- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-05-05
- Bylos Nr.
- 2K-208/2009
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Antanas Klimavičius (pirm.), Vytautas Masiokas, Vladislovas Ranonis (pran.)
- Nuteistasis
- V. P., J. Ž., V. R.
- Advokatai
- Vidmantas Martyšius
- Kategorijos
- 1.2.3.1Nužudymas (BK 129 str. 1 d.)
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Antano Klimavičiaus, Vytauto Masioko ir pranešėjo Vladislovo Ranonio,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. P. ir jo gynėjo advokato Vidmanto Martyšiaus kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. liepos 8 d. nuosprendžio, kuriuo V. P. nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu aštuoneriems metams.
Skundžiama ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 18 d. nutartis, kuria nuteistojo V. P. apeliacinis skundas atmestas.
Vilniaus apygardos teismo 2008 m. liepos 8 d. nuosprendžiu taip pat nuteisti J. Ž. ir V. R. Dėl nuteistojo V. R. nuosprendis apeliacine tvarka nebuvo skundžiamas, o nuteistojo J. Ž. apeliacinis skundas Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 18 d. nutartimi atmestas. Dėl šios nutarties dalies kasacinių skundų negauta.
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. P. nuteistas už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupe kartu su J. Ž. ir V. R., nužudė kitą žmogų. 2007 m. rugpjūčio 5 d., apie 24 val., V. P. prašymu J. Ž., V. R. ir V. P. atvykus į F. M. gyvenamąjį namą, esantį Vilniaus rajone (duomenys neskelbtini), turint tikslą atkeršyti ir sumušti tame name gyvenusį R. M. dėl prieš tai įvykusio tarp jo ir V. P. konflikto, kurio kaltininkas buvo R. M., J. Ž. pirmajam vieną kartą spyrus sėdėjusiam kambaryje ant lovos R. M. į kaktą, po to J. Ž., V. R. ir V. P. kojomis ir rankomis dar sudavus nukentėjusiajam ne mažiau kaip 18 smūgių į galvos, kaklo, krūtinės sritį, kitas kūno dalis, vėliau J. Ž. ir V. R. iš namo į lauką nutempus praradusį sąmonę R. M., įgrūdus jį į automobilio „Audi 100 Avant“, (duomenys neskelbtini), bagažinę ir V. P. vairuojamu automobiliu nuvežus į mišką, esantį Vilniaus rajone (duomenys neskelbtini), kur V. R. ir J. Ž. pririšo R. M. prie medžio ir paliko. Nuo J. Ž., V. R. ir V. P. suduotų smūgių R. M. buvo padaryti sužalojimai: poodinė kraujosruva dešinės akies vokuose, muštinė žaizda su kraujosruva apatinėje lūpoje, kraujosruvos minkštuose veido audiniuose – dešinio skruostikaulio kūno ir apatinio žandikaulio kampo projekcijoje, smulkūs odos nubrozdinimai dešinio skruosto srityje, odos nubrozdinimai smakro dešinėje, odos nubrozdinimai kairio skruostikaulio lanko projekcijoje, odos nubrozdinimas su infiltruojančia kraujosruva kairėje momeninėje srityje, kraujosruva pakaušio minkštuosiuose audiniuose dešinėje, odos nubrozdinimai nugaros dešinėje, nugaros kairėje, juosmens-kryžmens srityje bei sėdmenyse, poodinė kraujosruva dešinėje šlaunyje, juostų pavidalo žymės abiejų riešų srityje, vertinami kaip nežymus sveikatos sutrikdymas, bei kraujosruvos kaklo minkštuosiuose audiniuose gerklų, galvos sukamųjų raumenų srityje su skydinės ir žiedinės kremzlių lūžiais, poodinė ir infiltruojanti kraujosruva krūtinės ląstos kairėje su plačia kraujosruva širdiplėvėje, vertinami kaip sunkus sveikatos sutrikdymas; nuo patirtų sužalojimų visumos įvykus ūmiam kvėpavimo – širdies veiklos nepakankamumui ir dėl to išsivysčius hipoksijai bei asfiksijai R. M. mirė.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu V. P. ir jo gynėjas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2008 m. liepos 8 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 18 d. nutartį ir baudžiamąją bylą nutraukti.
Kasatoriai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepakankamai įsigilino į R. M. nužudymo byloje surinktus įrodymus, padarė neteisingas išvadas dėl V. P. kaltės, byloje surinktus įrodymus vertino netinkamai ir neobjektyviai, nepagrįstai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, t. y. V. P. pasyvius veiksmus, būtent jo buvimą 2007 m. rugpjūčio 5 d. nusikaltimo vietoje, kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, pažeisdamas BPK straipsnių reikalavimus.
Kasatoriai nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad V. P. pagrįstai nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį. Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis surašytas nesilaikant BPK 331 straipsnio bei pažeidžiant BPK XXIII skyriaus pagrindinių nuostatų reikalavimus.
Kasatorių teigimu, nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas nepateikė neginčijamų įrodymų, kad jaunas, nekonfliktiškas, fiziškai silpnas, vos 48 kilogramus svėręs V. P. vis tik sudavė (nors vieną kartą) nukentėjusiajam R. M. ir jo veika atitinka BK 129 straipsnio 1 dalį.
Skunde kasatoriai atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos apeliacinis teismas nepasisakė dėl bausmės pagal BK 129 straipsnio 1 dalį V. P. skyrimo motyvų, taip pažeisdamas BPK 305 straipsnio 1 dalies 4 punktą ir BPK 331 straipsnio 1 dalį.
Kasatoriai pažymi, kad Lietuvos apeliacinis teismas, nustatydamas, kad 2007 m. rugpjūčio 5 d. konfliktą sukėlė nukentėjusysis R. M., kartu patvirtino svarbią šios bylos aplinkybę – nuteistojo J. Ž. atsakomybę lengvinančią aplinkybę – paties nukentėjusiojo R. M. neigiamą elgesį iki nusikalstamos veikos, nukreiptos prieš jį padarymo, o tai įpareigojo bylą nagrinėjantį teismą, pripažinus kaltinamuosius atlikus jiems inkriminuotus veiksmus kartu, itin kruopščiai ištirti, ar nėra atsakomybę lengvinančių aplinkybių kitiems nuteistiesiems, tačiau tai nebuvo padaryta.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas atsakomybės klausimus, privalėjo nurodyti, kokie konkrečiai pirmosios instancijos teismo išnagrinėti įrodymai patvirtina apeliacinės instancijos teismo išvadas, nes pats apeliacinės instancijos teismas aplinkybių, turinčių reikšmės visų nuteistųjų atsakomybei, netyrė, o dalinį įrodymų tyrimą atsisakė atlikti ir vertino tik įrodymų leistinumą ir patikimumą įstatymo prasme.
Kasatorių nuomone, tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai šališkai išnagrinėjo bylą ir įvertino įrodymus, o tai prieštarauja BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimams. Be to, buvo pažeisti rungimosi bei nuteistojo teisės į gynybą principai.
Pasak kasatorių, iš bylos duomenų matyti, kad V. P. vaidmuo šiame nusikaltime buvo pasyvus ir jo veika dėl R. M. nužudymo pasireiškė tik kaip buvimas nusikaltimo vietoje. Be to, dėl savo asmeninių savybių V. P. nuo nusikalstamos veikos pradžios iki tos veikos pasekmių nesuprato gimtojo kaimo draugų V. R. ir J. Ž. galimų grumtynių pasekmių su neblaiviu ir, kaip visada, labai agresyviai nusiteikusiu nukentėjusiuoju R. M. Kasatoriai pažymi, kad V. P. paskirta per griežta bausmė, o tai aiškiai prieštarauja teisingumo principui.
Be to, kasatoriai nurodo, kad ir pirmosios, ir apeliacinės instancijos teismų motyvai ir atsakymai į nuteistojo V. P. ir jo gynėjo pateiktus argumentus dėl jo nedalyvavimo mušant ar nužudant R. M. yra paviršutiniški, abstraktūs (neindividualizuoti), neišsamūs. Niekas iš nusikaltimo vietoje buvusių asmenų V. P. neteisėtų veiksmų nematė, o tik darė prielaidas, kuriomis apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į nuteistojo V. P. ir jo gynėjo kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokurorė prašo kasacinį skundą atmesti.
Atsiliepime pažymima, kad kasaciniame skunde iš esmės atkartojami apeliacinio skundo argumentai dėl V. P. veikos kvalifikavimo, Baudžiamojo kodekso normų pažeidimų, įrodymų vertinimo, į visus šiuos klausimus pateikti išsamūs atsakymai apeliacinės instancijos teismo nutartyje.
Prokurorė nurodo, kad nepagrįstas kasatorių teiginys, kad kambaryje buvo tamsu ir nė vienas liudytojas nematė, kad V. P. būtų sudavęs bent vieną smūgį nukentėjusiajam R. M. Atsiliepime pabrėžiama, kad tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai pagrįstai konstatavo, kad visų nuteistųjų kaltė patvirtinta pačių nuteistųjų, liudytojų parodymais, įvykio vietos, daiktų apžiūros protokolais, specialisto išvada ir kitais baudžiamosios bylos duomenimis. Kasaciniame skunde neneigiama, kad V. P. buvo nusikaltimo vietoje, tačiau manoma, kad buvimas nusikaltimo vietoje negali būti vertinamas kaip nusikalstami veiksmai, sukėlę nukentėjusiojo mirtį.
Prokurorė nesutinka su kasacinio skundo teiginiais, kad apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo bylą šališkai ir įrodymus įvertino, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas. Pasak prokurorės, teismai pagrįstai rėmėsi byloje nustatytais ir teismo posėdžio metu ištirtais įrodymais apie konflikto tarp nukentėjusiojo R. M. ir nuteistojo V. P. aplinkybes.
Atsiliepimas
Atsiliepime teigiama, kad iš nuteistųjų J. Ž. ir V. R. parodymų matyti, kad po to, kai smūgius nukentėjusiajam R. M. sudavė J. Ž., prie nukentėjusiojo priėjo ir jį mušti pradėjo V. R. ir V. P. Atsižvelgdama į tai, kad visų nuteistųjų smurtas buvo nukreiptas į vieną konkretų asmenį, teisėjų kolegija padarė pagrįstą išvadą, kad net ir pakankamai tamsioje aplinkoje tiek J. Ž., tiek ir V. R. galėjo matyti, kokius veiksmus atliko V. P., nes jie turėjo būti visiškai greta jo. Nuteistojo V. P. kasaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad teismas nuosprendyje ir nutartyje neįvertino, jog nusikalstam veika padaryta naktį, neapšviestame kambaryje, šiuo atveju nepaneigia nei nuteistųjų J. Ž., V. R., nei liudytojų J. P., F. M. parodymų.
Žemesnės instancijos teismas
Prokurorė pažymi, kad tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, todėl BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos nebuvo pažeistos.
Prokurorė nurodo, kad 2004 m. birželio 18 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 8 punkte nurodyta, kad tuo atveju, kai keli asmenys tiesiogiai dalyvauja atimant gyvybę nukentėjusiajam, tai jie visi yra nužudymo vykdytojai (bendravykdytojai). Tokiu atveju nėra būtina, kad kiekvienas iš tokių vykdytojų padarytų mirtinus sužalojimus, pakanka, kad tai padarytų bent vienas iš jų. Be to, jei smurtą prieš nukentėjusįjį naudojo keli asmenys ir šis mirė nuo padarytų sužalojimų visumos, tai pagal BK 129 straipsnį atsako visi kūno sužalojimus padarę asmenys. Šiuo atveju esminės reikšmės neturi aplinkybė, kiek smūgių ir į kurias konkrečias kūno vietas nukentėjusiajam sudavė nuteistasis V. P. Šiuo atveju svarbiausia, kad jis suvokė, jog veikdamas bendrininkų grupe su kitais nuteistaisiais, jis smurtauja prieš nukentėjusįjį R. M., todėl šis gali mirti. Teismas pagrįstai nurodė, kad nuteistieji, taip pat ir V. P., veikė netiesiogine tyčia.
Atsiliepimas
Atsiliepime pabrėžiama, jog nepagrįsti yra ir kasacinio skundo argumentai apie tai, kad buvo pažeisti rungimosi ir nuteistojo teisės į gynybą principai. Dėl to buvo pasisakyta ir apeliacinės instancijos teismo nutartyje.
Šalies argumentai
Be to, pasak prokurorės, kasatoriai neteisūs nurodydami, kad apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl bausmės skyrimo nuteistajam motyvų. Apeliaciniame skunde nuteistasis V. P. neginčijo jam paskirtos bausmės, o prašė panaikinti priimtą apkaltinamąjį nuosprendį. Neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, Lietuvos apeliacinis teismas nutartyje nurodė, kad nuteistiesiems paskirtos tinkamos bausmės.
Motyvuojamoji dalis
Kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Dėl nuteistojo V. P. veikos kvalifikavimo
Būtinas bet kokios bendrininkavimo formos, taigi ir bendrininkų grupės, požymis yra bendrininkų tarpusavio susitarimas (BK 24 straipsnio 1 dalis). Byloje nustatyta, kad susitarimas sumušti nukentėjusįjį sudarytas rengimosi padaryti nusikaltimą stadijoje, kai nuteistasis V. P. šiam tikslui telkė bendrininkus (BK 21 straipsnio 1 dalis). Nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstydamas įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybes, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad visi trys nuteistieji atvyko į F. M. gyvenamąjį namą „...keršto tikslu sumušti tame name gyvenusį R. M. dėl prieš tai įvykusio tarp jo ir V. P. konflikto, kurio kaltininkas buvo R. M..“. Apeliacinės instancijos teismas patvirtino pirmosios instancijos teismo išvadas ir papildomai nurodė, kad „iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, jog nuteistieji tikslo žudyti nukentėjusįjį neturėjo“. Pagal BK 15 straipsnio 2 dalyje pateiktą tiesioginės tyčios apibrėžimą tokia išvada reiškia, kad nuteistieji neturėjo tiesioginės tyčios nužudyti nukentėjusįjį. Kadangi subjektyviajai parengtinės nusikalstamos veikos daliai būtina tiesioginė tyčia, tai į bendrininkų susitarimą nukentėjusiojo nužudymas neįėjo. Tokiu atveju bendrojo pobūdžio susitarimas sumušti nukentėjusįjį rodo, kad bendrininkai numatė galimybę padaryti bet kokio masto (sunkaus, nesunkaus ar nežymaus) nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymus, tačiau galimybės atsirasti jo mirčiai nenumatė. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas nuteistojo V. P. veiksmų kvalifikavimo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį teisingumą pagrindė tuo, kad visi nuteistieji veikė turėdami vieningą tyčią smurtauti prieš nukentėjusįjį R. M., kuri pagal paties teismo motyvus nukentėjusiojo nužudymo neapėmė.
Pirmosios instancijos teismo išanalizuoti bylos duomenys dėl nuteistųjų ir konkrečiai V. P. veiksmų tiesiogiai naudojant smurtą prieš nukentėjusįjį yra tokie:
Iš nuteistojo J. Ž. parodymų matyti, kad jis pirmas priėjo prie sėdinčio ant lovos R. M. ir spyrė šiam į galvą. Nuo smūgio nukentėjusysis parvirto ant lovos ir prarado sąmonę, gulinčiam jis dar porą kartų sudavė kumščiu ir tris kartus spyrė į galvą ir atsitraukė. Tada prie nukentėjusiojo priėjo V. R. su V. P., irgi jį mušė, J. Ž. to nematė, bet girdėjo mušimo garsus.
Nuteistasis V. R. parodė, kad po J. Ž. prie nukentėjusiojo priėjo jis ir V. P. Jis du kartus spyrė nukentėjusiajam į viršutinę kūno dalį, kur konkrečiai pataikė, pasakyti negalėjo. Pasak V. R., V. P. irgi mušė nukentėjusįjį, jis neužtikrintai teigė, kad V. P. spardė R. M., bet dėl tamsos smūgių lokalizacijos negalėjo konkretizuoti.
Pats nuteistasis V. P. parodė, kad, įėjus į namą, J. Ž. priėjo prie sėdėjusio ant lovos R. M. ir jam spyrė. Kiek kartų spyrė ir kur pataikė, pasakyti negalėjo, nes buvo tamsu. Jis pats nebuvo priėjęs prie nukentėjusiojo R. M. ir jo nemušė, tik kalbėjosi su liudytoju J. P., ar nuteistasis V. R. mušė nukentėjusįjį – nematė.
Liudytojas J. P. aiškino, kad pirmas nukentėjusiajam į galvą spyrė J. Ž., nukentėjusysis prarado sąmonę. Po to visi trys dar spardė ir mušė kumščiais, bet dėl tamsos konkrečiau apibūdinti kiekvieno veiksmų negalėjo.
Liudytojas F. M., kuris vėliau mirė, ikiteisminio tyrimo metu teigė jau miegojęs, kai į namą užėjo vaikinai, suprato, kad jų yra ne vienas. Girdėjo smūgių garsus, bet bijojo kištis, namuose neturi elektros, nuteistųjų veiksmų apibūdinti negalėjo.
Specialisto išvadoje nurodyta, kad nukentėjusiojo mirties priežastis – ūmus kvėpavimo-širdies veiklos nepakankamumas su dėl to išsivysčiusia hipoksija ir asfiksija, kuriuos sukėlė kaklo ir viršutinės krūtinės srities traumos. Nustatytos kraujosruvos kaklo minkštuosiuose audiniuose gerklų, galvos sukamųjų raumenų srityje su skydinės ir žiedinės kremzlių lūžiais, poodinė ir infiltruojanti kraujosruva krūtinės ląstos kairėje su plačia kraujosruva širdiplėvėje; šie sužalojimai galėjo būti padaryti mažiausiai trimis trauminiais poveikiais. Kaip šių sužalojimų visuma, taip ir kiekvienas atskirai sukėlė gyvybei pavojingą būklę ir kvalifikuojami kaip sunkus sveikatos sutrikdymas. Taip pat nustatytos kraujosruvos ir odos nubrozdinimai nugaroje, juosmens-kryžmens srityje, sėdmenyse ir dešinėje šlaunyje. Šie sužalojimai atskirai kvalifikuojami kaip nežymus sveikatos sutrikdymas ir su nukentėjusiojo mirtimi nesusiję.
Byloje nenustatyta, kad nukentėjusiojo patalpinimas į automobilio bagažinę, nuvežimas į mišką ir pririšimas prie medžio būtų turėjęs įtakos jo mirčiai. Tokių medicininių duomenų nėra, o iš nuteistųjų parodymų matyti, kad nukentėjusysis dar buvo gyvas, bet neatgavęs sąmonės tuo metu, kai jie grįžo atgal į mišką ir R. M. išlaisvino, nudegindami virvę.
Išanalizavęs bylos duomenis, pirmosios instancijos teismas laikė įrodyta, kad nuteistasis V. P. irgi naudojo smurtą, tačiau iš teismo argumentų matyti, kad teismas šio nuteistojo smūgių į kaklą ir viršutinę krūtinės sritį, kurių traumavimas sukėlė nukentėjusiojo mirtį, nenustatė. Nepaisant to, teismas teigia, kad nukentėjusiojo mirtis įvyko dėl visų nuteistųjų suduotų smūgių ir visi trys nuteistieji patys tiesiogiai dalyvavo atimant gyvybę nukentėjusiajam, jie visi yra nužudymo vykdytojai.
Pasak apeliacinės instancijos teismo, šiuo atveju esminės reikšmės neturi aplinkybė, kiek smūgių ir į kurias konkrečias kūno vietas nukentėjusiajam sudavė nuteistasis V. P. Teismas cituoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 8 punkto nuostatą, kad tokiu atveju, kai keli asmenys tiesiogiai dalyvauja atimant gyvybę nukentėjusiajam, tai jie visi yra nužudymo vykdytojai (bendravykdytojai). Tokiu atveju nėra būtina, kad kiekvienas iš tokių vykdytojų padarytų mirtinus sužalojimus, pakanka, kad tai padarytų bent vienas iš jų.
Su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada sutikti negalima, nes ją darydamas teismas nutyli esminę cituojamos nuostatos sąlygą – turi būti nustatytas veikimas kartu, turint tyčią nužudyti. Minėta, kad tokios tyčios nuteistieji neturėjo.
Toliau tame pačiame nutarimo punkte pateikiama teismų praktikoje susiklosčiusi nuostata, kad tais atvejais, kai smurtą prieš nukentėjusįjį naudojo keli asmenys ir šis mirė nuo padarytų sužalojimų visumos, tai pagal BK 129 straipsnį atsako visi kūno sužalojimus padarę asmenys.
Jei tokiu atveju nukentėjusiojo mirtį sukėlė vienas ar keli padaryti sužalojimai ir nustatyta, kad ne visi asmenys smurtą naudojo turėdami tyčią nužudyti, tai už nužudymą atsako tik tie asmenys, kurių padaryti kūno sužalojimai buvo nukentėjusiojo mirties priežastis.
Nuteistasis V. P. neturėjo tyčios nužudyti ir kūno sužalojimų, kurie buvo nukentėjusiojo R. M. mirties priežastis, nepadarė, todėl už nužudymą neatsako. Žemesnių instancijų teismai, jo nusikalstamą veiką kvalifikuodami pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis), todėl jų sprendimai pakeičiami.
Minėta, kad nuteistojo V. P. tyčia apėmė tik visų jo sutelktų bendrininkų veiksmus padarant nukentėjusiajam bet kokio masto sveikatos sutrikdymą, todėl pagal BK 26 straipsnio 1 dalies nuostatą jis už kitokius bendrininkų veiksmų, padarytų vykdytojų J. Ž. ir V. R. eksceso metu, padarinius neatsako. Nors jis pats asmeniškai sunkaus sveikatos sutrikdymo nepadarė, jis buvo šio nusikaltimo kurstytojas. Kartu jis pats sudavė nukentėjusiajam smūgius, sukėlusius nežymų sveikatos sutrikdymą, taip realizuodamas dalį bendro nusikalstamo sumanymo ir tiesiogiai dalyvaudamas sunkiai sutrikdant nukentėjusiojo sveikatą. Pagal aptartas įstatymų ir teismų praktikos nuostatas tokiu atveju kaltininko veiksmai kvalifikuojami be nuorodos į BK 24 straipsnio 5 dalį, kaip vykdytojo. V. P. veiksmai atitinka BK 135 straipsnio 1 dalį.
Bausmė nuteistajam V. P. skiriama pagal pirmosios instancijos teismo pateiktus motyvus su ta išlyga, kad jis padarė ne labai sunkų, o sunkų nusikaltimą. Priešingai negu teigia kasatoriai, tie motyvai atitinka bendruosius bausmės skyrimo pagrindus. Pretenzijos apeliacinės instancijos teismui, esą neatsižvelgta į tai, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiojo elgesys, yra nepagrįstos. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aiškiai nurodyta, kad spręsdamas skirtinų kaltinamiesiems, taigi ir V. P., bausmių klausimą, teismas atsižvelgia ir į neigiamą nukentėjusiojo R. M. elgesį prieš nusikaltimo padarymą. Nors teismas šios aplinkybės neįvardijo kaip lengvinančios nuteistųjų atsakomybę, akivaizdu, kad skiriant bausmę į ją atsižvelgta lengvinančia linkme. Nuteistasis V. P. savo apeliaciniame skunde teigė nesant įrodymų, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, prašė nuosprendį panaikinti ir jį išteisinti. Apeliacinės instancijos teismas, V. P. veikos kvalifikaciją pripažindamas teisinga ir atmesdamas apeliacinį skundą, laikydamasis BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatytų apeliacinio nagrinėjimo ribų, nenustatęs esminių BPK pažeidimų skiriant bausmę kitam apeliantui J. Ž., nesvarstydamas V. P. paskirtos bausmės klausimo, pasielgė pagal BPK reikalavimus. Tuo pačiu negali būti nagrinėjami ir kasacinio skundo argumentai dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo (BPK 367 straipsnio 3 dalis).
Dėl kitų kasacinio skundo argumentų
Priimant sprendimą perkvalifikuoti nuteistojo V. P. nusikalstamą veiką ir skiriant naują bausmę, dalis nuteistojo ir jo gynėjo kasacinio skundo argumentų atkrenta savaime.
Kasatorių pretenzijos apeliacinės instancijos teismui, esą nuosprendis surašytas nesilaikant BPK 331 straipsnio ir iš jo išplaukiančio BPK XXIII skyriaus pagrindinių nuostatų reikalavimų, yra nepagrįstos, nes apeliacinės instancijos teismas priėmė ne nuosprendį, o nutartį atmesti apeliacinius skundus. Apeliacinės instancijos teismo nutarties turinį reglamentuoja BPK 332 straipsnis. Šio straipsnio 5 dalis nustato, kad tuo atveju, jeigu apeliacinis skundas atmetamas, nutartyje turi būti nurodyti motyvai, paaiškinantys, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu. Apeliacinės instancijos teismo nutartis šiuos reikalavimus atitinka. Joje aiškiai išdėstyti nuteistojo V. P. apeliacinio skundo atmetimo motyvai.
Ta aplinkybė, kad apeliantas nesutiko su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pateiktu įrodymų vertinimu, nerodo šio teismo šališkumo, rungimosi principo ir nuteistojo teisės į gynybą pažeidimo, tą visiškai teisingai konstatavo apeliacinės instancijos teismas. Lygiai tas pats pasakytina ir dėl kasatorių nesutikimo su apeliacinės instancijos teismo nutartyje pateiktu įrodymu vertinimu, kuris iš viso nėra bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas (BPK 369 straipsnio 1 dalis). Kasacinės instancijos teismas patikrino kasacinio skundo argumentą dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo kvalifikuojant nuteistojo V. P. veiksmus pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, dėl jo pagrįstumo pasisakė ir priima atitinkamą sprendimą.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2008 m. liepos 8 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 18 d. nutartį pakeisti.
Nuteistojo V. P. nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 129 straipsnio 1 dalies į BK 135 straipsnio 1 dalį ir paskirti bausmę laisvės atėmimą penkeriems metams.
Kitas nuosprendžio ir nutarties dalis palikti nepakeistas.