Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis, 1A-47-453/2015

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2015-05-04
Bylos Nr.: 1A-47-453/2015
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Aloyzas Kruopys (pirm.), Albinas Bielskis, Viktoras Kažys
Nuteistasis: G. L.

Kategorijos

1.2.4.1pavadinimo nepavyko patikrinti

Baudžiamoji byla Nr. 1A-47-453/2015Teisminio proceso Nr. 1-50-9-00004-2010-2Procesinio sprendimo kategorijos 1.2.4.1.; 2.4.6. (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. gegužės 4 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Aloyzo Kruopio,

teisėjų Viktoro Kažio, Albino Bielskio,sekretoriaujant Laurai Gruodienei, Živilei Vološinienei,dalyvaujant prokurorui Mindaugui Gyliui,nuteistajam G. L.,gynėjai advokatei D. G.,specialistei O. B.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. L. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2013 m. gegužės 21 d. nuosprendžio, kuriuo G. L. pripažintas kaltu ir nuteistas: pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos BK) 222 straipsnio 1 dalį - 80 MGL (10 800 litų) dydžio bauda; pagal Lietuvos Respublikos BK 183 straipsnio 2 dalį - laisvės atėmimo bausme 2 metams ir 6 mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu, ir paskirta galutinė subendrinta laisvės atėmimo bausmė 2 metams ir 6 mėnesiams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Iš G. L. priteistas 118 829,78 Lt žalos atlyginimas UAB „T.“. Kita UAB „T.“ civilinio ieškinio dalis palikta nenagrinėta.

G. L. išteisintas dėl kaltinimų pagal Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 6 dalį, 182 straipsnio 1 dalį ir 209 straipsnį, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, bet ši nuosprendžio dalis nėra skundžiama

Tuo pačiu nuosprendžiu J. S. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio 1 dalį ir išteisintas dėl kaltinimų pagal Lietuvos Respublikos BK 222 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį, tačiau nuosprendis dėl jo apeliacine tvarka nėra apskųstas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. L. nuteistas už tai, kad jis laikotarpiu nuo 2008-11-17 iki 2009-04-03, dirbdamas UAB „T.“ direktoriumi, apgaulingai tvarkė UAB „T.“ teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą bei pasisavino jo, kaip šios įmonės vadovo, žinioje buvusį didelės vertės UAB „T.“ turtą – 117 829,78 Lt piniginių lėšų:

UAB „T.“ 2008-11-17 kasos išlaidų orderyje Nr. 197 įrašė ir patvirtino savo parašu ir spaudu žinomai neteisingus duomenis, kad 110 000 Lt jam iš kasos yra išduoti pagal avansinę apyskaitą Nr. 80. Šį suklastotą kasos išlaidų orderį įtraukdamas į buhalterinę apskaitą, pasisavino iš UAB „T.“ 100 000 Lt piniginių lėšų;

UAB „T.“ 2009-03-13 kasos išlaidų orderyje Nr. 20 įrašė žinomai neteisingus duomenis ir patvirtino savo parašu, jog jam ūkio išlaidoms iš kasos išduoti 175 429,69 Lt bei šį suklastotą kasos išlaidų orderį įtraukdamas į buhalterinę apskaitą, pasisavino iš UAB „T.“ 15 829,78 Lt piniginių lėšų;

UAB „T.“ 2009-04-03 kasos išlaidų orderiu Nr. 30 iš bendrovės kasos nurašydamas 2000 Lt automobilių pirkimui ir šį kasos išlaidų orderį įtraukdamas į buhalterinę apskaitą, pasisavino iš UAB „T.“ 2000 Lt piniginių lėšų;

UAB „T.“ 2009-03-20 kasos pajamų orderyje serija TRA Nr. 0022 įrašė žinomai neteisingus duomenis, kad UAB „T.“ gavo iš UAB „A.“ 189 200 litų kaip apmokėjimą pagal PVM sąskaitą - faktūrą serija AAA Nr.0001725 ir šį suklastotą kasos pajamų orderį patvirtinęs savo asmeniniu spaudu ir parašu, įtraukė į apskaitą.

Dėl šio apgaulingo apskaitos tvarkymo negalima iš dalies nustatyti UAB „T.“ trumpalaikio turto dydžio (grynųjų pinigų kasoje) 2008-2009 m.

Šalies argumentai

Nuteistasis G. L. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2013 m. gegužės 21 d. nuosprendžio dalį, kuria jis nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 183 straipsnio 2 dalį, ir priimti šioje dalyje išteisinamąjį nuosprendį, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Taip pat nuteistasis prašo pakeisti Panevėžio apygardos teismo 2013 m. gegužės 21 d. nuosprendžio dalį, kuria jis nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 222 straipsnio 1 dalį, ir šią jo nusikalstamą veiką perkvalifikuoti į Lietuvos Respublikos BK 223 straipsnio 1 dalį bei paskirti jam už šią nusikalstamą veiką kuo mažesnio dydžio baudą. Taip pat nuteistasis prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2013 m. gegužės 21 d. nuosprendžio dalį, kuria paskirtos bausmės subendrintos pagal Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnį. Panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2013 m. gegužės 21 d. nuosprendžio dalį, kuria iš jo priteistas 118 829 litų žalos atlyginimas UAB „T.“ ir civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.

Apeliantas cituoja Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio, 44 straipsnio 6 dalies nuostatas, taip pat Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-218/2008, kurioje nurodyta, kad baudžiamojo proceso paskirtis yra ir tinkamas įstatymo pritaikymas, jog nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (Lietuvos Respublikos BPK 1 straipsnio 1 dalis). Teisėsaugos pareigūnai privalo atlikti tyrimą, o teismas - išnagrinėti bylą taip, kad nė vienas nekaltas asmuo nebūtų traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, jam nebūtų taikomos jokios procesinės prievartos priemonės ir priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartyse baudžiamosiose bylose Nr. 2K-49/2006, 2K-283/2008, nurodyta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias aplinkybes. Nuteistasis pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepašalintas abejones bei prieštaravimus vertino jo nenaudai, taip pažeisdamas nekaltumo prezumpcijos principą (Barbera, Messegue and Jabardo v. Spain judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/9620, 20 March 2001 ir kiti; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8 punktas).

Apeliaciniame skunde cituojami ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2003 m. gegužės 30 d., 2004 m. vasario 13 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 14 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimai ir sprendimai dėl jurisprudencijos tęstinumo bei vienodos (nuoseklios, neprieštaringos) teismų praktikos formavimo.

Nuteistasis, nesutikdamas su jo nuteisimu pagal Lietuvos Respublikos BK 183 straipsnio 2 dalį, apeliaciniame skunde išdėsto šio nusikaltimo objektyviąją ir subjektyviąją puses, cituoja pirmosios instancijos teismo išvadą, padarytą remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-84/2012, kad šioje byloje nėra objektyvių ir procesinėmis priemonėmis įmanomų patikrinti duomenų apie 117 829 litų ir 78 centų UAB „T.“ piniginių lėšų panaudojimą įmonės naudai ar interesams, todėl traktuojama, jog G. L. pasisavino šias jo žinioje buvusias lėšas. Apeliantas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 7 dalimi bei Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.87 straipsniu, teigia, kad sprendžiant klausimą, ar bendrovės vadovas, disponuodamas jam patikėtu (buvusiu jo žinioje) bendrovės turtu, pavyzdžiui jį paimdamas, neteisėtai juo pradėjo naudotis kaip nuosavu, būtina nustatyti, ar nebuvo pažeisti bendrovės veiklą reglamentuojantys teisės aktai, ar buvo paisoma visuotinio akcininkų susirinkimo, stebėtojų tarybos bei valdybos sprendimų, pareiginių nuostatų. Nuteistasis teigia manantis, kad bendrovės vadovo neteisėtas disponavimas jam patikėtu (buvusiu jo žinioje) turtu, šio turto paėmimas pats savaime dar nereiškia, jog yra padaryta Lietuvos Respublikos BK 183 straipsnyje numatyta nusikalstama veika. Būtinasis turto pasisavinimo požymis yra turtinės žalos nukentėjusiajam padarymas. Taigi, kvalifikuojant bendrovės vadovo veiką, kaip turto pasisavinimą, reikia įvertinti, ar neteisėtai disponuojant bendrovės turtu ar jį paimant, bendrovei buvo padaryta turtinė žala. Ši žala turi būti reali, o ne tik konstatuojama pagal bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentuose esančius duomenis. Pavyzdžiui, buhalterinė apskaita gali būti tvarkoma apgaulingai, siekiant gauti neįtrauktų į apskaitą grynųjų pinigų, kurie panaudojami bendrovės reikmėms tenkinti (perkama bendrovės veiklai reikalinga įranga, medžiagos, atsiskaitoma už bendrovei suteiktas paslaugas ir pan.). Nors šiais pinigais disponuojama neteisėtai, tačiau tokiu disponavimu turtinė žala bendrovei nepadaroma ir tai negali būti laikoma turto pasisavinimu pagal Lietuvos Respublikos BK 183 straipsnį.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismų praktikoje, atsižvelgiant į civilinį teisinį akcinių bendrovių, kaip ribotos civilinės atsakomybės juridinių asmenų, veiklos reguliavimą, ne kartą pabrėžta, kad akcinės bendrovės turtas jos akcijų turėtojams ir net vieninteliam akcininkui yra svetimas. Nuteistasis pažymi, kad tuo atveju, kai pats bendrovės vadovas ar kitas administracijos atstovas pagal išlaidų orderį paima pinigus iš bendrovės kasos ir juos panaudoja, ir nėra išlaidas pagrindžiančių dokumentų (arba pateikti suklastoti), šis veiksmas gali būti vertinamas kaip įmonės turto pasisavinimas arba iššvaistymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-451/2004, 2K-440/2005, 2K-202/2006, 2K-213/2006, 2K-47/2007, 2K-108/2008, 2K-61/2009). Be to, pasisavinimu gali būti pripažintas ir įmonės pinigų pervedimas į kitos įmonės sąskaitą pagal fiktyvius sandorius, vėliau juos paimant atgal grynaisiais pinigais ir panaudojant ne įmonės reikmėms, o kitiems tikslams. Kaltininko tvirtinimai, kad bendrovės lėšos iš tikrųjų buvo panaudotos bendrovės reikmėms, nors tai neužfiksuota buhalterinėje apskaitoje ir nepatvirtinta kitais įrodymais, nėra pakankamas pagrindas paneigti tai, kad įmonės turtas buvo pasisavintas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-208/2008, 2K-368/2008, 2K-163/2009). Tokio pobūdžio bylose būtina įsitikinti įmonės turto pasisavinimo ir padarytos žalos tikrumu, įvertinti ne vien tik buhalterinės apskaitos dokumentuose esančią informaciją, bet objektyvių aplinkybių visumą, iš kurios galima spręsti, ar įmonė patyrė realios žalos dėl jos vadovo veiksmų, ar jis veikė tyčia, tai yra suprasdamas, kad savinasi įmonės turtą, numatydamas įmonei daromą žalą ir to norėdamas. Dėl to duomenys, rodantys, kad paimti pinigai buvo panaudoti įmonės reikmėms arba jų paėmimas turėjo kitokią prasmę ir iš tikrųjų žalos įmonei nepadarė, turi būti ištirti ir įvertinti. Tokio pobūdžio pateiktų duomenų ignoravimas, kai juos įmanoma patikrinti procesinėmis priemonėmis, gali būti pripažintas esminiu įrodinėjimo tvarkos (Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnis) pažeidimu ir lemti teismo priimto nuosprendžio ar nutarties pakeitimą arba panaikinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-575/2010, 2K-7-330/2011, 2K-92/2012, 2K-P-95/2012, 2K-P-78/2012).

Šalies argumentai

Apelianto teigimu, jis pirmosios instancijos teismui nurodė, kad piniginių lėšų nepasisavino, dokumentų neklastojo, galimai įsivėlė klaidos, tvarkant buhalterinę apskaitą. Nuteistasis nurodo, kad dėl buhalteriniuose dokumentuose minimos avansinės apyskaitos Nr. 80, 110 000 litų sumai tikėtina, padaryta klaida, išrašant avansinę apyskaitą. Ši avansinė apyskaita proceso metu nebuvo surasta, todėl negalima patikrinti jo (G. L.) parodymų teisingumo. Tačiau nuteistasis pažymi, kad būtina atsižvelgti ir į tai, kokiomis aplinkybėmis buvo paimti dokumentai, kurie buvo perduoti specialistams: paimant dokumentus, kiekvienas iš jų nebuvo nuodugniai apžiūrėtas, sunumeruotas, o pateikti aplankai. Ši aplinkybė, apelianto nuomone, duoda pagrindo teigti, kad apyskaita dėl 110 000 litų (tiksliau - dėl 100 000 litų, apie šią sumą bus pasisakyta vėliau) panaudojimo galėjo būti neišsaugota ne dėl jo (G. L.) kaltės. Nuteistasis atkreipia dėmesį, kad dokumentų perdavimo metu administratoriui A. Č. 2009-10-08 buvo surašytas dokumentų bylų perdavimo - priėmimo aktas Nr. 2, kuriame matosi, kokie segtuvai buvo perduoti administratoriui bei kad dokumentai nebuvo numeruojami, nes to administratorius nereikalavo. Perdavimo - priėmimo aktas buvo sudarytas pagal administratoriaus nurodymus. Administratoriaus 2009-09-28 įsakyme Nr. 2 „Dėl atskaitomybės sudarymo bei turto ir dokumentų perdavimo“ taip pat nebuvo minima apie dokumentų sunumeravimą. Apeliantas nurodo, kad dalyvaudamas apklausoje pas specialistę, jis matė, kad visi dokumentai buvo išimti iš segtuvų ir išdėlioti visame kabinete ant grindų. Šį faktą gali patvirtinti ir ten buvusi I. L.. Esant šioms aplinkybėms, nuteistasis daro išvadą, kad nėra pagrindo teigti, jog avansinė apyskaita pamesta dėl jo kaltės.

Apeliaciniame skunde paaiškinama, kad UAB „T.“, kurios vienintelis akcininkas buvo G. L., vertėsi automobilių gabenimu iš Italijos bei Prancūzijos, ir paimti iš bendrovės pinigai buvo panaudoti automobilių pirkimui. Nuteistasis teigia, kad buvo tokių atvejų, kai už perkamus automobilius nebuvo apmokėta einamaisiais metais, skolon būdavo perkamas maždaug kas ketvirtas - penktas automobilis, su kreditoriais būdavo atsiskaitoma dažniausiai kartą per mėnesį, nes pinigus reikėdavo nuvežti į Italiją. Apeliantas nurodo, kad 100 000 litų nebuvo paimti iš bendrovės, šie pinigai buvo panaudoti bendrovės naudai, sumažinant jos įsiskolinimą kreditoriams.

Dėl 2009-03-13 kasos išlaidų orderio Nr. 20 nuteistasis paaiškina, kad 175 000 litų nebuvo išduoti ūkio išlaidoms, tačiau jis neprisimena, kokiu tikslu ir kam išrašytas kasos išlaidų orderis Nr. 20.

Šalies argumentai

Apelianto teigimu, 2008 m. lapkričio mėnesį buvo sudaryta pastatų pirkimo pardavimo sutartis tarp UAB „T.“ ir UAB „A.“ dėl pastatų, esančių Savitiškio g. 10. Kad bendrovė, kurios finansinė padėtis buvo sunki, gautų pinigų, nuteistasis nurodo pasiūlęs UAB „A.“, kurios akcininkai tuo metu buvo I. L. ir M. Š., pirkti minėtus pastatus. Po to, UAB „T.“ nuomojosi tuos pastatus iš UAB „A.“ ir mokėjo nuomos mokestį UAB „A.“. Apeliantas paaiškina, kad šiais savo veiksmais jis siekė, gavęs pinigus už pastatus, greičiau atsiskaityti su kreditoriais ir laikinai nuomotis dalį teritorijos. Nuteistasis teigia manęs, kad toks sprendimas bus naudingesnis įmonei, nes reikės mažiau sumokėti mokesčių.

Dėl 2009-04-03 kasos išlaidų orderio Nr. 30, 2000 litų sumai, nuteistasis teigia parodęs pirmosios instancijos teismui, kad už šiuos pinigus buvo pirktas automobilis, tačiau jis negali prisiminti, kam buvo sumokėti pinigai, taip pat negali prisiminti, ar jis pats šiuos pinigus paėmė iš kasos.

Apeliantas cituoja Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimus, kad, siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms, ne visuomet yra tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu, taikyti pačią griežčiausią priemonę – kriminalinę bausmę. Todėl kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis bausmėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.). Nuteistasis nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą pasisakė, kad nepritaria praktikai, kai veikos dirbtinai kriminalizuojamos, neanalizuojant, ar pakankamas padarytų veiksmų pavojingumas, ar yra pakankamai duomenų išvadai apie turto pasisavinimą, neįvertinant kitų teisės šakų normų veiksmingumo, atkuriant pažeistas teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-161/2012, 2K-294/2013).

Žemesnės instancijos teismas

Apeliantas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas atmetė jo parodymus, jog pinigus, gautus pagal kasos išlaidų orderius, jis panaudojo bendrovės reikmėms, tačiau dėl savo neišmanymo ir nerūpestingumo neužtikrino tikslaus buhalterinės apskaitos tvarkymo, pasitikėdamas savo žmonos I. L. atliekamu darbu. Nuteistasis teigia, kad dėl praėjusio nemažo laiko tarpo jis negalėjo tiksliai prisiminti ir nurodyti, kur konkrečiai panaudojo pagal kasos išlaidų orderius paimtas kaltinime nurodytas pinigų sumas, tačiau tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme parodė, jog tikslo pasisavinti bendrovės lėšas jis neturėjo ir jų nepasisavino, o tai patvirtina duomenys apie tai, jog mažėjo bendrovės įsiskolinimai tiekėjams. Aplinkybė, priešingai nei nurodyta skundžiamame nuosprendyje, yra ne prielaida, o faktas, kurio realumą galima patikrinti, nes buhalterinėje apskaitoje kiekvieną mėnesį nurodomas bendrovės įsiskolinimų dydis. Taip pat, nuteistojo teigimu, tuo galima įsitikinti, pažiūrėjus į įmonės balansus, kurie buvo daromi kiekvieną mėnesį. Iš jų matyti ne tik įmonės apyvarta konkretų mėnesį, bet ir įsiskolinimų svyravimai, automobilių įsigijimai, likučiai ir kita informacija. Apeliantas nurodo, kad ta aplinkybė, jog jis pirmosios instancijos teisme savo parodymų negalėjo patvirtinti konkrečiais bylos duomenimis, neduoda pagrindo išvadai, jog jis pasisavino bendrovės lėšas, nes jo parodymus buvo galima patikrinti, pateikus atitinkamą užduotį specialistui (specialistams).

Apeliaciniame skunde teigiama, kad aplinkybę, jog piniginės lėšos nebuvo pasisavintos, o tik netinkamai arba netiksliai buvo tvarkoma buhalterinė apskaita, patvirtina kaltinimo dalis, kurioje G. L. buvo kaltinamas, jog pagal 2008-11-17 kasos išlaidų orderį Nr. 197 pasisavino 107 176 litus ir 26 centus. Nuteitasis paaiškina, kad nustatyta, jog tokios sumos jis negalėjo paimti iš kasos, nes pagal UAB „T.“ kasos knygoje esančius įrašus jam galėjo būti išmokėta ne daugiau kaip 100 000 litų. Apeliantas pažymi, kad skundžiamame nuosprendyje nurodyta, jog pirmosios instancijos teismas tiki kasos knyga, pagal kurią jam galėjo būti išmokėta ne daugiau kaip 100 000 litų, ir nurodo, kad „likusi dalis dėl 7176 litų ir 26 centų pagal šį kasos išlaidų orderį (2008-11-17 kasos išlaidų orderį Nr. 197) pašalintina iš kaltinimo, nes šios sumos pasisavinimas nepatvirtintas patikimais įrodymais“ (nuosprendžio 8 lapas). Tačiau nuteistasis atkreipia dėmesį, kad, kaip matyti iš nuosprendžio aprašomosios dalies, (nuosprendžio 1 lapas), jis pirmosios instancijos teismo vis dėl to buvo nuteistas už 107 176 litų ir 26 centų piniginių lėšų pasisavinimą.

Apeliantas pažymi, kad tas pats pasakytina ir dėl kitos kaltinimo dalies dėl 2009-03-13 kasos išlaidų orderio Nr. 20. Nuteistasis nurodo, kad specialistų išvadose nustatyta, jog jis negalėjo paimti iš bendrovės minėtame kasos išlaidų orderyje nurodytos 175 429 litų ir 69 centų sumos, nes pagal kasos dokumentus kasoje buvo tik 16 259 litai ir 47 centai. Apeliantas dar kartą teigia, kad ši aplinkybė patvirtina, jog pagrindinis jo darbo bendrovėje trūkumas ir buvo teisingos ir tikslios buhalterinės apskaitos tvarkymo neužtikrinimas, o ne siekis neteisėtai praturtėti. Apeliaciniame skunde pažymima, kad skundžiamame nuosprendyje nurodyta faktinė aplinkybė, kad G. L. pasisavino 16 259 litus ir 47 centus prieštarauja teismo motyvams, kur nurodyta, kad iš šios sumos yra pateisintas 429 litų ir 69 centų panaudojimas, o likusi 15 829 litų ir 78 centų suma nepateisinta, tai yra byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog 15 829 litų ir 78 centų suma panaudota įmonės reikmėms. Nuteistojo teigimu, pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu jis vis dėl to nuteistas už kaltinime nurodytos pinigų sumos - 16 259 litų ir 47 centų pasisavinimą.

Šalies argumentai

Apeliantas nurodo, kad pagrindinis teismo nurodytas kaltės dėl 2000 litų pasisavinimo motyvas - įrodymų apie šių lėšų panaudojimą įmonės reikmėms nebuvimas. Tačiau nuteistasis atkreipia dėmesį, kad byloje nepateikti ir įrodymai, jog jis pasisavino šiuos pinigus, ir nepaneigti jo teiginiai, jog šiuos pinigus panaudojo automobilio pirkimui.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad aplinkybę, jog pirmosios instancijos teismas nebuvo visiškai įsitikinęs G. L. kaltumu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 183 straipsnio 2 dalyje, parodo ir tai, kad skundžiamame nuosprendyje nurodytos skirtingos tariamai G. L. pasisavintos piniginių lėšų sumos. Nuteistasis paaiškina, kad skundžiamame nuosprendyje nurodytos trys nusikalstamos veikos, kurių metu jis pasisavino didelės vertės UAB „T.“ turtą - 118 829 litus ir 78 centus. Tačiau nurodant atskiras veikas, kurias padarydamas jis pasisavino minėtą piniginių lėšų sumą, nurodyta bendra suma viršija 118 829 litų ir 78 centų sumą ir lygi 125 435 litams ir 73 centams (107 176 litai ir 26 centai + 16 259 litai ir 47 centai + 2000 litų). Apeliantas neprašo pasunkinti jo teisinės padėties, tačiau tuo jis nori atkreipti dėmesį, kad skundžiamame nuosprendyje yra prieštaravimų, ir tai neduoda pagrindo pirmosios instancijos teismo nuosprendį palikti nepakeistą. Nuteistasis nurodo, kad, esant abejonėms dėl priimto nuosprendžio pagrįstumo, įvertinus ir kitus apeliaciniame skunde nurodytus motyvus, yra pakankamas pagrindas nuosprendį panaikinti ir priimti naują - išteisinamąjį nuosprendį.

Apeliantas pažymi, kad pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas rodo teismo šališkumą, nes teisės teorijoje ir teismų praktikoje nėra nustatyta, kad vieni įrodymai (šiuo atveju - specialistų išvados) turi didesnę įrodomąją reikšmę nei kiti ar jų pakankamumas kaltei pagrįsti skirtingiems asmenims yra nevienodas. Nuteistojo teigimu, pirmosios instancijos teismas, vertindamas bylos duomenis, nesivadovavo Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintomis įrodymų vertinimo taisyklėmis ir teismine praktika, tai yra savo išvadas dėl pareikštų kaltinimų grindė pavieniais abejotinais įrodymais, nevertino įrodymų visumos ir nesirėmė nuostata, kad apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimtas tik tada, kai kaltinamojo kaltumas visiškai ir besąlygiškai yra įrodytas teisėtai surinktų pakankamų įrodymų visetu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-411/2004, 2K-43/2006, 2K-P-221/2008 ir kitos). Apeliantas sutinka, kad įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Tačiau jis taip pat nurodo, kad teismo vidinis įsitikinimas apie asmens kaltumą turi turėti objektyvų pagrindą ir negali būti tapatinamas su vidine nuojauta, intuicija, laisve vertinti įrodymus pagal savo asmeniškus norus. Nė viena įrodymų rūšis neturi pranašumo prieš kitas ir visi įrodymai, turi būti įvertinami bendra tvarka, tai yra visiems įrodymams turi būti taikomi vienodi vertinimo kriterijai. Vidinis įsitikinimas negali būti formuojamas ignoruojant procesines taisykles, kurių pagrindinė yra užtikrinimas, kad sprendimą baudžiamojoje byloje nulemtų tik neabejotinai patikima teisėtais būdais gauta informacija ir jokie teismui pateikiami duomenys neturi iš anksto nustatytos galios lemiančios vienokio ar kitokio sprendimo priėmimą.

Nuteistasis teigia jog pirmosios instancijos teismo išvada dėl kaltės, padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 183 straipsnio 2 dalyje, neatitinka faktinių bylos aplinkybių, todėl šioje nuosprendžio dalyje turi būti priimtas išteisinamasis nuosprendis bei naujas sprendimas dėl civilinio ieškinio.

Šalies argumentai

Apeliantas teigia, kad vienu iš svarbiausių jo kaltės įrodymų šioje byloje laikomos specialistų išvados. Tačiau, pirmosios instancijos teismas specialistų išvadų teiginius įrašydamas į apkaltinamąjį nuosprendį, nenurodė, kurie iš jų patvirtina jo tyčią, padarius turto pasisavinimą, nes pats grynųjų pinigų išmokėjimo faktas nepatvirtina, kad buvo padarytas turto pasisavinimas. Specialisto išvadoje esantys duomenys turi būti vertinami vadovaujantis tomis pačiomis taisyklėmis, kaip ir kiti įrodymai, tai yra turi būti patikrinama, kokiais duomenimis remiantis gauta specialisto išvada. Vertinant specialisto išvadą, turi būti patikrintas ir įvertintas ne tik jos sąsajumas (liečiamumas) ir leistinumas, bet ir kai kurios kitos aplinkybės, tai yra specialistui pateiktos medžiagos išsamumas, pakankamumas ir kokybiškumas; specialistui pateiktų pradinių duomenų teisingumas; specialistui pateiktos medžiagos ištyrimo visapusiškumas; taikytų metodų mokslinis pagrįstumas ir tinkamumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2007 m. birželio 28 d. Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalga).

Apeliantas pažymi, kad pagrindinis teiginys, kuriuo rėmėsi pirmosios instancijos teismas, pripažindamas ji kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 183 straipsnio 2 dalį, yra tai, kad specialistų išvadose nustatyta, jog paimtų piniginių lėšų panaudojimas buhalterinės apskaitos dokumentais nėra pateisintas ir byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog šios lėšos buvo panaudotos įmonės reikmėms. Tačiau nuteistasis nurodo, kad ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta, kur jis panaudojo tariamai pasisavintas pinigines lėšas. Teismas nustatė, kad UAB „T.“ buhalterinė apskaita buvo tvarkoma pažeidžiant Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo reikalavimus. Apeliantas neneigia, kad tvarkant buhalterinės apskaitos dokumentus, padarė klaidų, todėl ši aplinkybė, jo teigimu, gali paaiškinti, kodėl nėra piniginių lėšų panaudojimą pateisinančių dokumentų, nors taip pat nurodo, kad tai galėjo lemti ir kitos priežastys, tai yra ne netinkamas buhalterinės apskaitos tvarkymas.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad specialistės, kurių išvadomis pirmosios instancijos teismas iš esmės grindžia G. L. pareikštus kaltinimus, nurodė, kad šis negalėjo pasisavinti tų piniginių lėšų, kurios nurodytos pareikštame kaltinime ir teismo priimtame nuosprendyje minimuose kasos išlaidų orderiuose, nes tokių grynųjų pinigų buvimas bendrovės kasoje yra neabejotinai paneigtas. Nuteistasis atkreipia dėmesį, kad šių įrodymų (specialisčių parodymų) pirmosios instancijos teismas nevertino, taip pažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, reikalaujančias nuosprendyje išdėstyti ne tik įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, bet ir motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus.

Šalies argumentai

Apeliantas nesutinka ir su liudytojos I. L. parodymų, kurie buvo tik pacituoti skundžiamame nuosprendyje, nevertinimu. Nuteistojo teigimu, ši liudytoja tvarkė ir geriausiai žinojo apie UAB „T.“ buhalterinę apskaitą. Ji parodė, kad visus gautus pagal kasos išlaidų orderius pinigus jis (G. L.) panaudojo įmonės reikmėms, tai yra sumokėjo juos kreditoriams, iš kurių UAB „T.“ pirko automobilius ir gabeno juos į Lietuvą.

Apeliantas nurodo ir tai, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas dėl jo apkaltinamąjį nuosprendį, neįsigilino į sandorių, perkant ir parduodant automobilius, tokių sandorių sudarymo specifiką, tarpusavio atsiskaitymų tvarką, todėl padarė nepagrįstas išvadas dėl didelės vertės svetimo turto pasisavinimo. Nuteistasis paaiškina, kad automobilių gabenimo ir jų pardavimo verslu jis užsiima maždaug nuo 2002 metų. Per tą laiką, įgijo partnerių Italijoje ir Prancūzijoje pasitikėjimą, nes su jais buvo sąžiningas ir visada atsiskaitydavo. Su daugeliu partnerių užmezgė glaudžius ryšius, draugavo, vieni pas kitus svečiavosi. Bendradarbiavimo specifika su minėtais užsienio šalių partneriais buvo ta, kad jie neišduodavo dokumentų, patvirtinančių, jog su jais atsiskaityta už nupirktus iš jų automobilius, apie sumokėtą avansą ar galutį atsiskaitymą. Visa tai jie pasižymėdavo savo vedamuose užrašuose. O UAB „T.“ visus piniginių lėšų judėjimus fiksavo pildomuose bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentuose. Dėl buhalterinės apskaitos dokumentų tvarkymo bendrovė anksčiau jokių priekaištų neturėjo, nors ne kartą buvo tikrinta. Buhalterinės apskaitos dokumentus tvarkydavo ir apskaitą vedė jo (G. L.) žmona I. L., kuri buvo priimta dirbti UAB „T.“ buhaltere nuo įmonės įkūrimo ir dirbo iki 2008 metų vidurio, o po to, ji padėdavo pačiam G. L. vesti buhalterinę apskaitą. Šias aplinkybes liudytoja I. L. patvirtino teisiamajame posėdyje, tačiau šie jos parodymai skundžiamame nuosprendyje nebuvo vertinami.

Nuteistasis nurodo, kad tyrimą atlikusi specialistė, kurios išvadomis teismas rėmėsi, neįsigilino į automobilių gabenimą ir jų pardavimo specifiką. Specialistės išvadose nebuvo paminėta, kad įsigyjant automobilį Italijoje, Prancūzijoje ar kitose Europos šalyse, jokie kvitai, kasos čekiai, pinigų priėmimo - perdavimo kvitai, kasos pajamų orderiai neišduodami, kaip tai yra daroma Lietuvoje. Todėl apeliantas nurodo negalintis pridėti kaip įrodymo tokio pobūdžio dokumentų, patvirtinančių, kad automobilių pardavėjai gavo pinigus. Nuteistasis pažymi, kad įsigyjant automobilius, yra išrašoma tik sąskaita - faktūra, kur matosi automobilio duomenys ir automobilio vertė. Todėl specialistė negali taikyti Lietuvoje galiojančių įstatymų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą (prašyti pateikti pinigų sumokėjimą automobilių pardavėjams įrodančių dokumentų), taip pat ir teismas negali reikalauti pateikti dokumentų, įrodančių apie sumokėtas sumas. Buhalterinę apskaitą tvarkė ir padėjo jam tvarkyti I. L., kuri turi buhalterinį išsilavinimą, ji gali patvirtinti, kad buhalterinės apskaitos vedimas automobilių prekyba užsiimančioje uždarojoje akcinėje bendrovėje skiriasi nuo buhalterinės apskaitos vedimo tokiu verslu užsiimančioje individualioje įmonėje ar biudžetinėje įstaigoje, be to, ši liudytoja turi darbo patirties uždarojoje akcinėje bendrovėje ir individualioje įmonėje, o specialistė, kaip matėsi iš jos užduodamų klausimų, tokios patirties neturi. Apeliantas atkreipia dėmesį ir į tai, kad liudytojai I. L. dar tebesigydant Rygos ligoninėje, specialistė skambindavo jai ir primygtinai kviesdavo į apklausą, nors jai buvo paskirtas gulima režimas. I. L. apklausa pas specialistę vyko šiai dar galutinai nepasveikus, kas galėjo turėti įtakos netiksliems atsakymams į užduodamus klausimus.

Apeliaciniame skunde, siekiant paaiškinti, kaip buvo atsiskaitoma su automobilių pardavėjais, nurodoma, kad kai UAB „T.“ parsiveždavo nupirktus iš užsienio automobilius, pinigai už juos iš karto pardavėjams nebuvo sumokami, pirmiausiai buvo dengiami senesni įsiskolinimai už nupirktus automobilius. Nuteistasis pažymi, kad iš 2008-01-11 kasos išlaidų orderio Nr. 5 matyti, jog pinigai buvo panaudoti ūkio išlaidoms ir atsiskaityti už automobilius, kurie buvo įvežti 2007-12-22; iš 2008-01-31 kasos išlaidų orderio Nr. 21 matyti, kad pinigai išmokėti už automobilius, kurie įvežti 2007-12-27; iš 2008-03-14 kasos išlaidų orderio Nr. 56 matyti, kad pinigai išmokėti už automobilius, įvežtus 2008-01-25 ir 2008-02-11 ir t. t. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad 2008-01-01 bendrovės įsiskolinimas buvo 252 054,59 Lt, o 2008-01-31 - 197 759,59 Lt, tokio dydžio įsiskolinimas išliko ir 2008-02-01.

Nuteistasis nurodo, kad bendrovės įsiskolinimai kiekvieną mėnesį svyravo, ir tai priklausė nuo to, kokio brangumo automobiliai buvo įsigyjami. Apeliantas paaiškina, kad, pavyzdžiui, per 2008 metų vasario mėnesį bendrovės įsiskolinimas padidėjo 116 878 litais, nes per šį mėnesį bendrovė per tris kartus įsigijo automobilių už 136 730 litų ir 23 centus, už kai kuriuos iš šių automobilių buvo atsiskaityta tik 2008-03-28 (2008-03-28 kasos išlaidų orderis Nr. 68); 2008 metų kovo mėnesį bendrovės įsiskolinimas padidėjo 12 339 litais ir 84 centais, nes per šį mėnesį bendrovė įsigijo automobilių už 207 867 litus ir 38 centus; 2008 metų birželio mėnesio balanse matyti, kad nors įmonė įsigijo automobilių už 42 779 litus ir 28 centus, bet taip pat buvo padengtas įsiskolinimas 86 120 litų sumai; 2008 metų spalio mėnesį pradėjo mažėti bendrovės įsiskolinimas už automobilius ir 2008-10-01 įsiskolinimas tiekėjams sudarė 213 727 litus ir 59 centus, o 2008-10-31 įsiskolinimas sumažėjo 26 374 litais, tai yra iki 187 353 litų ir 59 centų. Nuteistojo teigimu, tokio dydžio įsiskolinimas persikėlė į 2008-11-01, o 2008-11-31 liko tik 31 205 litai, kas rodo, kad per 2008 metų lapkričio mėnesį bendrovė 156 148 litais sumažino įsiskolinimą tiekėjams. Apeliantas nurodo, kad iš jo turimų dokumentų kopijų matyti, kad dalis įsiskolinimo - 13 333 litai - buvo padengta pagal 2008-10-15 avansinę apyskaitą Nr. 167; 42 815 litų - pagal 2008-10-17 avansinę apyskaitą Nr. 171, o likusi dalis - 100 000 litų padengta pagal avansinę apyskaitą, kurios nepavyko surasti. Nuteistasis pažymi, kad bendrovės įsiskolinimas sumažėjo 156 148 litais (187 353 litai ir 59 centai - 156 148 litai = 31 205 litai ir 59 centai). Taigi, turimi dokumentai įrodo, kad 2008-12-01 bendrovės įsiskolinimas yra tas pats - 31 205 litai ir 59 centai, o 2012-12-31 įsiskolinimą bendrovė likvidavo. Apelianto teigimu, kad iš kasos buvo išmokėti 100 000 litų patvirtina 2008-11-17 kasos išlaidų orderis Nr. 197, taip pat ir 2008 m. lapkričio mėnesio balanse matyti, kad įmonės įsiskolinimas sumažėjo šiai sumai, tik nematyti už kokių automobilių įsigijimą buvo grąžinta skola. Nuteistasis nurodo, kad specialistė, nurodanti, kad jis pasisavino 100 000 litų, negali atsakyti, kokiu būdu sumažėjo įmonės įsiskolinimas būtent šiai sumai.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad šie duomenys yra perteikti iš liudytojos I. L. sudarytų 2008 metų bendrovės balansų, todėl, siekiant patikrinti šių duomenų teisingumą, reikalinga atlikti įrodymų tyrimą ir iš Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo biuro vyresniosios tyrėjos R. Š. išreikalauti 2008 metų sąskaitų knygas (jai šiuos dokumentus perdavė BUAB „T.“ administratorius A. Č.). Nuteistojo teigimu, minėtose 2008 metų sąskaitų knygose esantys duomenys patvirtins jo ir liudytojos I. L. parodymų teisingumą ir kartu gali atsakyti į klausimą, kad nors avansinė apyskaita dėl 100 000 litų panaudojimo ir neišsaugota, tačiau kiti duomenys parodo, jog ši pinigų suma nebuvo pasisavinta, ji buvo panaudota bendrovės naudai, sumažinant jos įsiskolinimą už pateiktus bendrovei automobilius. Apeliantas nurodo, kad jeigu jis būtų pasisavinęs 100 000 litų, tai bendrovės įsiskolinimas tiekėjams nebūtų sumažėjęs šia suma. Avansinė apyskaita dėl 100 000 litų panaudojimo galėjo būti nepateikta tyrėjams, nes yra prarasta ne dėl jo kaltės - perduodant UAB „T.“, buhalterinės apskaitos bei kitus dokumentus pagal Panevėžio apygardos teismo 2009-09-14 nutartį administratoriui A. Č., šie dokumentai nebuvo detaliai apžiūrėti, surašyti, sunumeruoti, kas matyti iš 2009-10-08 dokumentų bylų perdavimo priėmimo akto Nr. 2.

Esant šioms aplinkybėms, apeliantas teigia manantis, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 183 straipsnio 2 dalyje, yra nepagrįstos, todėl nuosprendis šioje dalyje naikintinas ir priimtinas naujas - išteisinamasis nuosprendis. Nesant įrodymų apie tai, kad jis (G. L.) pasisavino svetimą UAB „T.“ priklausantį didelės vertės turtą ir padarė 118 829 litų turtinę žalą, UAB „T.“ civilinis ieškinys paliktinas nenagrinėtas (Lietuvos Respublikos BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas).

Apeliaciniame skunde nesutinkama ir su G. L. nuteisimu pagal Lietuvos Respublikos BK 222 straipsnio 1 dalį. Nuteistasis nurodo, kad jis nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisiamajame posėdyje neprisipažino tyčia apgaulingai tvarkęs UAB „T.“ buhalterinę apskaitą, tačiau klaidų ir Buhalterinės apskaitos įstatymo pažeidimų, netiksliai tvarkant buhalterinę apskaitą, padarė dėl savo nepatyrimo bei reikiamos kvalifikacijos neturėjimo, nesuvokdamas buhalterinės apskaitos tvarkymo darbo specifikos. Dėl nepatyrimo jis teigia neužtikrinęs, kad į buhalterinės apskaitos dokumentus daromi įrašai būtų tikslūs.

Apeliantas neneigia, kad į dalį kaltinime minimų ir jo pildytų dokumentų jis galėjo suvesti netikslius duomenis, tačiau nurodo, kad tai padarė ne tyčia, ne sąmoningai, jo klaidos negali būti siejamos su ketinimu pasisavinti svetimą turtą, nes nusikalstama veika galimai padaryta dėl nerūpestingumo ir neišmanymo, todėl turėtų būti kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos BK 223 straipsnio 1 dalį.

Nuteistasis pažymi ir tai, kad baudžiamajai atsakomybei kilti pagal Lietuvos Respublikos BK 223 straipsnio 1 dalį ir pagal 222 straipsnio 1 dalį yra būtini padariniai - negalėjimas visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2005 m. gruodžio 29 d. nutarimo Nr. 55 „Dėl teismų praktikos nusikalstamų veikų finansų sistemai baudžiamosiose bylose (BK 214, 215, 219, 220, 221, 222, 223 straipsniai)“ 28 punkte nurodoma, kad šių nusikalstamų veikų padariniai yra alternatyvūs, todėl teismų procesiniuose dokumentuose (nuosprendžiuose ar baudžiamuosiuose įsakymuose) turi būti nurodomi įstatyme išvardyti padariniai. Apeliantas nurodo, kad skundžiamame nuosprendyje nurodyti padariniai, kurių Lietuvos Respublikos BK 222 straipsnio 1 dalies dispozicija nenumato - negalėjimas iš dalies nustatyti UAB „T.“ trumpalaikio turto dydžio (grynųjų pinigų kasoje) už 2008-2009 metus. Nuteistasis teigia, kad jis nebuvo nuteistas už tai, kad paslėpė, sunaikino ar sugadino buhalterinės apskaitos dokumentus.

Esant šioms aplinkybėms, apeliaciniame skunde daroma išvada, kad G. L. nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 222 straipsnio 1 dalyje. Tačiau nuteistasis nurodo, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas nustatytų, kad netinkamas UAB „T.“ buhalterinės apskaitos tvarkymas sukėlė neigiamus baudžiamojo įstatymo numatytus padarinius, ši nuosprendžio dalis turėtų būti pakeista dėl teismo išvadų neatitikimo faktinėms bylos aplinkybėms, ir nusikalstama veika turėtų būti perkvalifikuota iš Lietuvos Respublikos BK 222 straipsnio 1 dalies į 223 straipsnio 1 dalį. Už šį nusikaltimą, nuteistojo teigimu, jam turėtų būti paskirta ir žymiai švelnesnė bausmė – mažesnio dydžio bauda.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad, jeigu G. L. nebus išteisintas dėl kaltinimų pagal Lietuvos Respublikos BK 183 straipsnio 2 dalį, už šį nusikaltimą jam taip pat turėtų būti paskirta švelnesnė bausmė.

Nuteistasis teigia, kad skundžiamame nuosprendyje teisingai nurodyta, kad jis teisiamas pirmą kartą, turi tvirtus socialinius ryšius, šeimą, dirba, turi problemų dėl sveikatos būklės. Griežtos bausmės paskyrimas prieštarautų teisingumo principui, nes tiek jis, tiek jo sutuoktinė bei dukra turi rimtų sveikatos problemų (tai patvirtina Lietuvos apeliaciniam teismui pateikti dokumentai).

Nuteistasis atkreipia dėmesį, kad dėl ilgai trunkančio baudžiamojo proceso, jis patyrė ir šiuo metu patiria didelius išgyvenimus, įtampą, nerimą, 2013 m. vasario mėnesį buvo paguldytas į ligoninę dėl širdies veiklos sutrikimo (infarkto), buvo gydomas stacionariai ir ambulatoriškai, iki šiol vartoja paskirtus vaistus, kiekvieną savaitę lankosi pas šeimos gydytoją dėl vaistų taikymo, nuolat darosi tyrimus, jam jau 4 mėnesius yra išduotas nedarbingumo pažymėjimas, bus nustatomas ir jo darbingumo lygis. Apeliantas nurodo, kad jo žmona I. L. 2010 metais patyrė sunkią traumą, dėl kurios jai nustatytas 50 procentų darbingumas; dėl jo žmonos ligos susirgo ir dukra, gimusi 1996-04-17 - ji buvo gydoma stacionariai, jai taikytas sanatorinis gydymas, be to, jai reikalingas nuolatinis stebėjimas bei reguliarus sanatorinis gydymas, psichologo konsultacijos. Nuteistasis pažymi, kad dėl ypač pablogėjusios sveikatos būklės (adaptacinių sutrikimų), kurią nulėmė didelė įtampa namuose, nerimas dėl tėvų sveikatos, nežinomybė dėl ateities, dukra Panevėžio miesto Nemuno poliklinikos komisijos buvo atleista nuo egzaminų laikymo.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad jeigu G. L. būtų paskirta jo laisvę apribojanti bausmė ar su laisvės apribojimu nesusijusi, tačiau griežta materialinio pobūdžio bausmė, tai atsilieptų besimokančios, nuo G. L. ir jo žmonos visiškai materialiai priklausančios, nepilnametės dukters sveikatai ir jos visaverčiam vystymuisi.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą patenkinti, o prokuroras prašė šį apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo G. L. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Pagal Lietuvos Respublikos BPK 320 straipsnio 3 dalį teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Taigi apeliacinės instancijos teisme nagrinėjamos bylos ribas apibrėžia proceso dalyvių paduoti apeliaciniai skundai. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantas G. L. nesutinka su apygardos teismo nuosprendžiu dėl jo nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos BK 183 straipsnio 2 dalį ir pagal 222 straipsnio 1 dalį, taip pat nesutinka dėl priteisto civilinio ieškinio ir dėl paskirtos bausmės.

Pirmosios instancijos teismo išvados padarytos remiantis byloje surinktais bei teisiamajame posėdyje betarpiškai ištirtais įrodymais. Įvertinęs įrodymus pagal įstatymą ir vadovaudamasis savo vidiniu įsitikinimu pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, išskyrus aplinkybes dėl pasisavinto turto vertės ir dėl priteisto civilinio ieškinio dydžio. Pasikeitus baudžiamajam įstatymui nuteistajam taikytinas naujos redakcijos Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnis, todėl dėl minėtų aplinkybių skundžiamas nuosprendis bus keičiamas. Kolegija nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas būtų padaręs esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie turėtų įtakos nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui, taip pat nenustatė ir aplinkybių, kurios rodytų pirmosios instancijos teismo šališkumą. Vien ta aplinkybė, kad teismas, byloje surinktus įrodymus vertina kitaip nei juos suvokia nuteistasis, nėra pagrindas konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas.

Dėl G. L. nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos BK 183 straipsnio 2 dalį

Apelianto teigimu, apygardos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir nepagrįstai jį pripažino kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 183 straipsnio 2 dalį, kadangi jis, tai yra G. L., kaltinimuose nurodytas pinigų sumas, ne pasisavino, o panaudojo UAB „T.“ reikmėms – apmokėjo įmonės skolas už įsigytus automobilius.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šią baudžiamąją bylą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog G. L. būdamas UAB „T.“ direktoriumi ir užimamų pareigų pagrindu būdamas materialiai atsakingu už jam patikėtą ir jo žinioje buvusį UAB „T.“ turtą, pasisavino jo žinioje buvusį svetimą, tai yra UAB „T.“ priklausantį, didelės vertės turtą. Nors pirmosios instancijos teismas netiksliai nustatė pasisavinto turto dydį, tai nesutrukdė apygardos teismui tinkamai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą kvalifikuojant nuteistojo nusikalstamus veiksmus ir vien ši aplinkybė nėra pagrindas jį išteisinti.

Pagal Lietuvos Respublikos BK 183 straipsnį atsako tas asmuo, kuriam nusikalstamos veikos padarymo metu turtas (turtinė teisė) buvo patikėtas ar perduotas jo žiniai.

Nuteistasis G. L. teisme paaiškino, kad nuo įmonės įsteigimo pradžios, jis buvo įmonės direktoriumi, o po to, kai įmonėje nebedirbo buhalterė, taip pat pats tvarkė visus įmonės buhalterinius dokumentus ir įmonės piniginius reikalus. Iš Juridinių asmenų registro pažymos matyti, jog laikotarpiu nuo 2003 m. vasario 12 d. iki 2009 m. rugsėjo 30 d. įmonės UAB „T.“ direktoriumi buvo G. L. (t. 1, b. l. 48-50). Liudytoja I. L. negalėjo tiksliai prisiminti iki kada įmonėje UAB „T.“ dirbo buhaltere, tačiau teigė, kad iki 2008 metų vasaros (t. 6, b. l. 116). Iš Sodros pažymos apie įmonėje UAB „T.“ dirbančius asmenis nustatyta, jog I. L. įmonėje UAB „T.“ dirbo nuo 2003 m. vasario 17 d. iki 2008 m. lapkričio 7 d. (t. 1, b. l. 73-74). Taigi nuteistojo G. L. ir liudytojos I. L. parodymai bei rašytiniai bylos įrodymai patvirtina, kad nuteistasis nuosprendyje nurodytu laikotarpiu buvo UAB „T.“ direktoriumi bei tvarkė įmonės buhalterinę apskaitą. Dėl šių užimamų pareigų bendrovės turtas buvo nuteistojo žinioje. Taigi, dėl užimamų pareigų, G. L. atitiko specialius nusikalstamos veikos (turto pasisavinimo) subjekto požymius.

Apeliaciniame skunde teisingai pažymima, kad kvalifikuojant kaltininko veiką pagal Lietuvos Respublikos BK 183 straipsnį, turi būti nustatyti ir subjektyvieji šios nusikalstamos veikos požymiai. Subjektyviajai turto pasisavinimo pusei būdinga tai, kad ši nusikalstama veika padaroma esant tiesioginei tyčiai.

Nuteistasis G. L. tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme neneigė, kad kaltinime nurodytu laikotarpiu būdamas UAB „T.“ direktoriumi, pasirašė kaltinimuose nurodytus kasos išlaidų orderius, kaip įmonės vadovas, buhalteris, kasininkas, taip pat dviejuose kasos išlaidų orderiuose pasirašė ir kaip pinigų gavėjas (t. 3, b. l. 147, 160, 162) bei juos įtraukė į įmonės buhalterinę apskaitą. Taip pat nuteistasis neneigė, jog kaltinimuose nurodytas pinigų sumas, kurios buvo patikslintos specialistų išvadomis, jis gavo iš įmonės kasos. Tačiau nuteistasis G. L. teigė, kad pinigus panaudojo įmonės reikmėms, tai yra padengė įmonės skolas už įmonės įsigytus automobilius, bet kadangi įmonės buhalterinė apskaita buvo tvarkoma netinkamai, negali pateikti tai patvirtinančių dokumentų. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau tekste – Lietuvos Respublikos CK) 2.87 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios juridinių asmenų valdymo organų narių pareigas, įtvirtina bendrovės vadovo pareigą sąžiningai ir protingai veikti įmonės interesais, laikytis įstatymų bei kitų teisės aktų, vadovautis bendrovės įstatais ir nepainioti jos turto su savo asmeniniu turtu. Teismų praktikoje pripažįstama, kad sąžiningas ir protingas pareigų atlikimas lemia ir tinkamą buhalterinės apskaitos organizavimą įmonėje bei norminių aktų, reglamentuojančių apskaitos tvarkymą, laikymąsi. Taigi tais atvejais, kai bendrovės vadovas ar kitas administracijos atstovas iš bendrovės kasos paima ir panaudoja pinigus neaiškiems tikslams ir, nesilaikydamas buhalterinės apskaitos taisyklių, nepateikia išlaidas pagrindžiančių dokumentų, tokie pastarųjų veiksmai vertinami kaip patikėto ar jo žinioje esančio svetimo turto iššvaistymas arba pasisavinimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-427/2000, Nr. 2K-440/2005, Nr. 2K-213/2006, Nr. 2K- 47/2007, Nr. 2K-108/2008). Neabejotina, kad G. L., būdamas bendrovės vadovu, ilgai dirbdamas versle, žinojo, jog iš jo vadovaujamos įmonės gautos lėšos yra jam patikėtos (tai yra jo žinioje) ir, kad jis yra atsakingas už gautų lėšų panaudojimą bendrovės reikmėms. Taip pat žinojo apie savo pareigą pateikti įrodymus ar nurodyti konkrečius duomenis, kurie galėtų patvirtinti lėšų panaudojimo bendrovės reikmėms faktą, tačiau byloje nėra pateikta jokių duomenų, kurie patvirtintų nuteistojo nurodytas aplinkybes dėl įmonės skolų apmokėjimo, o pagal formuojamą teismų praktiką būtent įmonės vadovas turi pateikti duomenis, patvirtinančius lėšų panaudojimą. Šiuo atveju būtent G. L. turėjo pateikti duomenis, kurie patvirtintų, kad jam patikėtos lėšos buvo panaudotos UAB „T.“ reikmėms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-84/2012, 2K-P-78/2012). Iš byloje ištirtų įrodymų apeliacinės instancijos teismas nustatė, jog G. L., jo žinioje esančias įmonės lėšas paversdamas savo turtu (byloje nėra pateikta duomenų patvirtinančių pinigų panaudojimo įmonės naudai), veikė tiesiogine tyčia, nes žinojo apie pareigą dokumentais pagrįsti iš bendrovės sąskaitos gautų lėšų panaudojimą, tačiau to nepadarė. Tai iš esmės patvirtina, jog jo žinioje buvę įmonės pinigai buvo pasisavinti. Tai, jog ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta, kur nuteistasis panaudojo pasisavintas įmonės pinigines lėšas, savaime nepaneigia turto pasisavinimo sudėties buvimo nuteistojo padarytoje veikoje, kadangi nenustačius nuteistojo sumanymo disponuoti iš įmonės paimtomis lėšomis jos naudai, neturi reikšmės, kokiais kitais tikslais, tokios piniginės lėšos buvo naudojamos.

Apeliaciniame skunde taip pat teisingai pažymima, kad svetimo turto pasisavinimo sudėtis yra materialioji, kuriai būtina turtinės žalos padarymo sąlyga. Kaip matyti iš Panevėžio apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinių tyrimų biuro 2010 m. birželio 7 d. specialisto išvados Nr. 50-5-IS1-818, atlikus UAB „T.“ ūkinės finansinės veiklos tyrimą, nustatyta, kad 2009 m. kovo 13 d. kasos išlaidų orderyje Nr. 20 nurodyta, jog G. L. išduoti 175 429,69 Lt ūkio išlaidoms, tačiau nepateikta dokumentų patvirtinančių, jog minėti pinigai buvo panaudoti įmonės reikmėms. Tyrimui yra pateikti tik 429,69 Lt panaudojimą įmonės reikmėms pateisinantys dokumentai. Dėl kasos išlaidų orderyje nurodytos likusios 175 000 Lt pinigų sumos panaudojimo, byloje nepateikta dokumentų patvirtinančių, jog minėta pinigų suma buvo panaudota įmonės reikmėms. Šios pagal kasos išlaidų orderį išduotos pinigų sumos panaudojimas 2009 m. rugpjūčio 25 d. apskaitos registre nurodytas, kaip vagystės žalos dengimas. Dokumentai patvirtinantys vagystės faktą tyrimui nepateikti. Be to, nustatyta, kad UAB „T.“ neturėjo galimybių 2009 m. kovo 13 d. pagal kasos išlaidų orderį išduoti G. L. 175 429,69 Lt, kadangi įmonės kasoje 2013 m. kovo 13 d. pradžioje grynųjų pinigų likutis buvo tik 16 259,47 Lt. Taip pat nustatyta, kad tyrimui nepateikta dokumentų patvirtinančių, jog pagal 2008 m. lapkričio 17 d. kasos išlaidų orderį Nr. 197, G. L. išduota pinigų suma (orderyje nurodyta 110 000 Lt, bet kasos knygoje apskaitytas išdavimas tik 100 000 Lt), buvo panaudota įmonės reikmėms. Kasos išlaidų orderyje nurodyta avansinė apyskaita Nr. 80, tyrimui nebuvo pateikta (t. 3, b. l. 24-31). Iš Panevėžio apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinių tyrimų biuro 2011 m. birželio 30 d. specialisto išvados Nr. 50-5-IS1-635 dėl UAB „T.“ ūkinės finansinės veiklos tyrimo matyti, jog atlikus UAB „T.“ ūkinės finansinės veiklos tyrimą, nustatyta, kad dėl to, jog UAB „T.“ nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2009 m. rugsėjo 1 d. buhalterinė apskaita buvo tvarkoma nesilaikant Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo iš dalies negalima nustatyti bendrovės trumpalaikio turto (grynųjų pinigų kasoje). Taip pat nustatyta, jog pagal 2009 m. balandžio 3 d. kasos išlaidų orderį Nr. 30 G. L. išduoti 2000 Lt automobilių pirkimui, tačiau nepateikta dokumentų patvirtinančių, jog minėta pinigų suma buvo panaudota įmonės reikmėms (t. 3, b. l. 112-123). Nurodytose specialistų išvadose aiškiai nustatyta tiksli pinigų suma dėl kurios panaudojimo, nebuvo pateikti pinigų išleidimą įmonės naudai pateisinantys dokumentai, tai yra aiškiai nustatyta G. L. veiksmais UAB „T.“ padaryta turtinė žala. Taip pat iš bylos medžiagos matyti, jog baudžiamojoje byloje G. L. iš UAB „T.“ buvo pareikšti turtiniai reikalavimai (t. 1, b.l. 68), kas taip pat patvirtina, jog G. L. veiksmais UAB „T.“ buvo padaryta turtinė žala.

Apeliaciniame skunde nuteistasis teigė, jog visos kaltinimuose nurodytos pinigų sumos buvo panaudotos įmonės skoloms padengti. Nuteistasis paaiškino, jog tai patvirtina byloje pateiktas įmonės apskaitos registras, iš kurio matyti, jog įmonės skola mažėjo. Taip pat, pasak nuteistojo, tai patvirtina byloje pateikti CMR išrašai, iš kurių matyti, jog iš Italijos ir Prancūzijos buvo atgabenti automobiliai už kuriuos buvo atsiskaityta pinigais, kurie G. L. buvo išduoti pagal kaltinimuose nurodytus kasos išlaidų orderius. Teisėjų kolegija tokį apelianto teiginį pripažįsta nepagrįstu, kadangi bylos nagrinėjimo metu nebuvo pateikta tai patvirtinančių įrodymų. Tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme apklausta specialistė O. B. paaiškino, jog patikrinus įmonės dokumentus nepasitvirtino, kad kasos išlaidų orderiuose nurodytos pinigų sumos buvo panaudotos įmonės skoloms padengti. Kaip paaiškino specialistė, ji negali teigti, kad 2008 m. lapkričio mėnesį įmonės skola sumažėjo, nes įmonėje nebuvo skolos registro. O pagal apskaitos registrą negalima teigti, kad skola sumažėjo, nes pagal apskaitos taisykles ir pagal kasos taisykles, prie kasos išlaidų orderio turi būti pridėti dokumentai, kurie pagrįstų pinigų panaudojimą, o tokie dokumentai tyrimui nebuvo pateikti. Taip pat specialistė paaiškino, jog CMR yra krovinio pervežimo dokumentas ir pagal juos negalima nustatyti kokios pinigų sumos, kam ir kada buvo mokamos. Ar įmonė buvo atsiskaičiusi už įvežamus automobilius nustatyti negalima, nes nėra dokumentų, kurie patvirtintų, kad už juos buvo sumokėta (t. 6, b. l. 108-109, t. 7, b .l. 96-98). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nevertino liudytojos I. L. parodymų, kuriuose ji teigė, jog visus pagal kasos išlaidų orderius gautus pinigus G. L. panaudojo įmonės reikmėms, tai yra sumokėjo juos kreditoriams, iš kurių UAB „T.“ pirko automobilius ir gabeno juos į Lietuvą, kadangi kaip aukščiau buvo nustatyta, kaltinimuose nurodytu laikotarpiu, tai yra tuo laikotarpiu, kai G. L. iš įmonės kasos buvo išmokėta bendra 117 829,78 Lt pinigų suma, I. L. UAB „T.“ jau nedirbo ir visus įmonės buhalterinius dokumentus ir įmonės pinigus tvarkė pats įmonės direktorius G. L..

Apeliacinės instancijos teisme, atliekant įrodymų tyrimą, nuteistojo G. L. gynėja pateikė papildomus dokumentus, kurie, jos teigimu, pateisino iš UAB „T.“ gautų 100 000 Lt grynųjų pinigų panaudojimą įmonės UAB „T.“ reikmėms (t. 7, b. l. 77). G. L. apklausiamas apeliacinės instancijos teisme teigė, jog iš įmonės paimtus 100 000 Lt jis panaudojo įmonės UAB „T.“ skoloms padengti, tai yra jis minėtus pinigus sumokėjo už Italijoje iš G. M. įsigytus automobilius. Jo teigimu, iš minėto asmens jis pirko daug automobilių, už kuriuos atsiskaitydavo ir grynaisiais pinigais. 29 000 eurų jis pats asmeniškai nuvežė į Italiją ir juos atidavė G. M.. Vežamų pinigų nedeklaravo, nors žinojo, kad tai privalo padaryti (t. 7, b. l. 87-88). Apeliacinės instancijos teisme atliekant įrodymų tyrimą pagal teisinės pagalbos prašymą kaip liudytojas 2014 m. spalio 7 d. kompetentingo Italijos Respublikos pareigūno apklaustas Italijos Respublikos pilietis G. M. nepatvirtino nuteistojo aukščiau nurodytų aplinkybių. Liudytojas teigė, jog pažįsta G. L. ir žino įmonę UAB „T.“. G. L. automobilius pirkdavo ne iš jo, jis buvo tik tarpininkas, tai yra jis padėdavo G. L. Italijoje įsigyti automobilius ir Italijoje sutvarkydavo visus reikiamus dokumentus. G. L. už Italijoje įsigyjamus automobilius paprastai iš karto sumokėdavo grynaisiais pinigais, išskyrus atvejus, kai jis už gana brangius automobilius atlikdavo apmokėjimus pavedimu. G. L. jam mokėdavo tik komisinius, tai yra po 100 eurų už kiekvieną parduotą automobilį, nepriklausomai nuo jo kainos. Neprisimena, kad G. L. 2008 m. lapkričio mėnesį būtų jam perdavęs pinigus, kaip atsiskaitymą už parduotus automobilius. Neprisimena, kad G. L. jam būtų siuntęs pinigus skoloms apmokėti, be to, G. L. pardavėjams sumokėdavo iš karto arba greitai su jais atsiskaitydavo pavedimu. Buvo tik taip, kad kai autovežis atvažiuodavo pasikrauti automobilių, vairuotojas jam perduodavo grynuosius pinigus apmokėjimui už automobilius (t. 7, b.l. 124-148, 160-168). Kaip matyti, liudytojas paaiškino, jog grynaisiais pinigais už Italijoje įsigytus automobilius, vėliausiai buvo atsiskaitoma vairuotojui į Italiją atvažiavus sunkiasvoriu automobiliu parsivežti ten įsigytų automobilių. Taigi, liudytojas G. M. nepatvirtino nuteistojo parodymų, kad už automobilius buvo atsiskaitoma ir po ilgo laiko. Taip pat nepatvirtino, kad nuteistasis 2008 m. lapkričio mėnesį liudytojui būtų perdavęs pinigus, kaip atsiskaitymą už automobilius. Nors apeliacinės instancijos teismui pateiktame rašte, kurį pasirašė G. M. ir nurodyta, kad G. L. 2008 m. lapkričio mėnesį jam atvežė 29 000 eurų už automobilius, atsižvelgiant į liudytojo G. M. parodymus duotus jį apklausiant pagal teisinės pagalbos prašymą, teisėjų kolegija konstatuoja, jog apeliacinės instancijos teisme pateiktas raštas – faksograma, nepatvirtina nuteistojo nurodytų aplinkybių dėl jam iš įmonės kasos išduotų 100 000 Lt panaudojimo įmonės reikmėms, kadangi jame nurodytų duomenų nepatvirtino pats liudytojas G. M.. Liudytojas parodymus davė prisiekęs sakyti tiesą ir nieko nenutylėti, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo netikėti tokiais aukščiau nurodytais liudytojo G. M. parodymais (t. 7, b.l. 129).

Nuteistasis taip pat teigė, jog pildant 2008 m. lapkričio 17 d. kasos išlaidų orderį Nr. 197 nebuvo nurodyti avansinės apyskaitos Nr. 80 išrašymo metai, todėl kasos išlaidų orderyje nurodyta pinigų suma galėjo būti išduota pagal ankstesnių metų avansines apyskaitas Nr. 80. Tokie nuteistojo teiginiai atmestini kaip nepagrįsti, kadangi bylos nagrinėjimo metu taip pat buvo patikrintos 2006 m. ir 2007 m. avansinės apyskaitos Nr. 80 (t. 6, b.l. 27-28) iš kurių matyti, jog pagal 2006 m. balandžio 21 d. avanso apyskaitą Nr. 80, išdavė G. L. ūkio išlaidoms 2725,49 Lt, o pagal 2007 m. balandžio 7 d. avanso apyskaitą Nr. 80, išdavė G. L. 692,89 Lt. Taigi, minėtos avansinės apyskaitos taip pat nepatvirtina G. L. išduotų 100 000 Lt panaudojimo įmonės reikmėms. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, jog avansinė apyskaita Nr. 80 galėjo būti pamesta ne dėl G. L. kaltės, o perduodant dokumentus bankroto administratoriui, nes perduodant dokumentus jie nebuvo surašomi ir sunumeruojami. Toks apeliacinio skundo teiginys taip pat atmestinas kaip nepagrįstas, kadangi apeliacinės instancijos teismui buvo pateikta ir 2008 m. avanso apyskaita Nr. 80 (7, b. l. 176), kuri taip pat nepatvirtina G. L. išduotų 100 000 Lt panaudojimo įmonės reikmėms. Pagal minėtą avansinę apyskaitą G. L. transportavimo išlaidoms buvo išduota 4168,04 Lt. Be to, nuteistajam ir jo gynėjai nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme buvo leista susipažinti su įmonės buhalteriniais dokumentais (t. 7, b. l. 171), tačiau susipažinę su įmonės buhalteriniais dokumentais teismui nepateikė jokių papildomų įrodymų patvirtinančių, jog G. L. pagal kasos išlaidų orderius išduoti pinigai buvo panaudoti įmonės reikmėms.

Atsižvelgdamas į tai, kad byloje nėra pateikta duomenų pagrindžiančių 100 000 Lt panaudojimo UAB „T.“ reikmėms, apygardos teismas pagrįstai pripažino, jog G. L. jo žinioje buvusią minėtą pinigų sumą pasisavino, tuo padarydamas UAB „T.“ 100 000 Lt turtinę žalą. Apygardos teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje pagrįstai nustatęs, jog G. L. negalėjo būti išmokėta 110 000 Lt suma, kadangi įmonės kasoje tuo metu buvo tik 107 176,26 Lt, taip pat pagrįstai nustatęs, kad pagal UAB „T.“ kasos knygą G. L. buvo išmokėta ne 110 000 Lt, o tik 100 000 Lt, nepagrįstai pripažino, kad G. L. pasisavino 107 176,26 Lt UAB „T.“ piniginių lėšų. Tokiu būdu, skundžiamo nuosprendžio dalis turi būti pakeista nurodant, jog G. L. pagal 2008 m. lapkričio 17 d. išrašytą kasos išlaidų orderį Nr. 197 iš UAB „T.“ pasisavino 100 000 Lt ir tuo UAB „T.“ padarė 100 000 Lt dydžio turtinę žalą (Lietuvos Respublikos BPK 328 straipsnis 3 punktas).

Apeliaciniame skunde, dėl 2009-03-13 kasos išlaidų orderio Nr. 20, kuriame nurodyta, kad iš įmonės kasos buvo išduoti 175 429,69 Lt, nuteistasis teigia, jog jis neprisimena, kokiu tikslu ir kam buvo išrašytas kasos išlaidų orderis Nr. 20. Iš Panevėžio apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinių tyrimų biuro 2010 m. birželio 7 d. specialisto išvados Nr. 50-5-IS1-818 matyti, jog UAB „T.“ 2009 m. kovo 13 d. kasos išlaidų orderyje Nr. 20 nurodyta, kad iš UAB „T.“ kasos ūkio išlaidoms G. L. buvo išduoti 175 429,69 Lt. Byloje yra pateikti dokumentai, kad iš minėtos sumos - 429,69 Lt buvo panaudoti įmonės reikmėms. Dėl kasos išlaidų orderyje nurodytos likusios - 175 000 Lt pinigų sumos, tokių duomenų nėra. Minėtos likusios pinigų sumos (tai yra 175 000 Lt) panaudojimas 2009 m. rugpjūčio 25 d. UAB „T.“ apskaitos registre nurodytas, kaip vagystės žalos dengimas, tačiau dokumentai patvirtinantys vagystės faktą tyrimui nepateikti. Be to, nustatyta, kad UAB „T.“ neturėjo galimybių 2009 m. kovo 13 d. pagal kasos išlaidų orderį išduoti 175 429,69 Lt, kadangi įmonės kasoje 2013 m. kovo 13 d. pradžioje grynųjų pinigų likutis buvo tik 16 259,47 Lt. Nuteistasis G. L. apklausiamas pirmosios instancijos teisme paaiškino, jog jis neprisimena kokiu tikslu ir kam buvo išrašytas kasos išlaidų orderis Nr. 20. Taip pat teigė, jog orderis surašytas neteisingai, nes įmonėje tuo metu kasoje buvo tik apie 16 000 Lt ir jis iš įmonės kasos gavo tik tokią pinigų sumą, kokia buvo tuo metu įmonės kasoje, tačiau neatsimena ar yra pateikti minėtos pinigų sumos panaudojimą įmonės reikmėms pateisinantys dokumentai. Tuo pačiu apklausos metu nuteistasis teigė, jog vagystės metu iš jo namų buvo pavogta įmonei priklausanti 175 000 Lt pinigų suma (t. 6, b.l. 125). Šiuos apelianto teiginius teisėjų kolegija atmeta, kadangi jų nepatvirtina byloje surinkti ir teisme ištirti įrodymai. Iš byloje pateikto G. L. 2009 m. kovo 16 d. protokolo – pareiškimo, matyti, jog 2009 m. kovo 16 d., apie 11.30 val. įsibrovus į jo namą be pareiškime išvardintų daiktų taip pat buvo pavogti 2400 Lt (t. 1, b. l. 191-192). 2009 m. kovo 16 d. vykusios apklausos metu G. L. taip pat nurodė, jog vagystės metu iš namo be kitų daiktų buvo pavogti 2400 Lt (t. 1, b. l. 193-196). 2009 m. kovo 24 d. ir 2009 m. rugpjūčio 28 d. papildomų apklausų metu G. L. nenurodė, kad būtų pavogta didesnė pinigų suma, nei jis buvo nurodęs anksčiau (t. 1, b. l. 197-198, 199-200). Kaip nustatyta G. L. namuose vagystė buvo įvykdyta 2009 m. kovo 16 d., tačiau iš byloje pateiktų dokumentų nenustatyta, kad minėtos vagystės metu taip pat buvo pavogti ir UAB „T.“ priklausantys pinigai – 175 000 Lt. Kad tokia pinigų suma nebuvo pavogta iš nuteistojo namų, galima spręsti ir iš to, kad UAB „Seturas“ įgaliotam atstovui A. Č. 2009 m. gruodžio 7 d. kreipusis į G. L. dėl lėšų įmonei grąžinimo, G. L. 2009 m. gruodžio 14 d. parašė sutikimą per šešis mėnesius įmonei pinigus grąžinti (t. 1, b. l. 11). Liudytojas A. Č. taip pat paaiškino, jog patikrinus įmonės buhalterinius dokumentus ir nustačius, kad nėra pateikti dokumentai apie G. L. išduotų pinigų panaudojimą, G. L. sutiko per šešis mėnesius įmonei grąžinti skolą, tačiau vėliau pinigus grąžinti atsisakė (t. 6, b. l. 122-124). Nuteistasis G. L. apklausiamas pirmosios instancijos teisme neneigė, jog pagal 2009 m. kovo 13 d. išrašytą kasos išlaidų orderį Nr. 20 jam buvo išmokėta 16 259,47 Lt, tačiau teigė, kad minėta pinigų suma taip pat buvo panaudota įmonės skoloms padengti. Kaip aukščiau buvo nustatyta, byloje nebuvo pateikta jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad taip pat ir minėta pinigų suma buvo panaudota įmonės reikmėms.

Įvertinus šias faktines bylos duomenimis nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog apygardos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad G. L. pagal 2009 m. kovo 13 d. išrašytą kasos išlaidų orderį Nr. 20 pasisavino jam išmokėtus (kaip nustatyta 15 829,78 Lt) įmonės pinigus, kadangi byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog minėtas lėšas G. L. panaudojo įmonės reikmėms ar, kad minėta pinigų suma būtų pavogta vagystės metu iš G. L. namų. Tačiau apygardos teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje pagrįstai nustatęs, kad G. L. negalėjo būti išmokėta 175 429,69 Lt suma, kadangi įmonės kasoje tuo metu buvo tik 16 259,47 Lt, nepagrįstai pripažino, kad G. L. pasisavino 16 259,47 Lt UAB „T.“ piniginių lėšų, kadangi byloje nustatyta, jog dalį, tai yra 429,69 Lt išduotų pinigų G. L. panaudojo įmonės reikmėms. Tokiu būdu, skundžiamo nuosprendžio dalis pakeistina nurodant, jog G. L. pagal 2009 m. kovo 13 d. išrašytą kasos išlaidų orderį Nr. 20 iš UAB „T.“ pasisavino 15 829,78 Lt ir tuo UAB „T.“ padarė 15 829,78 Lt dydžio turtinę žalą (Lietuvos Respublikos BPK 328 straipsnis 3 punktas).

Apeliaciniame skunde, dėl 2009-04-03 kasos išlaidų orderio Nr. 30, kuriame nurodyta, kad iš įmonės kasos G. L. buvo išduoti 2000 Lt, nuteistasis teigia, kad už šiuos pinigus buvo pirktas automobilis, tačiau jis negali prisiminti kam buvo sumokėti pinigai. Iš Panevėžio apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinių tyrimų biuro 2010 m. birželio 30 d. specialisto išvados Nr. 50-5-IS1-635 matyti, jog 2009 m. balandžio 3 d. kasos išlaidų orderyje Nr. 30 nurodyta, kad G. L. buvo išduoti 2000 Lt automobilių pirkimui, tačiau byloje nepateikta dokumentų patvirtinančių, jog minėta pinigų suma buvo panaudota įmonės reikmėms. Apklaustas pirmosios instancijos teisme G. L. paaiškino, jog pagal minėtą kasos išlaidų orderį jam išduotus pinigus, jis panaudojo įmonės reikmėms, tai yra atsiskaitė už įmonės įsigytą automobilį. Šį apelianto teiginį teisėjų kolegija atmeta, kadangi jo nepatvirtina byloje surinkti ir teisme ištirti įrodymai. Apeliacinės instancijos teisme pateiktas „Grupinio žiniaraščio pagal maržą“ 2009 m. balandžio mėnesio išrašas tik patvirtina, kad 2009 m. kovo 16 d. už 2000 Lt buvo įsigytas automobilis Renault Safrane (t. 7, b. l. 177), tačiau minėtas dokumentas nepatvirtina, jog pagal išrašytą UAB „T.“ kasos išlaidų orderį Nr. 30, G. L. išduoti 2000 Lt buvo panaudoti minėto automobilio ar kitų automobilių įsigijimui. Kitų dokumentų dėl G. L. pagal kasos išlaidų orderį Nr. 30 išduotų 2000 Lt panaudojimo įmonės reikmės byloje nepateikta. Įvertinus šias faktines bylos duomenimis nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog apygardos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad G. L. pasisavino pagal 2009 m. balandžio 3 d. kasos išlaidų orderį Nr. 30 jam išmokėtus 2000 Lt, kadangi byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog už minėtus pinigus G. L. vadovaujama įmonė įsigijo automobilį.

Patikslinus aukščiau nurodytas G. L. iš UAB „T.” pasisavintas pinigų sumas, taip pat patikslintina bendra G. L. iš UAB „T.“ pasisavinta pinigų suma. Tokiu būdu, skundžiamo nuosprendžio dalis turi būti pakeista nurodant, jog G. L. iš UAB „T.” visa pasisavinta suma sumažėja iki 117 829,78 Lt (100000+15829,78+2000) (Lietuvos Respublikos BPK 328 straipsnis 3 punktas).

Taigi, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje, kaip jau minėta, nenustatyta jokių duomenų, leidžiančių teigti, kad G. L. perduoti įmonės UAB „T.“ pinigai, tai yra 117 829,78 Lt, būtų panaudoti bendrovės reikmėms, priešingai, nuteistasis ne tik nepateikė pinigų panaudojimą patvirtinančių dokumentų, bet ir nepaaiškino (jo teiginiai, jog dalis pinigų buvo sumokėti G. M. bylos nagrinėjimo metu nepasitvirtino), kam konkrečiai įmonės pinigai buvo panaudoti. G. L. gautų grynųjų pinigų panaudojimas taip pat neužfiksuotas ir buhalterinėje apskaitoje. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, konstatuojama, kad apygardos teismas G. L. veiką teisingai kvalifikavo pagal Lietuvos Respublikos BK 183 straipsnio 2 dalį. Apelianto teiginys, jog bendrovės pinigai buvo panaudoti ne asmeniniais tikslais, o bendrovės reikmėms, nesant tai patvirtinančių duomenų, taip pat nepaneigia turto pasisavinimo Lietuvos Respublikos BK 183 straipsnio prasme, kadangi pagal Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 4 dalį įrodymais gali būti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Todėl apelianto teiginiai dėl pinigų panaudojimo įmonės reikmėms turi būti pagrįsti konkrečiais duomenimis, o ne deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, kurių neįmanoma patikrinti procesinėmis priemonėmis. Taip pat tokia nuostata nereiškia, kad įrodinėjimo pareiga perkeliama kaltininkui ir pažeidžiama nekaltumo prezumpcija (Lietuvos Aukščiausio Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-84/2012, Nr. 2K-7-78/2012).

Apeliantas nepagrįstai teigia, kad nagrinėjamu atveju baudžiamoji atsakomybė, kaip ultima ratio (kraštutinė priemonė), netaikytina, nes pagal nustatytas aplinkybes G. L. padarė pavojingą nusikalstamą veiką, uždraustą baudžiamojo įstatymo. Jo padaryta veika atitinka Baudžiamajame kodekse numatytą nusikaltimo sudėtį, todėl G. L. pagrįstai pripažintas kaltu ir nuteistas kriminaline bausme.

Dėl G. L. nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos BK 222 straipsnio 1 dalį

Apelianto teigimu, apygardos teismas taip pat nepagrįstai jį pripažino kaltu padarius Lietuvos Respublikos BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Nuteistojo teigimu, nenustatyta, kad jis tyčia apgaulingai tvarkė UAB „T.“ buhalterinę apskaitą, jis tik pripažino, kad dėl nepatyrimo bei reikiamos kvalifikacijos neturėjimo, padarė klaidų ir Buhalterinės apskaitos įstatymo pažeidimų, netiksliai tvarkydamas buhalterinę apskaitą. Jo teigimu, nustačius būtinus nusikalstamos veikos padarinius, jo veika galėtų būti kvalifikuojama tik pagal Lietuvos Respublikos BK 223 straipsnio 1 dalį.

Atsakomybės už apgaulingą apskaitos tvarkymą subjektui būdingi specialieji požymiai, tai yra pagal Lietuvos Respublikos BK 222 straipsnio 1 dalį atsako asmenys, atsakingi už buhalterinės apskaitos tvarkymą pagal Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo 10, 11 ir 21 straipsnius. Pagal Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalį už apskaitos organizavimą pagal šio įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas. Nustatyta, kad kaltinimuose nurodytu laikotarpiu G. L. buvo įmonės UAB „T.“ direktoriumi, taigi būtent jis buvo atsakingas už tinkamą buhalterinės apskaitos organizavimą. Be to, nuteistasis G. L. neneigė, jog kaltinimuose nurodytu laikotarpiu jis pats tvarkė įmonės buhalterinę apskaitą bei pasirašė kaltinimuose nurodytus dokumentus. Todėl, G. L. pagrįstai pripažintas nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 222 straipsnio 1 dalyje, subjektu.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nustatyta, kad G. L. būdamas atsakingas už buhalterinės apskaitos tvarkymą, tai darė taip, kad ji buvo tvarkoma apgaulingai, tai yra suklastojo dokumentus: 2008-11-17 UAB „T.“ kasos išlaidų orderį Nr. 197, 2009-03-13 kasos išlaidų orderį Nr. 20, 2009-04-03 kasos išlaidų orderį Nr. 30 ir 2009-03-20 kasos pajamų orderį serija TRA Nr. 0022 bei juos įtraukė į UAB „T.“ buhalterinę apskaitą, todėl iš dalies negalima nustatyti UAB „T.“ trumpalaikio turto dydžio (grynųjų pinigų kasoje) 2008-2009 m.

Pagal Lietuvos Respublikos BK 222 straipsnio 1 dalį baudžiamojon atsakomybėn traukiamas tas, kas apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą arba paslėpė, sunaikino ar sugadino apskaitos dokumentus, jeigu dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Straipsnio dispozicijoje nurodytos veikos yra alternatyvios, todėl bet kurios iš jų padarymas yra pagrindas asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Pagal teismų praktiką bylose dėl Lietuvos Respublikos BK 222 ir 223 straipsnių taikymo realią asmens veiklą, jo ūkinę, komercinę, finansinę būklę, nuosavą kapitalą, įsipareigojimų dydį ir struktūrą turi būti įmanoma nustatyti analizuojant to asmens (ūkio subjekto) buhalterinės apskaitos dokumentus. Jei to padaryti tokiu būdu negalima, atsiranda šiame straipsnyje numatyti padariniai ir kaltininkui kyla baudžiamoji atsakomybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-11/2008, 2K-426/2013, 2K-16/2014 ir kt.).

Apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo padariniai nustatomi kompetentingų įstaigų patikrinimo, revizijos aktais, audito ataskaita arba specialisto išvada. Nagrinėjamu atveju 2011 m. birželio 30 d. specialisto išvadoje Nr. 50-5-IS1-635 yra konstatuota, kad laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2009 m. rugsėjo 1 d. UAB „T.“ buhalterinė apskaita buvo tvarkoma nesilaikant Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 6 straipsnio 2 dalies, 12 straipsnio 1 dalies, 13 straipsnio 1 dalies reikalavimų, todėl negalima iš dalies nustatyti bendrovės trumpalaikio turto (grynųjų pinigų kasoje). Šių teisės aktų pažeidimą nulėmė tai, kad tyrimui nėra pateikta duomenų patvirtinančių, jog 175 000 Lt buvo panaudoti įmonės reikmėms. Minėtos pinigų sumos panaudojimas 2009 m. rugpjūčio 25 d. įmonės apskaitos registre nurodytas, kaip vagystės žalos dengimas, tačiau tai patvirtinantys dokumentai tyrimui taip pat nepateikti. Be to, G. L. iš įmonės kasos 175 429,69 Lt negalėjo būti išmokėti, kadangi įmonės kasoje 2009 m. kovo 13 d. dienos pradžioje grynųjų pinigų likutis buvo tik 16 259,47 Lt. Nurodytų teisės aktų pažeidimą nulėmė taip pat tai, kad nepateikta duomenų apie G. L. pagal 2008-11-17 kasos išlaidų orderį Nr. 197 ir pagal 2009-04-03 kasos išlaidų orderį Nr. 30 išduotų pinigų panaudojimą įmonės reikmėms. Nurodytų teisės aktų pažeidimą nulėmė taip pat tai, kad kryžminio patikrinimo metu nustatyta, kad UAB „A.“ iš kasos išduoti 189 200 Lt neturėjo galimybės, nes UAB „A.“ kasoje 2009 m. kovo 20 d. pradžioje grynųjų pinigų likutis buvo 10 002,40 Lt (t. 3, b. l. 112-123). Taip pat 2011 m. gegužės 10 d. specialisto išvadoje Nr. 50-5-IS1-433 yra konstatuota, kad mokėjimai UAB „A.“ buvo atliekami neturint grynųjų pinigų kasoje (t. 4, b. l. 55-65). Taigi, kaltinimą dėl apgaulingos buhalterijos tvarkymo teismas pagrindė minėtomis specialistų išvadomis. Be to, teismo posėdžiuose apklausta specialistė O. B. patvirtino savo pateiktas išvadas. Akivaizdu, kad G. L. veika sukėlė Lietuvos Respublikos BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytus padarinius, tai yra negalima iš dalies nustatyti bendrovės UAB „T.“ trumpalaikio turto (grynųjų pinigų kasoje).

Aplinkybę, kad buhalterinė apskaita įmonėje buvo vedama netinkamai, patvirtina ne tik byloje esančios specialistų išvados, bet ir specialistės O. B. paaiškinimai, kuriuose ji teigė, kad įmonės apskaita ir buhalterinės knygos buvo tvarkomos (pildomos) netinkamai. Pagal tokią buhalteriją, kokia buvo vedama įmonėje UAB „T.“, iš dalies negalima nustatyti įmonės pinigų (t. 7, b. l. 96-98). Apgaulingą UAB „T.“ buhalterinės apskaitos tvarkymą patvirtina ir tai, kad G. L. kaip įmonės direktorius 2009 m. kovo 20 d. pasirašė kasos pajamų orderį serija TRA Nr. 0022, kad įmonei UAB „T.“ už parduotą turtą UAB „A.“ sumokėjo 189 200 Lt ir minėtą dokumentą įtraukę į įmonės buhalterinę apskaitą (t. 3, b. l. 163), nors teisminio nagrinėjimo metu apklausti liudytojai A. Č. ir I. G. patvirtino, jog kasos pajamų orderio pasirašymo dieną UAB „A.“ už įsigyjamą turtą UAB „T.“ pinigų nesumokėjo. Liudytojas A. Č. paaiškino, jog įmonė UAB „A.“ už įsigytą turtą negalėjo atsiskaityti su UAB „T.“, kadangi įmonės kasoje nebuvo tokios pinigų sumos, kokia pagal dokumentus turėjo būti sumokėta UAB „T.“. Vėliau kreipusis į teismą dėl pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo neteisėta, minėta byla buvo užbaigta taikos sutartimi ir UAB „A.“ už įsigytą turtą atsiskaitė su UAB „T.“ (t. 6, b. l. 122-124). Liudytoja I. G. paaiškino, jog atliekant mokestinį tyrimą buvo žinoma, kad UAB „A.“ nebuvo atsiskaičiusi su UAB „T.“ už pirktus pastatus Savitiškio gatvėje (t. 6, b. l. 116-118). Taigi, nurodytos aplinkybės patvirtina, kad UAB „A.“ pagal pirkimo – pardavimo sutartį neatsiskaičius su UAB „T.“, G. L. pasirašė pinigų pajamų orderyje, kad pinigus gavo ir minėtus buhalterinius dokumentus įtraukė į įmonės buhalteriją. Apgaulingą UAB „T.“ buhalterinės apskaitos tvarkymą patvirtina ir tai, kad G. L. pasirašė ir patvirtino savo parašu ir spaudu žinomai neteisingus duomenis 2008-11-17 kasos išlaidų orderyje Nr. 197, kad jam buvo išmokėta 110 000 Lt pinigų suma, nors kasos knygoje nurodė, jog buvo išmokėta 100 000 Lt pinigų suma, taip pat tai, kad G. L. įrašė žinomai neteisingus duomenis ir patvirtino savo parašu 2009-03-13 kasos išlaidų orderyje Nr. 20, kad ūkio išlaidoms iš kasos išduoti 175 429,69 Lt, nors tokia pinigų suma iš kasos negalėjo būti išduota ir minėtus dokumentus įtraukė į įmonės buhalterinę apskaitą. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad G. L. UAB „T.“ buhalterinę apskaitą tvarkė ne apgaulingai, o aplaidžiai. Teismų praktikoje pripažįstama, jog buhalterinė apskaita tvarkoma apgaulingai, jeigu buhalterinė apskaita tvarkoma sąmoningai pažeidžiant teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, reikalavimus. Buhalterinė apskaita tvarkoma aplaidžiai, jeigu nustatomas Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo ir kitų įstatymų bei norminių aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, netinkamas vykdymas. Atsižvelgiant į tai, kad G. L. sąmoningai į kasos išlaidų orderius įrašė kaip išmokėtas iš įmonės kasos pinigų sumas (110 000 Lt ir 175 429,69 Lt), nors tokių sumų įmonės kasoje tuo metu nebuvo ir tokios sumos išmokėtos negalėjo būti, ir juos pasirašė, taip pat pasirašytus kasos išlaidų orderius įtraukė į įmonės buhalterinę apskaitą, taip pat pasirašė kasos pajamų orderį, kuriuo patvirtino, jog įmonei UAB „T.“ buvo sumokėti 189 200 Lt, nors UAB „A.“ tokios sumos UAB „T.“ nesumokėjo, taip pat pasirašytą kasos pajamų orderį įtraukė į įmonės buhalterinę apskaitą, konstatuotina, kad G. L. įmonės UAB „T.“ buhalterinę apskaitą tvarkė apgaulingai, o ne aplaidžiai. Žymus nurodytos kasos išlaidų orderyje Nr. 20 kaip išmokėtos ir realiai išmokėtos sumų skirtumas (175429,69 Lt ir 16259,47 Lt, siekiantis daugiau kaip 10 kartų arba beveik 150000 Lt), taip pat ir kitų esminių neatitikimų tarp UAB „T.“ buhalteriniuose dokumentuose nurodytų kaip gautų ar išleistų pinigų sumų ir realiai galėjusių būti gautų ar išleistų pinigų sumų buvimas taip pat patvirtina, kad tai negali būti paaiškinama apsirikimu ar klaida, todėl ši nuteistojo veika pagrįstai įvertinta kaip apgaulingas, o ne aplaidus buhalterinės apskaitos tvarkymas.

Lietuvos Respublikos BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika padaroma tiek tiesiogine, tiek netiesiogine tyčia. Taigi, šiuo atveju akivaizdu, jog G. L., būdamas UAB „T.“ vadovu, pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 straipsnio nuostatas, kaip šio ūkio subjekto vadovas, būdamas atsakingas už buhalterinės apskaitos tvarkymo organizavimą, netinkamai tvarkydamas įmonės finansinius dokumentus, dėl ko iš dalies neįmanoma nustatyti UAB „T.“ trumpalaikio turto (grynųjų pinigų kasoje), sąmoningai pažeidė buhalterinę apskaitą reglamentuojančių įstatymų reikalavimus, o byloje nustatyti aktyvūs ir kryptingi G. L. veiksmai: kasos išlaidų orderių išrašymas, kasos pajamų orderio pasirašymas apie gautas pajamas, nors jos negalėjo būti gautos ir tokių dokumentų įtraukimas į įmonės buhalterinę apskaitą, įrodo G. L. apgaulingai tvarkius įmonės buhalterinę apskaitą ir veikus tiesiogine tyčia. Taigi, G. L. veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos BK 222 straipsnio 1 dalį, todėl nėra teisinio pagrindo jo veiksmus perkvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos BK 223 straipsnio 1 dalį.

Dėl civilinio ieškinio

Apeliaciniame skunde nuteistasis G. L. taip pat prašo panaikinti skundžiamo nuosprendžio dalį, kuria iš jo priteistas 118 829, 78 litų žalos atlyginimas UAB „T.“ ir civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą. Šis prašymas tenkinamas iš dalies. Apelianto prašymas palikti civilinį ieškinį nenagrinėtu, galėtų būti patenkintas, jei jis būtų išteisintas dėl UAB „T.“ turto pasisavinimo (Lietuvos Respublikos BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas). Tačiau jau aptarta, kad už UAB „T.“ turto pasisavinimą jis yra nuteistas pagrįstai, tik nustatyta per didelė pasisavinto turto suma - vietoj 117 829,78 Lt nepagrįstai inkriminuota 118 829,78 Lt suma. Todėl ir priteistas žalos atlyginimas atitinkamai sumažinamas iki 117 829,78 Lt. Tai padaroma pakeičiant nuosprendį Lietuvos Respublikos BPK 328 straipsnio 4 punkto pagrindu.

Dėl bausmės ir dėl Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnio 1 dalies (2015 m. kovo 19 d. redakcija) nuostatų taikymo

Apeliaciniame skunde nuteistasis G. L. taip pat teigia, kad jam turi būti paskirta švelnesnė bausmė. Šis prašymas tenkinamas iš dalies.

Lietuvos Respublikos BK 222 straipsnio 1 dalies sankcija numatyto tris bausmės rūšis – baudą, areštą, arba laisvės atėmimą iki ketverių metų. Apygardos teismas įvertino Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes: G. L. dirba, turi šeimą, turi sveikatos problemų, anksčiau neteistas, jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą ir pagrįstai G. L. pagal Lietuvos Respublikos BK 222 straipsnio 1 dalį paskyrė švelniausią bausmės rūšį – baudą, o jos dydį nustatė 80 MGL, tai yra artimesnį minimaliam bausmės dydžiui. Todėl tokia bauda nėra aiškiai per griežta. Tačiau apygardos teismas skundžiamo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nepagrįstai nurodė, jog paskirta 80 MGL dydžio bauda atitinka 10 800 Lt, kadangi apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo metu 1 MGL dydis buvo 130 Lt, taigi 80 MGL bauda yra 10 400 Lt (80×130=10400). Skundžiamo nuosprendžio dalis dėl baudos dydžio išraiškos pinigais pakeičiama (Lietuvos Respublikos BPK 328 straipsnio 2 punktas).

Už Lietuvos Respublikos BK 183 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą numatyta tik vienos rūšies – laisvės atėmimo bausmė iki dešimties metų. Pirmosios instancijos teismas už šį nusikaltimą paskyrė apeliantui 2 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, kuri yra mažesnė nei sankcijoje numatytas bausmės vidurkis. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistajam paskirtosios bausmės tinkamai individualizuotos, atitinka Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnio, 54 straipsnio 1, 2 dalių reikalavimus, nėra aiškiai per griežtos, todėl jų švelninti nėra pagrindo.

Apeliantas teigia, kad skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausmė yra per griežta ir prašo paskirti bausmę, kuri neapribotų jo laisvės ir materialiai nežlugdytų jo šeimos gyvenimo. Toks nuteistojo prašymas tenkinamas. Nuo 2015 m. kovo 24 d. galiojanti Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnio 1 dalies redakcija leidžia atidėti bausmės vykdymą taip pat asmenims, nuteistiems ir už sunkius nusikaltimus, kuriems paskirta ne didesnė kaip ketverių metų laisvės atėmimo bausmė.

Iš bylos duomenų matyti, kad G. L. yra tik iš dalies darbingas (jo darbingumo lygis yra keturiasdešimt procentų) (t. 7, b. l. 80), anksčiau neteistas (t. 5, b.l. 126), dirba (t. 5, b.l. 127), jo žmona I. L. taip pat yra tik iš dalies darbinga (jos darbingumo lygis yra keturiasdešimt penki procentai) (t. 7, b. l. 65), nepilnametė dukra A. L. taip pat turi sveikatos problemų (t. 7, b.l. 69-70). G. L. viena padaryta nusikalstama veika priskiriama apysunkių, o kita sunkių nusikaltimų kategorijai, jam paskirta švelnesnė negu ketverių metų laisvės atėmimo bausmė. Įvertinus šias aplinkybes, taip pat tai, kad nuo nusikalstamų veikų, už kurių padarymą G. L. pripažintas kaltu, praėjo gana ilgas laiko tarpas, nėra duomenų apie naujų nusikalstamų veikų padarymą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad yra pakankamas pagrindas daryti išvadą, jog apygardos teismo nuosprendžiu G. L. paskirtos bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, todėl G. L. taikytinas Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnis (2015 m. kovo 19 d. redakcija) ir paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtinas dvejiems metams, paskiriant nuteistajam Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytas pareigas, tuo iš dalies tenkinant jo apeliacinį skundą (Lietuvos Respublikos BPK 328 straipsnio 2 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 3 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 2 punktu, 3 punktu, 4 punktu,

nusprendžia:

Panevėžio apygardos teismo 2013 m. gegužės 21 d. nuosprendį pakeisti:

nustatyti, kad G. L. iš UAB „T.“ pagal 2008-11-17 kasos išlaidų orderį Nr. 197 pasisavinta suma yra 100 000 Lt, pagal 2009-03-13 kasos išlaidų orderį Nr. 20 pasisavinta suma yra 15 829,78 Lt, visa G. L. iš UAB „T.“ pasisavinta pinigų suma yra 117 829,78 Lt.

Nustatyti, kad pagal Lietuvos Respublikos BK 222 straipsnio 1 dalį G. L. paskirta 80 MGL dydžio bauda atitinka 10 400 Lt (3 012,04 Eur). Šią bausmę vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu apėmimo būdu subendrinti su 2 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme, G. L. paskirta pagal Lietuvos Respublikos BK 183 straipsnio 2 dalį ir paskirti galutinę subendrintą dvejų metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Nuteistajam G. L. taikyti Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnio 1 dalį (2015 m. kovo 19 d. redakcija) ir subendrintos galutinės bausmės vykdymą atidėti dvejiems metams. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnio 2 dalies 8 punktu G. L. paskirti baudžiamojo poveikio pareigas: bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistosios priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

UAB „T.“ naudai iš G. L. priteisto civilinio ieškinio sumą sumažinti iki 117 829,78 Lt (34 125,86Eur).

Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkas Aloyzas KruopysTeisėjai Albinas BielskisViktoras Kažys