Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovo K. V. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. spalio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-4363-232/2019, kuria atsisakyta priimti ieškovo K. V. ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikos Seimui dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos Vyriausybė,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėja konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl rūšinio teismingumo

9. CPK 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kiekvieno suinteresuoto asmens teisė įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Tokios teisės įgyvendinimas, be kita ko, lemia, kad asmuo su atitinkamu reikalavimu gali kreiptis tik į tą teismą, kuris yra kompetentingas nagrinėti jo inicijuojamą ginčą. Todėl teismas, spręsdamas jam paduoto ieškinio priėmimo klausimą, turi patikrinti, ar ieškinys paduotas nepažeidžiant teismingumo taisyklių ir ar nėra kitų CPK 137 straipsnio 2 dalyje nustatytų pagrindų atsisakyti priimti ieškinį.

10. CPK 137 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas ieškinio nepriima, jeigu nustato tokias aplinkybes: 1) ginčas nenagrinėtinas teisme civilinio proceso tvarka; 2) ieškinys neteismingas tam teismui; 3) suinteresuotas asmuo, kreipęsis į teismą, nesilaikė tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarkos; 4) yra įsiteisėjęs teismo arba arbitražo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartis priimti ieškovo atsisakymą ieškinio ar patvirtinti šalių taikos sutartį; 5) teismo žinioje yra byla dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu; 6) šalys yra sudariusios susitarimą perduoti tą ginčą spręsti arbitražui; 7) pareiškimą padavė neveiksnus tam tikroje srityje fizinis asmuo; 8) pareiškimą suinteresuoto asmens vardu padavė neįgaliotas vesti bylą asmuo.

11. Nagrinėjamu atveju apeliantas Vilniaus apygardos teisme pareiškė ieškinį, kuriame teigiama, kad dėl, apelianto manymu, neteisėtų valdžios institucijų veiksmų jis patyrė 117,24 Eur piniginę žalą, kurią prašo priteisti iš valstybės biudžeto, įpareigojant atsakovą (t. y. Lietuvos Respublikos Seimą) tokią sumą pervesti į ieškinyje nurodomą jo sąskaitą. Iš ieškinio turinio spręstina, kad žalos neteisėtais vadžios institucijų veiksmais padarymas grindžiamas aplinkybėmis, susijusiomis su apelianto motinai E. V., mirusiai 2010 m. lapkričio 8 d., pagal Laikinojo įstatymo nuostatas nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. lapkričio 30 d. mokama sumažinta senatvės pensija – apeliantas prašo priteisti jam skirtumą tarp sumažintos senatvės pensijos išmokos (699,85 Lt) ir prieš tai mokėtos šios išmokos (736,65 Lt), apskaičiuotą už 11 mėnesių laikotarpį.

12. Pirmosios instancijos teismas apelianto ieškinį atsisakė priimti dviem pagrindais: tokio pobūdžio ginčas neteismingas bendrosios kompetencijos teismams; tokio pobūdžio ginčas jau yra išnagrinėtas administraciniame teisme. Apeliantas, kvestionuodamas teismo išvadas, tvirtina, kad jis pareiškė ieškinį dėl juridinio asmens veiklos tyrimo, kuris nagrinėtinas būtent bendrosios kompetencijos teisme, be to, yra atsiradę prievoliniai teisiniai santykiai tarp Lietuvos Respublikos Seimo, kaip skolininko, ir ieškovo motinos, kaip kreditorės, o tai taip pat lemia šios bylos nagrinėjimą bendrosios kompetencijos teisme.

13. Atskirojo skundo argumentai, susiję su ieškinio dėl juridinio asmens veiklos tyrimo pareiškimu, atmestini kaip nepagrįsti. Visiškai akivaizdu, kad ieškinio dėl juridinio asmens veiklos tyrimo apeliantas nėra pareiškęs. Įstatymų leidėjo valia tokius reikalavimus juridiniam asmeniui gali pareikšti tik tiesiogiai CK 2.125 straipsnyje išvardinti subjektai – to juridinio asmens dalyviai ir prokuroras. Tokio pobūdžio ieškinio padavimo tikslas taip pat yra nurodytas pačiame įstatyme – patikrinti, ar juridinis asmuo ir / ar jo valdymo organai bei nariai tinkamai organizavo ir vykdė šio konkretaus juridinio asmens veiklą (CK 2.124 straipsnis). Pagal šį straipsnį netinkama veikla apima tik to juridinio asmens valdymą ir tik to juridinio asmens dalyvių sprendimus, susijusius su juridinio asmens valdymu. Taigi, nagrinėjamu atveju nėra nei CK 2.125 straipsnyje nurodyto subjekto, nei tokio tyrimo objekto, nei juridinio asmens, kurio valdymo sprendimų priėmimo tinkamumą galėtų vertinti teismas.

14. Taip pat atmestini kaip nepagrįsti ir atskirojo skundo argumentai dėl prievolinių (t. y. civilinių) teisinių santykių susiklostymo tarp apeliantės mirusios motinos ir vienos iš valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų – Lietuvos Respublikos Seimo. Civiliniuose teisiniuose santykiuose valstybė ir ją atstovaujančios institucijos gali dalyvauti lygiais pagrindais kartu su kitais civilinių teisinių santykių subjektais, t. y. iš esmės gali atsirasti ir privatinės teisės reguliuojamų santykių, kuriems nebūtų būdingas valdžios (pavaldumo) arba subordinacijos elementas. Tačiau apeliantas tokio teisinio santykio tarp jo motinos ir atsakove įvardytos valstybės valdžią įgyvendinančios institucijos savo procesiniuose dokumentuose nenurodė. Iš jų turinio galima būtų manyti, kad Seimo prievolės jo motinai (ar apeliantui, kaip jos turtinių teisių perėmėjui) atsiradimą apeliantas kildina iš įstatymų leidybos funkcijos, kurią įgyvendina ieškinyje atsakovu nurodytas Seimas. Tačiau tokių santykių privatinė teisė nereguliuoja, taigi ir šiuo aspektu teismo išvada, kad ginčas yra kilęs iš viešojo administravimo srities, o tokio pobūdžio ginčo inicijavimas bendrosios instancijos teisme yra negalimas, nėra paneigta.

15. Kitokio vertinimo nesuponuoja ir atskirojo skundo argumentai, kad, kitaip nei pirmiau jau išnagrinėtoje administraciniame teisme byloje, nagrinėjamoje byloje apeliantas yra pasirinkęs kitą atsakomybės subjektą dėl jo motinai neišmokėtos pensijos dalies. Įstatymų leidėjas yra nustatęs, kad bylos rūšinį teismingumą bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui lemia teisinio santykio, iš kurio kilo ginčas, pobūdis (CPK 36 straipsnio 2 dalis), o ne tai, kas antroji ginčo šalis (atsakovas). Bendrosios kompetencijos teismai CPK nustatyta tvarka nagrinėja ginčus, kylančius iš civilinių, šeimos, darbo, intelektinės nuosavybės, bankroto, restruktūrizavimo, viešųjų pirkimų, koncesijų suteikimo ir kitų privatinių teisinių santykių (CPK 1 straipsnio 1 dalis), o administraciniai teismai sprendžia ginčus, kylančius iš administracinių teisinių santykių viešojo administravimo srityje (ABTĮ 1 straipsnis, 3 straipsnio 1 dalis), be kita ko, ir ginčus dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas.

16. Kaip buvo nurodyta, pinigine žala apeliantas ieškinyje pavadino jo mirusios motinos negautą senatvės pensijos dalį. Kadangi apeliantas prašomą kompensuoti jam žalą sieja su valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos skyrimo ir mokėjimo reglamentuojančių teisės aktų galimu pažeidimu, t. y. viešosios teisės reglamentavimo sritimi, apelianto reikalavimas priteisti 117,24 Eur sumą iš valstybės biudžeto savo esme yra administracinio teisinio pobūdžio ginčas, priskirtinas administracinių teismų kompetencijai.

17. Konstatuotina, kad Vilniaus apygardos teismas padarė teisingą išvadą, jog apelianto ieškinys yra neteismingas bendrosios kompetencijos teismams, nepaisant to, kaip pats apeliantas vertina jo teismingumą.

Dėl ieškinio tapatumo

18. Pirmosios instancijos teismas ieškinį atsisakė priimti taip pat ir CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatytu pagrindu, t. y. dėl jau įsiteisėjusio teismo sprendimo, priimto dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Ši proceso teisės norma reiškia, kad jei teismas išnagrinėjo bylą iš esmės ir priėmė teismo sprendimą, asmuo jau yra pasinaudojęs savo teise kreiptis į teismą, t. y. neegzistuoja viena iš prielaidų pareikšti ieškinį teisme.

19. Nurodyta procesinė taisyklė yra grindžiama teismo sprendimo res judicata (galutinis teismo sprendimas) teisine galia, reiškiančia, kad įsiteisėjęs (galutinis) teismo sprendimas yra privalomas ir negali būti paneigtas iškeliant kitą tapačią civilinę bylą (CPK 18 straipsnis). Draudimo kelti tapatų teismo išspręstam civilinį ginčą turinys detaliau, negu CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkte, atskleidžiamas CPK 279 straipsnio 4 dalyje. Šioje normoje sakoma, kad, sprendimui, nutarčiai ar įsakymui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai, nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius. Todėl tokie apelianto atskirojo skundo argumentai, kad jis 2017 m. rugsėjo 6 d. skunde teismui buvo pažymėjęs, jog neišmokėta pensijos dalis yra valstybės skola, kurios atsiradimo pagrindas yra Laikinasis įstatymas, tačiau skola, kaip ieškinio dalykas, teismo nebuvo nagrinėta, nėra reikšmingi. Teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas gali būti patikrintas tik instancine tvarka, bet ne naujos bylos inicijavimu.

20. Pažymėtina, kad ieškinių tapatumas nustatomas pagal tris kriterijus: ginčo šalis, ieškinio dalyką ir pagrindą. Ieškinio dalykas yra reikalavimas, kurį ieškovas pareiškia atsakovui (CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Vertinant, ar dviejų ieškinių dalykai sutampa, svarbu ne tiek reikalavimų lingvistinės formuluotės, kiek ginčo materialinis teisinis santykis, t. y. teisminio nagrinėjimo objektas ir gynybos būdas. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ginčo dalyko lingvistinės formuluotės bei atskirų ieškinio pagrindo elementų formalus tapatumas ne visada reiškia tapataus ieškinio buvimą, todėl kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti bylos nagrinėjimo dalyko, kuris apima ir konkrečių faktų bei teisinių santykių nustatymą, visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-123/2011). Ir priešingai, skirtingos lingvistinės ginčo dalyko ar pagrindo elementų formuluotės ne visada reiškia ieškinių netapatumą, nes šis klausimas turi būti sprendžiamas vertinant pareikšto ieškinio esmę, turinį bei tikslus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-466/2011; 2019 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-317-421/2019).

21. Ieškinio pagrindą sudaro faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiamas ieškovo reikalavimas (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Todėl naujas ieškinys galimas tik kai nurodomos tokios aplinkybės, kurios nėra ir nebuvo teisminio nagrinėjimo dalykas jau išnagrinėtoje (ar pirmiau pradėtoje nagrinėti) byloje (2010 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-476/2010; 2014 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-393/2014).

22. Atskirajame skunde apeliantas nesutinka su teismo pozicija, kad jo inicijuojamas naujas ginčas yra tapatus administraciniame teisme išnagrinėtam ginčui, ir tvirtina apie šalių netapatumą (Kauno apygardos administraciniame teisme išnagrinėtoje byloje atsakovu buvo nurodytas VSDFV Kauno skyrius, trečiuoju asmeniu – VSDFV) bei ieškinio dalyko (valstybės skola) netapatumą.

23. Dėl ieškinio dalyko iš dalies jau buvo pasisakyta šios nutarties 19 punkte. Taip pat iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų nustatyta, kad Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 12 d. sprendimu išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. I-2743-505/2017 buvo keliamas klausimas dėl 117,24 Eur kompensacijos K. V. priteisimo – šis reikalavimas buvo išvestinis iš reikalavimų panaikinti VSDFV Kauno skyriaus ir VSDFV administracinius aktus, kuriais jam buvo atsisakyta išmokėti mirusiai motinai E. V. sumažintą senatvės pensijos dalį. Vadinasi, nors administracinėje byloje buvo sprendžiama ir dėl administracinių aktų panaikinimo bei įpareigojimo atlikti veiksmus (išmokėti sumažintą senatvės pensijos dalį pagal Kompensavimo įstatymą), konstatuotina, kad visgi galutinis apelianto tikslas yra gauti jo motinai nesumokėtą 117,24 Eur pensijos dalį. Tačiau įsiteisėjusiame teismo sprendime nurodyta, kad Kompensavimo įstatyme nebuvo įtvirtinta galimybė kompensacijas gauti mirusiųjų pensijų gavėjų įpėdiniams, todėl K. V. sumažinta jo mirusios motinos senatvės pensijos dalis neturi būti išmokėta.

24. Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. spalio 26 d. sprendimu išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. I-4234-505/2018 byloje buvo nagrinėjamas VSDFV Kauno skyriaus atsisakymo nagrinėti pakartotinį apelianto kreipimąsi dėl tos pačios kompensacijos išmokėjimo (apeliantui nenurodžius naujų aplinkybių) teisėtumo ir pagrįstumo klausimas. Įsiteisėjusiu sprendimu K. V. skundas atmestas.

25. Tokiu atveju darytina išvada, kad apelianto naujai pareikštas reikalavimas dėl nesumokėtos 117,24 Eur pensijos dalies priteisimo, kaip šią sumą jis pats bevadintų (kompensacija, valstybės skola ar žala), pagal abu tapataus reikalavimo požymius (teisminio nagrinėjimo objektas ir gynybos būdas) yra tapatus administracinėje byloje išnagrinėtam reikalavimui. Išnagrinėtoje administracinėje byloje jau yra įvertinta, ar apeliantas turi teisę gauti 117,24 Eur kompensaciją už jo motinai nesumokėtą pensijos dalį ir tokia teisė teismo sprendimu jam nėra pripažinta.

26. Reikalavimai abejose bylose taip pat yra grindžiami ir tais pačiais juridiniais faktais. Vilniaus apygardos teismui pateiktame naujame ieškinyje dėl 117,24 Eur sumos priteisimo nurodomos analogiškos faktinės aplinkybės, susijusios su pensijos apelianto motinai sumažinimu ir socialinio draudimo institucijų atsisakymu kompensuoti sumažintą pensijos dalį, kurios buvo nurodytos ir analizuotos pirmiau išnagrinėtoje administracinėje byloje. Nors apeliantas naujame ieškinyje aptarinėja dar ir privatinės teisės normas bei konstitucinę doktriną, tačiau, viena vertus, faktinių aplinkybių, kuriomis grindžiami reikalavimai, teisinė kvalifikacija yra paties teismo prerogatyva, taigi šalies pateiktas teisinis situacijos vertinimas teismui neprivalomas. Antra vertus, pagal kasacinio teismo išaiškinimus ieškinio reikalavimo pagrindimas iš esmės tais pačiais, tačiau tik papildytais ar (ir) patikslintais faktais, vis tiek reiškia tapatų ieškinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396-313/2016; 2017 m. gruodžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-450-916/2017).

27. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pripažintina, kad nagrinėjamoje byloje nauju ieškiniu siekiama inicijuoti iš esmės tapatų ginčą dėl 117,24 Eur pensijos dalies priteisimo, grindžiamą valdžios institucijų veiksmų neteisėtumu. Ir nors atskirajame skunde apeliantas laikosi pozicijos, kad šis reikalavimas yra naujas, nes yra pareikštas kitam atsakovui (Lietuvos Respublikos Seimui), tokia jo pozicija stokoja pagrįstumo. Aplinkybė, kad vietoje tos valdžios institucijos, dėl kurios veiksmų jis teigia patyręs piniginę žalą (VSDFV Kauno skyriaus) formaliai atsakovu įvardijimas kitas subjektas, savaime nereiškia, kad ginčai yra netapatūs, juolab kad Seimo diskrecijai priskirtų veiksmų (ne)teisėtumo klausimas ieškinyje nėra keliamas.

28. Aptarti ir kiti atskirojo skundo argumentai neteikia pagrindo panaikinti skundžiamą Vilniaus apygardos teismo nutartį.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2019 m. spalio 21 d. nutartį palikti nepakeistą.