Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Evaldas Gražys rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo nuteistojo A. T. S. skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015 m. gegužės 11 d. nutarties, kuria netenkintas nuteistojo prašymas dėl paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. T. S. skundas atmetamas.

Bausmės vykdymo atidėjimas yra išimtinė bausmės įgyvendinimo forma, galima tada, kai bylos aplinkybių visuma neleidžia abejoti, kad laisvės atėmimo bausmė realiai gali būti neatliekama, tačiau, kilus pagrįstų abejonių, šis institutas neturi būti taikomas. BK 75 straipsnio taikymas galimas tik byloje esant tam tikrai įstatymo numatytai sąlygų visumai, be to, net ir esant šių sąlygų visumai, bausmės vykdymo atidėjimas yra teismo teisė, nes tik teismas sprendžia, ar yra pakankamas pagrindas manyti, kad konkrečiam nuteistajam bausmės tikslai, numatyti BK 41 straipsnio 2 dalyje, bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Pastebėtina, kad tokio klausimo išsprendimo rezultatas priklauso nuo konkrečių aplinkybių, reikalaujančių individualaus teisinio vertinimo.

Baudžiamasis įstatymas konkrečiai nenurodo aplinkybių, į kurias teismas turėtų atsižvelgti svarstydamas klausimą dėl BK 75 straipsnio nuostatų taikymo, ar bausmės tikslai kaltininkui bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Pagal teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-28/2013, 2K-91/2014, 2K-536/2014), teismui sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, t. y. nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo, pavyzdžiui: ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų. Teismas šią išvadą gali padaryti pagal visų BK 41 straipsnio nuostatų kontekstą, t. y. turi būti įvertinta: ar taip asmuo bus sulaikytas nuo nusikalstamų veikų darymo, pakankamai nubaustas, ar jam bus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistas asmuo laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas. Taikant bausmės vykdymo atidėjimą humaniškumo principo reikalavimai turi būti derinami su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, formuoti nebaudžiamumo nuotaikų, nepagarbos įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtų interesų, kad iš baudžiamosios teisės kyla reikalavimas, jog kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu – paskirta bausmė ar kita baudžiamojo poveikio priemonė – užtikrintų ne tik specialiąją, bet ir bendrąją prevenciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-549/2007, 2K-181/2012).

Nagrinėjamu atveju A. T. S. Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014-03-10 nuosprendžiu nuteistas už vieno sunkaus ir vieno nesunkaus nusikaltimų padarymą ir jam paskirta galutinė 2 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Nors šiuo atveju egzistuoja formalus pagrindas nuteistojo atžvilgiu taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir bausmės vykdymą atidėti, tačiau materialiojo pagrindo taikyti minėto straipsnio nuostatas šiuo atveju, kaip pagrįstai konstatavo apylinkės teismas, nėra. A. T. S. nusikalto pirmą kartą. Byloje nėra duomenų, kad jis per gana ilgą laikotarpį nuo nusikalstamų veikų padarymo iki bylos išnagrinėjimo teisme, būtų padaręs kokias nors naujas priešingas teisei veikas. Šios aplinkybės iš esmės teigiamai charakterizuoja nuteistąjį. Tačiau ne tik kaltininko asmenybė, bet ir jo padarytos nusikalstamos veikos pobūdis bei pavojingumas, elgesys po nusikalstamų veikų padarymo yra reikšmingi, sprendžiant klausimą, ar bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. A. T. S. nusikalstamais veiksmais yra padaryta didelė turtinė žala. Tad nors nusikaltimai yra ekonominio pobūdžio, tačiau atsižvelgus į jų padarymo aplinkybes, padarytos žalos dydį, visgi laikytini pakankamai pavojingais. Iš bylos duomenų matyti, kad nuteistasis teisme savo kaltės nepripažino, dėl to ką padarė nesigailėjo. Jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Baudžiamosios bylos duomenys patvirtina, kad jis daugiau nei septynerius metus nuo ikiteisminio tyrimo buvo pasislėpęs, kas rodo nuteistojo nenorą atsakyti už savo nusikalstamus veiksmus. Pažymėtina, kad teismas, atsižvelgęs į tai, jog A. T. S. anksčiau neteistas, administracine tvarka nebaustas, kad turėjo darbą užsienio valstybėje, darbdavio buvo charakterizuojamas teigiamai, nėra duomenų, kad po nusikalstamų veikų praėjus beveik 10 metų būtų nusikaltęs, ar daręs teisės pažeidimu, paskyrė akivaizdžiai mažesnes bausmes negu BK 182 straipsnio 2 dalies ir 209 straipsnio sankcijose nustatytas vidurkis.

Įvertinus aptartų aplinkybių, susijusių tiek su nuteistojo padarytomis veikomis, tiek su nuteistojo asmenybe, visumą, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas padarė įrodymais pagrįstą išvadą, jog aptariamu atveju bylos duomenys nesudaro jokių prielaidų susiformuoti teismo vidiniam įsitikinimui, kad A. T. S. paskirtos bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, ja turi būti įgyvendintos bausmės paskirties nuostatos: bendroji prevencija, nusikalstamą veiką padariusio asmens nubaudimas, kelio naujiems nusikaltimams užkirtimas ir bausmės teisingumo principo įgyvendinimas. Paskirta bausmė pripažintina veiksminga, kai ja įgyvendinami visi bausmei keliami tikslai.

Skunde dėstomos aplinkybės, susijusios su nuteistojo bei jo mamos sveikatos būkle, pažadu esant laisvėje pradėti atlyginti nusikaltimais padarytą žalą, viena vertus, svarbios, tačiau, kita vertus, nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų, kurios pagrįstos bylos duomenimis. Vien aplinkybė, kad teismas nevertino bylos duomenų taip, kaip būtų palankiau A. T. S. nereiškia, jog teismas formaliai vertino byloje nustatytas aplinkybes, neteisingai išsprendė bausmės vykdymo atidėjimo klausimą. Aukštesnės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo abejoti priimto procesinio sprendimo teisėtumu ir pagrįstumu. Nuteistojo skunde nurodyta teismų praktika nevisiškai atitinka šioje byloje nustatytas aplinkybes, skiriasi nusikalstamų veikų pavojingumas, nusikalstamasis veiksmais padarytos žalos dydis, todėl išvardintos bylos nėra precedentai, kuriais reikėtų vadovautis sprendžiant šioje byloje iškilusius klausimus. Įvertinus nurodytas aplinkybes, nuteistojo skundas atmetamas, o skundžiama nutartis paliekama galioti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 364 straipsnio 8 dalies 1 punktu, 9 dalimi, teismas

nutaria:

nuteistojo A. T. S. skundą atmesti ir palikti galioti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015 m. gegužės 11 d. nutartį.

Nutartis įsigalioja jos priėmimo dieną ir yra neskundžiama.