Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis, 1A-120/2009

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2009-04-15
Bylos Nr.: 1A-120/2009
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Aloyzas Kruopys (pirm.), Svajūnas Knizleris, Violeta Ražinskaitė
Nuteistasis: G. G., V. N.
Nukentėjusysis: T. G.
Advokatai: Adomas Liutvinskas

Kategorijos

1.2.4.8.1Fizinio skausmo sukėlimas (BK 140 str. 1 d.)
1.2.4.1Sunkus sveikatos sutrikdymas (BK 135 str. 1 d.)
1.1.8.7.9Veika padaryta asmens, apsvaigusio nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, jeigu šios aplinkybės turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 str. 1 d. 9 p.)
1.1.8.1.2Švelnesnės bausmės skyrimas, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui (BK 54 str. 3 d.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-120/2009Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.8.1; 1.2.4.1; 1.1.8.7.9; 1.1.8.1.2

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2009 m. balandžio 15 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Aloyzo Kruopio,

teisėjų: Svajūno Knizlerio, Violetos Ražinskaitės,sekretoriaujant Rasai Maldanytei,dalyvaujant prokurorui Dainorai Miliūtei ,nuteistiesiems G. G. , V. N. ,gynėjams advokatams Adomui Liutvinskui, Jonui Mazurkai,nukentėjusiajam T. G. ,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. N. , nuteistojo G. G. gynėjo advokato Adomo Liutvinsko bei nukentėjusiojo T. G. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. spalio 20 d. nuosprendžio, kuriuo:

V. N. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos BK) 140 straipsnio 1 dalyje ir nuteistas laisvės apribojimu 6 mėnesiams, įpareigojant tuo laikotarpiu būti namuose nuo 23.00 val. iki 6.00 val.

G. G. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 1 dalyje ir nuteistas laisvės atėmimo bausme 2 metams. Bausmė paskirta atlikti atviroje kolonijoje.

Iš G. G. nukentėjusiajam T. G. priteistas 100 Lt turtinės ir 5000 Lt neturtinės žalos atlyginimas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. N. nuteistas už tai, kad 2007 m. balandžio 7 d., apie 3.00 val., gatvėje, netoli namo, esančio Birutės g. 25, Vilniuje, būdamas apsvaigę nuo alkoholio, kilusio konflikto su T. G. ir E. P. metu, sudavė T. G. vieną smūgį kumščiu į veidą, pastarajam susilenkus, sudavė kojos keliu vieną kartą į galvą, sugriebęs rankomis nukentėjusįjį už galvos, sudavė dar du kartus kojos keliu T. G. į galvą bei užlaužė pastarojo rankas už nugaros, sukeldamas T. G. fizinį skausmą.

G. G. nuteistas už tai, kad 2007 m. balandžio 7 d., apie 3.00 val., gatvėje, netoli namo, esančio Birutės g. 25, Vilniuje, būdamas apsvaigę nuo alkoholio, po to, kai V. N. T. G. sukėlė fizinį skausmą, jis tyčia smogė peiliu T. G. vieną kartą į pilvą ir du kartus į krūtinės sritį, tuo padarydamas nukentėjusiajam kiauryminę durtinę - pjautinę 4 cm ilgio žaizdą pilve ir dvi 0,5 cm krūtines ląstos durtines žaizdas viršutiniame krūtinkaulio trečdalyje ir dešinėje apatinių šonkaulių projekcijoje, sunkiai sutrikdydamas T. G. sveikatą.

Šalies argumentai

Nuteistasis V. N. apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo nuosprendį panaikinti ir jį išteisinti.

Apeliantas nurodo, kad teismo nuosprendyje aprašytų veiksmų nepadarė, įvykio metu nebuvo apsvaigęs nuo alkoholio, susitarimo konfliktuoti nebuvo, o apie tai, kad G. G. turėjo peilį nežinojo, ir kad šiuo įrankiu buvo suduotas smūgis nukentėjusiajam – nesuvokė. G. G. įvykio naktį policijos pareigūnams papasakojo, kad gindamasis jis sudavė E. P. . Kartu su juo buvęs T. G. elgėsi agresyviai, smogė jam į veidą, galvą, sudaužė akinius, pargriovė ant grindinio, spardė kojomis, užgulė ir mušė rankomis, dėl ko jis (G. G. ) trumpam buvo praradęs sąmonę. V. N. atitraukus nukentėjusįjį, G. G. , bijodamas, kad šis vėl jį muš, smogė peiliu T. G. ir jį sužalojo.

Nuteistasis pažymi, kad ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu davė aiškius, objektyvius, nuoseklius parodymus, papasakojo visas įvykio aplinkybes, tačiau pirmosios instancijos teismas apkaltinamajame nuosprendyje klaidingai aprašė įvykį, šališkai vertino proceso dalyvių parodymus, neišsiaiškino, ar byloje surinkti įrodymai atitinka Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos BPK) 20 straipsnio 3 ir 4 dalies reikalavimus.

Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, kad nuosprendyje klaidingai nurodyta, kad pirmasis T. G. smūgį sudavė V. N. . Tokios veiksmų sekos pirmosios instancijos teisme nenurodė nei vienas įvykyje dalyvavęs asmuo. Nuteistasis teigia, kad matydamas, kaip T. G. muša G. G. , jį atitraukė, o G. G. , galbūt būdamas afekto būsenoje, smogė į pilvą peiliu jį mušusiam T. G. . Konflikto metu triukšmo nekilo, pašalinių asmenų nebuvo, gyventojų rimtis nesutrikdyta.

Šalies argumentai

Apeliantas mano, kad pirmosios instancijos teismas šališkai ir nekritiškai įvertino E. P. ir nukentėjusiojo T. G. parodymus, nepašalinęs prieštaravimų, tik šiais parodymais pagrindė nuosprendį. Be to, teismas nevertino agresyvių T. G. veiksmų – suduotų smūgių, partrenkimo ant grindinio, spardymo, mušimo. Liudytojų. E. Š., J. M. bei nuteistųjų G. G. ir V. N. parodymai taip įvertinti netinkamai. Minėti asmenys parodė, kad jis (V. N. ) smūgių niekam nesudavė, nukentėjusiojo T. G. nelaikė, o tik nutraukė agresyvius pastarojo veiksmus G. G. atžvilgiu. Nei vienam iš konflikte dalyvavusių asmenų (išskyrus T. G. ) jokie sužalojimai, sukeltas skausmas ar apsvaigimas nuo alkoholio nenustatyti.

Nuteistasis V. N. teigia, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra neteisingas ir nepagrįstas, todėl turėtų būti panaikintas, o jis išteisintas.

Nuteistojo G. G. gynėjas advokatas Adomas Liutvinskas apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo nuosprendį pakeisti ir G. G. paskirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę.

Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad G. G. padarė jam inkriminuotą nusikaltimą, tačiau aprašydamas įvykį, buvo nenuoseklus ir nenurodė svarbių aplinkybių, kurios galėjo turėti įtakos skiriant bausmę. Teismas neatkreipė dėmesio, kad kilus žodiniam konfliktui, G. G. smūgį, nesukėlusį jokių pasekmių, sudavė ne nukentėjusiajam, o E. P. . G. G. savo veiksmais neprovokavo T. G. , toliau smurtauti neketino, todėl T. G. smurtas prieš G. G. neturėtų būti vertinami kaip gynybiniai veiksmai. Byloje yra nustatyta, kad nukentėjusysis sudavė G. G. į galvą, pargriovęs pastarąjį ant žemės, mušė jį tol, kol šis nustojo priešintis. Šios aplinkybės patvirtina G. G. parodymus, kad muštynių metu jis buvo praradęs sąmonę. Šios aplinkybės taip pat patvirtina, kad apelianto ginamasis nebuvo konflikto iniciatorius.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos nuosprendžio nustatomojoje dalyje netiksliai nurodytos visos įvykio aplinkybės, o tai prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo „Dėl teismų praktikos taikant baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.1. ir 3.1.2. punktams.

Apeliantas pažymi, kad motyvuojant bausmės paskyrimą, padaryta neteisinga išvada, kad jo ginamasis nusikaltimą padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio. Tokių duomenų byloje nėra, šios aplinkybės nepagrindžia nei liudytojų parodymai, nei kiti neginčytini įrodymai. Vien tai, kad prieš kelias valandas iki įvykio G. G. išgėrė alaus, nėra pagrindas pripažinti šios sunkinančios aplinkybės buvimą. Be to, policijos pareigūnams nesukėlė jokio įtarimo ir ginamojo draugai, kurie buvo sulaikyti tuoj pat po minėto įvykio. Atkreiptinas dėmesys, kad pristačius nukentėjusįjį į ligoninę, jo apsvaigimas nuo alkoholio užfiksuotas medicininiuose dokumentuose.

Apeliaciniame skunde pažymima, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, kilo pagrįstų abejonių dėl nukentėjusiajam padarytos sveikatos sutrikdymo sunkumo mąsto.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino aplinkybės, kad G. G. pats atėjo į policijos komisariatą ir viską nuoširdžiai papasakojo, taip padėdamas ikiteisminio tyrimo pareigūnams. Be to, teismas turėjo atsižvelgi ir į nukentėjusiojo nuomonę, kuris teigė, kad G. G. paskirta laisvės atėmimo bausmė būtų neadekvati padarytam nusikaltimui ir jo elgesiui po šio nusikaltimo (G. G. lankė T. G. ligoninėje, atsiprašė, domėjosi jo sveikata, stengėsi atlyginti žalą, prisipažino).

Šalies argumentai

Apeliantas mano, kad jo ginamajam turėjo būti taikomas Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnis, nes yra visi šio straipsnio taikymui būtini pagrindai. Šio instituto taikymas neatsiejamas nuo teisingumo bei teisinės valstybės principų. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. birželio 10 d. nutarime taip pat pažymėta, kad „Teismas turi pareigą švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimo institutą taikyti itin atidžiai ir atsargiai, kad nebūtų pažeisti nukentėjusiojo asmens, visuomenės ir valstybės interesai“. Tuo atveju, jeigu G. G. būtų pritaikyta minėta norma, šie principai bei nukentėjusiojo interesai pažeisti nebūtų.

Esant išdėstytoms aplinkybėms, apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl G. G. paskirta laisvės atėmimo bausmė yra per griežta.

Nukentėjusysis T. G. apeliaciniame skunde prašo neskirti G. G. bausmės, susijusios su laisvės atėmimu.

Apeliantas nurodo, kad po įvykio nuteistasis elgėsi garbingai, lankė ligoninėje, domėjosi jo sveikata, gailėjosi nusikaltęs, po nuosprendžio paskelbimo atlygino visą priteistą turtinę ir neturtinę žalą.

Remdamasis tuo nukentėjusysis mano, kad G. G. paskirta 2 metų laisvės atėmimo bausmė yra aiškiai per griežta ir neproporcinga nuteistojo elgesiui po įvykio.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje G. G. ir jo gynėjas advokatas A. Liutvinskas prašė pastarojo skundą patenkinti; V. N. ir jo gynėjas advokatas J. Mazurka prašė V. N. skundą patenkinti; nukentėjusysis T. G. prašė G. G. gynėjo advokato A. Liutvinsko skundą patenkinti, o V. N. skundą prašė spręsti teismo nuožiūra; prokurorė prašė visus skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo V. N. ir nuteistojo G. G. gynėjo apeliacinai skundai tenkinami iš dalies, o nukentėjusiojo T. G. apeliacinis skundas tenkinamas.

Dėl V. N. kaltės ir paskirtos bausmės

Teisėjų kolegijos nuomone, V. N. kaltė, sukėlus T. G. fizinį skausmą, įrodyta. Pirmosios instancijos teismo išvados padarytos vadovaujantis įrodymų sąsajumo bei leistinumo principais (Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalys) bei remiantis byloje surinktais bei teisiamajame posėdyje betarpiškai ištirtais įrodymais, kurių visetu pagrįstos teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės.

Nors nuteistasis V. N. neigia sudavęs nukentėjusiajam skundžiamajame nuosprendyje nustatytus smūgius, tačiau jo nusikalstamą veiką įrodo įvykį mačiusių ar jame dalyvavusių asmenų parodymai.

Nukentėjusysis T. G. ikiteisminio tyrimo bei bylos nagrinėjimo pirmosios bei apeliacinės instancijos teismuose metu nuosekliai parodė, kad įvykusio konflikto metu nuteistasis V. N. sudavė jam smūgius į veidą bei galvą, užlaužė rankas. Pirmojoje apklausoje, kuri vyko praėjus vos kelioms valandoms po įvykio, T. G. nurodė kiek kitokią V. N. panaudoto smurto apimtį, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad nukentėjusysis pirmą kartą buvo apklaustas iš karto po jam atliktos operacijos, todėl jis pagrįstai galėjo suklysti. Tokį paaiškinimą T. G. nurodė ir apklausiamas pirmosios instancijos teisme (b. l. 177, t. 2). Vėlesnėse apklausose nukentėjusysis nuosekliai parodė apie tai, kad V. N. atliko veiksmus, už kuriuos ir yra nuteistas.

Nuteistasis G. G. ikiteisminio tyrimo metu bei pirmosios instancijos teisme teigė nematęs, ką muštynių metu darė V. N. (b. l. 32-33, 37, 40, 170-171, t. 2), tačiau apeliacinės instancijos teismo posėdyje pripažino, kad konflikto metu nuolatos nestebėjo V. N. veiksmų, todėl negali pasakyti, ar pastarasis sudavė nustatytus smūgius nukentėjusiajam.

Liudytojas E. P. ikiteisminio tyrimo metu bei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, pasakodamas apie įvykusias muštynes, parodė, kad V. N. užlaužė T. G. rankas (b. l. 86-87, 99, 100, t. 1; 179-181, t. 2). Apklausiamas apeliacinės instancijos teisme minėtas liudytojas nurodė tokią pačią įvykio eigą, pažymėdamas, kad nematė V. N. suduotų smūgių T. G. , tačiau neatmetė galimybės, kad taip galėjo būti.

Žemesnės instancijos teismas

Liudytojas J. M. ikiteisminio tyrimo bei teisminio nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nepatvirtino, kad nuteistasis V. N. sudavė nukentėjusiajam smūgius (b. l. 79-81, t. 1; b. l. 182-184, t. 2). Apeliacinės instancijos teismo posėdyje paklaustas apie V. N. panaudotą fizinį smurtą nurodė, kad „sunku prisiminti, ar konflikto metu V. N. buvo taip arti nukentėjusiojo T. G. , kad galėtų jį pasiekti, nelabai pamenu, gal ir galėjo, gal ir ne“.

Liudytojas E. Š. ikiteisminio tyrimo metu bei pirmosios instancijos teisme taip pat sakė nematęs, kad V. N. būtų naudojęs fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį (b. l. 89-90, 100-101, 181-182, t. 2). Apeliacinės instancijos teisme šis liudytojas teigė, kad konflikto metu galėjo kuriam laikui nusisukti, įvykio visą laiką nestebėjo, todėl galėjo ir nepamatyti, kaip V. N. suduoda smūgius T. G. .

Taigi, tiesiogiai įvykyje dalyvavę ar jį stebėję asmenys negalėjo patvirtinti, kad V. N. nesudavė skundžiamajame nuosprendyje nustatytų smūgių nukentėjusiajam T. G. . Priešingai, tiek nuteistasis G. G. , V. N. draugai E. Š. bei J. M. , tiek nukentėjusiojo draugas E. P. teigė, kad V. N. galėjo suduoti smūgius T. G. . Todėl teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad šių asmenų, kurių parodymai čia perteikti, parodymai nepaneigia nukentėjusiojo parodymų. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nukentėjusysis pirmosios bei apeliacinės instancijos teismuose nurodė, kad nenori, jog nuteistiesiems būtų paskirtos griežtos bausmės, nereiškė civilinio ieškinio dėl V. N. neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo. Tokia geranoriška nukentėjusiojo pozicija bei parodymų nuoseklumas duoda pagrindą teigti, kad jo parodymai yra teisingi, todėl jais nesiremti nėra teisinio pagrindo. Šie duomenys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą apie tai, kad V. N. atliko inkriminuotus jam tyčinius veiksmus, kuriais sukėlė nukentėjusiajam fizinį skausmą. Tokie veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalį.

Pirmosios instancijos teismas, aprašydamas nusikalstamus G. G. bei V. N. veiksmus nenurodė, kad pirmas smūgį nukentėjusiajam sudavė V. N. . Aprašomojoje nuosprendžio dalyje įvykio eiga nėra nurodyta chronologiškai. Joje išdėstytos įrodytomis pripažintos nusikalstamų veikų aplinkybės, kurios reikšmingos kvalifikuojant kiekvieno iš nuteistųjų veiką – G. G. pagal Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 1 dalį, o V. N. pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalį.

Nuteistasis V. N. apeliaciniame skunde teigia, kad su G. G. nebuvo susitarimo daryti nusikalstamą veiką. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas šios aplinkybės nenustatė, padarydamas išvadą, kad „kaltinimas abiem kaltinamiesiems, kad jie T. G. sunkiai sužalojo bendrais veiksmais bei iš chuliganiškų paskatų, nepasitvirtino“. Taigi nuosprendyje nustatyta, kad abiejų nuteistųjų nusikalstamos veikos yra skirtingos – G. G. nuteistas už sunkų sveikatos sutrikdymą (Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 1 dalis), V. N. – už fizinio skausmo sukėlimą (140 straipsnio 1 dalis), grupiškumo požymis joms netaikytas. Todėl minėtas apeliacinio skundo argumentas yra nepagrįstas.

Pirmosios instancijos teismas nenustatė ir aplinkybės, kad konflikto metu kilo triukšmas, buvo pašalinių asmenų ar sutrikdyta gyventojų rimtis, į tai nebuvo atsižvelgta nei kvalifikuojant nuteistojo veiką, nei skiriant bausmę, todėl ir šis apeliacinio skundo argumentas yra nepagrįstas.

Skiriant bausmę, atsižvelgta į tai, kad V. N. padarytas nusikaltimas yra nesunkus, jis neteistas ir nebaustas administracine tvarka, studijuoja Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijoje. Nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra, o nuteistojo atsakomybę sunkina tai, kad veiką jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Teisėjų kolegija nesutinka su šia pirmosios instancijos teismo išvada, kadangi teismas, be kita ko, nemotyvavo, kodėl, jo manymu, V. N. nustatytas lengvas girtumas turėjo įtakos nusikaltimo padarymui. Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad iš karto po įvykio V. N. patikrintas alkotesteriu. Jam nustatytas 0.9 promilių girtumas (b. l. 4, t. 2), kuris pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 126 straipsnį prilygsta lengvam girtumui. Pats nuteistasis parodė, kad įvykio vakarą išgėrė 3 butelius alaus, apsvaigęs nesijautė. Pirmosios instancijos teisme apklaustas policijos pareigūnas R. Žukauskas, kuris įvykio naktį iškviestas atvyko į muštynių vietą, parodė, kad „vaikinai girti nebuvo“ (b. l. 179, t. 2). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Respublikos BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte įtvirtinta atsakomybę sunkinanti aplinkybė nepripažįstama savaime, o tik tada, kai ji turi realios įtakos nusikalstamos veikos padarymui, t. y. nepakanka konstatuoti vien faktą, kad V. N. nusikaltimo padarymo metu buvo apsvaigęs, būtina nustatyti, kad tokia būsena įtakojo jo nusikalstamus veiksmus. Tokių duomenų šioje baudžiamojoje byloje nėra. Todėl ši pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis keistina panaikinant nurodytą nuteistojo V. N. atsakomybę sunkinančią aplinkybę.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad nukentėjusiojo T. G. smūgiai rankomis, partrenkimas ant grindinio, spardymas bei mušimas buvo nukreipti ne prieš V. N. , o prieš kitą nuteistąjį G. G. , todėl pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę V. N. , pagrįstai neatsižvelgė į šiuos T. G. veiksmus ir nepripažino to kaip V. N. atsakomybę lengvinančios aplinkybės.

Atsižvelgiant į tai, kad iš nuosprendžio šalinama V. N. atsakomybę sunkinanti aplinkybė, jog jis nusikalstamą veiką padarė apsvaigęs nuo alkoholio, vertinant pirmosios instancijos teismo nustatytų ir skiriant bausmę reikšmingomis pripažintų bylos aplinkybių visumą, t. y. jog padarytas nesunkus nusikaltimas, nuteistasis mokosi, nėra anksčiau teistas nei baustas administracine tvarka, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas V. N. paskyrė per griežtą savo rūšimi bausmę.

Pažymėtina, jog skiriamos bausmės rūšis ir paskirtis turi atitikti teisingumo ir protingumo kriterijus. Skiriant bausmę turi būti atsižvelgiama į visus Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytus bausmės tikslus: sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti galimybę daryti naujas veikas, paveikti bausmę atliekančius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Šių tikslų visuma sudaro vieningą bausmės paskirtį. Taigi vienas pagrindinių bausmės skyrimo principų, įtvirtintų Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnyje, yra bausmės teisingumo principas. Teisingumo principo įgyvendinimas užtikrina kaltininkui paskyrimą tokios tinkamai individualizuotos bausmės, kuri geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintą bausmės paskirtį. Skiriama bausmė turi būti adekvati padarytai veikai, t. y. bausmė už nusikalstamą veiką turi atitikti tos veikos pavojingumo pobūdį ir laipsnį. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą ir kaltininko asmenybę.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, bausmės paskirtį, teisingumo bei protingumo principus atitinkanti bausmės rūšis V. N. yra BK 140 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta švelniausia bausmės rūšis – viešųjų darbų bausmė. Minėtus bausmės skyrimo kriterijus V. N. atitinka mažesnis nei sankcijos vidurkis viešųjų darbų dydis.

Dėl G. G. paskirtos bausmės

Nuteistojo G. G. gynėjo apeliaciniame skunde nors ir pažymima, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, kilo pagrįstų abejonių dėl nukentėjusiajam padarytos sveikatos sutrikdymo sunkumo mąsto, tačiau plačiau šis klausimas neanalizuojamas ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pripažintos padaryta nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagrįstumas neginčijamas. Todėl teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 320 straipsnio 3 dalimi ir neperžengdama apeliacinio skundo ribų pirmosios instancijos teismo nuosprendį patikrina tik tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, t. y. dėl, apelianto manymu, netinkamai paskirtos bausmės.

Teisėjų kolegijos nuomone nepagrįstas G. G. gynėjo apeliacinio skundo argumentas dėl Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnyje numatytų sąlygų, duodančių pagrindą skirti kaltininkui švelnesnę, nei įstatymo numatyta bausmę. Tam, kad būtų pagrindas svarstyti švelnesnės, nei įstatyme numatyta bausmės skyrimo galimybę, turi egzistuoti Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio 1 dalyje numatytų sąlygų visuma. Pagal šio straipsnio 1 dalį teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, už nusikalstamą veiką gali paskirti švelnesnę negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ir pranešė apie šią veiką, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Taigi, kaip minėta, turi egzistuoti visų šių sąlygų visumą, o ne kuri viena ar tik dalis iš jų. Tuo tarpu kolegija nesutinka su apelianto argumentu, jog nuteistasis pats atvyko ir prisipažino padaręs nusikalstamą veiką. Iš bylos medžiagos matyti, jog G. G. atvykimą į policijos įstaigą prisipažinti padarius nusikalstamą veiką sąlygojo tai, jog liudytojas E. Š. , kuris tuoj po įvykio buvo sulaikytas įtarus, jog padarė nusikalstamą veiką, būdamas policijos komisariate paskambino G. G. , kad pastarasis atvyktų į policiją. Teismų praktikoje atvykimas ir pranešimas apie nusikalstamą veiką reiškia, kad asmuo turi savanoriškai, o ne verčiamas objektyvių aplinkybių, atvykti į valstybės instituciją, kuri yra įgalinta vykdyti baudžiamąjį persekiojimą ir pranešti apie savo betarpiškai padarytą nusikalstamą veiką. Kaip matyti iš nurodytų bylos aplinkybių, G. G. atvykimas į policijos komisariatą nebuvo išimtinai savanoriškas poelgis, kadangi jį paskatino informacija, jog policijoje yra sulaikytas ir apie įvykį jau papasakojęs tą naktį, kai buvo padaryta nusikalstama veika, su juo buvęs E. Š. . Taigi šiuo atveju nėra galimybės pripažinti, jog nuteistojo atvykimas į teisėsaugos instituciją prisipažinti padarius nusikalstamą veiką buvo savanoriškas. Atsižvelgiant į tai, nėra Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio 1 dalyje numatytos sąlygų, duodančių teismui pagrindą spręsti klausimą dėl švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimo, visumos. Norint taikyti Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio 2 dalį turi būti nustatyta bent 2 atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir bent viena iš šios dalies 1-6 punktuose numatytų aplinkybių (kaltininkas išlaiko asmenis, kurie serga sunkia liga ar yra neįgalūs ir nėra kam juos prižiūrėti, arba

kaltininkas išlaiko mažamečius vaikus, kurių dėl paskirtos įstatyme numatytos bausmės nebūtų kam prižiūrėti, arba

kaltininko kaip bendrininko vaidmuo darant nusikalstamą veiką buvo antraeilis, arba

veika nutrūko rengiantis padaryti nusikaltimą ar pasikėsinant daryti nusikalstamą veiką, arba

veika padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas, arba

veika padaryta pažeidus nusikalstamą veiką padariusio asmens sulaikymo, būtinojo reikalingumo, profesinės pareigos arba teisėsaugos institucijų užduoties vykdymo, gamybinės ar ūkinės rizikos, mokslinio eksperimento teisėtumo sąlygas. Sąlygas). Šių įstatymų reikalaujamų sąlygų visumos nuteistajam G. G. nėra nustatyta, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, jog nėra pagrindo tenkinti apelianto prašymo dalį dėl Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio nuostatų taikymo G. G.

Kolegijos nuomone, dalis gynėjo apeliacinio skundo argumentų yra pagrįsti.

Skirdamas terminuoto laisvės atėmimo bausmę G. G. pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, jog padarytas sunkus nusikaltimas, nusikaltimas padarytas esant atsakomybę sunkinančiai aplinkybei – apsvaigus nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikaltimo

padarymui, taip pat esant atsakomybę lengvinančioms aplinkybėms – pripažino kaltę, nuoširdžiai gailisi, atlygino turtinę bei dalinai neturtinę žalą, taip pat atsižvelgė į nuteistojo asmenybę – yra sukūręs šeimą, dirba, neteistas, charakterizuojamas teigiamai.

Teisėjų kolegija nesutinka su šia pirmosios instancijos teismo išvada, kadangi teismas, be kita ko, tik konstatavo, jog G. G. nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikaltimo padarymui, tačiau nemotyvavo, kodėl, jo manymu, G. G. nustatytas lengvas girtumas turėjo įtakos nusikaltimo padarymui. Iš byloje esančių dokumentų matyti, jog nebuvo atliktas joks tyrimas nustatyti G. G. neblaivumui. Išvadą, jog nuteistasis padarė nusikalstamą veiką būdamas neblaivus, pirmosios instancijos teismas padarė remdamasis tik paties G. G. parodymais, kad įvykio vakarą išgėrė 4-5 butelius alaus, apsvaigęs nesijautė (b. l. 171, t. 2). Remdamasis šiais nuteistojo parodymais teismas padarė išvadą, jog apsvaigimas nuo alkoholio turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui ir pripažino šią aplinkybę sunkinančia nuteistojo atsakomybę. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Respublikos BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte įtvirtinta atsakomybę sunkinanti aplinkybė nepripažįstama savaime, o tik tada, kai ji turi realios įtakos nusikalstamos veikos padarymui, t. y. nepakanka konstatuoti vien faktą, kad G. G. nusikaltimo padarymo metu buvo apsvaigęs, būtina nustatyti, kad tokia būsena įtakojo jo nusikalstamus veiksmus. Tokių duomenų šioje baudžiamojoje byloje nėra. Pažymėtina ir tai, kad apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija girtumą, kaip atsakomybę sunkinančią aplinkybę, pašalino ir kitam nuteistajam šioje byloje. Todėl ši pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis keistina panaikinant nurodytą nuteistojo G. G. atsakomybę sunkinančią aplinkybę.

Apeliantas skunde taip pat nurodė, jog pirmosios instancijos teismas, aprašydamas įvykį, buvo nenuoseklus ir nenurodė svarbių aplinkybių, kurios galėjo turėti įtakos skiriant bausmę, t. y. jog G. G. konflikto neprovokavo, pats buvo užpultas nukentėjusiojo, nuo smūgių buvo praradęs sąmonę, taigi nebuvo konflikto iniciatoriumi. Šių aplinkybių nevertinimas, pasak apelianto, lėmė neteisingos bausmės paskyrimą. Pažymėtina, jog viena vertus, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje ir nėra pripažinta, jog G. G. būtų buvęs konflikto, kurio metu buvo sužalotas T. G. , iniciatoriumi, nepaneigtos ir aplinkybės, jog G. G. taip pat buvo sumuštas nukentėjusiojo bei buvo trumpam praradęs sąmonę. Kita vertus, teisėjų kolegija šiuo aspektu pažymi, jog konkretus nusikalstamos veikos apdarymo mechanizmas negali tiesiogiai įtakoti už jos padarymą skiriamos bausmės dydžio. Šios aplinkybės vertintinos visų bylos aplinkybių, kaltinamojo asmenybės kontekste. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, jog į visas šias aplinkybes buvo atsižvelgta skiriant nuteistajam mažesnę nei straipsnio sankcijoje numatytas bausmės vidurkis laisvės atėmimo bausmę. Taigi sutikti su apeliacinio skundo teiginiu, jog šios aplinkybės liko neįvertintos, pagrindo nėra. Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija mano, jog šios aplinkybės, vertintinos visų kitų bylos aplinkybių kontekste, yra reikšmingos sprendžiant klausimą dėl pagrindo ir galimybės skirti G. G. su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę.

Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė atitiktų įstatymo reikalavimus, bet turi atsižvelgti ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat ir į nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę. Kaip nustatyta BK 54 straipsnio 1 dalyje, teismas bausmę skiria pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Pagal baudžiamosios teisės doktriną, skirdamas bausmę, teismas ne tik vykdo įstatymo reikalavimus atsižvelgti į nusikalstamos veikos sunkumą bei kaltininko asmenybę, bet ir išreiškia nuomonę apie padarytą nusikalstamą veiką bei kaltąjį asmenį. Todėl baudžiamajame įstatyme yra įtvirtinta nuostata, kad jeigu straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikaltimą, sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas vadovaudamasis bausmės paskirtimi gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Tai reiškia, kad teismas, įvertinęs veikos pavojingumą ir visas jau paminėtas kitas bylos aplinkybes bei padaręs išvadą, jog kaltininkui konkretaus straipsnio sankcijoje numatyta švelniausioji bausmė nėra teisinga, gali motyvuotai skirti švelnesnę, negu įstatymo numatytą, bausmę, t. y. gali konkrečioje byloje kaltininkui nustatyti kitokias, individualizuotas bausmės ribas, nuosprendyje nurodydamas, kokios yra išimtinės aplinkybės, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas šiam asmeniui už šios nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką teisingumo ir teisinės valstybės siekis įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje. Vadinasi, teisingumo principas neatsiejamas nuo teisinės valstybės imperatyvo ir yra vienas svarbiausių moralinių vertybių bei teisinės valstybės pagrindų. Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją teisingumas gali būti įgyvendintas užtikrinant tam tikrą interesų pusiausvyrą, išvengiant atsitiktinumų ir savivalės, socialinio gyvenimo nestabilumo, interesų priešpriešos. Taigi teisingumas yra vienas pagrindinių teisės, kaip socialinio gyvenimo reguliavimo būdo, tikslų (Konstitucinio Teismo 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimas). Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, Konstitucinio Teismo aiškinamas taip pat kaip reiškiantis, jog konstitucinė vertybė yra ne pats teismo baigiamojo akto priėmimas teisme, bet būtent teisingo teismo baigiamojo akto priėmimas (2008 m. vasario 20 d. nutarimas). Baudžiamosios teisės paskirties (BK 1 straipsnis) kontekste tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti teisinga pusiausvyra (proporcija). Be to, įstatymų leidėjas, kaip minėta, nustatydamas sankciją už nusikalstamą veiką, kartu yra nustatęs ir tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį teismas, skirdamas bausmę už nusikalstamą veiką, turi turėti galimybę atsižvelgti į visas bylos aplinkybes ir paskirti švelnesnę negu įstatymo numatyta bausmė (BK 54 straipsnio 3 dalis).

Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, bylos aplinkybes, į tai, jog nebuvo kilusio konflikto iniciatoriumi, nuteistojo asmenybę – pripažino kaltę, nuoširdžiai gailisi, atlygino turtinę bei didžiąją dalį neturtinės žalos, kas pirmosios instancijos teismo pagrįstai pripažinta atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis, yra sukūręs šeimą, dirba, neteistas, charakterizuojamas teigiamai, atsiprašė nukentėjusiojo, lankė jį gydymo įstaigoje, į tai, kad nukentėjusiajam dėl sveikatos sutrikdymo neliko liekamųjų reiškinių, o taip pat į tai, jog pašalinta kaltininko atsakomybę sunkinanti aplinkybė, teisėjų kolegija sprendžia, jog nepaisant to, kad G. G. padarė sunkų nusikaltimą, bausmės tikslai bus pasiekti, o pati bausmė atitiks teisingumo bei protingumo principus, nebus pažeisti ir nukentėjusiojo interesai – pastarasis nuteistajam pretenzijų neturi, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir skyrus švelnesnę, nei įstatyme numatyta, bausmę. Teisėjų kolegija, skirdama G. G. bausmę, atkreipia ypatingą dėmesį į tai, kad jis susitaikė su nukentėjusiuoju, jo atsiprašė, pastarasis nepageidauja, kad nuteistasis būtų griežtai baudžiamas, nusikaltimas nebuvo iš anksto planuotas, todėl sankcijos vidurkį atitinkanti viešųjų darbų bausmė atitinka teisingumo skiriant bausmę principą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 2 punktu,

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2008 m. spalio 20 d. nuosprendį pakeisti.

Panaikinti V. N. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikalto būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui.

Nuteistajam V. N. už nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalyje padarymą paskirti viešųjų darbų bausmę 50 valandų, išdėstant ją atlikti po 10 valandų per 5 mėnesius.

Panaikinti G. G. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikalto būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui.

Nuteistajam G. G. už nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 1 dalyje (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija), pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį padarymą paskirti viešųjų darbų bausmę 240 valandų, išdėstant ją atlikti po 20 valandų per 12 mėnesių.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkas Aloyzas KruopysTeisėjai Svajūnas KnizlerisVioleta Ražinskaitė