Klaipėdos apygardos teismo sprendimas

Pranešėja Rimvida Zubernienė Civilinė byla Nr. 2A-1569-112/2014

2014 m. gruodžio 4 d.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, kurią sudaro kolegijos pirmininkė Rimvida Zubernienė, kolegijos teisėjai Almantas Padvelskis, Erika Misiūnienė, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo J. G.“ apeliacinį skundą dėl Plungės rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 20 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovui J. G. dėl nuostolių atlyginimo regreso teise, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

Atsakovas teigia, kad byloje liudytojų parodymais nustatyta, kad jis nėra atsakingas už žalą, atsiradusią dėl sukelto eismo įvykio. Be to, nurodė, kad dalį žalos ieškovui atlygino tikrasis eismo įvykio kaltininkas M. G., o tai taip pat įrodo, jog iš jo žala priteista nepagrįstai. Mano, kad tokių duomenų pakanka ieškiniui atmesti. Ieškovas teigia, jog atsakovas jokiomis leistinomis priemonėmis nepaneigė duomenų, nurodytų oficialiame rašytiniam įrodyme – 2013-03-25 nutarime.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad CPK 185 straipsnyje įtvirtintas laisvo įrodymų vertinimo principas reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; kt.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; 2014 m. birželio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2014; kt.).

CPK 197 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad dokumentai, išduoti valstybės ir savivaldybių institucijų, patvirtinti kitų valstybės įgaliotų asmenų neviršijant jiems nustatytos kompetencijos bei laikantis atitinkamiems dokumentams keliamų formos reikalavimų, laikomi oficialiaisiais rašytiniais įrodymais ir turi didesnę įrodomąją galią. Aplinkybės, nurodytos oficialiuosiuose rašytiniuose įrodymuose, laikomos visiškai įrodytomis, iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais. Oficialiųjų rašytinių įrodymų įrodomoji galia įstatymais gali būti suteikta ir kitiems dokumentams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-685/2013). Pažymėtina, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas.

Ieškovas reikalavimą atsakovui grindžia 2013-03-25 nutarimu, priimtu administracinio teisės pažeidimo byloje, kuriame nurodyta, jog eismo įvykį, kurio metu padaryta žala, sukėlė atsakovas J. G. ir mano, kad liudytojų parodymai šio dokumento nustatyto fakto nepaneigia. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad teismo posėdžio metu buvo apklausti liudytojai R. G., kuris atvyko į eismo įvykį kitu automobiliu, A. R. – nukentėjusysis, bei nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje priėmęs policijos pareigūnas A. K.. Tiek R. G., tiek ir nukentėjusysis patvirtino atsakovo nurodytą faktą, kad eismo įvykį sukėlė ne J. G., o M. G.. A. R. taip pat nurodė, kad jo buvo paprašyta nurodyti kitą asmenį, vairavusį Mazda automobilį. Policijos pareigūnui bei draudimo bendrovėms neįvardijo kaltininko anketinių duomenų, nes buvo susijaudinęs. Policijos pareigūnas, surašęs nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje, teismo posėdžio metu parodė, kad jis nebuvo eismo įvykio vietoje, kad nutarimą surašė pagal pareigūnų surinktą medžiagą. Nurodė, kad su pareigūnais, kurie buvo nuvykę į eismo įvykį, surašant nutarimą, nebendravo. Taigi nutarimas surašytas remiantis duomenimis, kurie buvo pateikti pareigūnų, buvusių eismo įvykio vietoje.

Kad pirminiai pateikti duomenys, kuriais remiantis buvo surašytas nutarimas, buvo klaidingi, patvirtina liudytojų parodymai. Parodymai yra nuoseklūs ir aiškūs. Be to, į bylą trečiuoju asmeniu patrauktas M. G. pats pripažino, kad eismo įvykį sukėlė jis ir, kad jis turi būti atsakingas už atsiradusią žalą. Esant tokiems duomenims, vadovautis vien nutarimu, kuris surašytas pagal klaidingai nurodytus duomenis, nėra pagrindo.

Kad buvo nurodyta tikrai klaidinga informacija apie eismo įvykį sukėlusį asmenį, patvirtina ne tik liudytojų parodymai, bet atsakovo J. G. veiksmai po prisipažinimo sukėlus eismo įvykį. Tai, kad atsakovas J. G. kreipėsi dėl proceso atnaujinimo administracinės teisės pažeidimo byloje, tai, kad Klaipėdos apylinkės prokuratūrai pateikė pareiškimą pradėti ikiteisminį tyrimą dėl melagingų parodymų davimo, suponuoja išvadą, kad jis eismo įvykio nesukėlė ir siekė ištaisyti savo padarytą klaidą, t. y. siekė, įrodyti, kad jis suklydo prisipažindamas sukėlęs eismo įvykį (b. l. 95–98). Pažymėtina ir tai, kad asmens prisipažinimas gali būti vertinamas tik kaip vienas iš įrodymų, kartu su kitais įrodymais. Jeigu kiti įrodymai paneigia prisipažįstančiojo asmens nurodytas aplinkybes, asmens prisipažinimas negali būti panaudotas kaip neabejotinas asmens kaltės įrodymas (BPK 71 str.). Nagrinėjamu atveju administracinės teisės pažeidimo byloje nutarimas priimtas remiantis J. G. prisipažinimu dėl sukelto eismo įvykio. Tačiau byloje yra ne tik liudytojų parodymai, patvirtinantys priešingas aplinkybes, tačiau ir kiti įrodymai, leidžiantys pagrįstai manyti, kad atsakovas J. G. nesukėlė eismo įvykio dėl kurio yra prašoma priteisti žalą. Byloje yra duomenų, kad ieškovo dalį patirtos žalos (600 Lt) padengė būtent M. G., kuris ir prisipažino sukėlęs eismo įvykį (b. l. 139–140). Visų įrodymų visuma leidžia pagrįstai manyti, kad atsakovas J. G. nesukėlė eismo įvykio dėl kurio atsirado žala. Kadangi yra pakankami įrodymų, leidžiančių pagrįstai daryti išvadą, kad atsakovas eismo įvykio nesukėlė, todėl konstatuotina, kad ieškovas neįrodė visų civilinės atsakomybės sąlygų, kurioms esant galėtų būti priteistas žalos atlyginimas iš atsakovo K. G. (CPK 178 str.).

Kaip jau minėta ieškovas nepagrįstai remiasi vien nutarimu, surašytu administracinės teisės pažeidimo byloje ir nesiekė įrodyti visų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo. Pirmosios instancijos teismas kelis kartus siūlė ieškovui pakeisti byloje atsakovą, tačiau ieškovas raštiškai atsisakė tai padaryti. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatyme (toliau TPVCAPD) įtvirtintą teisinį reglamentavimą tuo atveju, kai žala padaroma neapdrausta transporto priemone, draudimo išmoką dėl per eismo įvykį padarytos žalos nukentėjusiems asmenims išmoka Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras (TPVCAPD įstatymo 17 str. 1 d. 1 p.). Tokiu būdu ieškovas, išmokėjęs nukentėjusiajam reikalaujamą sumą, sutinkamai su TPVCAPD įstatymo 17 str. 5 d., 23 str. nuostatomis turi atgręžtinio reikalavimo teisę ne tik į eismo įvykio kaltininką, bet ir į transporto priemonės savininką. Nagrinėjamu atveju ieškovas turėjo galimybę atsakovu patraukti ne tik J. G., bet ir M. G., kaip automobilio savininką, ne tik kaip asmenį, sukėlusį eismo įvykį. Tačiau ieškovas tokia teise nepasinaudojo.

Esant nurodytoms aplinkybėms Plungės rajono apylinkės teismo 2014-06-20 sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – ieškovo ieškinys atmestinas (CPK 178 str., 185 str.).

Nustatyta, kad nagrinėjant civilinę bylą atsakovas pirmosios instancijos teisme patyrė 1 500 Lt išlaidų, susijusių su teisinių paslaugų atsakovui teikimu (b. l. 135). Atsakovas apeliacinė instancijos teisme patyrė 300 Lt išlaidų, susijusių su teisinių paslaugų atsakovui teikimu bei 528 Lt sumokėjo žyminio mokesčio paduodant apeliacinį skundą (b. l. 152–153). Atmetus ieškinį iš ieškovo atsakovo J. G. naudai priteistina 1 500 Lt išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme bei 828 Lt išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme. Iš viso iš ieškovo atsakovo naudai priteistina 2 328 Lt (CPK 93 str. 1, 4, 5 d., 98 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

n u sprendžia:

Plungės rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 20 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.

Priteisti atsakovui J. G. iš ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro 2 328 Lt bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos bei apeliaciniame teismuose.