- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-11-12
- Bylos Nr.
- 2A-2119-560/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-12546-2014-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Aldona Tilindienė, Dainius Rinkevičius, Loreta Bujokaitė
- Ieškovas
- A. B.
- Atsakovas
- Compensa Life Vienna Insurance Group SE
- Kategorijos
- 2.5.39.2.1Asmens gyvybės draudimas
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Loretos Bujokaitės, Aldonos Tilindienės ir Dainiaus Rinkevičiaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. B. ieškinį atsakovui Compensa Life Vienna Insurance Group SE, veikiančiam per Lietuvos filialą, dėl draudimo išmokos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė A. B. kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovo 50 000 Lt draudimo išmoką, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovės motina A. B. su atsakovu 2011 m. balandžio mėn. sudarė draudimo sutartį. 2013-10-17 įvyko nelaimingas atsitikimas, kai ieškovės motina, eidama darbo metu parkrito ir susilaužė ranką bei buvo nugabenta į ligoninę. Atsakovas už draudžiamąjį įvykį paskaičiavo ir išmokėjo draudimo išmoką. 2013-11-09 dėl sveikatos pablogėjimo į namus buvo iškviesta greitosios medicinos pagalba, kuri apdraustąją nugabeno į ligoninę. 2013-11-14 ieškovės motina mirė, mirties priežasties kodas TLK klasifikacijoje M72.62. Ieškovė 2013-11-20 kreipėsi į atsakovą dėl draudimo išmokos gavimo. Atsakovas sutiko išmokėti tik sukauptą 1 237,62 Lt sumą, kadangi apdraustoji, pildydama sveikatos anketą, nurodė neteisingus duomenis. Ieškovė teigė, kad atsakovo atsisakymas išmokėti draudimo išmoką yra neteisėtas, kadangi mirties priežastis yra nesusijusi su apdraustosios sirgtomis ligomis.
Atsakovas su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad draudimo sutartis įpareigoja draudėją prieš sudarant sutartį pateikti draudikui visą žinomą ir teisingą informaciją apie draudiko prašomas nurodyti aplinkybes. Draudėja atsakovui nepateikė informacijos apie sirgtas ligas ir vartojamus medikamentus. Pažymėjo, kad draudimo sutarties sąlygos yra individualios ir priklauso nuo draudimo rizikos, susijusios su apdraustojo sveikata, gyvenimo būdu ir kitomis reikšmingomis aplinkybėmis.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. gruodžio 30 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė atsakovui iš ieškovės 2 626,12 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Šalies argumentai
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovės motina A. B., mirusi 2013-11-15, kreipėsi į atsakovą su prašymu sudaryti draudimo sutartį. Pildydama sveikatos anketą, apdraustoji nurodė, kad neturi jokių sveikatos sutrikimų. Teismas konstatavo, jog ši informacija yra neteisinga, kaip įrodyta medicininiais dokumentais ir sutarties sudarymo metu apdraustajai turėjo būti žinoma apie jos sveikatos sutrikimus ir ligas. Konkrečiai iki draudimo sutarties sudarymo apdraustoji sirgo aktyvia mikromakronoduline kepenų ciroze, kaklo stuburinės dalies osteochondroze. Be to, apdraustoji 2006 m. buvo įrašyta į kepenų transplantacijos sąrašą. Teismas padarė išvadą, kad apdraustoji sutarties sudarymo metu elgėsi nesąžiningai, nuslėpdama nuo draudimo savo sveikatos sutrikimus (ligas). Taip pat teismas nustatė, kad apdraustosios lėtinė liga turėjo įtakos jos mirties priežasčiai, todėl atmetė ieškovės ieškinyje dėstomos aplinkybės, jog mirties priežastis nėra susijusi su apdraustosios ligomis iki draudimo sutarties sudarymo. Teismas pažymėjo, kad esant nesąžiningam apdraustojo elgesiui nuo pat pradžių, nuslepiant tam tikras aplinkybes apie savo sveikatos būklę, atsakovas pagrįstai atsisakė išmokėti draudimo išmoką. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad atsakovo prašomos priteisti atstovavimo išlaidos, atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, į vykusių teismo posėdžių skaičių, į reikalavimo sumą ir į vyraujančią teismų praktiką dėl teisinės pagalbos išlaidų priteisimo, yra nelaikytinos per didelėmis ir negali būti pripažintos neprotingomis.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Ieškovė apeliaciniu skundu prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 30 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą. Nurodo, kad draudikas neprašė teismo pripažinti draudimo sutartį negaliojančia ir nereikalavo sutartį nutraukti (CK 6.993 str. 3 d.). Teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes įvertindamas ieškovės teisių gynimo būdo pasirinkimo pagrįstumą, turėjo atsižvelgti į konkrečias teisiškai reikšmingas aplinkybes ir siekti civilinių teisinių santykių reguliavimui būdingo proporcingumo principo įgyvendinimo, kad teisių gynimo būdas būtų proporcingas prievolių pažeidimo mastui ir nesukeltų ieškovei neadekvačių teisinių pasekmių. Teigia, kad teismas turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą būti aktyviu ir savo iniciatyva rinkti ir vertinti turimus įrodymus draudimo sutarties silpnesniosios šalies gynimo interesais.
Apeliantė nurodo, kad teismas privalėjo atsižvelgti į Investicinio draudimo plius taisyklių (toliau - Taisyklės) 4.1 p. ir 12.1 p. reikalavimus ir tinkamai vertinti nurodytas aplinkybes priimant sprendimą. Atsakovas ir teismas neteisėtai ir nepagrįstai prie nedraudiminių įvykių priskyrė draudėjos mirtį ir neatsižvelgė į Taisyklių 3.1 p., kuris draudžiamaisiais įvykiais laiko apdraustojo mirtį draudimo laikotarpiu be jokių išlygų.
Teigia, kad pagal CK 6.994 str. 2 d. draudikas turi teisę reikalauti iš draudėjo dokumentų, patvirtinančių draudėjo sveikatos būklę. Asmens duomenis apie asmens sveikatą, jos būklę, diagnozę, gydymą tvarko įgalioti sveikatos apsaugos sistemos darbuotojai. Ne visais atvejais asmenis turi pilną informaciją apie sveikatos būklę, ligos diagnozę, sveikatos priežiūros įstaigoje taikomus ar gydytojui žinomus gydymo ar tyrimo būdus, galimą riziką, komplikacijas, šalutinį poveikį. Prašymas sudaryti gyvybės draudimo sutartį buvo užpildytas draudiko atstovo ir pasirašytas draudėjo 2011-04-18. Prašyme nėra nurodyta, kad draudikas prisiimą įsipareigojimus saugoti ypatingus asmens duomenis ir, kad neturi atskleisti informacijos, gautos vykdant draudimo veiklą apie draudėją, apdraustą asmenį ar naudos gavėją, jų sveikatos būklė. Todėl mano, kad draudiko reikalavimas dėl ypatingų asmens duomenų pateikimo tokia forma, kaip yra prašyme, yra neteisėtas. Nurodo, kad susipažinimas su draudimo rūšies taisyklėmis įvyko jau po sutarties įsigaliojimo pažeidžiant draudėjo teises ir interesus. Teigia, kad tais atvejais, kai ginčo šalių sudaryta sutartis kvalifikuojama kaip kylanti iš vartojimo teisinių santykių, bylą nagrinėjantis teismas sutarties sąlygas ex officio turi įvertinti pagal CK 6.188 str. įtvirtintus sąžiningumo kriterijus.
Apeliantė skunde taip pat nurodo, kad draudėjos mirties liudijime mirties priežastimi nurodytas kodas M.72-62. Pagal Taisyklių 4.2 p. draudžiamaisiais įvykiais nelaikomi atsitikimai, jei apdraustasis miršta dėl ligos, atsiradusios dėl ŽIV arba AIDS. Nurodytos mirties liudijime ligos (jungiamojo audinio ir raumenų bei skeleto ligos) atsirado ne dėl ŽIV arba AIDS, o taip pat ir ne dėl ligų, diagnozuotų draudėjai prieš sudarant sutartį. Teismas nenustatė, kad apdraustoji sutarties sudarymo metu turėjo sveikatos sutrikimų dėl nekrozuojančio fascito, todėl galima teigti, kad draudėja prašyme sudaryti gyvybės draudimo sutartį apdraustojo sveikatos anketoje teisingai atsakė į klausimą ar sirgote, sergate, ar turite sveikatos sutrikimų dėl kaulų – raumenų sistemos ligos bei dėl odos ligos, bei nurodė, kad nesirgo. 2013-10-17 įvyko nelaimingas atsitikimas, kai draudėja darbo metu eidama parkrito ir sulaužė ranką. Nuo 2013-11-10 iki jos mirties - 2013-11-14 draudėja buvo gydoma dėl kairiojo žasto nekrozuojančio fascito bei šlapimo takų infekcijos, todėl galima teigti, kad draudžiamojo įvykio atsitikimo tikimybei turėjo nelaimingas atsitikimas ir streptokokinė infekcija, sukelianti didelį mirštamumą. Apeliantė teigia, kad teismas nenustatė, o atsakovas neįrodė, kad apdraustoji sutarties sudarymo metu turėjo sveikatos sutrikimų ir dėl ligų buvo nedarbinga. Aplinkybės, kad apdraustoji prašyme sudaryti gyvybės draudimo sutartį nepažymėjo, kad yra diagnozuotas virškinimo sistemos ligos, vartoja vaistus, nepažymėjo koks gydymas skirtas dėl nustatytų ligų yra nereikšmingos, kai žmogus miršta dėl infekcinės ligos. Apeliantė taip pat nurodo, kad informacijos gavimas iš gydymo įstaigų ir pateikimas ekspertams be atitinkamo leidimo yra neteisėtas.
Teigia, jog teismas neargumentavo dėl CPK 98 str. kriterijų, taikomų bylinėjimosi išlaidų dydžiui nustatyti, vadovavosi tik pateiktais išlaidų dydžiais, todėl mano, kad priteistos bylinėjimosi išlaidos yra nepagrįstos.
Atsiliepimas
Atsakovas Compensa Life Vienna Insurance Group SE Lietuvos filialas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą ir prašo jį atmesti, palikti nepakeistą pirmos instancijos teismo sprendimą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Mano, kad ieškovė netinkamai kvalifikuoja ginčo teisinį santykį. Teisinis atsakovo atsisakymo tenkinti ieškovės prašymą dėl draudimo išmokos išmokėjimo pagrindas yra ne Taisyklių 4.1 bei 12.1 punktai, tačiau CK 6.993 str. 7 d. ir Taisyklių 21.5 p. Informacijos apie esminį draudimo rizikos padidėjimą nepateikimas yra įstatyme nustatyta sąlyga net ir įvykus draudiminiam įvykiui draudimo išmokos neišmokėti. Tai apsaugo draudiką nuo pareigos mokėti draudimo išmoką, kai buvo sudaryta draudimo sutartis ne dėl tikėtino draudžiamojo įvykio, bet dėl objektyviai neišvengiamo draudžiamojo įvykio, kuris, atsižvelgiant į draudimo santykių esmę, iš viso negali būti laikomas draudžiamuoju.
Nurodo, kad apdraustoji, nors neabejotinai tą žinojo, nuslėpė draudimo rizikai įvertinti svarbią informaciją apie savo sveikatos būklę. Draudiminis įvykis jau yra įvykęs, be to, apdraustoji yra mirusi, tad draudimo sutarties sąlygų keitimas ar jos nutraukimas neturi jokios prasmės. Nė viena draudimo bendrovė, žinodama aplinkybes, kurių apdraustoji nenurodė, atitinkamos draudimo sutarties nebūtų sudariusi. Nurodo, kad šioje byloje nėra ginčo, jog apdraustosios mirtis yra draudžiamasis įvykis. Apdraustosios mirties priežastis – nekrozuojantis fascitas, priešingai ieškovės pozicijai, yra ne dėl apdraustosios patirtos traumos – rankos lūžio, tačiau apdraustajai diagnozuotos kepenų cirozės bei kepenų nepakankamumo komplikacija, sąlygota jau iki draudimo sutarties sudarymo buvusių visos eilės apdraustosios sveikatos sutrikimų. Atsakovas nurodo, kad apdraustoji apie ligas neužsiminė, priešingai, nurodė, kad jokiomis ligomis neserga, todėl atsakovas visiškai pagrįstai nepasinaudojo, o ir neturėjo pagrindo naudotis Taisyklių 2.2 punkte nustatyta teise kreiptis į apdraustąją bei gydymo įstaigas papildomos ir (ar) tikslios informacijos. Taip pat nurodo, kad apdraustoji suteikė teisę atsakovui gauti apdraustosios asmens duomenis, tarp jų – ir ypatingais laikomus duomenis apie sveikatą.
Teigia, kad teismo sprendimo dalis dėl atsakovo naudai priteistinų bylinėjimosi išlaidų yra tinkamai motyvuota bei pagrįsta.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teismas konstatuoja, kad nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.
Nagrinėjamoje byloje šalių paaiškinimais ir byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad ieškovės motina A. B. (apdraustoji) 2011-04-18 kreipėsi į atsakovą su prašymu sudaryti draudimo sutartį. Kartu su prašymu sudaryti draudimo sutartį apdraustoji užpildė sveikatos anketą, kurioje į klausimus: ar sirgote, sergate ar turite sveikatos sutrikimų - atsakė neigiamai. Tarp A. B. ir atsakovo buvo sudaryta investicinio draudimo plius draudimo sutartis. 2013-11-15 apdraustoji mirė. Mirties liudijime nurodyta mirties priežastis – M72.62, t. y. nekrozuojantis fascitas. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovo atsisakymo išmokėti draudimo išmoką.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.987 straipsnyje nurodyta, kad draudimo sutartimi viena šalis (draudikas) įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo įmoką (premiją) sumokėti kitai šaliai (draudėjui) arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką, apskaičiuotą įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudiminis įvykis. Apeliantė apeliaciniame skunde siekia įrodyti, kad apdraustosios mirtis yra draudžiamasis įvykis. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas su tokiu vertinimu sutinka, tačiau atsisakymą išmokėti draudimo išmoką grindžia CK 6.993 str. 7 d. nuostata. Taigi abi ginčo šalis sutinka, kad apdraustosios mirtis yra draudžiamasis įvykis ir dėl to ginčo nėra, todėl yra nepagrįstas apeliantės argumentas, kad atsakovas ir teismas neteisėtai ir nepagrįstai prie nedraudiminių įvykių priskyrė draudėjos mirtį.
Pagal CK 6.993 straipsnio 1 dalį, prieš sudarant draudimo sutartį, draudėjas privalo suteikti draudikui visą žinomą informaciją apie aplinkybes, galinčias turėti esminės įtakos draudžiamojo įvykio atsitikimo tikimybei ir šio įvykio galimų nuostolių dydžiui (draudimo rizikai), jeigu tos aplinkybės nėra ir neturi būti žinomos draudikui. Esminėmis aplinkybėmis, apie kurias draudėjas privalo informuoti draudiką, pripažįstamos aplinkybės, nurodytos standartinėse draudimo sutarties sąlygose (draudimo rūšies taisyklėse), taip pat aplinkybės, apie kurias draudikas raštu prašė draudėjo suteikti informaciją (CK 6.993 straipsnio 2 dalis). Minėta, kad apdraustoji į klausimus apie sveikatos būklę nenurodė jokios ligos, kuria sirgo arba serga, nors iš į bylą pateiktų įrodymų matyti, kad apdraustajai iki draudimo sutarties sudarymo buvo diagnozuota nemažai ligų, tarp kurių - mikromakronodulinė kepenų cirozė. Teisėjų kolegija pažymi, kad mažai tikėtina, kad apdraustoji nežinojo arba nenutuokė, kad turi problemų su virškinimo sistema, kadangi ji nuo 2005 metų iki draudimo sutarties sudarymo ne vieną kartą kreipėsi į gydytojus, ir jai tarp diagnozuotų susirgimų buvo diagnozuota ir aktyvi mikromakronodulinė kepenų cirozė. Atsižvelgiant į išdėstytą, teisėjų kolegija sprendžia, kad apdraustoji žinojo apie savo sveikatos būklę, tačiau teikiant prašymą dėl draudimo sutarties sudarymo ir pildant sveikatos anketą, neatskleidė reikalingos informacijos apie sveikatos būklę, kuri buvo būtina draudimo rizikai įvertinti. Nors apeliantė motyvuoja, kad pats atsakovas galėjo surinkti informaciją apie apdraustosios sveikatą, tačiau akivaizdu, kad apdraustajai nepažymint nei vieno sveikatos sutrikimo ar negalavimo, draudikas galėjo pagrįstai tikėtis, kad pateikta informacija yra teisinga ir pilnai atskleista bei pagrįstai nesikreipė į gydymo įstaigas papildomai informacijai surinkti arba patikrinti.
Informacijos, kuri lemia draudimo rizikos padidėjimą, neatskleidimas dėl neatsargumo yra įstatyme nustatyta sąlyga, suteikianti teisę draudikui reikalauti iš draudėjo pakeisti draudimo sutarties sąlygas arba proporcingai padidėjusiai rizikai mažinti draudimo išmoką (CK6.993 straipsnio 5 ir 6 dalys), o tam tikrais atvejais – atsisakyti sudaryti draudimo sutartį, jei ji sudaryta, reikalauti sutartį nutraukti, o įvykus draudžiamajam įvykiui, atsisakyti išmokėti draudimo išmoką (CK 6.993 straipsnio 7 dalis). Nors apeliantė nurodo, kad draudikas neprašė teismo pripažinti draudimo sutartį negaliojančia ir nereikalavo sutartį nutraukti, tačiau apeliacinės instancijos teismas sutinka su atsakovo argumentu, kad draudimo sąlygų keitimas ar jos nutraukimas neturi jokios prasmės, kadangi draudiminis įvykis jau yra įvykęs, o apdraustoji yra mirusi. Nagrinėjamos bylos kontekste yra svarbu išsiaiškinti, ar įvykus draudžiamajam įvykiui draudikas turėjo teisę neišmokėti draudimo išmokos. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad CK 6.993 straipsnio 7 dalyje nustatyta draudiko teisė įvykus draudžiamajam įvykiui atsisakyti išmokėti draudimo išmoką, jeigu draudikas, žinodamas aplinkybes, apie kurias draudėjas neinformavo dėl neatsargumo, nebūtų sudaręs draudimo sutarties. Tačiau tokia teisė atsiranda tik draudikui įrodžius, kad nė vienas draudikas, žinodamas aplinkybes, kurių draudėjas nenurodė dėl neatsargumo, nebūtų sudaręs draudimo sutarties (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-256/2014). Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas sutinka su atsakovo argumentu, kad informacijos apie esminių draudimo rizikos padidėjimą nepateikimas yra įstatyme nustatyta sąlyga net ir įvykus draudiminiam įvykiui draudimo išmokos neišmokėti, tačiau pažymėtina, kad įvykus draudiminiam įvykiui draudikas turi teisę atsisakyti išmokėti draudimo išmoką tik įrodęs, kad nė vienas draudikas, žinodamas aplinkybes, kurių draudėjas nenurodė dėl neatsargumo, nebūtų sudaręs draudimo sutarties. Iš to darytina išvada, kad CK 6.993 straipsnio 7 dalies norma apsaugo draudiką nuo pareigos mokėti draudimo išmoką, kai buvo sudaryta draudimo sutartis ne dėl tikėtino draudžiamojo įvykio, bet dėl objektyviai neišvengiamo draudžiamojo įvykio, todėl, atsižvelgiant į draudimo teisinių santykių esmę, iš viso negali būti draudžiamuoju įvykiu. Minėta, kad apdraustoji prieš sudarant draudimo sutartį nepateikė informacijos apie tai, kad serga. Byloje nustatyta, kad atsakovas, atsisakydamas mokėti draudimo išmoką, surinko duomenis, ar kitos gyvybės draudimo veiklą vykdančios draudimo bendrovės, žinodamos, jog prieš sudarant gyvybės draudimo sutartį yra nepateikta reikalinga informacija, būtų prisiėmusios tą draudimo riziką ir suteikusios tą draudimo apsaugą, dėl kurios pagal gyvybės draudimo sutartį draudėjas apdraustajam mirus prašo išmokėti draudimo išmoką. Visos atsakovo užklaustos gyvybės draudimo bendrovės pateikė atsakymus į atsakovo paklausimą, kuriuose nurodė, kad nebūtų sudariusios gyvybės draudimo sutarties, jeigu žinotų apie apdraustosios susirgimus, t. y., kad apdraustajai buvo nustatyta aktyvi mikromakronodulinė kepenų cirozė su portine hipertenzija ir kad apdraustoji buvo gydoma dėl nurodytos ligos bei jos komplikacijų net 15 kartų iki sutarties sudarymo (t. 1, b.l. 42-48). Atsižvelgiant į išdėstytą, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad esant nesąžiningam apdraustojo elgesiui nuo pat pradžių nuslepiant tam tikras aplinkybes apie savo sveikatos būklę, atsakovas pagrįstai atsisakė išmokėti draudimo išmoką. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nors apeliantė siekia įrodyti, jog apdraustosios mirties priežastis nėra susijusi su apdraustosios ligomis iki draudimo sutarties sudarymo, tačiau specialisto išvadoje teigiama, kad hepatinė koma, nukraujavimas iš stemplės venų bei sepsis dažniausiai yra betarpiška mirties priežastis sergant kepenų ciroze. Taip pat pažymėtina, kad specialistas neigiamai atsakė į klausimą, ar yra priežastinis ryšys tarp apdraustosios patirtos traumos ir kairio žasto srityje išsivysčiusio nekrotizuojančio fascito. Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija sprendžia, kad apdraustosios lėtinė liga turėjo įtakos jos mirties priežasčiai.
Apeliantė teigia, kad informacijos gavimas iš gydymo įstaigų ir pateikimas ekspertams be atitinkamo leidimo yra neteisėtas. Nagrinėjamu atveju, su tokiu teiginiu teisėjų kolegija nesutinka, kadangi pati apdraustoji, pildydama prašymą draudimo sutarčiai sudaryti, suteikė teisę atsakovui gauti duomenis apie apdraustosios sveikatą.
Įvertinęs faktines bylos aplinkybes, apeliacinio skundo bei atsiliepimo į jį argumentus, byloje esančius įrodymus, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas ir priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą, kurio keisti ar naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo (CPK 185 str., 263 str. 1 d., 326 str. 1 d. 1 p.). Apeliacinės instancijos teismas į pagrindinius apeliacinio skundo argumentus atsakė. Kiti apeliacinio skundo argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, todėl jie atmestini kaip nepagrįsti ir apeliacinės instancijos teismas atskirai dėl jų nepasisako. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.). Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61). Taigi, apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria skundžiamame sprendime padarytoms išvadoms, todėl papildomai jų nekartoja.
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo
Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas neargumentavo dėl CPK 98 str. kriterijų, taikomų bylinėjimosi išlaidų dydžiui nustatyti, vadovavosi tik pateiktais išlaidų dydžiais. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.
Išlaidų advokato paslaugoms apmokėti pagrįstumas yra įvertinamas atsižvelgiant į Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu ir teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų „Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato arba advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ nustatytus kriterijus. Minėtose Rekomendacijose yra nustatyti maksimalūs dydžiai už konkrečius advokato (advokato padėjėjo) atliekamus procesinius veiksmus. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nors Rekomendacijos nuostatose neribojama šalių teisė susitarti dėl advokato atlyginimo, tačiau šalys visada turi atsižvelgti į įstatymo nuostatą, kad teismas negalės bylą laimėjusiai šaliai priteisti daugiau negu įtvirtinta Rekomendacijose, išskyrus išimtinius atvejus, kai, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, teisinė pagalba teikiama itin sudėtingoje byloje arba byla nagrinėjama ne vienerius metus ar kitais panašiais atvejais. Nepaisant to, visais atvejais būtent byloje sprendimą priimantis teismas sprendžia, kokios ir kokio dydžio advokato atstovavimo išlaidos turi būti priteisiamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-03-21 nutartis c. b. Nr. 3K-3-122/2011). Pastebėtina, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, atsižvelgė į Rekomendacijoje nurodytus kriterijus, į bylos sudėtingumą, į vykusių teismo posėdžių skaičių, į reikalavimo sumą ir į vyraujančią teismų praktiką dėl teisinės pagalbos išlaidų priteisimo, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantės argumentas dėl netinkamo pirmosios instancijos teismo motyvavimo priteisiant bylinėjimosi išlaidas yra nepagrįstas. Pažymėtina, jog apeliantė net nenurodė, dėl kokių priežasčių išlaidos advokato pagalbai turėtų būti mažinamos. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad bylinėjimosi išlaidos priteistos teisingai, o apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo jų keisti.
Atsakovas prašo priteisti iš apeliantės 950,56 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad apeliaciniame procese nebuvo sprendžiami nauji teisiniai klausimai ir parengti apeliacinį skundą nereikėjo specialių žinių, atsakovui šios bylos apeliaciniame procese atstovavo tas pats advokatas, kuris atstovavo atsakovą bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, be to, atsižvelgdama į minėtų rekomendacijų (redakcija nuo 2015-03-19) 8.9 nustatytą rekomenduojamą priteisti maksimalų užmokesčio (atlyginimo) už apeliacinio skundo parengimą dydį, konstatuoja esant pagrindą sumažinti atsakovo prašomą bylinėjimosi išlaidų sumą ir priteisti jam iš apelianto 700 Eur.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija
nutaria:
Ieškovės A. B. apeliacinio skundo netenkinti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovės A. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovui Compensa Life Vienna Insurance Group SE, veikiančiam per Lietuvos filialą, 700 Eur bylinėjimosi išlaidų.