- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-08-01
- Bylos Nr.
- eA-2196-520/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-05818-2024-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Laimutis Alechnavičius (pirm.), Egidijus Šileikis, Dalia Višinskienė (pran.)
- Pareiškėjas
- G. Š.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
- Kategorijos
- 21.3.7Pareigybės panaikinimas
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės (pranešėja) ir Egidijaus Šileikio,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. gegužės 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos G. Š. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijai dėl aktų panaikinimo, grąžinimo į valstybės tarnybą ir vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėja G. Š. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro (toliau – ir Ministras) 2024 m. rugpjūčio 14 d. įsakymo Nr. A1-540 „Dėl Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2024 m. sausio 30 d. įsakymo Nr. A1-76 „Dėl Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pareigybių sąrašo patvirtinimo“, pakeitimo“ (toliau – ir Įsakymas dėl pareigybių sąrašo pakeitimo, Įsakymas) 1.1 punktą, t. y. Įsakymo dalį, kuria buvo panaikinta patarėjo pareigybė Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Ministerija) (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Grupė); 2) panaikinti Ministerijos kanclerio 2024 m. rugsėjo 18 d. potvarkį Nr. P3-611 „Dėl G. Š. atleidimo iš karjeros valstybės tarnautojo pareigų“ (toliau – ir Potvarkis 1); 3) panaikinti Ministerijos kanclerio 2024 m. rugsėjo 20 d. potvarkį Nr. P3-612 „Dėl Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos kanclerio 2024 m. rugsėjo 18 d. potvarkio Nr. P3-611 „Dėl G. Š. atleidimo iš karjeros valstybės tarnautojo pareigų“ pakeitimo“ (toliau – ir Potvarkis 2); 4) grąžinti pareiškėją į eitas arba lygiavertes karjeros valstybės tarnautojo pareigas; 5) priteisti pareiškėjai iš atsakovo Ministerijos (toliau – ir atsakovas) vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš pareigų dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.
2. Pareiškėja skunde nurodė šiuos pagrindinius argumentus:
2.1. Pareiškėja nuo 2016 m. birželio 2 d. iki 2024 m. rugsėjo 30 d. dirbo Ministerijoje, nuo 2022 m. kovo 1 d. iki 2024 m. rugsėjo 30 d. ėjo patarėjos pareigas Grupėje. Įsakymo ir Potvarkio 1 bei Potvarkio 2 (toliau kartu – ir Potvarkiai) pagrindu pareiškėja 2024 m. rugsėjo 23 d. buvo atleista iš užimamų karjeros valstybės tarnautojo pareigų Ministerijoje. Skundžiami aktai savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo (toliau – ir VAĮ) 2 str. 18 d., 2 str. 4 d., 6 str., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 str. 1 d. 1 p.), taip pat neatitinka jiems keliamų reikalavimų (ABTĮ 91 str. 1 d. 3 p.). Atsakovas pasinaudojo ir „prisidengė“ valstybės tarnybos reforma, siekdamas „atsikratyti“ pareiškėja. Šią išvadą patvirtina ginčui aktualios pareiškėjos atleidimo iš valstybės tarnybos aplinkybės.
2.2. 2018–2020 metais pareiškėjos tarnyba (veikla) Ministerijoje buvo vertinama aukščiausiu galimu įvertinimu, tačiau nuo 2020 metų, pasikeitus Grupės vadovei, buvo vengiama pareiškėją įtraukti į Grupei priskirtus darbus, informacija apie šiuos darbus buvo slepiama, pareiškėja nebuvo įtraukiama / buvo įtraukiama tik fragmentiškai į konkrečių dokumentų rengimo ir aptarimo procesus, pasitarimus, darbo grupes, jai nebuvo siūloma prisidėti ar įsitraukti į papildomus darbus, 2022 metais iš Grupės išėjus vyresniajai patarėjai, pareiškėjai nebuvo pasiūlyta perimti šio asmens darbų. Pasikeitus Grupės vadovui pareiškėjos veikla 2021–2024 metų laikotarpiu buvo įvertinta tik „gerai“, pareiškėjai nuo 2021 metų nebuvo didinamas atlyginimas, o 2022 metų pareiškėjos tarnybinės veiklos vertinimas buvo užbaigtas prieš tai pareiškėjos neinformavus ir nesuorganizavus su ja privalomo kasmetinio tarnybinės veiklos vertinimo pokalbio.
2.3. Pareiškėjai 2023 m. lapkričio 24 d. skirta tarnybinė nuobauda, kadangi ji 2023 m. spalio 10 d. dėl šeiminių aplinkybių neatvyko į Ministerijos patalpas (t. y. dirbo nuotoliniu būdu), nepaisant to, kad anksčiau ji prašė tiesioginės vadovės suteikti atostogų dieną (prašymas nebuvo patenkintas) ir turėjo leidimą dirbti nuotoliniu būdu, kuris vėliau buvo panaikintas (kitiems Ministerijos darbuotojams šie leidimai nebuvo panaikinti). 2023 m. lapkričio 9 d. pokalbio, kuriame dalyvavo Ministerijos kanclerė ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo viceministras, metu pareiškėjai buvo pasiūlyta išeiti iš darbo šalių susitarimu arba ieškoti galimybių įsidarbinti kituose Ministerijos padaliniuose. Ministerijos kanclerė atsisakė organizuoti pareiškėjos pokalbį su pareiškėjos tiesiogine vadove (Grupės vadove), motyvuodama tuo, kad Grupės vadovė nurodė, jog ji ir Grupės kolegos negali dirbti su pareiškėja. Be to, prieš skiriant pareiškėjai tarnybinę nuobaudą, elektroniniuose laiškuose Ministerijos kanclerė Grupėje (su Grupės vadove) susiklosčiusią situaciją įvardijo kaip „konfliktą“, o „tarnybinį kaitumą“ ar „šalių susitarimą“ yra nurodžiusi kaip galimą „konflikto“ ir „prarasto ryšio su komanda ir organizacija“ sprendimo būdą.
2.4. Pareiškėja Ministerijoje buvo vertinama kaip „konflikte“ dalyvaujanti šalis, o savo tiesioginės vadovės (Grupės vadovės) pareiškėja buvo vertinama kaip asmuo, su kuriuo „nematoma galimybių toliau dirbti“. Šie duomenys taip pat byloja apie prieš pareiškėją vykdytą mobingą.
2.5. Įgyvendindamas valstybės tarnybos reformą, Ministras 2023 m. gruodžio 11 d. įsakymu Nr. A1-822 (toliau – ir Įsakymas dėl pareigybių vertinimo komisijos sudarymo) sudarė Ministerijos pareigybių vertinimo komisiją (toliau – ir Komisija) (Komisijos pirmininke paskirta Ministerijos kanclerė), kuriai pavesta peržiūrėti Ministerijos pareigybių sąraše esančias valstybės tarnautojų pareigybes ir, įvertinus šioms pareigybėms priskirtas funkcijas, sudaryti pareigybių, kurių funkcijos yra priskirtinos vidaus administravimo funkcijoms, sąrašą, bei jį pateikti Ministrui tvirtinti. 2024 m. birželio 17 d. įvyko Komisijos posėdis, kuriame nutarta, kad Grupės patarėjo, t. y. pareigybės, kurią užėmė pareiškėja (toliau – ir pareiškėjos pareigybė), valstybės tarnautojo funkcijos priskirstinos vidaus administravimo funkcijoms.
2.6. 2024 m. liepos 25 d. Ministerijos Administravimo departamento direktorė ir Komisijos narė kreipėsi į Ministrą su tarnybiniu pranešimu „Dėl valstybės tarnautojų pareigybių panaikinimo“ (toliau – ir Tarnybinis pranešimas), nors tokia šio dokumento (tarnybinio pranešimo) forma Įsakyme dėl pareigybių vertinimo komisijos sudarymo nenumatyta. Tarnybiniame pranešime siūloma naikinti Grupės patarėjo pareigybę, taip pat nurodyta, kad dėl kitos dalies valstybės tarnautojų pareigybių, kurių vykdomos funkcijos iš pareigybių aprašymų buvo neaiškios, arba nevienareikšmiškai visa apimtimi priskirtinos prie vidaus arba viešojo administravimo, Komisija prašė tiesioginių vadovų (šiuo atveju Grupės vadovės) posėdyje pristatyti valstybės tarnautojų vykdomus darbus, pateikti konkrečių veiksmų pavyzdžius <...>; išskirtos (paminėtos) dvi valstybės tarnautojų pareigybės, iš kurių viena – pareiškėjos: Grupės patarėjas (specializacija – (i) strateginė teisės aktų analizė ir vertinimas; (ii) teisės aktų rengimas).
2.7. 2024 m. liepos 25 d. Komisijos narė elektroniniu laišku kreipėsi į Ministerijos Profesinės sąjungos valdybą, informuodama, kad yra rengiamas Ministerijos pareigybių sąrašo pakeitimo projektas, kuriuo: 1) naikinama Grupės patarėjo (t. y. pareiškėjos) pareigybė (kuri yra užimta); 2) naikinama Administravimo departamento patarėjo pareigybė (laisva, neužimta pareigybė); 3) keičiama Darbo teisės grupės patarėjo pareigybė iš darbuotojo, dirbančio pagal darbo sutartį, į valstybės tarnautojo pareigybę (laisva, neužimta pareigybė). Ministerijos pareigybių sąrašo pakeitimo projekto pagrindu buvo priimtas byloje Įsakymas, kuriuo buvo panaikinta būtent pareiškėjos užimta pareigybė, analogiška laisva patarėjo pareigybė nebuvo panaikinta, t. y. iš valstybės tarnybos buvo atleista tik pareiškėja. Jokių reikšmingų pokyčių dėl darbuotojų skaičiaus Ministerijoje prieš įgyvendinant reformą ir po jos įgyvendinimo neįvyko. Ministerija pareiškėjai nepaaiškino, dėl kokių priežasčių buvo panaikinta būtent pareiškėjos pareigybė.
2.8. Pareiškėjos pareigybė panaikinta nepagrįstai, nes didžioji dalis pareiškėjos pareigybei priskirtų funkcijų yra viešojo administravimo funkcijos (pvz., teisės aktų projektų, įvairių pasiūlymų (įskaitant teisės aktų projektus) rengimas, dalyvavimas programų (planų) įgyvendinime ir kt.), kurias pareiškėja vykdė ir kurios nebuvo tinkamai įvertintos Komisijos. Be to, atliekant funkcijų atitiktį vidaus / viešojo administravimo funkcijoms vertinimą, tyrime dalyvavo asmenys, kurie anksčiau dėl pareiškėjos išreiškė neigiamą išankstinį nusistatymą ir nuomonę. Tokiu būdu buvo pažeisti lygiateisiškumo, nediskriminavimo, nešališkumo ir objektyvumo imperatyvai.
2.9. Net teismui vertinant, kad atsakovas pagrįstai pripažino pareiškėjos funkcijas vidaus administravimu, konstatuotina, kad jos pareigybė panaikinta (nesteigiant vietoj jos darbuotojo pagal darbo sutartį pareigybės) nepagrįstai. Jos darbo krūvis nepagrįstai buvo įvertintas kaip „nepakankamas“, o jos vykdytos funkcijos nepagrįstai buvo įvertintos kaip „perteklinės“ ir „nebereikalingos“. Pareigybei priskirtų funkcijų vertinimas atliktas ir sprendimas dėl pareigybės panaikinimo priimtas neužtikrinus objektyvaus ir nešališko pareiškėjos pareigybei priskirtų funkcijų vertinimo, Ministerija neprašė pareiškėjos pateikti duomenų apie atliekamus darbus, krūvį ir kt. Be to, Ministerijos 2024 m. rugpjūčio 21 d. įspėjime apie pareigybės panaikinimą Nr. P29-964 (toliau – ir Įspėjimas apie pareigybės panaikinimą) nepagrįstai ir neteisėtai išplėstas pareigybės panaikinimo pagrindas, nurodant, kad pareigybės funkcijos yra perteklinės – šio pagrindo nėra nei Įsakyme, nei Tarnybiniame pranešime. Išvadą, kad pareiškėjos pareigybė panaikinta neteisėtai, patvirtina aplinkybė, jog ginčo atveju nebuvo panaikinta pareiškėjos kolegės – Grupės vyresniosios patarėjos pareigybė, kurios dalis funkcijų yra identiškos pareiškėjos funkcijoms. Sprendimai dėl pareiškėjos priimti neteisėtai, nepagrįstai, pažeidžiant aiškumo, viešumo, objektyvumo, nešališkumo, skaidrumo, lygiateisiškumo ir kitus valstybės tarnyboje galiojančius principus.
2.10. Net ir vertinant, kad pareiškėjos pareigybei priskirtos funkcijos yra išimtinai vidaus administravimo pobūdžio, sprendimas dėl tokių pareigybių (jų naikinimo ar kitų pareigybių steigimo) turėjo būti priimtas remiantis objektyviais ir visiems asmenims vienodai taikomais kriterijais, užtikrinant šių sprendimų priėmimo aiškumą, nešališkumą, lygiateisiškumą ir kt.
2.11. Komisijai buvo pavesta sudaryti sąrašą pareigybių, kurių funkcijos yra priskirtinos vidaus administravimo funkcijoms, o ne sąrašą pareigybių, kurios yra „nebereikalingos“, „perteklinės“, „neturi pakankamo krūvio“ ar pan. Komisija taip pat privalėjo, tačiau nesilaikė Įsakyme dėl pareigybių vertinimo komisijos sudarymo minimų Viešojo administravimo subjekto, kurio teisinė forma – biudžetinė įstaiga, pareigybių sąraše esančių valstybės tarnautojų pareigybių peržiūros rekomendacijų, patvirtintų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2024 m. sausio 12 d. įsakymu Nr. 1V-52, (toliau – ir Rekomendacijos).
2.12. Pareiškėjai taip pat nebuvo užtikrinta garantija būti perkeltai į kitas lygiavertes pareigas. Laisvų pareigybių (lygiaverčių ir žemesnių) sąrašas pareiškėjai buvo pateiktas praėjus 20 dienų po Įspėjimo apie pareigybės panaikinimą gavimą ir likus 8 dienoms iki Potvarkio 1 priėmimo. Tokiu būdu pareiškėjai buvo dirbtinai apribotas (sutrumpintas) garantijos pasinaudojimo laikotarpis. Be to, atsakovas 2024 m. rugsėjo 10 d. pateikęs informaciją apie laisvas pareigybes, tą pačią dieną išreiškė išankstinį neigiamą nusistatymą ir vertinimą, kad „<...> šiuo metu Jūs neatitinkate nei vienos iš šių pareigybių specialiųjų reikalavimų“. Taip pat atsakovas pareiškėjai nenurodė, iki kada ji turi išreikšti valią dėl laisvos pareigybės. Potvarkis 1 priimtas vykstant susirašinėjimui dėl laisvų pareigybių, dėl pareiškėjos atitikties keliamiems reikalavimams ir kt. Nepaisydama šių aplinkybių, pareiškėja aktyviai siekė pasinaudoti valstybės tarnautojo garantija pareigybės panaikinimo atveju būti paskirtam į kitas laisvas pareigas.
Atsiliepimas
3. Atsakovas Ministerija atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
4. Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė šiuos pagrindinius argumentus:
4.1. Ministras, įvertinęs aktualią informaciją (įskaitant, bet neapsiribojant Tarnybiniame pranešime nurodytus motyvus), laikydamasis nustatytų procedūrų ir teisės aktų reikalavimų priėmė sprendimą pakeisti Ministerijos pareigybių sąrašą, kuris įformintas Įsakymu. Pareigybių sąrašo pakeitimas yra susijęs tik su atliktu sisteminiu visų Ministerijos valstybės tarnautojų pareigybių peržiūrėjimo procesu, t. y. neišskiriant nei vienos valstybės tarnautojo pareigybės, kuri būtų neperžiūrėta.
4.2. Ministro diskrecijos teisės neriboja kiti įstaigoje vykstantys procesai, įskaitant ir valstybės tarnautojų pareigybių peržiūros procesą. Ministras, įvertinęs informaciją, kad pareiškėjos pareigybei bei Administravimo departamento patarėjo pareigybei priskirtos funkcijos yra perteklinės (nereikalingos), dubliuojasi su kitų Ministerijos darbuotojų funkcijomis, turėjo diskrecijos teisę spręsti dėl šių pareigybes panaikinimo. Ministerijos darbuotojų Profesinė sąjunga neišreiškė prieštaravimo ar nesutikimo su Įsakymo projektu.
4.3. Pareiškėja siekia pagrįsti, kad jos pareigybė reikalinga tik dėl to, jog Ministerijoje egzistuoja neužimtos pareigybės, o jos pareigybė – užimta. Tačiau ši pozicija prieštarauja Ministro pareigai laikytis efektyvumo principo bei racionaliai ir taupiai naudoti Ministerijos išteklius, tinkamai įgyvendinti turimus įgaliojimus (diskreciją). Įsakymas pareiškėjai jokių teisių ir pareigų nesukėlė, o teismui sprendžiant dėl šio Įsakymo 1.1 punkto, kuriuo pakeista Grupės struktūra, joje panaikinant patarėjo pareigybę, panaikinimo, būtų paneigta Ministro, kaip biudžetinės įstaigos vadovo, diskrecijos teisė tvarkyti įstaigos struktūrą, o teismo kompetencija būtų viršyta. Teismas gali spręsti tik dėl pareiškėjos reikalavimų panaikinti Potvarkius.
4.4. Rekomendacijos yra rekomendacinio pobūdžio teisės aktas, jose pateiktos gairės ir taisyklės nėra privalomos / teisiškai įpareigojančios. Ministras Komisijai pavedė tik atsižvelgti į Rekomendacijas, o ne jomis beatodairiškai vadovautis, palikdamas Komisijai laisvę spręsti, kaip bus įgyvendinti konkretūs procedūriniai klausimai. Komisija visas Ministerijos pareigybes vertino ne formaliai, nes pareigybės aprašymai ne visada atspindi tikrąsias valstybės tarnautojams pavestas ir jų atliekamas funkcijas; arba asmeniui pavestos funkcijos nėra valstybės tarnautojo funkcijos. Iš esmės analogiška pozicija buvo nurodyta ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Vidaus reikalų ministerija) 2024 m. rugpjūčio 2 d. rašte Ministerijai. Šiame rašte paaiškinta, kad Rekomendacijose reglamentuotas vienkartinės valstybės tarnautojų pareigybių peržiūros procesas, siekiant peržiūrėti esamas valstybės tarnautojų pareigybes ir ne tiek užtikrinti jų atitiktį VAĮ 7 straipsnio 2 dalies reikalavimams, kiek atlikti bent minimalią valstybės tarnybos „higieną“ – t. y. pasiekti, kad bent jau valstybės tarnautojų pareigybės, kurios tikrai neturėtų būti valstybės tarnautojų pareigybėmis (nes šioms pareigybėms nėra pavesta jokių valstybės tarnautojo funkcijų), būtų panaikintos arba jų vietoje įsteigtos darbuotojų pareigybės. Vidaus reikalų ministerija suformavo poziciją, kad įvertinant, ar peržiūros metu atitinkamos pareigybės statusas turėtų būti keičiamas, turėtų būti vadovaujamasi ne tiek tuo, ar tam tikros valstybės tarnautojo funkcijos atliekamos nuolat (pvz., kasdien), kiek tuo, ar tos pareigybėje numatytos funkcijos (funkcija) yra realios (reali).
4.5. Į Komisijos sudėtį buvo įtraukti ir Ministerijos Profesinės sąjungos atstovai, į posėdžius esant poreikiui buvo kviečiami padalinių vadovai ar ekspertai. Valstybės tarnautojai, kurių pareigybės vertintos, į posėdžius nebuvo kviečiami, nes nebuvo nustatyta tokia pareiga, be to, Komisijai pakako turimos informacijos. Nagrinėjamu atveju Komisija priėmė sprendimą, kad tiek pareiškėjos, tiek Administravimo departamento patarėjo pareigybių funkcijos yra priskirtinos darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, pareigybių funkcijoms, tačiau kitaip nei ankstesniais atvejais, kai buvo priimti sprendimai vietoj valstybės tarnautojų pareigybių steigti darbuotojų pareigybes, Komisija nenurodė, kad vietoj minėtų valstybės tarnautojų pareigybių turėtų būti steigiamos darbuotojų pareigybės.
4.6. Kadangi Rekomendacijos nėra privalomos, nagrinėjamu atveju buvo nuspręsta, kad papildomus aspektus įvertins ir motyvus pateiks už personalo administravimą atsakingas struktūrinis padalinys – Ministerijos Administravimo departamentas, kuris pagal įstaigoje nusistovėjusią praktiką paprastai ir teikia tokius argumentus ir kuriam pavesta dalyvauti formuojant ir tobulinant Ministerijos žmogiškųjų išteklių valdymo politiką ir ją įgyvendinti. Todėl Administravimo departamento direktorė (kartu veikdama ir kaip Komisijos narė) Tarnybiniu pranešimu informavo Ministrą apie Komisijos veiklos rezultatus, nurodė motyvus, dėl kurių buvo panaikintos konkrečios pareigybės.
4.7. Ginčo pareigybė panaikinta dėl to, kad jai nustatytos funkcijos yra perteklinės (nereikalingos), jos dubliuojasi su kitų Ministerijos pareigybių funkcijomis, taip pat pareigybei priskirtos funkcijos, priskirtinos darbuotojo, dirbančio pagal darbo sutartį, funkcijoms. Pareiškėjos pareigybė buvo vertinta kartu su Administravimo departamento patarėjo pareigybe, kurių pagrindinis tikslas (paskirtis), vertinti iš kitų institucijų gautus teisės aktų projektus (didžiausią darbo laiko dalį užimanti funkcija). Komisija sprendė, kad aptarta funkcija nelaikytina administraciniu reglamentavimu, nes jos įgyvendinimas nedaro tiesioginės įtakos teisės akto projektui, t. y. ši veikla nepriskirtina tiesioginiam teisės akto projekto rengimui. Taip pat pasiūlymų teikimas, kuris nenumatytas kaip Ministerijos tiesioginė nuolatinė funkcija, nėra priskirtinas administracinio reglamentavimo veiklai. Komisija tyrimo metu konsultacijos kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją, kuri, iš esmės, šią išvadą patvirtino, t. y. nurodė, kad pastabų / pasiūlymų dėl teisės aktų pagal kompetenciją ir pan. teikimas, bet pačių teisės aktų nerengimas, negalėtų būti laikoma administraciniu reglamentavimu. Analogiška pozicija pateikta ir Ministerijos 2024 m. rugsėjo 13 d. rašte pareiškėjos atstovei, atsakant į keliamus klausimus. Pareiškėjos pareigybė ir kartu vertinta Administravimo departamento patarėjo pareigybė iš esmės buvo skirtos iš kitų institucijų gautiems teisės aktų projektams vertinti. Tačiau pagal darbų paskirstymą Ministerijoje tarp Ministerijos struktūrinių padalinių Teisėkūros grupė yra pagrindinis padalinys, atliekantis tokio vertinimo proceso organizavimą.
4.8. Atsakovas nesutiko su pareiškėjos argumentu, kad teisės aktų rengimas, strateginė teisės aktų analizė ir vertinimas yra pareiškėjos pareigybės specializacija (bet ne funkcijos). Ministerija nurodė, kad konkrečios nustatytos funkcijos savaime negali būti vykdomos atskirai, nevertinant pareigybės veiklos srities ar specializacijos. Pareiškėjos pareigybės pagrindinėmis funkcijomis laikytinos funkcijos, atliekamos dėl strateginės teisės aktų analizės ir vertinimo (pagrindinė pareiškėjos pareigybės specializacija). Jų vykdymas taip pat užėmė didžiausią dalį pareiškėjos darbo krūvio. Komisija, vadovaudamasi VAĮ 7 straipsnio 2 dalimi, pagrįstai nusprendė, kad tiek pareiškėjos, tiek Administravimo departamento patarėjo pareigybės yra priskirtinos ne valstybės tarnautojo pareigybėms, o darbuotojo, dirbančio pagal darbo sutartį, pareigybėms. Komisija įvertino ir kitas pareiškėjos pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas.
4.9. Nepagrįsti pareiškėjos argumentai, kad nagrinėjamu atveju nebuvo panaikinta Grupės vyresniosios patarėjos, kurios dalis funkcijų yra identiškos pareiškėjos funkcijoms, pareigybė, nes sutampa tik dalis šių pareigybių funkcijų, tačiau skiriasi veiklos sritys bei specializacija, taip pat pareigybių funkcijų sudėtingumas, atsakomybės lygis, sprendimų priėmimo įgaliojimai. Aplinkybė, kad dalis pareigybės aprašyme nustatytų funkcijų formaliai sutampa ir kad, atsižvelgiant į patarėjo pareigybės darbo krūvį, jo funkcijas galima perduoti platesnius įgaliojimus turinčiam darbuotojui, tik patvirtinta faktą, jog toks pareigybių funkcijų dubliavimas yra neracionalus.
4.10. Nagrinėjamu atveju buvo padaryta pagrįsta išvada, kad pareiškėjos pareigybei tenkantis darbo krūvis yra nepakankamas, funkcijos dubliuojasi su kitiems valstybės tarnautojams ar darbuotojams priskirtomis funkcijomis ir sudaro itin mažą darbo krūvį, kuris gali būti perskirstytas kitiems asmenims. Priimant sprendimą dėl pareiškėjos pareigybės naikinimo nebuvo nagrinėjamas ir nebuvo vertinamas nei 2023 metais pareiškėjai paskirtos tarnybinės nuobaudos skyrimo aspektas, nei pareiškėjos kasmetinių vertinimų klausimas, šie aspektai neturėjo įtakos Ministro sprendimui naikinti ginčo pareigybę.
4.11. Ministro sprendimas panaikinti pareigybes, nesteigiant darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, pareigybių, pirmiausiai buvo nulemtas pareiškėjos ir Administravimo departamento patarėjo pareigybių nereikalingumo, tačiau ne tik dėl priežasčių, kad pareigybės buvo priskirtos darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, pareigybėms. Nurodytas motyvas nebuvo lemiamas, o papildomas.
4.12. Įspėjimu apie pareigybės panaikinimą darbdavys (Ministerija) įgyvendino pareigą detaliai ir aiškiai paaiškinti darbuotojui (pareiškėjai) pareigybės naikinimo priežastis ir motyvus. Priešingai, nei nurodo pareiškėja, įspėjime pateikti pareigybės panaikinimo motyvai ir pagrindai nelaikytini naujais, nes prieš pareiškėjai pateikiant aptariamą įspėjimą, jai šie motyvai buvo žinomi tiek iš susirašinėjimo su Ministerijoje veikiančia Profesine sąjunga, tiek iš Tarnybinio pranešimo. Be to, priešingus pareiškėjos argumentus paneigia jos informavimo ir konsultavimo metu, t. y. 2024 m. liepos 29 d., teikti klausimai elektroniniu paštu.
4.13. Ministerija užtikrino Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 2 straipsnyje bei Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 57 straipsnio 2 dalyje reglamentuotas garantijas, t. y. šiuo atveju įsitikino, kad nėra kitų lygiaverčių ar žemesnių pareigybių, į kurias pareiškėjos sutikimu ji galėjo būti perkelta. Iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių matyti, kad pareiškėja pati nebuvo iniciatyvi ir nedėjo pakankamai pastangų, siekdama išlaikyti darbo santykių tęstinumą (pvz., pareiškėja iki 2024 m. rugsėjo 10 d. jokios papildomos informacijos nepateikė, nesikreipė į Ministerijos struktūrinį padalinį, atsakingą už žmonių išteklių valdymą, ar kitais būdais nesidomėjo, kokią informaciją turi darbdavys apie jos išsilavinimą ar darbo patirtį, ar kokias pareigybes ji galėtų užimti, nors Ministerija 2024 m. rugsėjo 10 d. pareiškėjai pateikė visų laisvų lygiaverčių ir žemesnių pareigybių sąrašą). Ministerija turėjo pareigą pareiškėją informuoti tik apie laisvas ir naujai steigiamas pareigybes, kurias, paisant nustatytųjų bendrųjų ir specialiųjų reikalavimų, pareiškėja galėtų užimti. Ministerijoje pareiškėjos įspėjimo laikotarpiu nebuvo pareigybių, kurių specialiuosius reikalavimus atitiktų pareiškėja, tačiau Ministerija, net ir negavusi papildomos informacijos iš pareiškėjos, veikė aktyviai ir teikė lygiaverčių ir žemesnių laisvų pareigybių sąrašą, nors tokios pareigos teisės aktai nenustatė.
4.14. Nepagrįsti pareiškėjos argumentai, kad ginčo pareigybės naikinimas buvo nulemtas susiklosčiusios konfliktinės situacijos ar siekio atleisti pareiškėją iš užimamų valstybės tarnautojos pareigų. Po atlikto tarnybinio patikrinimo ir pareiškėjai paskirtos tarnybinės nuobaudos jos darbo krūvis iš esmės nepakito, Grupės vadovė ir toliau jai deleguodavo užduotis, taip pat pareiškėja buvo paskirta konkrečios Ministerijoje sudarytos darbo grupės pakaitine nare. Šios aplinkybės patvirtina, kad Ministerija neturėjo neigiamo nusistatymo prieš pareiškėją, nediskriminavo pareiškėjos ir neturėjo tikslo pareiškėją atleisti iš darbo. Priešingai nei nurodo pareiškėja, Ministerijos kanclerės teikti siūlymai dėl galimų susiklosčiusios situacijos sprendimo būdų vertintini kaip siekis surasti kompromisą. Taip pat Ministerijos darbuotojams nuolat primenama, kad asmenys, patiriantys diskriminaciją, psichologinį smurtą darbe ar kitus lygių galimybių pažeidimus, gali apie tai pranešti įvairiais būdais, tačiau pareiškėja šiomis savo teisių gynimo galimybėmis iki pat konsultavimosi su Ministerijoje veikiančia Profesine sąjunga, nesinaudojo.
4.15. Teismui pripažinus pareiškėjos atleidimą iš valstybės tarnybos neteisėtu, taikytini DK nustatyti alternatyvūs pažeisti darbuotojų teisių gynimo būdai, negrąžinant pareiškėjos į eitas ar lygiavertes pareigas Ministerijoje, kadangi tokio reikalavimo tenkinimas būtų neracionalus ir netikslingas, paneigtų biudžetinės įstaigos vadovo diskrecijos teisę nuspręsti, kokios pareigybės yra reikalingos įstaigos funkcijoms įgyvendinti, o kokios yra perteklinės.
II.
5. Regionų administracinis teismas 2025 m. gegužės 7 d. sprendimu pareiškėjos G. Š. skundą tenkino, t. y.: 1) panaikino Įsakymo 1.1 punktą, t. y. Įsakymo dalį, kuria panaikinta patarėjo pareigybė Grupėje; 2) panaikino Potvarkius; 3) grąžino pareiškėją į Ministerijoje eitas arba lygiavertes karjeros valstybės tarnautojo pareigas; 4) priteisė pareiškėjai iš atsakovo Ministerijos vidutinį darbo užmokestį (po 1 153,39 Eur per mėnesį) už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš pareigų dienos (2024 m. spalio 1 d.) iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus, iš šios sumos išskaičiavus pareiškėjai išmokėtą išeitinę išmoką (jeigu tokia buvo išmokėta), ir piniginę kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas; 5) priteisė pareiškėjai iš atsakovo Ministerijos 5 741,45 Eur bylinėjimosi išlaidų.
6. Teismas nustatė šias faktines aplinkybes:
6.1. Įsakymo 1.1 punktu buvo pakeistas Ministerijos pareigybių sąrašas, patvirtintas Ministro 2024 m. sausio 30 d. įsakymu Nr. A1-76 „Dėl Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pareigybių sąrašo patvirtinimo“, ir 1.1 punktas išdėstytas taip: „Pakeičiu 3 punktą ir jį išdėstau taip“, nurodyta, kad (duomenys neskelbtini) sudaro: 3.1. Grupės vadovas; 3.2. Vyresnysis patarėjas; 3.3. Vyresnysis patarėjas; 3.4. Politikos veiklos sričių ekspertas; 3.5. Patarėjas; 3.6. Duomenų analitikas; 3.7. Duomenų analitikas; 3.8. Duomenų analitikas. Taip pat nustatyta, kad aptartas 1.1 punktas įsigalioja 2024 m. rugsėjo 24 d.
6.2. Potvarkiu 1, vadovaujantis VTĮ 31 straipsniu, 32 straipsnio 4 dalies 3 punktu, 5 ir 6 dalimis, 35 straipsnio 1 dalies 10 punktu, Įsakymo 1.1 punktu ir atsižvelgiant į Įspėjimą apie pareigybės panaikinimą, pareiškėja 2024 m. rugsėjo 23 d. atleista iš Grupės patarėjo, karjeros valstybės tarnautojo, pareigų.
6.3. Potvarkiu 2, vadovaujantis VTĮ 35 straipsnio 6 dalimi, pakeistas Potvarkio 1 1 punktas ir išdėstytas taip: „Atleidžiu 2024 m. rugsėjo 23 d. G. Š. iš Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (duomenys neskelbtini) patarėjo, karjeros valstybės tarnautojo, pareigų, perkeldama atleidimo dieną į pirmą darbo dieną po laikinojo nedarbingumo pabaigos“.
7. Teismas, nagrinėdamas kilusį ginčą, vadovavosi VTĮ (35 str. 1 d. 10 p.), Rekomendacijų (2, 9 p.), VAĮ (7 str. 2 d.) nuostatomis.
Žemesnės instancijos teismas
8. Teismas pažymėjo, kad Įsakymu dėl pareigybių vertinimo komisijos sudarymo Ministras nurodė atsižvelgiant į Rekomendacijas peržiūrėti pareigybių sąraše esančias valstybės tarnautojų pareigybes, įvertinus būtent šioms pareigybėms priskirtas funkcijas ir sudaryti pareigybių, kurių funkcijos priskirtos vidaus administravimo funkcijoms, sąrašą.
9. Teismas, remdamasis Rekomendacijomis, konstatavo, kad šiuo atveju turėjo būti vertinamos visos pareiškėjos pareigybei priskirtos funkcijos. Nustačius bent vieną funkciją, kuri priskirtina viešojo administravimo funkcijoms arba kilus abejonei, kad tam tikra (nors viena funkcija) yra priskirtina viešojo administravimo funkcijoms, tarnautojo pareigybė tokiu atveju nėra įtraukiama į sąrašą ir negalėjo būti naikinama. Teismas, įvertinęs pareiškėjos pareigybės aprašyme nurodytas funkcijas pagal Rekomendacijose nurodytus kriterijus (Rekomendacijų 12.3.11, 12.3.5, 12.3.1 ir 12.3.2 p.), sprendė, kad pareiškėjos atliekamos funkcijos / jų dalis priskirtinos prie viešojo administravimo funkcijų – pareiškėja rengė teisės aktų projektus, o tai patvirtina byloje pateikti įrodymai (išrašas iš Lietuvos Respublikos Seimo duomenų bazės, kurioje pareiškėja nurodyta kaip nutarimų projektų rengėja 2023 ir 2022 metais); pareiškėja dalyvavo programų įgyvendinime (pareiškėja įtraukta kaip pakaitinė darbo grupės Ministerijoje narė, taip pat šią aplinkybę patvirtina susirašinėjimai elektroniniu paštu su Lietuvos energetikos ministerijos atstovu ir kt.); rengė ir teikė įvairius pasiūlymus, taip pat ir dėl teisės aktų projektų.
Žemesnės instancijos teismas
10. Teismas atkreipė dėmesį, kad iš 2024 m. liepos 5 d. Ministerijos Komisijos posėdžio protokolo matyti, jog nutarta: „3.6. (duomenys neskelbtini) (specializacija – strateginė teisės aktų analizė ir vertinimas; teisės aktų rengimas) valstybės tarnautojo funkcijos priskirtinos vidaus administravimo funkcijoms“. Šiuo aspektu teismas pažymėjo, kad šiame protokole nenurodytas šių išvadų pagrindas. Teismas nurodė, kad šiuo atveju neaišku, ar buvo vertintos visos pareiškėjos pareigybės aprašyme nurodytos funkcijos, ar tik jų dalis, taip pat kokios konkrečiai funkcijos buvo vertintos. Teismas pažymėjo, kad, nors atsakovas atsiliepime į skundą ir atsakovo atstovė teismo posėdyje nurodė, jog nebuvo vadovautasi Rekomendacijomis, nes jos nėra privalomos, tačiau nedetalizavo, kokiu teisės aktu, kuriame būtų detalizuotas funkcijų priskyrimas vidaus ar viešojo administravimo funkcijoms, buvo vadovautasi. Teismas pažymėjo, kad atsakovas nurodė, jog konsultavosi su Vidaus reikalų ministerijos atstovais, taip pat su Viešojo valdymo agentūros atstovais, tačiau tai, teismo vertinimu, nepaneigia fakto, kad minėtame protokole nėra motyvuota, kuo vadovaujantis buvo nustatyta, jog pareiškėjos funkcijos priskirtos vidaus administravimo funkcijoms. Be to, nors šiame protokole buvo priimtas sprendimas dėl pareiškėjos pareigybės, tačiau pareigybės vertinimas net nebuvo numatytas Komisijos posėdžio darbotvarkėje.
11. Taip pat, teismo vertinimu, ginčo situacijoje liko neaišku, kodėl su pareiškėja nebuvo sudaryta darbo sutartis. Teismas nurodė, kad 2024 m. liepos 5 d. Komisijos protokolo 3.1–3.4 punktuose nurodyti Ministerijos skyriai, pareigybės, kurių funkcijos priskirtos vidaus administravimo funkcijoms, ir siūlyta sudaryti darbo sutartis, o 3.6 punkte nurodyta, kad pareiškėjos, kaip valstybės tarnautojos, funkcijos priskirtinos vidaus administravimo funkcijoms, tačiau nepasisakyta, kodėl būtent su pareiškėja nesiūloma sudaryti darbo sutarties. Teismas atkreipė dėmesį, kad Komisija peržiūrėjo ir įvertino 190 valstybės tarnautojų pareigybes, iš kurių 143 įvertino kaip viešojo administravimo funkcijų pareigybes, 47 pareigybes įvertino kaip vidaus administravimo funkcijų pareigybes ir tik pareiškėjai bei Administravimo departamento patarėjui nebuvo pasiūlyta sudaryti darbo sutartį. Teismas akcentavo, kad minėta Administravimo departamento patarėjo pareigybė buvo neužimta, asmens, kuriam galima būtų pasiūlyti sudaryti darbo sutartį.
Žemesnės instancijos teismas
12. Teismas nurodė, kad pareiškėjai nepasiūlius sudaryti darbo sutarties buvo atliktas darbo krūvio vertinimas, tačiau toks veiksmas nebuvo numatytas Įsakyme dėl pareigybių vertinimo komisijos sudarymo, o atsakovas nepateikė įrodymų, kokiu pagrindu (tik) pareiškėjos darbo krūvis buvo vertintas, kuo vadovaujantis buvo pasirinktas konkretus laikotarpis, kitų su tuo susijusių aplinkybių. Teismas sprendė, kad vien tik argumentas, jog Grupės vadovė išreiškė nuomonę dėl to, jog galbūt pareiškėjos atliekamos darbo funkcijos yra perteklinės ir pareiškėjos pareigybė nereikalinga, nesudaro pakankamo pagrindo vertinti tik pareiškėjos darbo krūvį, jo nevertinant sistemiškai su kitų darbuotojų, kuriems buvo siūlyta sudaryti darbo sutartis, krūviais.
13. Teismas pažymėjo, kad Ministrui siūlymą dėl darbo sutarties nesudarymo su pareiškėja, t. y. dėl valstybės tarnautojo pareigybių panaikinimo, pateikė ne Komisija (kaip dėl visų kitų darbuotojų), o buvo surašytas Tarnybinis pranešimas, kurį surašė Administravimo departamento direktorė. Teismas nurodė, kad į bylą nepateikti jokie rašytiniai įrodymai, patvirtinantys tokius minėto asmens įgaliojimus, t. y. nenurodyta, kokiu pagrindu ji buvo įpareigota surašyti Tarnybinį pranešimą. Teismas pažymėjo, kad, kaip teismo posėdyje nurodė pati Administravimo departamento direktorė, nors Komisijos protokole tai neatsispindi, sprendimas nėra užprotokoluotas, tačiau ji buvo įpareigota atlikti atitinkamus veiksmus ir surašyti Tarnybinį pranešimą. Taip pat aiškindama, kokiais kriterijais remdamasi ji pasirinko laikotarpį, už kurį vertino pareiškėjos darbo krūvį, ji nurodė, kad tai buvo jos asmeninis sprendimas. Be to, teismas atkreipė dėmesį į atsakovo atstovės teismo posėdyje nurodytus argumentus, kad nors nenurodyta, jog buvo vertinti kitų darbuotojų darbo krūviai, tačiau jie buvo aptarti, o detaliau vertinti nebuvo, nes tik dėl pareiškėjos iškilo abejonė dėl jos pareigybės reikalingumo. Teismas sprendė, kad nurodyti atsakovo veiksmai suponuoja išvadą apie neobjektyvų vertinimą ir Įsakymo dėl pareigybių vertinimo komisijos sudarymo nesilaikymą. Teismas šiuo aspektu nurodė, kad siūlymą „vietoj naikinamų <...> ir (duomenys neskelbtini) patarėjo pareigybių nesteigti darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, pareigybių, o vykdomas funkcijas paskirstyti kitoms padaliniuose esančioms pareigybėms. Pareigybes naikinti nedelsiant, išlaikant teisės aktuose nustatytas procedūras bei terminus“ priėmė neįgaliota tokius veiksmus atlikti Administracijos departamento direktorė. Teismo vertinimu, tik Komisija turėjo vertinti, kokios funkcijos (vidaus ar viešojo administravimo) yra priskirtos pareiškėjai bei nuspręsti dėl darbo sutarties su pareiškėja sudarymo. Kartu teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, kodėl būtent pareiškėjos pareigybė buvo perteklinė, o vien tik Grupės vadovės nuomonė negali būti pagrindu priimti tokį sprendimą, taip pat atsakovas nenurodė, su kokiomis kitomis pareigybėmis dubliavosi pareiškėjos atliekamos funkcijos.
14. Teismas vertino, kad dėl pareiškėjos buvo įvykdytos dvi atleidimo procedūros – viena – įgyvendinant reformą, pagal Įsakymą dėl pareigybių vertinimo komisijos sudarymo; kita –įgyvendinant Ministro diskrecijos teisę nustatyti Ministerijos struktūrą, t. y. dėl pareiškėjos pareigybės „nereikalingumo“. Tačiau teismas, įvertinęs pareiškėjos situaciją, konstatavo, kad šios dvi procedūros tuo pačiu metu negalėjo būti vykdomos. Teismas atkreipė dėmesį, kad atsakovas nurodė, jog siūlymą naikinti pareiškėjos ir Administravimo departamento patarėjo pareigybes taip pat lėmė ir atliktas minėtų pareigybių darbo krūvio įvertinimas bei funkcijų dubliavimosi su kitų Ministerijos funkcijomis aspektai. Šios aplinkybės, teismo vertinimu, tik patvirtina, kad buvo atliekami ne tik procesai, nurodyti Įsakyme dėl pareigybių vertinimo komisijos sudarymo, tačiau taip pat buvo imtasi kitos procedūros, vertinant būtent pareiškėjos ir Administravimo departamento patarėjo pareigybės reikalingumą. Teismas taip pat pabrėžė, kad atsakovas byloje neginčijo, jog Administravimo departamento pareigybė nebuvo užimta, t. y. laisva, todėl neaišku, kas konkrečiai buvo vertinta, koks darbuotojui tenkantis krūvis. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju buvo vertinamas ir analizuojamas tik pareiškėjos krūvis, jai skirtos užduotys.
15. Teismas, įvertinęs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl administracinės institucijos diskrecijos, konstatavo, kad Ministerija viršijo savo diskrecijos ribas, nes nesilaikė Įsakyme dėl pareigybių vertinimo komisijos nustatytų ribų. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjai buvo pritaikyti kiti, šiame įsakyme nenurodyti kriterijai (pareigybės reikalingumas, krūvis, gaunamos ir atliekamos užduotys, dubliavimasis su kitomis pareigybėmis). Teismas apibendrino, kad dėl pareiškėjos buvo atlikti veiksmai, kurie, vertinant kitas valstybės tarnautojų pareigybes, nebuvo atliekami. Šios aplinkybės suponuoja, kad buvo pažeisti objektyvumo, proporcingumo ir lygiateisiškumo principai.
16. Teismas įvertino VAĮ 7 straipsnio 2 dalies nuostatas ir Vidaus reikalų ministerijos 2024 m. rugpjūčio 2 d. rašto turinį bei sprendė, kad Ministerija turėjo vadovautis Rekomendacijomis, o ne minėta VAĮ nuostata, kadangi valstybės tarnybos reforma Ministerijoje buvo / turėjo būti įgyvendindama remiantis išimtinai Rekomendacijomis. Ministras įsakymu sudarydamas Komisiją nurodė atsižvelgti būtent į Rekomendacijas, o ne vadovautis ankščiau minėta VAĮ nuostata. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad Ministerija nepagrįstai nurodė, jog vadovaujantis įstatymo (VAĮ) nuostata, pareiškėjos pareigybė buvo priskirta darbuotojo, dirbančio pagal darbo sutartį, pareigybei. Teismas nurodė, kad, remiantis Rekomendacijomis, jeigu bent viena valstybės tarnautojo pareigybei priskirta (valstybės tarnautojo pareigybės aprašyme nurodyta) funkcija atitinka Rekomendacijų 12.3 punkte nurodytas funkcijas – tokios pareigybės į sąrašą neįtraukiamos ir pareigybė nenaikinama. Teismo vertinimu, pagal VAĮ 7 straipsnio 2 dalį, tam tikras funkcijas gali vykdyti tiek valstybės tarnautojas, tiek darbuotojas, dirbantis pagal darbo sutartį, ir kad atliekamos funkcijos nesudarytų daugiau kaip pusės valstybės tarnautojo darbo laiko. Tačiau tai, teismo vertinimu, nereiškia, kad vadovaujantis šia įstatymo norma pareiškėjos pareigybė turėjo būti pripažinta darbuotojo, dirbančio pagal darbo sutartį, pareigybe. Teismas apibendrino, kad, jeigu nors viena funkcija, numatyta pareiškėjos pareigybės aprašyme, yra viešojo administravimo funkcija, to turėjo pakakti, kad pareiškėjos pareigybė nebūtų panaikinta.
17. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nebuvo užtikrinta galimybė perkelti pareiškėją į lygiavertes ar žemesnes pareigas. Teismas nurodė, kad, nors pareiškėjai buvo nurodytos laisvos lygiavertės ir žemesnės pareigybės, pareiškėjai pasiteiravus, kurios iš nurodytų pareigybių yra jai siūlomos, jai 2024 m. rugsėjo 10 d. (tą pačią dieną) buvo atsakyta, kad pareiškėja neatitinka nei vienos iš nurodytų pareigybių specialiųjų reikalavimų. Jokios konkrečios pareigos pareiškėjai nebuvo pasiūlytos. Taip pat teismas nurodė, kad pareiškėja šiuo aspektu buvo aktyvi, nes 2024 m. rugsėjo 18 d. personalo skyriui teikė informaciją apie turimą darbinę patirtį. Įspėjimas apie pareigybės panaikinimą pareiškėjai įteiktas 2024 m. rugpjūčio 21 d., o laisvų pareigybių sąrašas – tik 2024 m. rugsėjo 10 d., t. y. praėjus 20 dienų po jo įteikimo. Potvarkis 1 (dėl pareiškėjos atleidimo) priimtas 2024 m. rugsėjo 18 d., t. y. nuo laisvų pareigybių sąrašo pareiškėjai pateikimo iki potvarkio priėmimo buvo likusios tik 8 dienos. Todėl teismas sprendė, kad pareiškėjai buvo apribotos galimybės įsivertinti, į kokias pareigybes ji galėtų pretenduoti, taip pat buvo apribota galimybė tinkamai, laiku, t. y. iki atleidimo dienos, pasinaudoti galimybe pateikti reikiamus, galbūt trūkstamus dokumentus. Teismas nurodė, kad pareiškėjos atstovė teismo posėdyje (baigiamųjų kalbų metu) metu akcentavo, kad atleidimo metu buvo laisva Paramos būsto grupės patarėjo pareigybė, kurią pareiškėja siekė užimti, pareiškėja teikė visus reikiamus įrodymus dėl atitikties reikalavimams. Teismas nurodė, kad, pareiškėjos vertinimu, tai, kad pareiškėja su turimomis žiniomis, patirtimi ir kompetencija nebuvo perkelta į laisvą Paramos būsto grupės patarėjo pareigybę, patvirtina, kad Ministerija siekė „atsikratyti“ pareiškėja.
18. Vertindamas pareiškėjos atleidimo teisėtumą ir pagrįstumą bei pareigybės panaikinimo tikslingumą, teismas atsižvelgė į pareiškėjos nurodytas aplinkybes, kurių, teismo teigimu, atsakovas nepaneigė (dėl neigiamo Grupės vadovės pareiškėjos vertinimo). Teismas darė prielaidą, kad galbūt vykdant valstybės tarnybos reformą ypatingas dėmesys buvo skirtas būtent pareiškėjos pareigybei, siekiant, jog pareiškėja nebedirbtų Ministerijoje.
Žemesnės instancijos teismas
19. Teismas konstatavo, kad pareiškėja iš darbo buvo atleista nepagrįstai, pareiškėjos pareigybė panaikinta netinkamai įvertinus jos darbo funkcijas, nepagrįstai, t. y. nesant tam teisinio pagrindo, pareiškėja iš tarnybos buvo atleista ne tik vykdant valstybės tarnybos reformą, tačiau ir nepagrįstai nustačius, kad jos pareigybė yra nereikalinga, perteklinė. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjos grąžinimas į eitas ar lygiavertes pareigas yra tikslingas, kadangi pareiškėjos pareigybė panaikinta neteisėtai, netinkamai įvertinus, kad pareiškėjos funkcijos prilygsta vidaus administravimo funkcijoms, nors didžioji dalis jos atliekamų funkcijų buvo viešojo administravimo, ir pareiškėja grąžintina į eitas arba lygiavertes pareigas.
III.
20. Atsakovas Ministerija apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. gegužės 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos G. Š. skundą atmesti, priteisti jam iš pareiškėjos patirtas bylinėjimosi išlaidas.
21. Atsakovas apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:
21.1. Teismas netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, nevisapusiškai įvertino byloje esančius įrodymus, nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos.
21.2. Teismas nepagrįstai „perėmė“ darbdavio diskreciją nuspręsti dėl pareigybės reikalingumo ir tikslingumo (pvz., nurodant, jog „<...> nepagrįstai nustačius, kad pareiškėjos pareigybė yra nereikalinga <...>.“), nors privalėjo tik įvertinti, ar sprendimas panaikinti pareigybę yra „realus“. Tokiu būdu teismas nukrypo nuo aktualios teismų praktikos, suformuotos, pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 16 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A492-1954/2012; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-165/2011; 2014 m. kovo 4 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-59/2014; 2016 m. birželio 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-336-248/2016; kt. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjos pareigybė yra reikalinga, nors teismas pareiškėjos pareigybės reikalingumo / tikslingumo objektyviai nepagrindė ir net neturi kompetencijos vertinti pareigybių reikalingumo / tikslingumo. Teismas taip pat nepagrįstai sprendė, kad darbdavys negali priimti organizacinių pokyčių ir panaikinti konkrečios pareigybės.
21.3. Atliekant valstybės tarnybos reformą, Komisijai gavus pareiškėjos tiesioginės vadovės nuomonę, kad Grupės patarėjos pareigybė yra perteklinė, Ministerija ėmėsi papildomo tyrimo, siekdama įvertinti tokius teiginius. Atsakovas nurodo, kad ginčo vertinimą atliko ne pareiškėjos tiesioginė vadovė, kurią pareiškėja skunde kaltino mobingu, bet Komisijos pirmininkės pavaduotoja. Komisijos pirmininkės (Ministerijos kanclerės) nebuvo darbe, todėl Administravimo departamento direktorė laikinai ėjo kanclerės pareigas. Grupė buvo tiesiogiai pavaldi Ministrui, todėl Ministras turėjo ir savarankišką kompetenciją spręsti dėl Grupės žmogiškųjų išteklių valdymo ir tą pačią dieną, t. y. 2024 m. liepos 25 d., patvirtinti Tarnybinį pranešimą. Administravimo departamento direktorės šališkumas byloje nėra nustatytas, todėl minėtas asmuo galėjo atlikti tyrimą ir teikti Tarnybinį pranešimą Ministrui. Ginčo vertinimas (pareiškėjos vykdytos funkcijos, darbo krūvis, funkcijų dubliavimas ir kt.) buvo pagrįstas, išsamus ir motyvuotas, priešingi teismo argumentai (taip pat ir dėl to, kad nebuvo įvertinti kitų darbuotojų darbo krūviai) yra nepagrįsti ir nelogiški bei pažeidžia darbdavio diskrecijos teisę spręsti dėl įstaigos struktūros. Darbdavio diskrecijos teisės neriboja kiti įstaigoje vykstantys procesai, įskaitant ir valstybės tarnautojų pareigybių peržiūros procesas, nes ministras diskrecijos teise tvarkyti savo struktūrą gali naudotis bet kuriuo momentu, kai yra nustatomos objektyvios priežastys, laikantis efektyvumo principo įgyvendinimo ir siekiant užtikrinti racionalų ir taupų išteklių naudojimą.
21.4. Teismas nepagrįstai neįvertino Ministerijos nurodytų ekonominių, organizacinių ir kitų priežasčių, nurodęs, kad ginčo pareigybė panaikinta neteisėtai – netinkamai vertinus, kad pareiškėjos funkcijos prilygsta vidaus administravimo funkcijoms.
Žemesnės instancijos teismas
21.5. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjos pareigybė nėra perteklinė, nes: 1) nepateikta tai pagrindžiančių duomenų; 2) nenurodyta, su kokiomis kitomis pareigybėmis dubliavosi pareiškėjos atliekamos funkcijos; 3) tik Grupės vadovės nuomonė negali būti pagrindas priimti tokį sprendimą. Šie argumentai nepagrįsti, kadangi byloje buvo pateikti priešingą išvadą pagrindžiantys duomenys ir argumentai (atsakovas teismui pateikė Tarnybinį pranešimą, Įspėjimą apie pareigybės panaikinimą, atsiliepimą į skundą, Ministerijos susirašinėjimą su Ministerijoje veikiančia Profesine sąjunga, pareiškėjos gautų užduočių vykdymo ataskaitą su papildomais komentarais, Ministerijos struktūrą, visų Ministerijoje dirbančių tarnautojų ir darbuotojų pareigybės aprašymus ir kt.). Taip pat atsakovas paaiškino, su kokiomis kitomis pareigybėmis dubliavosi pareiškėjos atliekamos funkcijos, o sprendimo dėl pareigybių naikinimo pagrindu buvo ne Grupės vadovės nuomonė, o objektyvus pareiškėjai nustatytų, jos faktiškai vykdytų funkcijų, krūvio, funkcijų dubliavimosi įvertinimas, pagrįstas pirminiais duomenimis. Be to, pareiškėja neginčijo, kad jos darbo krūvis buvo mažas. Byloje taip pat nekilo ginčas, kad šiuo metu pareiškėjos vykdytas funkcijas atlieka likę Ministerijos darbuotojai / tarnautojai, t. y. tam tikras funkcijas Ministerijoje atlieka mažiau žmonių, nei iki ginčo pareigybės panaikinimo, o ši faktinė aplinkybė taip pat patvirtina pertvarkos Ministerijoje realumą.
21.6. Ministerija nenaudojo dviejų skirtingų atleidimo pagrindų – pareiškėjos atleidimo pagrindas yra VTĮ 35 straipsnio 1 dalies 10 punktas – panaikinus valstybės tarnautojo pareigybę. Įspėjime apie pareigybės panaikinimą išsamiai paaiškintos ir priežastys, kodėl pareiškėjos pareigybė panaikinta, t. y. iš esmės didžioji dalis pareiškėjos funkcijų dubliavosi su kitų darbuotojų / tarnautojų funkcijomis, užduotys perskirstytos esamiems darbuotojams / tarnautojams. Tai patvirtina, kad pareiškėjos darbdavys atliko realų pertvarkymą, siekiant optimizuoti įstaigos struktūrą. Atsakovas taip pat pažymi, kad nei prieš pareiškėjos pareigybės panaikinimą nebuvo priimtas kitas besidubliuojančias funkcijas atliekantis darbuotojas / valstybės tarnautojas, nei vėliau (po pareigybės panaikinimo) nebuvo įsteigta jokia kita nauja pareigybė, kurią užėmusiam asmeniui būtų pavestos pareiškėjos vykdytos funkcijos. Motyvas dėl pareiškėjos funkcijų priskyrimo vidaus administravimo funkcijoms buvo ne lemiantis, bet papildantis.
21.7. Teismo sprendimo logika gali lemti situaciją, kai Ministerija, žinodama, kad pareigybė yra perteklinė bei nereikalinga, negalėtų / neturėtų jos naikinti, nes vykdo valstybės tarnybos reformą (vertinant pareigybių priskyrimą vidaus / viešajam administravimui). Taip pat neaišku, kodėl ir kiek institucija turėtų laukti, kol galėtų panaikinti nereikalingomis tapusias pareigybes. Ministerija atkreipia dėmesį, kad šiuo atveju buvo atliktas ne tik pareiškėjos darbo krūvio, bet ir Administravimo departamento patarėjui turėjusio tekti darbo krūvio vertinimas. Ši pareigybė taip pat panaikinta, kaip perteklinė. Šios dvi panaikintos pareigybės pagal savo veiklos pobūdį yra itin panašios ir iš esmės buvo skirtos iš kitų institucijų gautiems teisės aktų projektams vertinti, o būtent tokio pobūdžio funkcijos ir buvo perteklinės, besidubliuojančios su kitų darbuotojų / tarnautojų funkcijoms. Pertvarkymu siekta optimizuoti įstaigos struktūrą, t. y. įvyko realūs struktūriniai pokyčiai ir funkcijų perskirstymas, todėl ir buvo sumažintas pareigybių skaičius. Nurodyti darbo organizavimo pakeitimai tiesiogiai lėmė pareiškėjos atliktos funkcijos nereikalingumą.
21.8. VTĮ nuostata, įpareigojanti siūlyti lygiavertes ar žemesnes pareigas, yra panaikinta ir pareiškėjos atleidimo metu negaliojo. Atsakovas taip pat pabrėžia, kad jis neturėjo laisvų lygiaverčių ar žemesnių pareigų, kurias pareiškėja pagal turimą išsilavinimą, patirtį, gebėjimus būtų galėjusi užimti, todėl jis (atsakovas) neturėjo pareigos pareiškėjai siūlyti laisvų vietų. Šios išvados pareiškėja nepaneigė. Atsakovas pateikė pareiškėjai Ministerijoje esančių laisvų pareigybių sąrašą (nors pagal įstaigos turimus duomenis ji jų neatitiko), o pareiškėja nei iki atleidimo, nei bylą nagrinėjant teisme, nepateikė įrodymų, kad ji atitinka laisvoms vietoms keliamus reikalavimus. Ministerija neprivalėjo pareiškėjai siūlyti visų įstaigos pareigybių, bet tik tokias, 1) kurios buvo laisvos ir 2) kurių bendruosius ir specialiuosius reikalavimus pareiškėja atitiko. Pareiškėja Įspėjime apie pareigybės panaikinamą buvo informuota apie savo teisę pateikti papildomą informaciją, įrodymus apie išsilavinimą, turimą darbo patirtį ar kitas svarbias aplinkybes, galinčias turėti įtakos darbo santykių tęstinumui ar tarnybos santykių pasibaigimui, tačiau pati pareiškėja nebuvo aktyvi ir tokios informacijos neteikė, kol nebuvo nurodytos visos laisvos vietos Ministerijoje. Ministerija taip pat nurodo, kad DK nustato 5 darbo dienų terminą siūlymams dėl darbo sąlygų pakeitimų įvertinti, ginčo atveju pareiškėjai buvo suteiktas net ilgesnis – 6 darbo dienų terminas. Nors teismas nurodė, kad pareiškėjai buvo apribota galimybė tinkamai ir laiku, t. y. iki atleidimo dienos, pasinaudoti galimybe pateikti reikiamus, galbūt trūkstamus dokumentus, kurie buvo reikalingi pasinaudoti galimybe pretenduoti į laisvas pareigybes, tačiau tokie dokumentai nebuvo pateikti ir teismui iki pat teismo sprendimo priėmimo dienos. Išvadą, jog atsakovas pažeidė pareiškėjos teisę pretenduoti į Paramos būsto grupės patarėjo pareigybę, teismas padarė neįvertinęs pareigybei keliamų specialiųjų reikalavimų, kurių pareiškėja neatitiko. Karjeros valstybės tarnautojo garantija būti perkeltam į kitas lygiavertes ar žemesnes pareigas nėra absoliuti, bet priklauso nuo laisvų vietų, kurias turi darbdavys, nuo tarnautojo patirties, išsilavinimo ir galiausiai tarnautojo atitikimo keliamiems bendriesiems ir specialiesiems reikalavimams.
21.9. Pareiškėja nepagrįstai grąžinta į buvusias ar lygiavertes valstybės tarnautojo pareigas. Pareiškėja iš valstybės tarnautojos pareigų atleista teisėtai ir pagrįstai, todėl klausimas dėl grąžinimo į valstybės tarnybą neturėtų būti sprendžiamas. Jis teismo prašė negrąžinti pareiškėjos į tarnybą, nurodė svarbias ekonomines ir kt. priežastis, nurodytas DK 218 straipsnio 4 dalyje. Šiuo aspektu teismo sprendimo argumentai, susiję su teismų praktika dėl atvejų, kai nėra galimybės grąžinti asmenį į valstybės tarnyboje eitas pareigas, prieštarauja teismo išvadoms. Nustačius bent vieną iš DK 218 straipsnio 4 dalyje įtvirtintų alternatyvių sąlygų, t. y. kad 1) darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžintas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių; kad 2) grąžinus į darbą, darbuotojui gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti; arba kad 3) darbuotojo negrąžinti prašo darbdavys, teismas negali taikyti pagrindinio darbuotojo pažeistų teisių atkūrimo būdo – grąžinimo į ankstesnes pareigas. Aplinkybė, jog atsakovas (darbdavys) teismo prašo negrąžinti darbuotojo į eitas pareigas, yra pakankamas pagrindas teismui priimti sprendimą negrąžinti asmens į pareigas ir taikyti DK 218 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą alternatyvų asmens teisių gynimo būdą. Šiuo konkrečiu atveju pareiškėjos grąžinimas į eitas pareigas negalimas dėl organizacinių ir ekonominių priežasčių – pareiškėjos funkcijos yra perteklinės. Be to, pareiškėja, pareikšdama skundą teismui, aiškiai išdėstė išankstinį nusistatymą prieš Ministeriją, teigė, kad patyrė mobingą (kurio neskundė). Byloje nėra aplinkybių, kurios leistų teigti, jog pareiškėjos pozicija šiuo klausimu būtų pasikeitusi, todėl pripažinus pareiškėjos atleidimą neteisėtu ir grąžinus ją į tarnybą, esant priešiškam pačios pareiškėjos nusistatymui, tinkamas darbo organizavimas būtų neįmanomas ir akivaizdžiai trikdytų visos Grupės darbą. Pareiškėjos funkcijos yra perteklinės, atliekamos kitų darbuotojų / tarnautojų. Esant neigiamam pareiškėjos nusistatymui, nepaisant visų priemonių, kurias taikys Ministerija, gera atmosfera darbe, darbuotojos gera savijauta negalėtų būti užtikrinta dėl pačios pareiškėjos subjektyvios nuomonės ir elgesio.
Atsiliepimas
22. Pareiškėja G. Š. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Regionų administracinio teismo 2025 m. gegužės 7 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti, atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
23. Pareiškėja atsiliepime į apeliacinį skundą pakartoja ginčui aktualias faktines bylos aplinkybes (kad pareiškėjai nebuvo pateiktas pasiūlymas sudaryti darbo sutartį, kad siūlymą dėl darbo sutarties nesudarymo Ministrui pateikė įgaliojimų neturintis asmuo, kad Komisijos atliktas tyrimas buvo neišsamus ir neobjektyvus (konkretūs vertinimo kriterijai buvo pritaikyti tik pareiškėjai) bei lėmė neteisėtą pareiškėjos atleidimą, kad pareiškėja jautė psichologinį spaudimą ir kt.), teisinį reguliavimą, teismo sprendime nurodytus argumentus bei akcentuoja šias aplinkybes:
23.1. Atsakovo apeliaciniame skunde pateikiama nauja ir nepagrįsta Ministerijos pozicija, kad pareiškėjos atleidimą lėmė išimtinai pareiškėjos „pareigybės nereikalingumas“ (pareiškėjos pareigybei priskirtų funkcijų „perteklinumas“ ir „dubliavimasis“ su kitoms pareigybėms priskirtomis funkcijomis“), o „motyvas dėl Pareiškėjos funkcijų priskyrimo vidaus administravimo funkcijoms buvo ne lemiantis, bet papildantis“ – yra nepagrįstas ir neatitinka tikrovės. Komisijai įvertinus, jog pareiškėja Ministerijoje vykdo vien tik vidaus administravimo funkcijas, Ministrui buvo pasiūlyta nesudaryti su ja darbo sutarties, tokį siūlymą motyvuojant nepakankamu pareiškėjos darbo krūviu, funkcijų perteklinumu, funkcijų dubliavimusi ir kt. Sprendimas nesudaryti darbo sutarties galėjo būti priimamas tik siauram subjektų ratui – tik valstybės tarnautojams, kurie valstybės tarnybos reformos pagrindu buvo įvertinti kaip vidaus administravimo funkcijas vykdantys tarnautojai. Ši aplinkybė patvirtina faktą, kad pareiškėjos atleidimo pagrindas nėra savarankiškas, o išvestinis. Todėl pareiškėja laikosi pozicijos, kad su tuo susiję Ministerijos apeliacinio skundo argumentai ir pateikti nauji įrodymai (funkcijų „dubliavimosi“ analizė) ir duomenys apeliacine tvarka nenagrinėtini. Ministerija apeliaciniame skunde suformulavo naujus argumentus dėl Ministerijos Administravimo departamento direktorės įgaliojimų surašant Tarnybinį pranešimą, kurie (argumentai) yra nauji bei nepagrįsti, kadangi jai suteikti įgaliojimai nebuvo tinkamai ir aiškiai įforminti. Nurodytos aplinkybės dėl naujai pateiktų įrodymų ir argumentų, pareiškėjos įsitikinimu, gali pagrįsti Ministerijos nesąžiningumą ir piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis. Byloje vertintina, ar Ministerijos sprendimas nesudaryti su pareiškėja darbo sutarties buvo teisėtas ir pagrįstas, nors visiems likusiems valstybės tarnautojams (kurių funkcijos buvo priskirtos vidaus administravimo funkcijoms) darbo sutartis sudaryti buvo pasiūlyta automatiškai.
23.2. Ministerija neginčija teismo nustatyto fakto, kad pareiškėjos atliekamos funkcijos, dalis funkcijų priskirtinos viešojo administravimo funkcijoms. Apeliaciniame skunde išdėstyti motyvai (kad pareiškėjos funkcijos „dubliuojasi“ su vyresniosios patarėjos funkcijomis, kad pareiškėjos darbo krūvis buvo nepakankamas ir kt.) nesudaro pagrindo kitaip vertinti šios išvados. Tai lemia, kad pareiškėjos pareigybė negalėjo būti panaikinta.
23.3. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, kad Ministro turima diskrecijos teisė turi būti įgyvendinama tinkamai, laikantis efektyvumo, objektyvumo bei kitų viešojo administravimo principų, ji negali būti absoliuti. Be to, Ministras yra saistomas savo paties nustatytų taisyklių, todėl Įsakyme dėl komisijos sudarymo suformuotos taisyklės (valstybės tarnautojų pareigybių peržiūros kriterijai) taikytinos ir Ministrui. Komisija pareigybių peržiūrą atliko (turėjo atlikti) tik pagal valstybės tarnautojo pareigybei priskirtų funkcijų priskyrimą viešojo / vidaus administravimo funkcijoms. Kriterijus kaip darbo krūvio pakankamumas, funkcijų perteklinumas, dubliavimasis ir pan. Komisija galėjo taikyti nebent vėlesniame pareigybių peržiūros etape, tačiau net ir tokiu atveju, visiems asmenims turėtų būti taikomi vienodi vertinimo kriterijai. Ginčo atveju tai nebuvo įgyvendinta – konkretūs vertinimo kriterijai buvo pritaikyti tik pareiškėjai, t. y. Ministras nesilaikė savo nustatytų taisyklių.
23.4. Ministerija apeliaciniame skunde pakeitė poziciją ir apeliaciniame skunde argumentuoja, kad nenaudojo dviejų skirtingų atleidimo pagrindų. Teisme Ministerija įrodinėjo, jog pareiškėja iš valstybės tarnybos buvo atleista: 1) Ministrui įgyvendinus savo diskreciją; 2) Ministerijoje įgyvendinus valstybės tarnybos reformą. Tačiau dėl jos vyko tik viena procedūra (asmeniui tuo pačiu metu negali būti taikomos dvi atskiros atleidimo procedūros), o ji buvo atleista Komisijai pripažinus, kad jos pareigybei priskirtos funkcijos yra „vidaus“ administravimo funkcijos, pareiškėjai nebuvo pasiūlyta sudaryti darbo sutartį. Byloje pateikti įrodymai paneigia Ministerijos argumentus, jog pareiškėja buvo atleista „savarankišku“ pagrindu. Ministerija siekia išvengti įrodinėjimo pareigos, t. y. įrodyti, kad visos pareiškėjos funkcijos Komisijos sprendimu pagrįstai buvo įvertintos kaip vidaus administravimas.
23.5. Pareiškėjos pareigybės vertinimas buvo atliktas kitaip, nei kitų valstybės tarnautojų, jai taikyti kiti vertinimo kriterijai, jos vertinimo procedūros (taip pat ir Komisijos posėdžiuose) buvo nekorektiškos, neobjektyvios, šališkos (Komisijos nariai turėjo prieš pareiškėją išankstinę neigiamą nuomonę). Ministerija ėmėsi veiksmų ir priemonių, siekdama pagrįsti tarnybos santykių nutraukimą būtent su pareiškėja (pvz., panašias funkcijas atliekantys asmenys buvo pripažinti vykdantys viešojo administravimo funkcijas, tik pareiškėjai nebuvo pasiūlyta sudaryti darbo sutartį). Taip pat Ministerija neįrodė, kad pareiškėjos pareigybė būtų buvusi „nereikalinga“, „perteklinė“. Ministerija nepaneigė pareiškėjos įrodymų ir argumentų dėl neužtikrintos galimybės perkelti ją į lygiavertės pareigas, todėl pareiškėjos atleidimas yra neteisėtas ir nepagrįstas.
23.6. Ministerija pripažino, kad dalis pareiškėjos ir padalinio, kuriame ji dirbo, vyresniojo patarėjo „dalis funkcijų sutampa“. Pagal Rekomendacijas bent viena viešojo administravimo funkcija tarnautojo pareigybės aprašyme yra (turėjo būti) pakankama tam, kad tarnautojo pareigybė būtų pripažinta viešojo administravimo funkcijų pareigybe ir nebūtų naikinama. Atsakovo argumentai, jog skiriasi pareiškėjos ir vyresniojo patarėjo funkcijų sudėtingumas ir kt., yra nepagrįsti. Šiuo atveju turėjo būti vertinamas ne funkcijų sudėtingumas ar atsakomybės lygis, o pareigybės aprašyme priskirtos funkcijos. Taip pat Ministerija neįrodė, kad „dubliavosi“ pareiškėjos ir kitų asmenų vykdomos funkcijos, o su tuo susiję (nauji) apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti.
23.7. Darbuotojo grąžinimas į darbą visais atvejais laikomas pagrindiniu (prioritetiniu) neteisėtai atleisto darbuotojo pažeistų teisių gynimo būdu. Alternatyvus (DK 218 str. 4 d.) nustatytas teisių gynimo būdas yra antraeilis ir teismo gali būti taikomas tik tuo atveju, jeigu teismas nustato pagrindą nukrypti nuo pagrindinės taisyklės ir netaikyti pagrindinio neteisėtai atleisto darbuotojo pažeistų teisių apginimo būdo. Teismas pagrįstai sprendė, jog pareiškėjos grąžinimas į eitas ar lygiavertes pareigas yra tikslingas, kadangi pareiškėjos pareigybė panaikinta neteisėtai. Ministerijai įrodinėjant, kad pareiškėja iš valstybės tarnybos atleista dėl funkcijų perteklinumo, dubliavimosi, nepakankamo darbo krūvio ir kt., pareiškėjos negrąžinimas į darbą galėjo būti grindžiamas tik kitais (su atleidimo procedūroje) nenurodytais motyvais ir argumentais, kurių Ministerija teisme nenurodė ir neįrodinėjo. Ministerijos apeliaciniame skunde suformuotas DK 218 straipsnio 4 dalies nuostatos aiškinimas prieštarautų šios nuostatos prasmei ir tikslui bei sudarytų sąlygas ir neribotas galimybes darbdaviams piktnaudžiauti, o teismų praktika, kuria šiuo aspektu remiasi atsakovas, yra neaktuali.
23.8. Apeliaciniame skunde naujai nurodyti motyvai, susiję su pareiškėjos priešišku nusistatymu, jos psichologine būsena, negalėjimu dirbti ir pan., yra subjektyvaus pobūdžio, nepagrįstas Ministerijos vertinimas.
23.9. Tuo atveju, jeigu Ministerijos apeliacinis skundas būtų patenkintas, Ministerijai neturėtų būti priteistas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas, kadangi byla nebuvo sudėtinga, Ministerijoje veikia atskiras Teisės taikymo ir atstovavimo skyrius, kurio pagrindinė veikla – atstovavimas teisme.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
24. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo panaikinti Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro (Ministras) 2024 m. rugpjūčio 14 d. įsakymo Nr. A1-540 1.1 punktas, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos kanclerio 2024 m. rugsėjo 18 d. ir 2024 m. rugsėjo 20 d. potvarkiai, pareiškėja G. Š. grąžinta į eitas Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (Ministerija) (duomenys neskelbtini) (Grupė) patarėjo pareigas arba lygiavertes karjeros valstybės tarnautojo pareigas, priteista jai iš atsakovo Ministerijos atlyginimas už priverstinę pravaikštą ir piniginė kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas, pagrįstumas ir teisėtumas.
25. Atsakovas apeliaciniame laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos nepagrįstai tenkino pareiškėjos skundo reikalavimus, prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjos skundas būtų atmestas. Pareiškėja atsiliepime į apeliacinį skundą pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl ginčo esmės ir prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
26. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus bei tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Šioje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos atsakovo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
Dėl Įsakymo dėl pareigybių sąrašo pakeitimo 1.1 punkto
27. Ministras Įsakymu pakeitė Ministerijos pareigybių sąrašą, patvirtintą Ministro 2024 m. sausio 30 d. įsakymu Nr. A1-76. Šio Įsakymo punkto 1.1 punktu pakeistas minėto akto 3 punktas, t. y. nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) sudaro: 3.1. Grupės vadovas; 3.2. Vyresnysis patarėjas; 3.3. Vyresnysis patarėjas; 3.4. Politikos veiklos sričių ekspertas; 3.5. Patarėjas; 3.6. Duomenų analitikas; 3.7. Duomenų analitikas; 3.8. Duomenų analitikas. Ministras, patvirtindamas (pakeisdamas) pareigybių sąrašą, panaikino vieną Grupės patarėjo pareigybę.
Žemesnės instancijos teismas
28. Pirmosios instancijos teismas panaikino Įsakymo 1.1 punktą, nustatęs, kad Ministerija (taip nurodyta sprendime) viršijo savo diskrecijos ribas, nes nesilaikė Ministro Įsakyme dėl pareigybių vertinimo komisijos nustatytų ribų, „tai ką pats Ministras nustatė ir kas turėjo būti vertinama“, t. y. turėjo būti įvertintos valstybės tarnautojų pareigybės, kurioms priskirta vykdyti vien tiktai vidaus administravimo funkcijas, ir tai turėjo būti vertinama vykdomos valstybės tarnybos reformos kontekste, o nagrinėjamu atveju pareiškėjai buvo pritaikyti kiti kriterijai, be kita ko, buvo vertinamas pareiškėjos pareigybės reikalingumas, krūvis, gaunamos ir realiai atliekamos užduotys, dubliavimasis su kitomis pareigybėmis. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, Ministras, sudarydamas Komisiją, nurodė atsižvelgti būtent į Rekomendacijas, pagal kurias, jeigu bent viena valstybės tarnautojo pareigybei priskirta (valstybės tarnautojo pareigybės aprašyme nurodyta) funkcija atitinka Rekomendacijų 12.3 punkte nurodytas funkcijas, tokios pareigybės į sąrašą neįtraukiamos ir pareigybė nenaikinama (Rekomendacijų 9.2 ir 9.3 p.). Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nėra jokių duomenų, kodėl būtent pareiškėjos pareigybė buvo perteklinė, o Grupės vadovės nuomonė negali būti pagrindas priimti tokį sprendimą, taip pat atsakovas nenurodė su kokiomis kitomis pareigybėmis dubliavosi pareiškėjos atliekamos funkcijos. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad buvo įvykdytos dvi pareiškėjos atleidimo iš valstybės tarnybos procedūros – viena įgyvendinant reformą, t. y. pagal Įsakymą dėl pareigybių vertinimo komisijos sudarymo, ir kita procedūra – jau įgyvendinant Ministro diskrecijos teisę nustatyti Ministerijos struktūrą, t. y. dėl pareiškėjos pareigybės nereikalingumo, o dvi procedūros tuo pačiu metu negalėjo būti vykdomos.
29. Nors pirmosios instancijos teismas sprendime tiksliai neįvardijo, kokias teisės aktų nuostatas pažeidė Ministras, Įsakymu pakeisdamas Ministerijos valstybės tarnautojų pareigybių sąrašą, tačiau iš motyvų visumos galima daryti išvadą, kad Ministras pažeidė Įsakymo dėl pareigybių vertinimo komisijos sudarymo ir Rekomendacijų nuostatas, diskrecijos teisę, objektyvumo, proporcingumo ir lygiateisiškumo principus.
30. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos šalių šioje byloje išsakytus argumentus dėl Įsakymo 1.1 punkto, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas be teisėto pagrindo panaikino Įsakymo 1.1 punktą, pirmosios instancijos teismo išvada dėl Ministro diskrecijos teisės, objektyvumo, proporcingumo ir lygiateisiškumo principų pažeidimo nepripažintina teisinga.
31. Pirmiausia akcentuotina, kad Ministro Įsakymas yra priimtas dėl visos Ministerijos valstybės tarnautojų pareigybių, jame nėra nustatyta, jog būtent pareiškėja turi būti atleista iš valstybės tarnybos, šiuo Įsakymu yra patvirtintas Ministerijos pareigybių sąrašas.
32. Įsakyme nurodyta, kad šis Įsakymas priimtas vadovaujantis Viešojo administravimo įstatymo Nr. VIII-1234 pakeitimo įstatymo Nr. XIII-2987 2 straipsnio 11 dalimi ir atsižvelgus į Komisijos, sudarytos Ministro 2023 m. gruodžio 12 d. (tokia data nurodyta Įsakyme) įsakymu Nr. A1-822, siūlymus (2024 m. liepos 2 d. (tokia data nurodyta Įsakyme) posėdžio protokolas Nr. D5-100), į Darbo teisės grupės vadovo 2024 m. birželio 28 d. tarnybinį pranešimą Nr. P23-881 „Dėl pareigybių sąrašo pakeitimo“ ir Ministerijos Administravimo departamento direktoriaus 2024 m. liepos 25 d. tarnybinį pranešimą Nr. VR-926 „Dėl valstybės tarnautojų pareigybių panaikinimo“. Įsakyme taip pat nurodyti ir Vyriausybės įstatymo 26 straipsnio 3 dalies 2 ir 5 punktai.
33. Viešojo administravimo įstatymo Nr. VIII-1234 pakeitimo įstatymo Nr. XIII-2987 2 straipsnio pakeitimo įstatymu buvo pakeistas Viešojo administravimo įstatymo Nr. VIII-1234 pakeitimo įstatymo Nr. XIII-2987 2 straipsnis, nurodant, kad pakeičiama 2 straipsnio 11 dalis, ją išdėstant taip: „11. Viešojo administravimo subjekte, kurio teisinė forma – biudžetinė įstaiga, sudaroma valstybės tarnautojų pareigybių vertinimo komisija, į kurią įtraukiamas (-i) ir toje biudžetinėje įstaigoje veikiančios profesinės sąjungos ar darbo tarybos atstovas (-ai). Ši komisija, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymu tvirtinamas rekomendacijas, peržiūri biudžetinės įstaigos pareigybių sąraše esančias valstybės tarnautojų pareigybes ir, įvertinusi šioms pareigybėms priskirtas funkcijas, sudaro pareigybių, kurių funkcijos yra priskirtinos vidaus administravimo funkcijoms, sąrašą, ir jį pateikia biudžetinės įstaigos vadovui. Šiame sąraše esančios valstybės tarnautojų pareigybės iki 2025 m. sausio 1 d. turi būti panaikintos arba vietoj jų įsteigtos darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, pareigybės.“.
34. Vidaus reikalų ministras patvirtino Rekomendacijas, kurių 3 punkte buvo nustatyti pareigybių peržiūros etapai, t. y. šie etapai: 1) pareigybių peržiūros komisijos sudarymas; 2) pareigybių peržiūros plano parengimas ir patvirtinimas; 3) įstaigos pareigybių sąraše esančioms valstybės tarnautojų pareigybėms priskirtų funkcijų įvertinimas; 4) įstaigos valstybės tarnautojų pareigybių, kurioms priskirtos vien tik Rekomendacijų 12 punkto 1–2 papunkčiuose nurodytos funkcijos, sąrašo sudarymas; 5) sprendimų dėl šiame sąraše esančių valstybės tarnautojų pareigybių panaikinimo ar šių pareigybių panaikinimo ir darbuotojų pareigybių įsteigimo vietoje jų priėmimas. Rekomendacijų 7 punkte nurodyta, kad komisija, vadovaudamasi patvirtintu pareigybių peržiūros planu, pagal Rekomendacijų 12 punkte pateiktas gaires atlieka įstaigos pareigybių sąraše esančioms valstybės tarnautojų pareigybėms paskirtų funkcijų įvertinimą. Sudariusi sąrašą komisija, remdamasi atlikto įstaigos pareigybių sąraše esančioms valstybės tarnautojų pareigybėms priskirtų funkcijų įvertinimo metu surinkta informacija, parengia motyvuotus pasiūlymus dėl sąraše esančių valstybės tarnautojų pareigybių panaikinimo ar darbuotojų pareigybių vietoje jų įsteigimo ir šiuos dokumentus pateikia įstaigos vadovui ar jo įgaliotam asmeniui (Rekomendacijų 10 p.). Įstaigos vadovas ar jo įgaliotas asmuo, įvertinęs pateiktą sąrašą bei atsižvelgdamas į komisijos pasiūlymus, priima sprendimą (-us) dėl konkrečių sąraše esančių valstybės tarnautojų pareigybių panaikinimo arba šių pareigybių panaikinimo ir darbuotojų pareigybių vietoje jų įsteigimo (Rekomendacijų 11 p.).
35. Iš byloje pateikto Komisijos posėdžio protokolo Nr. D5-100 matyti, kad buvo atlikta Ministerijos pareigybių sąraše esančių valstybės tarnautojų pareigybių peržiūra, vadovaujantis Viešojo administravimo įstatymo Nr. VIII-1234 pakeitimo įstatymo Nr. XIII-2987 2 straipsnio pakeitimo įstatymo Nr. XIV-2008 2 straipsnio 2 dalimi ir Rekomendacijomis. Protokole nurodyta, kad Grupės patarėjo (specializacija – strateginė teisės aktų analizė ir vertinimas; teisės aktų rengimas) valstybės tarnautojo funkcijos priskirtinos vidaus administravimo funkcijoms.
36. Byloje nustatyta, kad Ministras Įsakyme dėl pareigybių vertinimo komisijos sudarymo pavedė Komisijai ne vėliau kaip iki 2024 m. rugsėjo 6 d., atsižvelgiant į Rekomendacijas, peržiūrėti Ministerijos pareigybių sąraše esančias valstybės tarnautojų pareigybes ir, įvertinus šioms pareigybėms priskirtas funkcijas, sudaryti pareigybių, kurių funkcijos yra priskirtinos vidaus administravimo funkcijoms, sąrašą, ir jį pateikti Ministrui tvirtinti.
37. Pažymėtina, kad Komisijos posėdžio protokole Nr. D5-100, kuriuo grindžiamas Įsakymas, nėra nuspręsta, jog turi būti panaikinta Grupės patarėjo pareigybė. Dėl šios pareigybės ir Administravimo departamento patarėjo pareigybės panaikinimo Ministrui buvo pateiktas Administravimo departamento direktorės A. J. 2024 m. liepos 25 d. tarnybinis pranešimas Nr. VR-926 „Dėl valstybės tarnautojų pareigybių panaikinimo“, kuriuo ir buvo grindžiamas Įsakymas.
38. Iš dokumentų, kuriais grindžiamas Ministro priimtas Įsakymas, kuriuo pakeistas Ministerijos valstybės tarnautojų pareigybių sąrašas, darytina išvada, kad Grupės patarėjo pareigybė panaikinta ne dėl to, jog Komisija minėtu protokolu šios pareigybės funkcijas priskyrė vidaus administravimo funkcijoms, o dėl to, jog buvo nuspręsta, kad Grupės patarėjo pareigybė tapo nebereikalinga ir ji turi būti panaikinta. Ministras šią pareigybę panaikino, remdamasis minėtu Tarnybiniu pranešimu. Pažymėtina, kad Tarnybiniame pranešime buvo nurodyta, jog „siekiant efektyvumo, kai teisės akto projekto rengėjas galėtų atsakyti į klausimus dėl teisės aktais tvirtinamų dydžių apskaičiavimo detalių, kitimo priežasčių ir poveikio, tikslinga būtų arba pavesti paties tipinio teisės akto projekto rengimą skaičiavimą atliekantiems arba vertinant nedidelį krūvį – kitiems padalinio kolegoms“. Taip pat Tarnybiniame pranešime nurodoma, kad siūloma panaikinti minėtą pareigybę bei Administravimo departamento patarėjo pareigybę, įvertinus ir tai, jog 2024 metais nelikus reikalavimo dėl didžiausio pareigybių skaičiaus, siekiant tobulinti žmonių, informacinių technologijų valdymo, saugos bei duomenų analitikos sritis, taip pat išspręsti kitas padalinių ženklaus darbo krūvio problemas, buvo įsteigta 20 naujų pareigybių, atsižvelgus į maksimalius 2025–2027 asignavimų limitus, į tai, kad stokojama darbo užmokesčio fondo, bei siekiant didesnio efektyvumo.
39. Įvertinus tai, jog Ministras Įsakymą grindė minėtu Tarnybiniu pranešimu, darytina išvada, kad jis vertino, jog Administravimo departamento direktorė A. J. pagal einamas pareigas buvo kompetentinga Tarnybiniame pranešime pateikti duomenis, dėl kurių yra pagrindas sumažinti Grupės darbuotojų (valstybės tarnautojų) skaičių (panaikinti Grupės patarėjo pareigybę). Ministras rėmėsi tiek Komisijos pateiktais duomenimis, tiek Tarnybiniu pranešimu, todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog Ministras nesilaikė Įsakyme dėl pareigybių vertinimo komisijos sudarymo nustatytų ribų, negalėjo vertinti bei priimti sprendimo dėl valstybės tarnautojo pareigybės panaikino, t. y. sumažinti valstybės tarnautojų skaičių.
40. Teisėjų kolegija pagal byloje taikytinus teisės aktus ir byloje esančius duomenis neturi pakankamo pagrindo nagrinėjamu atveju kritiškai vertinti ar neteisėta laikyti Ministro galimybę: 1) remiantis Tarnybiniu pranešimu vertinti ir spręsti dėl ginčo pareigybės buvimo pertekline ir nereikalinga personalo (žmogiškųjų išteklių) ir jo finansavimo valstybės biudžeto lėšomis efektyvumo aspektu; 2) Ministro pasirinkimu atitinkamai remtis Tarnybiniu pranešimu.
41. Pažymėtina ir tai, kad priimant Įsakymą su pareiškėja nebuvo sudaryta darbo sutartis, nebuvo priimti sprendimai, jog su pareiškėja turi būti sudaryta darbo sutartis. Ministras, priimdamas Įsakymą, nevykdė pirmosios instancijos teismo nurodytų dviejų pareiškėjos atleidimo iš valstybės tarnybos atleidimo procedūrų. Pareiškėja iš valstybės tarnybos atleista Potvarkiu 1, kurį priėmė Ministerijos kanclerė, vienu pagrindu, t. y. VTĮ 35 straipsnio 1 dalies 10 punkte nurodytu pagrindu (kai panaikinama valstybės tarnautojo pareigybė).
42. Nagrinėjamu atveju turi būti vertinama, ar Ministras turėjo kompetenciją bei diskreciją pakeisti Ministerijos valstybės tarnautojų sąrašą taip, kad iš sąrašo buvo išbraukta Grupės patarėjo pareigybė (sumažintas valstybės tarnautojų skaičius). Teisėjų kolegijos vertinimu, Ministras turėjo kompetenciją ir diskreciją priimti Įsakymą (ir Įsakymo 1.1 punktą).
43. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 98 straipsnį ministras yra atsakingas už jam pavestą valdymo sritį. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, aiškindamas nuostatą „ministras vadovauja ministerijai“, yra nurodęs, kad ministras turi teisę įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka pasirinkti ministerijos darbuotojus ir priimti juos į darbą bei atleisti iš darbo; ministras turi teisę organizuoti ministerijos darbuotojų darbą, kad būtų vykdomos įstatymais ir kitais teisės aktais ministerijai nustatytos funkcijos; ministras turi teisę duoti visiems ministerijos darbuotojams privalomus vykdyti nurodymus; ministras turi teisę taikyti drausminio poveikio priemones visiems ministerijos darbuotojams, kurie nevykdo pareigų ar ministro nurodymų arba netinkamai juos vykdo, taip pat skatinti visus ministerijos darbuotojus, ministras jam numatytą Konstitucijoje kompetenciją įgyvendina įstatymuose, Vyriausybės nutarimuose, kituose teisės aktuose nustatyta tvarka (1999 m. lapkričio 23 d. nutarimas, 2018 m. kovo 8 d. nutarimas). Taip pat akcentuotina, kad ministras, turėdamas įgaliojimus vadovauti ministerijai, kartu yra atsakingas už visos ministerijos veiklą (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2018 m. kovo 8 d. nutarimas).
44. Vyriausybės įstatymo 26 straipsnyje nurodyta, kad ministrai yra atsakingi už jiems pavestas valdymo sritis, kurias nustato šis ir kiti įstatymai; ministras vadovauja ministerijai, sprendžia ministerijos kompetencijai priklausančius klausimus ir yra tiesiogiai atsakingas už Vyriausybės programos bei Vyriausybės programos nuostatų įgyvendinimo plano darbų jam pavestose valdymo srityse įgyvendinimą; tvirtina ministerijos struktūrinių padalinių nuostatus ir valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis ir gaunančių darbo užmokestį iš valstybės biudžeto ir valstybės pinigų fondų, pareigybių aprašymus arba paveda šią funkciją atlikti ministerijos kancleriui (Vyriausybės įstatymo 26 str. 1 d., 3 d. 1 ir 9 p.). Nurodytas teisinis reglamentavimas suponuoja, kad ministras, būdamas politiku, atsakingu už įstatymuose nustatytų funkcijų įgyvendinimą, taip pat Vyriausybės programos įgyvendinimą, turi plačią diskrecijos laisvę nustatant / keičiant ministerijos struktūrą ir darbo organizavimo metodus, projektuoti savo vidinę organizacinę struktūrą ir atlikti struktūros pertvarkymus tam, kad būtų efektyviai įgyvendintos institucijai priskirtos funkcijos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2736-415/2018; 2018 m. lapkričio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5180-1062/2018; kt.).
45. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant teisę tarnybinių ginčų bylose (ABTĮ 15 str. 1 d.), nuosekliai laikosi teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių, kad viešojo administravimo subjektas turi plačią diskrecijos teisę projektuoti savo vidinę organizacinę struktūrą ir atlikti struktūros pertvarkymus tam, kad būtų efektyviai įgyvendintos institucijai priskirtos funkcijos, o teismas, nagrinėjantis bylą dėl atleidimo iš valstybės tarnybos teisėtumo, neįgalintas vertinti darbovietės struktūrinių pertvarkymų tikslingumo ir pagrįstumo, bet yra įgalintas tirti ir nustatyti, ar darbovietės struktūriniai pertvarkymai atlikti kompetentingo organo sprendimu, ar jie yra realūs, ar nėra fiktyvūs, turintys tikslą tik pagrįsti tarnybos santykių nutraukimą su konkrečiu valstybės tarnautoju (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2736-415/2018 ir joje nurodytą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką).
46. Ši Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika atitinka ir kasacinio teismo praktiką civilinėse bylose, kai sprendžiama dėl darbo sutarties nutraukimo teisėtumo darbdavio iniciatyva, nesant darbuotojo kaltės, remiantis kuria teismas neturi įgaliojimų vertinti darbuotojų skaičiaus mažinimo, nulemto ekonominių priežasčių, tikslingumo ir pagrįstumo, t. y. negali vertinti, ar darbdavys tikslingai ir pagrįstai atsisakė vieno ar kito etato, nes tai – ne teismo kompetencija. Ūkinius ir organizacinius sprendimus savo veikloje priima pats darbdavys, bet ne teismas, todėl jis sprendžia, kuri pareigybė yra reikalinga, o kuri – ne (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. sausio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-152-248/2020 12 p.).
47. Pažymėtina, kad teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu (ABTĮ 3 str. 2 d.), o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat, ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-2643/2011; kt.).
48. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (pvz., nutartys administracinėse bylose Nr. A556-904/2008, Nr. A662-684/2010, Nr. A62-340/2011, Nr. A662-3380/2011) ne kartą pažymėta, kad tam tikros institucijos vidinės organizacinės struktūros projektavimas, atsižvelgiant į nustatytą teisinį reguliavimą, atitinkamai yra viešojo administravimo subjekto steigėjo arba viešojo administravimo subjekto vadovo diskrecijos teisė, kuri naudojama, siekiant efektyviai įgyvendinti institucijai priskirtas funkcijas. Valstybės tarnautojų teisių galimi pažeidimai turėtų būti konstatuojami ne per teisės aktus, apibrėžiančius valdžios institucijų veiklą, bet per teisės normas, tiesiogiai reglamentuojančias valstybės tarnybą ir konkretaus valstybės tarnautojo teises.
49. Apibendrinant darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo vertinti Ministro Įsakymu atliktų Ministerijos struktūrinių pertvarkymų tikslingumo ir pagrįstumo, byloje pateikti įrodymai nepatvirtina pirmosios instancijos teismo išvados, jog Ministras, priimdamas Įsakymą (jo 1.1 punktą), pažeidė teisės aktus, diskreciją, objektyvumo, proporcingumo ir lygiateisiškumo principus, todėl sprendimo dalis, kuria panaikintas Įsakymo 1.1 punktas, panaikinama. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, panaikindamas Įsakymo 1.1 punktą, iš esmės nurodė argumentus, kurie yra teisiškai reikšmingi, sprendžiant, ar pareiškėja pagrįstai ir teisėtai atleista iš valstybės tarnybos pagal VTĮ 35 straipsnio 1 dalies 10 punktą.
Dėl pareiškėjos atleidimo iš valstybės tarnybos pagal VTĮ 35 straipsnio 1 dalies 10 punktą
50. Pareiškėja Potvarkiu 1 2024 m. rugsėjo 23 d. atleista iš valstybės tarnybos (Grupės patarėjos pareigų) pagal VTĮ 35 straipsnio 1 dalies 10 punktą. Potvarkiu 2 pareiškėjos atleidimo iš valstybės tarnybos diena perkelta į pirmą darbo dieną po laikinojo nedarbingumo pabaigos.
51. VTĮ 35 straipsnio 1 dalies 10 punkte nustatyta, kad valstybės tarnautojas atleidžiamas iš pareigų, kai panaikinama valstybės tarnautojo pareigybė.
52. Teismų praktikoje išaiškinta, kad vien tik formalus VTĮ 35 straipsnio 1 dalies 10 punkte numatyto pagrindo egzistavimas savaime nesudaro prielaidos valstybės tarnautojo atleidimo iš pareigų visais atvejais pripažinti pagrįstu ir teisėtu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1966/2012; kt.).
53. Pirmiausia būtina išsiaiškinti (nustatyti) atitinkamos pareigybės panaikinimo faktą, t. y. nustatyti, ar naikinamos pareigybės pagrindinės funkcijos ir paskirtis išlieka toliau arba jų realiai atsisakoma ir ši pareigybė tampa nebereikalinga, dėl to valstybės tarnautojas gali būti atleistas iš tarnybos tuo pagrindu, kad jo pareigybė yra panaikinta. Pirmenybė turi būti teikiama su pareigybės panaikinimu susijusių teisinių santykių turiniui, o ne jų formaliai išraiškai (formai), šiuo tikslu, be kita ko, išsiaiškinant (nustatant) atitinkamos pareigybės panaikinimo faktą, t. y. būtina nustatyti, ar naikinamos pareigybės pagrindinės funkcijos ir paskirtis išlieka toliau arba jų realiai atsisakoma ir ši pareigybė tampa nebereikalinga (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2017 m. vasario 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1053-662/2017 ir joje nurodytą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad nagrinėdami ginčus dėl atleidimo iš valstybės tarnybos, kai panaikinama pareigybė, teismai neapsiriboja formaliu fakto nustatymu, kad buvo priimtas administracinis aktas dėl pareigybės panaikinimo, tačiau nagrinėja struktūrinius pertvarkymus tuo aspektu, kuris atskleidžia, ar atitinkamos (ginčui aktualios) pareigybės panaikinimas yra realus (šiuo tikslu teismas palygina panaikintų ir įsteigtų padalinių funkcijas; panaikintų ir įsteigtų pareigybių sąrašus, panaikintų ir įsteigtų pareigybių aprašymus, atkreipdamas dėmesį į pareigybių aprašymuose nustatytus specialiuosius reikalavimus; analizuoja funkcijų perskirstymą tarp padalinių ir pareigybių, kt.) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3502-858/2018 ir joje nurodytą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką).
54. Akcentuotina ir tai, kad tarnybos santykių nutraukimo teisėtumą lemia ne tik VTĮ numatyto pagrindo buvimas, bet ir tinkamai atlikta (įstatyme nustatyta) valstybės tarnautojo atleidimo iš užimamų pareigų procedūra (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1966/2012; kt.).
55. Sprendžiant klausimą dėl valstybės tarnautojo atleidimo iš valstybės tarnybos, panaikinus jo pareigybę struktūrinių pertvarkymų pagrindu, teisėtumo prioritetiniai klausimai paprastai yra susiję su pareigybės panaikinimo realumu, o tyrimas dėl kitų valstybės tarnautojo atleidimo procedūros aspektų, tokių kaip siūlymas užimti kitas pareigas, turėtų būti atliekamas po to (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2017 m. rugpjūčio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4458-492/2017; kt.).
56. Nagrinėjamu atveju įvertinus atsakovo nurodomus argumentus, susijusius su pareiškėjos atleidimu iš valstybės tarnybos pagal VTĮ 35 straipsnio 1 dalies 10 punktą, pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis yra išaiškinęs, jog galima tokia situacija, kad atlikus struktūrinius pertvarkymus, valstybės tarnautojo funkcijos išlieka, nes yra naikinama ne konkreti pareiškėjos pareigybė, bet mažinamas pareigybių skaičius dėl ekonominių priežasčių, ir tokia situacija taip pat gali būti savarankiškas pagrindas tarnybos santykiams pagal VTĮ 35 straipsnio 1 dalies 10 punktą (buvęs VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 9 punktas) pasibaigti, o atsakovui tenka pareiga objektyviais įrodymais pagrįsti pasirinkimo atleisti konkretų darbuotoją priežastis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A492-1570/2012; kt.).
57. Kadangi atsakovas pareiškėją atleido iš valstybės tarnybos dėl to, kad jos atliekamos tarnybos funkcijos tapo perteklinės, todėl šiuo atveju jis (atsakovas) turėjo pateikti objektyvius įrodymus, jog buvo realus pagrindas atleisti pareiškėją (valstybės tarnautoją) dėl atliktų įstaigos struktūrinių pertvarkymų ir / ar darbo organizavimo pakeitimų, kurie lėmė pasikeitusį valstybės tarnautojų ir / ar darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartį, darbo poreikį ir sprendimo dėl pareiškėjos atleidimo iš valstybės tarnybos priėmimą, t. y. pagrįsti priežasčių, dėl kurių būtent pareiškėjos atliekamos tarnybos funkcijos atsakovui (darbdaviui) tapo perteklinės, realumą.
58. Atsižvelgiant į atsakovo nurodomas aplinkybes, dėl kurių pareiškėja atleista iš valstybės tarnybos, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju yra aktualūs ir kasacinio teismo išaiškinimai dėl DK 57 straipsnio 2 dalies taikymo, t. y. išaiškinimai, susiję su darbo sutarties nutraukimu darbdavio iniciatyva be darbuotojo kaltės, kai darbuotojo atliekama darbo funkcija darbdaviui tampa perteklinė dėl darbo organizavimo pakeitimų ar kitų priežasčių, susijusių su darbdavio veikla.
59. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2020 m. sausio 2 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-152-248/2020 yra išaiškinęs, jog darbdavio sprendimas panaikinti pareigybę ar etatą yra ne priežastis, o tiesioginė pasekmė tų objektyviai egzistuojančių vidinių ar išorinių aplinkybių (priežasčių), kurios lemia, kad darbdavio veiklos tikslams įgyvendinti darbuotojo atliekama funkcija tampa nebereikalinga. Tam, kad darbo organizavimo pakeitimai ar kitos priežastys, susijusios su darbdavio veikla, galėtų būti darbo sutarties su darbuotoju nutraukimo priežastimi, jos turi lemti konkretaus darbuotojo atliekamos darbo funkcijos nereikalingumą. Darbdavys turi įrodyti, kad darbo sutarties su darbuotoju nutraukimą lėmė darbo organizavimo pakeitimai ar kitos svarbios priežastys, susijusios su darbdavio veikla. Įstatymų leidėjas nėra įtvirtinęs baigtinio šių priežasčių sąrašo. Tai gali būti tiek vidinės priežastys (darbo organizavimo pertvarkymas, optimizuojant turimus resursus ar pan.), tiek išorinės priežastys (ekonominės ar kitos išorinės priežastys, dėl kurių darbdavys nusprendžia sumažinti įmonės veiklos sąnaudas, ar pan.). Įstatyme įtvirtintas šių priežasčių realumo reikalavimas reiškia, jog darbdaviui tenka pareiga įrodyti, kad darbo sutarties su konkrečiu darbuotoju nutraukimas buvo pagrįstas realiai egzistuojančiomis su darbdavio veikla susijusiomis vidinėmis ar išorinėmis priežastimis, lėmusiomis pasikeitusį darbuotojų darbo poreikį ir sprendimo dėl darbuotojo atleidimo priėmimą. Įgyvendinant darbdavio veiklos tikslus priimtų sprendimų kaip priežasties, dėl kurios konkretaus darbuotojo funkcija tampa perteklinė, realumo įvertinimas neapima jų tikslingumo ir pagrįstumo įvertinimo.
60. Minėtoje nutartyje kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad realias su darbdavio veikla susijusias priežastis ir darbuotojo atliekamos darbo funkcijos nereikalingumą turi sieti tiesioginis priežastinis ryšys, o konkretaus darbuotojo darbo funkcijos nereikalingumas turi būti tiesioginė darbo organizavimo pakeitimų ar kitokių su darbdavio veikla susijusių priežasčių pasekmė. Kai darbuotojo atliekama darbo funkcija darbdaviui tampa perteklinė, darbdavys sprendimą dėl darbo sutarties su konkrečiu darbuotoju nutraukimo gali priimti dėl to, kad jis visiškai atsisako atleidžiamo darbuotojo atliekamos darbo funkcijos, nusprendžia sumažinti tą pačią funkciją atliekančių darbuotojų skaičių ar atlikti kitus darbo organizavimo pakeitimus. Darbdavys turi pareigą įspėjime nutraukti darbo sutartį nurodyti darbo sutarties nutraukimo priežastį.
61. Įvertinus pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus darytina išvada, kad pareiškėjos atleidimas iš valstybės tarnybos buvo pripažintas neteisėtu, nustačius, jog atsakovo darbo organizavimo pakeitimai, kuriais buvo grindžiamas pareiškėjos atleidimas, neatitiko jiems keliamo realumo ir objektyvaus pagrįstumo reikalavimo sprendžiant dėl jų priežastinio ryšio su pareiškėjos pareigybės tapimu pertekline, atsakovas neįrodė, kad būtent pareiškėjos vykdytos funkcijos tapo perteklinės, o atsakovo nurodomu darbo organizavimo pakeitimu buvo siekiama tik pagrįsti tarnybos santykių nutraukimą su pareiškėja.
62. Ministro Įsakyme nėra nurodyti duomenys, dėl kurių viena Grupės patarėjo pareigybė tapo perteklinė, todėl šiuo atveju yra reikšmingas pareiškėjai atsakovo 2024 m. rugpjūčio 21 d. įteiktas Įspėjimas apie pareigybės panaikinimą, t. y. jame nurodytos priežastys, dėl kurių atsakovas nusprendė atleisti pareiškėją iš valstybės tarnybos. Pažymėtina, kad šiuo Įspėjimu apie pareigybės panaikinimą remiasi atsakovas apeliaciniame skunde.
63. Įspėjime apie pareigybės panaikinimą nurodyta, kad įvertinus pareiškėjos realiai atliekamas funkcijas priimtas sprendimas, jog jos dubliuojasi su kitų Ministerijos valstybės tarnautojų ar darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, funkcijomis ir sudaro nepakankamą darbo krūvį (vienam projektui ar projektų paketui vidutiniškai tenka 3,5 darbo dienos), t. y. tą patį projektą dažniausiai vertina ir kiti Ministerijos darbuotojai, dirbantys pagal darbo sutartis, pagal kompetenciją, o už projektų vertinimą yra atsakingi Ministerijos Teisėkūros grupės atstovai, todėl siekiant racionaliai ir taupiai valdyti Ministerijos žmogiškuosius bei finansinius resursus, šių funkcijų atlikimas yra perteklinis bei Ministerijos veiklai nereikalingas. Taip pat nurodyta, kad pareiškėjai pavesta koordinuoti Lietuvos Respublikos socialinės paramos išmokų atskaitos rodiklių ir bazinio bausmių ir nuobaudų dydžio nustatymo įstatymo vykdymą ir tobulinimą, tačiau kasmet rengiant Vyriausybės nutarimo „Dėl socialinės paramos išmokų atskaitos rodiklių dydžių patvirtinimo“ projektą tvirtinamus bazinius dydžius (valstybės remiamų pajamų dydį, bazinę socialinę išmoką, tikslinių kompensacijų bazę, šalpos pensijų bazę) pagal Socialinės paramos išmokų atskaitos rodiklių ir bazinio bausmių ir nuobaudų dydžio nustatymo įstatymo 2 straipsnio 6 dalį įprastai apskaičiuoja kiti Ministerijos (duomenys neskelbtini) darbuotojai. Kitą informaciją, reikalingą minimo nutarimo projektui parengti, pavyzdžiui, susijusią su papildomu lėšų poreikiu, t. y. poveikiu biudžetui, pasikeitimo poveikiu gavėjų aprėpčiai ir lėšoms, poveikiu skurdo lygiui, rengia kiti Ministerijos (duomenys neskelbtini) darbuotojai kartu su kitų Ministerijos struktūrinių padalinių darbuotojais pagal kompetenciją. Pareiškėjos užduotis parengti Vyriausybės nutarimo „Dėl socialinės paramos išmokų atskaitos rodiklių dydžių patvirtinimo“ projektą yra vertinama kaip mažos apimtiems ir perduotina kitiems Ministerijos (duomenys neskelbtini) kolegoms, kurie atlieka skaičiavimus bei vertina bazinių dydžių poveikį biudžetui. Atkreiptas dėmesys į tai, kad kitos pareiškėjos pareigybės aprašyme (7–16 p.) nustatytos funkcijos vertintinos kaip detalizuojančios veiklos sritį pagal priskirtą specializaciją, todėl kaip savarankiškos funkcijos neatliekamos (kaip, pavyzdžiui, konsultuoti priskirtos veiklos klausimais, apdoroti susijusią informaciją, teikti pasiūlymus ir t. t.), pavienės užduotys yra nenuolatinio pobūdžio ir neužtikrinančios tinkamo darbo krūvio.
64. Taigi Įspėjime dėl pareigybės panaikinimo nebuvo nurodyti jokie objektyvūs duomenys (įrodymai), dėl kurių nustatyta, kad būtent pareiškėjos funkcijos, kurios jai priskirtos vykdyti pagal pareigybės aprašymą, tapo perteklinės, t. y. įspėjime pateikta bendro pobūdžio motyvacija (nėra konkrečiai nurodyta, kurie Grupės ir / ar kitų Ministerijos struktūrinių padalinių valstybės tarnautojai ir / ar darbuotojai, dirbantys pagal darbo sutartis, vykdė tas pačias funkcijas, t. y. funkcijos dubliavosi; kuriems konkretiems valstybės tarnautojams ir / ar darbuotojams, dirbantiems pagal darbo sutartis, buvo pavesta vykdyti pareiškėjos vykdytas funkcijas, ir dėl kokių priežasčių būtent pareiškėjos vykdytos ir jai priskirtos funkcijos tapo perteklinės, o ne kitų valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, kurie vykdė analogiškas funkcijas, funkcijos).
65. Pažymėtina, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme atsakovas, teikdamas atsiliepimą į skundą, taip pat atsakovo atstovės, teikdamas žodžiu paaiškinimus teismo posėdyje, taip pat nenurodė konkrečių ir detalių duomenų, nepateikė įrodymų, kuriais remiantis pirmosios instancijos teismas būtų galėjęs nustatyti, kurios konkrečiai pareiškėjai priskirtos vykdyti funkcijos bei vykdytos funkcijos buvo perduotos vykdyti kitiems valstybės tarnautojams ir / ar darbuotojams, dirbantiems pagal darbo sutartis, su kokių konkrečių darbuotojų funkcijomis ir darbo krūviais buvo lyginami pareiškėjos funkcijos ir darbo krūvis.
66. Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą ir teisėtą išvadą, kad darbo krūvio, funkcijų vertinimas buvo atliktas tik išimtinai pasirinkus vieną darbuotoją, t. y. pareiškėją, atsižvelgus į Grupės vadovės išreikštą nuomonę, jog galimai pareiškėjos atliekamos darbo funkcijos yra perteklinės ir pareiškėjos pareigybė nereikalinga. Atsakovas, nesutikdamas su tokia išvada, teigia, kad buvo atliktas ir Administravimo departamento patarėjui turėjusio tekti krūvio vertinimas, ši pareigybė panaikinta, kaip perteklinė, t. y. buvo atliktas išsamus tyrimas, kurio metu paaiškėjo, kad dvi pareigybės pagal savo veiklos pobūdį itin panašios ir iš esmės skirtos iš kitų institucijų gautiems teisės aktų projektams vertinti, o būtent tokio pobūdžio funkcijos ir buvo perteklinės, besidubliuojančios su kitų darbuotojų / tarnautojų funkcijomis. Šie pareiškėjo argumentai nepaneigia minėtos pirmosios instancijos teismo išvados, nes Administravimo departamento patarėjo pareigybė nebuvo užimta, be to, pirmosios instancijos teismui nebuvo pateikti įrodymai, susiję su tekusio (turėjusio) tekti krūvio šioms pareigybėms vertinimu.
67. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad atsakovo pasirinkti krūvio vertinimo kriterijai ir laikotarpis, nurodymas, jog kitų darbuotojų krūviai nebuvo detaliau vertinti, nes tik dėl pareiškėjos iškilo abejonė, ar pareigybė reikalinga, suponuoja išvadą apie neobjektyvų pareiškėjos funkcijų ir krūvio vertinimą, nustatant, kad būtent jos (pareiškėjos) pareigybės funkcijos tapo perteklinės. Pažymėtina, kad pareiškėjai nebuvo sudaryta galimybė dalyvauti jos pareigybės panaikinime, t. y. galimybė pateikti duomenis apie jos vykdytas funkcijas, darbo krūvį ir pan.
68. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo argumentus, susijusius su Grupės vyresniojo patarėjo (A. S.) pareigybės aprašymu, pareiškėjos pareigybės aprašymu, akcentuodamas, kad dalis pareiškėjos funkcijų dubliuojasi su vyresniojo patarėjo funkcijomis, taip pat nurodo funkcijas, kurias atlieka Grupės vyr. patarėjai, tačiau tokie duomenys nebuvo teikiami pareiškėjai, kai buvo sprendžiama dėl jos atleidimo iš valstybės tarnybos, bei teikiami pirmosios instancijos teismui. Šiuo aspektu pažymėtina, kad tokie duomenys turėjo būti teikiami pirmosios instancijos teismui, nes šis teismas, remdamasis atsakovo pareiškėjai ir teismui pateiktais įrodymais, turėjo nustatyti, kokias funkcijas iki pareiškėjos pareigybės panaikinimo pareiškėja atliko ir ar šios funkcijos – visos ar jų dalis – neišliko (paskirstytos kitiems valstybės tarnautojams ir / ar darbuotojams, dirbantiems pagal darbo sutartį, jų atsisakyta ir kt.) (žr. šios nutarties 53 p.), todėl nėra pagrindo nagrinėti ir vertinti šių atsakovo apeliacinės instancijos teisme nurodytų argumentų. Be to, pažymėtina, kad Įspėjime dėl pareigybės panaikinimo nėra nurodyta jokių aplinkybių, kad atsakovas pareiškėjos vykdytas funkcijas lygino tik su Grupės vyresniojo patarėjo vykdytomis funkcijomis.
69. Akcentuotina, kad ABTĮ įtvirtinta ribota apeliacija (ABTĮ 140 str. 1 d.), kuriai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas apeliacine tvarka tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių.
70. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga; apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme, todėl apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., 2022 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-57-1062/2022; kt.).
71. Įrodymų vertinimo aspektu pažymėtina, jog įrodymų vertinimas pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2147-415/2020; kt.).
72. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, šių įrodymų visumą, nepažeidė ABTĮ 57 straipsnio 7 dalies ir teismų praktikoje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių, padarydamas išvadą, kad atsakovas neįrodė, jog dėl jo (atsakovo) atlikto struktūros pertvarkymo, darbo organizavimo pakeitimo ar kitų priežasčių, susijusių su jo veikla, pareiškėjos vykdytos funkcijos tapo perteklinės.
73. Pirmosios instancijos teismas taip pat nurodė, kad nebuvo užtikrinta galimybė perkelti pareiškėją į lygiavertes ar žemesnes pareigas. Iš tiesų pagal bylos duomenis atsakovas nesiėmė priemonių užtikrinti pareiškėjos tarnybos tęstinumo, kaip jau minėta, pareiškėjos atleidimas iš valstybės tarnybos buvo siejamas su atliktu struktūros pertvarkymu / darbo organizavimo pakeitimu, kuris buvo vykdomas mažinant tarnautojų skaičių, sprendžiant klausimą dėl tarnautojų funkcijų dubliavimosi, tačiau netinkamai įvertinus aplinkybes, kurių pagrindu nustatyta, kad būtent pareiškėjos atliktos funkcijos tapo perteklinės, o ne kitų tarnautojų ir / ar darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, funkcijos. Kadangi šiuo atveju pareiškėjos atleidimas iš valstybės tarnybos pripažintas nepagrįstu ir neteisėtu dėl to, kad atsakovas neįrodė pareiškėjos pareigybės panaikinimo realumo, todėl teisėjų kolegija plačiau nenagrinėja atsakovo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su pareiškėjos atleidimo procedūros aspektais, susijusiais su jai pateiktais siūlymais užimti kitas pareigas ir pan. Taip pat teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, dėl kurių atsakovas atleido pareiškėją iš valstybės tarnybos (eitų valstybės tarnautojos pareigų) pagal VTĮ 35 straipsnio 1 dalies 10 punktą, nenagrinėja bylos šalių nurodomų argumentų, susijusių su pareiškėjos vykdytų funkcijų priskirtinumu viešojo administravimo ar vidaus administravimo funkcijoms.
74. Apibendrinant konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo išvada dėl Potvarkių panaikinimo iš esmės yra teisinga, apeliacinio skundo argumentai nesudaro nei faktinio, nei teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėja iš valstybės tarnybos pagal VTĮ 35 straipsnio 1 dalies 10 punktą atleista pagrįstai ir teisėtai.
Dėl pareiškėjos grąžinimo į eitas pareigas arba lygiavertes pareigas
75. VTĮ nėra nurodytos teisinės pasekmės, kai valstybės tarnautojo atleidimas iš pareigų pagal šio įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 10 punktą, pripažįstamas neteisėtu, todėl sistemiškai su VTĮ normomis taikytinos DK nuostatos, reglamentuojančios neteisėto atleidimo iš darbo pasekmes.
76. Neteisėtai atleisto darbuotojo (nagrinėjamu atveju – valstybės tarnautojo) pažeistų teisių gynimo būdai nustatyti DK 218 straipsnio 2 ir 4 dalyse: jeigu darbuotojas atleidžiamas iš darbo be teisėto pagrindo ar pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, darbo ginčus nagrinėjantis organas priima sprendimą pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu ir grąžinti darbuotoją į buvusį darbą ir priteisia jam išmokėti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus, ir patirtą turtinę ir neturtinę žalą (2 d.); jeigu darbo ginčą dėl teisės nagrinėjantis organas nustato, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžintas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, arba kai darbuotojo negrąžinti prašo darbdavys, darbo ginčą nagrinėjantis organas priima sprendimą pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu, priteisia išmokėti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus, ir patirtą turtinę ir neturtinę žalą; taip pat darbuotojui priteisiama kompensacija, kurios dydis yra lygus vienam darbuotojo vidutiniam darbo užmokesčiui už kiekvienus dvejus darbo santykių trukmės metus, bet ne daugiau kaip šeši darbuotojo vidutiniai darbo užmokesčiai (4 d.).
77. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas šias teisės normas, 2019 m. lapkričio 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-327-701/2019 konstatavo, kad darbuotojo, atleisto iš darbo be teisėto pagrindo arba pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, pažeistas teises darbo ginčus nagrinėjantis organas apgina taikydamas DK 218 straipsnio 2 ir 4 dalyse nustatytus alternatyvius gynimo būdus; kiekvienoje byloje taikytinas pažeistų darbuotojo teisių gynimo būdas parenkamas, atsižvelgiant į joje nustatytas konkrečias bylos faktines aplinkybes. Nustačius, kad egzistuoja DK 218 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos šios teisės normos taikymo sąlygos, pažeistos darbuotojo teisės, jį neteisėtai atleidus iš darbo, apginamos taikant šioje teisės normoje nustatytą gynimo būdą, o tokių sąlygų egzistavimo nenustačius, jos apginamos taikant DK 218 straipsnio 2 dalyje nustatytą gynimo būdą; nagrinėdamas darbuotojo reikalavimus dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu teismas turi patikrinti ir nustatyti, ar yra pagrindas darbuotojo atleidimą iš darbo pripažinti neteisėtu ir, jeigu yra, tai kuris iš DK 218 straipsnio 2 ir 4 dalyse nurodytų alternatyvių darbuotojo teisių gynimo būdų taikytinas <...> alternatyvaus darbuotojo teisių gynimo būdo parinkimas turi būti motyvuotas teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje; pagal DK 218 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą teisės pareikšti prašymą, nurodytą kaip šios teisės normos taikymo sąlygą, t. y. kad darbuotojas būtų negrąžintas į pirmesnį darbą, subjektas yra antroji darbo sutarties šalis – darbdavys. Toks darbdavio prašymas, ginčą nagrinėjant teisme, turi būti pareiškiamas pirmosios instancijos teisme; darbdavio prašymas negrąžinti darbuotojo į pirmesnį darbą yra reikšmingas DK 218 straipsnio 4 dalies taikymui. Ši praktika apibendrinta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gruodžio 8 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos dėl darbo teisės normų, reglamentuojančių darbo sutarties pasibaigimą ir individualių darbo ginčų dėl teisės nagrinėjimą, apžvalgoje Nr. AC-55-1 (Teismų praktika. 2021, 55, p. 588–644).
Žemesnės instancijos teismas
78. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs atsakovo atsiliepime į skundą nurodytus argumentus, dėl kurių buvo prašoma taikyti DK nustatytus alternatyvius pažeistų darbuotojų teisių gynimo būdus ir negrąžinti pareiškėjos į eitas ar lygiavertes pareigas, tai, kad pareiškėjos pareigybė panaikinta neteisėtai, sprendė, jog tikslinga pareiškėją grąžinti į eitas arba lygiavertes pareigas.
79. Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad pareiškėja neturėtų būti grąžinta į eitas ar lygiavertes pareigas, nes jis (atsakovas) prašė (-o) negrąžinti pareiškėjos į pareigas bei nurodė ekonominius, organizacinius ir kt. motyvus, pareiškėjos pareigybė yra perteklinė: funkcijos perskirstytos ir atliekamos kitų darbuotojų / tarnautojų, atsakovas patirtų nepagrįstų kaštų, esant pareiškėjos išankstiniam neigiamam nusistatymui, neva ji ketverius metus kentė mobingą, tokioje situacijoje yra neįmanomas tinkamas darbo organizavimas ir akivaizdžiai trikdys visos Grupės darbą. Pareiškėjas remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje išaiškinta, kad darbdavio ir darbuotojo konfliktiniai santykiai siejami su galimybe taikyti alternatyvų darbuotojo pažeistų teisių gynimo būdą, t. y. darbuotojo negrąžinimą į darbą ir kompensacijos priteisimą. Taigi pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo naujas aplinkybes, dėl kurių turėtų būti taikytas alternatyvus pareiškėjos teisių gynimas, t. y. aplinkybes, kad pareiškėją grąžinus į eitas ar lygiavertes pareigas, jai gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti. Atsakovas pirmosios instancijos teisme tokio pobūdžio aplinkybių nenurodė, prašymą negrąžinti pareiškėjos į eitas ar lygiavertes pareigas siejo tik su tuo, kad toks grąžinimas būtų neracionalus ir netikslingas, paneigiantis biudžetinės įstaigos vadovo diskrecijos teisę nuspręsti, kokios pareigybės yra reikalingos Ministerijos funkcijoms įgyvendinti ir kokios yra perteklinės.
80. Pažymėtina, kad pagrindinis ir labiausiai darbuotojo teises atitinkantis teisių gynimo būdas yra grąžinimas į darbą, nes alternatyvus būdas gali būti taikomas tik esant DK 218 straipsnio 4 dalyje nustatytoms sąlygoms (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3336-1062/2021; kt.).
81. Teismų praktikoje pripažįstama, kad galima taikyti alternatyvų darbuotojų teisių gynimą, kai darbdavys pateikia prašymą ir nurodo, jog darbuotojui gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti dėl susiklosčiusių konfliktinių santykių (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3873-552/2020; kt.).
82. Tačiau, kaip jau minėta, atsakovas pirmosios instancijos teismui neteikė prašymo, kuriame būtų nurodyti duomenys apie jo ir pareiškėjos konfliktinius santykius, dėl kurių pareiškėjai būtų sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, priešingai, pirmosios instancijos teisme laikėsi pozicijos, kad nebuvo konfliktinių santykių, bei nenurodė jokių pareiškėjos veiksmų, kurie patvirtintų konfliktinius santykius. Atsakovo akcentuojama aplinkybė, kad pareiškėjos funkcijos tapo perteklinės, šioje byloje neįrodytos, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovo nurodytos aplinkybės apie organizacinius pakeitimus ir ekonomines priežastis nesudaro pagrindo taikyti alternatyvų pareiškėjos teisių gynimą.
83. Dėl nurodytų argumentų konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju pagrįstai ir teisėtai netaikė alternatyvių pareiškėjos teisių gynimo būdų, o tenkino jos prašymą grąžinti ją į eitas ar lygiavertes pareigas.
Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo
84. Apibendrindama teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju yra faktinis ir teisinis pagrindas atsakovo apeliacinį skundą tenkinti iš dalies, pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nurodant, kad pareiškėjos skundas tenkinamas iš dalies, t. y. panaikinama Sprendimo dalis, kuria panaikintas Įsakymo 1.1 p., pareiškėjos skundo reikalavimas dėl Įsakymo 1.1 punkto panaikinimo atmetamas, o kita sprendimo dalis paliekama nepakeista.
85. Pirmosios instancijos teismas priteisė pareiškėjai iš atsakovo 5 741,45 Eur bylinėjimosi išlaidų (advokatės atstovavimo išlaidų), patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Pareiškėja prašo priteisti jai iš atsakovo 4 089,80 Eur bylinėjimosi išlaidų (advokatės atstovavimo išlaidų), patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, o atsakovas prašo priteisti iš pareiškėjos 6 370,65 Eur bylinėjimosi išlaidų (advokatų atstovavimo išlaidų), partirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.
86. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Pažymėtina, jog šioje normoje minima formuluotė „kurios naudai priimtas sprendimas“ – reiškia, kad išlaidos priteisiamos tai šaliai, kuri laimi bylą, t. y. kuriai priimtas teismo baigiamasis aktas yra palankus (patenkinti materialieji reikalavimai). Be to, toks laimėjimas paprastai yra siejamas su kitos šalies veiksmų (neveikimo) neteisėtumo pripažinimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2374/2013; kt.). Taigi ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis iš esmės atspindi administracinėje byloje vyraujančią bendrąją bylinėjimosi išlaidų paskirstymo proceso šalims taisyklę „pralaimėjęs moka“ (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-211/2013; kt.).
87. Tais atvejais, kai skundas yra patenkinamas iš dalies, proceso šaliai, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, jos patirtos su bylos nagrinėjimu susijusios išlaidos atlyginamos proporcingai patenkintų (atmestų) skundo reikalavimų daliai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1282-442/2017; kt.). Konkreti proporcija nustatoma atsižvelgiant į tai, kokia apimtimi įsiteisėjusiu administracinio teismo baigiamuoju procesiniu aktu buvo patenkinti pareiškėjo pirmosios instancijos teisme pareikšti materialieji teisiniai reikalavimai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-310-602/2017; kt.).
88. Nagrinėjamos bylos kontekste būtina pažymėti ir tai, kad ABTĮ 40 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog teismas gali nukrypti nuo šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar proceso šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertinęs ginčo kilimo ir kitas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Proceso šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas.
89. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, yra išaiškinęs, kad teismai, skirstydami šalių procese patirtas bylinėjimosi išlaidas, turi atsižvelgti ne tik į galutinį bylos rezultatą, bet taip pat įvertinti ir tai, ar konkrečiu atveju bylinėjimosi išlaidų paskirstymas yra sąžiningas – neatima šalims pagrįstai priklausančių piniginių kompensacijų, teismai turi taikyti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 93 straipsnio 4 dalį, leidžiančią nukrypti nuo taisyklės „pralaimėjęs moka“ taikymo ir užtikrinti sąžiningą bylinėjimosi išlaidų byloje paskirstymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-204-943/2022; kt.).
90. Naujausioje EŽTT praktikoje yra pabrėžiama, kad teisė kreiptis į teismą nebūtų praktiška ir veiksminga, jeigu bylinėjimosi išlaidos būtų paskirstomos mechaniškai, atsižvelgiant tik į pareikštų ir tenkintų bei atmestų reikalavimų kiekį. Bylose turi būti atsižvelgiama į bylos esmę apskritai ir ne tik į pareikštų tenkintų reikalavimų kiekį, bet ir į tai, kiek asmeniui, kuris kreipėsi į teismą, pavyko kokybiškai laimėti ginčą (žr. EŽTT 2024 m. lapkričio 12 d. sprendimą byloje Girdauskienė prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 54171/21).
91. Sprendžiant klausimą dėl priteistinų advokato atstovavimo išlaidų dydžio, pažymėtina, kad šių išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas CPK ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka (ABTĮ 40 str. 5 d.).
92. CPK 98 straipsnio l dalyje reglamentuojama, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas, o šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (toliau – ir Rekomendacijos). Spręsdamas dėl advokato pagalbai apmokėti išleistos išlaidų dalies dydžio, teismas turi vadovautis CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgti į tokias aplinkybes: 1) Rekomendacijose nurodytus maksimalius dydžius bei šiame teisės akte nurodytus kriterijus; 2) bylos sudėtingumą; 3) advokato darbo ir laiko sąnaudas.
93. Pareiškėja, pateikdama skundą, inicijavo tarnybinį ginčą, skunde pareiškė atsakovui Ministerijai du reikalavimus: 1) panaikinti Įsakymo 1.1 punktą; 2) panaikinti Potvarkius, kuriais ji atleista iš valstybės tarnybos pagal VTĮ 35 straipsnio 1 dalies 10 punktą, tačiau šių abiejų reikalavimų esmė yra ta, jog pareiškėja, juos reikšdama siekė, kad jos atleidimas iš valstybės tarnybos būtų pripažintas nepagrįstu ir neteisėtu bei ji būtų grąžinta į eitas ar lygiavertes pareigas. Nagrinėjamu atveju nepaisant to, kad šia nutartimi atmestas skundo reikalavimas panaikinti Įsakymo 1.1 punktą, iš dalies tenkintas atsakovo apeliacinis skundas, susiklostė tokia situacija, jog pareiškėjos teisės yra apgintos visa apimtimi, t. y. ji laimėjo šį tarnybinį ginčą, todėl vadovaujantis ABTĮ 40 straipsnio 4 dalimi, protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais, konstatuotina, kad nėra pagrindo taikyti tam tikrų proporcijų, sprendžiant klausimą dėl pareiškėjai atlygintinų bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose bei priteisti atsakovui tam tikrą dalį jo patirtų išlaidų apeliacinės instancijos teisme.
94. Pareiškėja prašo priteisti jai 3 303,30 Eur už advokatės parengtą atsiliepimą į apeliacinį skundą, 786,50 Eur už advokatės parengtus rašytinius paaiškinimus, atsikirtimus į Ministerijos rašytinius paaiškinimus, pasirengimą teismo posėdžiui ir atstovavimą jame.
95. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjos atstovės suteiktų teisinių paslaugų pobūdį, apimtį ir darbo laiko sąnaudas apeliacinės instancijos teisme (advokatė parengė atsiliepimą į apeliacinį skundą, paaiškinimus / atsikirtimus į atsakovo teikiamus dokumentus, dalyvavo teismo posėdyje, be to, advokatė turėjo pasirengti posėdžiui), ginčo esmę, bylos apimtį ir pobūdį, atsižvelgusi į Rekomendacijų 2, 7, 8.1, 8.11, 8.16, 8.19 ir 9 punktų nuostatas, pagal kurias nustatomas priteistinas dydis už advokato teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme, vadovaudamasi protingumo, sąžiningumo, teisingumo principais, daro išvadą, kad pareiškėjai priteistinos visos jos patirtos bylinėjimosi išlaidos, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme (4 089,80 Eur).
96. Kaip jau minėta, atsakovui nepriteisiamos patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme dėl to, kad bylą laimėjo pareiškėja, t. y. galutinis procesinis sprendimas priimtas pareiškėjos naudai, tačiau taip pat atsakovui negali būti priteisiamos šios išlaidos įvertinus ir tai, kad atsakovas turėjo galimybių valstybės tarnybos (Ministerijos) pajėgumais užtikrinti tinkamą atstovavimą jo interesams kitais, nei atstovavimo sutarties, sudarytos tarp Ministerijos ir advokatų, būdais.
97. Teismų praktikoje nurodoma, kad administracinis teismas, spręsdamas, ar priteisti ir kokio dydžio atstovavimo išlaidas priteisti viešojo administravimo subjekto naudai, turi kompleksiškai įvertinti, ar, atsižvelgiant į atitinkamo viešojo administravimo subjekto vidinius administravimo pajėgumus ir bylos pobūdį, advokato pasitelkimas buvo būtinas; nustatant bylos pobūdį, turi būti atsižvelgiama, be kita ko, į byloje keliamo teisinio klausimo naujumą (ar teismų praktika atitinkamu klausimu yra suformuota), į bylos apimtį ir sudėtingumą, į pareiškėjo pozicijos formulavimą byloje, į skundo pagrindą ir dalyką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2736-415/2018; 2019 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-395-662/2019; kt.).
98. Nagrinėjamu atveju įvertinus bylos pobūdį (nagrinėjamas tarnybinis ginčas), skundo pagrindą ir dalyką, tai, kad apeliacinės teisme nebuvo nagrinėjami nauji bei sudėtingi teisiniai klausimai, teismų praktika nagrinėjamu klausimu jau yra suformuota, nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovui turėtų būti priteistos bylinėjimosi išlaidos dėl to, kad iš dalies tenkintas apeliacinis skundas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Regionų administracinio teismo 2025 m. gegužės 7 d. sprendimą pakeisti.
Panaikinti sprendimo dalį, kuria panaikintas Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2024 m. rugpjūčio 14 d. įsakymo Nr. A1-540 „Dėl Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2024 m. sausio 30 d. įsakymo Nr. A1-76 „Dėl Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pareigybių sąrašo patvirtinimo“, pakeitimo“ 1.1 punktas, t. y. dalis, kuria panaikinta patarėjo pareigybė (duomenys neskelbtini). Atmesti pareiškėjos G. Š. skundo reikalavimą panaikinti Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2024 m. rugpjūčio 14 d. įsakymo Nr. A1-540 „Dėl Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2024 m. sausio 30 d. įsakymo Nr. A1-76 „Dėl Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pareigybių sąrašo patvirtinimo“, pakeitimo“ 1.1 punktą, t. y. dalį, kuria panaikinta patarėjo pareigybė (duomenys neskelbtini).
Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Priteisti pareiškėjai G. Š. iš atsakovo Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 4 089,80 Eur (keturis tūkstančius aštuoniasdešimt devynis eurus ir 80 centų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.
Nutartis neskundžiama.