Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Gražio, Nerijaus Meilučio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Aivos Survilienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka vaizdo konferencijos būdu išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų T. K. ir G. R. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2024 m. sausio 25 d. nuosprendžio, kuriuo:

T. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnį laisvės atėmimo bausme 1 metams 6 mėnesiams bei pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimo bausme 7 metams 6 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir T. K. paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 7 metams 6 mėnesiams.

Į bausmės laiką įskaitytas T. K. laikino sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2023 m. kovo 21 d. iki nuosprendžio pradėjimo vykdyti dienos.

G. R. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 284 straipsnį laisvės atėmimo bausme 1 metams 6 mėnesiams.

Į bausmės laiką įskaitytas G. R. laikino sulaikymo laikas nuo 2023 m. kovo 21 d. 22.16 val. iki 2023 m. kovo 23 d. 17.53 val. (2 dienos).

Šiaulių teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir iš nuteistojo T. K. priteistas 1 280,45 Eur žalos atlyginimas Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto naudai.

Nuosprendžiu nuspręsta neišieškoti iš T. K. 383,34 Eur ir iš G. R. 521,66 Eur valstybės naudai už jiems suteiktą valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą.

Nuosprendyje išspręstas ir daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, klausimas

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. T. K. nuteistas pagal BK 284 straipsnį ir BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą, o G. R. nuteistas pagal BK 284 straipsnį už tai, kad 2023 m. kovo 21 d. apie 21.15 val., būdami apsvaigę nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui, veikdami bendrininkų grupe, iš anksto pasiėmę po peilį, viešoje vietoje, prie vieno aukšto su mansarda daugiabučio namo, adresu (duomenys neskelbtini), tyčia, dėl chuliganiškų paskatų, vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, pasireiškusiais tuo, kad, planuodami ir tikėdamiesi, kad iš namo išeis žmonės, G. R. nurodymu T. K. tyčia metaliniu strypu išdaužė namo dviejų langų stiklus, bet iš namo niekam neišėjus, ir sulaukę, kada iš įvykio vietos išvyks iškviesti policijos pareigūnai, tęsdami nusikalstamą veiką, apie 21.30 val. įėjo į butą, adresu (duomenys neskelbtini), kur dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės normų negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo, be jokios dingsties tris kartus T. K. durdamas peiliu D. B. į nugarą bei kumščiais suduodamas D. B. į įvairias kūno vietas, 4 trauminiais poveikiais padarė D. B. durtines žaizdas nugaros srityje, kairio XII šonkaulio ir krūtininio XII stuburo slankstelio kairės skersinės ataugos lūžius, kairio inksto atvirą durtinį sužalojimą su aplinkine subkapsuline ir periferine hematoma ir taip dėl chuliganiškų paskatų tyčia sunkiai sutrikdė D. B. sveikatą ir, veikdami kartu, t. y. bendrai suduodami rankomis, kojomis ir peiliu S. R. į įvairias kūno vietas, ne mažiau kaip 2 trauminiais poveikiais padarė nukentėjusiajam S. R. pjautinę žaizdą su aplinkine poodine kraujosruva kaktos dešinėje, odos nubrozdinimus dešinėje plaštakoje, odos nubrozdinimus su aplinkine poodine kraujosruva dešinėje plaštakoje, ir tai sukėlė nukentėjusiajam S. R. nežymų sveikatos sutrikdymą, bei tokiu būdu vandališkais veiksmais sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

II. Apeliacinių skundų argumentai, proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Nuteistojo T. K. ir G. R. apeliaciniai skundai atmetami.

5. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Pagal galiojančią teismų praktiką apeliacinio skundo ribas apibrėžia apelianto prašymai (jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas), pirmosios instancijos teismo sprendimo apskundimo pagrindai ir motyvai (kasacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-60-942/2019, Nr. 2K-42-942/2020, Nr. 2K-248-648/2020 ir kt.). Pagrindo peržengti apeliacinių skundų ribas teisėjų kolegija nenustatė.

Dėl nuteistojo T. K. apeliacinio skundo

7. Susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga, skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu ir nuteistojo T. K. apeliaciniu skundu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Šiaulių apygardos teismo 2024 m. sausio 25 d. nuosprendis, kuriuo, be kita ko, T. K. pripažintas kaltu įvykdęs nusikaltimus, numatytus BK 284 straipsnyje ir BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte, yra teisėtas ir pagrįstas. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio išvados atitinka bylos aplinkybes, teismas pagrįstai ir teisingai pripažino, kad nuteistasis T. K. tyčiniais veiksmais pažeidė viešąją tvarką ir sunkiai sutrikdė kito žmogaus sveikatą dėl chuliganiškų paskatų. Taip pat teismas, įvertinęs nusikalstamas veikas apibūdinančias ir nuteistąjį charakterizuojančias aplinkybes, pagrįstai už kiekvieną nuteistojo T. K. padarytą nusikalstamą veiką parinko laisvės atėmimo bausmes bei paskyrė jam už straipsnių sankcijose numatytų laisvės atėmimo bausmių vidurkį griežtesnes bausmes, o taip pat BK 63 straipsnio 5 dalies 1 dalies pagrindu bausmes subendrino nuteistajam palankesniu – apėmimo būdu.

8. Skundžiamo nuosprendžio dalyje „Bausmių skyrimas“ pirmosios instancijos teismas ne tik nurodė, į kokias aplinkybes, išdėstytas BK 54 straipsnyje, yra atsižvelgiama, skiriant bausmę, tačiau šias aplinkybes ir įvertino pagal byloje esančius duomenis, nustatydamas, kad T. K. padarė dvi nusikalstamas veikas, kurių viena priskiriama labai sunkių, kita – nesunkių nusikaltimų kategorijoms, nusikalstamos veikos baigtos, padarytos veikiant tiesiogine tyčia. T. K. praeityje teistas net 15 kartų (t. 4, b. l. 66–83), baustas administracine tvarka (t. 4, b. l. 97–113), o šioje byloje nagrinėjamas nusikalstamas veikas nuteistasis padarė praėjus vos 6 mėnesiams po jo paleidimo iš įkalinimo įstaigos, atlikus bausmę. Pirmosios instancijos teismas taip pat įvertino ir skirdamas bausmę atsižvelgė į apeliaciniame skunde nurodytą aplinkybę, t. y., kad T. K. prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi, kas pripažinta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybes, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Taip pat pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė nuteistojo atsakomybę sunkinančias aplinkybes, numatytas BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte (nusikalstamas veikas T. K. padarė apsvaigęs nuo alkoholio, ir tai turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui) bei BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte (nusikalstamas veikas padarė būdamas recidyvistas). Šios nustatytos atsakomybę sunkinančios aplinkybės apeliaciniame skunde taip pat nėra ginčijamos. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam bausmes, atsižvelgė ir įvertino ir tai, kad nuteistasis T. K. iki jo sulaikymo vykdė individualią veiklą (t. 4, b. l. 114).

9. Įvertinusi pirmiau aptartų aplinkybių, apibūdinančių padarytos nusikalstamos veikos pobūdį bei kaltininko asmenybę, visumą, taip pat įvertinusi ir T. K. nusikalstama veika padarytą žalą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismo T. K. už padarytą nusikaltimą, numatytą BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte, paskirta laisvės atėmimo bausmė, kuri ir lėmė skundžiamu nuosprendžiu paskirtos galutinės subendrintos bausmės dydį, yra aiškiai per griežta. Tas pats pasakytina ir apie nuteistajam T. K. pagal BK 284 straipsnį paskirtą bausmę, kuri taip pat nėra aiškiai per griežta. Nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos yra susijusios su fizinio smurto panaudojimu prieš kitus asmenis be aiškios priežasties, ką apeliaciniame skunde iš esmės nurodo ir pats nuteistasis. Apeliacinio skundo argumentai, kad teismas neatsižvelgė į atskiras aplinkybes, dėl to netinkamai individualizavo paskirtąsias bausmes, atmestini, kaip nepagrįsti. Kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į bausmės paskyrimui reikšmingas aplinkybes, taip pat ir į nurodytas nuteistojo apeliaciniame skunde. Papildomai pažymėtina ir tai, kad nuteistajam paskirtos bausmės negali būti švelninamos ir įvertinus apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, susijusius su nuteistojo apsigyvenimu R. K. namuose. Įvertinus byloje esančius duomenis, susijusius su ankstesniais nuteistojo T. K. teistumais, padarytais administraciniais nusižengimais, akivaizdu, kad nuteistasis T. K. savo gyvenimo būdo nekeičia ne dėl valstybės jam nesuteiktų kokių nors socialinių paslaugų, o dėl savo paties pasirinkto gyvenimo būdo. Taip pat jis yra brandi, turinti didelę gyvenimo patirtį, asmenybė, todėl nelogiški jo paaiškinimai apie jam darytą įtaką, dėl ko jis ir nusikalto. Jam tiek praeityje skirtos savo dydžiu bei rūšimi švelnesnės nei skundžiamu nuosprendžiu paskirtos bausmės, tiek ir vykę baudžiamieji procesai pakankamos įtakos, motyvuojančios laikytis visuotinai priimtų elgesio taisyklių, neturėjo, todėl nėra pagrindo spręsti, kad šiuo atveju bausmės tikslai galėtų būti pasiekti, paskyrus T. K. švelnesnes bausmes. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo ir tai, kad byloje nenustatyta jokių išimtinių aplinkybių, mažinančių nuteistojo T. K. inkriminuotų nusikalstamų veikų ar jo asmenybės pavojingumą, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, jog aptariamų straipsnių sankcijose numatytų laisvės atėmimo bausmių paskyrimas T. K. aiškiai prieštarauja teisingumo principui (BK 54 straipsnio 3 dalis). Jokių išimtinių aplinkybių nenurodyta ir nuteistojo apeliaciniame skunde.

10. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo keisti ar naikinti skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio nuteistojo T. K. atžvilgiu.

Dėl nuteistojo G. R. apeliacinio skundo

12. Pagal BK 284 straipsnį atsako tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, piktybiškai tyčiodamasis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką.

13. Viešoji vieta teismų praktikoje aiškinama kaip vieta, kurioje nusikalstamos veikos padarymo metu yra ar turi teisę lankytis kiti asmenys ir kurioje būnant asmeniui keliami tam tikri elgesio reikalavimai, t. y. gerbti ir nepažeisti kitų žmonių teisių, rimties bei netrukdyti jiems. Veika laikoma padaryta viešoje vietoje nepriklausomai nuo to, ar nusikalstamos veikos darymo metu toje vietoje kas nors buvo, ar ne. Svarbu tai, kad dėl laisvo priėjimo prie tokios vietos joje bet kuriuo momentu gali atsirasti kiti asmenys, kurie dėl kaltininko veiksmų patirs nepatogumų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-670/2002). Taigi viešąja vieta teismų praktikoje pripažįstama ne tik gatvės, aikštės, parkai, stadionai, įmonės, įstaigos ir organizacijos, darželiai, mokyklos, prekybos centrai, restoranai, kavinės, klubai ir kitos pasilinksminimo vietos, tačiau ir sporto klubai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-398/2006), pataisos namų bendrojo naudojimo patalpos (kiemas ir kt.) bei nuteistųjų gyvenamosios patalpos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-159/2009), namo kiemai ir laiptinės. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad net ir privačioje vietoje – bute atlikti kaltininko veiksmai, jei jie sutrikdo to namo gyventojų rimtį, ar privačiame name, kuriame švenčiamos vestuvės, gimtadienis ar kitos šventės, įsibrovę nekviesti svečiai sukelia muštynes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-241/2009, Nr. 2K-53-693/2018), pripažįstami kaip atlikti viešoje vietoje.

14. Taigi, atsižvelgus į paminėtą teismų praktiką, pirmosios instancijos teismas, be kita ko, G. R., veikusio bendrininkų grupe su T. K., veiksmus, kvalifikuotus kaip tęstinė nusikalstama veika, kurie prasidėjo prie vieno aukšto su mansarda daugiabučio namo, adresu (duomenys neskelbtini), metaliniu strypu išdaužant namo dviejų langų stiklus, bei tęsėsi bute, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), kur, be kita ko, G. R. nekviestas įėjo ir smurtiniais veiksmais padarė nukentėjusiajam S. R. nežymų sveikatos sutrikdymą, bute esant taip pat ir buto savininkei liudytojai K. M., nukentėjusiajam D. B. bei liudytojai A. K., pagrįstai įvertino kaip atliktus viešoje vietoje.

15. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad atsakomybė už viešosios tvarkos pažeidimą yra nustatyta ne tik baudžiamojoje, bet ir administracinėje teisėje. Šios teisinės atsakomybės rūšys tarpusavyje atskiriamos pagal veiksmų pobūdį ir veika sukeliamus padarinius. ANK 481 straipsnio 1 dalies (nedidelis viešosios tvarkos pažeidimas) dispozicijoje nenurodyti padariniai, kaip būtinasis administracinio nusižengimo sudėties požymis. ANK 481 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta atsakomybė už necenzūrinius žodžius ar gestus viešosiose vietose, įžeidžiamą kibimą prie žmonių, kitus tyčinius veiksmus, kuriais siekiama pažeisti viešąją tvarką ir žmonių rimtį. BK 284 straipsnis apima įžūlų elgesį, grasinimus, patyčias, vandališkus veiksmus ir nurodo padarinius – visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-164-976/2015, Nr. 2K-170-699/2016, Nr. 2K-103-689/2019). Taigi, kilus baudžiamojo įstatymo nustatytiems padariniams, asmuo traukiamas ne administracinėn, bet baudžiamojon atsakomybėn.

16. Šioje byloje, kaip padariniai kvalifikuotini ne tik vandališkų veiksmų pasekoje išdaužyti dviejų langų stiklai ir sutrikdyta visuomenės rimtis bei tvarka, tačiau ir panaudoto fizinio smurto prieš nukentėjusįjį S. R. pasekoje padaryti sužalojimai, ir taip demonstruota nepagarba aplinkiniams ir aplinkai. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nustatyta, kad dėl G. R. neteisėtų veiksmų kilo BK 284 straipsnyje nurodyti padariniai – visuomenės rimties ir tvarkos sutrikdymas (išdaužti namo dviejų langų stiklai, dėl pavartoto smurto rankomis, kojomis ir peiliu nukentėjusiajam S. R. buvo nežymiai sutrikdyta sveikata, nuteistojo G. R. atliktus veiksmus matė kiti asmenys (nukentėjusysis D. B., kuris parodė buvęs pasimetęs, nesuprato, kas vyksta, liudytoja K. Miežytė, iš kurios parodymų galima spręsti, kad įvykio metu ji buvo išsigandusi, užsidarė kitame kambaryje, kad nebūtų sužalota, o pasak nukentėjusiojo D. B., nuteistiesiems elgiantis nusikalstamai, ji verkė, bei liudytoja A. K.; į įvykio vietą du kartus buvo kviečiami policijos pareigūnai, taip pat buvo kviečiama greitoji medicinos pagalba). Todėl G. R. veika pagal objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių turinį ir jų pasireiškimą užtraukia ne administracinę, o baudžiamąją atsakomybę.

17. Taip pat nesutiktina su apeliacinio skundo argumentu, kad nagrinėjamoje byloje nuteistojo G. R. veika dėl to, jog ji pasireiškė nežymiu sveikatos sutrikdymu nukentėjusiajam S. R., turėjo būti kvalifikuota ne pagal BK 284 straipsnį, bet pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Šiame kontekste pažymėtina, kad viešosios tvarkos sutrikdymas (BK 284 straipsnis) gali pasireikšti ir fizinio smurto prieš nukentėjusįjį panaudojimu viešoje vietoje. Viešoje vietoje atlikti smurto veiksmai, kuriais žmogui sukeliamas fizinis skausmas arba nežymiai sutrikdoma jo sveikata, kvalifikuotinas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį tik tada, kai nenustatoma visų objektyviųjų ir subjektyviųjų viešosios tvarkos pažeidimo nusikaltimo (BK 284 straipsnis) požymių. Pabrėžtina ir tai, kad, veiką kvalifikuojant pagal BK 284 straipsnį, 140 straipsnio 1 dalis iš viso netaikytina, nes šioje normoje numatytą veiką ir jos padarinius apima viešosios tvarkos pažeidimo nusikaltimo sudėtis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-404/2014, Nr. 2K-116-895/2015, Nr. 2K-272-648/2015, Nr. 2K-164-387/2022). Būtent nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad viešoji tvarka buvo pažeista nuteistajam G. R. (taip pat ir T. K.) viešoje vietoje išdaužant namo langų stiklus bei nukentėjusiojo S. R. atžvilgiu naudojant fizinį smurtą matant kitiems asmenims.

18. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas G. R. kaltu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnyje, padarymo, baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai.

19. Skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam G. R. už minėto BK 284 straipsnyje nustatyto nusikaltimo padarymą paskirta laisvės atėmimo bausmė 1 metams 6 mėnesiams. Ir šiuo atveju pirmosios instancijos teismas atsižvelgė ir įvertino, kad G. R. padarė vieną nusikalstamą veiką, kuri priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai, nusikalstama veika baigta, padaryta veikiant tiesiogine tyčia. Praeityje G. R. 5 kartus teistas, šioje byloje nagrinėjamą nusikalstamą veiką padarė praėjus 8 mėnesiams po jo paleidimo iš įkalinimo įstaigos, atlikus bausmę (t. 4, b. l. 22–31), taip pat jis baustas administracine tvarka (t. 4, b. l. 44–52), nedirbo (t. 4, b. l. 53–54). Nustatyta viena G. R. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, t. y., jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) bei dvi atsakomybę sunkinančios aplinkybės – nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas) bei nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Teisėjų kolegija, dar kartą įvertinusi visas išdėstytas aplinkybes, sprendžia, kad apygardos teismo nuosprendžiu G. R. paskirta bausmė atitinka nusikalstamos veikos bei nuteistojo asmenybės pavojingumą. Apygardos teismas, parinkdamas G. R. skirtinos bausmės rūšį ir nustatydamas jos dydį, įvertino visas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta, todėl ją švelninti nėra teisinio pagrindo. Pažymėtina, kad kasacinio teismo praktikoje nurodoma, jog teisingumo principą pažeidžia ir tie atvejai, kai nepagrįstai skiriama pernelyg švelni, veikos pavojingumo, jos padarinių, kaltininko asmenybės neatitinkanti bausmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-576/2006, Nr. 2K-172/2008, Nr. 2K-452/2012, Nr. 2K-276-1073/2020).

20. Lietuvos apeliaciniam teismui buvo pateikta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus 2024 m. liepos 15 d. pažyma, kurioje apskaičiuota, kad už nuteistajam T. K. suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme valstybė patyrė 200 Eur išlaidų. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Šios nuostatos galioja taip pat ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo išnagrinėjimo rezultatas. Ši baudžiamoji byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama ir pagal nuteistojo T. K. apeliacinį skundą, kuris šia nutartimi yra atmetamas. Tačiau apeliaciniame procese galiojant nuostatai, kad gynėjo dalyvavimas būtinas, taip pat įvertinus paties nuteistojo T. K. finansinę padėtį bei tai, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu iš T. K. Šiaulių teritorinei ligonių kasai priteistas 1 280,45 Eur žalos atlyginimas, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju išlaidos, susidariusios už suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme, iš nuteistojo T. K. nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistųjų T. K. ir G. R. apeliacinius skundus atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymą priteisti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimą iš nuteistojo T. K. atmesti.