- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-05-28
- Bylos Nr.
- 2K-294/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 1-10-9-00091-2011-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Viktoras Aidukas (pirm.), Gintaras Goda, Antanas Klimavičius (pran.)
- Kaltinamasis
- L. J.
- Advokatai
- Gediminas Gudeliauskas
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Viktoro Aiduko, Gintaro Godos ir pranešėjo Antano Klimavičiaus,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro Giedriaus Tarasevičiaus kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 12 d. nutarties.
Zarasų rajono apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 7 d. nuosprendžiu L. J. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 228 straipsnio 2 dalį, 183 straipsnio 1 dalį, 229 straipsnį, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 12 d. nutartimi Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro Giedriaus Tarasevičiaus apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Antano Klimavičiaus pranešimą, prokuroro, prašiusio skundą tenkinti, išteisintojo ir jo gynėjų, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
Aprašomoji dalis
nustatė:
L. J. pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, 183 straipsnio 1 dalį buvo kaltinamas tuo, kad, būdamas valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu, t. y. L. J. kontoros antstoliu, siekdamas asmeninės turtinės naudos, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi ir neteisėtai pasisavino jo žinioje buvusį N. G. turtą. L. J. vykdant antstolio funkcijas dėl 11 074,40 Lt išieškojimo iš skolininko N. G. išieškotojo VšĮ „Centrinės projektų valdymo agentūros“ naudai, N. G. mokėjimo pavedimais į antstolio L. J. depozitinę sąskaitą sumokėjus 6808,44 Lt (po 2269,48 Lt 2010 m. sausio 15 d., vasario 11 d. ir kovo 12 d.), L. J. į išieškotojo nurodytą sąskaitą pervedė 6108,44 Lt (2019,48 Lt 2010 m. sausio 21 d. mokėjimo pavedimu Nr. 953; 2019,48 Lt 2010 m. vasario 12 d. mokėjimo pavedimu Nr. 995 ir 2069,48 Lt 2010 m. kovo 19 d. mokėjimo pavedimu Nr. 1068). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 6 d. nutartimi panaikinus Visagino miesto apylinkės teismo 2009 m. gegužės 7 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo 2009 m. spalio 13 d. nutarties dalis dėl 11 074,40 Lt priteisimo iš N. G. VšĮ „Centrinė projektų valdymo agentūra“ naudai ir civilinį ieškinį palikus nenagrinėtą, o VšĮ „Centrinė projektų valdymo agentūra“ 2010 m. gegužės 3 d. raštu paprašius grąžinti vykdomąjį raštą, L. J. 2010 m. gegužės 6 d. patvarkymu vykdomąją bylą nutraukė, o 700 Lt be teisinio pagrindo, t. y. nesant patvarkymų dėl N. G. sumokėtų 6808,44 Lt paskirstymo, vykdymo išlaidų apskaičiavimo ir siūlymo skolininkui sumokėti 700 Lt, pasiliko sau kaip vykdymo išlaidas, t. y. neteisėtai pasisavino 700 Lt.
Siekdamas asmeninės turtinės naudos, be pateisinamų dokumentų, neteisėtai, pasilikdamas sau 700 Lt, L. J. pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 2 straipsnio, 611 straipsnio 1 dalies, 613 straipsnio 1, 2 dalių, 614 straipsnio 1, 2 dalių, 756 straipsnio nuostatas, nevykdė Antstolių įstatymo 3 straipsnio 1, 2 dalių reikalavimų, pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.137 straipsnio 2, 3, 4 dalių nuostatas, 2002 m. gruodžio 18 d. duotą priesaiką laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų, visada būti sąžiningas ir dorai vykdyti antstolio pareigas. Tyčia pažeisdamas išvardytų teisės aktų reikalavimus ir juose įtvirtintus principus, atvirai demonstruodamas jų negerbimą ir savo nuostatą nesilaikyti galiojančių teisės aktų, siekdamas asmeninės turtinės naudos, L. J. piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, pažeidė antstolio priesaiką, sumenkino antstolio, kaip valstybės įgalioto asmens, autoritetą, diskreditavo valstybės tarnautojo, kuriam prilyginamas antstolis, vardą, o kartu ir teisingumo vykdymą valstybėje apskritai. Dėl to buvo padaryta didelė neturtinė žala valstybės interesams ir 700 Lt turtinė žala N. G..
Be to, L. J. buvo kaltinamas ir pagal BK 229 straipsnį, tačiau dėl šios dalies teismų sprendimai neskundžiami.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu prokuroras prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2012 m. gruodžio 12 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas L. J. depozitinėje sąskaitoje esančių lėšų priklausomybę, didelės turtinės ir neturtinės žalos požymius, padarė išvadas, neatitinkančias bylos aplinkybių, todėl netinkamai taikė BK 228 straipsnio 2 dalį, 183 straipsnio 1 dalį.
Skunde nurodoma, kad teismai siaurinamai įvertino antstolio depozitinėje sąskaitoje laikomų lėšų panaudojimo paskirtį, antstolio įgalinimus tų lėšų atžvilgiu. Pasak prokuroro, antstolio depozitinėje sąskaitoje laikomos lėšos naudojamos ne tik išmokoms tretiesiems asmenims, bet iš tų pačių lėšų antstolis išmoka atlyginimą sau; teisę disponuoti antstolio depozitinėje sąskaitoje esančiomis lėšomis turi tik antstolis; asmuo, įmokėjęs pinigus į antstolio depozitinę sąskaitą, praranda galimybę naudotis tomis lėšomis, jomis disponuoti ar jas valdyti, tai reiškia, kad praranda bet kokią nuosavybės teisę į jas; asmuo, kurio turtinėms pretenzijoms tenkinti išieškomos lėšos, taip pat neturi kokių nors nuosavybės teisių į tas lėšas, kol antstolis savo patvarkymu nenustato tokiam asmeniui tenkančios išieškotų lėšų dalies ir jų neišmoka jam pervesdamas į sąskaitą ar grynaisiais. Kadangi tiek skolininkas, tiek skolos grąžinimo reikalaujantis asmuo neturi jokių teisių į antstolio depozitinėje sąskaitoje laikomas lėšas, šios nėra bešeimininkės, jomis turi teisę disponuoti tik antstolis, todėl tos lėšos yra antstoliui priklausantis turtas.
Sprendimų vykdymo instrukcijoje įtvirtinta, kad vykdymo išlaidas sudaro administravimo išlaidos (privalomiems veiksmams atlikti būtinos išlaidos ir 3 lentelėje nurodytos papildomos išlaidos, kurios patiriamos atliekant atskirus veiksmus) ir atlyginimas antstoliui. L. J. vykdė 11 074,40 Lt skolos išieškojimą, todėl būtinosios išlaidos sudarė 200 Lt. Ši suma yra fiksuota ir nenumatyta jokia galimybė šią sumą didinti. Siūlyme N. G. sumokėti vykdymo išlaidas L. J. nurodė, kad vykdymo išlaidas sudaro 250 Lt bendrųjų vykdymo išlaidų, 3 Lt pašto išlaidų ir 20 Lt procesinių dokumentų surašymas. Iki minėto siūlymo surašymo buvo surašytas antstolio patvarkymas priimti vykdomąjį dokumentą vykdyti ir raginimas įvykdyti sprendimą. Sprendimų vykdymo instrukcijos 37 straipsnyje įtvirtinta, kad patvarkymo priimti vykdomąjį dokumentą vykdyti parengimo, vykdomosios bylos užvedimo, raginimo ar siūlymo sumokėti skolą ir vykdymo išlaidas parengimo išlaidos įskaitomos į būtinas vykdymo išlaidas ir papildomos vykdymo išlaidos už šių dokumentų parengimą ir nurodytų veiksmų atlikimą neskaičiuojamos. Nepaisant to, siūlyme sumokėti vykdomąsias išlaidas L. J. už minėtų dokumentų parengimą pareikalavo sumokėti. Taigi 700 Lt suma negali būti laikoma administravimo išlaidomis ir į antstolio depozitinę sąskaitą buvo įskaityta nepagrįstai, nes nebuvo nei teisinio, nei faktinio pagrindo tokias lėšas pasilikti sau, nei patvarkymų dėl N. G. sumokėtų 6808,44 Lt paskirstymo, nei vykdymo išlaidų apskaičiavimo, nei siūlymo skolininkui sumokėti 700 Lt. Tokie antstolio veiksmai atitinka patikėto turto pasisavinimui būtinus požymius.
Kasatorius tvirtina, kad L. J. veikė tyčia, t. y. veikė suvokdamas savo veiksmų neteisėtumą ir tai darė sąmoningai, siekdamas asmeninės naudos ir suprasdamas, kad jo veiksmai bus žalingi kitam asmeniui. Tyčinis atlikimas veiksmų, sukėlusių žalą kitam asmeniui ir sudariusių galimybę disponuoti neteisėtai įgytais pinigais, yra ne kas kita kaip nusikaltimas.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismo išvados, jog L. J. nesielgė taip pavojingai ir nusikalstamai, kad ši jo veika galėtų būti vertinama kaip baudžiamąją atsakomybę užtraukianti veika, kad negalima teigti, jog L. J. padarė didelę žalą fiziniam asmeniui ir valstybei, neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Pasisakydamas dėl žalos, apeliacinės instancijos teismas pateikė vienpusišką vertinimą, t. y. palygino N. G. patirtos žalos dydį su jo pajamų dydžiu. Tačiau teismas neatsižvelgė į tai, kad: 1) N. G. parodė, kad faktiškai visi pinigai buvo panaudojami finansiniams įsipareigojimams apmokėti; vertindami padarytos žalos dydį, teismai pateikė subjektyvią nuomonę, neturėdami tam faktinio pagrindo, nes nebuvo nustatinėjama ir gilinamasi į tai, kokie iš tikrųjų buvo N. G. finansiniai įsipareigojimai ir kiek jam ir jo šeimai likdavo pinigų tuos įsipareigojimus kas mėnesį įvykdant; 2) N. G. turi keturis vaikus, iš kurių trys mokyklinio amžiaus; 3) N. G. 700 Lt yra dideli pinigai; 4) N. G. pinigų bankuose neturi; 5) N. G. iš jo priteistą sumą prašė mokėti dalimis, t. y. pagal savo finansinę padėtį jis negalėjo sumokėti skolos, kuri prilygo vieno mėnesio pajamoms; 6) N. G. pareiškimas apie tai, kad jis neturi pretenzijų, buvo pateiktas tik L. J. prašant ir tik po to, kai šis grąžino 700 Lt.
Kasatoriaus įsitikinimu, tai, kad šiuo metu N. G. neturi pretenzijų L. J., veikos kvalifikavimui reikšmės neturi. Ši aplinkybė nepanaikina baudžiamosios atsakomybės, ji gali būti tik atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Beje, L. J. pinigus grąžino tik tada, kai buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Vertinant didelės neturtinės žalos požymį, kasatorius prašo atkreipti dėmesį į tai, kad L. J. davė priesaiką valstybei, t. y. prisiekė laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų, visada būti sąžiningas ir dorai vykdyti antstolio pareigas.
Motyvuojamoji dalis
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl BK 228 straipsnio 2 dalies, 183 straipsnio 1 dalies taikymo
Kasaciniu skundu prašoma panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Šis prašymas grindžiamas tuo, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas antstolio depozitinėje sąskaitoje esančių lėšų priklausomybę, didelės žalos požymį, padarė bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas, todėl netinkamai taikė BK 228 straipsnio 2 dalį, 183 straipsnio 1 dalį ir nepagrįstai paliko galioti išteisinamąjį nuosprendį.
Pirmiausia pažymėtina, kad Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas apskųstus įsiteisėjusius nuosprendžius ir nutartis patikrina tik teisės taikymo aspektu, t. y. ar pagal žemesnės instancijos teismų sprendimais nustatytas bylos aplinkybes yra tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas; ar nustatant tas aplinkybes nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo normų pažeidimų. Vadinasi, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvados dėl veikos faktinių aplinkybių nustatymo ir byloje surinktų įrodymų vertinimo nėra kasacinio apskundimo pagrindas ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas. Kasaciniame skunde neteigiama, kad teismai, vertindami įrodymus, padarė esminių BPK pažeidimų. Taip pat nenurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas neišsamiai išnagrinėjo bylos aplinkybes ar neatsakė į esminius prokuroro apeliacinio skundo argumentus. Iš esmės prokuroro kasaciniu skundu prašoma dar kartą įvertinti bylos įrodymus ir padaryti kitokias išvadas, negu padarė žemesnių instancijų teismai. Dėl to tokie prokuroro kasacinio skundo teiginiai, kuriais ginčijamas įrodymų vertinimas, teismo išvadų pagrįstumas ir faktinių bylos aplinkybių nustatymas, nesiejant jų su esminiais BPK pažeidimais, paliekami nenagrinėti, nes tai yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Beje, prokuroro kasacinis skundas analogiškas jo apeliaciniam skundui, kuriuo jis ir ginčijo įrodymų vertinimą, taip pat nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis.
Konstatuotina, kad nagrinėjamoje byloje esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadaryta. Kaip jau minėta, byloje surinktus įrodymus patikrina bei įvertina pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, o kasacinės instancijos teismas patikrina skundžiamų teismų sprendimų teisėtumą teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), todėl, nenustatęs esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų renkant ir vertinant įrodymus, kitu aspektu vertinti surinktų įrodymų ir daryti kitokias išvadas kasacinės instancijos teismas neturi teisės.
Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai) pažymėta, jog „siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visuomet yra tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu, taikyti pačią griežčiausią priemonę – kriminalinę bausmę. Todėl kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.)“. Ši nuostata yra aktuali aiškinant ir nustatant nusikalstamo piktnaudžiavimo (BK 228 straipsnis) požymius. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą pasisakė, kad nepritaria praktikai, kai veikos dirbtinai kriminalizuojamos neanalizuojant, ar pakankamas padarytų veiksmų pavojingumas, ar yra pakankamai duomenų išvadai apie didelės žalos padarymą, neįvertinant kitų teisės šakų normų veiksmingumo atkuriant pažeistas teises. Tokia praktika neatitinka baudžiamųjų įstatymų paskirties (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-161/2012).
Pirmosios instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas, palikdamas jį galioti, pagrįstai atkreipė dėmesį į didelės žalos požymio nustatymo ir motyvavimo svarbą piktnaudžiavimo bylose. Šis požymis, rodantis padidintą piktnaudžiavimo pavojingumą ir nustatantis takoskyrą tarp baudžiamosios ir drausminės (tam tikrais atvejais – ir administracinės) atsakomybės, turi būti kruopščiai pagrįstas byloje esančių duomenų visumos vertinimu. Konkrečių didelės žalos kriterijų įstatymas nenurodo, todėl šis požymis kiekvienu atveju nustatomas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes: kilusios žalos pobūdį, pažeistų interesų ir kaltininko einamų pareigų svarbą, nukentėjusiųjų skaičių ir tai, kaip jie vertina pareigūno ar jam prilyginto asmens veiksmus, padarytos veikos neigiamą poveikį institucijos, kurioje dirba kaltininkas, reputacijai, valstybės autoritetui ir pan. Nagrinėjamoje byloje teismų išvada dėl negalimumo konstatuoti didelę žalą padaryta kruopščiai įvertinus byloje esančius duomenis bei pateikiant išsamius motyvus.
Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos duomenis, padarė išvadą, kad nors L. J. padarė tam tikrus CPK normų pažeidimus (nepagrįstai dalį gautų lėšų skirstė pervesdamas išieškotojui ir į antstolio depozitinę sąskaitą kaip papildomas vykdymo išlaidas), tačiau jie negali būti pripažinti baudžiamojo įstatymo uždraustomis veikomis, nes tokiais savo veiksmais antstolis nesiekė asmeninės turtinės naudos, jie nesukėlė būtinų padarinių – didelės žalos valstybei ir fiziniam asmeniui. Teismas, įvertinęs N. G. parodymus apie tai, kad 700 Lt jam yra dideli pinigai, nes jis turi finansinių įsipareigojimų ir nepilnamečių vaikų, taip pat tai, kad jis yra įmonės direktorius, jo atlyginimas siekia 10-11 tūkstančių litų per mėnesį, padarė išvadą, kad N. G. kaltinamojo veiksmais nepadaryta didelė žala. Taip pat teismas padarė išvadą, kad L. J., nesurašydamas patvarkymų ir nurašydamas lėšas (kaip vykdymo išlaidas) bei laikydamas jas antstolio depozitinėje sąskaitoje, nesielgė tiek pavojingai ir nusikalstamai, kad ši jo veika galėtų būti vertinama ne kaip drausminis nusižengimas, o kaip baudžiamąją atsakomybę užtraukianti veika. Šių aplinkybių visuma lėmė teismo išvadą, kad L. J. veikoje nėra būtino piktnaudžiavimo požymio – didelės žalos. Iš teismo nuosprendžio matyti, kad nenustatyta ir L. J. tyčia tokiai žalai padaryti. Pasisakydamas dėl kito L. J. inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 183 straipsnio 1 dalyje, teismas padarė išvadą, kad L. J. neturėjo tyčios pasisavinti pinigus, nes jis juos laikė depozitinėje sąskaitoje ir iškilus nesutarimams grąžino N. G., kuris, beje, teisme parodė, jog pretenzijų antstoliui neturi. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Antstolių įstatymo 41 straipsnio 2 dalimi, Sprendimų vykdymo instrukcija, padarė teisingą išvadą, kad depozitinėje sąskaitoje esančias ir tretiesiems asmenims priklausančias lėšas antstolis valdo patikėjimo teise, tai nėra jo asmeninė nuosavybė. Pinigų, priklausančių tretiesiems asmenims, laikymas depozitinėje sąskaitoje negali būti vertinamas kaip jų pasisavinimas, todėl L. J. veiksmuose nėra turto pasisavinimo objektyviųjų požymių. Antstolis, laikydamas depozitinėje sąskaitoje vykdymo išlaidas (700 Lt), jomis nesinaudojo, jų nepasisavino ir nesiekė pasisavinti.
Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą, pripažino, kad jos yra teisingos, ir į esminius prokuroro skundo argumentus išsamiai ir motyvuotai atsakė. Kasacinio teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti priešingų išvadų ir konstatuoja, kad išteisinamasis nuosprendis pagal L. J. pareikštus kaltinimus pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, išsamiai ir logiškai motyvuotas. Apeliacinės instancijos teismo nutartis atitinka BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių reikalavimus.
Nenustačius BPK 369 straipsnyje išvardytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ar apeliacinės instancijos teismo nutarties keitimo ar naikinimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas, o teismų sprendimai, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintini teisėtais.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
nutaria:
Atmesti Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro Giedriaus Tarasevičiaus kasacinį skundą.