Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Gudynienės, Tomo Ridiko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Editos Šliumpienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. Š., atsakovo R. Š. ir trečiojo asmens (kreditoriaus) Ž. V. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1971-1023/2024 pagal ieškovės A. Š. patikslintą ieškinį atsakovui R. Š., tretiesiems asmenims (kreditoriams) – Ž. V. ir Luminor Bank AS Lietuvos skyriui, dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės ir kitų, su santuokos nutraukimu susijusių, reikalavimų išsprendimo, bei pagal atsakovo R. Š. patikslintą priešieškinį dėl santuokos nutraukimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės ir kitų, su santuokos nutraukimu susijusių, reikalavimų išsprendimo, išvadą teikianti institucija byloje – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno apskrities vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Ieškovės apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

IV. Atsakovo apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

V. Trečio asmens (kreditoriaus) apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

teisiniai argumentai ir išvados

37. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas, nenustatė (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Dėl naujų įrodymų prijungimo

39. Ieškovė A. Š. kartu su atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą taip pat pateikė naujus įrodymus – 2023 m. rugsėjo 7 d. patvirtinimą apie lėšų įskaitymą į kliento sąskaitą, 2023 m. rugsėjo 8 d. mokėjimo nurodymą Nr. 244, 2023 m. rugsėjo 12 d. patvirtinimą apie lėšų įskaitymą į kliento sąskaitą, 2023 m. rugsėjo 12 d. mokėjimo nurodymą Nr. 245, kuriais atsikirtinėjo į atsakovo apeliaciniame skunde dėstomas aplinkybes ir pateiktus naujus įrodymus, susijusius su išlaikymo šalių vaikams teikimu.

40. CPK 314 straipsnyje yra suformuluota taisyklė, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui. Draudimas pateikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui nėra absoliutus. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad kai nustatinėjamas fakto klausimas, gali būti priimami naujai sužinoti, išreikalauti įrodymai, jeigu šalis šia teise nepiktnaudžiauja. CPK 314 straipsnyje nustatyti ribojimai pirmiausia yra nukreipti prieš nesąžiningus proceso dalyvius, kurie dalį įrodymų nuslepia. Įrodymų ribojimu apeliacinio proceso metu siekiama panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu ir skatinti bylos dalyvius veikti už greitą ir išsamų bylos išnagrinėjimą, užtikrinti sąžiningą bylinėjimąsi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-286/2013).

41. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į šeimos kategorijos bylose egzistuojantį viešąjį interesą ir aktyvų teismo vaidmenį imantis priemonių išaiškinti reikšmingas bylos aplinkybes, remdamasis CPK 17 straipsnyje įtvirtintu ginčo šalių procesinio lygiateisiškumo principu (naujus įrodymus pateikė abi ginčo šalys), priima atsakovo kartu su apeliaciniu skundu bei ieškovės kartu su atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą pateiktus naujus įrodymus. Tačiau kartu pažymi tai, kad apeliacinės instancijos teismas dėl ginčo šalių pateiktų naujų įrodymų pasisakys tik tuo atveju ir tik tiek, kiek jie objektyviai yra reikšmingi ir turi įtakos skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui įvertinti.

Dėl teismo ekspertizės skyrimo ir bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka

42. Atsakovas apeliaciniu skundu prašė byloje skirti teismo ekspertizę, siekiant nustatyti jo vykdytos statybos veiklos pajamas, išlaidas ir grynąjį pelną po apmokestinimo (už 2013–2014 m. laikotarpį). Atsakovo manymu, nagrinėjamoje civilinėje byloje, siekiant nustatyti tikrąsias tarp šalių susiklosčiusių santykių aplinkybes, siekiant atskirti, kurios piniginės lėšos buvo šeimos turtas, o kurios buvo naudojamos statybų veikloje, buvo būtinos specialios žinios. Pirmosios instancijos teismas, neturėdamas specialių apskaitos ir finansų audito žinių, taip pat netyręs atsakovo veiklos buhalterinės apskaitos dokumentų, net neįvertinęs byloje atsakovo pateiktų gyventojo pajamų deklaracijų, priėmė nepagrįstą išvadą, kad atsakovas sumažino (iššvaistė) bendras šeimos lėšas. Siekiant teisingai ir objektyviai išnagrinėti civilinę bylą bei nustatyti tikruosius tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius ir šeimos turto balansą, atsakovo nuomone, apeliacinės instancijos teisme yra būtina skirti buhalterinės apskaitos ekspertinį tyrimą, kurio metu būtų ištirta jo vykdyta statybos veikla, jos metu gautos pajamos, patirtos išlaidos ir gautas pelnas. Atsakovo įsitikinimu, jo prašomos ekspertizės paskyrimas eliminuotų galimybę netinkamai interpretuoti iš statybų veiklos gautą pelną, kuris, vadovaujantis civilinėje byloje esančiomis gyventojų pajamų deklaracijomis, atsakovo vykdytos veiklos buhalterinės apskaitos dokumentais, yra akivaizdžiai mažesnis, nei buvo konstatuota skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime. Be to, atsakovo nuomone, apeliacinės instancijos teisme civilinė byla turėtų būti nagrinėjama žodinio proceso tvarka, rengiant teismo posėdį dėl ekspertizės skyrimo ir sudarant galimybę šalims pateikti klausimus ekspertams bei ekspertų kandidatūras.

44. CPK 42 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta norma, kad bylos šalys turi teisę teikti įrodymus. Tai reiškia, kad bylos šalis gali pasirinkti, kokiais leistinais įrodymais grįs savo reikalavimus ir atsikirtimus. Eksperto išvada yra bylai išspręsti reikšmingų faktinių duomenų gavimo šaltinis (CPK 177 straipsnio 2 dalis). Pagal CPK 212 straipsnio 1 dalį, siekdamas išsiaiškinti nagrinėjant bylą kylančius klausimus, reikalaujančius specialių mokslo, medicinos, meno, technikos ar amato žinių, teismas gali skirti ekspertizę ir, atsižvelgdamas į dalyvaujančių byloje asmenų nuomonę, paskirti ekspertą arba pavesti atlikti ekspertizę kompetentingai ekspertizės įstaigai.

45. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ekspertizę skirti tikslinga tada, kai abejojama tam tikrų faktų buvimu ir šioms aplinkybėms nustatyti reikalingos specialiosios žinios. Teismas gali skirti ekspertizę savo arba byloje dalyvaujančių asmenų iniciatyva, jeigu jam iškyla neaiškių, specialiųjų žinių reikalaujančių klausimų. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad ekspertizės skyrimas turi būti pagrįstas ne spėjimu, bet teismo įsitikinimu, kad jos atlikimas yra tikslingas, atsižvelgiant į pagrindinį proceso tikslą – teisingai ir tinkamai išnagrinėti bylą, laikantis proceso koncentracijos ir ekonomiškumo, kooperacijos bei kitų proceso principų pusiausvyros (CPK 2 straipsnis, 7 straipsnio 1 dalis, 8 straipsnis, 17 straipsnis, 21 straipsnis ir kt.). Taigi, ekspertizės skyrimo klausimą teismas sprendžia ne tik vadovaudamasis CPK 212 straipsnyje nustatytomis taisyklėmis, bet ir bendraisiais teisės principais, atsižvelgdamas į šalių reikalavimus ir atsikirtimus, juos pagrindžiančių įrodymų pobūdį, taip pat įvertina galimą įtaką teisingam bylos išsprendimui. Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti sprendžiama dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-80-611/2016).

46. Nagrinėjamu atveju atsakovas prašo byloje skirti ekspertizę (siekiant nustatyti atsakovo vykdytos statybos veiklos pajamas, išlaidas ir grynąjį pelną po apmokestinimo (už 2013–2014 m. laikotarpį) dėl to, jog, anot jo, pirmosios instancijos teismas, priteisdamas ieškovei kompensaciją, priėmė nepagrįstą išvadą, kad atsakovas sumažino (iššvaistė) bendras šeimos lėšas. Atsakovo manymu, nagrinėjamoje civilinėje byloje, siekiant nustatyti tikrąsias tarp šalių susiklosčiusių santykių aplinkybes, siekiant atskirti, kurios piniginės lėšos buvo šeimos turtas, o kurios buvo naudojamos statybų veikloje, yra būtinas specialiųjų žinių panaudojimas. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į civilinėje byloje surinktų faktinių duomenų visetą, sprendžia, kad nėra pagrindo bylą nagrinėjant apeliacine tvarka skirti atsakovo nurodomą ekspertizę. Byloje yra pateiktas VMI atliktas atsakovo veiklos patikrinimas (žr. VMI 2017 m. spalio 6 d. sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (7.46-4.7.2) FR0682-404 R. Š. atžvilgiu) bei pakankamai kitų faktinių duomenų, kad būtų galima nustatyti ir patikrinti bylai reikšmingas faktines aplinkybes, susijusias su vienu iš apeliacijos objektų, t. y. ar pagrįstai / nepagrįstai ieškovei iš atsakovo buvo priteista 64 737,43 Eur dydžio piniginė kompensacija už bendro turto sumažinimą (iššvaistymą). Be to, atsakovo prašomos ekspertizės skyrimas ilgam laikui nepagrįstai (nesant tam objektyvaus poreikio) užvilkintų bylos išnagrinėjimą, o tai neatitiktų vieno iš civilinio proceso tikslų – kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių (CPK 2 straipsnis), taip pat neatitiktų ir koncentruoto bei ekonomiško bylos nagrinėjimo principo (CPK 7 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į tai, atsakovo prašymas dėl ekspertizės skyrimo apeliacinės instancijos teisme yra atmetamas.

47. Atmetus atsakovo prašymą dėl ekspertizės skyrimo apeliacinės instancijos teisme, yra atmestinas ir prašymas skirti bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka, kadangi pats atsakovas žodinį bylos nagrinėjimą siejo išimtinai su teismo ekspertizės skyrimo klausimu, kad ginčo šalys galėtų pateikti teismui klausimus ekspertams bei galėtų pasiūlyti ekspertų kandidatūras.

Dėl apeliacijos objekto

48. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo momento, dėl ginčo šalims priteistų piniginių kompensacijų dydžio bei dėl prievolės kreditoriui pobūdžio ir dydžio nustatymo, teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas, taip pat pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies dėl ginčo šalių turėtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, patikrinimas.

Dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo (pagal atsakovo apeliacinį skundą)

49. Apeliacinės instancijos teismas atsakovo apeliacinio skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo laiko visiškai nepagrįstais ir pažymi tai, jog sprendžiant teisės į nešališką teismą pažeidimo klausimą, turi būti nustatyta realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teismo nešališkumo, o sprendžiant, ar priežastis abejoti teismo nepriklausomumu ar nešališkumu yra pagrįsta, bylos šalies išreikšta subjektyvi abejonė gali būti laikoma svarbia, bet ne lemiama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-54-611/2018). Nagrinėjamu atveju, viena vertus, atsakovas teisės aktų nustatyta tvarka reiškė nušalinimą bylą nagrinėjusiai teisėjai, tačiau Kauno apylinkės teismo pirmininko pavaduotojos 2023 m. gruodžio 22 d. nutartimi toks atsakovo prašymas buvo pripažintas nepagrįstu ir atmestas. Kita vertus, apeliacinio skundo argumentai dėl bylą išnagrinėjusio teismo (teisėjos) šališkumo iš esmės grindžiami tik paties atsakovo nesutikimu su teismo priimtu jam dalinai nepalankiu procesiniu sprendimu. Tačiau nepalankaus teismo sprendimo priėmimas (ieškovės pareikštų reikalavimų visiškas / dalinis patenkinimas, atsakovo pareikštų reikalavimų visiškas / dalinis atmetimas) savaime negali būti vertinamas kaip teismo šališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas ir bylą nagrinėjusios teisėjos nušalinimo pagrindas.

50. Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atsakovo teisė į tinkamą bylos nagrinėjimą ir nešališką teismą nagrinėjamu atveju nebuvo pažeista, todėl apeliacinio skundo argumentai dėl teismo šališkumo atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo momento (pagal atsakovo apeliacinį skundą)

51. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu, be kita ko, priteisė iš atsakovo nepilnamečių vaikų išlaikymui kiekvienam po 200 Eur periodinių, kas mėnesį mokamų, išmokų nuo ieškinio padavimo teisme dienos (2021 m. lapkričio 22 d.) iki vaikų pilnametystės, išlaikymą indeksuojant Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka, išlaikymo lėšas atsakovui sumokant iki kiekvieno mėnesio 28 dienos, o išlaikymo lėšų tvarkytoja uzufrukto teise paskyrė ieškovę.

53. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nagrinėjamos civilinės bylos medžiagą, sprendžia, jog anksčiau nurodyti atsakovo apeliacinio skundo argumentai, susiję su išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo momentu, yra nepagrįsti.

54. Išlaikymas priteisiamas nuo teisės į išlaikymą atsiradimo dienos, tačiau išlaikymo įsiskolinimas negali būti išieškotas daugiau kaip už trejus metus iki ieškinio pareiškimo dienos (CK 3.200 straipsnis). Šioje įstatymo normoje įtvirtintas bendrasis principas, kad išlaikymas priteisiamas nuo tos dienos, kai atsirado teisė jo reikalauti. Paprastai teisė reikalauti išlaikymo atsiranda, kai vaiko tėvas ar motina nebevykdo pareigos materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus.

55. Aiškinant ir taikant CK 3.201 straipsnio nuostatas atsižvelgtina ne tik į konkrečias bylos aplinkybes, bet turi būti vadovaujamasi prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principu (CK 3.3 straipsnio 1 dalis), taip pat teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (CK 1.5 straipsnis).

56. Atsižvelgiant į tai, išlaikymo mokėjimo pradžios momentas nustatytinas prioritetą teikiant pirmiausia vaiko (vaikų) interesams ir vadovaujantis CK 3.200 straipsnyje įtvirtinta bendrąja taisykle, kas reiškia, jog išlaikymas priteistinas nuo kreipimosi į teismą su ieškiniu dėl jo priteisimo dienos, o ne nuo sprendimo, kuriuo patenkintas toks ieškinys, įsiteisėjimo dienos. Priešingas aiškinimas sudarytų sąlygas nepagrįstai apriboti vaiko (vaikų) teisę į jų būtinųjų poreikių tenkinimui reikalingą išlaikymą, o atsakovui sudarytų paskatą kuo ilgiau bylinėtis, nes bylinėjimosi laikotarpiu pareiga mokėti išlaikymą tokiu būdu jam nekiltų.

57. Nagrinėjamu atveju ieškovė su pradiniu ieškiniu į teismą kreipėsi 2021 m. lapkričio 22 d. ir jame aiškiai suformulavo reikalavimą dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo. Pradinio ieškinio rezoliucinės dalies 6 punktu ieškovė prašė: „Iš atsakovo R. Š. a/k (duomenys neskelbtini) dukrų G. Š. a/k (duomenys neskelbtini) G. Š. a/k (duomenys neskelbtini) ir G. Š. a/k (duomenys neskelbtini) materialinio išlaikymo užtikrinimui priteisti periodines kasmėnesines, Vyriausybės nustatyta tvarka indeksuojamas, kiekvienai po 200 eurų dydžio išmokas, mokamas nuo ieškinio pateikimo teismui dienos iki vaikų pilnametystės. Piniginėmis lėšomis uzufrukto tvarka pavesti disponuoti vaikų mamai A. Š. (nutraukus santuoką pavardė G.) a/k (duomenys neskelbtini) Iš to seka, kad ieškovė jau pradiniu ieškiniu prašė išlaikymą nepilnamečiams vaikams priteisti nuo ieškinio pateikimo teismui dienos, todėl atmestini atsakovo apeliacinio skundo argumentai, kad ieškovė tokį reikalavimą neva suformulavo tik 2023 m. sausio 13 d. pateiktame patikslintame ieškinyje.

58. Atmestini ir atsakovo apeliacinio skundo argumentai, susiję su tuo, kad civilinės bylos nagrinėjimo metu jis kartu su ieškove dalijosi nepilnamečių dukrų priežiūra 50/50 proporcija, taip pat nuolat ieškovei pervesdavo pinigines lėšas, skirtas būtiniesiems vaikų poreikiams tenkinti, dėl ko išlaikymas vaikams turėjo būti priteistas nuo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo dienos.

59. Pažymėtina, kad ieškovė pradiniame savo ieškinyje, pateiktame 2021 m. lapkričio 22 d., nurodė aplinkybę, kad jau pusę metų su dukromis gyvena atskirai nuo atsakovo adresu: (duomenys neskelbtini). Nurodytą aplinkybę atsakovas patvirtino savo 2021 m. gruodžio 21 d. pateiktame priešieškinyje, pažymėdamas tai, kad jo nepilnametės dukros gyvena kartu su motina uošviams priklausančiame name, esančiame adresu: (duomenys neskelbtini), o jis gyvena šeimos įsigytame bute, esančiame adresu: (duomenys neskelbtini). Kad šalys gyvena atskirai yra konstatuota ir Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus (toliau – Skyrius) 2022 m. sausio 19 d. pateiktoje išvadoje, kurioje nurodyta, kad ieškovė su dukromis gyvena kartu su savo tėvais adresu: (duomenys neskelbtini), o atsakovas gyvena adresu: (duomenys neskelbtini). Taigi, nuo pat bylos iškėlimo teisme dienos ginčo šalys gyveno atskirai, o nepilnametės dukros gyveno kartu su ieškove. Nepilnamečiams vaikams gyvenant kartu su ieškove būtent jai teko visos esminės (ne kasdienio pobūdžio) nepilnamečių vaikų priežiūros išlaidos, taip pat ir nenumatytos, papildomos prievolės, susijusios su esminių augančių (trijų) dukrų poreikių tenkinimu. Todėl net ginčo šalių dukroms kurį laiką ir gyvenant kartu su tėvu (atsakovu) bei pastarajam tenkinant kasdienius vaikų poreikis, R. Š. vis vien privalėjo teikti materialinę paramą kitų esminių (ne kasdienių) vaikų poreikių tenkinimui, taip kompensuojant ieškovei jos patiriamas papildomas išlaidas tokių esminių (ne kasdienių) nepilnamečių dukrų poreikių užtikrinimui. Todėl aplinkybė, kad atsakovas rūpindavosi nepilnametėmis dukromis laikotarpiais, kuriais jos būdavo pas jį, neatleido jo nuo pareigos teikti materialinį išlaikymą periodinėmis išmokomis, kuris, kaip jau buvo minėta, yra orientuotas į esminių (ne kasdienių) ginčo šalių nepilnamečių vaikų poreikių patenkinimą.

60. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ta aplinkybė, jog atsakovas civilinės bylos nagrinėjimo metu yra pervedęs ieškovei tam tikras pinigų sumas (žr. atsakovui priklausančios banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios Luminor Bank AS Lietuvos skyriuje, išrašas), galimai kaip išlaikymą nepilnametėms dukros, taip pat nesudaro pagrindo konstatuoti, jog išlaikymas turėjo būti priteistas nuo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo dienos, o ne nuo pradinio ieškovės ieškinio pateikimo teismui dienos. Nagrinėjamu atveju byloje atsakovo pateiktame banko sąskaitos išraše nėra nurodyta tai, kad ieškovei įvairiu laiku pervestos piniginės lėšos, buvo jo pervedamos kaip išlaikymas nepilnamečiams vaikams. Tuo atveju, jeigu atsakovas iš tiesų yra sumokėjęs ieškovei tam tikras sumas, kurios gali būti laikomos išlaikymo nepilnamečiams vaikams teikimu, šios sumos iš priteisto išlaikymo gali (ir turi) būti išskaičiuotos teismo sprendimo vykdymo metu.

61. Atsižvelgiant į šios nutarties 58–60 punktuose nurodytas faktines aplinkybes bei išdėstytus teisinius argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo momentą, dėl ko šios pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies keisti atsakovo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl ieškovei priteistos kompensacijos dydžio (ne) pagrįstumo (pagal atsakovo apeliacinį skundą)

62. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu, ieškovei neginčijant fakto, jog atsakovas laikotarpiu nuo 2021 m. liepos mėn. iki 2023 m. gruodžio mėn. vienas sumokėjo 7 777,13 Eur dydžio kredito įmokas (su palūkanomis), priteisė atsakovui pusę nurodytos sumos – 3 888,56 Eur. Šios pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies nei ieškovė, nei atsakovas neginčija.

63. Skundžiamu sprendimu, pirmosios instancijos teismas konstatavo ir tai, kad atsakovas privalo ieškovei sumokėti bendrą 68 625,99 Eur dydžio kompensaciją, t. y. 250 Eur už parduotą automobilį „BMW X5“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), 3 182,53 Eur už nurodyto automobilio nuomą bei 65 193,46 Eur kompensaciją už bendro turto sumažinimą (iššvaistymą). Užskaitęs priešpriešines sumas (3 888,56 Eur / 68 625,99 Eur), teismas iš atsakovo priteisė ieškovei 64 737,43 Eur dydžio kompensaciją.

64. Atsakovas apeliaciniu skundu iš dalies ginčija nurodytą pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl kompensacijos ieškovei priteisimo. Pažymėtina, kad atsakovas neginčija pirmosios instancijos teismo padarytos išvados, jog jis privalo ieškovei kompensuoti pusę parduoto automobilio „BMW X5“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kainos, t. y. sumokėti 250 Eur. Tačiau atsakovas nepagrįstomis laiko teismo išvadas, kad turi pareigą ieškovei kompensuoti 3 182,53 Eur už automobilio „BMW X5“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nuomą, taip pat nesutinka, jog ieškovei priklauso kokia nors kompensacija už bendro turto sumažinimą (iššvaistymą). Apeliacinės instancijos teismas toliau pasisako dėl atsakovo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su piniginės kompensacijos už automobilio nuomą (3 82,53 Eur) ir bendro turto sumažinimą (iššvaistymą) (65 193,46 Eur) ieškovei priteisimo (ne) pagrįstumu.

65. Bylos duomenys liudija, kad atsakovo R. Š. vardu nuo 2015 m. gruodžio 31 d. buvo registruotas automobilis „BMW X5“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Minėtas automobilis buvo įgytas santuokos metu, dėl ko jis laikytinas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe (CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Byloje tarp šalių nekilo ginčas, kad minėtą automobilį atsakovas nuomojo įmonei, kurioje dirba, t. y. UAB (duomenys neskelbtini), bei kiekvieną mėnesį gaudavo 244,81 Eur dydžio nuomos pajamas (žr. UAB (duomenys neskelbtini) 2021 m. spalio 12 d. pažymos apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį bei kitas išmokas Nr. 1 ir Nr. 2; atsakovo R. Š. banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios Luminor Bank AS Lietuvos skyriuje, išrašas). Pirmosios instancijos teismas konstatavo (abi ginčo šalys šią aplinkybę visiškai pripažino), kad sutuoktiniai kartu negyveno nuo 2021 m. liepos 19 d. Šalims pradėjus gyventi skyrium, automobilis „BMW X5“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), t. y. bendrosios jungtinės nuosavybės objektas, liko atsakovo žinioje, jis juo vienasmeniškai naudojosi, toliau jį nuomojo UAB (duomenys neskelbtini). Nurodytą automobilį atsakovas už 500 Eur sumą pardavė tik 2023 m. rugsėjo 6 d. transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartimi. Iš to seka, kad atsakovas laikotarpiu nuo 2021 liepos 19 d. iki 2023 m. rugsėjo 6 d. (t. y. 26 mėn.) vienasmeniškai, savo nuožiūra, disponavo bendrosios jungtinės nuosavybės objektu (automobiliu „BMW X5“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), jį nuomojo ir asmeniškai gavo 6 365,06 Eur dydžio pajamas (244,81 Eur x 26 mėn. = 6 365,06 Eur). Atsižvelgiant į tokias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai 1/2 dalį (3 182,53 Eur) tokių atsakovo vienasmeniškai gautų pajamų už bendrosios jungtinės nuosavybės objekto (automobilio „BMW X5“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) nuomą priteisė ieškovei.

66. Nagrinėjamu atveju atmestini atsakovo apeliacinio skundo argumentai, kuriais jis teigia, kad kiekvieną mėnesį jo iš UAB (duomenys neskelbtini) gauta 244,81 Eur suma buvo ne pajamos už automobilio nuomą, tačiau tokia forma jam buvo mokamas darbo užmokestis, kas versle yra įprasta praktika. Atkreiptinas dėmesys, kad UAB (duomenys neskelbtini) 2021 m. spalio 12 d. pažymoje apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį bei kitas išmokas Nr. 1 ir Nr. 2 yra aiškiai atskirtos dvi savarankiškos grafos – darbuotojui mokamo darbo užmokesčio grafa ir kitų išmokų grafa. Būtent į pastarąją yra įtrauktos darbuotojui mokėtinos sumos už automobilio nuomą. Iš atsakovo banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios Luminor Bank AS Lietuvos skyriuje, išrašo matyti, kad 244,81 Eur suma būdavo jam pervedama atskirai nuo darbo užmokesčio, tiksliai ir aiškiai ją mokėjimo paskirtyje įvardijant – „Už automobilio nuomą“. Todėl 244,81 Eur sumos laikyti darbo užmokesčiu, kaip kad teigia atsakovas, nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo.

67. Kartu atmestini ir atsakovo argumentai, jog iš pajamų, gautų už automobilio „BMW X5“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nuomą, turi būti išskaičiuojamos jo patirtos išlaidos, t. y. išlaidos draudimui (401,57 Eur), taip pat išlaidos už automobilio techninės būklės įvertinimą (170 Eur). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad atsakovo nurodytos išlaidos draudimui nėra susijusios su automobilio BMW X5“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nuoma, tokias išlaidas atsakovas būtų patyręs nepriklausomai nuo to, ar automobilis nuomojamas, ar ne, t. y. net UAB (duomenys neskelbtini) nenuomodamas nurodyto automobilio, o naudodamas jį savo reikmėms, atsakovas vis vien būtų privalėjęs jį drausti transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Civilinės bylos nagrinėjimo metu atlikti automobilio techninės būklės įvertinimą buvo subjektyvus atsakovo sprendimas, dėl kurio patirtos finansinės išlaidos taip pat negali būti perkeliamos ieškovei.

68. Apibendrinant tai, kad buvo nurodyta šios nutarties 65–67 punktuose, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė ieškovei iš atsakovo 3 182,53 Eur už automobilio „BMW X5“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nuomą (CK 3.88 straipsnis).

69. Ieškovė patikslintu ieškiniu taip pat prašė priteisti iš atsakovo 65 193,46 Eur dydžio kompensaciją už bendro turto sumažinimą (iššvaistymą). Nurodytą reikalavimą ieškovė grindė tuo, kad atsakovas iš turėtų banko sąskaitų 2014 m. išėmė bendrą 350 200 Lt (arba 101 424,93 Eur) sumą, kurios šeimos poreikių tenkinimui nepanaudojo, dėl ko pusė nurodytos sumos (50 712,46 Eur) turi būti priteista jai. Taip pat santuokos metu 2013 m. gegužės 10 d. pirkimo–pardavimo sutartimi už 115 000 Lt sumą pirkėjai G. V. buvo parduota namų valda (butas, su dalimi žemės sklypo), esanti adresu: (duomenys neskelbtini). Mokėjimo pavedimais pirkėja pervedė atsakovui 4 000 Lt (2013 m. rugpjūčio 26 d.), 4 000 Lt (2013 m. rugpjūčio 28 d.) bei 2 027,34 Eur (2022 m. liepos 12 d.). Tačiau atsakovas nėra pateikęs duomenų apie likusios 100 000 Lt (28 962 Eur) sumos gavimą ir panaudojimą šeimos poreikių tenkinimui, dėl ko pusė nurodytos sumos (14 481 Eur) taip pat turi būti priteista jai.

71. Pažymėtina, kad CK 3.98 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad sutuoktinis privalo kompensuoti bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės sumažėjimą, jeigu jis bendrą turtą naudojo tikslams, nesusijusiems su CK 3.109 straipsnyje numatytų prievolių vykdymu, išskyrus atvejus, kai įrodoma, kad turtas buvo panaudotas šeimos poreikiams tenkinti. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad CK 3.98 straipsnio 1–3 dalyse nurodytas aplinkybes dėl sutuoktinio teisės į kompensaciją privalo įrodyti tas sutuoktinis, kuris reikalauja kompensacijos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-7/2006; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-146-969/2018). Iš to seka, kad ieškovė A. Š., norėdama pagrįsti savo reikalavimą dėl kompensacijos už bendro turto sumažinimą (iššvaistymą) priteisimo, turėjo įrodyti, jog atsakovas R. Š. paslėpė ar savo asmeniniams poreikiams tenkinti išleido jos nurodomą 65 193,46 Eur sumą.

72. Byloje esantys faktiniai duomenys patvirtina, kad atsakovas iš banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios „Swedbank“, AB, iš tiesų, išėmė ieškovės patikslintame ieškinyje nurodytas pinigų sumas: 2014 m. sausio 22 d. – 50 000 Lt; nuo 2014 m. kovo 12 d. iki 2014 m. kovo 17 d. – 56 000 Lt; 2014 m. kovo 19 d. – 24 000 Lt; 2014 m. balandžio 7 d. – 20 000 Lt; 2014 m. spalio 23 d. – 23 000 Lt; nuo 2014 m. spalio 25 d. iki 2014 m. spalio 26 d. – 64 000 Lt; 2014 spalio 28 d. – 20 000 Lt; 2014 m. lapkričio 3 d. – 12 000 Lt. Be to, atsakovas iš banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios Luminor Bank AS Lietuvos skyriuje, 2014 m. spalio 2 d. išėmė 81 200 Lt sumą. Bendra atsakovo R. Š. išimta pinigų suma sudaro 350 200 Lt (arba 101 424,93 Eur).

73. Byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina ir tai, kad 2013 m. gegužės 10 d. pirkimo–pardavimo sutartimi ginčo šalys už 115 000 Lt sumą pardavė G. V. namų valdą (butą, su dalimi žemės sklypo), esančią adresu: (duomenys neskelbtini). Pirkėja už įsigytą nekilnojamąjį turtą atsiskaitė sekančiai – 100 000 Lt sumokėjo grynais pinigais tiesiogiai atsakovui R. Š. pagal 2013 m. gegužės 10 d. pinigų priėmimo orderį Nr. 0026; 4 000 Lt sumokėjo 2013 m. rugpjūčio 26 d. mokėjimo pavedimu; 4 000 Lt sumokėjo 2013 m. rugpjūčio 28 d. mokėjimo pavedimu; likusią 7 000 Lt dalį (kartu su paskaičiuotais delspinigiais ir kompensacija) sumokėjo jau civilinės bylos nagrinėjimo metu (t. y. 2022 m. liepos 12 d.) pervesdama 2 500 Eur.

74. Apibendrinant konstatuotina, kad atsakovas 2013 m. gegužės 10 d. grynais pinigais gavo iš G. V. 100 000 Lt (28 962 Eur) sumą pagal 2013 m. gegužės 10 d. pinigų priėmimo orderį Nr. 0026, o per 2014 m. iš jam priklausančių banko sąskaitų išėmė bendrą 350 200 Lt (arba 101 424,93 Eur).

75. Tačiau pažymėtina, kad byloje tarp šalių nebuvo ginčo, jog atsakovas R. Š. užsiėmė statybų veikla. Šią faktinę aplinkybę neginčijamai patvirtina ir VMI atliktų patikrinimų aktai (žr. VMI 2017 m. spalio 6 d. sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (7.46-4.7.2) FR0682-404 R. Š. atžvilgiu; VMI 2017 m. spalio 20 d. sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (7.46-4.7.2) FR0682-412 A. Š. atžvilgiu). Minėtuose patikrinimų aktuose, be kita ko, užfiksuotos aplinkybės, reikšmingos sprendžiant ieškovės reikalavimo dėl kompensacijos už bendro turto sumažinimą (iššvaistymą) priteisimo, t. y. R. Š. nuo 2011 m. rugpjūčio 29 d. buvo įregistruotas PVM mokėtoju vykdyti ekonominę veiklą – statybų plėtrą (EVRK 411000); R. Š. kartu su sutuoktine A. Š. tikrinamuoju laikotarpiu (t. y. 2010 m. sausio 1 d.–2013 m. gruodžio 31 d.) pardavė nekilnojamojo turto už 3 908 000 Lt, t. y. 2011 m. – sudarytos 6 sutartys ir parduota turto už 720 000 Lt, 2012 m. – sudaryta 12 sutarčių ir parduota turto už 1 547 500 Eur, 2013 m. – sudaryta 15 sutarčių ir parduota turto už 1 640 500 Lt; statybų veiklai vykdyti R. Š. skolinosi pinigų iš M. R. (2012 m. birželio 18 d. paskolos sutartis Nr. 2012-06-18/PS-01 (dėl 100 000 Lt); 2013 m. vasario 28 d. paskolos sutartis Nr. 2013-02-28/PS-01 (dėl 150 000 Lt); 2013 m. kovo 27 d. paskolos sutartis Nr. 2013-03-27/PS-01 (dėl 50 000 Lt)), iš L. R. (2012 m. gegužės 4 d. paskolos sutartis Nr. 2012/05/04 PS-01 (dėl 200 000 Lt); 2012 m. gruodžio 27 d. paskolos sutartis Nr. 2012/12/27 PS-01 (dėl 200 000 Lt)) ir Ž. V. (2011 m. sausio 1 d. paskolos sutartis Nr. 2011 Nr. 1 (dėl 1 500 000 Lt)); VMI pateiktuose paaiškinimuose R. Š. buvo nurodęs, jog statybų darbai buvo atliekami statybinių ciklų etapais, pardavus butus, gautas pajamas jis investuodavo į sekančias statybas, o atsiradus pirkėjams, pradėdavo darbus iš skolintų lėšų.

76. Atsakovas su apeliaciniu skundu pateikė naujus įrodymus, kurie, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, yra reikšmingi sprendžiant ieškovės reikalavimo priteisti iš atsakovo kompensaciją už bendro turto sumažinimą (iššvaistymą) pagrįstumo klausimą. Iš atsakovo pateiktų kasos pajamų orderių matyti, kad jis vien per 2014 m. statybų veiklai vykdyti apskaitė (įnešė) 269 000 Lt sumą, nurodydamas ūkinės operacijos / ūkinio įvykio turinį: „Iš sąskaitos banke“. Pateikti kasos išlaidų orderiai liudija, kad per 2014 m. atsakovas išleido 673 165,85 Eur siekiančią sumą, apmokėdamas įvairias prekes / paslaugas, susijusias su vykdoma statybų veikla, o tokios prekės / paslaugos yra užfiksuotos su apeliaciniu skundu pateiktose avansinėse apyskaitose.

77. Byloje pateiktų atsakovui priklausančių banko sąskaitų išrašų analizė liudija, kad 2013–2014 m. jis tiek gaudavo itin dideles pinigų sumas (dažnai viršijančias 100 000 Lt) už parduotus nekilnojamojo turto objektus, tiek ir išleisdavo itin dideles pinigų sumas (dengdamas skolinius įsipareigojimus, pirkdamas naujus nekilnojamojo turto objektus, atsiskaitydamas už statybines prekes / paslaugas / darbus).

78. Pagal bendrąją įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklę kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus (CPK 12 ir 178 straipsniai). Ieškovas privalo įrodyti jo teisę sukuriančius faktus, tačiau neturi įrodinėti tą teisę paneigiančių faktų – tokius faktus, atsikirsdamas į ieškovo reikalavimą, turi įrodyti atsakovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-608-701/2015). Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Taigi teismas turi diskreciją nuspręsti, ar byloje pakanka įrodymų, patvirtinančių šalių įrodinėjamas aplinkybes. Įrodinėjimas civiliniame procese grindžiamas tikimybių pusiausvyros principu – teismas pripažįsta faktą esant nustatytu, jei, įvertinus į bylą pateiktus įrodymus, yra didesnė tikimybė manyti tam tikrą faktinę aplinkybę egzistavus nei neegzistavus.

79. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atsakovas vykdydamas statybų veiklą disponavo labai didelėmis pinigų sumomis, kurios visos iš esmės buvo skolintos (žr. šios nutarties 75 punktą). Atsakovo vykdytos statybų veiklos mastas buvo itin didelis, nes kaip jau buvo nurodyta anksčiau (žr. šios nutarties 75 punktą) R. Š. kartu su sutuoktine A. Š. laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d.–2013 m. gruodžio 31 d. pardavė nekilnojamojo turto už 3 908 000 Lt. Todėl anksčiau detaliai aptartų bylos faktinių duomenų visetas leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, kad atsakovas, vykdydamas statybų veiklą, tiek grynais, tiek į banko sąskaitas nuolat (sistemingai) gaudavo dideles pinigų sumas, kurias vėliau išleisdavo turimiems skoliniams įsipareigojimams dengti, naujiems nekilnojamojo turto objektams pirkti ir vystyti, statybų veiklos vykdymui reikalingoms prekėms / paslaugos / darbams apmokėti. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad ieškovė byloje ir nepateikė jokių patikimų duomenų, kurie leistų daryti bent prielaidą, jog 2013 m. gegužės 10 d. iš G. V. gautą 100 000 Lt (28 962 Eur) sumą, taip pat per 2014 m. iš banko sąskaitų išimtą 350 200 Lt (101 424,93 Eur) sumą atsakovas panaudojo ne anksčiau nurodytiems, išimtinai su vykdyta statybų veikla susijusiems mokėjimams atlikti, o asmeniniams savo poreikiams tenkinti, t. y. asmeniniams pirkiniams, automobiliams, kelionėms, žalingiems įpročiams (psichotropinėms medžiagoms; azartiniams žaidimams) ar pan., kas leistų atsakovo veiksmus traktuoti kaip bendro turto sumažinimą (iššvaistymą). Tokių įrodymų skundžiamame sprendime nenurodė bei neįvardijo ir pirmosios instancijos teismas, kas leidžia konstatuoti, kad sprendimas šioje dalyje buvo priimtas vadovaujantis ne byloje surinktais objektyviais faktiniais duomenimis, o prielaidomis.

80. Remdamasis šios nutarties 71–79 punktuose išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ieškovės patikslinto ieškinio reikalavimas priteisti iš atsakovo 65 193,46 Eur kompensaciją už bendro turto sumažinimą (iššvaistymą) yra nepagrįstas bei neįrodytas, todėl atmestinas. Nagrinėjamu atveju yra pagrindas ieškovei iš atsakovo priteisti tik 3 432,53 Eur dydžio kompensaciją (t. y. 250 Eur už parduotą automobilį „BMW X5“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), taip pat 3 182,53 Eur už nurodyto automobilio nuomą), o atsakovui iš ieškovės yra pagrindas priteisti 3 888,56 Eur kompensaciją už vienasmeniškai sumokėtas kredito įmokas (su palūkanomis). Įskaičius priešpriešines prievoles dėl ginčo šalių viena kitai mokėtinų piniginių kompensacijų, galutinai atsakovui iš ieškovės priteistina 456,03 Eur dydžio kompensacija (3 888,56 Eur – 3 432,53 Eur = 456,03 Eur), atitinkamai pakeičiant skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl kreditorinio įsipareigojimo trečiajam asmeniui (kreditoriui) Ž. V. pobūdžio (pagal ieškovės apeliacinį skundą)

81. Bylos medžiaga liudija, kad 2011 m. sausio 1 d. atsakovas R. Š. (kaip paskolos gavėjas) ir trečiasis asmuo Ž. V. (kaip paskolos davėjas) sudarė paskolos sutartį Nr. 2011 Nr. 1. Minėta paskolos sutartimi nurodyti asmenys susitarė, kad paskolos davėjas perduoda paskolos gavėjui nuosavybėn pinigus, iš viso: ne daugiau kaip 1 500 000 Lt, pagal poreikį ir iš anksto suderintus grafikus, kuriuos paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti iki 2018 m. gruodžio 31 d. (1 punktas), taip pat susitarė, kad pagal paskolos sutartį bus mokamos 10 procentų metinės palūkanos (3 punktas). 2014 m. vasario 25 d. atsakovas R. Š. ir trečiasis asmuo Ž. V. pasirašė priedą Nr. 1 prie paskolos sutarties Nr. 2011 Nr. 1, kuriuo susitarė, kad paskolos sutartimi paskolos davėjas perduoda paskolos gavėjui nuosavybėn pinigus iš viso ne daugiau kaip 1 627 800 Eur pagal poreikį ir iš anksto suderintus grafikus.

82. Ranka darytas paskolintų / grąžintų piniginių sumų grafikas liudija, kad: 2011 m. rugpjūčio 30 d. buvo paskolinta 176 800 Lt; 2021 m. lapkričio 7 d. grąžinta 39 000 Lt; 2012 m. balandžio 2 d. paskolinta 116 000 Lt; 2013 m. sausio 31 d. paskolinta 500 000 Lt (pavedimu); 2013 m. gegužės 2 d. paskolinta 674 000 Lt; 2013 m. gruodžio 31 d. grąžinta 100 000 Lt; 2014 m. vasario 27 d. paskolinta 300 000 Lt; 2015 m. kovo 26 d. grąžinta 50 000 Eur (pavedimu); 2015 m. balandžio 3 d. paskolinta 20 000 Eur (pavedimu); 2015 m. balandžio 9 d. grąžinta 6 000 Eur (pavedimu); 2015 m. gegužės 4 d. paskolinta 3 000 Eur; 2015 m. gegužės 8 d. grąžinta 40 000 Eur; 2015 m. liepos 1 d. grąžinta 60 711,45 Eur; 2016 m. gruodžio 9 d. grąžinta 70 881 Eur.

85. Ieškovė pateiktu apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad kreditorinis įsipareigojimas Ž. V. pagal 2011 m. sausio 1 d. paskolos sutartį Nr. 2011 Nr. 1 yra jos ir atsakovo R. Š. solidari prievolė. Ieškovė apeliaciniame skunde iš esmės atkartoja savo patikslinto ieškinio argumentus ir teigia, kad apie atsakovo su trečiuoju asmeniu Ž. V. sudarytą apie paskolos sutartį nieko nežinojo, nebuvo davusi pritarimo jos sudarymui, atsakovas nebuvo jos supažindinęs su tuo susijusiais dokumentais. Be to, ieškovės nuomone, byloje nėra pateikta įrodymų, patvirtinančių, kad ginčo paskolos sutartis buvo sudaryta šeimos interesais, o byloje esantys rašytiniai įrodymai paneigia pirmosios instancijos teismo išvadą, kad šeima gyveno iš statybų veiklos pinigų, nes atsakovo sąskaitos išrašai neleidžia daryti išvados, kad R. Š. iš statybų veiklos gautas lėšas naudojo šeimos poreikių tenkinimui, kad jis pervedė pinigų šeimos išlaikymui ar pats kažką iš šių lėšų pirko šeimos reikmėms.

86. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nagrinėjamoje civilinėje byloje surinktus faktinius duomenis, nurodytus ieškovės apeliacinio skundo argumentus laiko nepagrįstais.

87. Sutuoktinių civilinė atsakomybė pagal turtines prievoles reglamentuota specialiosiose CK trečiosios knygos trečiojo skirsnio VII skyriaus nuostatose. Remiantis jomis, sutuoktiniai atsako pagal skirtingų rūšių turtines prievoles, kurios gali būti asmeninės arba bendros, o bendros – dalinės arba solidariosios.

88. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarime civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010 pateikti teisės taikymo išaiškinimai, kas yra laikoma bendromis (dalinėmis arba solidariosiomis) ir asmeninėmis sutuoktinių prievolėmis. Asmeninės sutuoktinio prievolės yra tokios, kurios yra susijusios su jo asmeniu, asmeniniu turtu arba asmeninių poreikių tenkinimu. Bendromis laikomos sutuoktinių prievolės pagal CK 3.109 straipsnio kriterijus.

89. Nagrinėjamu atveju aktualus CK 3.109 straipsnio 1 dalies 5 punktas, numatantis, kad bendros yra prievolės, atsiradusios iš sandorių, sudarytų vieno sutuoktinio, kai yra kito sutuoktinio sutikimas, arba kito sutuoktinio vėliau patvirtintų, taip pat prievolės, atsiradusios iš sandorių, kuriems sudaryti kito sutuoktinio sutikimo nereikėjo, jeigu jie buvo sudaryti šeimos interesais. Kaip išaiškino Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija šioje nutartyje minėtame nutarime (žr. šios nutarties 88 punktas), šios įstatyme įtvirtintos aplinkybės sukuria dvi turtinių prievolių, kurios vykdomos iš bendro sutuoktinių turto, grupes: pirma, tai prievolės, atsiradusios iš sandorių, sudarytų vieno sutuoktinio, kai yra kito sutuoktinio sutikimas, arba kito sutuoktinio vėliau patvirtintų; antra, prievolės, atsiradusios iš sandorių, kuriems sudaryti kito sutuoktinio sutikimo nereikėjo, jeigu jie buvo sudaryti šeimos interesais. Nagrinėjamoje byloje aptariama prievolė patenka į antrąją grupę.

90. Kasacinės instancijos teismas yra išaiškinęs, kad bendros ar asmeninės prievolės skyrimo kriterijus yra išskirtinai vieno ar abiejų asmenų (sutuoktinių) poreikiai. Asmeninė prievolė – jei poreikiai grynai asmeniniai, jei susiję su asmeniniu turtu ar vieno asmens išskirtiniais interesais. Ne vieno asmens interesai – kai jie susiję su sutuoktinio interesais šeimos labui, su sutuoktinių turtu bendrosios nuosavybės teise, kuri gali būti jungtinė (bendra, be nustatytų dalių) ar dalinė (bendra su nustatytomis dalimis). Jeigu sandoris susijęs su bendros sutuoktinių nuosavybės turto tvarkymu, tai jis sudarytas šeimos interesais, nes tokio turto tvarkymas atitinka šeimos interesus. Sandoris gali būti susijęs su abiem sutuoktiniais, daro įtaką šeimos padėčiai, kai sandorio rezultatais pasinaudoja abu sutuoktiniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-47-695/2020).

91. Remiantis kasacinės instancijos teismo išaiškinimais, tik teismas pagal savo kompetenciją gali vertinti ir išspręsti, ar vieno sutuoktinio vardu sudarytas sandoris buvo būtinas šeimos poreikiams tenkinti ir tik nuo vertinimo išvados priklauso, kas bus atsakingas už prievoles, kilusias iš tokio sandorio – jį sudaręs sutuoktinis ar abu sutuoktiniai solidariai. Nusprendžiant dėl sutuoktinių prievolės pobūdžio nustatymo vadovaujamasi CPK 185 straipsnio nuostatomis. Pareiga įrodyti, kad sandoris buvo sudarytas šeimos interesais, tenka šaliai, siekiančiai, kad vieno sutuoktinio sudaryto sandorio pagrindu atsiradusi turtinė prievolė būtų pripažinta bendrąja sutuoktinių turtine prievole. Be to, kad prievolė būtų vykdoma iš bendro turto, galimybės įrodyti kito sutuoktinio bendrus veiksmus ar sutikimą sudarant paskolos sutartį yra labai ribotos, nes kreditorius dažniausiai niekaip nėra susijęs kitais santykiais su sutuoktiniais, todėl apie paskolos panaudojimą šeimos reikmėms galima spręsti tik iš jo turimų dokumentų ir duomenų. Dėl to tokiu atveju patikimesniais įrodymais laikytini ne šalių paaiškinimai, o pateikti rašytiniai įrodymai, t. y. finansiniai sutuoktinių pajamų ir išlaidų dokumentai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-126-313/2019.

92. Nagrinėjamu atveju bylos duomenys liudija, kad ieškovė A. Š. ir atsakovas R. Š. susituokė 2010 m. birželio 26 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus pažyma apie asmens valstybinį socialinį draudimą liudija, kad ieškovė A. Š. santuokos sudarymo metu niekur nedirbo, savo darbinę veiklą ji pradėjo tik 2016 m. gegužės 27 d., kuomet įsidarbino UAB (duomenys neskelbtini). Taigi, ieškovė nuo 2010 m. birželio 26 d. iki 2016 m. gegužės 27 d. nedirbo ir nurodytu laikotarpiu negavo jokių draudžiamųjų pajamų, nes kaip pati nurodė, tuo metu augino šalims gimusius vaikus. Atsakovas R. Š. santuokos sudarymo metu ir vėliau dirbo UAB (duomenys neskelbtini), jo gaunamos darbinės veiklos pajamos 2010–2014 m. siekė 650,60–837,70 Lt per mėnesį (žr. atsakovo banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios Luminor BankAS Lietuvos skyriuje (anksčiau – Danske Bank AS Lietuvos filialas) išrašas). Jau anksčiau ne kartą minėtuose VMI atliktų patikrinimų aktuose (žr. VMI 2017 m. spalio 6 d. sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (7.46-4.7.2) FR0682-404 R. Š. atžvilgiu; VMI 2017 m. spalio 20 d. sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (7.46-4.7.2) FR0682-412 A. Š. atžvilgiu) yra nurodyta, kad R. Š. piniginių lėšų likučiai bankuose 2010 m. gruodžio 31 d. buvo 663,10 Lt, o A. Š. piniginių lėšų likučiai bankuose 2010 m. gruodžio 31 d. buvo 1,41 Lt. Iš nurodytų aplinkybių seka, kad po santuokos sudarymo ginčo šalių turtinė padėtis nebuvo gera, jos neturėjo jokių nekilnojamojo turto objektų, kito vertingo turto ar santaupų, šeimoje tuo metu jau augo 2010 m. lapkričio 26 d. gimusi dukra G. Š., o šeimos pajamas sudarė tik atsakovo R. Š. gaunamas darbo užmokestis.

93. VMI atliktų patikrinimų aktuose (žr. VMI 2017 m. spalio 6 d. sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (7.46-4.7.2) FR0682-404 R. Š. atžvilgiu; VMI 2017 m. spalio 20 d. sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (7.46-4.7.2) FR0682-412 A. Š. atžvilgiu) yra konstatuota, kad jau 2011 m. atsakovas R. Š. su sutuoktine sudarė 6 pirkimo–pardavimo sutartis ir pardavė turto už 720 000 Lt, o bendrai iki 2013 m. gruodžio 31 d. pardavė nekilnojamojo turto už 3 908 000 Lt. Tuose pačiuose VMI atliktų patikrinimų aktuose pažymėta, kad R. Š. statybų veiklą vykdė iš skolintų pinigų, kuriuos buvo pasiskolinęs iš M. R., L. R. ir Ž. V..

94. Esant nustatytoms tokioms faktinėms aplinkybės, apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ieškovė žinojo apie sutuoktinio (atsakovo) vykdomą statybų veiklą, ko pasekoje žinojo (negalėjo nežinoti) ir apie jam suteiktas paskolas (be kita ko, ir apie paskolą, suteiktą Ž. V. pagal 2011 m. sausio 1 d. paskolos sutartį Nr. 2011 Nr. 1), nes iš asmeninių ar bendrų santuokinių lėšų statybų veiklos atsakovas R. Š. vykdyti neturėjo jokių galimybių. Kadangi ieškovė tuo metu niekur nedirbo ir negavo jokių draudžiamųjų pajamų, o atsakovo darbinės veiklos pajamos buvo nedidelės (siekė 650,60–837,70 Lt per mėnesį), darytina išvada, kad iš R. Š. vykdytos statybų veiklos ginčo šalių šeima gyveno ir tenkino visus būtinus šeimos poreikius. Šią aplinkybę patvirtina ir byloje pateiktų atsakovui priklausančių banko sąskaitų analizė. Pažymėtina, kad atsakovas R. Š. turėjo tik asmenines banko sąskaitas (AB „Swedbank“, AB „SEB bankas“, Nordea Bank AB Lietuvos skyriuje (šiuo metu – Luminor bank AS Lietuvos skyrius), Danske Bank AS Lietuvos filiale (šiuo metu – Luminor Bank AS Lietuvos skyrius), AB „Ūkio bankas“ (šiuo metu - AB „Šiaulių bankas“) ir AB „Snoras“), kurias naudojo tiek vykdydamas statybų veiklą, tiek ir savo asmeniniams / šeimos poreikiams tenkinti. Iš byloje esančių atsakovui priklausančių banko sąskaitų išrašų matyti, kad atsakovas juose esančias pinigines lėšas leido ne tik skolinių įsipareigojimų dengimui, nekilnojamojo turto objektų įsigijimui, statybų veiklos vykdymui reikalingų prekių / paslaugų / darbų apmokėjimui, bet ir pirkdavo maistą, apmokėdavo už prekes ir paslaugas reikalingas buityje, mokėdavo už kurą, apmokėdavo komunalinius mokesčius, apmokėdavo nepilnamečių dukrų darželio / mokyklos išlaidas ir t. t. Nors ieškovė apeliaciniame skunde ir teigia, kad R. Š. iš statybų verslo gautų lėšų nenaudojo šeimos poreikių tenkinimui, nepervedė jai pinigų šeimos išlaikymui, pats nieko šeimos reikmėms nepirko, tačiau šiems teiginiams pagrįsti ji jokių įrodymų nepateikė, t .y. nepagrindė, iš kokių tuomet pajamų jos ir atsakovo šeima (kurioje nuo 2013 m. gegužės 17 d. jau augo net trys nepilnamečiai vaikai) gyveno bei tenkino visus savo poreikius. Priešingai, VMI 2017 m. spalio 20 d. sprendime dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (7.46-4.7.2) FR0682-412 A. Š. atžvilgiu (žr. 2 puslapis) yra aiškiai nurodyta, kad ieškovė nedirbo, 2010 m. gruodžio mėnesį gavo tik išmokas už gimusį vaiką, o nuo 2011 m. jokių išmokų jau nebegavo dėl vyro pradėtos vykdyti ekonominės veiklos, kas tik patvirtina, kad iš skolintų pinigų atsakovo vykdyta statybų veikla buvo vienintelis ir pagrindinis visos šeimos pragyvenimo šaltinis.

95. Atsakovės teiginius, kad apie 2011 m. sausio 1 d. su kreditoriumi Ž. V. sudarytą paskolos sutartį Nr. 2011 Nr. 1 ji neva sužinojo tik po civilinės bylos dėl santuokos nutraukimo iškėlimo teisme, visiškai paneigia byloje pateikti kiti faktiniai duomenys. Jau ne kartą šioje nutartyje minėtame VMI 2017 m. spalio 20 d. sprendime dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (7.46-4.7.2) FR0682-412 A. Š. atžvilgiu (žr. 7 puslapis) yra užfiksuota, kad A. Š. 2015 m. liepos 27 d. pateiktame paaiškinime nurodė, kad jos vyras R. Š. nuo 2011 m. rugpjūčio mėn. vykdė ekonominę veiklą, jo pasiskolintos ir grąžintos sumos nurodytos vyro klausimyno atsakymuose. Iš tokių pačios ieškovės VMI pateiktų paaiškinimų galima spręsti, kad ji žinojo, jog R. Š. statybų veiklą vykdo tik iš skolintų lėšų, kas leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, jog ji žinojo ir apie su kreditoriumi Ž. V. 21011 m. sausio 1 d. sudarytą paskolos sutartį Nr. 2011 Nr. 1, dėl kurios sudarymo jokių prieštaravimų nei santuokos pradžioje, nei VMI atliekant jos ir sutuoktinio mokestinius patikrinimus, nei vėliau jokių prieštaravimų nereiškė.

96. Svarbia aplinkybe laikytina ir tai, kad atsakovui R. Š. sudarant 2011 m. sausio 1 d. paskolos sutartį su kreditoriumi Ž. V., pradedant vykdyti statybų veiklą bei pirmaisiais jos vykdymo metais, ginčo šalių šeima buvo darni, jų šeimyninis gyvenimas vyko sklandžiai. Tokią išvadą teismas priima atsižvelgdamas į tai, kad ieškovė ir atsakovas santuoką sudarė (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) susilaukė dukros G. Š., (duomenys neskelbtini) susilaukė dukrų G. Š. ir G. Š., A. Š. tuo metu augino vaikus ir nedirbo, R. Š. dirbo, vykdė statybų veiklą. Duomenų, kad sutuoktiniai tuo metu nebuvo lojalūs vienas kitam, civilinėje byloje nėra. Kasacinės instancijos teismas yra pažymėjęs, kad, nustatant, ar sutuoktinių prievolės asmeninės ar bendrosios, atsižvelgtina ir į sutuoktinių lygiateisiškumo principą, įtvirtintą CK 3.3 straipsnio 1 dalyje. Sutuoktinių lygiateisiškumas reikalauja, kad visi šeimos gyvenimo klausimai (šeimos lėšų naudojimas, šeimos namų ūkio tvarkymas, daiktų įsigijimas) būtų sprendžiami ne vienašališkai, o abipusiu sutuoktinių susitarimu. Lygiateisiškumas kartu reiškia ir pareigų bei atsakomybės už šeimos reikalų tvarkymą ir jos prievoles lygybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-207/2009). Kadangi pagal 2011 m. paskolos sutartį Nr. 2011 Nr. 1 gautos piniginės lėšos buvo panaudotos atsakovo vykdytoje statybų veikloje, iš kurios vėliau gautos lėšos buvo naudojamos bendriems šeimos poreikiams tenkinti, yra pagrindas spręsti, kad ieškovė suvokė, jog iš Ž. V. gautos piniginės lėšos naudojamos statybų veikloje, o iš jos gautos piniginės lėšos naudojamos bendriems šeimos interesams ir tam pritarė.

97. Atsižvelgiant į tai, kas buvo išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas laiko, kad prievolė pagal vieno atsakovo R. Š. su kreditoriumi Ž. V. 2011 m. sausio 1 d. sudarytą paskolos sutartį Nr. 2011 Nr. 1 yra bendra sutuoktinių prievolė, minėta paskolos sutartis buvo sudaryta ginčo šalių santuokos pradžioje, kai jų santykiai buvo darnūs ir sutuoktiniai buvo lojalūs vienas kitam, pagal ją gautos piniginės lėšos buvo naudojamos R. Š. vykdomoje statybų veikloje, iš kurios gaunamos pajamos buvo naudojamos bendriems šeimos (kuria (duomenys neskelbtini) gimus dukroms G. Š. ir G. Š. jau sudarė net 5 asmenys) poreikiams tenkinti, ji atitinka bendrų prievolių atsiradimo iš sandorių, jeigu jie buvo sudaryti šeimos interesais, teisinį pagrindą pagal CK 3.109 straipsnio 5 punktą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovė byloje neįrodė aplinkybės, kad atsakovas paskolos sutartį Nr. 2011 Nr. 1 su kreditoriumi Ž. V. sudarė išimtinai savo asmeniniais, o ne abiejų sutuoktinių, interesais. Todėl įsipareigojimus kreditoriui Ž. V. pagal 2011 m. sausio 1 d. paskolos sutartį Nr. 2011 Nr. l pripažinti asmeniniu atsakovo kreditoriniu įsipareigojimu, kaip kad to prašo ieškovė pateiktu apeliaciniu skundu, nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo.

Dėl kreditorinio įsipareigojimo trečiajam asmeniui (kreditoriui) Ž. V. dydžio (pagal atsakovo ir trečiojo asmens apeliacinius skundus)

98. Atsakovas R. Š. ir trečiasis asmuo Ž. V. byloje pateiktais apeliaciniais skundais nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad skolos likutis pagal paskolos sutartį Nr. 2011 Nr. 1 yra 53 648 Eur. Laiko, kad skolos likutis skundžiamame sprendime apskritai neturėjo būti nurodytas, nes byloje nebuvo reiškiamas reikalavimas dėl skolos dydžio nustatymo, bylos nagrinėjimo metu nebuvo analizuojamos ir nagrinėjamos jokios aplinkybės, susijusios su negrąžintos skolos suma, o išimtinai teismo iniciatyva atlikti skaičiavimai ir padarytos išvados yra nepagrįstos byloje esančiais duomenimis. Be to, teismas neatsižvelgė ir neįvertino aplinkybės, kad kreditoriui turėjo / turi būti mokamos ir 10 proc. dydžio palūkanos.

99. Pažymėtina, kad santuokos nutraukimo byloje dalijant sutuoktinių bendrąją jungtinę nuosavybę, pirmiausia nustatomas bendras sutuoktinių turtas bei vieno ir kito asmeninis turtas (CK 3.118 straipsnio 1 dalis). Turto kaip bendrosios jungtinės nuosavybės sąvoka apima tiek aktyvą (kilnojamieji ir nekilnojamieji daiktai, vertybiniai popieriai, pinigai, reikalavimo teisės, kitas materialus ir nematerialus turtas), tiek ir pasyvą (skoliniai įsipareigojimai kreditoriams) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010). Bendros prievolės vykdomos iš bendro sutuoktinių turto (CK 3.109 straipsnio 1 dalis). Todėl nagrinėdamas tarp sutuoktinių kilusį ginčą dėl prievolės kreditoriams kvalifikavimo teismas privalo nustatyti jos pobūdį (asmeninė ar solidari) vadovaudamasis CK 3.109 straipsniu. Šiuo aspektu pažymėtina tai, kad būtent prievolės pobūdžio nustatymas nutraukiant santuoką yra itin svarbus kreditoriui, nes pastarasis turi žinoti, ar po santuokos nutraukimo jis turės tik vieną skolininką (nustačius, kad prievolė yra asmeninė) ar du skolininkus (nustačius, kad prievolė yra solidari), net ir tada, kai sandorį su kreditoriumi santuokos metu buvo sudaręs vienas iš sutuoktinių.

100. Anksčiau jau buvo konstatuota (žr. šios nutarties 81–96 punktus), kad prievolė kreditoriui Ž. V. pagal 2011 m. sausio 1 d. paskolos sutartį Nr. 2011 Nr. 1 yra solidarioji sutuoktinių prievolė (CK 3.109 straipsnio 5 punktas).

101. Nagrinėjamu atveju ieškovė patikslintame ieškinyje suformulavo materialinį teisinį reikalavimą būtent dėl prievolės pobūdžio nustatymo, t. y. prašė kreditorinį atsakovo R. Š. įsipareigojimą kreditoriui Ž. V. pagal 2011 m. sausio 1 d. paskolos sutartį Nr. 2011 Nr. l palikti (pripažinti) asmeniniu atsakovo kreditoriniu įsipareigojimu. Analogišką prašymą, t. y. prašymą dėl prievolės pobūdžio nustatymo patikslintame priešieškinyje suformulavo ir atsakovas, vienu iš alternatyviai suformuluotų reikalavimų prašydamas kreditorinį įsipareigojimą Ž. V. pagal 2011 m. sausio 1 d. paskolos sutartį Nr. 2011 Nr. 1 pripažinti solidaria sutuoktinių prievole. Byloje dalyvavęs kreditorius Ž. V. jokių savarankiškų reikalavimų dėl suteiktos paskolos priteisimo iš vieno ar abiejų sutuoktinių, remdamasis CK 3.126 straipsniu, pareiškęs nebuvo. Iš to seka, kad byloje buvo pareikšti tik abiejų sutuoktinių reikalavimai tik dėl prievolės kreditoriui Ž. V. pagal 2011 m. sausio 1 d. paskolos sutartį Nr. 2011 Nr. l pobūdžio (asmeninė ar solidari) nustatymo. Nurodyto klausimo išsprendimui prievolės dydis esminės reikšmės neturi ir nutraukiant santuoką neprivalo būti nustatomas (išskyrus anksčiau nurodytą išimtį, t. y. kuomet pats kreditorius, remdamasis CK 3.126 straipsniu, santuokos nutraukimo byloje reiškią savarankišką reikalavimą dėl skolos iš vieno ar abiejų sutuoktinių priteisimo).

102. Kadangi santuokos nutraukimo byloje kreditorius Ž. V. nereiškė savarankiško reikalavimo dėl skolos pagal 2011 m. sausio 1 d. paskolos sutartį Nr. 2011 Nr. 1 priteisimo iš sutuoktinių ir net neįrodinėjo skolos dydžio (kas yra išimtinė kreditoriaus pareiga), neteikė jokių negrąžintos skolos dydį patvirtinančių įrodymų, pirmosios instancijos teismas neturėdamas tam nei faktinio, nei teisinio pagrindo, išeidamas ir už ginčo šalių pareikštų reikalavimų ribų, nepagrįstai skundžiamame sprendime konstatavo, kad bendras negrąžintos skolos likutis pagal anksčiau nurodytą paskolos sutartį yra 53 648 Eur. Todėl yra pagrindas nurodytą skundžiamo teismo sprendimo dalį pakeisti, iš sprendimo rezoliucinės dalies pašalinant nepagrįstai nurodytą negrąžintos skolos sumą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl bylos procesinės baigties

103. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, į pagrindinius byloje pateiktų apeliacinių skundų argumentus buvo atsakyta, o kiti apeliacinių skundų argumentai laikytini neaktualiais ir neturinčiais esminės reikšmės apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo (apskųstų jo dalių) pagrįstumui ir teisėtumui įvertinti. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną apeliacinio skundo (apeliacinių skundų) argumentą (argumentus) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010)

104. Apibendrinant, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas byloje teisingai nustatė išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo momentą, todėl šioje dalyje skundžiamas teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies1 punktas).

105. Tačiau pirmosios instancijos teismas netinkamai nusprendė dėl ieškovei iš atsakovo priteistinos kompensacijos dydžio, dėl ko yra pagrindas pakeisti Kauno apylinkės teismo 2024 m. kovo 12 d. sprendimo dalį, kuria ieškovei iš atsakovo buvo priteista bendra 68 625,99 Eur dydžio kompensacija (iki įskaitymo), priteisiant jai tik 3 432,53 Eur (250 Eur už parduotą automobilį „BMW X5“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), bei 3 182,53 Eur už nurodyto automobilio nuomą), o atsakovui iš ieškovės priteisiant 3 888,56 Eur kompensaciją už vienasmeniškai sumokėtas kredito įmokas (su palūkanomis). Įskaičius vienarūšes priešpriešines prievoles dėl ginčo šalių viena kitai mokėtinų piniginių kompensacijų, atsakovui iš ieškovės priteistina 456,03 Eur kompensacija (3 888,56 Eur – 3 432,53 Eur = 456,03 Eur) (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas)

106. Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė dėl prievolės kreditoriui Ž. V. pagal 2011 m. sausio 1 d. paskolos sutartį Nr. 2011 Nr. 1 pripažinimo solidaria sutuoktinių prievolę, tačiau nepagrįstai skundžiamo sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodė likusios negrąžintos skolos likutį, kurį apskaičiavo išimtinai savo iniciatyva, nesant pareikšto kreditoriaus reikalavimo dėl skolos priteisimo ir kreditoriui neįrodinėjant skolos likučio. Todėl šioje dalyje skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas taip pat keistinas, iš sprendimo rezoliucinės dalies pašalinant nepagrįstai nurodytą negrąžintos skolos sumą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

107. Apeliacinės instancijos teismas nepasisako dėl atsakovo R. Š. apeliacinio skundo motyvų, susijusių su patirtų bylinėjimosi išlaidų (ne) tinkamu paskirstymu pirmosios instancijos teisme. Skundžiamą teismo sprendimą pakeitus (dalyje dėl ieškovei priteistos kompensacijos dydžio bei dalyje dėl kreditorinio įsipareigojimo Ž. V. pripažinimo solidaria sutuoktinių prievole), pirmosios instancijos teisme ginčo šalių turėtos bylinėjimosi išlaidos bus paskirstytos apeliacinės instancijos teismo iš naujo, remiantis CPK 93 straipsnio 5 dalimi.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, paskirstymo

108. CPK 93 straipsnio 5 dalis numato, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Kadangi pirmosios skundžiamas sprendimas keistinas (dalyje dėl ieškovei priteistos kompensacijos dydžio bei dalyje dėl kreditorinio įsipareigojimo Ž. V. pripažinimo solidaria sutuoktinių prievole), todėl yra faktinis ir teisinis pagrindas iš naujo paskirstyti ir ginčo šalių pirmosios instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas.

109. Ieškovė A. Š. pateikdama pradinį ieškinį sumokėjo 75 Eur dydžio žyminio mokesčio dalį, o likusios 1 308 Eur dydžio dalies žyminio mokesčio sumokėjimas jai iki teismo sprendimo priėmimo buvo atidėtas Kauno apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 21 d., 2023 m. rugsėjo 14 d., 2023 m. gruodžio 13 d. nutartimis. Teisinio atstovavimo išlaidas liudijančių dokumentų ieškovė byloje nepateikė.

110. Atsakovas pateikdamas pradinį priešieškinį sumokėjo 907 Eur dydžio žyminio mokesčio dalį, o likusios 170 dydžio žyminio mokesčio dalies sumokėjimas jam iki teismo sprendimo priėmimo buvo atidėtas Kauno apylinkės teismo 2022 m. vasario 3 d., 2023 m. gruodžio 13 d. nutartimis. Atsakovas byloje patyrė ir 5 441,66 Eur dydžio teisinio atstovavimo išlaidas už advokatės Aušros Degulytės suteiktą teisinę pagalbą. Atsižvelgiant į tai, bendra atsakovo patirtų bylinėjimosi išlaidų suma yra 6 348,66 Eur.

111. CPK 93 straipsnio 2 dalis numato, kad jeigu ieškinys patenkinamas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai.

112. Nagrinėjamu atveju dėl dalies ieškovės ir atsakovo byloje pareikštų reikalavimų ginčo nebuvo (dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo; bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarkos nustatymo; išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo; skolinių įsipareigojimų kreditoriui Luminor Bank AS Lietuvos skyriui pripažinimo solidaria sutuoktinių prievole), kiti ieškovės ir atsakovo reikalavimai byloje buvo patenkinti iš dalies (dėl santuokos nutraukimo; dėl santuokos metu įgyto turto padalijimo; dėl piniginių kompensacijų vienas kitam priteisimo) bei vos vienas atsakovo reikalavimas (dėl skolinio įsipareigojimo Ž. V. pripažinimo solidaria sutuoktinių prievolę) buvo patenkintas pilnai. Iš to seka, kad ieškovės patikslinto ieškinio reikalavimai buvo patenkinti 40 proc. apimtimi, o atsakovo patikslinto priešieškinio reikalavimai buvo patenkinti 60 proc. apimtimi. Atsižvelgiant į tai, ieškovei turi būti atlyginta proporcinga (40 proc.) pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų dalis, t. y. 30 Eur (75 Eur x 40 proc. = 30 Eur). Atsakovui turi būti atlyginta proporcinga (60 proc.) pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų dalis, t. y. 3 809,20 Eur (6 348,66 Eur x 60 proc. = 3 809,20 Eur). Įskaičius ieškovės ir atsakovo atlygintinų bylinėjimosi išlaidų sumas (30 Eur ir 3 809,20 Eur), atsakovui R. Š. iš ieškovės A. Š. priteistina likusi bylinėjimosi išlaidų dalis, t. y. 3 779,20 Eur (3 809,20 Eur – 30 Eur = 3 779,20 Eur) (CPK 93 straipsnio 2 dalis).

113. Anksčiau jau buvo minėta, kad pirmosios instancijos teismas atidėjo ieškovei 1 308 Eur dydžio žyminio mokesčio dalies sumokėjimą iki teismo spendimo priėmimo. Ieškovės patikslintą ieškinį tenkinus 40 proc. apimtimi, valstybei iš jos yra priteistina 60 proc. dydžio nesumokėto žyminio mokesčio dalis – 784,80 Eur (1 308 Eur x 60 proc. = 146,75 Eur), o iš atsakovo priteistina likusi nesumokėta žyminio mokesčio dalis – 523,20 Eur (1 308 Eur x 40 proc. = 523,20 Eur) (CPK 96 straipsnis).

114. Pirmosios instancijos teismas atsakovui atidėjo 170 Eur dydžio žyminio mokesčio dalies sumokėjimą iki teismo spendimo priėmimo. Atsakovo priešieškinį tenkinus 60 proc. apimtimi, valstybei iš jo yra priteistina 40 proc. nesumokėto žyminio mokesčio dalis – 68 Eur (170 Eur x 40 proc. = 68 Eur), o iš ieškovės priteistina likusi nesumokėta žyminio mokesčio dalis – 102 Eur (170 Eur x 60 proc. = 102 Eur) (CPK 96 straipsnis).

115. Valstybei iš atsakovo taip pat priteistinas 162 Eur dydžio žyminis mokestis (200 Eur x 3 vaikai x 12 mėn. x 3 proc. x 0,75 proc.) už reikalavimą dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams periodinėmis išmokomis priteisimo, nuo kuriuo mokėjimo ieškovė buvo atleista (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 85 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnio).

116. Pirmosios instancijos teisme valstybė patyrė ir 79,51 Eur dydžio pašto išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų siuntimu. Šios išlaidos valstybei priteistinos iš ginčo šalių, atsižvelgiant į patenkintų reikalavimų proporcijas, t. y. 47,71 Eur priteistina iš ieškovės bei 31,80 Eur priteistina iš atsakovo (CPK 92 straipsnis)

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, paskirstymo

117. Ieškovė apeliacinės instancijos teisme patyrė 200 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas, sumokėdama nurodyto dydžio žyminio mokesčio dalį už pateiktą apeliacinį skundą. Likusios žyminio mokesčio dalies (830 Eur) sumokėjimas jai buvo atidėtas Kauno apylinkės teismo 2024 m. balandžio 12 d. nutartimi.

118. Atsakovas R. Š. byloje pateiktą apeliacinį skundą apmokėjo 300 Eur dydžio žyminiu mokesčiu, o likusios žyminio mokesčio dalies (1 167 Eur) sumokėjimas jam buvo atidėtas Kauno apylinkės teismo 2024 m. balandžio 25 d. nutartimi. Taip pat atsakovas apeliacinio proceso metu patyrė 3 176,25 Eur dydžio teisinio atstovavimo išlaidas. Bendra apeliacinės instancijos teisme atsakovo patirtų bylinėjimosi išlaidų suma sudaro 3 476,25 Eur (300 Eur + 3 176,25 Eur = 3 476,25 Eur).

119. Trečiasis asmuo Ž. V. apeliacinės instancijos teisme patyrė 109 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas, sumokėdamas nurodyto dydžio žyminį mokestį už pateiktą apeliacinį skundą.

120. Ieškovės apeliacinis skundas yra atmestinas, todėl ji neturi teisės gauti apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

121. Atsakovo R. Š. apeliacinis skundas buvo patenkintas 50 proc. apimtimi (atmestas reikalavimas panaikinti skundžiamo teismo sprendimo dalį dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo momento; iš dalies patenkintas pareikštas reikalavimas dėl ieškovei priteistos piniginės kompensacijos dydžio; patenkintas reikalavimas dėl skolos likučio kreditoriui Ž. V. pašalinimo iš skundžiamo teismo sprendimo rezoliucinės dalies). Atsižvelgiant į tai, atsakovui iš ieškovės priteistina proporcinga (50 proc.) apeliacinės instancijos teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų sumą – 1 738,12 Eur (CPK 93 straipsnio 2 dalis).

122. Trečiojo asmens Ž. V. apeliacinis skundas dėl skolos likučio pašalinimo iš skundžiamo teismo sprendimo rezoliucinės dalies buvo pripažintas pagrįstu, todėl jis turi teisę gauti apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kadangi trečiasis asmuo veikė atsakovo R. Š. pusėje, jo apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos, t. y. sumokėtas 109 Eur dydžio žyminis mokestis, priteistinas iš ieškovės A. Š. (CPK 47 straipsnio 2 dalis, 93 straipsnio 1 dalis).

123. Pripažinus nepagrįstu ieškovės apeliacinį skundą iš jos valstybei priteistinas 830 Eur dydžio žyminis mokestis, kurio sumokėjimas buvo atidėtas Kauno apylinkės teismo 2024 m. balandžio 12 d. nutartimi. Iš dalies, t. y. 50 proc. apimtimi, tenkinus atsakovo apeliacinį skundą, Kauno apylinkės teismo 2024 m. balandžio 25 d. nutartimi atidėtas mokėti žyminis mokestis (1 167 Eur) priteistinas valstybei, lygiomis dalimis iš ieškovės ir atsakovo – po 583,50 Eur iš kiekvieno. Iš to seka, kad valstybei iš ieškovės priteistina bendra 1 413,50 Eur nesumokėto žyminio mokesčio suma (830 Eur + 583,50 Eur), o iš atsakovo priteistina 583,50 Eur nesumokėto žyminio suma (CPK 96 straipsnis).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 3 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) sprendimą pakeisti iš dalies.

Pakeisti Kauno apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) sprendimo dalį, kuria iš atsakovo R. Š. buvo priteista ieškovei A. Š. 64 737,43 Eur dydžio kompensacija ir šią teismo sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Priteisti atsakovui R. Š. iš ieškovės A. Š. 456,03 (keturių šimtų penkiasdešimt šešių eurų ir 3 centų) Eur dydžio kompensaciją.“.

Pakeisti Kauno apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) sprendimo dalį, kuria kreditorinis įsipareigojimas Ž. V. pagal 2011 m. sausio 1 d. paskolos sutartį Nr. 2011 Nr. 1 (bendras negrąžintas likutis 53 648 Eur) pripažintas solidaria sutuoktinių prievole ir šią teismo sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Pripažinti kreditorinį įsipareigojimą Ž. V. pagal 2011 m. sausio 1 d. paskolos sutartį Nr. 2011 Nr. 1 solidaria sutuoktinių prievole.“.

Pakeisti teismo sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo pirmosios instancijos teisme ir šią teismo sprendimo dalį išdėstyti taip:

„Priteisti atsakovui R. Š. iš ieškovės A. Š. 3 779,20 (tris tūkstančius septynis šimtus septyniasdešimt devynis eurus ir 20 centų) Eur bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti valstybei iš ieškovės A. Š. 784,80 (septynis šimtus aštuoniasdešimt keturis eurus ir 80 centų) Eur už patikslintą ieškinį atidėto žyminio mokesčio dalį, 102 (vieną šimtą du eurus) Eur už patikslintą priešieškinį atidėto žyminio mokesčio dalį bei 47,71 (keturiasdešimt septynis eurus ir 71 centą) Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidas.

Priteisti valstybei iš atsakovo R. Š. 523,20 (penkis šimtus dvidešimt tris eurus ir 20 centų) Eur už patikslintą ieškinį atidėto žyminio mokesčio dalį, 68 (šešiasdešimt aštuonis eurus) Eur už patikslintą priešieškinį atidėto žyminio mokesčio dalį, 162 (vieno šimto šešiasdešimt dviejų eurų) Eur žyminį mokestį už reikalavimą dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams periodinėmis išmokomis priteisimo bei 31,80 (trisdešimt vieną eurą ir 80 centų) Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų.“.

Likusioje dalyje Kauno apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovui R. Š. iš ieškovės A. Š. apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų dalį – 1 738,12 Eur (vieną tūkstantį septynis šimtus trisdešimt aštuonis eurus ir 12 centų) Eur.

Priteisti trečiajam asmeniui Ž. V. iš ieškovės A. Š. apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas – 109 (vieną šimtą devynis eurus) Eur.

Priteisti valstybei iš ieškovės A. Š. 1 413,50 (vieno tūkstančio keturių šimtų trylikos eurų ir 50 centų) Eur nesumokėto žyminio mokesčio dalį.

Priteisti valstybei iš atsakovo R. Š. 583,50 (penkių šimtų aštuoniasdešimt trijų eurų ir 50 centų) Eur nesumokėto žyminio mokesčio dalį.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.