- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2017-02-02
- Bylos Nr.
- 1A-55-255/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 1-30-1-00067-2012-3
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Dalia Kursevičienė, Remigijus Preikšaitis, Regina Bertašienė
- Kaltinamasis
- A. V.
- Nuteistasis
- V. B., D. J.
- Ieškovas
- (duomenys neskelbtini)
- Advokatai
- Gražina Mauručaitienė, Gintaras Balčiūnas, Tomas Jakubauskas
- Kategorijos
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Reginos Bertašienės (kolegijos pirmininkė, pranešėja), Dalios Kursevičienės, Remigijaus Preikšaičio,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros prokurorės Virginijos Tilvikienės apeliacinį skundą ir nuteistojo V. B. gynėjo advokato Gintaro Balčiūno apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016-04-07 nuosprendžio, kuriuo A. V. išteisintas dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalį, BK 204 straipsnio 1 dalį, jam nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių. V. B. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje, BK 204 straipsnio 1 dalį, ir jam paskirta 80 MGL (3012 Eur) bauda. D. J. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje, BK 204 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta 50 MGL (1882,50 Eur) bauda.
Ieškovo (duomenys neskelbtini) civilinis ieškinys dėl 2321,30 Eur (8015 litų) žalos priteisimo iš A. V. paliktas nenagrinėtas. Ieškovo (duomenys neskelbtini) civilinis ieškinys, pareikštas V. B. ir D. J., tenkintas iš dalies ir ieškovui priteista iš V. B. 24 000 Eur patirtai žalai atlyginti bei 1964 Eur atstovavimo išlaidų, o iš D. J. – 430 Eur patirtai žalai atlyginti bei 36 Eur atstovavimo išlaidų. Procesas dėl „(duomenys neskelbtini)“ civilinio ieškinio nutrauktas.
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus prašymas dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo iš D. J. patenkintas. Iš D. J. į Valstybinės mokesčių inspekcijos sąskaitą nuspręsta išieškoti 698,15 Eur.
Nuteistasis D. J. apeliacinio skundo nepateikė, dėl šio asmens apeliacinių skundų taip pat negauta.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
A. V. buvo kaltinamas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, BK 204 straipsnio 1 dalį tuo, kad būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“, įmonės kodas 141214083, esančios (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, direktoriumi, būdamas atsakingas už tinkamą bendrovės veiklos organizavimą, pažeisdamas 2000-10-10 Lietuvos Respublikos prekių ženklų įstatymo Nr. VIII-1981 38 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 2 punkto reikalavimus, numatančius, kad „Įregistruoto ženklo savininkas turi išimtinę teisę uždrausti kitiems asmenims be jo sutikimo komercinėje veikloje naudoti bet kokį žymenį, kuris yra: tapatus įregistruotam ženklui tapačioms prekėms ir (ar) paslaugoms; tapatus įregistruotam ženklui tapačioms ar panašioms prekėms ir (ar) paslaugoms ar klaidinamai į jį panašus ir dėl to yra galimybė suklaidinti visuomenę, įskaitant klaidinamą asocijavimą su įregistruotu ženklu“, to paties įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto reikalavimą, numatantį, kad „Ženklo savininkas, vadovaudamasis šio straipsnio 1 dalies nuostatomis, gali uždrausti: siūlyti tokiu žymeniu pažymėtas prekes, išleisti jas į rinką arba tuo tikslu jas sandėliuoti, nuomoti, skolinti ar kitaip jomis disponuoti, taip pat siūlyti bei teikti juo pažymėtas paslaugas“, neturėdamas prekių savininkų: Vokietijos įmonės (duomenys neskelbtini), Vokietijos įmonės (duomenys neskelbtini), JAV įmonės (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Japonijos įmonės (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Japonijos įmonės (duomenys neskelbtini), Vokietijos įmonės (duomenys neskelbtini), Japonijos įmonės (duomenys neskelbtini), Vokietijos įmonės (duomenys neskelbtini), JAV įmonės (duomenys neskelbtini), Japonijos įmonės (duomenys neskelbtini), ar jų įgalioto atstovo Lietuvoje leidimo, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip iki 2012-02-23 pateikė realizuoti didelį kiekį prekių, pažymėtų svetimu prekių ženklu, neturint šių prekių ženklų savininkų leidimo, organizuodamas tokių prekių įsigijimą iš UAB „(duomenys neskelbtini)“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), D. J. individualios įmonės, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), bei pristatymą jo vadovaujamose UAB „(duomenys neskelbtini)“ filialų parduotuvėse, esančiose (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), Klaipėda, (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), Klaipėda, (duomenys neskelbtini) pl. (duomenys neskelbtini), Klaipėda, (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), Kretinga, (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini) Panevėžys, (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), Vilnius, iš kurių ir buvo paimtos prekės, pažymėtos svetimu prekių ženklu, kurių apipavidalinimas neatitinka teisėtų gamintojų originalioms prekėms keliamų reikalavimų, t. y.: 38 vienetus numerių rėmelių, pažymėtų prekių ženklu su žymenimis „AUDI“ (Vokietijos įmonės (duomenys neskelbtini)), kurių teisėtų gamintojų gaminamų originalių prekių žemiausia rinkos kaina – 3800 Lt; 24 vienetus numerių rėmelių apvadų, pažymėtų prekių ženklu su žymenimis „AUDI“ (Vokietijos įmonės (duomenys neskelbtini)), kurių teisėtų gamintojų gaminamų originalių prekių žemiausia rinkos kaina – 2400 Lt; 28 vienetus ratlankių dangtelių, pažymėtų prekių ženklu su žymenimis „AUDI“ (Vokietijos įmonės (duomenys neskelbtini)), kurių teisėtų gamintojų gaminamų (originalių prekių žemiausia rinkos kaina – 1680 Lt; 38 vienetus raktų pakabukų, pažymėtų prekių ženklu su žymenimis „AUDI“ (Vokietijos įmonės (duomenys neskelbtini)); 52 vienetus numerių rėmelių, pažymėtų prekių ženklu su žymenimis BMW (Vokietijos įmonės (duomenys neskelbtini)), kurių teisėtų gamintojų gaminamų originalių prekių žemiausia rinkos kaina – 4108 Lt; 13 vienetų numerių rėmelių apvadų, pažymėtų prekių ženklu su žymenimis BMW (Vokietijos įmonės (duomenys neskelbtini)), kurių teisėtų gamintojų gaminamų originalių prekių žemiausia rinkos kaina – 1027 Lt; 40 vienetų raktų pakabukų, pažymėtų prekių ženklu su žymenimis BMW (Vokietijos įmonės (duomenys neskelbtini)), kurių teisėtų gamintojų gaminamų originalių prekių žemiausia rinkos kaina – 2880 Lt; 2401 vienetų lipdukų, pažymėtų prekių ženklu su žymenimis BMW (Vokietijos įmonės (duomenys neskelbtini)); 10 vienetų numerių rėmelių, pažymėtų prekių ženklu su žymenimis „CHEVROLET“ (Jungtinių Amerikos Valstijų įmonės (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)), kurių teisėtų gamintojų gaminamų originalių prekių žemiausia rinkos kaina – 70 Lt; 2 vienetus numerių rėmelių apvadų, pažymėtų prekių ženklu su žymenimis „CHEVROLET“ (Jungtinių Amerikos Valstijų įmonės (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)), kurių teisėtų gamintojų gaminamų originalių prekių žemiausia rinkos kaina – 14 Lt; 50 vienetų raktų pakabukų, pažymėtų prekių ženklu su žymenimis „HONDA“ (Japonijos įmonės (duomenys neskelbtini)), kurių teisėtų gamintojų gaminamų originalių prekių žemiausia rinkos kaina – 1150 Lt; 34 vienetus numerių rėmelių, pažymėtų prekių ženklu su žymenimis „HONDA“ (Japonijos įmonės (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)); 11 vienetų numerių rėmelių apvadų, pažymėtų prekių ženklu su žymenimis „HONDA“ (Japonijos įmonės (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)); 20 vienetų numerių rėmelių, pažymėtų prekių ženklu su žymenimis „MAZDA“ (Japonijos įmonės (duomenys neskelbtini)), kurių teisėtų gamintojų gaminamų originalių prekių žemiausia rinkos kaina – 340 Lt; 7 vienetus numerių rėmelių apvadų, pažymėtų prekių ženklu su žymenimis „MAZDA“ (Japonijos įmonės (duomenys neskelbtini)), kurių teisėtų gamintojų gaminamų originalių prekių žemiausia rinkos kaina – 119 Lt; 71 vienetą raktų pakabukų, pažymėtų prekių ženklu su žymenimis „MAZDA“ (Japonijos įmonės (duomenys neskelbtini)), kurių teisėtų gamintojų gaminamų originalių prekių žemiausia rinkos kaina – 1775 Lt; 42 vienetus numerių rėmelių, pažymėtų prekių ženklu su žymenimis „MERCEDES-BENZ“ (Vokietijos įmonės (duomenys neskelbtini)), kurių teisėtų gamintojų gaminamų originalių prekių žemiausia rinkos kaina – 6048 Lt, 19 vienetų numerių rėmelių apvadų, pažymėtų prekių ženklu su žymenimis „MERCEDES-BENZ“ (Vokietijos įmonės (duomenys neskelbtini)), kurių teisėtų gamintojų gaminamų originalių prekių žemiausia rinkos kaina – 2736 Lt; 53 vienetus raktų pakabukų, pažymėtų prekių ženklu su žymenimis „MERCEDES- BENZ“ (Vokietijos įmonės (duomenys neskelbtini)), kurių teisėtų gamintojų gaminamų originalių prekių žemiausia rinkos kaina – 424 Lt; 4 vienetus ratlankių dangtelių, pažymėtų prekių ženklu su žymenimis „MERCEDES-BENZ“ (Vokietijos įmonės (duomenys neskelbtini)), kurių teisėtų gamintojų gaminamų originalių prekių žemiausia rinkos kaina – 88 Lt; 796 vienetus lipdukų, pažymėtų prekių ženklu su žymenimis „MERCEDES-BENZ“ (Vokietijos įmonės (duomenys neskelbtini)), kurių teisėtų gamintojų gaminamų originalių prekių žemiausia rinkos kaina – 11940 Lt; 34 vienetus numerių rėmelių, pažymėtų prekių ženklu su žymenimis „MITSUBISHI“ (Japonijos įmonės (duomenys neskelbtini)); 10 vienetų numerių rėmelių apvadų, pažymėtų prekių ženklu su žymenimis „MITSUBISHI“ (Japonijos įmonės (duomenys neskelbtini)); 69 vienetus raktų pakabukų, pažymėtų prekių ženklu su žymenimis „MITSUBISHI“ (Japonijos įmonės (duomenys neskelbtini)); 36 vienetus lipdukų, pažymėtų prekių ženklu su žymenimis „MITSUBISHI“ (Japonijos įmonės (duomenys neskelbtini)); 30 vienetų numerių rėmelių, pažymėtų prekių ženklu su žymenimis „OPEL“ (Vokietijos įmonės (duomenys neskelbtini)), kurių teisėtų gamintojų gaminamų originalių prekių žemiausia rinkos kaina – 210 Lt; 13 vienetų numerių rėmelių apvadų, pažymėtų prekių ženklu su žymenimis „OPEL“ (Vokietijos įmonės (duomenys neskelbtini)), kurių teisėtų gamintojų gaminamų originalių prekių žemiausia rinkos kaina – 91 Lt; 30 vienetų raktų pakabukų, pažymėtų prekių ženklu su žymenimis „OPEL“ (Vokietijos įmonės (duomenys neskelbtini)), kurių teisėtų gamintojų gaminamų originalių prekių žemiausia rinkos kaina – 270 Lt; 152 vienetus lipdukų, pažymėtų prekių ženklu su žymenimis „OPEL“ (Vokietijos įmonės (duomenys neskelbtini)), kurių teisėtų gamintojų gaminamų originalių prekių žemiausia rinkos kaina – 456 Lt; 23 vienetus numerių rėmelių „PLAYBOY“ (Jungtinių Amerikos Valstijų įmonės (duomenys neskelbtini)); 6 vienetus numerių rėmelių apvadų, pažymėtų prekių ženklu su žymenimis „PLAYBOY“ (Jungtinių Amerikos Valstijų įmonės (duomenys neskelbtini)); 33 vienetų numerių rėmelių, pažymėtų prekių ženklu su žymenimis „TOYOTA“ (Japonijos įmonės (duomenys neskelbtini)), kurių teisėtų gamintojų gaminamų originalių prekių žemiausia rinkos kaina – 1155 Lt; 12 vienetų ratlankių dangtelių, pažymėtų prekių ženklu su žymenimis „TOYOTA“ (Japonijos įmonės (duomenys neskelbtini)), kurių teisėtų gamintojų gaminamų originalių prekių žemiausia rinkos kaina – 300 Lt; 44 vienetus raktų pakabukų, pažymėtų prekių ženklu su žymenimis „TOYOTA“ (Japonijos įmonės (duomenys neskelbtini)), kurių teisėtų gamintojų gaminamų originalių prekių žemiausia rinkos kaina – 660 Lt. A. V. buvo kaltinamas tuo, kad teisėtiems prekių savininkams pasikėsino padaryti didelę turtinę – 12668,27 Eur (43741 litų) žalą.
V. B. nuteistas už tai, kad būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, direktoriumi, būdamas atsakingas už tinkamą bendrovės veiklos organizavimą, pažeisdamas 2000-10-10 Lietuvos Respublikos prekių ženklų įstatymo Nr. VIII-1981 38 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 2 punkto reikalavimus, numatančius, kad „Įregistruoto ženklo savininkas turi išimtinę teisę uždrausti kitiems asmenims be jo sutikimo komercinėje veikloje naudoti bet kokį žymenį, kuris yra: tapatus įregistruotam ženklui tapačioms prekėms ir (ar) paslaugoms; tapatus įregistruotam ženklui tapačioms ar panašioms prekėms ir (ar) paslaugoms ar klaidinamai į jį panašus ir dėl to yra galimybė suklaidinti visuomenę, įskaitant klaidinamą asocijavimą su įregistruotu ženklu“, to paties įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto reikalavimą, numatantį, kad „Ženklo savininkas, vadovaudamasis šio straipsnio 1 dalies nuostatomis, gali uždrausti: siūlyti tokiu žymeniu pažymėtas prekes, išleisti jas į rinką arba tuo tikslu jas sandėliuoti, nuomoti, skolinti ar kitaip jomis disponuoti, taip pat siūlyti bei teikti juo pažymėtas paslaugas“, neturėdamas prekių ženklo savininkų leidimo – Vokietijos įmonės (duomenys neskelbtini), Vokietijos įmonės (duomenys neskelbtini), JAV įmonės (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Japonijos įmonės (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Japonijos įmonės (duomenys neskelbtini), Vokietijos įmonės (duomenys neskelbtini), Japonijos įmonės (duomenys neskelbtini), Vokietijos įmonės (duomenys neskelbtini), JAV įmonės (duomenys neskelbtini), Japonijos įmonės (duomenys neskelbtini) ar jų įgalioto atstovo Lietuvoje leidimo, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip iki 2012-02-23, kai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo biuro Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriaus pareigūnai atliktos kratos metu paėmė prekes, adresu (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, V. B. organizavo tuščių numerių rėmelių pagaminimą, juose uždedant, klijuojant logotipus prekių ženklų su žymenimis „AUDI“, „BMW“, „CHEVROLET“, „HONDA“, „MAZDA“, „MERCEDES-BENZ“, „MITSUBISHI“, „OPEL“, „PLAYBOY“, „TOYOTA“, taip UAB „(duomenys neskelbtini)“ pažymėjo vardu didelį kiekį prekių – numerių rėmelių, numerių rėmelių apvadų, skirtų realizavimui, be prekių ženklo savininkų leidimo, o prekių apipavidalinimas neatitinka teisėtų gamintojų originalioms prekėms keliamų reikalavimų: 2803 vienetų numerių rėmelių pažymėjo prekių ženklu su žymenimis „AUDI“ (Vokietijos įmonės (duomenys neskelbtini)), teisėtų gamintojų gaminamų originalių prekių žemiausia rinkos kaina – 280300 Lt; 10391 vienetus numerių rėmelių pažymėjo prekių ženklu su žymenimis BMW (Vokietijos įmonės (duomenys neskelbtini)), teisėtų gamintojų gaminamų originalių prekių žemiausia rinkos kaina – 820889 Lt; 120 vienetų numerių rėmelių apvadų pažymėjo prekių ženklu su žymenimis BMW (Vokietijos įmonės (duomenys neskelbtini)), teisėtų gamintojų gaminamų originalių prekių žemiausia rinkos kaina – 9480 Lt; 1100 vienetus numerių rėmelių pažymėjo prekių ženklu su žymenimis „CHEVROLET“ (Jungtinių Amerikos Valstijų įmonės (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)), teisėtų gamintojų gaminamų originalių prekių žemiausia rinkos kaina – 7700 Lt; 3410 vienetų numerių rėmelių pažymėjo prekių ženklu su žymenimis „MAZDA“ (Japonijos įmonės (duomenys neskelbtini)), teisėtų gamintojų gaminamų originalių prekių žemiausia rinkos kaina – 57970 Lt; 1703 vienetų numerių rėmelių pažymėjo prekių ženklu su žymenimis „MERCEDES- BENZ“ (Vokietijos įmonės (duomenys neskelbtini)), teisėtų gamintojų gaminamų originalių prekių žemiausia rinkos kaina –– 245232 Lt; 330 vienetų numerių rėmelių apvadų pažymėjo prekių ženklu su žymenimis „MERCEDES-BENZ“ (Vokietijos įmonės (duomenys neskelbtini)), teisėtų gamintojų gaminamų originalių prekių žemiausia rinkos kaina – 47520 Lt; 2476 vienetus numerių rėmelių pažymėjo prekių ženklu su žymenimis „OPEL“ (Vokietijos įmonės (duomenys neskelbtini)), teisėtų gamintojų gaminamų originalių prekių žemiausia rinkos kaina –17332 Lt; 3086 vienetų numerių rėmelių pažymėjo prekių ženklu su žymenimis „TOYOTA“ (Japonijos įmonės (duomenys neskelbtini)), teisėtų gamintojų gaminamų originalių prekių žemiausia rinkos kaina – 108010 Lt; 2507 vienetų numerių rėmelių apvadų pažymėjo prekių ženklu su žymenimis „HONDA“ (Japonijos įmonės (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)); 3226 vienetų numerių rėmelių apvadų pažymėjo prekių ženklu su žymenimis „MITSUBISHI (Japonijos įmonės (duomenys neskelbtini)). Japonijos įmonei (duomenys neskelbtini) prekių ženklu pažymėtas prekes su žymenimis TOYOTA. Tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo nepriklausančių aplinkybių, nes 2012-02-23 Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimų biuro Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriaus pareigūnai atliktos kratos metu paėmė prekes. Tuo V. B. teisėtiems prekių savininkams pasikėsino padaryti didelę turtinę – 461 779,71 Eur – (1594433 litų) žalą.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliaciniu skundu Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokurorė Virginija Tilvikienė prašo Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016-04-07 nuosprendžio dalį dėl A. V. išteisinimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, BK 204 straipsnio 1 dalį panaikinti ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį: A. V. pripažinti kaltu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, BK 204 straipsnio 1 dalį ir skirti 50 MGL (1882,50 Eur) baudą. Taip pat prašo ieškovo (duomenys neskelbtini) ieškinį, pareikštą V. B., D. J., A. V., tenkinti iš dalies ir ieškovui priteisti: iš V. B. 24 000 Eur patirtai žalai atlyginti bei 1941,80 Eur atstovavimo išlaidų, iš D. J. – 430 Eur patirtai žalai atlyginti bei 34,80 Eur atstovavimo išlaidų, iš A. V. 290 Eur žalai atlyginti bei 23,40 Eur atstovavimo išlaidų. Kitą Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016-04-07 nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Nurodo, jog Klaipėdos miesto apylinkės teismas padarė esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, neteisingai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nevertino jų kaip įrodymų visumos, o byloje esančius faktinius duomenis, kuriais grindžiamas kaltinimas, nesusiejo tarpusavyje, nagrinėjo atsietai vienus nuo kitų ir todėl padarė nepagrįstas bei klaidingas išvadas, kurios neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių. Šios priežastys sukliudė teismui priimti teisingą nuosprendį, todėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016-04-07 nuosprendis yra neteisėtas, nepagrįstas ir naikintinas. Teismas vertindamas surinktus įrodymus ir A. V. parodymus klaidingai įvertino A. V. veiksmuose tyčios nebuvimą.
Nurodo, jog bylos medžiagoje esantys prekių ženklo atstovo pareiškimai, Bendrijos prekių ženklų registracijos duomenys, specialisto išvados patvirtina, jog iš A. V., V. B. ir D. J. vadovaujamų įmonių veiklos vykdymo vietų paimtos prekės buvo pažymėtos svetimais prekių ženklais, kurie yra įregistruoti ir saugomi teisės aktų nustatyta tvarka. Be to, A. V. vadovaujamos įmonės UAB „(duomenys neskelbtini)“ parduotuvėse, esančiose (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) pl. (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, taip pat (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), Gargžduose, (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), Kretingoje, (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), Panevėžyje bei (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), Vilniuje, buvo rastos ir paimtos prekės, pažymėtos svetimu prekių ženklu, jų apipavidalinimas neatitinka teisėtų gamintojų originalioms prekėms keliamų reikalavimų, minėtos prekės (iš viso 4244 vnt.) pateiktos 2012-02-23 reikalaujamų daiktų, dokumentų pateikimo protokolais, tik pareikalavus jas pateikti teisėsaugos pareigūnams. Taip pat įvykio vietos apžiūros protokolai pagrindžia, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ parduotuvėse šios anksčiau nurodytos prekės, pažymėtos svetimais registruotais prekių ženklais, buvo išdėliotos prekybos salėje, t. y. pateiktos parduoti tretiesiems asmenims. Pažymi, kad kaip liudytojai apklausti UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojai: M. P., A. N., E. Š., Ž. V., A. M., N. K. parodė, jog tiriamuoju laikotarpiu UAB „(duomenys neskelbtini)“ parduotuvėse buvo prekiaujama prekėmis, pažymėtomis svetimais prekių ženklais, bet jie nežino, ar UAB „(duomenys neskelbtini)“ turėjo leidimą prekiauti prekėmis, pažymėtomis šiais prekių ženklų žymenimis (logotipais). G. G., UAB „(duomenys neskelbtini)“ logistikos skyriaus vadovas, apklaustas kaip liudytojas teisiamajame posėdyje, parodė, jog buvo pasirašytos sutartys su UAB „(duomenys neskelbtini)“, su D. J. individualia įmone. Prekės pagal užsakymus buvo tiekiamos į UAB „(duomenys neskelbtini)“ parduotuves, tačiau darydamas užsakymą, jis nepagalvojo, kad prie sąskaitų UAB „(duomenys neskelbtini)“, D. J. individuali įmonė turėtų pateikti dokumentus, pagrindžiančius registruotų prekių ženklų naudojimo teisėtumą, kadangi buvo direktoriaus pasirašytos sutartys, tai turėjo būti numatyta jose, kad yra reikalingas leidimas (sertifikatas), leidžiantis prekiauti pažymėtais registruotais prekių ženklais, ir (ar) buvo suteiktos atstovavimo teisės, bet jis tuo nesidomėjo.
Prokurorė atkreipia dėmesį į tai, kad A. V., nors teisiamajame posėdyje ir teigė, jog tiekėjai UAB „(duomenys neskelbtini)“, D. J. individuali įmonė buvo atsakingi už sutarčių vykdymą, tačiau kartu sutiko, kad prekių ženklai buvo žinomi, manė, kad prekių ženklą platindami žalos nepadarė ir kad tai buvo tarsi prekės ženklo reklama. Taip pat A. V. teisiamajame posėdyje nurodė ir tai, kad supranta, jog BMW brangios prekės ir tokių prekių net negamina, o lietuvių gamintos prekės pigesnės. Civilinio ieškovo nurodoma pradinė prekės kaina neaiški, teisinga kaina, A. V. manymu, būtų jų įmonės pardavimo kaina, atėmus įsigijimo kainą. Taip pat A. V. nurodė, jog Tiekimo skyrius tikrino, ar tai buvo originalių rėmelių gaminimas, tačiau oficialaus kreipimosi nėra, neturi sutarčių, užsieniečiai tiekia prekes, nors sutarčių nėra. Jis pats asmeniškai nebendravo su BMW kompanijos atstovais. Salės prekėms uždėdavo iki 20 proc. antkainį. Prieš 4–5 metus žiūrėjo, kad užsienio gamintojų kelis kartus brangesni rėmeliai. Su intelektinės nuosavybės teisininke konsultavosi tik tada, kai registravo „(duomenys neskelbtini)“ ženklą, dėl prekybos prekėmis su prekių ženklais su teisininkais nesikonsultavo, nes galvojo, kad yra sutartis ir kas tiekia, tas ir atsako.
Prokurorė pažymi, kad teismas nuosprendyje padarė klaidingą išvadą, jog A. V. iki pradėto ikiteisminio tyrimo nesuvokė, kad jo įmonės parduotuvėse pateiktos realizuoti prekės yra pagamintos be prekių ženklų savininkų leidimo ir kad tai nepaneigia V. B. ir D. J. teisme išsakyti teiginiai, jog leidimais prekiauti jų pagamintomis prekėmis turėjo pasirūpinti pati UAB „(duomenys neskelbtini)“, pagal kurios užsakymus ir buvo gaminamos prekės.
Apeliantė atkreipia dėmesį ir į tai, kad tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“, vadovaujama A. V., ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo sudaryta 2007-04-02 pirkimo–pardavimo sutartis bei D. J. individualios įmonės buvo sudaryta 2010-04-01 pirkimo–pardavimo sutartis, ir visą šių sutarčių galiojimo laikotarpį prekės pažymėtos svetimais registruotais prekių ženklais buvo tiekiamos UAB „(duomenys neskelbtini)“ parduotuvėms bei dalis tokių prekių per visą sutarčių galiojimo laikotarpį buvo parduotos. Prekyba šiomis prekėmis UAB „(duomenys neskelbtini)“ parduotuvėse vyko ilgą laiką, t. y. dar iki ikiteisminio tyrimo pradėjimo, todėl A. V. ne tik kad turėjo pakankamai galimybių, bet ir privalėjo įsitikinti dėl pagal šias sutartis prekių, pateiktų realizuoti į UAB „(duomenys neskelbtini)“ parduotuves, originalumo bei gauti privalomus leidimus iš registruotų prekių ženklų savininkų ar jų įgaliotų atstovų.
Pažymi, kad BK 204 straipsnis nenurodo prekių įgijimo būdo ir neišskiria kurio nors gavimo būdo. Prekių pateikimas realizuoti reiškia tokių svetimu prekės ženklu pažymėtų prekių perdavimą (parduodant, dovanojant, mainant ar pan.) trečiajam asmeniui arba tokių veiksmų su svetimu prekės ženklu pažymėtomis prekėmis atlikimą, kurie aiškiai demonstruoja siekį tokias prekes platinti tretiesiems asmenims (prekių atvežimas į prekybos sandėlį, parduotuvę ar turgų, jų eksploatavimas pardavimui ir pan.).
Prokurorė akcentuoja, kad šioje byloje nustatyta, jog prekės nėra originalios, todėl daro išvadą, jog A. V. arba iš viso netikrino prekių originalumo, arba tikrino, kaip teigia pats A. V., tačiau net ir žinodamas, kad prekės suklastotos, vis tiek organizavo tokių prekių pardavimą UAB „(duomenys neskelbtini)“ parduotuvėms ir tuo aiškiai demonstravo siekį pagal tarpusavio pirkimo–pardavimo sutartis šias prekes platinti tretiesiems asmenims. Be to, kaip nurodo prokurorė, A. V. ne tik nereikalavo, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“, D. J. įmonė pateiktų leidimus registruotų prekių ženklų savininkų šias prekės ženklinti svetimu prekės ženklu bei jas pateikti realizuoti, bet ir pats nesikreipė į teisėtus prekių ženklų savininkus ar jų įgaliotus atstovus dėl leidimo pateikti realizacijai svetimu prekės ženklu pažymėtas prekes, nors UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuolat teikė užsakymus tokių prekių tiekimui. Mano, jog akivaizdu, kad A. V. suprato, jog analogiškų originalių prekių, pažymėtų registruotų prekių ženklais, kainos yra žymiai didesnės nei tiekiamų pagal sutartis iš UAB „(duomenys neskelbtini)“, D. J. individualios įmonės bei skiriasi ir šių prekių kokybė.
Pažymi ir tai, kad iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ parduotuvių remiantis 2012-02-23 reikalaujamų daiktų, dokumentų pateikimo protokolais buvo paimta iš viso 4244 vnt. kaltinime nurodytų prekių, pažymėtų registruotais svetimais prekių ženklais. Įvertinus byloje esančias UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinės apskaitos dokumentų ir suvestinių registrų (prekių likučių, pardavimų) kopijas, matyti, jog ši veika buvo daroma komerciniais tikslais, t. y. tiesiogiai ir netiesiogiai siekiant gauti pajamų ar kitokios materialinės naudos, tai pagrindžia anksčiau nurodytos objektyvios aplinkybės.
Prokurorės manymu, šioje byloje nenustatyta jokių objektyvių duomenų, paneigiančių A. V. tyčią pateikti realizuoti kaltinime nurodytas prekes, pažymėtas svetimais registruotais prekių ženklais, UAB „(duomenys neskelbtini)“ parduotuvėse. A. V. veikoje yra visi būtini tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji BK 22 straipsnio 1 dalyje, BK 204 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos sudėties požymiai.
Šalies argumentai
Apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad civilinis ieškovas (duomenys neskelbtini) pateikė patikslintą civilinį ieškinį, kuriuo prašė iš A. V. priteisti 2321,30 Eur (8015 Lt) žalos atlyginimą, iš A. B. 240491,49 Eur (830 369 Lt) žalos atlyginimą ir iš D. J. – 4232,80 Eur (14615 Lt) žalos atlyginimą, tai atitinka specialisto išvadoje nurodytų prekių, kurios paimtos iš kaltinamųjų, žemiausią rinkos kainą, taip pat prašė pripažinti kaltinamųjų gautą naudą gaminant, laikant, eksportuojant, pardavinėjant ginčo prekes, įvardytas kaltinamajame akte, ieškovo nuostoliais ir juos priteisti iš kaltinamųjų – visą nustatytos žalos sumą. Patirtą žalą Prekių ženklų įstatymo nustatyta tvarka padidinti iki dviejų kartų bei šią sumą priteisti iš kaltinamųjų. Taip pat solidariai iš kaltinamųjų prašė priteisti ieškovo turėtas teisines išlaidas įskaitant ir 2240 Eur patirtų teisinių išlaidų iki bylos iškėlimo.
Prokurorės manymu, šiuo atveju būtina atsižvelgti į tai, kad nusikalstama veika nutrūko esant pasikėsinimo stadijai, iš A. V. vadovaujamos įmonės UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo paimtos ir nerealizuotos, tai jokios naudos iš reikalaujamų daiktų dokumentų pateikimo protokolais paimtų prekių A. V. vadovaujama įmonė UAB „(duomenys neskelbtini)“ negavo, tačiau prekės, pažymėtos svetimu prekės ženklu, be ieškovo sutikimo buvo pateiktos realizuoti UAB „(duomenys neskelbtini)“ parduotuvėse, dėl to ieškovas negavo pajamų. Atsižvelgus į tai, kad ieškovo prašomas priteisti žalos atlyginimo dydis yra neproporcingai didelis, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, civilinio ieškovo (duomenys neskelbtini) pareikštas civilinis ieškinys turėtų būti patenkintas iš dalies – iš A. V. priteisiant 290 Eur patirtos žalos atlyginimo.
Žemesnės instancijos teismas
Nurodo, jog ieškovas taip pat prašė jo patirtas atstovavimo išlaidas (9006,84 Eur) pripažinti proceso išlaidomis ir jas priteisti iš kaltinamųjų solidariai. Teismo nuosprendyje nustatyta, jog šių išlaidų dydis viršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose rekomendacijose (toliau – Rekomendacijos) dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nustatytus maksimalius dydžius. Taip pat teismas nuosprendyje konstatavo, jog byla nelaikytina itin sudėtinga, ieškinio ir kitų ieškovo atstovo rengtų dokumentų apimtis nėra itin didelė, tačiau atsižvelgiant į Rekomendacijose nustatytus maksimalius dydžius, į bylos pobūdį, į tai, kad ieškovo atstovas byloje ne tik rengė ieškinį, bet ir dalyvavo teisminio nagrinėjimo metu vykusiuose posėdžiuose, kurių ne dėl ieškovo kaltės byloje surengta net dešimt, į posėdžių trukmę, į tai, kad atstovas į posėdžius važinėjo iš kito miesto, be to, ieškinio reikalavimai pareikšti dėl žalos, padarytos prekių ženklų savininkui, atlyginimo, taip pat į patenkintą ieškinio reikalavimų dalį, padarė išvadą, kad protingos būtų 2000 Eur dydžio atstovavimo tokioje byloje išlaidos (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 106 straipsnio 2 dalis). Kadangi kaltinamieji nėra solidarūs bendraskoliai, tai iš kiekvieno kaltinamojo priteistos atstovavimo išlaidos skaičiuotos proporcingai nuo bendros ieškovui priteistos žalos dydžio sumos, todėl ieškovui iš kaltinamojo V. B. priteista 1964 Eur (98,2 proc. visų priteistų atstovavimo išlaidų (100 proc. -(430 Eur xl00 proc./24430 Eur)) ieškovo turėtų atstovavimo išlaidų, o likusi dalis – 36 Eur – priteista iš kaltinamojo D. J. (1,8 proc. visų priteistų atstovavimo išlaidų).
Pasak prokurorės, atsižvelgiant į anksčiau nurodytas aplinkybes, jog A. V. veikoje yra visi būtini tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji BK 22 straipsnio 1 dalyje, BK 204 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos sudėties požymiai bei tai, kad ieškovo pareikštas civilinio ieškinio reikalavimas tenkintinas iš dalies ir iš A. V., priteisiant 290 Eur patirtos žalos atlyginimo, todėl priteistinos atstovavimo išlaidos ieškovui ir iš A. V., jos skaičiuotinos proporcingai nuo bendros civiliniam ieškovui priteistos žalos dydžio sumos, todėl ieškovui iš V. B. priteistina 1941,80 Eur (97,09 proc. visų priteistų atstovavimo išlaidų ieškovo turėtų atstovavimo išlaidų, – 34,80 Eur priteistina iš D. J. (1,74 proc. visų priteistų atstovavimo išlaidų), – 23,40 Eur priteistina iš A. V. (1,17 proc. visų priteistų atstovavimo išlaidų).
Šalies argumentai
Nuteistojo V. B. gynėjas advokatas Gintaras Balčiūnas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016-04-07 nuosprendžio dalį, kuria V. B. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje, BK 204 straipsnio 1 dalyje, ir priimti dėl šios dalies naują nuosprendį – V. B. išteisinti, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių. Prašo civilinio ieškovo (duomenys neskelbtini) ieškinį V. B. atmesti. Grąžinti UAB „(duomenys neskelbtini)“ sunaikinimui ir perdirbimui 2012-02-23 atliktos kratos metu rastus ir ikiteisminio tyrimo pareigūnų paimtus 40 550 vienetų automobilių valstybinių numerių rėmelių. Taip pat prašo prie bylos medžiagos pridėti papildomus įrodymus – 2009–2011 m. UAB „(duomenys neskelbtini)“ sunaudotų medžiagų nurašymo aktus.
Žemesnės instancijos teismas
Nuteistojo ir jo gynėjo nuomone, bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas palaikė išskirtinai kaltinimo poziciją, netinkamai ir selektyviai vertino įrodymus, buvo šališkas ir pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas. Gynėjas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį grindė subjektyviomis prielaidomis bei selektyviai ikiteisminiame tyrime atrinktų įrodymų tyrimo išvadomis, visiškai neatsižvelgdamas nei į nuteistojo, nei į gynybos išdėstytus argumentus ir juos pagrindžiančius byloje esančius objektyvius rašytinius įrodymus, liudytojų parodymus. Pirmosios instancijos teismas, turėdamas išankstinę nuomonę, šališkai vertino surinktus duomenis ir palaikė išimtinai kaltinimo poziciją, kas šiuo atveju lėmė, jog bylos proceso metu buvo iš esmės pažeistas principas į nuteistojo teisę į teisingą, objektyvų, nepriklausomą teismo procesą.
Atkreipia dėmesį, kad nuteistajam buvo pareikšti įtarimai, o vėliau ir kaltinimai dėl to, kad jo vadovaujama įmonė UAB „(duomenys neskelbtini)“, pažeisdama Prekių ženklų įstatymo 38 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 2 punkto reikalavimus, neturėdama prekių ženklų savininkų leidimo ar jų įgalioto atstovo Lietuvoje leidimo, pažymėjo didelį prekių kiekį svetimu prekių ženklu, o nuteistasis, būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius, neva organizavo šių prekių pagaminimą (pažymėjimą) ir tokiais savo veiksmais padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 204 straipsnio 1 dalyje, tačiau jos nebaigus (t. y. nepadarius didelės žalos, nes gaminiai nebuvo realizuoti) nuteistojo veika kaip nutrūkusi esant pasikėsinimo stadijai kvalifikuota pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, BK 204 straipsnio 1 dalį.
Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas ignoravo byloje esančius įrodymus, pagrindžiančius esminę nuteistojo atsakomybę šalinančią aplinkybę, t. y. kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ patalpose 2012-02-23 atliktos kratos metu rasti ir paimti gaminiai, būtent dėl kurių pažymėjimo svetimu prekių ženklu nuteistajam pareikšti kaltinimai, buvo pagaminti tuo metu, kai nuteistasis dar net nebuvo UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius, kadangi šias pareigas ėjo R. Ž., todėl jo atsakomybė negalima. Tai įrodo ne tik į bylą pateikti rašytiniai įrodymai – sutartis su Latvijos bendrove „(duomenys neskelbtini)“, Latvijos bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ užsakymas bei 2002 metų spalio mėnesio prekių priėmimo–perdavimo į sandėlį aktas, bet ir teisme apklaustų liudytojų – R. Ž., J. S. ir D. M., prisiekus teismui, – duoti parodymai. Pirmosios instancijos teismas atsisakė vertinti šiuos įrodymus ir dėl jų reikšmės nuosprendyje net nepasisakė, dėl to atitinkamai buvo padarytos bylos faktinėms aplinkybėms prieštaraujančios teismo išvados, kuriomis remiantis nuteistasis neteisėtai pripažintas kaltu. Tai, kad aptariama faktinė aplinkybė, turinti esminę reikšmę nuteistojo baudžiamosios atsakomybės klausimo sprendimui, nuosprendyje buvo absoliučiai nenagrinėta, o tik deklaratyviai paminėta, patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas bei kad jis atliko selektyvų byloje esančių duomenų vertinimą ir palaikė iškirtinai kaltinimo poziciją, tai lėmė nuteistojo teisės į teisingą, objektyvų, nepriklausomą teismo procesą pažeidimą.
Pažymi, kad tiek nuteistasis, tiek jo gynėjas ikiteisminio tyrimo metu ir bylą perdavus nagrinėti pirmosios instancijos teismui, siekė atkreipti teismo dėmesį į tai, kad ikiteisminis tyrimas buvo atliktas selektyviai ir galbūt šališkų ikiteisminio tyrimo subjektų, kuriuos galbūt paveikė ir išankstinę jų nuomonę suformavo ieškovo atstovas bei asociacijos SNB-REACT atstovas K. S., kuris ne tik inicijavo ikiteisminį tyrimą, neteisėtai dalyvavo 2012-02-23 kratoje, bet ir parengė specialisto išvadas, kuriomis buvo grindžiama prekių ženklų tariamai padaryta didelė žala.
Akcentuoja, kad ikiteisminio tyrimo subjektų ir teismo šališkumą bei ikiteisminio tyrimo selektyvumą patvirtina aplinkybė, kad ikiteisminio tyrimo metu prokurorė, o vėliau ir teismas vis atsisakydavo tenkinti nuteistojo ir jo gynėjo prašymus pridėti teikiamus rašytinius įrodymus, pagrindžiančius kratoje paimtų gaminių pagaminimo laiką ir pagrindą, t. y. 2002-04-09 sutartį su Latvijos bendrovės „(duomenys neskelbtin)“, šios bendrovės atliktą užsakymą bei pagamintų rėmelių perdavimą saugoti į UAB „(duomenys neskelbtini)“ sandėlį, dėl to nuosprendyje buvo padaryta faktinėms aplinkybėms prieštaraujanti išvada, kad neva versiją apie šių prekių pagaminimo laiką ir pobūdį kaltinamasis iškėlė tik teisme. Pastarieji dokumentai buvo pridėti prie bylos tik 2015-10-05 vykusio teisiamojo posėdžio metu. Mano, jog tai, kad prokurorė atsisakė pridėti prie bylos minimus dokumentus, patvirtina pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytų išvadų, jog: „<...> versiją apie šių prekių pagaminimo laiką ir pobūdį kaltinamasis iškėlė tik teisme“, nepagrįstumą ir prieštaringumą faktinėms aplinkybėms bei teismo šališkumą, kadangi teismas žinojo tiek apie tai, kad nuteistasis pozicijos dėl Latvijos bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ atlikto užsakymo nuosekliai laikėsi dar ikiteisminio tyrimo metu.
Akcentuoja, jog abejones dėl pirmosios instancijos teismo nešališkumo ir objektyvumo bei nuosprendžio teisėtumo dar labiau sustiprina tai, kad teismas nuteistojo pozicijos dėl kratos metu rastų rėmelių pagaminimo tariamą prieštaringumą bandė pagrįsti nuteistojo ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, juos atsietai aiškindamas nuo visų faktinių aplinkybių konteksto. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, tai, kad nuteistasis apklaustas ikiteisminio tyrimo metu parodė, jog kratos metų rastų gaminių užsakovai buvo Vidurinės Azijos įmonės, Rusijos salonai, leidžia daryti išvadą, kad nuteistojo posėdžio metu pateikta versija, jog prekės pagamintos Latvijos įmonei „(duomenys neskelbtini)“, yra atmestina ir vertintina kritiškai. Tačiau aplinkybė, kad nuteistasis ikiteisminiame tyrime jo apklausos metu tiksliai nenurodė, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ patalpose 2012-02-23 atliktos kratos metu rasti gaminiai yra pagaminti būtent pagal Latvijos bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ užsakymą, negali būti vertinama kaip sudaranti pagrindą pirmosios instancijos teismui tiesiogiai atmesti nuteistojo poziciją byloje. Šiuo atveju teismas net nebandė atsižvelgti į tai, kad UAB „(duomenys neskelbtini)” gamindavo produkciją pagal įvairių užsienio šalių, Rusijos ir Vidurinės Azijos įmonių, atliekamus užsakymus, dėl to nuteistasis pradžioje paprasčiausiai neprisiminė sandorio su Latvijos bendrove „(duomenys neskelbtini)“ sudarymo aplinkybių, nes tai buvo įvykę daugiau nei prieš 10 metų, o pats sandoris dėl rėmelių pagaminimo buvo sudarytas buvusio UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus R. Ž.. Gavus dokumentus, patvirtinančius sutarties sudarymą su Latvijos bendrove „(duomenys neskelbtini)“ bei šios bendrovės atliktą užsakymą – 45 000 vienetų numerių rėmelių, nuteistasis patikslino savo duotus parodymus ir prašė juos kartu su gautais įrodymais pridėti prie ikiteisminio tyrimo medžiagos, tačiau, kaip jau minėta, prokurorė tokį nuteistojo prašymą atsisakė tenkinti. Taip pat gynėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas ignoravo faktą, kad tame pačiame nuteistojo 2014-02-27 apklausos protokole (t. 13, b. l. 86–87), kuriuo remiantis grindžiamas teismo nurodytas tariamas kaltinamojo parodymų prieštaringumas, yra aiškiai užfiksuota nuteistojo pozicija, jog: „ <...> 2012-02-23 išimtos prekės buvo skirtos ne realizacijai ir tuo labiau ne UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, kaip nurodyta įtarime, o sunaikinimui.“ Mano, jog tai tik patvirtina, kad nuteistasis visada laikėsi nuoseklios pozicijos, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ patalpose atliktos kratos metu rasti gaminiai buvo skirti sunaikinimui, juos perdirbant ir panaudojant kaip žaliavas kitų UAB „(duomenys neskelbtini)“ gaminamų plastiko produktų gamybai. Pažymi, kad kaip žaliava UAB „(duomenys neskelbtini)“ gaminamai produkcijai taip pat naudojami perdirbti (sumalti) tie plastikiniai gaminiai, kurių užsakovai neatsiima, kadangi pagal specialų užsakymą pagamintų prekių su svetimos įmonės rekvizitais ar specifiniais duomenimis ir ženklais neįmanoma realizuoti, todėl gavus dokumentus apie Latvijos bendrovės ,„(duomenys neskelbtini)“ atlikta užsakymą, nuteistasis šiuo atveju tik patikslino, kad sunaikinimui skirtų ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ sandėlyje esančių žaliavų dalį sudarė pagal Latvijos bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ 2002 metų užsakymą pagaminti ir perdirbimui paskirti numerių rėmeliai, už kuriuos Latvijos bendrovei 2008 metais bankrutavus taip ir nebuvo atsiskaityta.
Advokatas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl aptariamos nuteistojo pozicijos, t. y., jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ patalpose 2012-02-23 atliktos kratos metu rasti gaminiai buvo skirti sunaikinimui, be šią poziciją pagrindžiančių įrodymų, padarė išvadas, kad nuteistojo pozicija yra vertintina „kritiškai ir ja negalima tikėti“, motyvuojant tuo, kad: „ <...> kratos protokole (nuotraukose bei vaizdo įrašuose) bei daiktų pateikimo protokolų prieduose užfiksuotos tiek iš UAB „(duomenys neskelbtini)“, tiek iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ išimtos prekės vizualiai panašios.“ Teigia, kad tokie pirmosios instancijos teismo argumentai prieštarauja vėlesnėms nuosprendžio išvadoms, jog: „ <...> byloje nėra patikimų įrodymų patvirtinančių, jog kratos iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ metu išimtos prekės buvo skirtos realizuoti būtent UAB „(duomenys neskelbtini)“ parduotuvėse ir pagamintos pagal sutartį su šia įmone ir šios įmonės užsakymu“, todėl nuteistojo gynėjui nesuprantama, kodėl teismas padarė išvadą, kad kratos metu UAB „(duomenys neskelbtini)“ patalpose rasti gaminiai yra vizualiai panašūs į UAB „(duomenys neskelbtini)“ rastus gaminius, kartu konstatuodamas, kad paimti gaminiai nebuvo skirti realizuoti UAB „(duomenys neskelbtini)“ parduotuvėse. Teigia, kad aptariamos pirmosios instancijos teismo išvados prieštarauja elementariai logikai, kadangi iš esmės visi numerių rėmeliai dėl savo dydžio, formos, tvirtinimo elementų, ženklinimo ir pan. yra vizualiai panašūs. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas net nesigilindamas, ar Latvijos bendrovė „(duomenys neskelbtini)“ buvo prašiusi ant užsakytų pagaminti numerių rėmelių nurodyti ir įmonės rekvizitus, ar ne, nepateikdamas jokių motyvų, padarė nepagrįstą prielaidą, kad rėmeliai kažkodėl turėjo būti pažymėti įmonės „(duomenys neskelbtini)“ rekvizitais, tai šiuo atveju tik patvirtina, jog aptariama teismo išvada laikytina itin nepagrįsta. Teigia, kad Latvijos bendrovė „(duomenys neskelbtini)“ nenurodė, kad ant rėmelių būtų nurodomi įmonės rekvizitai, todėl negavus tokio prašymo rekvizitai atitinkamai ir nebuvo nurodyti.
Dėl to, kad „ <..> iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ kratos metu išimtų prekių skaičius nesutampa su nurodytu įmonės „(duomenys neskelbtini)“ 2002-10-02 užsakyme “. Nurodo, kad prie bylos medžiagos 2015-10-05 vykusio posėdžio metu pridėtas Latvijos bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ 2002-10-02 užsakymas, patvirtina, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo pavesta pagaminti 45 000 vienetų numerių rėmelių, kuriuose būtų pavaizduoti automobilių firmų pavadinimai, o to paties posėdžio metu pridėtas 2002 metų spalio mėnesio prekių priėmimo–perdavimo aktas patvirtina, kad pagamintas rėmelių kiekis nuo staklių buvo perduotas saugoti į UAB „(duomenys neskelbtini)“ sandėlį. Tuo tarpu aplinkybė, kad 2012-02-23 atliktos kratos metu UAB „(duomenys neskelbtini)“ sandėlyje buvo rasta ir ikiteisminio tyrimo pareigūnų paimtas mažesnis numerių rėmelių kiekis, t. y. 40 550 vienetų, šiuo atveju tik patvirtina nuteistojo poziciją byloje, t. y., kad pagal Latvijos bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ užsakymą pagaminti numerių rėmeliai buvo skirti išimtinai sunaikinimui, kurių dalis, t. y. 4 450 vienetai, iki atliktos kratos jau buvo realiai sunaikinta. Pažymi, kad aptariamos abejonės dėl Latvijos bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ užsakytų ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ sandėlyje rastų numerių rėmelių kiekio nesutapimo bylos nagrinėjimo metu nebuvo tirtos ir buvo iškeltos tik nuosprendyje, todėl atitinkamai nei nuteistajam, nei jo gynybai net nebuvo poreikio bylos nagrinėjimo metu pasisakyti dėl aptariamų abejonių vertinimo. Nurodo, jog atsižvelgdamas į tai ir siekdamas visapusiško ir teisingo bylos išnagrinėjimo, apeliacinės instancijos teismui pateikia papildomus įrodymus, kuriuos prašo pridėti prie bylos medžiagos, t. y. UAB „(duomenys neskelbtini)“ sunaudotų medžiagų nurašymo aktus, kurie patvirtina, kad laikotarpiu nuo 2009 iki 2011 m. buvo sunaikinta 4 450 vienetai numerių rėmelių, kurie šiuo atveju buvo pagaminti būtent pagal Latvijos bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ užsakymą ir šios bendrovės neatsiimti. Akcentuoja, kad medžiagų nurašymo aktuose užfiksuota, kad iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ sandėlio, kuriame buvo sandėliuojami Latvijos bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ neatsiimti numerių rėmeliai ir iš kurio kratos metu buvo paimta 40 550 vienetų numerių rėmelių, atskirais laikotarpiais buvo nurašomas kintantis numerių rėmelių kiekis. Numerių rėmeliai buvo nurašomi dėl jų sunaikinimo ir (ar) perdirbimo, kaip tą medžiagų nurašymo aktuose savo išvadomis patvirtino ypatingoji komisija. Advokato manymu, pirmosios instancijos teismui kilus abejonėms dėl numerių rėmelių kiekio nesutapimo, jis, neturėdamas jokių įrodymų, kur toks trūkstamas rėmelių kiekis buvo panaudotas, juo labiau apie tai net neapklausęs nuteistojo ar liudytojų, neištyręs jokių įrodymų, negalėjo priimti nuteistojo pozicijai, t. y. kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ sandėlyje rasti gaminiai buvo skirti sunaikinimui, prieštaraujančių prielaidų, o priešingai, remdamasis bendruoju baudžiamosios teisės principu, neturėdamas pakankamų įrodymų, kilusias abejones aiškinti nuteistojo naudai. Gynėjo manymu, pirmosios instancijos teismo išvados vertintinos kritiškai dėl to, kad byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ dėl neatsiimtų rėmelių saugojimo (sandėliavimo) būtų patyrusi kokių nors nuostolių, todėl nėra aišku, kokiu pagrindu ir kokiais duomenimis remdamasis teismas padarė tokias išvadas. Priešingai, nei skundžiamame nuosprendyje teigia pirmosios instancijos teismas, nuteistasis iš esmės paaiškino, kodėl rėmeliai nebuvo sunaikinti, ir tai yra užfiksuota skundžiamame nuosprendyje cituojamuose nuteistojo parodymuose: „2002 metais užsakovas Latvijos įmonė buvo užsakęs didelį kiekį rėmelių, jie padarė, tačiau Latvijos įmonė prekių atsisakė, nesumokėjo pinigų, bankrutavo“. Atkreipia dėmesį, kad nagrinėjant bylą 2015-12-17 vykusio teisiamojo posėdžio metu prokurorė patvirtino, kad Latvijos bendrovė „(duomenys neskelbtini)“ bankrutavo tik 2008 metais. Pasak advokato, pirmosios instancijos teismo išvados, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ neva pernelyg ilgai delsė sunaikinti Latvijos bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ neatsiimtus gaminius, yra padarytos neatsižvelgiant į visą faktinių aplinkybių kontekstą, t. y., kad tik nuo 2008 metų bankrutavus numerių rėmelių užsakovui UAB „(duomenys neskelbtini)“ objektyviai galėjo paaiškėti, jog už užsakytus ir pagamintus gaminius nebus atsiskaityta. Iki pat Latvijos bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ bankroto, apie kurį UAB „(duomenys neskelbtini)“ tapo žinoma tik 2009 metais, užsakovas vis žadėdavo sumokėti už pagamintus gaminius ir juos atsiimti, todėl šiuo atveju tik sužinojus apie užsakovo bankrotą buvo priimtas sprendimas neatsiimtus numerių rėmelius sunaikinti, tai šiuo atveju ir buvo daroma, ir tai patvirtina faktiškai sunaikintas numerių rėmelių kiekis, t. y. 4 450 vienetai. Iki sužinant apie Latvijos bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ bankrotą, UAB „(duomenys neskelbtini)“, pasinaudodama sulaikymo teise, dar 2002 metais pagamintus numerių rėmelius saugojo, tikėdamasi, kad užsakovas atsiskaitys už užsakytus ir pagamintus numerių rėmelius. V. B. nurodė: ,,Kadangi gamybos procesas yra iš dvejų dalių, dvi detalės užpakuotos, prekes išformuoti yra daug darbo. <...> Prekės sandėlyje buvo apie 7 metus, buvo galima tas prekes utilizuoti, bet produktas pagamintas, po truputį perrinkinėjo. <...> 1000 rėmelių išardyti yra daug darbo, tai nebuvo pirmumo reikalas“. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas nuosprendį, visiškai neatsižvelgė į nuteistojo duotus parodymus, kad numerių rėmelių sunaikinimas yra ilgas procesas, kadangi norint juos sunaikinti, prieš tai reikia juos ir išrinkti, t. y. atskirti apvadą nuo rėmelio, šias dalis atskirai sunaikinant, kadangi jos pagamintos iš skirtingų medžiagų, be to, numerių rėmelių sunaikinimas nebuvo laikomas UAB „(duomenys neskelbtini)“ vykdomos veiklos prioritetu, todėl buvo atliekamas tik tuomet, kai darbuotojai neturėdavo jokio kito darbo tam, kad įmonėje nereikėtų skelbti prastovos. Mano, jog anksčiau aptartos aplinkybės patvirtina, kad per maždaug 3 metus, t. y. nuo 2009 m., kai buvo sužinota apie užsakovo Latvijos įmonės „(duomenys neskelbtini)“ bankrotą iki 2012 m., kai UAB „(duomenys neskelbtini)“ patalpose buvo atlikta krata, visų Latvijos įmonės „(duomenys neskelbtini)“ neatsiimtų numerių rėmelių, kurie buvo paimti kratos metu, nebuvo spėta sunaikinti dėl objektyvių priežasčių, t. y. ilgai trunkančio gaminių išrinkimo proceso ir darbuotojų pasitelkimo tokiam darbui pobūdžio, t. y. darbuotojams buvo pavedama naikinti numerių rėmelius, tik nesant jokio kito darbo, dėl to ir buvo sunaikinta tik 4 450 vienetų Latvijos įmonės „(duomenys neskelbtini)“ neatsiimtų numerių rėmelių.
Dėl to, kad ,, <...> pats kaltinamasis teisme nurodė, jog prekės apvadą galima pakeisti, kitaip tariant prekę galima modifikuoti jos nesunaikinant“. Teigia, kad šios pirmosios instancijos teismo išvados vėlgi yra paremtos neteisingai interpretuojant nuteistojo parodymus bei aiškinant juos atsietai nuo visų jo parodymų konteksto. Nuosprendyje užfiksuota, kad nuteistasis jį apklausus parodė, jog numerių rėmeliai ilgainiui „ <...> susitraukia ir numerio jau nebeįdėsi“. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pernelyg formaliai vertino galimybę numerių rėmelius modifikuoti, visiškai ignoruodamas nuteistojo paaiškinimus, jog nors rėmelius teoriškai ir būtų galima modifikuoti, pakeičiant numerio rėmelių apvadus, tačiau ilgai laikyti (sandėliuoti) ir nepanaudoti rėmeliai, kaip šiuo atveju buvo su rėmeliais, pagamintais pagal Latvijos bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ užsakymą, praktiškai tampa nebenaudojami, nes pakitus jų formai (rėmeliai susitraukia), jie nebegali būti tinkamai naudojami pagal paskirtį (į rėmelį nebetelpa numeris). Taip pat pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė ir į tai, kad nors, numerių rėmelius, kaip minėta, teoriškai ir būtų galima modifikuoti, pakeičiant numerio rėmelių apvadus, tačiau tokio modifikuoto rėmelio rinkoje praktiškai nebūtų įmanoma realizuoti. Kitaip tariant modifikuotas (perdirbtas) numerio rėmelis rinkoje negalėtų konkuruoti su nauja tokio tipo preke, nes jis skirtųsi tiek vizualiai, tiek kokybės prasme, todėl atitinkamai niekas nebūtų suinteresuotas pirkti tokio modifikuoto gaminio.
Dėl teismo išvados, kad „byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad kratos metu išimtos prekės buvo įtrauktos į UAB „ (duomenys neskelbtini)“ apskaitą kaip atliekos, o laikotarpiu nuo 2002 m. iki 2012 m., inventorizuotos.“ Atkreipiame dėmesį, kad nuteistasis netvarkė UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinės apskaitos. Buhalterinę apskaitą pagal sudarytą sutartį tvarkė J. S., kuri iškviesta liudyti 2015-01-13 vykusio teisiamojo posėdžio metu patvirtino, kad kratos metu rasti gaminai skirti sunaikinimui ir jos į UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskaitą buvo įtrauktos kaip atsargos. Pažymi, kad prie bylos medžiagos 2015-10-05 vykusio posėdžio metu pridėta UAB „(duomenys neskelbtini)“ inventorizacijos aprašo ištrauka – 2002 m. spalio mėnesio prekių priėmimo–perdavimo aktas – patvirtina, kad pagal Latvijos bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ užsakymą pagaminti numerių rėmeliai, priešingai nei nurodo teismas, buvo inventorizuoti užfiksuojant, kad nurodytas rėmelių kiekis, t. y. 45 000 vienetai, nuo staklių buvo perduotas saugoti į UAB „(duomenys neskelbtini)“ sandėlį. Tuo tarpu anksčiau nurodyta pirmosios instancijos teismo išvada, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskaitoje nurodyti rėmeliai neva turėjo būti įtraukti kaip atliekos, yra tik jokiais teisės aktais ir motyvais neparemti deklaratyvūs teismo pasisakymai. Nurodo, kad atskiras atliekų įtraukimas į įmonės apskaitą nėra griežtai privalomas. Įmonė atsargas ir atliekas fiksuoja, kaip tai numatyta jos apskaitos politikoje, todėl nėra aišku, kokiu teisiniu pagrindu ir kuo remdamasis pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskaitoje turėjo būti atskira atliekų eilutė. UAB „(duomenys neskelbtini)“ planavusi Latvijos bendrovės neatsiimtus numerių rėmelius sunaikinti ir perdirbant panaudoti kitų plastiko produktų gamybai, todėl jie UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskaitoje buvo įtraukti kaip atsargos ir inventorizuoti UAB „(duomenys neskelbtini)“ sandėlyje, į kurį gaminiai buvo perduoti sudėliavimui pagal 2002 m. spalio mėnesio prekių priėmimo–perdavimo aktą, kuris yra pateiktas į bylą. Tai, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ neatsiimti gaminai į UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskaitą buvo įtraukti kaip atsargos byloje apklausos metus patvirtino UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą tvarkiusi UAB „(duomenys neskelbtini)“ nedirbanti J. S.. Pažymi, kad atliekos, remiantis 9-ojo Verslo apskaitos standarto, suprantamos kaip gamybos metu atsiradusios atliekos ar kita šalutinė produkcija. Šiuo atveju didžioji dalis UAB „(duomenys neskelbtini)“ sandėlyje sandėliuojamų Latvijos įmonės „(duomenys neskelbtini)“ neatsiimtų numerių rėmelių formaliai negali būti traktuojami kaip atliekos, nes tai nėra gamybos metu atsiradęs šalutinis produktas, todėl rėmeliai ir dėl objektyvių priežasčių negalėjo būti įtraukti į apskaitą kaip atliekos. Nuteistojo gynėjo manymu, aptartos aplinkybės ir įrodymai patvirtina, kad nuteistojo pozicija, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ patalpose atliktos kratos metu rasti ir paimti numerių rėmeliai buvo pagaminti vykdant sutartį su Latvijos bendrove „(duomenys neskelbtini)“ ir pagal šios bendrovės atliktą užsakymą, o už gaminius neatsiskaičius ir jų neatsiėmus, numerių rėmeliai buvo skirti išimtinai sunaikinimui, o pirmosios instancijos teismas juos atmetė remdamasis vien tik savo deklaratyviais išvedžiojimais ir subjektyvių aplinkybių vertinimu, nepagrįstomis prielaidomis, visas abejones aiškindamas nuteistojo nenaudai ir išimtinai palaikydamas tik kaltinimo poziciją.
Advokatas nurodo, kad abejonių dėl pirmosios instancijos teismo nešališkumo sukelia ir tai, jog liudytojų parodymams nepagrįstai buvo taikomi dvigubi vertinimo standartai, palaikant išimtinai tik kaltinimo poziciją, tokiu būdu pažeidžiant proceso dalyvių lygiateisiškumo principą. Vienas iš įrodymų šaltinių, kuriais valstybės kaltintojas įrodinėjo nuteistajam pateiktus kaltinimus ir kuriuos išimtinai palaikė pirmosios instancijos teismas, yra specialisto išvados bei jas parengusio K. S. parodymai teismo posėdyje. Atkreipia dėmesį, kad nuteistojo gynėjas ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant teisme pateikė išsamius argumentus, patvirtinančius specialisto K. S. nešališkumą, t. y. specialistas K. S. yra narys asociacijos SNB-REACT, kuri inicijavo ikiteisminio tyrimo pradėjimą, o be to, yra susijęs su ieškovo atstovu, todėl akivaizdu, kad specialistas K. S. yra suinteresuotas ir jo parengtos specialisto išvados bei pateikti parodymai negali būti laikomi objektyviais; specialisto išvadose nėra jokios metodinės medžiagos, kuria vadovaudamasis K. S. parengė specialisto išvadas, todėl neaišku, kaip buvo atliekamas tyrimas, kokia duomenų baze buvo naudotasi, kokiems prekės ženklų atstovams buvo pateiktos užklausos ar atsakymus pateikę prekių ženklų savininkų atstovai turėjo reikiamus įgaliojimus ir pan.; K. S. neturi turto vertintojo kvalifikacijos, kaip to reikalauja Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymas, o jo išsilavinimas ir patirtis neatitinka minėtame įstatyme numatytų turto vertinimo veikla siekiantiems verstis asmenims nustatytų reikalavimų; specialisto išvadose nėra identifikuotas vertinimo objektas. Ikiteisminio tyrimo metu specialistui įvertinti buvo pateikti iš UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir D. J. įmonės paimti objektai. Specialisto išvadose buvo pateiktas visų šių objektų bendras vertinimas, todėl nėra aišku, kaip buvo apskaičiuota nuteistojo tariamai padaryta žala; specialisto išvadose konstatuota, kad tyrimui pateikti objektai „neatitinka originalioms prekėms keliamų reikalavimų“, tačiau atliekant vertinimą deklaruojami originalių prekių pavyzdžiai nebuvo ir negalėjo būti pateikti palyginimui, kadangi nė vienas prekių ženklų savininkas Lietuvos Respublikos valstybiniams numeriams skirtų numerių rėmelių negamina; specialisto išvadose nepateikiama jokių duomenų, kaip buvo nustatyta skirtingais prekių ženklais pažymėtų rėmelių vertė. Nurodoma, kad buvo kreiptasi į prekės ženklų savininkų atstovus, kurie patvirtino K. S. pateiktus duomenis, tačiau duomenų, leidžiančių identifikuoti šiuos atstovus, nepateikiama. Be to, specialisto išvadose nepaaiškinama, kodėl numerių rėmelių vertė taip smarkiai diferencijuota, pvz., kodėl rėmelio, pažymėto „AUDI“ ženklu, vertė yra 100 Lt, o CHEVROLET – 7 Lt. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas anksčiau nurodytas aplinkybes, leidžiančias pagrįstai abejoti K. S. nešališkumu, taip pat jo parengtų specialisto išvadų ir teismo posėdyje duotų parodymų, kurių metu specialistas nesugebėjo išsklaidyti anksčiau aptartų abejonių, o tik jas dar labiau sustiprino, objektyvumu, padarė išvadą, kad „Abejones byloje esančiomis specialisto išvadomis bei specialisto paaiškinimais pašalina ir jo priesaika, duota teisminio nagrinėjimo metu. Būtent toks yra priesaikos ir įspėjimo tikslas. <...> Aplinkybė, kad specialisto išvadoje nėra konkrečiai nurodyta, kokiais kriterijais ar požymiais remiantis buvo nustatytas prekių originalumas, nesudaro pakankamo pagrindo abejoti specialisto kompetencija ir nešališkumu“. Akcentuoja, jog pirmosios instancijos teismas, ignoruodamas akivaizdžius specialisto išvadų turinio trūkumus, padarė išvadą, kad abejoti K. S. kvalifikacija ir parengtų specialisto išvadų objektyvumu nėra pakankamo pagrindo, o bet kokias abejones dėl K. S. nešališkumo neva eliminuoja jo duota priesaika. Tuo tarpu nuteistojo bei jo gynybos argumentus palaikančių liudytojų R. Ž., J. S. ir D. M. parodymus pirmosios instancijos teismas vertino kritiškai, nors jie, kaip K. S. atveju, taip pat buvo duoti prisiekus teismui, tai šiuo atveju tik patvirtina, jog pirmosios instancijos teismas, taikydamas dvigubus standartus, priimdamas nuosprendį, palaikė tik kaltinimo poziciją.
Žemesnės instancijos teismas
Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas nuteistojo poziciją byloje, nuosprendyje konstatavo, kad „<...> kaltinamojo V. B. iškeltą versiją teismas vertina kritiškai ir ja netiki <...>“. Dėl liudytojo D. M. teismo posėdyje duotų parodymų, kuriais buvo patvirtinta, jog kratos metu UAB „(duomenys neskelbtini)“ rasti numerių rėmeliai buvo pagaminti dar 2002 m. pagal Latvijos įmonės „(duomenys neskelbtini)“ užsakymą ir šiai įmonei jų neatsiėmus buvo nuspręsta gaminius sunaikinti, pirmosios instancijos teismas priėmė analogišką išvadą, t. y., jog D. M. parodymus: „ <...> teismas taip pat vertina kritiškai“, motyvuojant tuo, kad „ <..> šis liudytojas buvo susijęs darbiniais santykiais su UAB „(duomenys neskelbtini)“, šiuo metu dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“, kuri, kaip matyti iš paties kaltinamojo V. B. parodymų, yra susijusi su UAB „(duomenys neskelbtini)“, abiejų įmonių buveinės yra tuo pačiu adresu, taigi liudytojas yra suinteresuotas duoti kaltinamajam V. B. palankius parodymus“. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad D. M. parodymai buvo duoti prisiekus teismui, todėl remiantis proceso šalių lygiateisiškumo principu, tokiems parodymams turėjo būti suteikta lygiavertė įrodomoji reikšmė kaip ir kaltinamojo poziciją palaikantiems K. S. parodymams, o kita vertus, nuteistojo ir D. M. pozicija buvo patvirtinta dar dviejų nešališkų liudytojų parodymais, t. y. J. S. ir R. Ž.. Pažymi, kad iškviesta liudyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą tvarkiusi J. S. 2015-01-13 vykusio teisiamojo posėdžio metu patvirtino tiek sutarties su Latvijos bendrove „(duomenys neskelbtini)“ sudarymą, tiek šios bendrovės 2002 m. atliktą užsakymą pagaminti numerių rėmelius, kuriuose būtų automobilių firmų pavadinimai; tiek aplinkybę, kad kratos metu rasti gaminai buvo skirti sunaikinimui ir atskirai apskaityti kaip žaliavos. Pirmosios instancijos teismas dėl šių J. S. parodymų vertinimo skundžiamame nuosprendyje apskritai nepasisakė ir jais nepagristai nesirėmė, o apsiribojo tik deklaratyviu jų paminėjimu, tai šiuo atveju tik parodo teismą buvus šališką. Iškviestas liudyti buvęs UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius R. Ž. 2015-11-05 vykusio teisiamojo posėdžio metu ne tik parodė, kad jis ėjo UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus pareigas tuo metu, kai buvo pagaminti numerių rėmeliai, kurie buvo rasti UAB „(duomenys neskelbtini)“ patalpose atliktos kratos metu, o tai, pasak gynėjo, šalina nuteistojo atsakomybę, bet ir patvirtino aplinkybes dėl sutarties sudarymo su Latvijos bendrove „(duomenys neskelbtini)“; šios bendrovės atlikto užsakymo; pagamintų gaminių perdavimo į UAB „(duomenys neskelbtini)“ sandėlį saugoti iki užsakovo pažadėto atlikti apmokėjimo; Latvijos bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ neatsiskaitymo už pagamintus gaminius ir jų neatsiėmimą. Tačiau pirmosios instancijos teismas, pasak advokato, šiuos buvusio UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovo parodymus atmetė, formaliai tokį sprendimą motyvuodamas tuo, kad kaip liudytojas teisme apklaustas R. Ž. detaliai negalėjo paaiškinti nei sutarties su įmone „(duomenys neskelbtini)“ sudarymo aplinkybių, nei apmokėjimo sąlygų, nei kaip buvo nuspręsta nurodytas prekes panaudoti, įmonei „(duomenys neskelbtini)“ neva už jas neatsiskaičius. Mano, jog teismas visiškai ignoravo tai, kad R. Ž. parodymai apie įvykius, vykusius daugiau nei prieš 13 metų, buvo pakankamai aiškūs ir patvirtino esminį faktą byloje, t. y. kad numerių rėmeliai buvo pagaminti UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus pareigas einant R. Ž., o ne nuteistajam pagal Latvijos įmonės „(duomenys neskelbtini)“ 2002 m. atliktą užsakymą, už kurį nebuvo atsiskaityta. Tuo tarpu aplinkybės dėl sutarties su Latvijos bendrove „(duomenys neskelbtini)” sudarymo, joje numatytos apmokėjimo sąlygos ir pan. nėra teisiškai reikšmingos nagrinėjant nuteistojo atsakomybės klausimą.
Advokatas, apibendrindamas anksčiau išdėstytas aplinkybes, teigia, kad nagrinėjamu atveju kyla pagrįstų abejonių dėl pirmosios instancijos teismo nešališkumo ir išankstinio nusistatymo prieš nuteistąjį nebuvimo. Pirmosios instancijos teismas selektyviai vertindamas į bylą pateiktus įrodymus ir liudytojų parodymus pažeidė proceso dalyvių lygiateisiškumo ir rungimosi principus, tai taip pat parodo pirmosios instancijos teismą buvus šališką. Jei pirmosios instancijos teismas byloje nebūtų palaikęs išimtinai kaltinimo pozicijos ir turėjęs išankstinės nuomonės, o visapusiškai ir tinkamai ištyręs nuteistojo pateiktus įrodymus ir juos pagrindžiančius jo paties bei liudytojų parodymus, šių aplinkybių išnagrinėjimas ir įvertinimas galėjo esmingai pakeisti teismo išvadas, todėl yra pagrindas teigti, kad pirmosios instancijos teismas atlikdamas selektyvų įrodymų tyrimą ir palaikydamas išskirtinai tik kaltinimo poziciją pažeidė nuteistojo teisę į gynybą, Konvencijos 6 straipsnio, Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalies, BPK 20 straipsnio 5 dalies bei 44 straipsnio 5 dalies nuostatas. Šie pažeidimai yra laikomi esminiais, o ši teismo nuosprendžio nuteistajam dalis, priimta pažeidžiant minėtas nuostatas, yra neteisėta, nepagrįsta ir privalo būti naikinama.
Nuteistojo V. B. gynėjas teigia, kad nuteistojo veikoje nėra būtinų nusikalstamos veikos, numatytos BK 22 straipsnio 1 dalyje, BK 204 straipsnio 1 dalyje, sudėties elementų. Pirmosios instancijos teismui nuteistajam priėmus apkaltinamąjį nuosprendį nebuvo nustatyti būtini nusikalstamos veikos, numatytos BK 22 straipsnio 1 dalyje BK 204 straipsnio 1 dalyje, sudėties elementai, t. y. nei pavojinga ir baudžiamojo įstatymo uždrausta veika (neteisėti veiksmai), nei nuteistojo kaltė, pavojingų padarinių (žalos) ir būtinojo priežastinis ryšio tarp pavojingos veikos bei pavojingų padarinių (žalos) nustatymo klausimas aptariamu atveju nėra aktualus, kadangi nuteistajam pareikšti kaltinimai dėl neteisėtos veikos padarymo, kuri nutrūko esant pasikėsinimo stadijai, t. y. nesukėlus jokios žalos. Mano, kad nuteistojo veiksmuose nėra būtinų nusikalstamos veikos, numatytos BK 22 straipsnio 1 dalyje, BK 204 straipsnio 1 dalyje, elementų, nusikalstama veika padaryta nebuvo, todėl ir baudžiamasis procesas šioje byloje nėra galimas.
Dėl neteisėtų nuteistojo veiksmų. Advokato teigimu, byloje esantys rašytiniai įrodymai bei liudytojų ir paties nuteistojo parodymai patvirtina, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ patalpose 2012-02-23 atliktos kratos metu rasti ir pareigūnų paimti gaminiai, būtent dėl kurių pažymėjimo svetimu prekių ženklu nuteistajam pareikšti kaltinimai, buvo pagaminti dar 2002 m., t. y. tuo metu, kai nuteistasis dar nebuvo UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi. R. Ž., kuris 2015-11-05 byloje vykusio teisiamojo posėdžio metu apklaustas kaip liudytojas pats patvirtino, kad numerių rėmeliai buvo pagaminti jam einant UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus pareigas pagal jo su Latvijos bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ 2002 m. sudarytą sutartį ir šios bendrovės atliktą užsakymą. Nurodytas aplinkybes patvirtino tiek rašytiniai įrodymai – sutartis su Latvijos bendrove „(duomenys neskelbtini)“, Latvijos bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ užsakymas bei 2002 m. spalio mėnesio prekių priėmimo–perdavimo aktas, tiek kitų liudytojų – J. S. ir D. M., prisiekus teismui, duoti parodymai. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas ignoravo minėtus bylos įrodymus, pagrindžiančius esminę nuteistojo atsakomybę šalinančią aplinkybę, kad gaminiai, dėl kurių pažymėjimo svetimu prekių ženklu nuteistajam pareikšti kaltinimai, buvo pagaminti dar tuomet, kai nuteistasis dar nebuvo UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi ir, atlikęs selektyvų įrodymų tyrimą, remdamasis šiame skunde jau išsamiai aptartomis prielaidomis, kurias traktavo kaip „įrodymus“, konstatavo, kad: „<...> iš UAB „ (duomenys neskelbtini)“ kratos metu išimtos prekės buvo pažymėtos svetimu registruotu prekių ženklų be šių prekių ženklų savininkų leidimo būtent UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir šios įmonės buvo laikomos neteisėtai, tokiu būdu pasikėsinant padaryti didelę žalą prekių ženklų savininkams“. Pažymi, kad pagal bendrąjį baudžiamosios teisės principą asmuo gali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn tik už tokią veiką, kuri jos padarymo metu buvo numatyta baudžiamajame įstatyme, jei veika nėra draudžiama baudžiamuoju įstatymu, ji atitinkami nėra ir nusikalstama (nullum crimen sine lege). Nagrinėjamu atveju BK 204 straipsnio 1 dalis, kuri inkriminuota nuteistajam, dispozicija nenumato atsakomybės už svetimu prekių ženklu pažymėtų gaminių laikymą, todėl priešingai nei buvo konstatuota nuosprendyje, tokia veika negali būti laikoma nusikalstama baudžiamosios teisės prasme. Nurodo, kad teismas apkaltinamąjį nuosprendį nuteistajam grindžiant tuo, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ patalpose buvo neteisėtai laikomi svetimu prekių ženklu pažymėti gaminiai, buvo legalumo principas, reikalaujantis, kad kiekvienas nusikalstamas poelgis būtų tiksliai apibrėžtas ir uždraustas baudžiamuoju įstatymu ir kad būtų baudžiama tik taip, kaip numatyta įstatyme. Atkreipia dėmesį ir į tai, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ vykdoma veikla, nuteistajam einant šios įmonės direktoriaus pareigas, visada apsiribojo tik „tuščių“ numerių rėmelių gamyba, taip pat numerių rėmelių su apvadais, kuriuose yra įrašyti įvairūs nesaugomi žodžiai bei rekvizitai, pvz. tokie kaip „Lietuva“, įmonės rekvizitai, reklamos, įvairūs šūkiai ir pan., gamyba, kas nėra draudžiama ar tuo labiau nusikalstama. Pažymi, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ gaminama produkcija yra žymima užsakovų pageidaujamais ženklais, pavyzdžiui, tokių kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ bei automobilių salonų, autoservisų, autoparduotuvių, taip pat kitų juridinių asmenų, norinčių ir turinčių teisę reklamuoti savo ar savo atstovaujamų gamintojų prekes ant numerių rėmelių, užsakymus. Apibendrindamas advokatas teigia, kad nuteistasis kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovas negali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, kadangi UAB „(duomenys neskelbtini)“ patalpose 2012-02-23 atliktos kratos metu rasti ir pareigūnų paimti gaminiai buvo pagaminti ir pažymėti svetimu prekių ženklu 2002 m., t. y. tuo metu, kai nuteistasis dar nebuvo UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi; laikyti sandėlyje gaminiai buvo skirti ne realizavimui, o sunaikinimui ir perdirbimui; nors ir buvo sandėliuojami UAB „(duomenys neskelbtini)“ patalpose, tačiau BK 204 straipsnio 1 dalis nenumato atsakomybės už svetimu prekių ženklu pažymėtų gaminių laikymą sunaikinimui ir perdirbimui.
Dėl kaltės nebuvimo advokatas nurodo, jog nepaisant to, kad nagrinėjamu atveju nuteistajam yra inkriminuotas pasikėsinimas padaryti nusikaltimą, numatytą BK 204 straipsnio 1 dalyje, aptariamo nusikaltimo subjektyvios pusės (kaltės) nustatymo klausimas išlieka aktualus, kadangi pasikėsinimas, remiantis BK 22 straipsniu, suprantamas kaip tyčinis veikimas ar neveikimas, tačiau, kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, jame nuteistojo kaltės klausimas nebuvo tirtas, o tik apsiribota deklaratyvia išvada, kad „kaltė dėl jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų yra įrodyta tiek pačių kaltinamųjų, liudytojų parodymais, specialisto išvadomis, specialisto paaiškinimais teisme, raštais, kratų ir apžiūrų protokolais, pareiškimais bei kita rašytine baudžiamosios bylos medžiaga, iš kurių nustatyta, kad iš kaltinamųjų veiklos vykdymo vietų kratų protokolais išimtos prekės neatitinka teisėtų gamintojų keliamų reikalavimų ir šios prekės yra pažymėtos registruotais prekių ženklais be prekių ženklų savininkų leidimo“. Advokatas teigia, kad iš nurodytos nuosprendžio išvados matyti, jog tiriant nuteistojo kaltę buvo remtasi išskirtinai kaltinimo poziciją palaikančiais įrodymais, t. y. atliekant selektyvų įrodymų tyrimą, prieš nustatant faktą, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ patalpose rasti gaminiai buvo pažymėti svetimu prekių ženklu, ir šiuo faktu apsiribojant, visiškai netiriant nei valinio, nei intelektualinio nuteistojo tyčios elemento. Gynėjo manymu, nuteistojo veiksmuose nebuvo ir negalėjo būti nei valinio, nei intelektualinio tyčios elemento, kadangi UAB „(duomenys neskelbtini)“ patalpose 2012-02-23 atliktos kratos metu rasti ir pareigūnų paimti gaminiai, dėl kurių pažymėjimo svetimu prekių ženklu nuteistajam pareikšti kaltinimai, buvo pagaminti, kaip minėta, dar 2002 m., t. y. tuo metu, kai nuteistasis dar nebuvo UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi, todėl jis atitinkamai negalėjo ir suvokti, jog numerių rėmeliai yra žymimi neturint reikiamo leidimo, dėl to prekių ženklų savininkai gali patirti žalos ar tuo labiau norėti tokių pasekmių arba sąmoningai leisti joms atsirasti.
Nuteistojo advokatas apibendrindamas anksčiau išdėstytas aplinkybes, pažymi, kad šiuo atveju nuteistojo veiksmuose nesant būtinų nusikalstamos veikos sudėties elementų, nuosprendžio dalis, kuria nuteistasis pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje, BK 204 straipsnio 1 dalyje, turi būti panaikintas, o nuteistasis vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 2 dalimi, išteisintas, kadangi nepadaryta veika, turinti aptariamo nusikaltimo požymių.
Žemesnės instancijos teismas
Advokatas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nuteistajam priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, grįsdamas išimtinai tik prielaidomis ir savo nepagrįstu samprotavimu. Pasak gynėjo, teismas pažeidė vieną pagrindinių baudžiamosios teisės principų in dubio pro reo, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių nėra galimybės pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Mano, kad nagrinėjamu atveju apkaltinamasis nuosprendis nuteistajam yra paremtas vien tik pirmosios instancijos teismo subjektyviu aplinkybių vertinimu ir teismo padarytomis prielaidomis, tai, remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, yra draudžiama. Priimant apkaltinamąjį nuosprendį nebuvo pasiremta nė vienu byloje esančiu objektyviu įrodymu, kuris galėtų neginčijamai patvirtinti nuteistojo nuteisėtus veiksmus ir kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 straipsnyje, BK 204 straipsnio 2 dalyje. Pirmosios instancijos teismas atlikęs selektyvų įrodymų tyrimą palaikė išskirtinai tik kaltintojo poziciją, kuri buvo deklaratyviai grindžiama iš esmės vieninteliu įrodymų šaltiniu, t. y. specialisto išvadomis bei jas parengusio K. S. parodymais teismo posėdyje. Apklausus K. S. kaip liudytoją aptariamos abejonės dėl K. S. nešališkumo ir specialisto išvadų objektyvumo nebuvo išsklaidytos, o priešingai, tik dar labiau sustiprėjo, kadangi jos be specialisto priesaikos, kuri, teismo vertinimu, pašalina visas abejones, nebuvo paremtos jokiais kitais objektyviais duomenimis. Vadovautis in dubio pro reo principu, teismo išvados dėl aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai, daromos tik tada, kai išvadai pagrįsti pakanka įrodymų, o dėl to kilusios abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai. Advokatas įvertinęs byloje esančių duomenų, inter alia nuteistojo pateiktų įrodymų ir liudytojų parodymų visumą daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju neginčijamais įrodymais buvo visiškai įrodyta ir pašalintos bet kokios teismui kilusios abejonės, kad UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ patalpose 2012-02-23 atliktos kratos metu rasti ir pareigūnų paimti numerių rėmeliai buvo pagaminti bei pažymėti 2002 metais, t. y. tuo metu, kai nuteistasis dar nebuvo UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius pagal Latvijos bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ atliktą užsakymą, o šiai įmonei gaminių neatsiėmus, juos buvo nuspręsta sunaikinti. Mano, jog nurodytos aplinkybės yra pagrįstos objektyviais rašytiniais įrodymais, t. y. sutartimi su Latvijos bendrove „(duomenys neskelbtini)“, Latvijos bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ atliktu užsakymu, 2002 m. spalio mėnesio prekių priėmimo–perdavimo aktu, kuriame užfiksuota, kad pagamintos prekės buvo perduotos į sandėlį, taip pat dokumentais, patvirtinančiais, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“, turėdama teisę sunaikinti ir perdirbti gaminius iš plastmasės, buvo pradėjusi naikinti UAB „(duomenys neskelbtini)“ neatsiimtus numerių rėmelius, taip pat pagrįstos liudytojų J. S., D. M. ir R. Ž. bei nuteistojo parodymais. Šie nuteistojo atsakomybę šalinantys įrodymai kaltinimo ne tik nebuvo paneigti lygiaverčiais įrodymais, bet ir realiai absoliučiai niekuo nebuvo paneigti, tai lemia, jog visos abejonės ir neaiškumai turėjo būti aiškinami nuteistojo naudai, o nesurinkus neginčijamų įrodymų, patvirtinančių nuteistojo kaltę, jis turėjo būti išteisintas.
Taip pat nuteistojo V. B. advokatas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu nepagrįstai iš dalies patenkino ieškovo byloje pareikštą civilinį ieškinį, kadangi neegzistuoja būtinos sąlygos nuostolių atlyginimui – ieškovo realiai patirta žala. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu iš dalies patenkinęs BMW atstovo pareikštą ieškinį ieškovui priteisė iš nuteistojo 24 000 Eur patirtai žalai atlyginti. Pasak gynėjo, toks teismo sprendimas grindžiamas kontraversiškai ir nelogiškai tuo, kad nepaisant fakto, jog nuteistasis jokios naudos negavo, tačiau ieškovas neva vis tiek negavo pajamų, kurias jis būtų gavęs, jei nuteistojo vadovaujamai įmonei UAB „(duomenys neskelbtini)“ būtų išduotas leidimas kratos metu rastas prekės pažymėti ieškovui priklausančiu prekės ženklu. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ patalpose buvo rasta 10 391 vienetų numerių rėmelių, pažymėtų žymenimis BMW, vadovaudamasis savo vidiniu įsitikinimu, įvertino, kad leidimas pagaminti tokį kiekį numerių rėmelių būtų vertas 24 000 Eur, todėl ši suma nuosprendyje buvo įvardyta kaip ieškovo patirti nuostoliai ir jie atitinkamai ieškovo naudai buvo priteisti iš nuteistojo. Atkreipia dėmesį, kad aptartos aplinkybės, kurių esminė yra ta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ patalpose 2012-02-23 atliktos kratos metu rasti ir pareigūnų paimti gaminiai, įskaitant ir 10 391 vienetų numerių rėmelių prekių ženklų su žymenimis BMW, buvo pagaminti tada, kai nuteistasis dar nebuvo UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius, lemia tai, jog nuteistasis objektyviai negalėjo ir neturėjo jokios galimybės ir pareigos 2002 metais pasirūpinti BMW ar šio prekių ženklo savininko įgalioto atstovo Lietuvoje leidimu gaminti šio prekių ženklo žymenimis pažymėtus gaminius, kas be kita ko, pasak gynėjo, lemia, jog nuteistajam negali atsirasti prievolė atlyginti turtinę žalą ieškovui, kadangi nuteistojo veiksmuose nėra nė vienos sąlygos deliktinei civilinei atsakomybei kilti, t. y. nei nuteistojo neteisėtų veiksmų, nei tokiais nuteistojo neteisėtais veiksmais ieškovui padarytos turtinės žalos, nei priežastinio ryšio tarp nuteistojo neteisėtų veiksmų ir kilusių neigiamų padarinių, ieškovo patirtos žalos, nei nuteistojo kaltės. Nurodo, jog tai, kad nagrinėjamu atveju neegzistuoja nuteistojo deliktinei civilinei atsakomybei kilti būtinosios sąlygos, numatytos Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.246–6.249 straipsniuose (neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys, žala ir kaltė), patvirtina šiame skunde išsamiai aptartas nusikalstamos veikos, numatytos BK 22 straipsnio 1 dalyje, BK 204 straipsnio 1 dalyje, sudėties elementų nebuvimas. Atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas ieškovui priteisdamas jo tariamai negautas pajamas net netyrė tokiai nuostolių formai būtinų sąlygų egzistavimo, tai reiškia, jog nuosprendžiu buvo nepagristai priteisti ne realūs ieškovo nuostoliai, o tik tariami, hipotetiniai jo turtiniai praradimai, kurie negali būti laikomi jo nuostoliais.
Šalies argumentai
Nuteistojo gynėjas akcentuoja, kad ieškovas nepateikė nė vieno įrodymo, kuris galėtų patvirtinti ieškovo negautas pajamas, jų realumą, dydį ir priežastinį ryšį su tariamai neteisėtais nuteistojo asmens veiksmais. Nors ieškovas ieškinyje nurodė, kad savo reikalavimą grindžia Prekių ženklų įstatymo 51 straipsnio 4 dalies nuostata, pasak gynėjo, iš bylos duomenų matyti, kad ieškovas savo reikalavimą dėl žalos atlyginimo iš esmės grindžia minėto įstatymo 51 straipsnio 3 dalimi, t. y. reikalauja priteisti jo negautas pajamas. Pagal Prekių ženklų įstatymo 51 straipsnio 3 dalį negautų pajamų dydis nustatomas atsižvelgiant į tai, kokios pajamos būtų gautos teisėtai naudojantis šio įstatymo saugomu prekių ženklu (t. y. į atlyginimą, kuris paprastai mokamas už teisėtą ženklo naudojimą), taip pat į konkrečias aplinkybes, kurios galėjo sudaryti sąlygas pajamoms gauti (teisių turėtojų atlikti darbai, panaudotos priemonės, derybos dėl ženklo naudojimo sutarčių sudarymo ir kita). Advokato manymu, negalima sutikti su ieškovo argumentais, jog nuteistasis neva „sutaupė“ tam tikras lėšas, kurias BMW galbūt būtų gavusi už suteiktą leidimą naudoti savo prekių ženklus, kadangi tai tik deklaratyvūs teiginiai, neparemti jokias objektyviais įrodymais, pvz., oficialiais kompanijų raštais, leidimų naudoti prekės ženklus įkainiais ar pan. Pažymi, kad kiekvienu atveju, reiškiant reikalavimus dėl žalos atlyginimo, būtent ieškovui tenka pareiga įrodyti savo reikalavimų pagrįstumą. Šiuo atveju faktą, kad ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kurie galėtų patvirtinti ieškovo negautų pajamų, pasireiškiančių licencinio mokesčio negavimu, pagrįstumą, pripažino ir pirmosios instancijos teismas, nuosprendyje konstatavęs, kad ieškovas turi teisę vienašališkai nustatyti licencinį mokestį, tačiau tokiu atveju būtent jam tenka pareiga pateikti įrodymus, jog už būtent tokį ar panašaus dydžio mokestį jis yra kam nors suteikęs teisę naudotis jo prekių ženklu, arba įrodymus, kad toks mokestis yra realus, atitinkantis ne tik ieškovo lūkesčius, bet ir rinkos sąlygas, paklausą bei protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principus (licencines sutartis su kitais asmenimis, pasiūlymus ir kt.). Gynėjas nurodo, kad į bylą ieškovas tokių duomenų teismui nepateikė, tačiau nepaisant šių pirmosios instancijos teismo išvadų, vėlesnėje nuosprendžio dalyje, priteisiant ieškovui jo tariamai negautas pajamas už nuteistojo neva turėtą sumokėti licencinį mokestį, buvo padarytos joms prieštaraujančios išvados. Pirmosios instancijos teismas iš dalies tenkindamas ieškovo ieškinį ir priteisdamas iš nuteistojo 24 000 Eur netyrė nė vieno iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuotų kriterijų egzistavimo, t. y. ar pajamos buvo numatytos gauti iš anksto; ar pagrįstai tikėtasi jas gauti esant normaliai veiklai; ar šių pajamų negauta dėl neteisėtų skolininko veiksmų. Advokato manymu, netgi nepaisant to, kad pirmosios instancijos teismas netyrė anksčiau nurodytų kriterijų egzistavimo, atkreipia dėmesį į tai, kad šių sąlygų egzistavimas objektyviai net nėra galimas, kadangi byloje pateikti įrodymai, kad ieškovas negamina ir nepardavinėja numerių rėmelių ar rėmelių apvadų, dėl to atitinkamai BMW tariamai patirta žala dėl objektyvių aplinkybių negali pasireikšti negautų pajamų forma. Mano, jog nėra pagrindo sutikti, kad ieškovas, esant normaliai jo veiklai, būtų pagrįstai tikėjęsis gauti kokių nors iš anksto numatytų pajamų iš suteikto leidimo gaminti numerių rėmelius, kurias šiuo atveju nuteistasis tariamai neteisėtais veiksmais „sutaupė“. Nurodo, jog ieškovas bandė šią poziciją paneigti į bylą pateiktais papildomais įrodymais, t. y. ieškovo BMW patvirtinimu, kuriuo grindžiama valstybinio numerio laikiklio (rėmelio), pažymėto BMW prekės ženklu, mažmeninė kaina Lietuvos rinkoje. Tačiau, kaip nurodoma į byla pateiktuose nuteistojo 2015-11-03 paaiškinimuose, kuriuos teismas pridėjo 2015-11-05 vykusio teisiamojo posėdžio metu, atlikus prekės, kuri nurodoma ieškovo patvirtinime, paiešką pagal internetinio puslapio nuorodą, paaiškėjo, jog patvirtinime nurodyta prekė yra visiškai kitas daiktas, t. y. ne numerio laikiklis (rėmelis), o papildomas įrenginys, skirtas automobilio parkavimosi sistemai. Mano, jog pirmosios instancijos teismo įvertinta ieškovo tariamai patirtu nuostolių suma yra pernelyg didelė ir priešingai, nei nurodyta nuosprendyje, neatitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijų. UAB „(duomenys neskelbtini)“ patalpose 2012-02-23 atliktos kratos metu buvo paimta 10 391 vienetai numerių rėmelių, pažymėtų BMW žymenimis, todėl proporcingai apskaičiavus pagal ieškovui priteistą 24 000 Eur sumą, neva už kurią ieškovas būtų suteikęs leidimą UAB „(duomenys neskelbtini)“ žymėti numerių rėmelius BMW žymenimis, teismo vertinimu, už vieno numerio rėmelio pagaminimą ieškovas būtų gavęs 2,3 Eur pajamų. Tokia teismo priteista suma šiuo atveju yra akivaizdžiai neprotinga, kadangi byloje yra pateikti įrodymai, buhalterinės apskaitos duomenys, patvirtinantys, kad galutinė paties numerio rėmelio kaina (į ją įskaitant leidimo pagaminti tokį numerio rėmelį kainą ir prekių ženklo sukuriamą pridėtinę vertę), pagal oficialaus BMW tiekėjo interneto tinklalapyje viešai pateikiamą informaciją siekia vos 1,69 Eur. Atsižvelgus į nurodytą vieno rėmelio rinkos kainą akivaizdu, kad teismo atliktas nuostolių apskaičiavimas yra netinkamas, kadangi tokiu atveju leidimas pagaminti vieną numerio rėmelį viršytų visą rėmelio rinkos kainą ir pagal nuteistojo pateiktus įrodymus sudarytų net 136 proc. rėmelio kainos.
Pažymi, kad, bendriausia prasme, prekių ženklo vertė yra galimybė sukurti pridėtinę vertę įmonės gaminamai produkcijai ar teikiamoms paslaugoms. Prekės ženklo pridėtinė vertė reiškia, pvz., galimybę brangiau parduoti produkciją, mažesnes rinkodaros sąnaudas, didesnį pirkėjų dėmesį ir pan. Pagrindinis prekės ženklo vertinimo kriterijus – jo kuriama nauda. Dažniausiai vertinamas produkto kokybinių savybių ir kainos santykis bei produkto kuriama nauda apskritai, atsižvelgiant ir į produkto prekės ženklo sukuriamą naudą. Skirtumas tarp bendrosios produkto naudos bei produkto kokybinių savybių kuriamos naudos ir yra prekės ženklo kuriama vertė. Kiti veiksniai, į kuriuos reikėtų atsižvelgti vertinant prekės ženklo kuriamą vertę, yra ženklo žinomumas, jo sukurtas įvaizdis, vartotojų asociacijos bei paplitimas ir pan. Nurodo, jog teismo nebuvo atskirai įvertina prekės ženklu sukuriama pridėtinė vertė, kadangi teismas tai formaliai prilygino visai rėmelio kainai, kuri, teismo vertinimu, aptariamu atveju sudarytu 2,3 Eur. Mano, jog teismas neatsižvelgė į UAB „(duomenys neskelbtini)“ gaminamos produkcijos – „tuščių“ numerių rėmelių be logotipų – vertę bei šios vertės pokytį (santykį) po to, kai ant numerių rėmelių yra užklijuojamas logotipas su prekės ženklu.
Žemesnės instancijos teismas
Atkreipia dėmesį ir į tai, kad pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas ieškovo tariamai patirtus nuostolius, nesirėmė jokiais byloje esančiais objektyviais duomenimis, o išskirtinai tik savo vidiniu įsitikinimu. Mano, jog šiuo atveju turėjo būti įvertintos visos aplinkybės, galinčios turėti reikšmės nustatant negautų pajamų faktą ir jų dydį, tačiau pirmosios instancijos teismas visiškai nepaisė byloje esančių įrodymų, buhalterinės apskaitos dokumentų, patvirtinančių, kad numerių rėmelių rinkos vertė yra nepalyginamai mažesnė, o nuostolių apskaičiavimas nebuvo sugretintas su aptariamos bylos situacija.
Teismo posėdyje prokurorė Virginija Tilvikienė prašo apeliacinį skundą tenkinti, nuteistojo V. B. gynėjo advokato Gintaro Balčiūno skundą atmesti. Civilinio ieškovo atstovas Tomas Jakubauskas nurodė, kad palaiko prokurorės poziciją. Nuteistasis V. B. nurodė, jog nesupranta, už ką yra nuteistas. Nuteistojo V. B. gynėjas advokatas Gintaras Balčiūnas prašo apeliacinį skundą tenkinti. Išteisintojo A. V. gynėja advokatė Gražina Mauručaitienė prašo skundą atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį. Išteisintasis A. V. nurodė, jog pritaria savo gynėjai.
Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros prokurorės Virginijos Tilvikienės apeliacinis skundas tenkintinas, nuteistojo V. B. gynėjo advokato Gintaro Balčiūno apeliacinis skundas atmestinas.
BPK 320 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.
Dėl Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros prokurorės Virginijos Tilvikienės apeliacinio skundo.
Šalies argumentai
Prokurorė apeliaciniu skundu prašo Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016-04-07 nuosprendžio dalį dėl A. V. išteisinimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, BK 204 straipsnio 1 dalį panaikinti ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį: A. V. pripažinti kaltu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, BK 204 straipsnio 1 dalį ir skirti 50 MGL (1882,50 Eur) baudą. Nurodo, jog Klaipėdos miesto apylinkės teismas padarė esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, neteisingai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nevertino jų kaip įrodymų visumos, o byloje esančius faktinius duomenis, kuriais grindžiamas kaltinimas, nesusiejo tarpusavyje, nagrinėjo atsietai vienus nuo kitų ir todėl padarė nepagrįstas bei klaidingas išvadas, kurios neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių. Mano, jog šios priežastys sukliudė teismui priimti teisingą nuosprendį, todėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016-04-07 nuosprendis yra neteisėtas, nepagrįstas ir naikintinas.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą, atlikęs įrodymų tyrimą ir išanalizavęs bylos įrodymus A. V. kaltės klausimu, pritaria prokurorės apeliaciniame skunde išdėstytiems argumentams ir pripažįsta, kad nuosprendyje padarytos išvados dėl A. V. išteisinimo yra nepagrįstos. Apylinkės teismo nuosprendžio dalis dėl A. V. išteisinimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, BK 204 straipsnio 1 dalį naikintina ir priimtinas naujas nuosprendis BPK 329 straipsnio 2 punkte numatytais pagrindais (BPK 326 straipsnio 4 dalis). Apylinkės teismas A. V. kaltės klausimu padarė išvadas, kurios neatitinka teisme ištirtų faktinių bylos aplinkybių. Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino bylos aplinkybes ir jų pagrindu padarė įrodymais nepagrįstas išvadas, kurias paneigia teisme ištirti įrodymai, todėl išteisinamasis nuosprendis buvo priimtas nepagrįstai.
Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie yra patikimi, įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir įrodymų visumą. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus baudžiamojo proceso įstatyme nustatytus veiksmus ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais.
Iš apylinkės teismo nuosprendžio matyti, kad teismas konstatavo, jog esant nuosprendyje išdėstytiems ir aptartiems įrodymams, pripažinti A. V. kaltu dėl jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymo nėra jokio objektyvaus pagrindo, juolab, kad visos abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai. Teismas padarė išvadą, kad įvertinus byloje esančių duomenų visumą nepašalintos abejonės dėl to, kad A. V. savo vadovaujamos įmonės parduotuvėse kaltinime nurodytas prekes pateikė realizuoti tyčia, o ne sąžiningai suklydęs dėl jų originalumo. Todėl pirmosios instancijos teismas, remdamasis kaltinamojo parodymais, visas abejones aiškindamas kaltinamojo naudai, padarė išvadą, kad dėl kaltinimų pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, BK 204 straipsnio 1 dalį A. V. turi būti išteisintas, kadangi nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Apeliacinės instancijos teismas su tokiomis pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis sutikti negali.
A. V. kaltinamas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, BK 204 straipsnio 1 dalį tuo, kad būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, direktorius, būdamas atsakingas už tinkamą bendrovės veiklos organizavimą, pažeisdamas 2000-10-10 Lietuvos Respublikos prekių ženklų įstatymo Nr. VIII-1981 38 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 2 punkto reikalavimus, numatančius, kad „Įregistruoto ženklo savininkas turi išimtinę teisę uždrausti kitiems asmenims be jo sutikimo komercinėje veikloje naudoti bet kokį žymenį, kuris yra: tapatus įregistruotam ženklui tapačioms prekėms ir (ar) paslaugoms; tapatus įregistruotam ženklui tapačioms ar panašioms prekėms ir (ar) paslaugoms ar klaidinamai į jį panašus ir dėl to yra galimybė suklaidinti visuomenę, įskaitant klaidinamą asocijavimą su įregistruotu ženklu“, to paties įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto reikalavimą, numatantį, kad „Ženklo savininkas, vadovaudamasis šio straipsnio 1 dalies nuostatomis, gali uždrausti: siūlyti tokiu žymeniu pažymėtas prekes, išleisti jas į rinką arba tuo tikslu jas sandėliuoti, nuomoti, skolinti ar kitaip jomis disponuoti, taip pat siūlyti bei teikti juo pažymėtas paslaugas“, neturėdamas prekių savininkų: Vokietijos įmonės (duomenys neskelbtini), Vokietijos įmonės (duomenys neskelbtini), JAV įmonės (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Japonijos įmonės (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Japonijos įmonės (duomenys neskelbtini), Vokietijos įmonės (duomenys neskelbtini), Japonijos įmonės (duomenys neskelbtini), Vokietijos įmonės (duomenys neskelbtini), JAV įmonės (duomenys neskelbtini), Japonijos įmonės (duomenys neskelbtini), ar jų įgalioto atstovo Lietuvoje leidimo, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip iki 2012-02-23 pateikė realizuoti didelį kiekį prekių, pažymėtų svetimu prekių ženklu, neturint šių prekių ženklų savininkų leidimo, organizuodamas tokių prekių įsigijimą iš UAB „(duomenys neskelbtini)“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), D. J. individualios įmonės, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), bei pristatymą jo vadovaujamose UAB „(duomenys neskelbtini)“ filialų parduotuvėse, esančiose (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini) pl. (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), Gargžduose, (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), Kretingoje, (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), Vilniuje, iš kurių ir buvo paimtos prekės, pažymėtos svetimu prekių ženklu, kurių apipavidalinimas neatitinka teisėtų gamintojų originalioms prekėms keliamų reikalavimų. Tokiais veiksmais A. V. teisėtiems prekių savininkams pasikėsino padaryti didelę turtinę – 12668,27 Eur (43 741 litų) – žalą.
Išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, tiek nagrinėjant apeliacinius skundus A. V. kaltės nepripažino ir nurodė, kad jo įmonėje rastos ir paimtos prekės buvo įsigytos iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir D. J. įmonės, todėl atsakomybė už tai, kad prekės atitiktų Lietuvos Respublikos teisės aktuose numatytus reikalavimus, tenka šioms įmonėms. Jis kaip įmonės vadovas neturėjo galimybės tikrinti tiekiamų prekių asortimento, nes buvo įsitikinęs, kad viskas suderinta su prekių ženklų savininkais, kaip tai numatyta su šiomis įmonėmis sudarytose sutartyse. A. V. neigia, kad kaltinime nurodytas prekes pateikė realizuoti tyčia, tai yra žinodamas, kad jos yra neoriginalios ir dėl to ženklo savininkas ar teisėtas naudotojas ar kiti tretieji asmenys gali patirti didelės žalos. Tačiau iš byloje esančių duomenų visumos skundą nagrinėjantis teismas daro priešingą išvadą ir konstatuoja, kad aplinkybių visuma leidžia teigti, kad A. V. žinojo, jog pateikė realizuoti didelį kiekį prekių, pažymėtų svetimu prekių ženklu, neturint šių prekių ženklų savininkų leidimo, kai toks prekių ženklų savininkų leidimas yra būtinas.
2013-10-23 įtariamojo papildomos apklausos protokole A. V. parodė, kad pagal pirkimo–pardavimo sutarčių 4.1 punktą pardavėjams tenka atsakomybė už tai, kad prekės atitiktų Lietuvos Respublikos teisės aktuose numatytus reikalavimus. Taigi jos turi atitikti Prekių ženklų įstatymo bei kitų teisės aktų, reguliuojančių prekių ženklų naudojimą, reikalavimus. Atsakomybė galėtų kilti tam, kas pažymėjo svetimu ženklu prekes, jei neturėjo tam leidimo, ir po to išleido jas į rinką realizuoti. UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovas, turėdamas įmonės asortimente dvidešimt aštuonis tūkstančius prekių eilučių, neturi nei galimybių, nei sugebėjimų įsitikinti, ar prekės ženklą gamintojas panaudojo teisėtai (t. 13, b. l. 115–116). 2015-10-05 teisiamojo posėdžio metu pirmosios instancijos teisme A. V. parodė, kad turi apie du šimtus tiekėjų. Sutartyse yra numatytas punktas, kad atsako tiekėjai, nes prekių yra apie šešiasdešimt tūkstančių, todėl jie negali sekti. UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir D. J. individuali įmonė yra tiekėjai. UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir D. J. individuali įmonė tiekdavo prekes ir jiems tenka atsakomybė pasirūpinti, ką gali gaminti, o jo įmonė apmoka sąskaitas. BMW prekės yra brangios. Lietuvių gamintos prekės pigesnes. Sutinka, kad ženklai buvo žinomi. Platindami prekės ženklą žalos nepadarė, nes buvo kaip reklamos ženklas. Leidimais pasirūpinti turi tiekėjas, tai numatyta sutarties 4.1 punkte. Reikalaudavo leidimų, bet ne visi atveždavo. Negali pasakyti, ar UAB „(duomenys neskelbtini)“ pateikė leidimus. Prekių asortimentą ir kainyną pateikdavo UAB „(duomenys neskelbtini)“. Jo įmonė individualių užsakymų neteikdavo, tik nustatydavo savo kainą. Prekių grupė – tai numerių rėmeliai. Jo įmonės tiekimo skyrius tikrino, ar buvo originalių rėmelių gaminimas, žiūrimi visi variantai, tačiau oficialių kreipimųsi nėra. Jis pats asmeniškai su BMW kompanijos atstovais nebendravo. Prieš ketverius –penkerius metus žiūrėjo, kad užsienio gamintojų rėmeliai kelis kartus brangesni. Už prekes mokėdavo pagal sutartį. Jei neparduoda prekės, gali grąžinti. Nuosavybė tampa tik tada, kai parduoda prekę. Buvo įsitikinęs, kad su prekių ženklų savininkais suderinta. Buvo sakoma, kad tai Lietuvos gamintojų prekės. Teisininko jo įmonė neturi. Su intelektinės nuosavybės teisininke konsultavosi, kai registravo „(duomenys neskelbtini)“ ženklą, o dėl kitų ženklų nesikreipė. Dėl prekybos prekėmis su prekių ženklais nesikonsultavo su teisininku, nežinojo, galvojo, kad yra sutartis ir kas tiekia, tas atsako (t. 16, b. l. 28–29).
Byloje neginčijamai nustatyta, kad 2007-04-02 sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ (t. 5, b. l. 40–42) bei 2010-04-01 pirkimo–pardavimo sutartis tarp D. J. įmonės ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ (t. 5, b. l. 51–53). Sutartys pasirašytos UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus A. V., UAB „(duomenys neskelbtini)“ komercijos direktoriaus D. M., veikiančio pagal bendrovės įstatus, D. J. įmonės savininkas D. J.. Prie sutarties tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ pridedami priedai dėl prekių pristatymo vietos pagal pateiktus pirkėjo užsakymus, dėl įgaliotų asmenų pirkti prekes bei vykdyti prekių priėmimą UAB ‚(duomenys neskelbtini)“ vardu, dėl atskirų mokėjimo sąlygų (t. 5, b. l. 43–46). Iš sisteminės sutarčių analizės matyti, kad sutartys yra iš esmės identiškos. Pažymėtina ir tai, kad sutarčių rengėjas yra UAB „(duomenys neskelbtini)“, to neneigia ir A. V.. Tai patvirtina ir sutartis tarp D. J. įmonės ir UAB „(duomenys neskelbtini)“, joje nurodyta, kad tai yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ redakcija, sutartį rengė G. G.. Šių sutarčių ir priedų pagrindu prekės buvo užsakomos ir tiekiamos UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurios buvo realizuojamos ne vėliau kaip iki 2012-02-23.
Prekių įsigijimo dokumentai, tai yra sąskaitos faktūros bei šių dokumentų apžiūros protokolai patvirtina, kad prekės iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ bei D. J. įmonės UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo tiekiamos su registruotais pažymėtais prekių ženklais (t. 5, b. l. 32, 47–50, 51–53, 54–56, 120–200; t. 6, b. l. 1–102, 103–119, 120–200; t. 7, b. l. 1–108, 109–112, 113–200; t. 8, b. l. 1–200; t. 9, b. l. 1–200; t. 10, b. l. 1–199; t. 11, b. l. 1–200; t. 12, b. l. 1–56, 57–64).
Tai, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ prekiavo prekėmis, pažymėtomis svetimais prekių ženklais, patvirtina asociacijos SNB-REACT atstovo Lietuvoje K. S. 2012-01-25 pareiškimas dėl intelektinės nuosavybės teisių pažeidimo ir pridėti rėmelių įsigijimo dokumentai (t. 1, b. l. 63, 64, 65). Tai, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ parduotuvėse vyko prekyba prekėmis, pažymėtomis registruotais prekių ženklais, patvirtina ir įvykio vietos apžiūros protokolai (t. 3, b. l. 81–95, 98–114, 169–172, t. 4, b. l. 56–62). Parduotuvėse buvo rastos ir paimtos prekės, pažymėtos svetimu prekių ženklu, kurių apipavidalinimas neatitinka teisėtų gamintojų originalioms prekėms keliamų reikalavimų, iš viso 4244 vienetų. Protokoluose konstatuota, kad prekės, pažymėtos svetimais registruotais prekių ženklais, buvo išdėliotos prekybos salėje, tai yra pateiktos parduoti tretiesiems asmenims.
Tai, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo prekiaujama prekėmis, pažymėtomis svetimais prekių ženklais, patvirtina ir ikiteisminio tyrimo metu bei teisiamojo posėdžio metu kaip liudytojai apklausti UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojai: M. P. (t. 2, b. l. 138), A. N. (t. 2, b. l. 140), E. Š. (t. 2, b. l. 145), Ž. V. (t. 2, b. l. 149), A. M. (t. 2, b. l. 154, N. K. (t. 2, b. l. 154). Pastarieji nurodė, kad už prekių užsakymą buvo atsakingas tiekimo skyrius ir jie nežino, ar UAB „(duomenys neskelbtini)“ turėjo leidimą prekiauti prekėmis, pažymėtomis šiais prekių ženklų žymenimis (logotipais).
Ikiteisminio tyrimo metu G. G. parodė, kad nuo 2008 metų pradėjo eiti UAB „(duomenys neskelbtini)“ Logistikos skyriaus vadovo pareigas. Viena iš jo pareigų – prekių užsakymas. Prekės užsakomos, kai mato, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ filialuose trūksta kažkokių prekių. Užsakymus atlikdavo įvairiai: ir skambindamas telefonu, ir elektroniniu paštu. Buvo sudarytos sutartys su UAB „(duomenys neskelbtini)“, D. J. individualia įmone. Sutartis sudarė ne jis, o direktorius A. V., todėl smulkmenų pasakyti negali. Kai trūkdavo prekių, jis užsakydavo ir užsakymo lape nurodydavo, į kokį UAB „(duomenys neskelbtini)“ filialą pristatyti. Prekių ženklų logotipų, spalvos, formos nederino, nes, kiek prisimena, buvo sudaryti pasiūlymai, kas ką atlieka ir kokiomis kainomis, todėl išsirinkdavo prekes, kokios reikalingos, ir užsakydavo. Prekės buvo užsakomos pagal kodus. Darydamas užsakymus jis nepagalvojo, kad prie sąskaitų UAB „(duomenys neskelbtini)“, D. J. įmonė turėtų pateikti dokumentus, pagrindžiančius prekių ženklų naudojimą, kadangi buvo direktoriaus pasirašytos sutartys. Tai turėjo būti numatyta sutartyje, kad reikalingas leidimas (sertifikatas), leidžiantis prekiauti prekių ženklais pažymėtomis prekėmis, o jis tuo tikrai nesidomėjo. Jis nežino, ar UAB „(duomenys neskelbtini)“ turėjo prekių ženklų atstovų leidimus prekiauti prekėmis su logotipais bei ar buvo suteiktos atstovavimo teisės (t. 2, b. l. 166). Teisiamojo posėdžio metu pirmosios instancijos teisme G. G., UAB „(duomenys neskelbtini)“ Logistikos skyriaus vadovas, apklaustas kaip liudytojas, patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir nurodė iš esmės tas pačias aplinkybes kaip ir ikiteisminio tyrimo metu, jog buvo pasirašytos sutartys su UAB „(duomenys neskelbtini)“, su D. J. individualia įmone. Prekės pagal užsakymus buvo tiekiamos į UAB „(duomenys neskelbtini)“ parduotuves, tačiau darydamas užsakymą, jis nepagalvojo, kad prie sąskaitų UAB „(duomenys neskelbtini)“, D. J. individuali įmonė turėtų pateikti dokumentus, pagrindžiančius registruotų prekių ženklų naudojimo teisėtumą, kadangi buvo direktoriaus pasirašytos sutartys, tai turėjo būti numatyta jose, kad yra reikalingas leidimas (sertifikatas), leidžiantis prekiauti pažymėtais registruotais prekių ženklais ir (ar) buvo suteiktos atstovavimo teisės, bet jis tuo nesidomėjo. Jis matydavo sistemoje, kad trūksta prekės, ir jis jas užsakydavo. Užsakydavo pagal kodus. Užsakymuose jokių logotipų nebūdavo. Negali pasakyti, ar prašė pateikti duomenis, ar buvo gautas prekės ženklo savininko leidimas (t. 14, b. l. 159, t. 15, b. l. 169).
2013-07-22 specialisto išvadoje Nr. 120293LT-01(t. 12, b. l. 71–99) ir 2014-04-04 specialisto išvadoje Nr. 120293LT-02 (t. 12, b. l. 103–121) konstatuota, jog iš A. V., V. B. ir D. J. vadovaujamų įmonių veiklos vykdymo vietų paimtos prekės neatitinka teisėtų gamintojų keliamų reikalavimų ir šios prekės pažymėtos registruotais prekių ženklais be prekių ženklų savininkų leidimo. Prekių ženklai įregistruoti ir saugomi teisės aktų nustatyta tvarka.
Pirmosios instancijos teismas ištyręs byloje esančius įrodymus padarė išvadą, kad nepašalintos abejonės dėl to, kad A. V. savo vadovaujamos įmonės parduotuvėse kaltinime nurodytas prekes pateikė realizuoti tyčia, o ne sąžiningai suklydęs dėl jų originalumo. Nurodė, kad duomenų, išskyrus kaltinamųjų V. B. bei D. J. teiginius, jog leidimais prekiauti jų pagamintomis prekėmis turėjo pasirūpinti pati UAB „(duomenys neskelbtini)“, patvirtinančių, kad A. V. suvokė, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ parduotuvėse pateiktos realizuoti kaltinime nurodytos prekės yra pagamintos neteisėtai (t. y. be svetimo prekės ženklo savininko leidimo), byloje nėra. Apeliacinės instancijos teismas su tokia apylinkės teismo išvada nesutinka ir konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju A. V. akivaizdžiai suprato, jog jo įmonės parduotuvėse parduodamos prekės yra pažymėtos registruotais prekių ženklais ir jų realizavimui reikalingas prekių ženklų savininkų leidimas.
Apylinkės teismas nenustatė vieno iš BK 204 straipsnio 1 dalies sudėties būtinųjų požymių – kaltės, nusprendė, jog byloje surinktais ir teisme ištirtais įrodymais nėra įrodyta, kad A. V. tyčia pateikė realizuoti svetimu prekių ženklu neturint leidimo pažymėtas prekes, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad A. V. negali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, BK 204 straipsnio 1 dalį. Teisėjų kolegija pažymi, kad subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai yra glaudžiai susiję su objektyviaisiais ir kaltės turinys atsiskleidžia byloje surinktų įrodymų viseto analize. Bylos teisminio nagrinėjimo metu ištirti ir įvertinti įrodymai patvirtina, kad padarytuose A. V. veiksmuose yra ir objektyvūs, ir subjektyvūs BK 204 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymiai. Sugretinus visus faktinius duomenis, kurių šaltiniai buvo apylinkės teismo nuosprendyje aptarti ir apeliacinės instancijos teismo dar kartą patikrinti ir ištirti, t. y. A. V. parodymai, liudytojų parodymai, specialisto paaiškinimai, įvykio vietos apžiūros protokolai, specialistų išvados, apžiūros protokolai ir kt. duomenys, darytina išvada, jog apylinkės teismas netinkamai atskleidė A. V. padarytos nusikalstamos veikos subjektyviuosius požymius – suvokimą, kad jis savo įmonės parduotuvėse pateikė realizuoti svetimu prekių ženklu pažymėtas prekes, neturėdamas prekių ženklų savininkų leidimo. Nustatytos aplinkybės, tai yra A. V. išsilavinimas, kompetencija, patirtis registruojant savo įmonės ženklą „(duomenys neskelbtini)“, ilgametė patirtis versle, ir kita, paneigia A. V. argumentus, kad jis manė, jog pagal sudarytas sutartis atsakomybė tenka tiekėjams, kas gamina, tas turi pasirūpinti leidimais, todėl nėra jokio objektyvaus pagrindo tikėti A. V. nurodytomis aplinkybėmis, kad jis nežinojo, jog teikia realizuoti prekes, kurios yra neoriginalios ir dėl to ženklo savininkas ar teisėtas naudotojas ar kiti tretieji asmenys gali patirti didelės žalos.
Šalies argumentai
A. V. nurodė, jog atsakomybė už tai, kad prekės atitiktų Lietuvos Respublikos teisės aktuose numatytus reikalavimus, kyla tiekėjams UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir D. J. individualiai įmonei ir tai numatyta pirkimo–pardavimo sutarčių 4.1 punkte. Atsakomybė galėtų kilti tam, kas pažymėjo svetimu ženklu prekes, jei neturėjo tam leidimo ir po to išleido jas į rinką realizuoti. Jis, kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovas, turėdamas įmonės asortimente dvidešimt aštuonis tūkstančius prekių eilučių, neturi nei galimybių, nei sugebėjimų įsitikinti, ar prekės ženklą gamintojas panaudojo teisėtai. Teisėjų kolegija tokius A. V. argumentus laiko nepagrįstais. Pirkimo–pardavimo sutartis tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ sudaryta 2007-04-02, tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir D. J. individualios įmonės – 2010-04-01. Byloje esančiais duomenimis patvirtinta, kad šių sutarčių galiojimo laikotarpiu prekės, pažymėtos registruotais prekių ženklais, buvo tiekiamos UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir prekyba šiomis prekėmis UAB „(duomenys neskelbtini)“ vyko gana ilgą laiko tarpą. Įvykio vietos apžiūros protokolai patvirtina, kad prekės, turint tikslą jas parduoti, buvo išdėliotos lentynose, nurodant prekės pavadinimą ir kainą. Konstatuotina, kad A. V., kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius, pagal direktoriaus pareiginius nuostatus (t. 3, b. l. 14–16) ne tik kad turėjo pakankamai galimybių, bet ir privalėjo įsitikinti dėl pagal šias sutartis pateiktų prekių originalumo ir gauti privalomus leidimus iš registruotų prekių ženklų savininkų ar jų įgaliotų atstovų. Teismų praktikoje pripažįstama, kad „atsakomybė dėl pirkėjams pateikiamų prekių originalumo tenka jas į prekybą pateikiančiam asmeniui, kadangi jis, kaip bet kuris kitas protingas, atsakingas asmuo, užsiimantis prekyba gaminiais, pažymėtais garsių pasaulyje įmonių prekių ženklais, turi pareigą įsitikinti, kad pateikia pirkėjui originalų gaminį <..>. Priešingu atveju būtų sudarytos galimybės pateikti realizuoti suklastotus gaminius kaip originalius, iš anksto žinant, kad už tai nebus taikoma jokia atsakomybė“ (nuosprendis byloje Nr. 1A-571-785/2014).
A. V. teigia, kad pagal pirkimo–pardavimo sutarties 4.1 punktą atsakomybė tenka tiekėjams. Pirmosios instancijos teismas tuo pagrindu nepagrįstai nurodė, kad tiek 2010-04-01 pirkimo–pardavimo sutarties, sudarytos tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir D. J. įmonės, tiek 2007-04-02 pirkimo–pardavimo sutarties, sudarytos tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“, skirsnyje „Prekių kokybė ir ženklinimas“ buvo numatyta, jog prekės turi būti paženklintos pagal Lietuvos Respublikos parduodamų prekių ženklinimo taisykles (abiejų sutarčių 4.2 punktas). Sutarčių 4.1 punktuose numatyta, kad prekių kokybė turi atitikti Lietuvos Respublikos norminiais aktais nustatytus standartus ir technines sąlygas, ir jeigu tai privaloma ir/arba pareikalavus PIRKĖJUI, PARDAVĖJAS įsipareigoja pateikti prekių kokybės liudijimus (kokybės sertifikatus, higieninius pažymėjimus, cheminių medžiagų saugos duomenų lapą, atitikties deklaracijas). Remdamasis šiais sutarties punktais apylinkės teismas padarė neteisingą išvadą, kad minėtose sutartyse šalys aptarė prekių ženklinimo sąlygas, ir, sistemiškai aiškinant minėtų sutarčių nuostatas, atsakomybė už tai, kad prekės būtų tinkamai paženklintos, kilo ne pirkėjui (UAB „(duomenys neskelbtini)“), o būtent prekių pardavėjui – atitinkamai UAB „(duomenys neskelbtini)“ bei D. J. individualios įmonės vadovams. Apeliacinės instancijos teismas su A. V. teiginiu, kad pagal sutarties 4.1 punktą atsakomybė tenka tiekėjams, ir su apylinkės teismo padarytomis išvadomis nesutinka. Pažymėtina, kad „Prekių kokybė ir ženklinimas“ bei „Prekių ženklas“ yra ne tas pats. Lietuvos Respublikos prekių ženklo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad „Prekių ženklas (toliau – ženklas) – bet koks žymuo, kurio paskirtis – atskirti vieno asmens prekes arba paslaugas nuo kito asmens prekių arba paslaugų ir kurį galima pavaizduoti grafiškai. Prekių ženklinimo ir kainų nurodymo taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2002-05-15 įsakymu Nr. 170 (Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2015-01-23 įsakymo Nr. 4-40 redakcija) 4.4. punkte numatyta, kad „Ženklinimas – ženklinimo rekvizitų pateikimas ant prekės ir (ar) jos prekinės, arba pirminės, pakuotės (toliau – pirminė pakuotė). 4.5. punkte numatyta „Ženklinimo rekvizitai – prekės (prekių grupės) ženklinimą reglamentuojančiame teisės akte ar šiose Taisyklėse nustatyta privaloma informacija (tinkamumo naudoti terminas, kiekis, įspėjimai dėl rizikos ir atsargumo priemonių, naudojimo (laikymo) ypatumai ir (ar) kita informacija) apie prekę, kuri turi būti pateikta ant prekės ir (ar) jos pirminės pakuotės, išskyrus šiose Taisyklėse nustatytus atvejus, kai ši informacija gali būti pateikta kitais būdais. Prekės kokybė vertinama pagal tai, kaip gatavas gaminys atitinka brėžinius ir techninius reikalavimus. Kokybė – tai visuma gaminio savybių ir požymių arba procesų, kurie nusako jų tinkamumo laipsnį naudoti gaminį pagal paskirtį. Prekių ir paslaugų kokybę gina Lietuvos Respublikos vartotojų teisių gynimo įstatymas. Kaip matyti iš šių sąvokų analizės, sąvokų reikšmė nėra tapati. Tai, kad šalys sutartyje aptarė prekės kokybę, ženklinimą ir atsakomybę už prekės kokybę ir ženklinimą, nesudaro pagrindo teigti, kad šalys aptarė atsakomybę už prekių realizavimą su registruotu prekių ženklu. Konstatuotina, kad pirkimo–pardavimo sutartyse neminimas prekių ženklas, neminima licencija jas gaminti ar licencija jas tiekti į rinką, nenumatytas registruoto prekių ženklo naudojimas, leidimai, suteikiantys teisę juo naudotis, ar atsakomybė už jų naudojimą. A. V. nurodė, kad jis dėl intelektinės nuosavybės su teisininke konsultavosi, kai registravo „(duomenys neskelbtini)“ ženklą, kas suponuoja išvadą, kad pastarasis suvokė, kas yra prekių ženklas, kas yra prekių ženklo savininkas, kokios prekių ženklo savininko teisės, kokie dokumentai reikalingi norint naudotis registruotu prekių ženklu, kokie teisės aktai saugo prekių ženklus ir atsakomybė už registruoto prekių ženklo realizavimą be savininko leidimo. Pažymėtina ir tai, kad pirkimo–pardavimo sutarčių rengėjas buvo UAB „(duomenys neskelbtini)“. Sutarties sąlygas numatė pati UAB „(duomenys neskelbtini)“. A. V., pats registravęs prekės ženklą ir konsultavęsis su teisininke bei žinodamas, kokias teises suteikia prekės ženklo savininko registracija pirkimo–pardavimo sutartyje, nenurodo nė vieno punkto dėl prekių ženklų ar licencijos gavimo, tai suponuoja išvadą, kad to daryti ir nenorėjo. A. V. pasirinkta gynybos pozicija, kad prekiaudamas prekėmis, kurios pažymėtos žymiais prekių ženklais, tokiais kaip BMW, AUDI ir kitais, jis nesuprasto, kad taip pažymėtoms prekėms realizuoti reikalingas leidimas, skamba neįtikinamai. Tai, kad A. V. suprato, kad toks leidimas reikalingas, įrodo ir jo paties nurodytos aplinkybės, kad jo įmonės tiekimo skyrius tikrino, ar buvo originalių rėmelių gaminimas, žiūrimi visi variantai, tačiau oficialių kreipimųsi nėra. Jis pats asmeniškai su BMW kompanijos atstovais nebendravo. Prieš ketverius–penkerius metus žiūrėjo, kad užsienio gamintojų rėmeliai kelis kartus brangesni. BMW prekės yra brangios. Lietuvių gamintos prekės pigesnes. Sutinka, kad ženklai buvo žinomi. Reikalaudavo leidimų, tačiau ne visi pateikdavo. Negali pasakyti ar UAB „(duomenys neskelbtini)“ pateikė leidimus. Akivaizdu, jog A. V. suprato, jog analogiškų originalių prekių, pažymėtų registruotų prekių ženklais, kainos yra žymiai didesnės nei teikiamų pagal sutartis iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir D. J. individualios įmonės bei skiriasi šių prekių kokybė. Byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų, jog A. V. reikalavo iš UAB „(duomenys neskelbtini)“, D. J. individualios įmonės, kad pastarosios pateiktų leidimus registruotų prekių ženklų savininkų šias prekes ženklinti svetimu prekės ženklu bei jas pateikti realizuoti, bet ir pats nesikreipė į teisėtus prekių ženklų savininkus ar jų įgaliotus atstovus dėl leidimo pateikti realizacijai svetimu prekės ženklu pažymėtas prekes, nors UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuolat teikė užsakymus tokių prekių tiekimui. Pažymėtina, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ parduotuvių buvo paimta 4244 vienetų svetimais įvairių prekių ženklais pažymėtų prekių, kurių bendra vertė – 12668,27 Eur (43 741 Lt). Didelis svetimais prekių ženklais pažymėtų prekių kiekis paprastai suponuoja ir didelę jų vertę. Be to, pateiktų realizuoti prekių, pažymėtų svetimais prekių ženklais, asortimentas gana platus (ratlankių dangteliai, rėmeliai, apvadai, pakabukai, lipdukai). Realizavimui buvo siūloma net dešimties garsių gamintojų prekių ženklais pažymėtos prekės. Teisėjų kolegijos nuomone, nustatytų aplinkybių pakanka pripažinti, kad pateiktas realizuoti prekių kiekis yra didelis. Atkreiptinas dėmesys, kad prekių, pažymėtų svetimais prekių ženklais, pateikimas realizuoti reiškia ne vien tokių prekių perdavimą (parduodant, dovanojant, mainant ir pan.) trečiajam asmeniui, bet ir tokių veiksmų su svetimu prekių ženklu pažymėtomis prekėmis atlikimą, kurie aiškiai demonstruoja siekį tokias prekes platinti tretiesiems asmenims (pavyzdžiui, prekių atvežimas į prekybos sandėlį, parduotuvę ar turgų, jų eksponavimas pardavimui, išdalinimas prekybos agentams, prekių platintojams ir pan.). Šiuo atveju įvertinus byloje esančias UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinės apskaitos dokumentų ir suvestinių registrų kopijas, sąskaitas faktūras, matyti, jog ši veika buvo daroma komerciniais tikslais, t. y. tiesiogiai ir netiesiogiai, siekiant gauti pajamų ar kitokios materialinės naudos. Nors A. V. nurodo, kad, jei neparduoda prekės, gali ją grąžinti. Nuosavybė tampa tik tada, kai parduoda prekę, tačiau tokie A. V. teiginiai ne tik kad nešalina atsakomybės, bet taip pat laikytini nepagrįsti. Pirkimo–pardavimo sutarties 2.2. punkte aiškiai pažymėta, kad nuo prekių perdavimo momento PIRKĖJAS įgyja prekių valdymo ir disponavimo teises jo verslo poreikių tenkinimui. Atsižvelgiant į tai, kas paminėta, visos aplinkybės leidžia pagrįstai A. V. parodymus vertinti kaip pasirinktą gynybos poziciją.
Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs ikiteisminio tyrimo metu surinktų ir teisme ištirtų duomenų bei šiame nuosprendyje aptartų aplinkybių visuma konstatuoja, jog įrodyta, kad A. V. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje, BK 204 straipsnio 1 dalyje, tai yra būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, direktorius, būdamas atsakingas už tinkamą bendrovės veiklos organizavimą, pažeisdamas 2000-10-10 Lietuvos Respublikos prekių ženklų įstatymo Nr. VIII-1981 38 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 2 punkto reikalavimus, numatančius, kad „Įregistruoto ženklo savininkas turi išimtinę teisę uždrausti kitiems asmenims be jo sutikimo komercinėje veikloje naudoti bet kokį žymenį, kuris yra: tapatus įregistruotam ženklui tapačioms prekėms ir (ar) paslaugoms; tapatus įregistruotam ženklui tapačioms ar panašioms prekėms ir (ar) paslaugoms ar klaidinamai į jį panašus ir dėl to yra galimybė suklaidinti visuomenę, įskaitant klaidinamą asocijavimą su įregistruotu ženklu“, to paties įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto reikalavimą, numatantį, kad „Ženklo savininkas, vadovaudamasis šio straipsnio 1 dalies nuostatomis, gali uždrausti: siūlyti tokiu žymeniu pažymėtas prekes, išleisti jas į rinką arba tuo tikslu jas sandėliuoti, nuomoti, skolinti ar kitaip jomis disponuoti, taip pat siūlyti bei teikti juo pažymėtas paslaugas“, neturėdamas prekių savininkų: Vokietijos įmonės AUDI AG, Vokietijos įmonės (duomenys neskelbtini), JAV įmonės (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Japonijos įmonės HONDA MOTOR CO, LTD, Japonijos įmonės (duomenys neskelbtini), Vokietijos įmonės (duomenys neskelbtini), Japonijos įmonės (duomenys neskelbtini), Vokietijos įmonės (duomenys neskelbtini), JAV įmonės (duomenys neskelbtini), Japonijos įmonės (duomenys neskelbtini), ar jų įgalioto atstovo Lietuvoje leidimo, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip iki 2012-02-23, pateikė realizuoti didelį kiekį prekių, pažymėtų svetimu prekių ženklu, neturint šių prekių ženklų savininkų leidimo, organizuodamas tokių prekių įsigijimą iš UAB „(duomenys neskelbtini)“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), D. J. individualios įmonės, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), bei pristatymą jo vadovaujamose UAB „(duomenys neskelbtini)“ filialų parduotuvėse, esančiose (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini)pl. (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), Gargžduose, (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), Kretingoje, (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), Vilniuje, iš kurių ir buvo paimtos prekės, pažymėtos svetimu prekių ženklu, kurių apipavidalinimas neatitinka teisėtų gamintojų originalioms prekėms keliamų reikalavimų, t. y. 38 vienetus numerių rėmelių, pažymėtų prekių ženklu su žymenimis „AUDI“ (Vokietijos įmonės (duomenys neskelbtini)), kurių teisėtų gamintojų gaminamų originalių prekių žemiausia rinkos kaina – 3800 Lt; 24 vienetus numerių rėmelių apvadų, pažymėtų prekių ženklu su žymenimis „AUDI“ (Vokietijos įmonės (duomenys neskelbtini)), kurių teisėtų gamintojų gaminamų originalių prekių žemiausia rinkos kaina – 2400 Lt; 28 vienetus ratlankių dangtelių, pažymėtų prekių ženklu su žymenimis „AUDI“ (Vokietijos įmonės (duomenys neskelbtini)), kurių teisėtų gamintojų gaminamų (originalių prekių žemiausia rinkos kaina – 1680 Lt; 38 vienetus raktų pakabukų, pažymėtų prekių ženklu su žymenimis „AUDI“ (Vokietijos įmonės (duomenys neskelbtini)); 52 vienetus numerių rėmelių, pažymėtų prekių ženklu su žymenimis BMW (Vokietijos įmonės (duomenys neskelbtini)), kurių teisėtų gamintojų gaminamų originalių prekių žemiausia rinkos kaina – 4108 Lt; 13 vienetų numerių rėmelių apvadų, pažymėtų prekių ženklu su žymenimis BMW (Vokietijos įmonės (duomenys neskelbtini)), kurių teisėtų gamintojų gaminamų originalių prekių žemiausia rinkos kaina – 1027 Lt; 40 vienetų raktų pakabukų, pažymėtų prekių ženklu su žymenimis BMW (Vokietijos įmonės (duomenys neskelbtini)), kurių teisėtų gamintojų gaminamų originalių prekių žemiausia rinkos kaina – 2880 Lt; 2401 vienetų lipdukų, pažymėtų prekių ženklu su žymenimis BMW (Vokietijos įmonės (duomenys neskelbtini)); 10 vienetų numerių rėmelių, pažymėtų prekių ženklu su žymenimis „CHEVROLET“ (Jungtinių Amerikos Valstijų įmonės (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)), kurių teisėtų gamintojų gaminamų originalių prekių žemiausia rinkos kaina – 70 Lt; 2 vienetus numerių rėmelių apvadų, pažymėtų prekių ženklu su žymenimis „CHEVROLET“ (Jungtinių Amerikos Valstijų įmonės (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)), kurių teisėtų gamintojų gaminamų originalių prekių žemiausia rinkos kaina – 14 Lt; 50 vienetų raktų pakabukų, pažymėtų prekių ženklu su žymenimis „HONDA“ (Japonijos įmonės (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)), kurių teisėtų gamintojų gaminamų originalių prekių žemiausia rinkos kaina – 1150 Lt; 34 vienetus numerių rėmelių, pažymėtų prekių ženklu su žymenimis „HONDA“ (Japonijos įmonės (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)); 11 vienetų numerių rėmelių apvadų, pažymėtų prekių ženklu su žymenimis „HONDA“ (Japonijos įmonės (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)); 20 vienetų numerių rėmelių, pažymėtų prekių ženklu su žymenimis „MAZDA“ (Japonijos įmonės (duomenys neskelbtini)), kurių teisėtų gamintojų gaminamų originalių prekių žemiausia rinkos kaina – 340 Lt; 7 vienetus numerių rėmelių apvadų, pažymėtų prekių ženklu su žymenimis „MAZDA“ (Japonijos įmonės (duomenys neskelbtini)), kurių teisėtų gamintojų gaminamų originalių prekių žemiausia rinkos kaina – 119 Lt; 71 vienetą raktų pakabukų, pažymėtų prekių ženklu su žymenimis „MAZDA“ (Japonijos įmonės (duomenys neskelbtini)), kurių teisėtų gamintojų gaminamų originalių prekių žemiausia rinkos kaina – 1775 Lt; 42 vienetus numerių rėmelių, pažymėtų prekių ženklu su žymenimis „MERCEDES-BENZ“ (Vokietijos įmonės (duomenys neskelbtini)), kurių teisėtų gamintojų gaminamų originalių prekių žemiausia rinkos kaina – 6048 Lt, 19 vienetų numerių rėmelių apvadų, pažymėtų prekių ženklu su žymenimis „MERCEDES- BENZ“ (Vokietijos įmonės (duomenys neskelbtini)), kurių teisėtų gamintojų gaminamų originalių prekių žemiausia rinkos kaina – 2736 Lt; 53 vienetus raktų pakabukų, pažymėtų prekių ženklu su žymenimis „MERCEDES-BENZ“ (Vokietijos įmonės (duomenys neskelbtini)), kurių teisėtų gamintojų gaminamų originalių prekių žemiausia rinkos kaina – 424 Lt; 4 vienetus ratlankių dangtelių, pažymėtų prekių ženklu su žymenimis „MERCEDES-BENZ“ (Vokietijos įmonės (duomenys neskelbtini)), kurių teisėtų gamintojų gaminamų originalių prekių žemiausia rinkos kaina – 88 Lt; 796 vienetus lipdukų, pažymėtų prekių ženklu su žymenimis „MERCEDES-BENZ“ (Vokietijos įmonės (duomenys neskelbtini)), kurių teisėtų gamintojų gaminamų originalių prekių žemiausia rinkos kaina – 11940 Lt; 34 vienetus numerių rėmelių, pažymėtų prekių ženklu su žymenimis „MITSUBISHI“ (Japonijos įmonės (duomenys neskelbtini)); 10 vienetų numerių rėmelių apvadų, pažymėtų prekių ženklu su žymenimis „MITSUBISHI“ (Japonijos įmonės (duomenys neskelbtini)); 69 vienetus raktų pakabukų, pažymėtų prekių ženklu su žymenimis „MITSUBISHI“ (Japonijos įmonės (duomenys neskelbtini)); 36 vienetus lipdukų, pažymėtų prekių ženklu su žymenimis „MITSUBISHI“ (Japonijos įmonės (duomenys neskelbtini)); 30 vienetų numerių rėmelių, pažymėtų prekių ženklu su žymenimis „OPEL“ (Vokietijos įmonės (duomenys neskelbtini)), kurių teisėtų gamintojų gaminamų originalių prekių žemiausia rinkos kaina – 210 Lt; 13 vienetų numerių rėmelių apvadų, pažymėtų prekių ženklu su žymenimis „OPEL“ (Vokietijos įmonės (duomenys neskelbtini)), kurių teisėtų gamintojų gaminamų originalių prekių žemiausia rinkos kaina – 91 Lt; 30 vienetų raktų pakabukų, pažymėtų prekių ženklu su žymenimis „OPEL“ (Vokietijos įmonės (duomenys neskelbtini)), kurių teisėtų gamintojų gaminamų originalių prekių žemiausia rinkos kaina – 270 Lt; 152 vienetus lipdukų, pažymėtų prekių ženklu su žymenimis „OPEL“ (Vokietijos įmonės (duomenys neskelbtini)), kurių teisėtų gamintojų gaminamų originalių prekių žemiausia rinkos kaina – 456 Lt; 23 vienetus numerių rėmelių „PLAYBOY“ (Jungtinių Amerikos Valstijų įmonės (duomenys neskelbtini)); 6 vienetus numerių rėmelių apvadų, pažymėtų prekių ženklu su žymenimis „PLAYBOY“ (Jungtinių Amerikos Valstijų įmonės (duomenys neskelbtini)); 33 vienetų numerių rėmelių, pažymėtų prekių ženklu su žymenimis „TOYOTA“ (Japonijos įmonės (duomenys neskelbtini)), kurių teisėtų gamintojų gaminamų originalių prekių žemiausia rinkos kaina – 1155 Lt; 12 vienetų ratlankių dangtelių, pažymėtų prekių ženklu su žymenimis „TOYOTA“ (Japonijos įmonės (duomenys neskelbtini)), kurių teisėtų gamintojų gaminamų originalių prekių žemiausia rinkos kaina – 300 Lt; 44 vienetus raktų pakabukų, pažymėtų prekių ženklu su žymenimis „TOYOTA“ (Japonijos įmonės (duomenys neskelbtini)), kurių teisėtų gamintojų gaminamų originalių prekių žemiausia rinkos kaina – 660 Lt. Tokiais veiksmais A. V. teisėtiems prekių savininkams pasikėsino padaryti didelę turtinę – 12668,27 Eur (43 741 litų) – žalą.
Motyvuojamoji dalis
Bausmės skyrimas
Skirdamas A. V. bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, į kaltinamojo veiksmų tikslus ir motyvus, į atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, taip pat į bendrus bausmės skyrimo principus ir tikslus.
A. V. padarė vieną nesunkų nusikaltimą, kuris nutrūko esant pasikėsinimo stadijai. Pastarojo atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Nusikaltimo padarymo metu buvo neteistas. A. V. dirba. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas daro išvadą, jog geriausiai bausmės tikslai, numatyti BK 41 straipsnyje, bus pasiekti paskiriant sankcijoje numatytą bausmės rūšį – baudą. Skirtina 50 MGL (1883 Eur) bauda, nesiekianti BK 47 straipsnio 3 dalyje numatyto baudos vidurkio.
Dėl nuteistojo V. B. gynėjo advokato Gintaro Balčiūno apeliacinio skundo
Nuteistojo V. B. gynėjas apeliaciniu skundu nesutikdamas su V. B. nuteisimu, ginčija įrodymų vertinimą ir padarytų išvadų atitiktį faktinėms bylos aplinkybėms. Teisėjų kolegija pažymi, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, o nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos, nors teismo baigiamajame akte turi būti išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas V. B. kaltės klausimą iš esmės išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai bei, remdamasis teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, padarė išvadas dėl V. B. kaltės. Teisėjų kolegija nenustatė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir įtakos nuosprendžio dalies teisėtumui bei pagrįstumui. Teismo padarytos išvados dėl V. B. kaltės atitinka bylos faktines aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo kitaip vertinti pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų, abejoti apylinkės teismo padarytomis išvadomis ir su jomis sutinka. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados, kad V. B. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, yra iš esmės motyvuotos ir pagrįstos byloje surinkta medžiaga, o iš apeliacinio skundo pagrindų ir motyvų matyti, kad nuteistojo gynėjas siekia, jog būtų panaikintas apkaltinamasis nuosprendis ir priimtas išteisinamasis nuosprendis.
Nuteistojo gynėjas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį grindė subjektyviomis prielaidomis bei selektyviai ikiteisminiame tyrime atrinktų įrodymų tyrimo išvadomis, visiškai neatsižvelgdamas nei į nuteistojo, nei į gynybos išdėstytus argumentus ir juos pagrindžiančius byloje esančius objektyvius rašytinius įrodymus, liudytojų parodymus. Pirmosios instancijos teismas, turėdamas išankstinę nuomonę, šališkai vertino surinktus duomenis ir palaikė išimtinai kaltinimo poziciją, kas šiuo atveju lėmė, jog bylos proceso metu buvo iš esmės pažeistas principas – nuteistojo teisė į teisingą, objektyvų, nepriklausomą teismo procesą. Su tokia pozicija sutikti nėra pagrindo. Nagrinėjamoje byloje apylinkės teismas konstatavo, kad V. B. padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Tokią išvadą pirmosios instancijos teismas padarė remdamasis visa byloje esančia medžiaga: tiek pačių kaltinamųjų parodymais, tiek liudytojų parodymais, specialisto išvadomis, specialisto paaiškinimais teisme, raštais, kratų ir apžiūrų protokolais, pareiškimais ir kita byloje esančia rašytine medžiaga, todėl nepagrįstai nuteistojo gynėjas skunde teigia, jog apylinkės teismas apkaltinamąjį nuosprendį priėmė tik išimtinai palaikydamas kaltinimo poziciją. Visi šie įrodymai buvo ištirti teisiamajame posėdyje, nustatyta, kurie įrodymai papildo vienas kitą ir atskleidžia faktines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, kurie prieštarauja vieni kitiems, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo vertinti įrodymus kitaip ir daryti priešingą išvadą V. B. kaltės klausimu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 22 straipsnio 1 dalyje, BK 204 straipsnio 1 dalyje.
Pasak nuteistojo gynėjo, pirmosios instancijos teismas, priimdamas nuosprendį, visiškai neatsižvelgė į nuteistojo duotus parodymus, taip pat darydamas išvadas neteisingai interpretavo nuteistojo parodymus. Su tokia nuteistojo gynėjo pozicija taip pat nėra pagrindo sutikti. Vien tai, kad teismas įrodymus vertino ne taip, kaip būtų norėjęs nuteistasis, tvirtinti, kad teismas netinkamai vertino parodymus, nėra pagrindo. Teisėjas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu (BPK 20 straipsnio 1–5 dalys). Nėra pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas, tirdamas byloje surinktus duomenis, juos pripažindamas įrodymais ir vertindamas, nesilaikė šio straipsnio nuostatų. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui neprivalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios instancijos teisme savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.
Atmestinas gynėjo argumentas, jog nuteistojo atsakomybę šalina aplinkybė, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ patalpose 2012-02-23 atliktos kratos metu rasti ir paimti gaminiai, būtent dėl kurių pažymėjimo svetimu prekių ženklu nuteistajam pareikšti kaltinimai, buvo pagaminti tuo metu, kai nuteistasis dar net nebuvo UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius, kadangi šias pareigas ėjo R. Ž.. Pasak nuteistojo gynėjo, šias aplinkybes patvirtina R. Ž., sutartis su Latvijos bendrove „(duomenys neskelbtini)“, Latvijos bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ užsakymas, 2002 metų spalio mėnesio prekių priėmimo–perdavimo į sandėlį aktas, liudytojų – J. S. ir D. M. – parodymai. Apeliacinės instancijos teismo kolegija atkreipia dėmesį, kad V. B. nuteistas ne už tai, kad būtent 2002 metais pagamino kaltinime nurodytas prekes, bet už tai, kad būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius, būdamas atsakingas už tinkamą bendrovės veiklos organizavimą, pažeisdamas 2000-10-10 Lietuvos Respublikos prekių ženklų įstatymo Nr. VIII-1981 38 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 2 punkto reikalavimus bei to paties įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto reikalavimą, neturėdamas prekių ženklo savininko leidimo ar jų įgalioto atstovo Lietuvoje leidimo ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip iki 2012-02-23, organizavo tuščių numerių rėmelių pagaminimą, juose uždedant, klijuojant logotipus prekių ženklų su žymenimis „AUDI“, BMW, „CHEVROLET“, „HONDA“, „MAZDA“, „MERCEDES-BENZ“, „MITSUBISHI“, „OPEL“, „PLAYBOY“, „TOYOTA“, taip UAB „(duomenys neskelbtini)“ pažymėjo vardu didelį kiekį prekių – numerių rėmelių, numerių rėmelių apvadų, skirtų realizavimui, be prekių ženklo savininkų leidimo ir jų apipavidalinimas neatitinka teisėtų gamintojų originalioms prekėms keliamų reikalavimų. Prekių ženklų įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatyta, kad „Ženklo savininkas, vadovaudamasis šio straipsnio 1 dalies nuostatomis, gali uždrausti: siūlyti tokiu žymeniu pažymėtas prekes, išleisti jas į rinką arba tuo tikslu jas sandėliuoti, nuomoti, skolinti ar kitaip jomis disponuoti, taip pat siūlyti bei teikti juo pažymėtas paslaugas“, neturėdamas prekių ženklo savininkų leidimo. Kaip matyti, ženklo savininkas gali uždrausti ne tik gaminti, bet ir prekes laikyti, sandėliuoti, pateikti į rinką ir t. t. Vadovaujantis juridinio asmens duomenimis (t. 13, b. l. 80–82), V. B. UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi įregistruotas nuo 2004-03-24 iki 2012-06-12. V. B., būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius ir vadovaudamasis pareiginiais nuostatais, privalėjo laikytis Lietuvos Respublikos galiojančiuose įstatymuose ir kituose teisės aktuose numatytų reikalavimų ir įmonės veiklą organizuoti taip, kad pastarųjų būtų laikomasi. Tačiau šiuo atveju V. B. įstatymuose numatytų reikalavimų nepaisė, įmonės patalpose buvo rastos prekės su registruotais prekių ženklais, pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu prekės su registruotais prekių ženklais buvo tiekiamos į rinką. Todėl nepagrįstas teiginys, kad V. B. atsakomybę šalina aplinkybė, jog prekės buvo pagamintos tada, kad pastarasis dar nebuvo UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius.
Advokatas nurodo, jog nuosprendyje buvo padaryta faktinėms aplinkybėms prieštaraujanti išvada, kad versiją apie prekių pagaminimo laiką ir pobūdį V. B. iškėlė tik teisme. Pažymi, kad ikiteisminio tyrimo metu prokurorė, o vėliau ir teismas vis atsisakydavo tenkinti nuteistojo ir jo gynėjo prašymus pridėti teikiamus rašytinius įrodymus, pagrindžiančius kratoje paimtų gaminių pagaminimo laiką ir pagrindą, t. y. 2002-04-09 sutartį su Latvijos bendrovės „(duomenys neskelbtini)“, šios bendrovės atliktą užsakymą bei pagamintų rėmelių perdavimą saugoti į UAB „(duomenys neskelbtini)“ sandėlį. Dokumentai buvo pridėti tik 2015-10-05 teisiamojo posėdžio metu. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog ta aplinkybė, kad ikiteisminio tyrimo metu minimi dokumentai nebuvo pridėti prie bylos, neužkirto kelio V. B. ir jo gynėjui dokumentus teikti bylos teisme nagrinėjimo metu. Šia teise buvo pasinaudota ir dokumentai buvo pridėti prie bylos. Pažymėtina, jog data, kada buvo pridėti dokumentai, esminės reikšmės neturi. Pirmosios instancijos teismas juos įvertino ir dėl jų pasisakė. Kitaip vertinti minimų dokumentų, tai yra 2002-04-09 sutarties su Latvijos bendrove „(duomenys neskelbtini)“, šios bendrovės atliktą užsakymą bei pagamintų rėmelių perdavimą saugoti į UAB „(duomenys neskelbtini)“ sandėlį, neturi pagrindo ir skundą nagrinėjantis teismas. Į bylą V. B. pateikė sutartį, prekių užsakymo lapą (t. 16, b. l. 4–6, 8–10) ir prekių priėmimo–perdavimo aktą (t. 16, b. l. 7). Jokių kitų duomenų, kurie pagrįstų prekių įtraukimą į buhalterinę apskaitą, byloje nėra. Taip pat byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų, jog prekių neatsiėmus Latvijos įmonei, pastarosios buvo skirtos perdirbti. V. B. ir jo gynėjo pateikti sunaudotų medžiagų nurašymo aktai (t. 17, b. l. 66–107) nepatvirtina, kad juose užfiksuotas būtent Latvijos įmonės neatsiimtų prekių perdirbimas į žaliavas. Pastebėtina ir tai, kad apeliacinės instancijos teisme atlikus įrodymų tyrimą kaip liudytojos buvo apklaustos R. B. ir J. S., tačiau nė viena konkrečiai nepaaiškino, kad nurašymo aktuose galima nustatyti, jog perdirbti skirtos prekės buvo būtent Latvijos įmonės neatsiimtos prekės, taip pat nieko detaliai negalėjo nurodyti ir dėl pačios Latvijos įmonės „(duomenys neskelbtini)“ ir sutarties su šia įmone. Apklausta kaip liudytoja R. B. apeliacinės instancijos teisme parodė, kad nurašant prekę surašomas aktas ir tai yra nurašymas. Nurašymo akte nesimato, kas buvo pirkėjas. Prisimena, kad buvo užsakytas didelis kiekis, kurio neatsiėmė, tai buvo įmonė „(duomenys neskelbtini)“. Sąskaitos jiems nerašė. Žino apie šią įmonę, nes jiems skambino, klausė dėl apmokėjimo, liepė laukti, kol baigsis krizė. Skambino jiems 2009–2010 metais (t. 17, b. l. 171–172). Apeliacinės instancijos teisme apklausta kaip liudytoja J. S. parodė, kad „(duomenys neskelbtini)“ įmonė jai yra žinoma. Sandorių nežino. Žino, kad buvo prekių likutis, užsakymas, kurio neatsiėmė. Jie perkėlė kaip medžiagas, kaip rado, taip perkėlė. Po to jas perdirbdavo. Ne visos buvo perdirbtos, kiek buvo perdirbta, nežino. Nurašymo aktuose yra kodai. Būdavo taip, kad nepavykdavo nustatyti, kas klientas (t. 17, b. l. 172–173). Tokie liudytojų parodymai nėra informatyvūs ir nepatvirtina V. B. pasirinktos gynybos pozicijos. Pažymėtina ir tai, kad 2002-10-02 prekių užsakymo lape nurodytos prekės ir kiekiai skiriasi nuo 2012-02-23 kratos metu paimtų prekių. Kratos metu buvo paimti ne tik rėmeliai, bet ir rėmelių apvadai, logotipų – lipdukų ir kita (t. 4, b. l. 43–45). Paimtose prekėse taip pat nėra jokių „(duomenys neskelbtini)“ rekvizitų ar kitų skiriamųjų ženklų, kas galėtų patvirtinti, jog prekės buvo užsakytos būtent „(duomenys neskelbtini)“. Nors apeliaciniame skunde V. B. gynėjas nurodė, kad teisminio bylos nagrinėjimo metu nebuvo tirtos aplinkybės, kad prekių kiekiai nesutampa ir tai buvo iškelta tik surašant nuosprendį, todėl nebuvo galimybės dėl to pasisakyti ir tik apeliacinės instancijos teismui pateikė nurašymo aktus, kurie, pasak advokato, patvirtina, jog kratos metu buvo paimta prekių mažiau, nei nurodyta užsakymo lape, nes dalis prekių buvo nurašyta ir sunaikinta. Tačiau skundą nagrinėjantis teismas dar kartą pažymi, jog pateikti prekių nurašymo aktai nepatvirtina aplinkybės, kad prekės, kurios buvo nurašytos, buvo užsakytos būtent „(duomenys neskelbtini)“. Taip pat byloje nėra jokių duomenų, kad nuo 2002 metų iki 2009 metų UAB „(duomenys neskelbtini)“ su „(duomenys neskelbtini)“ bendravo, susirašinėjo dėl atsiskaitymo už prekes ar dėl prekių atsiėmimo, ar dėl prekių sulaikymo, kol „(duomenys neskelbtini)“ turės galimybę atsiskaityti. Šios aplinkybės leidžia manyti, kad tokio bendradarbiavimo net ir nebuvo. Akcentuotina ir tai, kad V. B. aplinkybes apie sutartį su „(duomenys neskelbtini)“ nurodė tik prokurorui pranešus apie ikiteisminio tyrimo pabaigą, tai yra praėjus daugiau nei dvejiems metams. Ikiteisminis tyrimas pradėtas 2012-02-20. 2012-02-23 UAB „ (duomenys neskelbtini)“ atlikta krata. Kratos protokolą pasirašė ir pats V. B.. 2012-07-18 ikiteisminio tyrimo metu V. B. apklausiamas kaip liudytojas nenurodė jokių aplinkybių apie sutartį, sudarytą su „(duomenys neskelbtini)“ (t. 13, b. l. 65). Tokių duomenų nepateikė ir advokatas 2013-11-28 teikdamas prašymą grąžinti kratos metu paimtus daiktus (t. 1, b. l. 168) bei V. B. 2014-02-27 apklausiamas kaip įtariamasis. Priešingai, pastarasis nurodė, kad paimtos prekės buvo skirtos sunaikinimui ir kitiems užsakovams, tai yra Azijos šalims, Rusijos salonams, atstovaujantiems prekių ženklus, kurie yra išvardyti įtarime (t. 13, b. l. 87). Taip pat 2014-03-18 V. B. gynėjas teikė prašymą leisti susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga ir daryti kopijas (t. 1, b. l. 172). 2014-04-04 protokole (t. 1, b. l. 180) užfiksuota, kad su visa ikiteisminio tyrimo medžiaga susipažino, tačiau ir po šio veiksmo jokių duomenų apie sutartį su „(duomenys neskelbtini)“ pastarieji nepateikė. Iš bylos duomenų matyti, kad V. B. ir jo gynėjo pozicija apie sutartį su „(duomenys neskelbtini)“ susiformavo gana vėlai, kai paskelbiama apie ikiteisminio tyrimo pabaigą. 2014-05-16 V. B. gynėjas pateikė prašymą papildyti ikiteisminį tyrimą ir pridėti prie bylos sutartį su „(duomenys neskelbtini)“, užsakymą (t. 13, b. l. 144). Šios aplinkybės taip pat verčia abejoti, kad toks bendradarbiavimas tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ vyko. Nors nuteistasis V. B. ir jo gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad jų nurodytas aplinkybes patvirtina ne tik sutartis su „(duomenys neskelbtini)“, užsakymo lapas, bet ir buvęs direktorius R. Ž., taip pat D. M. ir J. S., tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nė vienas iš minimų asmenų konkrečių aplinkybių nurodyti ar patvirtinti negalėjo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog R. Ž. detaliai negalėjo paaiškinti nei sutarties su „(duomenys neskelbtini)“ sudarymo aplinkybių, nei apmokėjimo sąlygų, nei kaip buvo nuspręsta nurodytas prekes panaudoti, jei „(duomenys neskelbtini)“ už jas neatsiskaitytų. Pagrįstai apylinkės teismas kritiškai vertino ir liudytojo D. M. duotus parodymus, jog prekės buvo pagamintos prieš dešimt metų Latvijos įmonei, o jai neatsiskaičius buvo nuspręsta jas sunaikinti. Kaip teisingai pažymėjo apylinkės teismas, D. M. su UAB „(duomenys neskelbtini)“ susijęs darbiniais santykiais, todėl liudytojas suinteresuotas duoti palankius parodymus. Kaip jau buvo minėta anksčiau, jokių konkrečių aplinkybių dėl sutarties su „(duomenys neskelbtini)“ sudarymo nenurodė ir J. S.. Teigti, kad R. Ž., D. M.. J. S. parodymai patvirtina V. B. nurodytas aplinkybes ir paneigia byloje esančių duomenų visumą, nėra jokio pagrindo. Neįtikinama V. B. pozicija, kad apie sutartį su „(duomenys neskelbtini)“ buvo pamiršęs, nes sutartį sudarė ne jis. Pažymėtina, kad už įmonės veiklą V. B. buvo atsakingas nuo 2004-03-24 iki 2012-06-12. Būnant bendrovės direktoriumi pakankamai ilgą laiko tarpą ir pagal direktoriaus pareiginius nuostatus esant atsakingam už bendrovės veiklą, nesidomėti, kokiu pagrindu atsirado ir sandėliuojamas toks didelis prekių kiekis, neįmanoma. Esant tokioms aplinkybėms pagrįstai apylinkės teismas tokią V. B. iškeltą versiją, kad prekės buvo pagamintos vykdant sutartį su Latvijos įmone „(duomenys neskelbtini)“, o prekių šiai įmonei neatsiėmus, jos buvo skirtis ne realizavimui, o sunaikinimui, vertino kritiškai.
Nuteistojo V. B. gynėjas apeliaciniame skunde teigia, kad nuteistojo veikoje nėra būtinų nusikalstamos veikos, numatytos BK 22 straipsnio 1 dalyje, BK 204 straipsnio 1 dalyje, sudėties elementų, t. y. nenustatyta pavojinga ir baudžiamojo įstatymo uždrausta veika (neteisėti veiksmai) bei nuteistojo kaltė. Dėl neteisėtų veiksmų advokatas teigia, kad nuteistasis kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovas negali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, kadangi UAB „(duomenys neskelbtini)“ patalpose 2012-02-23 atliktos kratos metu rasti ir pareigūnų paimti gaminiai buvo pagaminti ir pažymėti svetimu prekių ženklu 2002 metais, t. y. tuo metu, kai nuteistasis dar nebuvo UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi, o laikyti sandėlyje gaminiai buvo skirti ne realizavimui, o sunaikinimui ir perdirbimui, nors ir buvo sandėliuojami UAB „(duomenys neskelbtini)“ patalpose, tačiau BK 204 straipsnio 1 dalis nenumato atsakomybės už svetimu prekių ženklu pažymėtų gaminių laikymą sunaikinimui ir perdirbimui. Teisėjų kolegija pažymi, kad anksčiau konstatuotomis aplinkybėmis nustatyta, jog tai, kad 2002 metais UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius buvo R. Ž., nešalina V. B. atsakomybės pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, BK 204 straipsnio 1 dalį. Atsakomybė pagal BK 204 straipsnio 1 dalį kyla tam, kas neturėdamas leidimo svetimu prekių ženklu pažymėjo didelį prekių kiekį ar pateikė jas realizuoti arba pasinaudojo svetimu paslaugų ženklu ir dėl to padarė didelės žalos. Šiuo atveju užtenka atlikti vieną iš straipsnyje numatytų alternatyvių veiksmų, t. y., neturint leidimo pažymėti prekes svetimu prekės ženklu ar pateikti prekes realizuoti ar pasinaudoti svetimu paslaugų ženklu tam, kad pagal BK 204 straipsnio 1 dalį kiltų atsakomybė. Šiuo atveju byloje neginčytinai nustatyta, kad prekės, paimtos iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ kratos metu, buvo pažymėtos registruotu prekių ženklu neturint prekių ženklo savininkų leidimo ir pateiktos realizuoti. Byloje nepatvirtinta V. B. versija, kad kratos metu paimtos prekės buvo pagamintos vykdant 2002 metų sutartį su Latvijos įmone „(duomenys neskelbtini)“, o įmonei prekių neatsiėmus, jos buvo perduotos į sandėlį sunaikinti. V. B. būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius privalėjo organizuoti bendrovės veiklą nepažeidžiant įstatymuose numatytų reikalavimų, tačiau, kaip matyti iš byloje esančių duomenų, Prekių ženklų įstatyme numatytų reikalavimų nesilaikė. Tai, kad V. B. suvokė, kas yra prekių ženklas, kas yra prekių ženklo savininkas, kokios prekių ženklo savininko teisės, kokie dokumentai reikalingi norint naudotis registruotu prekių ženklu, kokie teisės aktai saugo prekių ženklus ir kokia numatyta atsakomybė už registruoto prekių ženklo realizavimą be savininko leidimo, įrodo tai, jog V. B. pats tiesiogiai savo veikloje taikė Prekių ženklų įstatymo nuostatas, kai registravo prekių ženklus, t. y. 2005-10-18 UAB „(duomenys neskelbtini)“ registravo prekių ženklą „(duomenys neskelbtini)“. Pastebėtina, kad prekių ženklas registruotas dar prieš bendradarbiavimo sutartį su UAB „(duomenys neskelbtini)“, todėl dar prieš pasirašant pirkimo–pardavimo sutartį bei pats turėdamas registruotą prekių ženklą, suprato ir žinojo registruotų prekių ženklų naudojimo ir apsaugos sąlygas. Tačiau šių reikalavimų nepaisė. Pritartina pirmosios instancijos teismo pozicijai, jog V. B. versija, kad prekės, paimtos kratos metu, nebuvo skirtos realizuoti, jos buvo perduotos į sandėlį sunaikinti, pastarųjų neatsiėmus Latvijos įmonei „(duomenys neskelbtini)“, neįtikinama. Tai, kad 2012-02-23 kratos metu paimtos prekės buvo skirtos sunaikinimui, paneigia aplinkybės, kad kratos metu buvo paimtos ne tik prekės su registruotu svetimu prekės ženklu, bet ir AUDI, OPEL, BMW, MERCEDES-BENZ, VOLKSWAGEN metaliniai įdėklai – formos, kad suponuoja išvadą, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ savo gamyboje naudojo žymint prekes svetimu prekės ženklu šias formas-įdėklus ir tai buvo ne vienkartinis veiksmas. Prekės ne tik kad nebuvo sunaikintos, bet vyko jų realizavimas į rinką, tai patvirtina sudaryta 2010-04-01 pirkimo–pardavimo sutartis su UAB „(duomenys neskelbtini)“, pateiktos ir apžiūrėtos sąskaitos faktūros patvirtina, kad prekės su registruotais prekių ženklais buvo tiekiamos UAB „(duomenys neskelbtini)“. Kratos metu iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo paimtas didelis prekių kiekis, prekės buvo pažymėtos svetimais prekių ženklais ir bendra jų vertė nustatyta 461779,71 Eur (1594433 Lt). Didelis svetimais prekių ženklais pažymėtų prekių kiekis paprastai suponuoja ir didelę jų vertę. Be to, kratos metu paimtos prekės, tai yra numerių rėmeliai, numerių rėmelių apvadai, buvo pažymėti net dešimties garsių gamintojų prekių ženklais, tai suponuoja išvadą, kas asortimentas pasiūlai buvo pakankamai platus. Teisėjų kolegijos nuomone, nustatytų aplinkybių pakanka pripažinti, kad kratos metu paimtų prekių kiekis buvo ne tik didelis, bet ir tai, kad prekės registruotais svetimais prekių ženklais buvo žymimos komerciniais tikslais, siekiant gauti materialinės naudos. Visuma ikiteisminio tyrimo metu surinktų ir teisme ištirtų bei šiame nuosprendyje aptartų aplinkybių paneigia nuteistojo V. B. gynėjo teiginius, jog V. B. veiksmuose nėra būtinų nusikalstamos veikos sudėties elementų.
Apeliaciniame skunde nuteistasis ir jo gynėjas reiškia abejones specialisto nešališkumu. Nurodo, kad K. S. yra asociacijos SNB-REACT narys, pastarasis inicijavo ikiteisminio tyrimo pradėjimą, susijęs su ieškovo atstovu, todėl yra suinteresuotas ir jo pateiktos išvados ir parodymai negali būti pripažinti objektyviais, išvadose nėra jokios metodinės medžiagos, kuria vadovaudamasis specialistas parengė išvadas, todėl neaišku, kaip buvo atliekamas tyrimas, kokia duomenų baze buvo naudotasi, kokiems prekės ženklų atstovams buvo pateiktos užklausos, ar atsakymus pateikę prekių ženklų savininkų atstovai turėjo reikiamus įgaliojimus ir panašiai. Nurodo, kad K. S. neturi turto vertintojo kvalifikacijos, kaip to reikalauja Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymas, o jo išsilavinimas ir patirtis neatitinka minėtame įstatyme numatytų turto vertinimo veikla siekiantiems verstis asmenims nustatytų reikalavimų. Specialisto išvadose nėra identifikuotas vertinimo objektas. Ikiteisminio tyrimo metu specialistui įvertinti buvo pateikti iš UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir D. J. įmonės paimti objektai. Specialisto išvadose buvo pateiktas visų šių objektų bendras vertinimas, todėl nėra aišku, kaip buvo apskaičiuota nuteistojo tariamai padaryta žala. Specialisto išvadose konstatuota, kad tyrimui pateikti objektai „neatitinka originalioms prekėms keliamų reikalavimų“, tačiau atliekant vertinimą deklaruojami originalių prekių pavyzdžiai nebuvo ir negalėjo būti pateikti palyginimui, kadangi nė vienas prekių ženklų savininkas Lietuvos Respublikos valstybiniams numeriams skirtų numerių rėmelių negamina. Specialisto išvadose nepateikiama jokių duomenų, kaip buvo nustatyta skirtingais prekių ženklais pažymėtų rėmelių vertė. Nurodoma, kad buvo kreiptasi į prekės ženklų savininkų atstovus, kurie patvirtino K. S. pateiktus duomenis, tačiau duomenų, leidžiančių identifikuoti šiuos atstovus, nepateikiama. Be to, specialisto išvadose nepaaiškinama, kodėl numerių rėmelių vertė taip smarkiai diferencijuota. Su šiais apeliacinio skundo argumentais sutikti taip pat nėra pagrindo, nes apeliaciniame skunde keliamos abejonės specialisto išvadų patikimumu bei paties specialisto kompetencija ir nešališkumu yra niekuo nepagrįstos. Apeliacinius skundus nagrinėjantis teismas nenustatė aplinkybių, jog specialistas būtų suinteresuotas, jog V. B. būtų priimtas nepalankus procesinis sprendimas. Pritartina pirmosios instancijos teismo nurodytai aplinkybei, jog tai, kad specialistas yra asociacijos narys, nepažeidžia BPK nuostatų, nedaro jo suinteresuotu byloje ir nekelia kliūčių jam dalyvauti procese. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad jokių naujų aplinkybių, kurios skundą nagrinėjančiam teismui leistų pagrįstai suabejoti tyrimą atlikusio specialisto nešališkumu, apeliantas ir jo gynėjas nenurodė. Tai, kad specialisto išvadose nėra nurodytos metodinės medžiagos, kuria vadovaudamasis specialistas priėmė išvadas, tai, kad nėra nurodyta, kokiais kriterijais remiantis buvo nustatytas prekės originalumas ar kaip buvo nustatyta rėmelių vertė, nesudaro pakankamo pagrindo abejoti specialisto kompetencija ir nešališkumu. Pažymėtina, kad duomenys, kuriais remiantis prekės buvo pripažintos kaip neatitinkančios gamintojo keliamų reikalavimų, yra konfidencialūs, o jų atskleidimas gali apsunkinti analogiškų prekių identifikavimą bei apsaugą nuo klastotų prekių ateityje. Pastebėtina ir tai, kad specialisto išvados pateikimas ir turinys šiuo atveju yra nulemtas tyrimo bei tiriamųjų objektų specifikos. Šioje byloje buvo tiriamas žymių gamintojų prekių ženklais pažymėtų prekių originalumas, todėl buvo būtina dėl tiriamų prekių originalumo kreiptis į tokių prekių gamintojus, kurie ir konstatavo faktą, ar prekė yra originali, ar ne. Apklaustas teisiamojo posėdžio metu apylinkės teisme K. S. nurodė, kad visą informaciją išvadoms padaryti gaudavo tiesiogiai iš prekių ženklų savininkų. Dėl kainų nurodė, kad turi galimybę gauti žemiausias rinkos kainas iš gamintojų ir platintojų. Pažymėjo, jei Lietuvoje platinamos originalios prekės, tai informacija renkama iš platintojų, jei originalios prekės nėra platinamos Lietuvoje, tada kreipiasi į gamintojus. Nurodė, kad gali pateikti tik susistemintus galutinius duomenis. Akcentavo, kad vienas iš metodų nustatyti kainą, tai užklausti gamintojų, kokia yra kaina. Kainos buvo gautos iš gamintojų (t. 15, b. l. 65–66). Atlikus įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teisme specialistas K. S. taip pat paaiškino, kad rėmelių kainos nustatymas yra specialisto tyrimo dalis. Pirmas etapas – specialisto vertinimas, nustatymas, ar prekė atitinka tuos kriterijus, kuriuos nustato gamintojas, ar ji atitinka žymėjimą, pakavimą. Kita dalis, ar yra gautas atitinkamas leidimas iš teisių turėtojo. Yra kreipiamasi į teisių turėtoją dėl kainos arba kaina nustatoma kreipiantis į teisėtus atitinkamų originalių prekių platintojus. Taip pat patvirtino, kad tik teisių turėtojas gali patvirtinti, ar prekė pažymėta su jo leidimu ar be leidimo. Prekės buvo suklastotos, taip teigia vadovaudamasis teisių turėtojo patvirtinimu (t. 17, b. l. 170–171). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nagrinėjant bylas dėl neteisėto svetimo prekių ar paslaugų ženklo naudojimo teismų praktikoje yra pripažinta, jog tai, kad išvados yra sudarytos iš atitinkamam prekių ženklui įgalioto atstovauti asmens nuomonės bei tiesioginio prekės ženklo turėtojo patvirtinimo dėl autentiškumo, nesudaro pagrindo abejoti specialisto išvados patikimumu ir pastarojo kompetencija (nuosprendis byloje 1A-571-785-2014, nutartis byloje Nr. 1A-39-282/2013). Kaip jau minėta, įrodymų vertinimas yra išimtinė bylą nagrinėjančio teismo teisė. Įrodymus teismas vertina ne atskirai, o jų visumą. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo specialisto išvados bei jo paaiškinimų teisme nelaikyti įrodymais ir jais nesiremti priimant apkaltinamąjį nuosprendį. Ta aplinkybė, kad apeliantas ir jo gynėjas subjektyviai vertina byloje esančius įrodymus, iš jų ir specialisto išvadą, nesudaro pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų teisingumu ir skundžiamą nuosprendžio dalį dėl V. B. nuteisimo naikinti.
Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įstatymo nustatyta tvarka gautus ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtus įrodymus, motyvuotai kvalifikavo nusikalstamą veiką, nuosprendyje išdėstė aplinkybes, kuriomis grindžiamos teismo išvados, ir padarė pagrįstas išvadas dėl V. B. kaltės, padarius nusikaltimą, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje, BK 204 straipsnio 1 dalyje. Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016-04-07 nuosprendžio dalį dėl V. B. nuteisimo keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Netenkintinas ir apeliantų prašymas grąžinti perdirbimui iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ paimtus numerių rėmelius. BK 72 straipsnio 2 dalis numato, kad konfiskuotinu turtu laikomas šio kodekso uždraustos veikos įrankis priemonė ar rezultatas. Esant tokiam teisinam reguliavimui Klaipėdos miesto apylinkės teismas, vadovaudamasis BPK 94 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 punktu) pagrįstai nusprendė daiktus – turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti - 40550 vnt. numerių laikiklių, kurie perduoti saugojimui į Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos sandėlius nuosprendžiui įsiteisėjus konfiskuoti ir sunaikintini.
Taigi konstatavus, kad Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros prokurorės Virginijos Tilvikienės apeliacinis skundas tenkintinas, nuteistojo V. B. gynėjo advokato Gintaro Balčiūno apeliacinis skundas atmestinas, apeliacinį skundą nagrinėjanti kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Aukščiausiais Teismas suformavo praktiką BK 204 straipsnio 1 dalies taikymo. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2017 m. sausio 12 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-28-303/2017). Nagrinėjamoje byloje A. V. ir V. B. veika kvalifikuota pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 204 straipsnio 1 dalį. Remiantis anksčiau paminėta Aukščiausiojo Teismo nutartimi nuteistųjų padaryta veika atitiktų baigtos nusikalstamos veikos požymius, tačiau blogintų jų teisinę padėtį, nes ši baudžiamoji byla nagrinėjama pagal prokurorės apeliacinį skundą, kuriame prašoma A. V. pripažinti kaltu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 204 straipsnio 1 dalį ir nuteistojo V. B., prašančio jį išteisinti, paduotą apeliacinį skundą. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinę bylą, pritaikyti sunkesnę nusikalstamą veiką numatantį įstatymą turi teisę tik tuo atveju, kai to prašoma paduotame apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 4 dalis), todėl veikos kvalifikavimas nekeičiamas.
Dėl civilinio ieškinio
Pirmosios instancijos teismas ieškovo (duomenys neskelbtini) civilinį ieškinį, pareikštą kaltinamajam A. V. dėl 2321,30 Eur (8015 litų) žalos priteisimo, paliko nenagrinėtą. Ieškovo (duomenys neskelbtini) ieškinį, pareikštą kaltinamiesiems V. B. ir D. J., tenkino iš dalies ir ieškovui priteisė iš V. B. 24 000 Eur patirtai žalai atlyginti, o iš D. J. – 430 Eur patirtai žalai atlyginti.
Ieškovas (duomenys neskelbtini) apeliacinio skundo nepateikė. Ieškovas pateikė atsiliepimą, kuriuo prašė tenkinti prokuroro skundą.
Prokuroras apeliaciniu skundu prašo ieškovo (duomenys neskelbtini) ieškinį, pareikštą V. B., D. J., A. V., tenkinti iš dalies ir ieškovui priteisti: iš V. B. 24 000 Eur patirtai žalai atlyginti, iš D. J. – 430 Eur patirtai žalai atlyginti, iš A. V. – 290 Eur žalai atlyginti.
Nuteistojo V. B. gynėjas advokatas Gintaras Balčiūnas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai iš dalies patenkino ieškovo civilinį ieškinį, nes, pasak gynėjo, neegzistuoja būtinos sąlygos nuostolių atlyginimui – ieškovo realiai patirta žala. Akcentuoja, kad ieškovas nepateikė nė vieno įrodymo, kuris galėtų patvirtinti ieškovo negautas pajamas, jų realumą, dydį, priežastinį ryšį su tariamais nuteistojo veiksmais. Pažymi, kad kiekvienu atveju, reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo, pareiga įrodyti savo reikalavimų pagrįstumą tenka ieškovui. Teismas tenkindamas civilinį ieškinį iš dalies ir priteisdamas iš V. B. 24000 Eur netyrė nė vieno teismų praktikoje suformuotų kriterijų egzistavimo, tai yra, ar pajamos buvo numatytos gauti iš anksto, ar pagrįstai buvo tikėtasi jas gauti esant normaliai veiklai, ar šios pajamos negautos dėl neteisėtų veiksmų. Nuteistojo ir jo gynėjo manymu, pirmosios instancijos teismo įvertinta ieškovo tariamai patirtų nuostolių suma yra pernelyg didelė ir priešingai, nei nurodyta nuosprendyje, neatitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijų. Nurodo, kad byloje yra pateikti įrodymai, buhalterinės apskaitos duomenys, patvirtinantys, kad galutinė paties numerio rėmelio kaina, įskaitant leidimo pagaminti tokį numerio rėmelį kainą ir prekių ženklo sukuriamą pridėtinę vertę, pagal oficialaus BMW tiekėjo interneto tinklalapyje viešai pateikiamą informaciją siekia vos 1,69 Eur, todėl teismo atliktas nuostolių skaičiavimas yra netinkamas.
Civilinis ieškovas prašydamas priteisti žalos sumą rėmėsi specialisto atliktu skaičiavimu, teigdamas, kad specialisto išvada yra pagrįsta, atlikta tinkamai, vadovaujantis metodika, kuri teikta daugelyje bylų, teismai yra pasisakę dėl specialisto kvalifikacijos teikti išvadas tiek dėl prekių ženklų savininko teisių, tiek dėl žalos. Pažymėjo, kad kaip skaičiuojama žala numatyta Prekių ženklų įstatyme, kuriame nustatyta, kad žala yra skaičiuojama nustatant prekių rinkos kainą. Nustačius rinkos kainą ji transformuojama į žalą. Ieškovo manymu, jokių papildomų specialių žinių ar kvalifikacijos šiuo atveju net ir nereikia. Originali prekių kaina nustatyta specialisto. Žalos dydį ir faktą patvirtina prekių ženklo savininkas, tai, pasak ieškovo atstovo, teismų praktikoje laikoma svarbiu įrodymu, patvirtinančiu tiek pažeidimo faktą, tiek žalos sumą. Ieškovo atstovas taip pat nurodė, kad žala yra tai, ką sutaupė kaltinamieji. Remiantis specialisto išvada, kurioje nustatyta originalių prekių kaina, tai kaina, kurią kaltinamieji būtų išleidę originalioms prekėms įsigyti vien tam, kad jas galėtų sandėliuoti ar kitaip jomis disponuoti. Tai, ką pastarieji sutaupė, – atitinka jų gautą naudą, o gauta nauda prilyginama žalai. Tokį žalos apskaičiavimo būdą numato įstatymas ir nėra būtina, kad specialus turto vertintojas žalą apskaičiuotų. Asmenų nauda šioje byloje tai, ką pastarieji sutaupė, negavę ir nebandę gauti leidimo. Tai, ką asmenys sutaupė, yra ieškovo nuostoliai, o ši suma, pasak ieškovo atstovo, atitinka specialisto nustatytą žalą pagal jo taikytą metodologiją. Ieškovo atstovas taip pat nurodė, kad kita alternatyva, pagal kurią būtų galima apskaičiuoti žalą, tai licencijos suma, kurią asmenys būtų sumokėję už leidimą naudoti civilinio ieškovo prekių ženklus.
Pirmosios instancijos teismas priteisdamas žalos atlyginimą nuosprendyje nurodė, jog atsižvelgdamas į tai, kad nusikalstama veika nutrūko esant pasikėsinimo stadijai, BMW prekės ženklu pažymėtos prekės, taip pat ir tokios, kuriomis pats ieškovas rinkoje neprekiauja (numerio rėmelių apvadėliai), iš kaltinamųjų V. B. ir D. J. buvo paimtos ir nerealizuotos, į rinką prekės nepateko, jokios naudos iš kratos metu paimtų prekių patys kaltinamieji negavo, tačiau prekes pažymėjo svetimu prekės ženklu be ieškovo sutikimo ir žinios, dėl to ieškovas negavo pajamų, tačiau ieškovo prašomas priteisti žalos atlyginimo dydis yra neproporcingai didelis, todėl jos dydį, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, nustato teismas. Apylinkės teismas, atsižvelgęs į aptartus argumentus, ieškovo prašomos priteisti žalos atlyginimo dydį sumažino ir iš V. B. ieškovui priteisė 24 000 Eur patirtos žalos atlyginimui, o iš D. J. – 430 Eur patirtos žalos atlyginimui.
Teismų praktikoje yra konstatuota, kad žala, padaryta neteisėtai naudojantis svetimu prekės ženklu, turi būti apskaičiuojama ir įrodoma remiantis bendrais žalos atlyginimo principais. Vienas pagrindinių žalos atlyginimo principų yra visiško nuostolių atlyginimo principas, kuris reiškia, kad ieškovas privalo įrodyti patį žalos faktą ir žalos dydį, o iš atsakovo negali būti priteisiama nei daugiau, nei mažiau, negu buvo padaryta žalos nukentėjusiajam (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. sausio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-66/2005, Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. sausio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-179/2014, 2014 m. gruodžio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-1377/2014 ir kt.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad teismas, apskaičiuodamas žalą, tiria kiekvieną su tuo susijusį bylos įrodymą; vertindamas įrodymų visetą. Teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu; jeigu šalys dėl nuostolių dydžio nesutaria ir pateikia įrodymus, pagal kuriuos nuostolių dydis skiriasi, arba jeigu ieškovo pateikti įrodymai prieštaringi, konkretų nuostolių dydį nustato teismas, įvertindamas šalių pateiktus įrodymus, nepriklausomai nuo to, kokiu būdu – remiantis šalių pateiktais įrodymais ar kitais byloje esančiais įrodymais – nustatomas atlygintinos žalos dydis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-335/2013; 2013 m. gruodžio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-676/2013; 2011 m. gruodžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-506/2011; 2008 m. birželio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-322/2008 ir kt.).
Nors nuteistasis V. B. ir jo gynėjas nesutinka su priteisto žalos atlyginimo dydžiu ir teigia, kad teismo nuostolių apskaičiavimas yra netinkamas, tačiau apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tenkinęs civilinį ieškinį iš dalies priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Būtų galima sutikti, kad pirmosios instancijos teismas neišsamiai aptarė šalių pateiktus įrodymus dėl žalos nustatymo, tačiau matyti, kad apylinkės teismas įvertinęs šalių pateiktų įrodymų prieštaringumą dėl galimo žalos dydžio, atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, tai, kad yra visos civilinei atsakomybei kilti sąlygos (neteisėti veiksmai, kaltė, priežastinis ryšys, žala) bei vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, žalos dydį nustatė pats. Pažymėtina ir tai, kad šiuo atveju civilinis ieškovas neginčija priteistos žalos dydžio, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl priteistos žalos dydžio pagrįstumo nepasisako.
Byloje konstatavusi, kad A. V. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje, BK 204 straipsnio 1 dalyje, esant visoms civilinės atsakomybės sąlygoms (neteisėti veiksmai, kaltė, priežastinis ryšys, žala) bei vadovaudamasi pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis dėl žalos dydžio nustatymo, teisėjų kolegija civilinį ieškinį tenkina iš dalies ir ieškovui iš nuteistojo A. V. priteisia 290 Eur patirtai žalai atlyginti.
Dėl atstovavimo išlaidų
Pirmosios instancijos teisme ieškovo atstovas prašė jo patirtas atstovavimo išlaidas pripažinti proceso išlaidomis ir jas priteisti iš kaltinamųjų solidariai. Advokatas T. Jakubauskas į bylą pateikė įrodymus, jog už ieškinio parengimą, pasirengimą ir dalyvavimą teismo posėdžiuose bei kitas atstovo suteiktas paslaugas šioje byloje ieškovas jam sumokėjo 9006,84 EUR.
Apylinkės teismas nustatė, kad šių išlaidų dydis viršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose rekomendacijose (nauja redakcija patvirtinta 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77, TAR, 2015-03-19, Nr. 3968) (toliau – Rekomendacijos) dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nustatytus maksimalius dydžius. Taip pat nenustatė jokių išimtinių aplinkybių, dėl kurių būtų teisinis pagrindas priteisti ieškovui visas jo prašomas bylinėjimosi išlaidas.
Pirmosios instancijos teismas atsižvelgęs į Rekomendacijose nustatytus maksimalius dydžius, į bylos pobūdį, į tai, kad ieškovo atstovas byloje ne tik rengė ieškinį, bet ir dalyvavo teisminio nagrinėjimo metu vykusiuose posėdžiuose, kurių ne dėl ieškovo kaltės byloje surengta net dešimt, į posėdžių trukmę, į tai, kad atstovas į posėdžius važinėjo iš kito miesto, be to, ieškinio reikalavimai pareikšti dėl žalos, padarytos prekių ženklų savininkui, atlyginimo, taip pat į patenkintą ieškinio reikalavimų dalį, padarė išvadą, kad protingos būtų 2000 Eur dydžio atstovavimo tokioje byloje išlaidos (BPK 106 straipsnio 2 dalis). Nurodė, kad kaltinamieji nėra solidarūs bendraskoliai, tai rodo ir skirtingas iš kiekvieno kaltinamojo prašytos priteisti žalos dydis, iš kiekvieno kaltinamojo priteistinos atstovavimo išlaidos skaičiuotinos proporcingai nuo bendros ieškovui priteistos žalos dydžio sumos, todėl ieškovui iš V. B. priteisė 1964 Eur (98,2 proc. visų priteistų atstovavimo išlaidų (100 proc. –(430 Eur x100proc./24430 Eur)) ieškovo turėtų atstovavimo išlaidų, o likusią dalį– 36 Eur – priteisė iš D. J. (1,8 proc. visų priteistų atstovavimo išlaidų).
Šiuo atveju, pripažinus A. V. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje, BK 204 straipsnio 1 dalyje, atitinkamai perskirstomos ieškovo atstovavimo išlaidos, priteisiant jas ne tik iš V. B. ir D. J., bet ir iš A. V., jos skaičiuotinos proporcingai nuo bendros civiliniam ieškovui priteistos žalos atlyginimo dydžio sumos. Ieškovui iš V. B. priteisti 1941,80 Eur (97,09 proc. visų priteistų atstovavimo išlaidų) ieškovo turėtų atstovavimo išlaidų pirmosios instancijos teisme, ieškovui iš D. J. priteisti 34,80 Eur turėtų atstovavimo išlaidų pirmosios instancijos teisme (1,74 proc. visų priteistų atstovavimo išlaidų), ieškovui iš A. V. priteisti 23,40 Eur turėtų atstovavimo išlaidų pirmosios instancijos teisme (1,17 proc. visų priteistų atstovavimo išlaidų).
Apeliacinės instancijos teisme 2016-12-23 į bylą gautas civilinio ieškovo atstovo advokato Tomo Jakubausko papildomas prašymas nurodytas išlaidas – 1381 Eur – pripažinti proceso išlaidomis advokato pagalbai apmokėti ir jas solidariai priteisti iš V. B. ir A. V.. Pateikė įrodymus, jog 1381 Eur išlaidų suma susidarė: 700 Eur už 2016-12-23 dalyvavimą teismo posėdyje, transporto išlaidos – 81,26 Eur, 2016-04-07 nuosprendžio analizė, teisinė konsultacija, pranešimas klientui, atsiliepimo parengimas ir pateikimas – 140 Eur, pasirengimas teismo posėdžiui, dalyvavimas posėdyje, teisinė konsultacija – 420 Eur, transporto išlaidos – 40 Eur.
Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į Rekomendacijose nustatytus maksimalius dydžius, į teismo posėdžių trukmę apeliacinės instancijos teisme, į tai, kad ieškovo atstovas posėdžiuose dalyvavo, į posėdžius vyko iš kito miesto, taip pat į tai, kad ieškovo atstovas apeliacinio skundo neteikė, atsiliepime į prokuroro skundą nurodė tik prašymą tenkinti prokuroro skundą, nenurodė nuosprendžio teisinės analizės, daro išvadą, kad protingos būtų 700 Eur dydžio atstovavimo išlaidos, kurios priteistinos proporcingai nuo bendros civiliniam ieškovui priteistos žalos atlyginimo dydžio sumos iš nuteistųjų V. B. ir D. V.. Ieškovui iš V. B. priteisti – 680,33 Eur turėtų atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme (t. y. 97,09 proc. nuo priteistos atstovavimo išlaidų sumos apeliacinės instancijos teisme). Ieškovui iš A. V. priteisti 8,19 Eur turėtų atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme (t. y. 1,17 proc. nuo priteistos atstovavimo išlaidų sumos apeliacinės instancijos teisme). Atstovavimo išlaidų dalis, tenkanti D. J. (t. y. 1,74 proc.), civiliniam ieškovui nepriteistina, kadangi dėl šio asmens apeliacinių skundų negauta.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 4 dalimi, BPK 328 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, BPK 329 straipsnio 2 punktu,
nusprendžia:
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016-04-07 nuosprendžio dalį dėl A. V. išteisinimo panaikinti ir priimti naują nuosprendį:
A. V. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje, BK 204 straipsnio 1 dalyje, ir paskirti jam 50 MGL (1883 Eur) baudą.
Kitą Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016-04-07 nuosprendžio dalį pakeisti:
Ieškovo (duomenys neskelbtini) ieškinį, pareikštą A. V., tenkinti iš dalies ir ieškovui priteisti iš A. V. 290 Eur patirtai žalai atlyginti.
Ieškovui (duomenys neskelbtini) priteistas 2000 Eur atstovavimo išlaidas perskirstyti ir ieškovui (duomenys neskelbtini) iš nuteistojo V. B. priteisti 1941,80 Eur turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti, ieškovui (duomenys neskelbtini) iš D. J. priteisti 34,80 Eur turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti, ieškovui (duomenys neskelbtini) iš A. V. priteisti 23,40 Eur turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.
Ieškovui (duomenys neskelbtini) iš nuteistojo V. B. priteisti 680,33 Eur turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti apeliacinės instancijos teisme, ieškovui (duomenys neskelbtini) iš nuteistojo A. V. priteisti 8,19 Eur turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti apeliacinės instancijos teisme.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Nuosprendis neskundžiamas.