankamai ilgą laiko tarpą – 5 savaites po sužalojimų nebuvo laikomasi atitinkamo režimo, jog žiemos laikotarpiu G. B. išėjo iš ligoninės, gavo plaučių uždegimą, dėl ko atsirado komplikacijos. Anot apelianto, ekspertize neturėtų būti siekiama įrodyti priežastinį ryšį tarp 2018 m. spalio 30 d. suduotų smūgių ir 2018 m. gruodžio 8 d. G. B. mirties. Apelianto nuomone, šiuo atveju reikia skirti komisijinę teismo medicinos ekspertizę mirties priežastiniam ryšiui nustatyti tarp aukščiau paminėtų įvykių. Anot apelianto, M. N. neturi atsakyti už atsiradusias ligos komplikacijas, dėl kurių G. B. mirė. Be to, ekspertei nebuvo žinomos ankstesnės nukentėjusiojo galvos traumos, kurios galėjo turėti įtakos gydymo eigai, mirčiai ir pan.

2.13. Apeliantas taip pat nesutinka su teismo išvada, kuria teismas atmetė gynėjų versiją, jog nukentėjusysis galėjo pats susižaloti, išėjęs iš ligoninės, ar peršalti, kas komplikavosi plaučių uždegimu, nes tai paneigia specialisto išvada ir specialistės S. Mažeikienės paaiškinimas, jog nuo spalio 30 d. sužaloto G. B. mirtis įvyko tik gruodžio 8 d. Per tą laikotarpį jis vaikščiojo ir buvo išėjęs iš slaugos ligoninės – tokie atvejai yra dažni.

2.14. Anot apelianto, nuosprendyje nurodyti medicinos darbuotojų S. V. ir R. K. parodymai, tačiau jos teisme net nebuvo apklaustos, aplinkybės nebuvo ištirtos, todėl jų parodymai negali būti vertinami kaip įrodymai, tai yra BPK pažeidimas. Apelianto manymu, tikslinga atnaujinti įrodymų tyrimą ir apklausti medicinos darbuotojas kaip liudytojas.

2.15. Apeliantas teigia, kad susitarimas bendrai daryti nusikalstamą veiką gali būti išreikštas įvairiomis formomis: žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais. M. N. nei G. S., nei A. K. neprašė primušti, tuo labiau nužudyti G. B., nesitarė su jais dėl to iš anksto. M. N. negalėjo žinoti, kad dar bus panaudotas ir ramentas, todėl neturėjo galimybės susitarti, kad bus žalojamas nukentėjusysis dar ir šiuo įrankiu. Tai būtų akivaizdi smurto persvara prieš vieną žmogų. Apeliantas nesutinka su prokuroro teiginiu baigiamojoje kalboje, kad M. N. neva sukurstė kitus nuteistuosius eiti pas G. B.. Anot apelianto, jeigu būtų nustatytos sukurstymo aplinkybės, tai būtų organizuota grupė, ir būtų kita kvalifikacija. Apeliantas nurodo, kad šiuo atveju bendrininkavimas pasireiškė tuo, kad M. N. pasiūlė padėti išsiaiškinti dėl grandinėlės ir, kitiems bendrininkams sutikus, visi nuėjo pas G. B. į namus.

2.16. Pasak apelianto, byloje neįrodyta, kad jis nužudė G. B.. Nuteistasis ikiteisminio tyrimo metu ir teismo posėdyje nurodė, kad nesudavė nei vieno smūgio, neslėpė, kad keletą smūgių sudavė G. S., kad daugiausiai mušė A. K., neslėpė ir kitų įvykio aplinkybių, bendrininkų veiksmų. Tai, anot apelianto, rodo jo sąžiningumą, į ką turėtų būti atsižvelgta. Nuteistojo M. N. pozicija nesikeitė nei ikiteisminio tyrimo metu, nei po liudytojų ar kito kaltinamojo duotų parodymų. M. N. ikiteisminio tyrimo metu prisipažino padaręs sunkų sveikatos sutrikdymą, nes buvo kartu kaip bendrininkas ir manė, kad turi atsakyti dėl pasekmių – sužalojimo, numatyto BK 135 straipsnio 1 dalyje. Tačiau M. N. neigia mušęs nukentėjusįjį, teigia nesudavęs jam nei vieno smūgio. M. N. labai gailisi dėl tokių atsiradusių negrįžtamų ir tragiškų pasekmių, tačiau M. N. tiesiogiai su jomis neturi būti siejamas. M. N. pripažįsta kaltę ir dėl to, kad nepranešė apie sumušimą, neiškvietė pagalbos.

2.17. Apelianto manymu, jam paskirta neteisinga bausmė. M. N. paskirta bausmė yra per griežta, nes veika kvalifikuota neteisingai, M. N. veiksmai pasireiškė tik tuo, kad M. N. įvykio metu – žalojant nukentėjusįjį tik buvo kartu (psichologinis momentas nukentėjusiojo atžvilgiu). Pasak apelianto, M. N. veika turi būti perkvalifikuota, o bausmė sumažinta. Apeliantas nurodo, kad už analogiškų veikų padarymą netgi pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą teismai skiria nuo 2 metų laisvės atėmimo bausmes (kasacinio teismo nutartis Nr. 2K-383-895/2015) iki vidutiniškai 5–6 metų laisvės atėmimo, o pagal BK 135 straipsnio 1 dalį, 284 straipsnį – 4 metų 3 mėnesių (kasacinio teismo nutartys Nr. 2K-292/2008, Nr. 2K-208/2009) ir dar mažesnes bausmes (kasacinio teismo nutartys Nr. 2K-175/2009, Nr. 1A-5/2009, Nr. 1A-120/2009).

2.18. Apeliantas, vadovaudamasis BK 54 straipsnio 3 dalimi, prašo sušvelninti paskirtą laisvės atėmimo bausmę, nes kitaip nuosprendis prieštaraus teisingumo principui, sąžiningumo ir protingumo kriterijams, nes bausmė yra neadekvati. M. N. nieko neslepia ir nesistengia savęs pateisinti, yra neteistas. M. N. yra nekonfliktiška asmenybė, pastoviai dirbo, buvusioje darbovietėje charakterizuojamas teigiamai, o nuo 2019 m. vasaros buvo registruotas Užimtumo tarnyboje, ieškojo darbo, kad galėtų pragyventi iš savo lėšų ir galėtų išlaikyti save ir mažametį vaiką. M. N. yra pakankamai jauno amžiaus, pastaruoju metu turėjo labai daug laiko apgalvoti savo poelgius, gyvenimo prasmę ir vertybes. M. N. labai gailisi dėl tokių įvykio pasekmių, kurios tikrai buvo nenumatytos. M. N. neteistas, be to, pripažįsta civilinį ieškinį, todėl tokia griežta laisvės atėmimo bausmė būtų neadekvati, neatitiktų BK 41 straipsnyje numatytų tikslų. Perkvalifikavus M. N. padarytą veiką, apelianto manymu, vidurkiui priskirtina laivės atėmimo bausmė šiuo atveju būtų per griežta. Pasak apelianto, yra visos aplinkybės taikyti BK 54 straipsnį ir skirti švelnesnę bausmę.

2.19. Apeliantas teigia, kad M. N. ligonių kasos pareikštą civilinį ieškinį pripažįsta visiškai. Apeliantas palieka teismui vertinti, ar ieškinys yra pagrįstas M. N. atžvilgiu. Gydymas buvo skirtas dėl nuteistųjų veiksmų, tame tarpe ir M. N. atitinkamo vaidmens šiame įvykyje. Apelianto manymu, būtų sąžininga, kad civilinis ieškinys būtų priteistas solidariai ne tik iš M. N. ir G. S., bet taip pat ir iš A. K., suradus pastarąjį. Apeliantas neginčija civilinio ieškinio sumos, nes byloje yra ją pagrindžiantys dokumentai.

3. Nuteistasis G. S. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Panevėžio apygardos teismo 2019 m. spalio 24 d. nuosprendį, G. S. padarytą veiką perkvalifikuoti pagal BK 135 straipsnio 1 dalį, paskiriant švelnesnę bausmę.

3.1. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino visą byloje surinktą medžiagą ir jam paskyrė itin didelę, aiškiai per griežtą, neadekvačią G. S. padarytiems veiksmams ir prieštaraujančią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai laisvės atėmimo bausmę 9 metams.

3.2. Apeliantas teigia, kad savo kaltę pripažino tik dėl to, kad bare sudavė G. B. ranka į veidą, tačiau ramentu nemušė. G. S. teisme parodė, kad G. B. lazda sudavė A. K.. G. S. nuoširdžiai gailisi dėl įvykio ir dėl G. B. mirties, nužudyti jo nenorėjo ir tyčinių veiksmų neatliko. Apelianto manymu, jo veika turėtų būti kvalifikuota pagal BK 135 straipsnio 1 dalį.

3.3. Apeliantas prašo skirti komisijinę teismo medicinos ekspertizę, siekiant nustatyti tarp nuosprendyje nurodytų atliktų veiksmų ir nukentėjusiojo mirties priežastinį ryšį. Apeliantas teigia, kad ekspertei nebuvo žinomos ankstesnės G. B. galvos traumos, kurios galėjo turėti įtakos gydymo eigai, mirčiai ir pan.

3.4. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad G. S. labai gailisi dėl atsiradusių pasekmių, G. S. yra neįgalus, jam nustatytas 50 proc. nedarbingas, neteistas, yra registruotas Užimtumo tarnyboje.

3.5. Apelianto manymu, perkvalifikavus G. S. padarytą veiką, bausmės trukmė turėtų būti sumažinta. Nuteistasis G. S. neturėjo jokio išankstinio nusistatymo ar piktumo pieš G. B., pats specialiai konflikto nesukėlė. G. S. nusikaltimą padarė netiesiogine, neapibrėžta tyčia. Esant ir lengvinančioms, ir sunkinančioms aplinkybėms, yra BK 61 straipsnyje numatytos prielaidos taikyti G. S. švelnesnę bausmę, negu numatyta įstatyme. Pasak apelianto, pirmosios instancijos teismas taip pat neatsižvelgė į BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatą, kad jeigu numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, gali paskirti švelnesnę bausmę.

3.6. Apeliantas, vadovaudamasis išdėstytais argumentais ir BK 54 straipsnio 3 dalimi, 61 straipsniu, prašo sušvelninti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę, nes, pasak apelianto, nuosprendis prieštarauja teisingumo principui, sąžiningumo ir protingumo kriterijams, bausmė yra neadekvati, lyginant su kitų asmenų padarytais analogiškais nusikaltimais. Apelianto manymu, G. S. paskirta bausmė prilyginta tokiems atvejams, kai žmogus yra nužudomas iš anksto tam ruošiantis, planuojant, t. y. veika padaroma tiesiogine tyčia. Iš byloje surinktos medžiagos matyti, kad G. S. nenorėjo nužudyti G. B., net neturėjo tokių minčių ar preteksto jo žudyti.

4. Teismo posėdžio metu nuteistasis M. N. ir jo gynėjas bei nuteistojo G. S. gynėjas prašė apeliacinius skundus tenkinti, prokurorė prašė nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistųjų G. S. ir M. N. apeliaciniai skundai atmetami.

5. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, skundžiamame nuosprendyje tinkamai ir motyvuotai įvertinęs byloje surinktus duomenis, pagrįstai pripažino G. S. ir M. N. kaltais pagal BK 129 straipsnio 1 dalį ir paskyrė jiems teisingas bausmes.

Dėl nuteistųjų G. S. ir M. N. nusikalstamos veikos kvalifikavimo

6. Pirmosios instancijos teismas pripažino G. S. ir M. N. kaltais, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjęs visas bylos aplinkybes, baudžiamojoje byloje surinktus ir teisme ištirtus įrodymus įvertinęs vadovaudamasis įstatymu. Teisėjų kolegija, dar kartą įvertinusi byloje surinktus, teisiamajame posėdyje ištirtus bei skundžiamame nuosprendyje aptartus įrodymus, taip pat atlikusi papildomą įrodymų tyrimą daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes nuteistųjų veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį. Teisinio pagrindo pritarti apeliacinių skundų argumentams dėl nuteistųjų veiksmų kvalifikavimo pagal BK 135 straipsnio 1 dalį nėra.

7. Baudžiamosios bylos duomenimis nustatyta, kad 2018 m. spalio 30 d. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), buvo sumuštas G. B., kuris dėl kaltinime išvardytų patirtų sužalojimų ir išsivysčiusių komplikacijų 2018 m. gruodžio 8 d. ligoninėje mirė. Nuteistasis M. N. apeliaciniame skunde pripažino, kad jis buvo G. B. bute tuo metu, kai pastarasis buvo sužalotas, tačiau neigė pats smurtavęs nukentėjusiojo atžvilgiu bei tvirtino, jog jį mušė tik G. S. ir asmuo, kurio atžvilgiu byla išskirta, – A. K.. Pasak M. N., 2018 m. spalio 30 d. jis kartu su G. S., A. K. ir D. K. nuėjo pas G. B. į butą išsiaiškinti dėl iš M. N. pavogtos grandinėlės, norėjo G. B. tik pagąsdinti žodžiu, tačiau įvykus konfliktui nukentėjusiajam keletą smūgių ranka sudavė G. S., o pagrindinius smūgius rankomis ir lazda sudavė A. K.. M. N. pats smūgių nesudavė, matė, kaip G. B. mušė jo draugai, tačiau nebandė jų sulaikyti. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad toks nuteistojo M. N. aiškinimas yra tik jo gynybinė versija, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės už padarytą nusikaltimą.

8. Nuteistasis M. N. tiek beveik viso ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme neigė, kad sudavė smūgius nukentėjusiajam G. B., tačiau aplinkybę, kad jis taip pat vartojo smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu patvirtina kita bylos medžiaga. Nors pirmosios instancijos teisme nuteistasis G. S. parodė, jog nematė, kad M. N. būtų sudavęs G. B., tačiau pagarsinus jo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, nurodė, jog galbūt galėjo taip būti, kad M. N. sudavė smūgius nukentėjusiajam, nes duodamas pirminius parodymus geriau atminė aplinkybes (5 t., b. l. 69–74). Ikiteisminio tyrimo metu G. S. paaiškino, jog M. pirmas su G. B. pradėjo kalbėti dėl grandinėlės ir pirmas kumščiu sudavė G. B. į veidą. M. sudavė dėl to, kad G. B. neigė pavogęs grandinėlę. M. sudavė ne vieną smūgį, o po to G. S. prisėdęs ant lovos šalia G. B. sudavė jam smūgius su abiejų rankų kumščiais (4 t., b. l. 51–53). Parodymų patikrinimo vietoje metu, G. S. parodė, kad būdamas 2018 m. spalio 30 d. apie 9.30 val. G. B. bute M. N. pirmas sudavė ne mažiau kaip du smūgius kumščiu G. B. sėdinčiam ant lovos kažkur į kairę ir į dešinę veido puses – žandus. Pats G. S. sėdėdamas šalia G. B., jam iš kairės pusės ant lovos, abiejų rankų kumščiais sėdėdamas sudavė ne mažiau kaip 3 smūgius G. B. į abejas veido puses, nosį, po ko G. B. pradėjo bėgti kraujas iš nosies, lūpos (1 t., b. l. 166; 4 t., b. l. 56–62). Nors pirmą kartą apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu G. S. neigė matęs, ar M. N. sudavė nukentėjusiajam (t. 4, b. l. 45), kitose apklausose jis jau teigė priešingai, o pirmosios instancijos teisme nurodė, kad galėjo būti, jog nukentėjusiajam sudavė ir M. N.. G. S. teisme negalėjo paaiškinti, kodėl tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme davė skirtingus parodymus. Tačiau G. S. parodymus, kad nukentėjusiam smūgiavo ir M. N., iš dalies patvirtina asmens, kurios atžvilgiu baudžiamoji byla išskirta, – A. K. ikiteisminio tyrimo metu duoti ir pirmosios instancijos teisme paskelbti parodymui, kad įvykio metu kelis smūgius kumščiu G. B. galėjo suduoti ir M. N. (3 t., b. l. 152–154), be to, juos patvirtina liudytojų parodymai.

9. Liudytojas D. K. pirmosios instancijos teisme parodė, kad jie keturiese (M. N., G. S., A. K. ir D. K.) nuėjo pas asmenį pravarde „(duomenys neskelbtini)“ (G. B.) į namus paklausti asmens pravarde „(duomenys neskelbtini)“ adreso ir dėl iš M. pavogtos grandinėlės. „(duomenys neskelbtini)“ atidarė duris ir prasidėjo pokalbis. „(duomenys neskelbtini)“ atsisėdo ant lovos, sakė, kad nežino to asmens adreso. Tada M. N. ir G. S. rankomis jam sėdinčiam sudavė po du smūgius į veido sritį. Suduodami reikalavo, kad jis sakytų „(duomenys neskelbtini)“ adresą. Jis sakė, kad nežino, kur tas „(duomenys neskelbtini)“ gyvena. Pamatęs smūgius D. K. apsisuko ir išėjo, nes nenorėjo dalyvauti muštynėse (5 t., b. l. 56–61). Šiuo atveju nėra pagrindo nesiremti šio liudytojo parodymais. Nors nuteistasis M. N. apeliaciniame skunde teigia, kad jį ir D. K. anksčiau siejo giminystės ryšiai (M. N. buvo D. K. sesers vyras), todėl liudytojas galimai jį apkalba, tačiau nepateikia jokių aplinkybių, kokį motyvą apkalbėti nuteistąjį turėtų turėti D. K.. Be to, liudytojas D. K. ir pats nuteistasis M. N. pirmosios instancijos teismo posėdyje nurodė, kad jų santykiai geri ir tarp jų nėra jokių nesutarimų. Taip pat nenustatyta, kad liudytojas D. K. atliko kokius nors neteisėtus veiksmus nukentėjusiojo atžvilgiu, todėl nėra pagrindo išvadai, kad jis, duodamas neteisingus parodymus M. N. atžvilgiu, siekia išvengti baudžiamosios atsakomybės. Nėra ir duomenų, kad neblaivumas įvykio metu turėjo įtakos D. K. teisme duotiems parodymams.

10. Nesutiktina su nuteistojo M. N. skundo argumentu, kad liudytojos R. G. teisiamajame posėdyje nurodytos aplinkybės įrodo M. N. nekaltumą. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pirmosios instancijos teismo posėdžio metu liudytoja R. G. parodė, kad įvykio dieną ryte pas G. B. į butą atėjo keturi vyrai, bet vienas greitai išėjo, muštynėse nedalyvavo. Vyrai aiškinosi dėl grandinėlės, kas ją paėmė. G. B. sakė, kad jis grandinėlės neėmė. Tada kažkuris iš vyrų sudavė kumščiu G. į veidą, kitas vyras turėjo lazdą, kuria sudavė G. B. į galvą ir ranka į veidą. Mušamas G. B. sėdėjo ant lovos (5 t., b. l. 69–74). Skundžiamame nuosprendyje pagrįstai atkreiptas dėmesys į aplinkybę, kad nors liudytoja R. G. parodė, jog nematė, kaip M. N. mušė G. B., tačiau ji taip pat paaiškino, kad buvo išsigandusi, bijojo, kad jos neužmuštų, neužgautų skaudančios kojos, todėl po pirmų smūgių ji užsimerkė ir stengėsi nežiūrėti tolimesnio mušimo, tad neįsidėmėjo asmenų, kurie smūgiavo G. B.. Taigi, nors ši liudytoja įvykio metu buvo G. B. bute, tačiau visų nuteistųjų nukentėjusiajam suduotų smūgių nematė, kadangi buvo įbauginta dėl savo pačios sveikatos ir gyvybės, todėl nestebėjo visų jų veiksmų. Dėl to liudytoja R. G. galėjo nematyti kaip nuteistasis M. N. sudavė G. B.. Šiuo atveju R. G. neginčijamai gali patvirtinti tik aplinkybę, kad G. B. bute tarp M. N., G. S. ir asmens, kurio atžvilgiu byla išskirta, bei nukentėjusiojo įvyko konfliktas, kurio metu G. B. buvo sužalotas.

11. Liudytojas A. M., apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, parodė, kad 2018 m. spalio mėnesio pabaigoje apie 9 val. ryte pas G. B. į butą atėjo trys ar keturi vyrai, kurie pradėjo G. klausinėti apie dingusią grandinėlę. G. sakė, kad nieko neėmė ir nežino. Vienas iš jaunesnių smūgiavo ranka G. į veidą. Su pagaliu G. trenkė į kūno sritį. Jie vis klausė kur auksas, klausinėjo apie vieną G. pažįstamą. G. pasakė, kur tas draugas gyvena. Liudytojas neskaičiavo, kiek jie smūgiavo G., bet visi smūgiavo, pagrinde į veido sritį (1 t., b. l. 90–91). Asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką metu liudytojas A. M. atpažino M. N., G. S. ir A. K. kaip asmenis, kurie visi mušė G. B. 2018 m. spalio mėnesio pabaigoje. Visi trys vyrai G. B. mušė kumščiais, o du su lazdomis. Vyrai mušė pasikeisdami, kai kurie buvo prie G. B. prisėdę mušdami. Jis matė, kad vyrai sudavė G. B. smūgius iš viršaus į galvos sritį, viršutinę kūno dalį (1 t., b. l. 92–100, 166). Pats nukentėjusysis G. B. apklaustas ikiteisminio tyrimo metu ligoninėje paaiškino, jog jį namuose ryte sumušė trys asmenys. Jis atidarė buto duris ir jį iškart pradėjo mušti. Iš viso buvo keturi vyrai, tačiau mušė trys. Vienas iš jų mušė su kažkokia lazda. Jam sumušė galvą. Vieną iš jį mušusių asmenų jis atpažino kaip G. S.. Tuo metu bute buvo jo sugyventinė R. G. ir kažkoks jo draugas, kurio apklausos metu neatsiminė (1 t., b. l. 52–54). Šie liudytojo ir nukentėjusiojo parodymai įrodo, kad G. B. sumušė ne du, o trys asmenys.

12. Liudytoja tyrėja R. Š. parodė, kad iš karto po įvykio areštinėje bendravo su M. N., kuris sakė, jog išsiaiškino, kas pavogė jo auksinę grandinėlę ir dėl to mušė G. B.. Jis sakė, kad mušė vienas. Po to paklaustas jis atsakė, kad jam padėjo A., o po kurio laiko M. N. pradėjo kartoti, jog jis mušė vienas (5 t., b. l. 69–74). Šiuos liudytojos parodymus papildo liudytojais apklaustų tyrėjų T. K. ir R. Ž., kurie sulaikė M. N. ir A. K., parodymai. Liudytojas T. K. parodė, kad bare trumpai bendravo su M. N., kuris patvirtino, kad iš jo dingo grandinėlė, jis įvykio vietoje buvo ir galimai mušė G. B. vienas (5 t., b. l. 56–61). Liudytojas R. Ž. paaiškino, jog M. N. ir asmuo, kurio atžvilgiu byla išskirta, kalbėjo, kad abu mušė nukentėjusįjį, nes jis pavogė M. N. grandinėlę (5 t., b. l. 56–61). Be to, kaip matyti iš Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro 2019 m. kovo 18 d. specialisto išvados Nr. 140-(5548)-IS1-1378), ant M. N. kelnių ir batų, paimtų 2018 m. spalio 30 d. (1 t. b. l. 166; 2 t., b. l. 42–47, 53–58), rasta vyro kraujo, kurio genotipas sutampa su G. B. genotipu (5 t. b. l. 49–52). Taigi, šie vienas kitą papildantys bylos duomenys leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad nuteistasis M. N. kaltinime nurodyto įvykio metu panaudojo fizinį smurtą G. B. atžvilgiu, suduodamas šiam ne mažiau kaip du smūgius ranka į galvos sritį. M. N. parodymai, kad kraujas atsirado jam priėjus prie nukentėjusiojo, kad parodytų „(duomenys neskelbtini)“ nuotrauką (t. 5, b. l. 72), atmetami kaip gynybinė versiją, nes ją paneigia jau aptarti bylos duomenys.

13. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, kad nuteistasis G. S. sudavė kumščiais smūgius nukentėjusiajam G. B. į galvą. Šią aplinkybę parodė tiek pats nuteistasis G. S., tiek kitas nuteistasis M. N. bei patvirtino byloje apklausti liudytojai.

14. Nuteistųjų apeliaciniuose skunduose keliama versija, kad G. B. galėjo pats susižaloti ar peršalti tuo metu, kai žiemos metu su ligoninės rūbais pabėgo iš slaugos ligoninės ar jo mirtį galėjo lemti dar iki nagrinėjamo įvykio nukentėjusiojo patirtos galvos traumos. Teisėjų kolegija su šiais apeliantų teiginiais nesutinka. Nors byloje yra duomenys, kad nukentėjusysis po jo sumušimo buvo išėjęs iš ligoninės, kurioje tuo metu buvo gydomas, tačiau byloje nėra jokių duomenų pagrįsti teiginiams, jog nukentėjusysis galėjo pats susižaloti ar peršalti, ar jo mirtį lėmė ankstesnės traumos, taigi tarp nuteistųjų veiksmų ir mirties nebuvo priežastinio ryšio.

15. Dėl priežastinio ryšio kito žmogaus gyvybės atėmimo bylose sprendžiama vertinant įrodymus ir nustatant loginę priežasčių seką, reikalingą išvadai padaryti: ar yra ryšys tarp nustatytos kaltininko veikos ir padarinių, kokie reiškiniai lemia nukentėjusio žmogaus mirtį, ar jie objektyviai ir dėsningai išplaukia iš neteisėtos veikos. Atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą atsiranda nepriklausomai nuo to, ar nukentėjusysis mirė tuoj po padarytos veikos, ar praėjus kuriam laikui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-421-511/2016, Nr. 2K-38-942/2017, Nr. 2K-231-303/2018, Nr. 2K-7-74-788/2019 ir kt.).

16. (duomenys neskelbtini) ligoninės pateikė informaciją, kad G. B. 2018 m. lapkričio 26 d. apie 16 val. buvo pasišalinęs iš ligoninės, tačiau po 20–25 minučių buvo rastas ir parvestas nuo (duomenys neskelbtini) pastato, medicinos darbuotojų – kineziterapeutės S. V. ir masažuotojos R. K.. 2018 m. lapkričio 30 d. ligonio savijauta buvo be ženklesnės neigiamos dinamikos, jis nekarščiavo, pavaikščiojo iki tualeto, naujų išorinių traumos požymių ar papildomų sužalojimų nedokumentuota (1 t., b. l. 181). Vyriausiosios tyrėjos 2019 m. kovo 15 d. tarnybiniame pranešime užfiksuota, jog tyrėjai 2019 m. kovo 15 d. ligoninės patalpose bendravo su medicinos darbuotojomis – kineziterapeute S. V. ir masažuotoja R. K., kurios paaiškino, kad pastebėjo prie (duomenys neskelbtini) pastato einantį vieną jų pacientą G. B. su ligoninės drabužiais, kurį parvedė atgal į ligoninę. G. B. neatrodė ir nesiskundė, kad būtų susižalojęs, drabužiai buvo tvarkingi, nepurvini. Taip pat G. B. prižiūrėjusios slaugės paaiškino, kad G. B. per visą gydymo laikotarpį buvo pasišalinęs tik šį vieną kartą. Po pasišalinimo iš ligoninės grąžintas G. B. nebuvo susižalojęs, vaikščiojo sunkiai nuo ankstesnių sužalojimų (1 t., b. l. 182–183). Iš šių duomenų matyti, kad nukentėjusysis iš ligoninės buvo pasišalinęs neilgam laiko tarpui ir nors jis tuo metu buvo tik su ligoninės rūbais, tačiau tai įtakos jo sveikatos būklei neturėjo.

17. Šioje baudžiamojoje byloje buvo pateiktos trys teismo medicinos specialisto išvados. Medicinos eksperto Ramūno Žilionio specialisto išvada Nr. G 1420/2018 (05) pateikta specialistui apžiūrėjus nukentėjusįjį G. B. gydymo įstaigoje ir ištyrus jo medicininius dokumentus. Iš šios išvados matyti, kad G. B. buvo nustatyta poodinės kraujosruvos veido kairėje pusėje, odos nubrozdinimas nosyje, muštinės žaizdos lūpose, kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu dešinėje, kas komplikavosi galvos smegenų suspaudimu išsiliejusiu krauju, kairių galūnių judesių nusilpimu (hemipareze). Nustatyti sužalojimai padaryti kietais bukais daiktais, mažiausiai keturiais smūgiais, galimai įvykio aplinkybėse nurodytu laiku. Sužalojimai galėjo būti padaryti tiek suduodant kumščiais, tiek spiriant ar kitais kietais bukais daiktais. Apžiūros metu ir medicinos dokumentuose duomenų apie nustatytų sužalojimų padarymą skirtingu laiku nenustatyta. G. B. padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas (2 t., b. l. 106). R. Žilionio išvadoje Nr. pG 1670/2018 (05), pateiktoje gavus papildomus medicininius dokumentus, konstatuota, kad G. B. padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas dėl kraujo išsiliejimo po kietuoju galvos smegenų dangalu dešinėje suspaudžiant smegenis, kuris, labiausiai tikėtina, padarytas po suduotų smūgių į veido kairę pusę, t. y. kairį smilkinį, žandą. Į tai nurodo minėtose galvos srityse nustatytos poodinės kraujosruvos ir priešingoje pusėje, t. y. virš dešinio galvos smegenų pusrutulio kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu suspaudžiantis smegenis (2 t., b. 1. 109–110). Teismo medicinos ekspertės Sandros Mažeikienės specialisto išvadoje Nr. M 377/2018(05), pateiktoje atlikus G. B. kūno tyrimą po jo mirties nurodyta, kad G. B. mirė nuo galvos sumušimo, pasireiškusio poodine kraujosruva kairės akies viršutinio voko vidiniame kampe, pogleivio kraujosruva viršutinės lūpos vidiniame paviršiuje, poodinėmis kraujosruvomis kairėje veido pusėje (klinikiniais duomenimis), kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu dešinėje smilkininėje-kaktinėje-momeninėje-pakaušinėje srityse (klinikiniais duomenimis), kas komplikavosi židininiu abipusiu seroleukocitiniu plaučių uždegimu, progresuojančiu kvėpavimo funkcijos ir širdies veiklos nepakankamumu, skysčio susikaupimu dešinėje kaktinėje-smilkininėje srityse, galvos smegenų suspaudimu, pabrinkimu. Minėti G. B. 2018 m. spalio 30 d. patirti galvos sužalojimai yra tiesioginiame priežastiniame ryšyje su mirtimi (2 t., b. l. 121–125). Apklausiama pirmosios instancijos teisme ekspertė Sandra Mažeikienė patvirtino, kad G. B. mirė nuo Specialisto išvadoje Nr. M 377/2018(05) nurodytų galvos sužalojimų, kurie gydymo eigoje komplikavosi į plaučių uždegimą, progresuojantį kvėpavimo funkcijų ir širdies veiklos nepakankamumą, galvos smegenų suspaudimą ir pabrinkimą (5 t., b. l. 56–61). Nei vienoje minėtoje Specialisto išvadoje nebuvo nustatyta, kad nukentėjusiojo G. B. mirtį galėjo lemti jo anksčiau patirtos galvos traumos ar jo paties netinkami veiksmai jį gydant ligoninėje.

18. Tarp specialisto išvados Nr. M 377/2018(05) ir pirmosios instancijos teisme ekspertės S. Mažeikienės duotų paaiškinimų kilo tam tikrų prieštaravimų, t. y. teisme ji nurodė, kad vienas iš jos pateiktoje išvadoje nurodytų sužalojimų – poodinė kraujosruva kairės akies viršutinio voko vidiniame kampe, įtakos nukentėjusiojo mirčiai neturėjo (t. 5, b. l. 60), nors išvadoje nurodyta, kad ir šis sužalojimas yra tiesioginiame priežastiniame ryšyje su mirtimi. Be to, tyrimo metu duomenys apie nukentėjusiojo pasišalinimą iš gydymo įstaigos 2018 m. lapkričio 26 d. nebuvo vertinami ir nepasisakyta, ar nukentėjusiojo išėjimas iš ligoninės į lauką tokiu metų laiku vien su ligoninės drabužiais (iš bylos duomenų matyti, kad G. B. lauke galėjo išbūti apie 20–25 minutes (1 t., b. l. 181), (ne)galėjo įtakoti komplikacijų kilimą. Siekiant pašalinti minėtus prieštaravimus tarp baudžiamosios bylos medžiagos, Specialisto išvados Nr. M 377/2018(05) ir ekspertės S. Mažeikienės duotų paaiškinimų pirmosios instancijos teisme bei nustatyti nukentėjusiojo G. B. įvykio metu patirtus sužalojimus ir jo mirties priežastį, apeliacinės instancijos teisme buvo atliktas įrodymų tyrimas ir paskirta komisijinė teismo medicinos ekspertizė.

19. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus ekspertizės akte Nr. EKM 31/2020 (01) buvo įvertinta visa baudžiamosios bylos medžiaga ir nukentėjusiojo G. B. medicininiai dokumentai. Ekspertai nustatė, kad G. B. mirties priežastis – kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu virš dešinio smegenų pusrutulio, sukėlęs galvos smegenų suspaudimą, pabrinkimą bei komplikavosi plaučių uždegimu. G. B. padaryti keturi išoriniai sužalojimai: 1. odos nubrozdinimas nosies nugarėlėje; 2. poodinė kraujosruva kairės akies vokuose; 3. poodinė kraujosruva kairiame smilkinyje; 4. poodinė kraujosruva kairiame žande, pereinanti į kraujosruvą viršutinės lūpos gleivinėje. Sužalojimai galėjo būti padaryti aplinkybėse nurodomu laiku (2018 m. spalio 30 d. apie 8.17 val.) keturiais trauminiais poveikiais kietais bukais riboto paviršiaus daiktais, tikėtina suduodant smūgius kumščiais. Bet kuris vienas iš keturių trauminių poveikių padarant nurodytus sužalojimus galėjo būti kraujo išsiliejimo po kietuoju galvos smegenų dangalu priežastimi. Visi G. B. nustatyti sužalojimai galėjo būti padaryti vienu metu. Nustatyti tikslų jų padarymo eiliškumą nėra galimybės. G. B. nustatyti sužalojimai tiek kartu, tiek atskirai atitinka sunkų sveikatos sutrikdymo mastą, kadangi bet kuris iš jų galėjo būti mirtį lėmusio kraujo išsiliejimo po kietuoju galvos smegenų dangalu priežastimi. Tarp G. B. padarytų galvos sužalojimų ir jo mirties yra galimas priežastinis ryšys. Nustatyti konkrečiai, kuris iš galvos sužalojimų sukėlė mirtį lėmusį kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu, nėra galimybės. S. Mažeikienės paaiškinimai pirmosios instancijos teisme, kad kraujosruva kairės akies viršutinio voko vidiniame kampe galėjo būti padaryta vėliau, nurodyti kaip metodiškai nepagrįsti; faktą, kad G. B. kraujosruvą patyrė neužilgo iki paguldymo į (duomenys neskelbtini) ligoninę, patvirtina tiek ligoninės medikų, tiek eksperto R. Žilionio nukentėjusiojo apžiūros duomenys. Ekspertizės akte taip pat nurodyta, jog aplinkybė, kad G. B. šaltuoju metų laiku (2018 m. lapkričio 26 d.) apie 20–25 minutes išbuvo lauke vien su ligoninės drabužiais, negalėjo sukelti sveikatos komplikacijos – abipusio plaučių uždegimo su progresuojančiu kvėpavimo funkcijos nepakankamumu. Ekspertai nustatė, jog medicinos dokumentuose nėra duomenų, kad po 2018 m. lapkričio 26 d. trumpalaikio pasišalinimo iš ligoninės G. B. būtų nustatytas bendras kūno atvėsimas. Per sekančias 6–7 dienas G. B. plaučių-kvėpavimo sistemos sutrikimo nebuvo ir pacientas nekarščiavo. Krūtinės ląstos rentgenogramoje, atliktoje 2018 m. gruodžio 2 d., plaučių uždegimo požymių nenustatyta. G. B. sveikatos būklė pasikeitė 2018 m. gruodžio 2 d. dėl pablogėjusios neurologinės simptomatikos, tuo metu esant normaliai plaučių-kvėpavimo sistemos funkcijai. Galimai plaučių uždegimo požymiai fiksuojami tik nuo 2018 m. gruodžio 4 d.. Ekspertai pažymėjo, kad po tokio sunkumo galvos traumos, plaučių uždegimas – dažna komplikacija. Atsižvelgiant į tai, ekspertai konstatavo, kad tarp G. B. mirties ir jo pasišalinimo iš ligoninės 2018 m. lapkričio 26 d. priežastinio ryšio nėra. Ekspertų komisija nenustatė ir netinkamų gydymo veiksmų (5 t., b. l. 146–152).

20. Taigi nors nuteistųjų apeliaciniuose skunduose nurodoma, jog nukentėjusysis galimai mirė dėl jo paties veiksmų pabėgant iš ligoninės ar senesnių galvos traumų, aukščiau aptartais duomenimis byloje yra neabejotinai nustatyta nukentėjusiojo G. B. mirties priežastis – galvos sumušimas, patirtas nagrinėjamo įvykio metu, t. y. 2018 m. spalio 30 d., kuris pasireiškė kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu virš dešinio smegenų pusrutulio, sukėlusio galvos smegenų suspaudimą, pabrinkimą ir komplikavęsis plaučių uždegimu, ką patvirtina anksčiau aptartos specialisto išvados, ekspertizės aktas ir kiti bylos duomenys. Tarp suduotų smūgių ir atsiradusių žalingų padarinių nebuvo įsiterpęs joks kitas veiksnys, kuris būtų turėjęs įtakos G. B. mirčiai, o mirtis nukentėjusįjį ištiko būtent dėl sužalojimų galvos srityje, patirtų nagrinėjamo įvykio metu, visumos.

21. Nuteistųjų M. N. ir G. S. skunduose taip pat teigiama, kad jie neturėjo tyčios nužudyti G. B., nes jie nebuvo iš anksto susitarę nužudyti nukentėjusįjį, o tik tarėsi sumušti nukentėjusįjį, tokiu būdu siekiant jį pagąsdinti. Tačiau šie nuteistųjų argumentai jų bendros tyčios nepaneigė.

22. BK 129 straipsnio 1 dalyje nustatyta atsakomybė už kito žmogaus gyvybės atėmimą. Ši veika gali būti padaroma tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Pagal kasacinės instancijos teismo formuojamą praktiką, kaltės turinys atskleidžiamas ne vien išaiškinimu, kaip kaltininkas suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-423/2006, Nr. 2K-366/2011, Nr. 2K-316-699/2015, Nr. 2K-267-942/2017 ir kt.).

23. Byloje nustatyta, kad įvykio dieną nuteistieji M. N. ir G. S. su dar dviem asmenimis atėjo pas nukentėjusįjį G. B. į butą ir bandė išsiaiškinti, ar pastarasis pavogė M. N. grandinėlę, ar žino, kas tai padarė. Kadangi nukentėjusysis neprisipažino pavogęs M. N. grandinėlę, abu nuteistieji kumščiais, o asmuo, kurio atžvilgiu byla išskirta, ir mediniu pagaliu sudavė smūgius G. B. į galvos sritį. Nors nuo pirmųjų nuteistųjų smūgių G. B. pradėjo bėgti kraujas iš nosies, tačiau visi trys asmenys toliau smurtavo prieš nukentėjusįjį.

24. Teismų praktikoje nurodoma, kad galva yra gyvybei svarbi ir labiausiai pažeidžiama žmogaus kūno dalis, todėl normalaus protinio išsivystymo žmogus negali nesuvokti, jog suduodamas smūgį kitam žmogui į galvą daro veiką, keliančią pavojų kito žmogaus sveikatai ir gyvybei. Tai suvokdamas, kaltininkas numato, kad nuo tokio smūgio nukentėjusiajam gali būti padaryti sveikatos sužalojimai, iš jų ir tokie, dėl kurių jis gali mirti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-41-697/2015, Nr. 2K-231-303/2018 ir kt.). Byloje nustatyti M. N. ir G. S. padarytos veikos objektyvieji požymiai rodo, kad jie, būdami suaugę, suvokdami savo veiksmų esmę ir prasmę, turėdami pakankamai gyvenimiškos patirties, suprato, jog suduodami nukentėjusiajam ne mažiau kaip po du smūgius kumščiais, o asmuo, kurio atžvilgiu byla nutraukta, ir mediniu pagaliu į gyvybiškai svarbią, lengvai pažeidžiamą kūno vietą – galvą – gali sukelti nukentėjusiojo sveikatai ne tik sunkias, bet ir mirtinas pasekmes. Nagrinėjamu atveju M. N. ir G. S. privalėjo suvokti ir suvokė, kad jie, bendrais veiksmais suduodami smūgius nukentėjusiajam į galvą, o asmeniui, kurio atžvilgiu byla išskirta, naudojant medinį pagalį, kėsinasi į kito žmogaus sveikatą ir gyvybę, numatė, kad gali sunkiai sužaloti G. B. ar net atimti jam gyvybę, tad nors ir nenorėjo jo mirties, tačiau sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Dėl to, atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimui, kad nuteistieji veikė netiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 3 dalis).

25. Inkriminuojant nužudymą, padarytą bendrininkų grupe, pakanka nustatyti, kad du ar daugiau asmenų bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje susitarė šią nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, ir toks susitarimas nebūtinai turi būti išreikštas žodžiu. Susitarti įmanoma ir konkliudentiniais veiksmais, pvz., rodant pritarimą kito asmens smurtavimui, prisidedant prie smurtinių veiksmų, slepiant nusikaltimo pėdsakus ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-130/2011, Nr. 2K-167-693/2019 ir kt.). Kaip jau minėta, nagrinėjamu atveju iš bylos medžiagos nustatyta, kad M. N., G. S. ir asmuo, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla išskirta, atėjo pas G. B. į butą su tikslu išsiaiškinti aplinkybes dėl pavogtos M. N. grandinėlės. Pakeliui nuteistieji jau buvo iš anksto žodžiu susitarę sumušti nukentėjusįjį. Šią aplinkybę patvirtino liudytoja R. P., kuri parodė, jog įvykio dieną ryte ji prasilenkė su nuteistaisiais ir asmeniu, kurios atžvilgiu byla išskirta, einančiais (duomenys neskelbtini) ir kalbančiais, kad turi surasti kažkokį asmenį, jį primušti ar kažką panašaus padaryti. Jie buvo nusiteikę agresyviai (5 t., b. l. 56–61). Taigi nors tarp nuteistųjų bei asmens, kurio atžvilgiu byla išskirta, nebuvo išankstinio susitarimo nužudyti nukentėjusįjį, tačiau bendrai tyčiai nustatyti užtenka, kad ji susidarė veikos padarymo metu ir buvo išreikšta konkliudentiniais veiksmais – suderintu smurtiniu elgesiu (smūgiuojant rankomis ir mediniu pagaliu) intensyviai suduodant daugybinius smūgius nukentėjusiajam į galvos sritį. Tiek liudytojai, tiek patys nuteistieji paaiškino, kad G. B. mušamas nesipriešino ir visą laiką sėdėjo ant lovos, o jau po kelių smūgių kumščiais jam iš nosies pradėjo bėgti kraujas, tačiau bendrininkai ir po to nenustojo jo mušti. Sprendžiant iš nustatytų aplinkybių, abu nuteistieji turėjo tą patį motyvą smurtauti prieš G. B., jų smurtavimas buvo panašaus pobūdžio ir masto, jie abu smūgiavo nukentėjusiajam į galvą. Kiekvienas nuteistasis, tiek pats suduodamas smūgius, tiek matydamas, kad kitas bendrininkas taip pat muša nukentėjusįjį į galvą, suvokė, kad šiais bendrais veiksmais kėsinasi ne tik į nukentėjusiojo sveikatą, bet ir į gyvybę, ir tokiems veiksmams pritarė.

26. Iš ekspertizės akto Nr. EKM 31/2020 (01) matyti, jog šiuo atveju sužalojimai galvos srityje galėjo būti padaryti mažiausiai keturiais trauminiais poveikiais, tikėtina suduodant smūgius kumščiais, tačiau nėra galimybės identifikuoti, nuo kurio smūgio jie atsirado (5 t., b. l. 146-152). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad esant bendravykdymui kiekvieno bendrininko veiksmai yra inkriminuojami ir kitiems bendrininkams. Kadangi M. N. ir G. S., veikdami kartu su asmeniu, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla išskirta, bendrais veiksmais nukentėjusiajam į galvos sritį sudavė smūgius kumščiais, o asmuo, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla išskirta, taip pat ir mediniu pagaliu ir padariniai nukentėjusiajam atsirado nuo smūgių visumos, t. y. tarp nuteistųjų veiksmų – smūgiavimo į galvą – ir padarinių – G. B. mirties – yra tiesioginis priežastinis ryšys, todėl abu bendrininkai yra kalti dėl G. B. mirties.

27. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas M. N. ir G. S. pagrįstai pripažino kaltais pagal BK 129 straipsnio 1 dalį bendrininkų grupėje nužudžius G. B., todėl apeliacinių skundų motyvais keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį nėra pagrindo.

Dėl nuteistiesiems G. S. ir M. N. paskirtų bausmių

28. Nuteistieji M. N. ir G. S. apeliaciniuose skunduose ginčija jiems paskirtas bausmes bei teigia, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių ir dėl to paskyrė aiškiai per griežtas, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principams prieštaraujančias bausmes. Nuteistųjų nuomone, jų atžvilgiu turėtų būti taikomos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos ir paskirtos švelnesnės bausmės, negu numatytos BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais apeliacinių skundų argumentais.

29. BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas bausmę skiria pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). Teismas, skirdamas bausmę, taip pat atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Be to, teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, t. y. nė vienai iš šių aplinkybių neturi būti suteikiama išskirtinė, dominuojanti reikšmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-481/2014, Nr. 2K-477-746/2015, Nr. 2K-176-222/2019, Nr. 2K-292-303/2020, Nr. 2K-21-628/2021 ir kt.). Švelnesnė, negu straipsnio sankcijoje nustatyta, bausmė gali būti skirta esant BK 54 straipsnio 3 dalyje nurodytiems pagrindams. Pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, o apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai paskirta aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni bausmė.

30. Pagal BK 54 straipsnio 3 dalį, jeigu straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendrosios bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. Taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalį, teismas turi nurodyti, kokios yra reikšmingos (išimtinės) aplinkybės, dėl kurių straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas konkrečiam asmeniui už konkrečios nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-251/2008, Nr. 2K-3/2010, Nr. 2K-128/2011, Nr. 2K-491/2012, Nr. 2K-436-489/2016, Nr. 2K-317-489/2017, Nr. 2K-377-489/2018, Nr. 2K-40-648/2020 ir kt.). BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos skirtos byloms, susijusioms su daug mažesniu nuteistojo asmenybės ir veikos pavojingumo vertinimu, kai, vadovaujantis įstatyme įtvirtintomis bendrosiomis bausmės skyrimo taisyklėmis, skirtina kad ir minimali sankcijoje nustatyta bausmė vis tiek prieštarauja teisingumo principui, todėl nuteistam asmeniui parinktina švelnesnė bausmė ar kita jos rūšis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-2-489/2015, Nr. 2K-377-489/2018, Nr. 2K-119-689/2020 ir kt.).

31. Konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistiesiems M. N. ir G. S. bausmes už nusikalstamos veikos, numatytos BK 129 straipsnio 1 dalyje, padarymą, nesilaikė aptartų baudžiamojo įstatymo nuostatų, teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, skirdamas bausmes, pirmosios instancijos teismas įvertino nuteistųjų M. N. ir G. S. asmenybes. Abu nuteistieji, veikdami netiesiogine tyčia, padarė baigtą labai sunkų tyčinį nusikaltimą žmogaus gyvybei (BK 11 straipsnio 6 dalis, 129 straipsnio 1 dalis). Įvertinta ir tai, kad yra dvi M. N. ir G. S. atsakomybę sunkinančios aplinkybės, jog nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas) bei būdami apsvaigę nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Nuteistojo M. N. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra, o nuteistojo G. S. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinta tai, kad jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

32. Taip pat skiriant bausmes pirmosios instancijos teismas įvertino ir kitus nuteistuosius charakterizuojančius duomenis. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad nuteistasis M. N. anksčiau neteistas, tačiau baustas administracine tvarka, nusikalstamos veikos padarymo metu dirbo ir buvusioje darbovietėje charakterizuojamas teigiamai, šiuo metu registruotas Užimtumo tarnyboje, išsituokęs, turi mažametį vaiką, kuriam priteistas išlaikymas (3 t., b. l. 4–5, 8, 28–32; 5 t., b. l. 75–80). Taip pat M. N. 2017 metais vieną kartą lankėsi VšĮ „(duomenys neskelbtini)“, kur jam tuo metu buvo nustatyti adaptacijos sutrikimas bei psichikos ir elgesio sutrikimai dėl alkoholio vartojimo, priklausomybės sindromas (3 t., b. l. 11). Tuo tarpu G. S. anksčiau teistas, tačiau teistumai išnykę, baustas administracine tvarka, tame tarpe už ne vieną pažeidimą, padarytą apsvaigus nuo alkoholio, nedirba, registruotas Užimtumo tarnyboje (4 t., b. l. 5–7, 16–31; 5 t., b. l. 82). G. S. turi neįgalumą, jam nustatytas 50 proc. darbingumo lygis, VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ 2010 ir 2011 metais lankėsi pas psichologą, pas psichiatrą ir narkologą nesilankė (4 t., b. l. 8; 5 t., b. l. 81). Abiejų nuteistųjų poziciją dėl Panevėžio teritorinės ligonių kasos civilinio ieškinio, jį pripažįstant, teisėjų kolegija vertina teigiamai, tačiau dėl to nemato pagrindo sumažinti pirmosios instancijos teismo paskirtą bausmę. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, abiems nuteistiesiems paskirdamas vienodos trukmės laisvės atėmimo bausmę, klaidos nepadarė ir savo diskrecijos ribų neperžengė: nors G. S. atžvilgiu yra nustatyta viena atsakomybę lengvinanti aplinkybė, tačiau, kita vertus, atkreiptinas dėmesys, kad abiejų vaidmuo nusikalstamos veikos padaryme nukentėjusįjį mušant į galvą buvo lygiavertis, be to, atsižvelgtina ir į mažiau palankią G. S. charakteristiką. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad apygardos teismas nuteistiesiems paskyrė laisvės atėmimo bausmes, artimesnes BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijos minimumui.

33. Byloje nenustatyta išimtinių aplinkybių, mažinančių M. N. ir G. S. bendrai padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, nei išimtinių aplinkybių, susijusių su nuteistųjų asmenybėmis, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas M. N. ir G. S. už jų nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarauja teisingumo principui (BK 54 straipsnio 3 dalis). Apeliaciniuose skunduose nurodytos aplinkybės, kad abu nuteistieji gailisi dėl padarytos nusikalstamos veikos, jie neteisti, registruoti Užimtumo tarnyboje, pripažino civilinį ieškinį, taip pat M. N. turi išlaikyti mažametį vaiką, o G. S. yra neįgalus, nėra tokios, kad galėtų būti vertinamos kaip išimtinės, kuriomis galima pagrįsti sprendimą taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Byloje nėra duomenų, kad dėl sveikatos būklės G. S. negalėtų atlikti laisvės atėmimo bausmės ar kad nėra kam pasirūpinti M. N. vaiku. Skiriant bausmes M. N. ir G. S. buvo atsižvelgta į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad nuteistiesiems M. N. ir G. S. paskirtos terminuoto laisvės atėmimo bausmės atitinka jų padarytą bendrą nusikalstamą veiką bei nuteistųjų asmenybes, yra teisingos bei tinkamai individualizuotos, nėra aiškiai per griežtos, todėl jų švelninti nėra teisinio pagrindo.

Dėl civilinio ieškinio

34. Nuteistasis M. N. savo skunde prašo civiliniame ieškinyje nurodytą žalą solidariai priteisti ne tik iš M. N. ir G. S., bet ir iš A. K.. Atkreiptinas dėmesys, kad Panevėžio apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 19 d. nutartimi A. K., kaltinamo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, atžvilgiu baudžiamoji byla buvo išskirta į atskirą bylą (5 t., b. l. 46–47), o byla dėl kitų kaltinamųjų M. N. ir G. S. buvo išnagrinėta ir dėl jų priimtas skundžiamas nuosprendis, kuriuo, kaip minėta, iš jų solidariai civilinio ieškovo naudai priteista turtinė žala. Nagrinėjamu atveju bylą išnagrinėjus tik M. N. ir G. S. atžvilgiu, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo šioje byloje žalą priteisti ir iš asmens, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla išskirta.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistųjų M. N. ir G. S. apeliacinius skundus atmesti.

Teisėjai Justas NamavičiusGintaras PečiulisLinas Šiukšta