- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-12-30
- Bylos Nr.
- ATP-785-255/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 4-06-3-03365-2016-9
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Regina Bertašienė
- Kategorijos
- 2.7.4.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Regina Bertašienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi A. D. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016-11-21 nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje,
Aprašomoji dalis
nustatė:
2016-08-10 A. D. surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas už tai, kad ji 2016-07-26, 17.00 val., (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, vairuodama transporto priemonę „Seat Ibiza“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) nepasirinko saugaus atstumo (šoninio tarpo), kliudė stovintį automobilį ir jį apgadino, vairuotoja nepranešusi apie eismo įvykį policijai iš įvykio vietos nuvažiavo. Eismo įvykio metu apgadinti abu automobiliai. Tokiais veiksmais A. D. kaltinama padariusi administracinius teisės pažeidimus, numatytus Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 127 straipsnio 2 dalyje, ATPK 130 straipsnio 1 dalyje.
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2016-11-21 nutarimu pripažino A. D. kalta padarius teisės pažeidimus, numatytus ATPK 127 straipsnio 2 dalyje ir ATPK 130 straipsnio 1 dalyje, ir paskyrė administracines nuobaudas: pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį – 28 Eur (dvidešimt aštuonių eurų) baudą; pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį – 868 Eur (aštuonių šimtų šešiasdešimt aštuonių eurų) baudą, atimdamas teisę vairuoti transporto priemones 3 (trejiems) metams. Vadovaudamasis ATPK 33 straipsniu, paskirtas nuobaudas subendrino ir paskyrė galutinę nuobaudą – 868 Eur (aštuonių šimtų šešiasdešimt aštuonių eurų) baudą, atimdamas teisę vairuoti transporto priemones 3 (trejiems) metams.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu A. D. prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016-11-21 nutarimo dalį ir pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį bylą nutraukti, nesant administracinio teisės pažeidimo sudėties. Nurodo, kad administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį yra patraukta nepagrįstai, nes jei būtų supratusi, kad apgadino svetimą automobilį, tai iš įvykio vietos nebūtų pasitraukusi. Nors šią aplinkybę ji nurodė bylos nagrinėjimo metu, tačiau teismas į tai neatsižvelgė. Nutarime teismas nurodė, jog apklausta liudytoja A. C.-V. parodė, kad po kontakto su kita mašina ji apžiūrėjo mašinas, tačiau, pasak pažeidėjos, ji galėjo nepastebėti, jog liudytoja mojuoja rankomis. Pažymi, jog liudytoja nepastebėjo, kad ji būtų padidinusi greitį. Mano, kad teismui turėjo kilti abejonių dėl liudytojos parodymų, kad „vairuotoja nuvažiavo į sekantį kiemą, pastatė automobilį ir paskubomis išėjo“. Pažeidėjos manymu, asmenys, traukdamiesi iš įvykio vietos, tikrai nesustotų automobilių kontakto zonoje, matant liudytojams. Pažymi, kad jai nebuvo jokių motyvų trauktis iš įvykio vietos, nes automobilis draustas civilinės atsakomybės draudimu. Nurodo, pati teisme patvirtino, jog manevravimo metu buvo kontaktas su kita mašina, tačiau apžiūrėjusi automobilį jokių įbrėžimų nepastebėjo. Sutinka, kad yra teisingai nubausta pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį, tačiau akcentuoja, kad jokio tyčinio pasitraukimo iš įvykio vietos nebuvo. Pasak pažeidėjos, nebuvo atsižvelgta į tai, kad autoįvykis buvo visiškai nepavojingas visuomenei ir kelių eismo dalyviams, nes eismo įvykis įvyko ne kelyje, o aikštelėje. Be to, apeliantės manymu, nepagrįstas ir neteisėtas nutarimas iš esmės pažeistų ir jos sūnaus E. interesus. Mano, kad dėl tėvų padaryto pažeidimo negali nukentėti vaiko interesai. Ši aplinkybė yra tvirta garantija, kad panašaus teisės pažeidimo ateityje nepadarys.
Žemesnės instancijos teismas
Akcentuoja, kad individualizuodami pažeidėjams skiriamas nuobaudas, teismai turi nuodugniai įvertinti pavojingumą, kurį žmogaus teisėms ir laisvėms, visuomenės ir valstybės interesams konkrečiu atveju kelia administracinis teisės pažeidimas. Pažymi, kad šioje teisinėje situacijoje aktualu ir tai, kad nuo 2017-01-01 įsigalios Administracinių nusižengimų kodeksas. Nurodo, kad šioje situacijoje įstatymų leidėjas iš esmės švelnina atsakomybę, sukuria galimybę tinkamai individualizuoti bausmę. Taip pat nurodo, kad ATPK 30 straipsnio 1 dalies nuostatos leidžia asmeniui, padariusiam administracinį teisės pažeidimą, skirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatyta minimali arba paskirti švelnesnę nuobaudą nei numatyta sankcijoje, arba visai neskirti administracinės nuobaudos. Individualizuodami pažeidėjams skiriamas nuobaudas, teismai turi nuodugniai įvertinti pavojingumą, kurį žmogaus teisėms ir laisvėms, visuomenės ir valstybės interesams konkrečiu atveju kelia administracinis teisės pažeidimas. Teismų praktikoje konstatuota, kad administracinės nuobaudos taikymas atitinka proporcingumo reikalavimą, kai tarp padaryto teisės pažeidimo ir už šį pažeidimą nustatytos nuobaudos, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti yra teisinga pusiausvyra.
Apeliantės manymu, bylą nagrinėjęs teismas be pagrindo nustatė, jog jos atsakomybę sunkina tai, kad pakartotinai per metus padarytas tos pačios rūšies teisės pažeidimas, už kurį jau buvo paskirta administracinė nuobauda. Pažymi, kad teismų praktikoje nuosekliai laikomasi nuostatos, jog administracinio nurodymo surašymas ir įvykdymas neužtraukia asmeniui administracinio baustumo. Jai administracinio teisės pažeidimo protokolas buvo surašytas pagal ATPK 124¹ straipsnio 4 dalį ir administraciniu nurodymu paskirta 14 Eur bauda, kuri sumokėta 2015-12-16. Atkreipia dėmesį, kad įstatyme nėra nustatyta, jog administracinio nurodymo įvykdymas prilygsta asmens nubaudimui ar asmuo, įvykdęs administracinį nurodymą, yra laikomas padariusiu teisės pažeidimą. Pažymi, kad teismų praktikoje nuosekliai laikomasi nuostatos, jog administracinio nurodymo surašymas ir įvykdymas neužtraukia asmeniui administracinio baustumo (nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2A7-1-788/2016).
Atsiliepimas į apeliacinį skundą negautas.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2016-11-21 nutarimu A. D. pripažino kalta padarius administracinius teisės pažeidimus, numatytus ATPK 127 straipsnio 2 dalyje ir ATPK 130 straipsnio 1 dalyje. Byloje nekyla ginčo dėl A. D. nubaudimo pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį, tačiau apeliantė nesutinka su teismo išvadomis dėl nubaudimo pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį, todėl prašo nutarimo dalį pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį panaikinti ir bylą nutraukti. Nurodo, kad administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį yra patraukta nepagrįstai, nes jei būtų supratusi, kad apgadino svetimą automobilį, tai iš įvykio vietos nebūtų pasitraukusi. Akcentuoja, kad šią aplinkybę ji nurodė bylos nagrinėjimo metu, bet teismas į tai neatsižvelgė. Tačiau tokie apeliantės argumentai atmestini ir jais remiantis naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, konstatuojant, kad nubaustosios veikoje nėra ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo sudėties, t. y. subjektyviojo požymio – tyčios, apeliacinės instancijos teismui nėra pagrindo.
Atkreiptinas dėmesys, kad teismų praktikoje ne kartą pažymėta, jog asmuo administracinėn atsakomybėn traukiamas tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuota jam inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo sudėtis. Administraciniam teisės pažeidimui, kaip ir kitiems teisės pažeidimams, būdingi šie keturi objektyvieji ir subjektyvieji požymiai: a) objektas; b) objektyvioji pusė; c) subjektas; d) subjektyvioji pusė. Nusižengimo sudėčiai reikalingi visi šie elementai. Jeigu bent vieno elemento nėra, nėra ir nusižengimo sudėties kaip visumos. Taigi tokiu atveju nėra faktinio atsakomybės pagrindo. Be to, sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą yra būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai. Todėl administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimo metu bet kokios abejonės ar prieštaravimai dėl asmens kaltumo turi būti pašalinti tiesiogiai apklausiant liudytojus, aktyviai tiriant įrodymus ir siekiant nustatyti tikrąsias galimo pažeidimo padarymo aplinkybes (nutartis Nr. N575-718/2012).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje laikomasi pozicijos, kad ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo esmę sudaro tyčinis neteisėtas vairuotojo pasišalinimas iš eismo įvykio, su kuriuo jis susijęs, vietos, t. y. asmuo turi suvokti ne tik tai, kad jis sukėlė eismo įvykį, bet ir tai, kad iš šio įvykio vietos jis pasišalina neteisėtai. Tai reiškia, kad kiekvienu atveju teismas privalo nustatyti, jog konkrečioje situacijoje asmuo suvokė savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje ir ją ignoruodamas pasišalino. Eismo įvykį sukėlusio ir iš įvykio vietos pasišalinusio asmens kaltės turinys nustatomas pagal bylos medžiagą vertinant visas reikšmingas įvykio aplinkybes. Duomenys, kad pasišalindamas asmuo tikėjosi apsunkinti kaltininko nustatymą, eismo įvykio aplinkybių atskleidimą, išvengti pareigos atlyginti nukentėjusiajam padarytą žalą, stengėsi paslėpti eismo įvykio pėdsakus, iš įvykio vietos pasišalino skubiai ir pan., rodo, kad asmuo elgiasi neteisėtai. Ir, priešingai, jeigu byloje nustatyta, kad eismo įvykį sukėlęs asmuo nevengia administracinės atsakomybės, pareigos atlyginti žalą nukentėjusiajam, neneigia savo kaltės dėl eismo įvykio ir pan., tokie duomenys paprastai rodo, kad asmuo iš įvykio vietos tyčia nepasišalino (arba pasišalino ne tyčia, o sąžiningai klysdamas dėl savo veiksmų teisėtumo) (nutartys Nr. 2AT-11-2012; 2AT-8-2013). Taigi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, sprendžiant dėl asmens veikos kvalifikavimo pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį, akcentuojamas asmens siekis išvengti administracinės atsakomybės pasitraukiant iš įvykio vietos, pažeidžiant KET taisykles (nutartis Nr. 2AT-7-3-2013). Teismas kiekvienu atveju privalo nustatyti, kad konkrečioje situacijoje asmuo suvokė savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje, tačiau ją ignoruodamas pasišalino. Eismo įvykį sukėlusio ir iš įvykio vietos pasišalinusio asmens kaltės – tiesioginės tyčios – turinys nustatomas pagal bylos medžiagą vertinant visas reikšmingas įvykio aplinkybes (nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-3-2014, 2AT-41-2014, 2AT-54-2014, 2AT-17-139/2015).
Iš nagrinėjamoje byloje esančių aplinkybių nustatyta, jog A. D. savo veiksmais sukėlė eismo įvykį, kurio metu buvo apgadintas kitam asmeniui priklausantis turtas – S. R. automobilis „Ranault Megane Scenic“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini). Esminis šios bylos klausimas yra tas, ar A. D. veiksmai – pasitraukimas iš eismo įvykio vietos – pasireiškė tiesioginės tyčios forma.
Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamą apylinkės teismo nutarimą, apeliacinio skundo argumentus ir bylos medžiagą, priešingai, nei apeliaciniame skunde nurodo administracine tvarka nubausta A. D., konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas reikšmingas bylos aplinkybes (ATPK 284 straipsnio 1 dalis), tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 straipsnis) ir padarė teisingą bei faktines bylos aplinkybes atitinkančią išvadą dėl A. D. kaltės padarius ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį teisės pažeidimą. Priimdamas skundžiamą nutarimą, apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, nutarime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą nutarimą ir bylą pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį nutraukti, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebeatkartoja. A. D. kaltė dėl ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo padarymo įrodyta neabejotinai.
Byloje esantys ir pirmosios instancijos teismo ištirti duomenys, tai yra administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens parodymai, kad A. D. pajuto kontaktą tarp automobilių, buvo išlipusi pasižiūrėti ir nepastebėjusi įbrėžimų nuvažiavo; liudytojos A. C.-V. parodymai, kad įvykio metu matė, kaip A. D. sudėtingai manevruodama kliudė kitą automobilį ir nuo smūgio automobilis sujudėjo, kad apgadinimai ant automobilių buvo matyti; A. C.-V. 2016-08-03 paaiškinimas, kuriame nurodyta, kad ant A. D. automobilio durelių buvo matyti baltų dažų žymės; fotolentelės, kuriose užfiksuoti automobilių „Renault Scenic“ ir „Seat Ibiza“ apgadinimai, patvirtina, kad nejusti ar nematyti kontakto A. D. negalėjo. Teismas pagrįstai atkreipė dėmesį ir į tai, kad nors A. D. aiškino, jog buvo veidrodėlių kontaktas ir apgadinimų ji nematė, tačiau fotolentelėse, be kitų apgadinimų, užfiksuotas veidrodėlių apgadinimas, kas paneigia A. D. teiginius, jog apgadinimų ji nematė. Apylinkės teismas administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens teiginius, kad apgadinimų nematė, vertino kaip gynybos priemonę, siekiant išvengti gresiančios atsakomybės. Su tuo negali nesutikti ir skundą nagrinėjantis teismas. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad A. D. kaltė dėl pasišalinimo iš eismo įvykio, su kuriuo ji susijusi, vietos įrodyta visiškai ir tokia jos veika atitinka pažeidimo, numatyto ATPK 130 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymius, yra pagrįsta. A. D. suvokė, kad sugadino kitam asmeniui priklausantį turtą, nesiėmė priemonių apie tai pranešti savininkui ar policijai ir iš eismo įvykio vietos pasitraukė.
Apeliantė teigia, kad teismui turėjo kilti abejonių dėl liudytojos A. C.-V. parodymų. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad liudytojos parodymai yra nuoseklūs, atitinka pranešime apie įvykį nurodytas aplinkybes bei kitus byloje esančius duomenis, todėl teismas netikėti šios liudytojos parodymais pagrindo neturėjo, neturi ir apygardos teismas. Liudytojos A. C.-V. parodymai laikytini objektyviu įrodymu, kadangi ji tiesiogiai matė daromą pažeidimą ir pažeidėjos automobilį nufotografavo įvykio metu. Byloje nenustatyta, kad A. C.-V. būtų suinteresuota duoti melagingus parodymus prieš A. D., tokių duomenų nenurodė ir apeliacinį skundą pateikęs asmuo. Pažymėtina ir tai, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Vadinasi, kiti proceso dalyviai, tarp jų ir administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo ar bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui. Nenustatyta, kad pirmosios instancijos teismas byloje surinktus rašytinius įrodymus ir apklaustų liudytojų parodymus būtų vertinęs pažeisdamas procesinių normų reikalavimus.
Pažeidėja apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad bylą nagrinėjęs teismas be pagrindo nustatė, jog jos atsakomybę sunkina tai, kad pakartotinai per metus padarytas tos pačios rūšies teisės pažeidimas, už kurį jau buvo paskirta administracinė nuobauda. Pažymi, kad teismų praktikoje nuosekliai laikomasi nuostatos, jog administracinio nurodymo surašymas ir įvykdymas neužtraukia asmeniui administracinio baustumo.
Iš skundžiamo nutarimo matyti, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog A. D. atsakomybę sunkina tai, kad pakartotinai per metus padarytas tos pačios rūšies teisės pažeidimas, už kurį A. D. jau buvo paskirta administracinė nuobauda (ATPK 32 str. 1 d. 5 p.). Su tokia apylinkės teismo pozicija iš esmės sutikti negalima ir šiuo atveju pritartina apeliaciniame skunde išdėstytai pozicijai. Pažymėtina, kad teismų praktikoje nuosekliai laikomasi nuostatos, jog administracinio nurodymo surašymas ir įvykdymas neužtraukia asmeniui administracinio baustumo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis Nr. N575-4446/2011, Panevėžio apygardos teismo nutartys administracinėse bylose Nr. ATP-4-337/2013, ATP-16-134/2013, ATP-26-134/2013, Šiaulių apygardos teismo nutartys administracinėse bylose Nr. ATP-19-282/2013, ATPK-41-282/2013 ir kt.). Nei ATPK 36 straipsnyje, nei ATPK 260¹ straipsnyje nėra tiesioginės nuorodos į tai, kad administracinio nurodymo surašymas ir įvykdymas neužtraukia asmeniui administracinio baustumo. Apie tai neužsimenama ir teisingumo ministro, teikusio administracinio nurodymo institutą įtvirtinančių įstatymų projektą, aiškinamajame rašte (dokumento Nr. 10-733-02; registracijos data 2010 m. kovo 23 d.). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nagrinėjamu klausimu įstatymo leidėjo pozicija konkrečiai išreikšta naujajame Administracinių nusižengimų kodekse (Administracinių nusižengimų kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymas. 2015 m. birželio 25 d. Nr. XII-1869. Teisės aktų registras, 2015-07-10, Nr. 2015-11216). Šio kodekso 40 straipsnyje tiesiogiai nurodyta, kad administracinis nusižengimas laikomas padarytu pakartotinai ir tais atvejais, kai jis padarytas per metus nuo administracinio nurodymo įvykdymo dienos. Iš to galima spręsti, kad teismų taikoma nuostata, jog administracinio nurodymo surašymas ir įvykdymas neužtraukia pažeidėjui administracinio baustumo, neatitinka įstatymo leidėjo pozicijos šiuo klausimu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pasisakė, kad teismų sprendimai netaikyti pakartotinumo požymio pagrįsti ilgalaike teismų praktika, todėl savaime nelaikytini klaidingais. Iki naujojo Administracinių nusižengimų kodekso įsigaliojimo ir naujos administracinių nusižengimų pakartotinumo instituto taikymo praktikos pradžios lieka nedaug laiko. Keisti teismų praktiką šiame etape nėra prasmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2AT-1-788/2016). Todėl šiuo atveju, atsižvelgiant į susiformavusią teismų praktiką ir į tai, kad per metus A. D. nebuvo nubausta už administracinį teisės pažeidimą (2015-12-16 ji įvykdė administracinį nurodymą, sumokėdama 14 eurų baudą), konstatuotina, jog teismas nepagrįstai nustatė atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad pakartotinai per metus padarytas tos pačios rūšies teisės pažeidimas, už kurį A. D. jau buvo paskirta administracinė nuobauda, todėl teismo nustatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė naikintina.
Nors A. D. pagrįstai pripažinta kalta padariusi administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 130 straipsnio 1 dalyje, tačiau, apeliacinės instancijos teismo nuomone, jai pagal minėtą straipsnį paskirta administracinė nuobauda – 868 Eur bauda, atimant teisę vairuoti transporto priemones 3 metams, yra neproporcinga nei padaryto pažeidimo pobūdžiui, nei pažeidėjos asmenybei, neatitinka nei protingumo, nei teisingumo principų.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje atnaujintose administracinių teisės pažeidimų bylose pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį ATPK 30¹ straipsnio pagrindu nuobauda švelninama tais atvejais, kai pasišalinama iš eismo įvykio vietos, padarius menkavertę žalą, administracinėn atsakomybėn patraukti asmenys nevengia atsakomybės, pripažįsta savo kaltę ir nuoširdžiai gailisi, atlygina padarytą žalą, byloje yra kitų jų asmenybes pozityviai apibūdinančių aplinkybių.
Administracinės nuobaudos taikymas turi atitikti proporcingumo reikalavimą: tarp padaryto pažeidimo ir už šį pažeidimą nustatytos nuobaudos, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga laikytina tokia nuobauda, kurią paskyrus gali būti pasiekti nuobaudos tikslai ir kuri, vertinant pažeidimo pobūdį, aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra per griežta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys atnaujintose administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-4-2011, 2AT-8-2013, 2AT-60-2014). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas taip pat yra ne kartą pabrėžęs, kad konstituciniai teisingumo, teisinės valstybės principai suponuoja tai, jog už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens labiau, nei to reikia šiems tikslams pasiekti (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 21 d., 2011 m. sausio 31 d., 2012 m. rugsėjo 25 d. nutarimai). Individualizuodami pažeidėjams skiriamas nuobaudas, teismai turi nuodugniai įvertinti pavojingumą, kurį žmogaus teisėms ir laisvėms, visuomenės ir valstybės interesams konkrečiu atveju kelia administracinis teisės pažeidimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis atnaujintoje administracinių teisės pažeidimų byloje Nr. 2AT-20-942/2016).
A. D. paskirta nuobauda pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį neatitinka padaryto administracinio teisės pažeidimo pavojingumo laipsnio, kaltininkės asmenybės, neleidžia pasiekti ATPK 20 straipsnyje įtvirtintų administracinės nuobaudos tikslų, yra neproporcinga padarytam teisės pažeidimui, todėl yra pagrindas ją švelninti ir taikyti ATPK 30¹ straipsnio nuostatas. A. D. pasitraukimas iš eismo įvykio vietos nesutrukdė policijai atskleisti padarytus administracinius teisės pažeidimus, svetimas turtas buvo apgadintas važiuojant, manevruojant nedideliu greičiu, automobilių sugadinimai nedideli, A. D. pripažino, kad eismo įvykį sukėlė ji ir sugadino S. R. priklausantį turtą, nenustatyta jos atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Taigi, įvertinus padaryto pažeidimo pobūdį, A. D. apibūdinančius duomenis bei tai, kad dėl darbo teisė vairuoti transporto priemones jai yra būtina, augina nepilnametį sūnų, daroma išvada, jog šios aplinkybės turi būti vertinamos A. D. naudai. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teisingumo ir protingumo kriterijus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog A. D. paskirta nuobauda – 868 Eur bauda, atimant teisę vairuoti transporto priemones 3 metams, nėra proporcinga ir sąžininga. Todėl A. D. dėl pažeidimo, numatyto ATPK 130 straipsnio 1 dalyje, taikytinas ATPK 30¹ straipsnis ir jai paskirta administracinė nuobauda švelnintina – paskirta papildoma nuobauda – teisės vairuoti transporto priemones atėmimas trejiems metams, naikintina ir skirtinas teisės vairuoti transporto priemones atėmimas šešiems mėnesiams. Taip pat akcentuotina, kad pagal ATPK 33 straipsnio 2 dalį, jeigu asmuo padarė kelis administracinius teisės pažeidimus, kurių bylas nagrinėja tas pats organas (pareigūnas), galutinė šiam asmeniui skiriama nuobauda parenkama neperžengiant sankcijos, nustatytos už sunkesnįjį iš padarytų administracinių teisės pažeidimų, ribų. A. D. patraukta administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį ir 130 straipsnio 1 dalį. ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatytas administracinis teisės pažeidimas yra sunkesnis, tad galutinė subendrinta nuobauda skiriama neperžengiant jo ribų, t. y. 868 Eur bauda, atimant teisę vairuoti transporto priemones šešiems mėnesiams.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
pakeisti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016-11-21 nutarimą.
Panaikinti pripažintą atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą ATPK 32 straipsnio 1 dalies 5 punkte, kad A. D. pakartotinai per vienerius metus padarė tos pačios rūšies teisės pažeidimą, už kurį buvo paskirta administracinė nuobauda.
A. D., pritaikius ATPK 30¹ straipsnio nuostatas, už administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 130 straipsnio 1 dalyje, padarymą paskirtą teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminą sumažinti iki šešių mėnesių.
Vadovaujantis ATPK 33 straipsnio 2 dalimi, pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį ir ATPK 130 straipsnio 1 dalį paskirtas nuobaudas subendrinti apėmimo būdu ir galutinę administracinę nuobaudą A. D. paskirti 868 Eur baudą, atimant teisę vairuoti transporto priemones šešiems mėnesiams.
Kitą nutarimo dalį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.